Skip to main content

Full text of "Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai. T. 1: Nuo seniausių laikų iki XV amžiaus pabaigos"

See other formats 


KALBOS UGDYMO 
PROGRAMA 


IC 


















































VILNIUS 1996 


5SO0URCE5 OF BALTIC RELIGION 
AND MYTHOLOGY 


OUELLEN DER BALTI5CHEN 
RELIGION UND MYTHOLOGIE 


From the oldest times to the end of the 15th century 
Von den altesten Zeiten bis zum Ende des 15. Jahrhunderts 


Compiled by / Zusammenstellung von 


Norbertas VĖLIUS į 


(B) 


THE SCIENCE AND ENCYCLOPAEDIA PUBLISHERS 


BALTŲ RELIGIJOS 
IR 


MITOLOGIJOS ŠALTINIAI 


I 


Nuo seniausių laikų iki XV amžiaus pabaigos 


Sudarė 


Norbertas VĖLIUS į 


(B) 


MOKSLO IR ENCIKLOPEDIJŲ LEIDYKLA 
VILNIUS 1996 


Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai 
Sources of Baltic Religion and Mythology 
Ouellen der baltischen Religion und Mythologie 


Tekstų įvadai ir komentarai /Introductions to the texts and commentaries/Einfūhrungen 
zu den Texten und Kommentare: 

Romas BATŪRA, Edvardas GUDAVIČIUS, Rimantas JASAS, Mečislovas JUČAS, 
Algirdas MATULEVICIUS, Vytautas MAZIULIS, Alvydas NIKZENTAITIS, 
Vytautas RAUDELIŪNAS, Juozas TUMELIS, Eugenija ULCINAITĖ 


Įvadas, mitologinės anotacijos/Introduction, mythological annotations/Einleitung, 
mythologische Kommentare: Norbertas VELIUS 


Šaltinių vertimas /Translations of the sources/ Ubersetzung der Ouellen: 


Vytautas BALAIŠIS, Arvydas BARONAS, Antanas DAMBRAUSKAS, Dalia DILYTĖ, 
Rimantas JASAS, Nijolė JUCHNEVIČIENĖ, Juozas JURGINIS, Algis KASPERAVIČIUS, 
Valteris MAČKUS, Janina MAŽIULIENĖ, Daiva MAŽIULYTĖ, Irina MIKALKEVIČIENĖ, 
Alvydas NIKŽENTAITIS, Sigitas PLAUŠINAITIS, Marcelinas ROČKA, Bronys SAVUKYNAS, 
Juozas TUMELIS, Eugenija ULČINAITĖ, Leonas VALKŪNAS, Ema VOLUNGEVIČIENĖ 


Išleido / Published by / Herausgegeben von 


Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1996 
L. Asanavičiūtės 23, 2050 Vilnius, Lietuva 


O Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1996 


O Sudarymas, įvadas ir mitologinės anotacijos/Compiling, introduction and mythological 
annotations: Norbertas Vėlius 


O Tekstų įvadai ir komentarai /Introductions to the texts and commentaries: 


Romas Batūra, Edvardas Gudavičius, Rimantas Jasas, Mečislovas Jučas, Algirdas Matulevičius, 
Vytautas Mažiulis, Alvydas Nikžentaitis, Vytautas Raudeliūnas, Juozas Tumelis, Eugenija Ulčinaitė 


O Šaltinių vertimas/Translations of the sources: 


Vytautas Balaišis, Arvydas Baronas, Antanas Dambrauskas, Dalia Dilytė, Rimantas Jasas, 
Nijolė Juchnevičienė, Juozas Jurginis, Algis Kasperavičius, Valteris Mačkus, Janina Mažiulienė, 
Daiva Mažiulytė, Irina Mikalkevičienė, Alvydas Nikžentaitis, Sigitas Plaušinaitis, Marcelinas Ročka, 
Bronys Savukynas, Juozas Tumelis, Eugenija Ulčinaitė, Leonas Valkūnas, Ema Volungevičienė 


Printed in Lithuania 
ISBN 5-420-01353—3 


1996 metų vasarą, 
kai ši knyga buvo sparčiai 
rengiama spausdinti, 
staiga mirė jos sudarytojas 
Norbertas Vėlius. 
Liko ne tik nebaigtas pirmasis tomas, 
bet dar trys, vos pradėti redaguoti tomai, 
apimantys lietuvių mitologijos ir religijos šaltinius 
iki XVIII amžiaus pabaigos. 
Suprasdama šio veikalo vertę baltų kultūrai, 
leidykla yra pasiryžusi darbo nenutraukti — 
turimus šaltinius tvarkyti ir išleisti 
kaip svarbų mūsų dvasinio gyvenimo paveldą. 
Tikimės, kad leidyklos pastangas 
parems mokslininkai ir padės padaryti tai, 
ko siekė ir tikėjosi 
per anksti išėjęs į amžinybę 
Norbertas Vėlius. 


Toleina Daržinskaitė 
Zigmantas Pocius 


PRATARMĖ 


Religija ir mitologija apėmė visas archajinio žmogaus gyvenimo sritis, 
stimuliavo jo veiklą, lėmė elgseną ir pažinimą. Tai buvo ir priemonė pažinti 
pasaulį, ir apibendrintas to pažinimo rezultatas. Visa senoji kultūra, kurią mes 
vadiname liaudies, tradicine arba etnine, formavosi veikiama religijos bei 
mitologijos, o nemaža jos dalis tiesiog buvo sakralinė, išreiškė religinį žmonių 
nusiteikimą, mitinę jų pasaulėjautą ir pasaulėžiūrą. Jeigu religiją ir mitologiją, 
vaizdžiai kalbėdami, galėtume pavadinti bendruomenės siela, tai etninę kultūrą 
- veidrodžiu, kuriame toji siela atsispindi. Todėl, norint geriau suprasti bet kokios 
bendruomenės istoriją, papročius, tautosaką, liaudies muziką, šokius ir žaidimus, 
tautodailę, netgi architektūrą ir apsirengimą, pirmiausia būtina pažinti jos religiją 
bei mitologiją. Suvokus šią aksiomą, vis dažniau imama atsigręžti į senąją mitinę 
žmogaus pasaulėjautą. 

Intensyviai tiriama įvairių tautų religija bei mitologija, jų struktūra, genezė, 
kaita. Priderama vieta joms skiriama tautų istorijos, filosofijos, tautosakos, 
etnografijos, kalbos studijose. Leidžiami istoriniai, tautosakiniai, etnografiniai 
religijos bei mitologijos šaltiniai. 

Vis daugiau dėmesio kreipiama ir į senąją baltų (lietuvių, latvių, prūsų) religiją 
bei mitologiją (toliau - BRM). Be jos neišsiverčia baltų etninės kultūros tyrinėtojai. 
Ji aptariama beveik visuose svarbiausiuose lietuvių ir latvių praeities kultūrą 
nagrinėjančiuose darbuose, tokiuose kaip Lietuvos archeologijos bruožai (1961), 
Lietuvių tautosakos apybraiža (1963), Lietuvių etnografijos bruožai (1964), veikalo 
Latviešu literatūras vėsture I dalis - Latviešu folklora (1959), Latviešu etnogrūfija (1969), 
Latvijas PSR arheologija (1974), leidiniuose Lietuvių liaudies menas (1956-1974), 
Latviešu tautas mūksla (1961-1967) ir kt. Tačiau senasis lietuvių ir latvių mitinis 
pasaulis šiuose leidiniuose dažnai apibūdinamas paviršutiniškai, tik bendriau- 
siais bruožais, o kartais net ir klaidingai. 

Domėtis mitologija skatina pakilęs pasaulinės mitologijos tyrimų lygis bei atsi- 
radimas moderniosios struktūrinės lyginamosios mitologijos, kurios pradininkais 
yra laikomi prancūzų mitologai Claude Lėvi-Straussas ir Georges Dumėzilis. 

Domėjimasis mitologija, išaugęs mitologijos tyrimų prestižas teigiamai paveikė 
ir baltų mitologijos mokslą. Pastaraisiais dešimtmečiais tiek Lietuvoje, tiek ir 
užsienyje pasirodė nemaža studijų (Vittore Pisani'o, Walterio Jaskiewicziaus, 
Jono Balio, Haraldo Biezaiso, Andrejo Johansono, Algirdo Juliaus Greimo, Marijos 
Gimbutienės, Vladimiro Toporovo, Viačeslavo Ivanovo, Norberto Vėliaus ir kt.), 
nagrinėjančių baltų dievus, mitines būtybes ir visą mitinį baltų pasaulio 
suvokimą. Tačiau BRM tyrimų mastas ir svarbiausia — lygis atsilieka nuo 


PRATARMĖ 





išaugusių visuomenės poreikių ir dabartinių mitologijos mokslo reikalavimų. O 
atsilieka visų pirma dėl to, kad trūksta šaltinių, jie sunkiai prieinami, menkai 
ištirti. 

Dalis BRM šaltinių jau buvo paskelbta Antonio Mierzyūskio (Žrėdta do mytologii 
litewskiej, t. 1, Warszawa, 1892, t. 2 — 1896) ir Wilhelmo Mannhardto (Letto- 
Preussische Gėtterlehre, darbas parašytas XIX amžiaus pabaigoje, išleistas 1936 
metais Rygoje). Abu leidiniai jau yra tapę bibliografine retenybe, sunkiai 
prieinami ne tik plačiajai visuomenei, bet ir mokslininkams. Daugelis jų 
komentarų pasenę ir nebegali patenkinti šių dienų mokslininkų ir skaitančiosios 
visuomenės poreikių. Be to, po minėtų veikalų pasirodymo rasta naujų šaltinių, 
kurie daugeliui iš viso dar nežinomi. 

Išleisti BRM šaltinius skatina ypatinga baltų religijos bei mitologijos vieta 
indoeuropiečių mitologijoje. Baltai ilgiausiai iš visų indoeuropiečių išpažino 
senąjį tikėjimą, kuris, kaip ir jų kalba, išlaikė daug archajiškų bruožų; kaip baltų 
kalba yra netoli pažengusi nuo indoeuropiečių prokalbės, taip ir jų religija bei 
mitologija, galima spėti, netoli yra pažengusi nuo senosios indoeuropiečių 
religijos bei mitologijos. Todėl visai pagrįstu reikia laikyti vieno iš žymiausių 
lingvistų Emile'o Benveniste'o teiginį, kad daugelį lyginamosios mitologijos 
išvadų reikės peržiūrėti iš naujo, mokslo apyvarton įsiliejus baltiškajai medžiagai. 

Šiame leidinyje skelbiami visi Mierzynskio, Mannhardto ir kitų, daugiausia 
lietuvių mokslininkų (Jurgio Lebedžio, Alvydo Nikžentaičio, Juozo Tumelio, 
Eugenijos Ulčinaitės, Norberto Vėliaus ir kitų), surasti šaltiniai, kurie apima 
laikotarpį nuo V amžiaus pr. Kr. iki XVIII amžiaus pabaigos. Daugiausia tai 
metraščiai, kronikos, kelionių aprašymai, pastabos religiniuose, moksliniuose ir 
kitokiuose veikaluose, rašytuose baltų, graikų, lotynų, slavų, germanų ir kitomis 
kalbomis. 

Parenkant šaltinius vadovautasi platesniu požiūriu į mitologiją, vis labiau 
įsigalinčiu pasauliniame mitologijos moksle. Mitologija suprantama ne tik kaip 
visuma mitų, t. y. pasakojimų apie dievus ir sudievintus herojus, apie pasaulio 
kilmę, bet ir kaip „ankstyva, senąją, ypač pirmykštę bendruomeninę santvarką 
atitinkanti pasaulio suvokimo forma, kaip pirmykščio žmogaus pasaulio ir savęs 
supratimas“ (Mudu, 1980, 12). Kitais žodžiais tariant, į mitologiją žiūrima kaip 
į mitinę kolektyvo pasaulėjautą bei pasaulėžiūrą, kuri, keičiantis visuomenės 
santvarkai, liaudies sąmonėje iš dalies išlieka iki pat naujausių laikų. Įvedus 
krikščionybę baltų kraštuose, senoji pasaulėžiūra palengva keitėsi, sumišo su 
krikščioniškąja, nors nemaža jos likučių galima aptikti ir šiandien. Todėl prie 
BRM šaltinių priskiriami ne tik patys archajiškiausi liudijimai, kuriuose 
pasakojama apie baltų garbintus dievus ir žemesnio rango mitines būtybes, kulto 
apeigas, jų atlikimo vietą ir atlikėjus, ne tik padavimai apie baltų genčių kilmę, 


PRATARMĖ 





religinių ir visuomeninių papročių susidarymą, bet ir kur kas vėlesni tekstai, 
kuriuose yra duomenų apie senąją mitinę baltų pasaulėžiūrą, jų tikėjimus, 
papročius, burtus bei prietarus. 

BRM šaltiniai nevienodai reikšmingi ir nevienodai patikimi. Vertingiausi — 
parašyti dar tebesant gyvai BRM sistemai, mažiau vertingi tie, kurie buvo sukurti 
įvedus krikščionybę, uždraudus viešą senųjų dievų garbinimą, išdraskius kulto 
vietas, išvaikius arba išžudžius žynius, kai sėnosios kulto apeigos pavienių 
visuomenės sluoksnių tik slapta ir suprastinta forma bebuvo atlikinėjamos, kai 
kito svarbiausiųjų dievų samprata ir žynių padėtis. Dar mažiau informatyvūs 
paskutinių šimtmečių šaltiniai, kai senieji dievai ir jiems skirti ritualai beveik 
visai buvo užmiršti ir perėjo į tautosakos, kalendorinių bei šeimos švenčių, 
žaidimų, įvairiausių tikėjimų, burtų bei prietarų sferą. Daugiau dėmesio leidinyje 
kreipiama į seniausius šaltinius. Juos stengtasi kruopščiau surinkti ir išsamiau 
apibūdinti, jų mitinę informaciją susieti su platesniu kontekstu, daugiau pateikti 
duomenų apie senųjų baltų gyvenimo būdą, papročius, nors ir neturinčius 
tiesioginio ryšio su religija bei mitologija. Iš senųjų laikotarpių spausdinami netgi 
kompiliaciniai darbai, kadangi jie veikė vėlesnius šaltinius. Vėlesniems ir ypač 
vėliausiems šaltiniams skirta mažiau dėmesio; jie ne taip kruopščiai surinkti ir 
ne taip plačiai komentuojami, jų mitiniai duomenys pateikiami su siauresniu 
kontekstu, kompiliacinė medžiaga kartais praleidžiama, jeigu ji nepadeda 
suprasti kitų šaltinių. Kai kurie kompiliaciniai, menkaverčiai darbai iš viso į 
rinkinį neįtraukiami. Atrenkant vėliausius šaltinius apsiribota XVIII amžiumi, 
nes XIX amžiuje Lietuvoje ir Latvijoje pradėjus intensyviai rinkti tautosaką ir 
etnografinę medžiagą atsirado daug naujo tipo BRM šaltinių — tautosakos ir 
etnografinių aprašų, kurie skelbtini atskirai, o senojo tipo rašytinių šaltinių 
reikšmė pastebimai sumažėjo. 

Rengiant šį leidinį spaudai, paaiškėjo, kad yra dar daug rašytinių šaltinių, į 
kuriuos iki šiol mokslininkai nebuvo atkreipę dėmesio, tačiau aprėpti juos visus 
trūko jėgų ir laiko. Kruopščiau buvo peržiūrėti ir atrinkti lietuviškieji šaltiniai, 
ne taip kruopščiai - latviškieji. Norint rasti naujų BRM šaltinių, reikėtų dar 
atidžiau peržiūrėti senovės Graikijos ir Romos, ankstyvųjų viduramžių Vakarų 
Europos, VIII-XIII amžių šiaurės germanų, slavų autorių, arabų ir kitų keliautojų 
raštus, XIV-XVIII amžių religinę (ypač latvių) ir grožinę literatūrą, rašytą lotynų, 
vokiečių, baltų kalbomis. Tikimasi, kad netolimoje ateityje bus parengti šio 
leidinio papildymai ir pradėti leisti kito tipo BRM šaltiniai — kalbiniai, 
tautosakiniai, etnografiniai, archeologiniai. 

Leidinyje stengiamasi tiksliai perteikti šaltiniuose esančią mitinę informaciją, 
pridėti tokio pobūdžio veikalams reikalingą bent minimalią pagalbinę medžiagą 
— komentarus, rodykles. 


PRATARMĖ 





Šio veikalo I tomą sudaro pratarmė, įvadinis straipsnis, patys šaltiniai, 
literatūros sąrašas ir rodyklės. 

Įvadiniame straipsnyje apibūdinami visi svarbiausi BRM šaltiniai, supažin- 
dinama su jų informacijos patikimumu ir reikšme. Toliau chronologiškai (pagal 
amžius) skelbiami patys šaltiniai. Paprastai prie šaltinio nurodomi jo parašymo 
ar pirmo publikavimo metai, o ne knygos, iš kurios skelbiamas šaltinis, išleidimo 
metai. Data gali rodyti ne viso šaltinio, o tik jo fragmento parašymo metus. 
Kiekvieno amžiaus šaltiniai grupuojami pagal gentis (tautas): pirmiausia dedami 
prūsų, toliau lietuvių ir latvių šaltiniai. Prieš kiekvieną poziciją trumpai apibūdi- 
namas pats šaltinis ir jame esanti mitinė informacija. Šaltinis spausdinamas 
originalo ir lietuvių kalbomis. Kad būtų galima geriau suprasti mitinę informaciją, 
ji pateikiama su kontekstu. 

Šaltinių pavadinimai paliekami tokie kaip publikacijose, iš kurių imamas 
tekstas. Jei šaltinio pavadinimas publikacijoje buvo išplėstas, jis trumpinamas. 
Jei publikacija buvo be pavadinimo, jis įrašomas šios knygos rengėjų. Šaltinių 
ankstesniųjų skelbėjų komentarai, kurie buvo pateikti jų pratarmėse arba išnašose, 
čia nekartojami. Kai reikėjo ką nors paaiškinti (sunkiau suprantamas istorines, 
geografines, etnografines ar kitas realijas), komentarai istorikų buvo rašomi iš 
naujo. Jie šioje knygoje spausdinami po šaltinio vertimo. Literatūra, kuri minima 
visoje knygoje — įvade ir prie šaltinių — nurodoma sutrumpinimais. 
Sutrumpinimai aiškinami literatūros sąraše. Nurodomos tik svarbiausios 
publikacijos ir literatūra. 

Lietuviškų ir latviškų tekstų originalų rašyba nekeičiama, visų kitų kalbų 
tekstai perteikiami dabartiniais rašmenimis; jų leksika, morfologija ir sintaksė 
išlaikoma kaip originale. 

Lietuviškame knygos tekste asmenvardžiai kalbų, kurios vartoja lotyniško 
pagrindo rašmenis, pateikiami originalo rašyba. Tradicine lietuviška forma rašomi 
senųjų kronikininkų vardai (Petras Dusburgietis, Vygandas Marburgietis) ir 
asmenvardžiai, susiję su bendru Lietuvos ir Lenkijos istorijos laikotarpiu bei bendra 
kultūrine tradicija (Jonas Dlugošas, Motiejus Strijkovskis, Adomas Mickevičius). 
Prie lietuviškos rašybos pritaikomi artimiausios mums latvių kalbos asmenvardžiai. 
Pasaulietinių ir bažnytinių hierarchų vardai pateikiami lietuviškais atitikmenimis 
(vietoj Gregorius rašoma Grigalius, vietoj Casimirus - Kazimieras ir pan.). 

Rinkinį sudarė, įvadą ir mitologines anotacijas parašė Norbertas Vėlius. 

Tekstų įvadų ir komentarų autoriai, šaltinių vertėjai į lietuvių kalbą nurodomi 
po tekstais. Vertimus iš lotynų kalbos redagavo Janina Mažiulienė, iš vokiečių — 
Vytautas Balaišis. Vietovardžius, asmenvardžius, mitinius ir kitus vardus per- 
žiūrėjo Vytautas Ambrazas ir Vytautas Mažiulis. 


N. V. 


—10- 


PREFACE 


Religion and mythology pervaded all the spheres in the life of ancient man, 
stimulating his actvities and determining his patterns of behaviour and cognition. 
They were both a means in his cognition of the world and the summary of the 
results of this knowledge. All ancient ethnic culture evolved under the influence 
of religion and mythology; a considerable part of ancient culture was directly 
sacral, expressing people's religious attitudes, their mythical perception of the 
world and world view. Figuratively, religion and mythology may be called the 
soul of the community, while ethnic culture may be viewed as the mirror in 
which that soul was reflected. Therefore, if we seek a better understanding of 
history, customs, folklore, folk music, dance, games, folk art, architecture and 
even the style of clothing of any community, it is essential, above all, to know its 
religion and mythology. The realisation of this axiom has brought forth a growing 
interest in man's mythical world view, intensive studies in the religion and 
mythology of separate nations, their structure, origins and development. These 
issues are given more attention in historical, philosophical, folkloric, 
ethnographic, linguistic and other investigations of various nations. Books of 
history, folklore, ethnography and other source materials of religion and 
mythology are being published. 

The religion and mythology of the ancient Balts (Lithuanians, Latvians, 
Prussians) (RMAB) has also become the object of increased interest, particularly 
indispensable for investigators of Baltic ethnic culture. These subjects are 
discussed in all major scholarly works devoted to the history of Lithuanians and 
Latvians: Lietuvos archeologijos bruožai (Features of the Archaeology of Lithuania) 
(1961), Lietuvių tautosakos apybraiža (A Sketch of Lithuanian Folklore) (1963), Lietuvių 
etnografijos bruožai (Features of Lithuanian Ethnography) (1964), Latviešu literatūras 
vėsture I vol.: Latviešu folklora (A History of Latvian Literature I vol.: Latvian Folklore) 
(1959), Latviešu etnogrūfija (Latvian Ethnography) (1969), Latvijas PSR arheologija 
(Archaeology of the Latvian SSR) (1974), in such publications as Lietuvių liaudies 
menas (Lithuanian Folk Art) (1956-1974), Latviešu tautas mūksla (Latvian Folk Art) 
(1961-1967), and others. However, in these works, the ancient world perception 
of Lithuanians and Latvians is often treated in very general terms, superficially 
and, at times, even erroneously. 

Interest in the mythology of all nations, including the Balts, has also been 
stimulated by higher standards in world mythological research and by the rise 
of contemporary structural comparative mythology connected with the names 
of the French mythologists Claude Lėvi-Strauss and Georges Dumėzil. 


LAS 


PREFACE 





The interests in mythology and the prestige that such research enjoys have 
had a favourable effect upon the research into Baltic mythology. Recent decades 
have witnessed the publication of numerous studies, both in Lithuania and 
abroad, devoted to the analysis of separate Baltic sods, mythical beings and in 
general, the mythical understanding of their world (Vittore Pisani, Walter Charles 
Jaskiewicz, Jonas Balys, Haralds Biezais, Andrejs Johansons, Algirdas Julius 
Greimas, Marija Gimbutas, Vladimir Toporov, Viačeslav Ivanov, Norbertas 
Vėlius and others). Yet the scope and, what is more important, the standards of 
the research into the RMAB are lagging behind the increased demands of the 
public and the contemporary reguirements of mythological studies. The main 
cause of this state of things is a lack of source materials, the difficulty in finding 
them and their inadeguate analysis. Some of these materials have been published 
already by Antoni Mierzyūski (Žrėdla do mytologii litewskiej, Warszawa, vol. I - 
1892, vol. II - 1896) and Wilhelm Mannhardt (Letto-Preussische Gotterlehre written 
at the end of the 19th c. and published in Riga in 1936). However, both works 
have already become bibliographical rarities and are practically inaccessible to 
the general public and scholars alike. Their commentaries are to a large extent 
outdated and can no longer meet the needs of contemporary scholars and readers. 
Besides, since the publication of the said works, new, completely unknown 
materials have been discovered. 

Another incentive to publish the source materials of the RMAB is the special 
place that the RMAB occupies in Indo-European mythology. Among all the Indo- 
Europeans, the Balts have preserved their ancient beliefs the longest. Together 
with their language these beliefs have retained many archaic features; in the 
same way as their language is not far removed from Proto-Indo-European, their 
religion and mythology is not far removed from ancient Indo-European religion 
and mythology. There is enough argument in the claim by Emile Benveniste, 
one of the outstanding linguists, that most of the conclusions of contemporary 
mythology have to be revised after the arrival of the Baltic materials. 

The present publication offers all the materials spanning the period from the 
oldest times (the 5th c. BC) to the 19th c., discovered mostly by Mierzynski, 
Mannhardt, also by Lithuanian scholars: Jurgis Lebedys, Alvydas Nikžentaitis, 
Juozas Tumelis, Eugenija Ulčinaitė, Norbertas Vėlius and others. These are mostly 
manuscripts, chronicles, travel notes, observations, on religious, scientific and 
other works in Baltic, Greek, Latin, Slavonic, Germanic and other languages. 

When selecting the sources of the RMAB, a broader approach to mythology 
was adopted, an approach which is gaining recognition in world mythological 
research. Mythology is viewed not only as a body of myths, i. e., stories about 
gods and god-like heroes, about the origin of the world, the rise of religious and 


= DS 


PREFACE 





worldly laws, it is also an “early form of the perception of the world in ancient, 
primitive communal society, it is primitive man's understanding of the world 
and himself" (Mudo, 1980, 12). Mythology is viewed as the mythical perception 
and collective view of the world, whose traces, despite the changing social 
systems, have survived up to modern times. After the introduction of Christianity 
in the Baltic territories, the ancient views gradually began to change, merging 
with Christian views, some vestiges of the ancient views, however, have survived 
up to the present. Conseguently, the sources of the RMAB, include not only the 
most archaic texts about the gods and mythical beings of a lower rank revered 
by the Balts, about the rituals, their place and participants, or legends about the 
origin of the Baltic tribes, and the introduction of religious and social laws; but 
also include much later texts, containing some data about the ancient Baltic 
mythical world view, about beliefs, customs, magic practices and superstitions 
of the Ballts. 

The available sources of the RMAB differ in their degree of importance and 
reliability. The most valuable sources are definitely those that were created while 
the systems of the RMAB were still active; those that appeared after the adoption 
of Christianity are less valuable. The public worship of ancient gods was then 
banned, the old temples were destroyed, the old priests were driven away or 
annihilated, the old cult rituals were practiced only by separate social groups in 
secrecy and in a simplified form, the understanding of principal gods and the 
situation of the priests underwent a change. 

Of even lesser informative value are the sources from recent centuries when 
ancient gods and ritual practices of their worship had nearly been forgotten and 
had practically passed into the field of folklore, into calendar and family holidays, 
games, various beliefs, magic practices and superstitions. The present book 
devotes more attention to the oldest source materials. More effort has been made 
to collect and systematise them; the information contained in these materials 
has been presented with a wider context. Attempts have been made to present 
data about the ancient Balts" way of life and customs, though they are not directly 
connected to their religion and mythology. Works of a compilatory character 
dating from the older period are also presented here because they have influenced 
later sources. Later and especially the latest sources have been given less attention: 
they have not been collected so meticulously and commentaries on them are 
less extensive, their materials related to mythology have not been viewed within 
a wider context; compilatory materials have sometimes been omitted altogether 
if they do not contribute to the understanding of other sources. Some of the less 
valuable compilations have not been included at all. In selecting the more recent 
source materials we have limited ourselves to the 18th century because an 


L 


PREFACE 





intensive collection of folklore and ethnographic materials in Lithuania and 
Latvia in the 19thc. resulted in the discovery of many source materials of an 
entirely new type. Those materials — descriptions of folklore and ethnography 
— deserve a separate publication, whereas the significance of records of the old 
type declined. 

When the present book was about to be printed, it turned out that there were 
still many more written records which had escaped attention of scholars. 
However, the shortage of time and other commitments did not allow us to include 
them all. We managed to study and select with greater care only the Lithuanian 
materials, while the Latvian materials did not receive the same amount of 
attention. In order to find new source materials of the RMAB, the writings of 
authors from ancient Greece and Rome, medieval Western Europe, Nordic 
countries of the 8th-13th centuries, Slavonic lands, and also of the travellers 
from Arabic and other countries should be studied with a greater care; religious 
literature (especially Latvian) and the belles lettres of the 14th-18th centuries in 
Latin, German and Baltic languages could also yield interesting materials. We 
hope that in the near future the present work will be supplemented, and different 
- linguistic, folkloric, ethnographic and archaeological — source materials of the 
RMAB will be published. 

In the present publication we have tried to present with great accuracy the 
mythological information found in all the sources. We have also presented a 
minimum of scientific materials - commentaries, indices - essential for works 
of such a type. 

The first volume of the publication consists of a preface, introduction, source 
materials, bibliography, and indices. 

The Introduction discusses the specific character of all the important RMAB 
sources, the reliability and importance of the information contained in them. 
Then come the source materials, presented in chronological order. As a rule, 
beside the title of the source we indicated the year when it was written or first 
published and not the year of the publication of the book from which the source 
has been taken. The date may refer to the year when a part of the source was 
written and not when the whole source was written. The source materials of 
each century are grouped according to the nations: Prussian-Lithuanian-Latvian. 
Each source material is preceded by a brief annotation describing the source 
itself and the mythological information contained in it. The source is given in 
two languages — that of the original and Lithuanian. To give a better 
understanding of mythical information, it is presented within a context. 

The titles of the sources remain in the form in which they were published in 
the publications they are taken from. Extended forms are abbreviated. If the 


S 


PREFACE 





publication is without a title, it is provided by the author of this book. The 
commentaries of earlier publishers, discussed in the introductions or footnotes, 
are not to be repeated. Difficult historical, geographical, ethnographic and other 
references occuring in the source are explained in the newly written commentaries 
presented after the translation of the source. Bibliographic references met in the 
Introduction and commentaries are presented in the form of abbreviations which 
are explained in the bibliography. 

The spelling of the Lithuanian and Latvian originals has not been changed; 
the texts written in all other languages are given in modern characters; their 
lexis, morphology and syntax have not been changed. 

This book has been compiled by Norbertas Vėlius. He is also the author of the 
introduction and the mythological notes. 

The authors of the introductions to the texts and commentaries as well as the 
translators of the sources into Lithuanian are indicated below the texts. Trans- 
lations from Latin have been edited by Janina Mažiulienė, from German by 
Vytautas Balaišis. Toponyms, personal, mythical and other names have been 
edited by Vytautas Ambrazas and Vytautas Mažiulis. 


N. V. 


lba 


VORWORT 


Religion und Mythologie des archaischen Menschen wirkten sich auf alle Le- 
bensbereiche aus: Sie hatten Einflufš auf seine tagliche Arbeit, bestimmten seine 
Verhaltensweisen und prūgten sein Weltbild. Mit Hilfe religi6ser Vorstellungen 
wurden nicht nur einzelne Erkenntnisse ūber die Beschaffenheit der Dinge ge- 
wonnen, sie verhalfen darūberhinaus zu einer Verallgemeinerung und Syste- 
matisierung dieser Erkenntnisse. Die gesamte Kultur der sog. archaischen, tradi- 
tionalen oder Stammesgesellschaften stand unter dem Einflufė der Religion und 
Mythologie. Bildlich gesprochen sind Religion und Mythologie die Seele einer 
Gesellschaft, und die Kultur ist der Spiegel, in dem sich diese Seele selbst be- 
trachtet. Deshalb ist die Beschaftigung mit Religion und Mythologie die erste 
Voraussetzung zu einem tieferen Verstūndnis der Geschichte, der Sitten, der 
Folklore, der Musik, der Tanze und Spiele, der Kunst, ja sogar der Trachten und 
der Architektur jedweder Gesellschaft. Diese Auffassung ist inzwischen schon 
zu einer Art Axiom geworden. Auf der ganzen Welt wendet man sich der Er- 
forschung des mythischen Welterlebens zu. Struktur, Genese und Entwicklung 
der Religionen und Mythologien verschiedener archaischer Vėlker sind Gegen- 
stand des wissenschaftlichen Interesses geworden. Ein besonderes Verdienst 
kommt dabei den franzėosischen Pionieren der strukturell-vergleichenden My- 
thenforschung zu, Georges Dumėzil und Claude Lėvi-Strauss, deren Werke in 
den letzten Jahren Anregungen zu zahlreichen Arbeiten auf dem Gebiet der Eth- 
nologie, Anthropologie und Religionswissenschaft gegeben haben. Im Zuge des 
neuerwachten Interesses an archaischen Religionen stofšen auch die vorchristli- 
chen Religionen Europas auf vermehrte Aufmerksamkeit. Dabei bilden die Bal- 
ten keine Ausnahme. In fast allen wichtigen Arbeiten, die sich mit Geschichte 
und Ethnographie dieser Vėlker beschaftigen, nimmt die Erforschung und Dar- 
stellung der baltischen Religion einen breiten Raum ein. Das gilt auch fūr die 
noch in der Sowjetzeit erschienenen Uberblickswerke, wie z. B.: Lietuvos archeo- 
logijos bruožai (1961), Lietuvių tautosakos apybraiža (1963), Lietuvių liaudies menas 
(1956-1974), Lietuvių etnografijos bruožai (1964), Latviešu etnogrūfija (1969), Latvie- 
šu literatūras vestuve, Bd. 1: Latviešu folklora (1959), Latviešu tautas mūksla 
(1961-1967, Bde. 1-3), Latvijas PSR arheologija (1972). 

In diesen Gesamtdarstellungen finden sich jedoch keine neuen Forschungs- 
erkenntnisse. Religion und Mythologie werden sehr allgemein und 
oberflachlich abgehandelt und oft genug sogar fehlerhaft dargestellt. Daneben 
sind jedoch in den letzten Jahrzehnten zahlreiche Studien von hohem wissen- 
schaftlichem Wert erschienen, verfašt von international bekannten Wissen- 


16 


VORWORT 





schaftlern wie Jonas Balys, Haralds Biezais, Marija Gimbutas, Algirdas Julius 
Greimas, Wjatscheslaw Iwanow, Walter Charles Jaskiewicz, Andrejs Johansons, 
Vittore Pisani, Wladimir Toporow, Norbertas Vėlius und andere. Die Gesamt- 
heit dieser Arbeiten bietet jedoch noch nicht mehr als einen skizzenhaften 
Umri6 der Gėtterwelt und einen ersten Einblick in den Bereich der niederen 
mythischen Wesenheiten. Umfang und Niveau der baltischen Religionsfor- 
schung entspricht daher immer noch nicht dem vorhandenen gesellschaftlichen 
Interesse und den Anforderungen moderner wissenschaftlicher Standards. Das 
liegt vor allem daran, dafš es an zuverlūssigen historischen Ouellen mangelt. 
Aber auch die vorhandenen Ouellen sind schwer zuganglich und daher wenig 
erforscht. Ein grofSer Teil der historischen Ouellen wurde bereits im 19. Jh. 
zusammengestellt und verėffentlicht. 1892-1896 erschienen in Warschau die 
Žrėdla do mytologii litewskiej (Bde. 1-2) von Antoni Mierzynski. Etwas frūher 
schon hatte der deutsche Gelehrte Wilhelm Mannhardt eine Ouellenedition 
vorbereitet, die aber erst 1936 in Riga unter dem Titel Letto-Preussische Gėtter- 
lehre erschien. Beide Publikationen sind heute bibliographische Raritaten und 
selbst fiir Wissenschaftler schwer erhaltlich. Eine unverūnderte Neuauflage 
dieser beiden Klassiker wūrde sich aber auch nicht empfehlen, da die Kom- 
mentare zu den Ouellen vėllig veraltet sind. Aufferdem sind inzwischen neue 
Ouellen entdeckt worden, die zum grėften Teil noch gar keine Verėffentlichung 
erfahren haben. 

Die Herausgabe einer neuen Sammlung baltischer Ouellen erfordert auch die 
besondere Bedeutung, die der autochthonen Religion der Balten unter den in- 
doeuropaischen Religionen und Mythologien zukommt. Die Pruzzen, Litauer 
und Letten haben an ihrem angestammten Glauben lūnger festgehalten als alle 
Vėlker Europas. Und so wie sich ihre Sprachen nur wenig von der indoeuropd- 
ischen Grundsprache fortentwickelt haben und bis heute viele altertūmliche For- 
men aufweisen, kann man auch von ihrer Religion und Mythologie vermuten, 
dafš sich in ihnen ausgesprochen archaische Ziūge der indoeuropaischen Reli- 
gion und Mythologie erhalten haben. Von dem berūhmten Sprachwissenschaft- 
ler Emile Benveniste stammt der Satz, da viele Ergebnisse der vergleichenden 
Religionswissenschaft neu ūberdacht werden miūssen, nachdem die baltische 
UŪberlieferung fr die Wissenschaft entdeckt worden ist. 

In der nun vorliegenden Edition werden alle von Mierzynski, Mannhardt und 
jūngeren, groftenteils litauischen Wissenschaftlern (Jurgis Lebedys, Alvydas Nik- 
žentaitis, Juozas Tumelis, Eugenija Ulčinaitė, Norbertas Vėlius u. a.) neu ent- 
deckten Ouellen erstmalig zusammen verėffentlicht. Die Ouellen umfassen ei- 
nen grofšen Zeitraum. Die frūhesten Schriften stammen aus dem 5. Jh. v. Chr., 
die spatesten aus dem 18. Jh. n. Christus. Es handelt sich zum grėfšten Teil um 


17 


VORWORT 





Annalen, Chroniken, Reisebeschreibungen und Anmerkungen zu religiėsen, wis- 
senschaftlichen und anderen Werken, die in baltischen, slawischen und germa- 
nischen Sprachen oder in Latein oder Griechisch verfafst sind. 

Wenn wir hier von den religiėsen und mythologischen Ouellen der Balten 
sprechen, verstehen wir den Begriff Mythologie in einem weiteren Sinne, so wie 
er sich in den letzten Jahrzehnten zunehmend durchsetzt. Mythologie ist dem- 
nach nicht nur die Gesamtheit aller Erzahlungen ūber Gėtter und gėttergleiche 
Helden sowie ūber den Ursprung der Welt, sondern „eine frūhe Form von Welt- 
verstaūndnis, die der traditionalen, insbesondere der archaischen Gesellschafts- 
ordnung entspricht, das Bild des archaischen Menschen von der Welt und 
von sich selbst.“ (Muco:, 1980, S. 12). Mythologie ist demnach der Inbegriff fūr 
ein kollektives mythisches Weltbild, dessen Reste sich ungeachtet der verūnder- 
ten gesellschaftlichen Verhaltnisse bis in die jūngste Zeit im Bewufštsein des 
Volkes erhalten haben. Von diesem Verstūndnis von Mythologie haben wir uns 
bei der Auswahl der Texte leiten lassen. Nach der sehr spaten Einfūhrung des 
Christentums in den baltischen Landern hat sich die alte Weltanschauung nur 
sehr langsam verandert. Sie konnte niemals vėllig ersetzt oder verdrūngt wer- 
den. Sie unterlag vielmehr einem langen Transformationsprozefs, dessen Ergeb- 
nis die Vermischung vorchristlicher und christlicher Auffassungen war. Daher 
sind Relikte und Inklusen des vorchristlichen Weltbildes bis heute erhalten ge- 
blieben. Diese besonderen historischen Gegebenheiten rechtfertigen die 
Berūcksichtigung nicht nur der alleraltesten Zeugnisse ūber die Religion und 
Mythologie der Balten, sondern auch die Verwendung von Ouellen aus neuerer 
und neuester Zeit. Die in der Antike, in der Epoche der Christianisierung und in 
den ersten Jahrzehnten danach entstandenen Texte bieten Beschreibungen der 
Kulte und Kultstatten sowie der Sitten und Brauche der Menschen, die diese 
Kulte ausūbten. In ihnen finden wir auch zahlreiche Namen von Gėttern und 
mythischen Wesen niederen Ranges, deren religi6ose Bedeutung und „Zustandig- 
keitsbereiche“ umrissen werden, oft genug unter Zuhilfenahme des klassischen 
griechisch-rėmischen Pantheons. Die alteren Ouellen ūberliefern auch Legen- 
den ūber den Ursprung und die Herkunft der baltischen Stimme und versu- 
chen, die Entstehung der religi6sen und sozialen Verhaltnisse zu erklaren. Auch 
die lange nach der Taufe des Herrscherhauses und dem Aufbau einer di6zesa- 
len Organisation entstandenen Zeugnisse ūber die tatsachliche religiose Praxis 
auf dem Lande sind in diese Sammlung mit aufgenommen worden. Im Kampf 
gegen die „heidnischen Ūberreste“ haben die Anhūnger beider groBer Konfes- 
sionen wertvolle Informationen ūber die archaische Weltanschauung, den Aber- 
glauben, die Sitten und Brauche, Zaubersprūche und magische Praktiken der 
Balten ūberliefert. 


—-18- 


VORWORT 





Die Ouellen der baltischen Religion und Mythologie sind jedoch nicht alle 
gleichrangig und von unterschiedlicher Glaubwūrdigkeit. Die zuverlūssigsten 
Berichte stammen aus der Zeit, als das gesamte religiose und mythologische 
System noch intakt war, die weniger zuverlassigen aus den Jahrhunderten nach 
der Christianisierung und dem Verbot „heidnischer“ Kulte und „Gėtzenvereh- 
rung“. Denn nachdem die Kultstatten zerstort und die Priester der vorchristli- 
chen Religion vertrieben oder ermordet worden waren, wurden die alten Brūuche 
und Riten nur noch von einzelnen sozialen Gruppen im geheimen und in ver- 
einfachter Form eingehalten. Auch die Vorstellungen ūber die verschiedenen 
Gottheiten und die soziale Stellung der noch amtierenden Priester hatte sich 
bereits stark verūndert. Noch weniger aufschlufreich sind die Ouellen der aller- 
letzten Jahrhunderte, als die alten Gėtter fast vėllig in Vergessenheit geraten 
waren und die ihnen gewidmeten Rituale nur noch in der Folklore, in Kalender- 
und Familienfesten, in Spielen, verschiedenen Formen des Aberglaubens, in der 
Zauberei und magischen Vorstellungen weiterlebten. 

In der vorliegenden Edition liegt das Schwergewicht deshalb auf den altesten 
Ouellen. Sie wurden sorgfaltiz zusammengetragen und ausfūhrlich kommen- 
tiert. Die in ihnen enthaltenen Informationen ūber Mythologie und Religion wer- 
den auf dem Hintergrund der bis heute bekannten sozialen Verhaltnisse der 
altbaltischen Gesellschaft erėrtert. Dabei kamen auch solche Aspekte der Le- 
bensweise sowie Sitten und Brauche zur Sprache, die nicht unmittelbar mit Re- 
ligion und Mythologie zu tun haben. Aus der alteren Periode wurden sogar rein 
kompilative Darstellungen mitberūcksichtigt, sofern sie auf spatere Ouellen Ein- 
fluf gehabt haben. Dafūr wurde auf die jūngeren Ouellenschriften weniger Mūhe 
verwandt. Wir haben z. B. gar nicht versucht, sie vollstūndig zu erfassen. Die in 
ihnen dargebotene mythische Information findet keine so breite Kommentie- 
rung durch den weiteren sozialen Kontext, und Kompilationen werden z. T. 
ganz vernachlassigt, vor allem dann, wenn sie nicht zum Verstūndnis spaterer 
Schriften beitragen. 

Die allerjūngsten Ouellenschriften dieser Ausgabe stammen aus dem 18. Jh., 
denn die spater erschienenen historischen Ouellen haben angesichts der im 19. Jh. 
einsetzenden Sammeltatigkeit ethnographischen Materials an Bedeutung verlo- 
ren. Es entstehen in dieser Zeit der Volkstumsbegeisterung und des „nationalen 
Erwachens“ Ouelleneditionen vėllig neuen Typs, die die historischen Ouellen 
in den Schatten stellen. Es konnten auch nicht alle neu entdeckten Ouellentexte 
einbezogen werden, weil dies den geplanten Umfang dieses Buches bei weitem 
ūberschritten hūtte. Ein guantitativer Vergleich zwischen den auf Lettland und 
Litauen bezogenen Texten wird aufšerdem zeigen, dafš das litauische Material 
starker berūcksichtigt wurde. 


—-19- 


VORWORT 





Weitere Informationen ūber die autochthone Religion der Balten kėnnten 
mėglicherweise gefunden werden, wenn man die Berichte griechischer und 
rėmischer, frūhmittelalterlicher westeuropaischer, nordgermanischer (8.-13. Jh.), 
slawischer Autoren, arabischer und anderer Reisender systematisch durchge- 
hen wūrde. Lohnenswert ware auferdem eine neue Sichtung der geistlichen 
(besonders der lettischen) und der schėnen Literatur des 14.-18. Jahrhunderts 
in Latein, Deutsch und den baltischen Sprachen. 

Angesichts der erwaūhnten Mangel bleibt uns die Hoffnung auf eine spatere 
Erganzung oder Erweiterung dieser Edition, in der dann auch die anderen Ouel- 
lengattungen herangezogen werden: die linguistischen, ethnographischen, folk- 
loristischen und archūologischen. 

Unser Hauptaugenmerk lag auf einer mėglichst genauen Wiedergabe der re- 
ligionsgeschichtlichen Zeugnisse, auf erlduternden Kommentaren, Erklėrungen 
und Anmerkungen. Der 1. Band dieses Werkes enthalt ein Vorwort, eine Einlei- 
tung, den Abdruck der Ouellen, ein Literaturverzeichnis und Register. 

In der Einleitung haben wir die historischen Ouellen aus den verschiedenen 
Epochen beschrieben und ihre Bedeutung und die Glaubwūrdigkeit der durch 
sie vermittelten Nachrichten kritisch er6rtert. Die Ouellen im Hauptteil dieses 
Buches sind chronologisch angeordnet. Neben der Ouellenbezeichnung steht 
das Jahr der Entstehung bzw. der ersten Publikation der Ouelle. Es handelt sich 
nicht um das Erscheinungsjahr des Buches, dem der Ouellentext entnommen 
wurde. Dabei kann es sein, dalš sich das Entstehungsdatum nicht auf die ganze 
Ouelle, sondern nur auf das unsere Fragestellung betreffende Fragment bezieht. 
Die Texte werden nach Jahrhunderten, innerhalb eines Jahrhunderts jedoch nach 
den Vėlkern gruppiert, von denen berichtet wird: zuerst die pruzzischen, da- 
nach die litauischen, zuletzt die lettischen Ouellen. Vor jeder Position steht ein 
Vermerk, der die Ouelle selbst kurz charakterisiert und die in ihr enthaltenen 
mythischen Aussagen zusammenfaft. Die Texte werden zuerst in der Original- 
sprache und danach in litauischer Ubersetzung dargeboten. Zur besseren Ver- 
standlichkeit werden die fūr uns relevanten Aussagen in ihrem weiteren Kontext 
belassen. 

Die Titel der Texte sind mit den Titeln in den Publikationen, denen sie ent- 
nommen wurden, identisch. Wenn der Titel des Textes in der Publikation er- 
weitert war, wird er gekūrzt. Wenn die Publikation keinen Titel hatte, wird sie 
von den Herausgebern dieses Buches betitelt. Die Kommentare der Texte von 
frūheren Herausgebern, die in Vorworten oder Funoten dargeboten wurden, 
werden hier nicht wiederholt. Erklirungsbedūrftige historische, geographische, 
ethnographische und andere Realien werden nach Wiedergabe der litauischen 
Ubersetzung in den Kommentaren nžher beleuchtet. Die Literatur, auf die wir 


—-20- 


VORWORT 





uns stūtzen, erscheint im laufenden Text in Form von Abkūrzungen, die im 
Literaturverzeichnis aufgelėst werden. 

Die Rechtschreibung in den litauischen und lettischen Originaltexten wurde 
unverandert gelassen. Auch da, wo sie veraltet ist, wurde sie nicht den heutigen 
Regeln angepaft. Die Texte aus allen anderen Sprachen sind in transliterierter 
Fassung abgedruckt, d. h. mit den heute ūblichen lateinischen Buchstaben. Da- 
gegen entsprechen Lexik, Morphologie und Syntax dem Original. 

Die Sammlung wurde von Norbertas Vėlius zusammengestellt. Er hat auch 
die Einleitung sowie die Kommentare zu den religionsgeschichtlich relevanten 
Ouellenaussagen verfalšt. Die Autoren der Einfūhrungen zu den Texten und 
der Kommentare, die Ubersetzer der Ouellen ins Litauische sind jeweils am Ende 
der Texte angegeben. Die Ubersetzungen aus dem Lateinischen wurden von 
Janina Mažiulienė, aus dem Deutschen von Vytautas Balaišis redigiert. Vytautas 
Ambrazas und Vytautas Mažiulis haben die Orts-, Personen- und mythologi- 
schen Namen durchgesehen. 


N. V. 


21 


BALTŲ RELIGIJOS IR MITOLOGIJOS 
ŠALTINIŲ POBŪDIS 


Senosios baltų religijos ir mitologijos tyrimą visų pirma apsunkina specifinis 
jos šaltinių pobūdis. Beveik nėra išlikusių autentiškų baltų mitų ir ritualų sąvadų 
(kaip indų), nėra nei literatūriškai perpasakotų mitų (kaip graikų), nėra pačių 
senųjų baltų parašytų traktatų, kuriuose būtų apmąstyta jų religijos ir mitologijos 
esmė, atskirų mitų ir ritualų prasmė (kaip šiaurės germanų, graikų ir kitų). 
Žodžiu, nėra išlikusių autentiškų pirminių šaltinių, iš kurių aiškiai matytum, 
kokius dievus senovės baltai garbino, kokios šių dievų garbei buvo atlikinėjamos 
apeigos, kokios buvo jų mitinės pažiūros į gamtą ir visuomenę. Visa tai tyrinėtojai 
turi rekonstruoti iš daugelio įvairioms epochoms priklausančių, skirtingą funkciją 
gyvenime atliekančių šaltinių. Nepakeičiamas BRM šaltinis yra pačios baltų 
kalbos (ypač mitinę prasmę išlaikę idiomatiniai posakiai, žodžiai, vietovardžiai, 
asmenvardžiai ir kt.), tautosaka (labiausiai kai kurios archajiškos dainos ir 
pasakos, sakmės ir padavimai, patarlės ir priežodžiai, mįslės ir užkalbėjimai), 
kalendoriniai ir šeimos papročiai, tikėjimai, burtai ir prietarai, choreografija, 
vaizduojamasis ir taikomasis liaudies menas, architektūra — visa dvasinė ir 
materialinė liaudies kultūra. Svarbi ir tradicinė kultūra tų tautų, kurios yra 
įsikūrusios baltų anksčiau gyventose vietose (baltarusių, ukrainiečių, rusų, lenkų, 
vokiečių ir kitų) ir perėmusios nemaža jų papročių, tikėjimų ir apskritai visos jų 
mitinės pasaulėjautos elementų. Tačiau baltų kalbos, tautosaka, papročiai, 
tautodailė, gyvuodami ištisus šimtmečius, nuolat kito kintant pačiai baltų 
visuomenei ir buvo smarkiai veikiami kaimynų. Todėl iš šių šaltinių rekonstruoti 
BRM faktai stokoja konkretumo, sunku nustatyti jų amžių, kartais net etninę 
priklausomybę, dažnai juos tenka tikrinti pagal rašytinių BRM šaltinių duomenis, 
kurie, nors ir nebūdami visapusiškai informatyvūs (neapima visų senųjų baltų 
gyventų sričių ir visų jų istorijos periodų, nėra užfiksavę daugelio jų garbintų 
dievų bei žemesnio rango dievybių, neatspindi kai kurių apeigų ir mitinės 
pasaulėjautos niuansų), vis dėlto yra patikimiausias kelrodis. Iš jų daugmaž 
galima matyti, su kokio istorijos laikotarpio ir kokiame geografiniame areale 
gyvenančių baltų religija bei mitologija jie yra susiję, o žinant šaltinio autoriaus 
pasaulėžiūrą, jo vartojamų sąvokų turinį, apytikriai galima suprasti, apie kokius 
BRM reiškinius kalbama, nors kartais jie ir nevadinami savo tikraisiais vardais. 
Kita vertus, rašytiniai šaltiniai irgi kelia problemų jų skelbėjams bei tyrinėtojams. 

Pati bendriausia ir sunkiausiai išsprendžiama yra rašytinių šaltinių patikimumo 
problema. Patikimesni, atrodo, turėtų būti tie šaltiniai, kurie buvo rašyti dar 


= 225 


BALTŲ RELIGIJOS IR MITOLOGIJOS ŠALTINIŲ POBŪDIS 





tebesant gyvai BRM sistemai, nes jų autoriai iš pirmų lūpų galėjo viską sužinoti. 
Tačiau gaila, kad tie šaltiniai buvo rašyti ne pačių baltų, o kitataučių, kurie ne 
visada gerai buvo su BRM susipažinę ir svarbiausia — išpažino kitas religijas 
(buvo dažniausiai krikščionys), dėl to į baltų religiją žiūrėjo kaip į priešišką, manė 
reikiant su ja kovoti ir iš tiesų kovojo. Todėl jų informacija negalėjo būti objektyvi: 
jie visaip stengėsi suniekinti BRM, parodyti ją kaip barbarišką, „velnio išmonę“. 
Patys baltai apie savo senąją religiją ir mitologiją daugiau pradėjo rašyti tik 
reformacijos ir kontrreformacijos laikais (XVI-XVII a.), kai ši religija bei mitologija 
jau buvo gerokai primiršta. Rašantieji baltai anuo metu jau irgi buvo krikščionys 
pagoniškus, stengėsi išnaikinti. Tiesa, Renesanso laikais BRM pradėjo domėtis 
mokslo žmonės, tačiau daugiausia tai buvo kitataučiai, kuriems ir tie pavieniai 
BRM likučiai ne visada gerai buvo pažįstami. Todėl į daugumą rašytinių šaltinių 
reikia žiūrėti kritiškai. Kritiškas požiūris reikalingas ir dėl to, kad daugelis šių 
šaltinių yra kompiliaciniai. 

Jau nuo „istorijos tėvo“ Herodoto laikų Europos istoriografijoje įsigalėjo 
tradicija, rašant apie bet kokį reiškinį, suminėti viską, kas apie jį žinoma, ne visada 
nurodant šaltinius. Taip buvo daroma ir rašant apie BRM. Atskirti, kuri in- 
formacija yra paimta iš pirmų, o kuri iš antrų rankų, labai sunku. Norint padėti 
skaitytojams nors apytikriai suvokti spausdinamų šaltinių vertę, kiekvieno jų 
anotacijoje apibūdinamas šaltinyje esančios mitinės informacijos patikimumas, 
nurodoma, kiek tai įmanoma, kas iš ko imta. Anotacijos rašytos remiantis 
ankstesniais ir dabartiniais baltų bei kitų indoeuropiečių mitologijos tyrimais. 
Tačiau daugelio šaltinių įvertinimas nėra galutinis ir neginčijamas. Norint giliau 
ir įvairiapusiškiau juos įvertinti, reikia nuodugniau patyrinėti tiek pačius 
šaltinius, tiek visą BRM. 

Kita svarbi su rašytiniais šaltiniais susijusi problema — kaip teisingai „per- 
skaityti“ ir suvokti juose esančią mitinę informaciją. Rašytiniai šaltiniai, ypač 
ankstyvieji, yra labai glausti, juose tik paminimi pavieniai mitiniai personažai, 
mitų ar apeigų nuotrupos; personažai kartais vadinami iškreiptais arba iš viso 
nebaltiškais vardais. Norint gerai suprasti mitinę informaciją ir ypač iš jos atkurti 
visą BRM sistemą, reikia kruopščiai išstudijuoti kitus BRM šaltinius ir jų 
duomenis lyginti su indoeuropiečių religijos bei mitologijos tyrimų rezultatais. 
Šio leidinio rengėjams visų pirma rūpėjo šaltinius paskelbti, o ne juos tirti. Todėl 
nebuvo stengtasi analizuoti ir sisteminti visų juose esančių duomenų. Tai — 
būsimų tyrimų uždavinys. Šiame leidinyje daugiau kreipta dėmesio į proble- 
miškus, ypač į keliančius abejonių, mitinės informacijos vertinimus, nurodant 
kitų mokslininkų nuomones, pateikiant savą, naujausiais tyrimais pagrįstą 
požiūrį. 


DB 


ĮVADAS 











Nmnenis ež. 
























































Baltų genčių paplitimo teritorija apie V amžių pr. Kr.: 1 - antropomorfinių urnų sritis, 

1A - varpinių kapų sritis (migracija iš 1); 2 - Vakarų Mozūrija, 3 — Sembos- 
Notangos, 4 - kuršių, 5 — sūduvių (jotvingių) Rytų Mozūrijoje, 6 — brūkšniuotosios 
keramikos, 7 - Dnepro aukštupio bei Volgos-Okos aukštupio piliakalnių kultūra ir keli 
jos variantai (A — Nikolo Leniveco, vėliau — Juchnovo, B — Okos, C - Dnepro- Dauguvos), 
8 — Milogrado. 

Zemėlapis iš leidinio: M. Gimbutienė, Baltai priešistoriniais laikais, Vilnius, 1985, p. 66 


Seniausios žinios apie baltus ir jų religiją bei mitologiją yra iš penktojo 
šimtmečio prieš Kristų. Baltai tuomet užėmė didelį plotą tarp Baltijos jūros 
vakaruose ir Volgos bei Okos aukštupių rytuose, tarp Dauguvos šiaurėje ir 
Vyslos, Pripetės pietuose (Zinkevičius, 1984 b, 147-158; Gimbutienė, 1985, 
56-69; Lietuvių etnogenezė, 1987, 47-69, 82—100). Kai kurių tyrinėtojų manymu, 
baltų gyventa ir už šios teritorijos ribų; jiems priskiriama už Vyslos esanti 
antropomorfinių urnų sritis, iš dalies ir varpinių kapų sritis tarp Pamario ir 
Dnestro pietuose, Juchnovo kultūra rytuose (Gimbutienė, 1985, 66; Lietuvių 
etnogenezė, 1987, 87-88, 95; žr. žemėlapį šiame puslapyje). Baltiškų vietovardžių 
pasitaiko į šiaurę iki Pskovo, Tverės, į rytus — iki Maskvos, Tulos, Kursko; į 
vakarus — iki Persantės upės, o kai kurių kalbininkų, pavyzdžiui, Hermanno 
Schallio teigimu, — net už Oderio iki pat Elbės (Zinkevičius, 1984 b, 147-151; 
Lietuvių etnogenezė, 1987, 47-52; žr. žemėlapį 25 puslapyje). Žinių apie šio 


—-24- 


BALTŲ RELIGIJOS IR MITOLOGIJOS ŠALTINIŲ POBŪDIS 




























Naugardas 


Peipaus ež. Menio ež, 

















Vladimiras 
o 














= 
> 














o Zubcovas 
—= 

















N 
Maskvao kų 





Riazanė=—) 
O Tula 
/ 














Baltų kilmės hidronimijos paplitimas: 1 — plotas, kuriame gausu baltiškų hidronimų, 
2 — plotas, kur baltiškų hidronimų nedaug ir dalis abejotini. 

Žemėlapis iš leidinio: Z. Zinkevičius, Lietuvių kalbos istorija, t. 1: Lietuvių kalbos kilmė, 
Vilnius, 1984, p. 149 


laikotarpio baltus paliko pietinių Europos tautų (graikų, romėnų) istorikai, 
geografai, kurie domėjosi gentimis, gyvenusiomis anuo metu mažai težinomoje 
tolimojoje šiaurėje. Kartais visos tos pietiečiams mažiau žinomos gentys buvo 
vadinamos bendru hiperborėjų vardu, su kuriais, kaip teigia mitai, graikai 
bičiuliavęsi (į Delo salą, pasak mito, iš hiperborėjų krašto, bijodama deivės 
Heros keršto, pasivertusi vilke, atbėgusi dievų Apolono ir Artemidės motina 
Lėtoja; iš hiperborėjų krašto į Delfus vis būdavusios siunčiamos aukos) (JIoces, 
1957, 258; ĮĮJosaTyp, KannnucroB, Ilumosa, 1982, 264-266). Kartais senovės 
autoriai išskirdavo ir pavienes gentis. Ypač daug įvairių genčių, gyvenančių į 
šiaurę nuo graikų ir romėnų, išvardijo graikų istorikas Herodotas, romėnų 
istorikai Pomponijus Mela, Kornelijus Tacitas. Tarp jų, be abejo, pasitaiko ir 
baltiškų genčių pavadinimų, tačiau išskirti juos be galo sunku. Pagal įsigalėjusią 
tradiciją baltais laikomi Herodoto, Pomponijaus Melos minimi neurai, Tacito 


22 


ĮVADAS 





aisčiai. Tačiau kai kurie mokslininkai mano baltais buvus ir Herodoto minimus 
budinus, melanchlenus, gelonus, getus (/Įosaryp, KannucTos, Ilumosa, 1982, 
346-347, 350-355, 357-360; Kabelka, 1982, 19-21; Zinkevičius, 1984 b, 145—147; 
Gimbutienė, 1985, 13-15). Specialiai ištirti reikėtų ir sauromatų (vėlyvosios 
Antikos laikais — sarmatų) termino vartojimą, nes Europos istoriografijoje šiuo 
terminu kartais buvo vadinamos visos į šiaurę nuo Vyslos gyvenančios gentys. 
Remiantis dabar turimais archeologijos, kalbotyros, mitologijos ir kitų mokslų 
duomenimis, reikėtų iš naujo patyrinėti Herodoto ir Tacito aprašytųjų genčių 
etninę priklausomybę. Kol ši problema nėra galutinai išspręsta, dalis duomenų 
apie tų genčių tikėjimus šiame leidinyje spausdinama nurodant, kad tų genčių 
etninė priklausomybė yra problemiška; ypač stengtasi pateikti duomenis, kurie 
yra ir kituose BRM šaltiniuose. 

Seniausia informacija apie BRM imta ne iš pačių liudininkų lūpų. Tų pranešimų 
autoriai nėra buvę baltų kraštuose, tačiau buvo gerai susipažinę su baltų 
kaimynais (Herodotas — su skitais, Tacitas — su germanais), kurių papročius ir 
tikėjimus gan plačiai aprašė ir iš kurių galėjo gauti tikrų duomenų apie baltus. 
Jų žinios visų pirma įdomios tuo, kad susijusios su pačiais pietrytiniais, arčiausiai 
skitų, ir pačiais pietvakariniais — arčiausiai germanų gyvenusiais ir su jais 
sumišusiais baltais, kuriuos vėliau kitos gentys asimiliavo. Be to, tai patys seniausi 
BRM paminėjimai. 

Nors seniausių šaltinių autoriai garbino kitus dievus negu jų aprašomos gentys, 
tačiaujiems buvo būdinga religinė tolerancija, jie nesistengė suniekinti kitų genčių 
religijos, o siekė ją suprasti ir aprašyti. Šiuo požiūriu jų žinios apie kitų genčių, 
tarp jų ir baltų, religiją bei mitologiją yra objektyvios. Tačiau jos (ypač Herodoto 
ir Pomponijaus Melos) iki šiol dar mažai tėra panaudotos BRM tyrimui. 

Silpstant Antikos valstybėms, kuriose klestėjo istorijos, geografijos ir kiti 
mokslai, silpo ir domėjimasis šiaurės kraštais, kur gyveno baltai. Todėl per ištisus 
šimtmečius po Kristaus mažai tepasirodė naujos informacijos apie baltų 
gyvenimo būdą ir tikėjimus. O tai buvo jų klestėjimo laikai, vadinamasis „aukso 
amžius“. 

Baltų ir jų kaimynių genčių papročiais ir tikėjimais vėl imta domėtis I 
tūkstantmečio pabaigoje, kai Vakarų ir Šiaurės Europoje įsigalėjo Danijos ir 
Švedijos, o Rytų Europoje - Rusios valstybės. Joms vis dažniau tekdavo susidurti 
su netoli esančiais baltų kraštais. Su jais buvo draugaujama, prekiaujama, o 
neretai ir kariaujama. Baltų užimamas plotas tada jau buvo gerokai sumažėjęs, 
nes visas jų rytines žemes buvo užėmę iš pietų atsikėlę slavai (žr. žemėlapį 27 
puslapyje). Baltais susidomėta moksliniais, pažintiniais tikslais, kuriuos, savaime 
aišku, lėmė politiniai ir ekonominiai veiksniai. Keliautojas Wulfstanas, istorikas 
Adomas Brėmenietis, kaip ir senieji Antikos autoriai (Herodotas, Tacitas), siekė 


— 26 


BALTŲ RELIGIJOS IR MITOLOGIJOS ŠALTINIŲ POBŪDIS 


















x 


Peipaus «1. ZA 






















KS 
i 2 XI 
RI k 
NAD 
== aa NNNNSAS 
=zį ž RPN 
= Ča M AS 
ŽŽ Gotianas s. “ X 2 A Nr 
LRS NANN 
Z- KA SSRI R 
== 42 —-- TRL 2 NN 
< N 
S 








5 







“5 


S 


Nad 


2 
ss 
ių 
i 
0 

3 

50 







RA 
> 


< 
/ 
7 
Ž 
/ 
/. 

- 





t 
i is 
5 





ooo 
D 
A 
R 
000 












2 









2 





25 
so 
0 
2 
S 












































































































































































































































































































































































































































































































































































































































Baltų gentys IX-XII amžiuje: 1 — lietuviai, 2 — kuršiai, 3 - žiemgaliai, 4 — sėliai, 
5 - žemaičiai, 6 — nadruviai, 7 - prūsai, 8 — jotvingiai, 9 — skalviai, 10 - latgaliai, 
11 - sulietuvintos baltų gentys, 12 — baltų ir slavų gyvenamas plotas. 

Remtasi žemėlapiu iš leidinio: Lietuvių etnogenezė, Vilnius, 1987, p. 186 


—27- 





ĮVADAS 





supažindinti skaitytojus su jiems mažai težinomų genčių papročiais ir tikėjimais. 
Kaip ir Antikos autoriams, jiems būdingas tolerantiškumas, pagarba kitų genčių 
papročiams ir tikėjimams, siekimas objektyviai juos pavaizduoti. Jie geriau negu 
Antikos autoriai buvo informuoti apie vakarų baltų gyvenimo būdą ir papročius, 
todėl apie jų religiją ir mitologiją rašė daug konkrečiau ir patikimiau. Tačiau 
tokių tolerantiškų šaltinių buvo nedaug. Čia dar būtų galima paminėti arabų 
keliautojo Idrisijaus gan abstrakčias pastabas apie rytų baltų religiją. Vertin- 
giausios iš šio laikotarpio yra keliautojo Wulfstano pastabos apie vakarų baltų 
laidojimo papročius. 

Įvedus krikščionybę Lenkijoje (966) ir Skandinavijoje (IX-XI a.), priėmus 
krikštą rytų slavams (988—989), baltai su kai kuriomis finougrų gentimis liko 
vieninteliai pagonys Europoje. Į juos nukrypo krikščionybės platintojų akys. 
Prisidengusios krikščionybės skleidimu, kaimynės šalys stengėsi užgrobti 
turtingus baltų kraštus arba bent juos politiškai ir ekonomiškai pajungti. Šiai 
kelis šimtmečius trukusiai agresijai idėjiškai vadovavo Romos bažnyčia ir jos 
galva popiežius, skelbdamas kryžiaus žygius į baltų kraštus. Tiesiogiai agresiją 
vykdė sukarinti Livonijos ir Vokiečių ordinai*, kuriems padėjo beveik visos 
krikščioniškosios Europos valstybės į šiuos žygius siųsdamos geriausius savo 
karių pulkus, vadovaujamus labiausiai patyrusių karo vadų — kunigaikščių, 
grafų, kartais net pačių karalių. Kova su pagonimis baltais, trukusi kelis 
šimtmečius, plačiai atsispindėjo to meto istoriografijoje — visi svarbiausi įvykiai 
buvo fiksuojami metraščiuose, bažnyčių, vienuolynų, ordinų kronikose, šventųjų 
gyvenimų aprašymuose. Kadangi su baltais buvo kovojama prisidengus 
krikščionybės platinimu, neva siekiant, kad jie atsižadėtų savo senųjų dievų, 
papročių ir įtikėtų į krikščionių Dievą, tai, savaime aišku, reikėjo parodyti ir 
kokius dievus jie garbino, kokių papročių laikėsi. Tuos dievus ir papročius reikėjo 
taip pavaizduoti, kad visai krikščioniškajai Europai jie pasirodytų baisūs, 
nežmoniški, būtini išnaikinti ir kad taip būtų pateisintas toks ilgas ir nuožmus 
karas su jų garbintojais. 


* XII amžiaus pabaigoje vokiečiai pirkliai ir krikščionių tikėjimo skelbėjai — misionieriai — 
įsikūrė Dauguvos žiotyse. 1201 metais vyskupas Albertas čia pastatė Rygos pilį, o 1202 metais 
kovai su pagonimis baltais ir finougrais įkūrė Kristaus karių (Livonijos, arba Kalavijuočių) 
ordiną. Per kelis dešimtmečius buvo pavergti ir pakrikštyti lyviai, latgaliai, dalis sėlių, estų. 
Tuo pačiu metu pradėta krikštyti prūsus, o 1226 metais jų žemėse (Kulme) įsikuria Šventosios 
Marijos brolių, arba Vokiečių (Kryžiuočių), ordinas. Per kelis dešimtmečius buvo pavergtas 
visas prūsų kraštas nuo Vyslos iki Nemuno (Šapoka, 1936, 41-47; Lietuvos TSR istorija, 1957, 
58-62, 75-77; 1985, 35-44). 


—-28- 


BALTŲ RELIGIJOS IR MITOLOGIJOS ŠALTINIŲ POBŪDIS 





XIII amžiuje prasidėjus krikščioniškosios Europos agresijai prieš baltus, 
atsirado daug šaltinių, kuriuose minima BRM. Beveik visi tie šaltiniai parašyti 
žmonių, nusistačiusių prieš baltus ir jų religiją, kartais net dalyvavusių kryžiaus 
žygiuose ir siekusių sunaikinti šią religiją. Todėl jų informacija negalėjo būti 
objektyvi, ji visų pirma stengėsi iškelti tuos baltų religijos bruožus, kurie žemintų 
ją ir jos išpažinėjus. Nusiteikimas prieš baltų papročius jau buvo jaučiamas ir 
kai kuriuose ankstesniuose šaltiniuose: Prūsijos vyskupo Adalberto biografų 
darbuose, Magdeburgo analuose, pirmosiose popiežiaus bulėse. Prasidėjus agresijai 
prieš baltų kraštus, daugelio šaltinių autoriai gavo progą iš arčiau susipažinti su 
BRM - jie patys dalyvavo žygiuose į šiuos kraštus arba kalbėjosi su žmonėmis, 
dalyvavusiais tokiuose žygiuose, buvusiais baltų nelaisvėje, ir su pačiais baltais, 
patekusiais į krikščionių nelaisvę. Pavergus baltų gentis, kronikininkai bendravo 
su ką tik pakrikštytais prūsais, latviais, kurie puikiausiai atsiminė savo senuosius 
papročius, garbintus dievus. Vadinasi, žinios apie BRM galėjo būti imamos iš 
pirminių šaltinių, o šių šaltinių skaitytojai galėjo nesunkiai patikrinti tų žinių 
teisingumą. Tai nori nenori varžė šaltinių autorių fantaziją. Nors ir būdami 
nusistatę prieš baltus ir jų religiją, jie negalėjo be saiko meluoti ir jų papročiams 
bei religijai priskirti tai, ko nebuvo. Jie veikiau buvo linkę ne pramanyti nebūtus 
dalykus, o išpūsti tai, kas krikščionių akimis žiūrint atrodė nehumaniška ir 
smerktina. Visų smerktiniausia jiems atrodė dieviškos garbės teikimas ne vienam 
(kaip krikščionių), o daugeliui dievų, gamtos reiškinių ir objektų (saulės, mėnulio, 
vandens, miškų, gyvūnų, perkūno) garbinimas, žmonių aukojimas dievams, 
mirusiųjų deginimas, daugpatystė, pomėgis žyniauti ir burtininkauti. Apie šiuos 
baltų religijos ir papročių aspektus užsimenama beveik visose popiežių bulėse, 
1249 metų Ordino ir prūsų taikos sutartyje, vokiečių, lenkų ir kitų tautų, kovojusių 
su baltais, kronikose, pasaulio aprašymuose ir kituose veikaluose. Kiek daugiau 
ir vertingesnių duomenų apie BRM yra minėtoje 1249 metų Ordino ir prūsų 
taikos sutartyje, Eiliuotojoje Livonijos ir Henriko Latvio kronikose. 

XIII amžiaus šaltiniuose daugiau rašoma apie prūsų ir latvių religiją bei 
mitologiją, nes su šiomis gentimis Vakarų Europos krikščionys pirmiausia pradėjo 
kariauti. Lietuvių papročiai šių šaltinių autoriams mažiau tebuvo žinomi, jie 
minimi tarsi iš tolo. Išimtį čia sudaro Rytų Europos krikščionių (stačiatikių) rašyti 
šaltiniai: Ipatijaus metraštis ir Malalos kronikos slaviškos redakcijos nuorašas. Sių 
šaltinių autoriai gyveno rytų slavų vakarinėse žemėse, kur buvojaučiamas stiprus 
baltiškasis substratas ir kurių gyventojai intensyviai bendravo su rytų baltais 
(lietuviais, jotvingiais). Jiems gerai buvo žinomi šių baltų garbinami dievai, 
papročiai, kuriuos jie gan smulkiai aprašė. Tai patys vertingiausi rašytiniai rytų 
baltų religijos ir mitologijos šaltiniai ir vieni iš vertingiausių BRM šaltinių 
apskritai. Tiek Ipatijaus metraštis, tiek Malalos kronika aprašo to paties meto (XIII 


-29- 


ĮVADAS 





amžiaus vidurio) rytų baltų dievus, dalis jų informacijos sutampa. Jau daug vėliau 
(XV amžiuje) panašiai rytų baltų dievus apibūdino Jonas Dlugošas. Jeigu šie 
šaltiniai neveikė vienas kito, tai jų informacija, kaip pasikartojanti, turėtų būti 
patikima. 

BRM tyrinėtojai dar mažai tėra naudojęsi kitais šio laikotarpio šaltiniais: kai 
kuriomis popiežių bulėmis, pavyzdžiui, bule lenkų kunigaikščiui (1216-1217), 
bule prūsams (1216-1217), Pasaulio aprašymu, Baltramiejaus Anglo, Tabibo darbais. 

XIII amžiaus pirmojoje pusėje pavergę lyvius, latvius, prūsus, iš dalies kuršius, 
žiemgalius ir kitas gentis, kryžiuočiai ir kalavijuočiai kartu su visa krikščioniškąja 
Europa pakėlė kardą prieš lietuvius. Nuožmus karas tęsėsi visą XIV amžių ir 
baigėsi gan paradoksaliai: Lietuvos krikštu (1387) ir visišku Vokiečių ordino 
sutriuškinimu (1410). Dauguma XIV amžiaus šaltinių — kronikos, kryžiuočių 
kelių, kuriais buvo puldinėjama Lietuva, aprašymai, giesmės, liaupsinančios 
Vakarų Europos valdovų žygius į Lietuvą, kryžiaus žygių idėjas propaguojantys 
traktatai, kaip ir anksčiau minėtieji XIII amžiaus dokumentai, buvo rašomi 
priešiškai baltams nusiteikusių autorių. Jie buvo neobjektyvūs, stengėsi iškelti 
tik tuos BRM bruožus, kurie ją menkino ir diskreditavo krikščionių akyse. Bet 
XIV amžiaus šaltiniuose jau daugiau duomenų apie lietuvių tikėjimus ir 
papročius. Iš šio šimtmečio yra išlikusi ir paties lietuvio (didžiojo kunigaikščio 
Gedimino) užuomina apie lietuvių tikėjimus. Rytų baltų tikėjimai minimi taip 
pat Konstantinopolio patriarchato dokumentuose, tik gaila, kad jų duomenys 
abstraktoki. XIV amžiaus šaltiniuose dar daug duomenų ir apie neseniai pavergtų 
prūsų senąją religiją bei mitologiją, o Petro Dusburgiečio Prūsijos žemės kroniką 
(1326) galima laikyti vienu iš svarbiausių šios religijos bei mitologijos šaltinių. 

Vertingiausi šio laikotarpio šaltiniai yra jau minėtoji Petro Dusburgiečio 
Kronika, Dubnicos, Vygando Marburgiečio, Hermano Vartbergiečio kronikos, 
Philippe de Mėzičres pasakojimas. Pastarasis mitologijos tyrinėtojas ligi šiol 
menkai tebuvo žinomas. 

Vienas baltų gentis (prūsus, latvius, iš dalies kuršius, žiemgalius, sėlius) 
nugalėjus, o kitoms (lietuviams — 1387, žemaičiams -— 1415 metais) pasikrikštijus, 
sumažėjo Europos tautų domėjimasis šiais kraštais ir jų religija bei mitologija. Iš 
esmės pakito ir BRM šaltinių pobūdis. Prūsijoje ir Latvijoje, kur jau beveik du 
šimtmečius vyravo krikščionybė, apie senuosius vietinių gyventojų papročius ir 
tikėjimus dažniau užsimenama tik įvairiuose krašto ir Bažnyčios valdytojų 
įsakuose bei pagraudenimuose. Panašūs įsakai buvo leidžiami ir kituose Europos 
kraštuose. Juose paprastai buvo iškeliami ir smerkiami tokie liaudies papročiai 
ir tikėjimai, kurie nesiderino su krikščionybe ir kuriuos krikščionybė siekė 
išnaikinti. Tai sinkretinio pobūdžio papročiai ir tikėjimai: kalendorinės ir darbo 
šventės su gausiomis archajiškomis apeigomis, įvairiausi būrimai, burtai ir 


— 30 - 


BALTŲ RELIGIJOS IR MITOLOGIJOS ŠALTINIŲ POBŪDIS 





prietarai, kuriuos praktikavo visų tautų žemesnieji gyventojų sluoksniai 
(žemdirbiai, gyvulių augintojai, amatininkai). Juose senoji liaudies pasaulėjauta 
susipynusi su krikščioniškąja. Visuose kraštuose šie papročiai, burtai ir prietarai 
turėjo daug bendrų bruožų, jie arba buvo paveldėti iš bendro indoeuropiečių 
gyvenimo laikų, arba vėliau vienų tautų perimti iš kitų. Iš pačių šaltinių kartais 
sunku suprasti, apie kokių tautų papročius ir tikėjimus juose kalbama: baltų 
(prūsų, latvių, kuršių), germanų (vokiečių, švedų) ar finougrų (estų, lyvių). Šio 
leidinio šaltinių anotacijose bandoma nustatyti mitinės informacijos etninę 
priklausomybę. Dažniausiai XV amžiaus šaltiniuose kalbama apie žyniavimą, 
burtininkavimą ir nekrikščionišką šeimos ir kalendorinių švenčių šventimą. 

Įvedus krikščionybę Prūsijoje ir Latvijoje, žmonių sąmonėje dar ilgai išliko 
prisiminimų apie garbintus dievus ir apeigas, kuriomis šie dievai buvo garbinami. 
Kai kurios apeigos ir po krikšto buvo slapčia atlikinėjamos. Tačiau tik labai maža 
dalelė šių senosios religijos reliktų tepakliuvo į XV amžiaus šaltinius, nes 
specialiai jais niekas nesidomėjo. 

Kitokia situacija susiklostė XV amžiaus Lietuvoje ir Lenkijoje. Čia netgi 
karališkajame Jogailaičių dvare Krokuvoje ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio dvare 
Vilniuje, jau nekalbant apie paprastus žmones, dar buvo gyvas senosios lietuvių 
religijos prisiminimas. Tuo pat metu prasidėjo mokslinis, Renesanso idėjų 
paskatintas domėjimasis senaisiais papročiais ir tikėjimais. Mokslininkai, 
publicistai, politiniai veikėjai, rašę šiame amžiuje apie senąją lietuvių religiją ir 
mitologiją (Dlugošas, Mikalojus Lasockis, Pilypas Kalimachas ir kt.), artimai 
bendravo su karaliaus ir kunigaikščio dvaru, jiems buvo prieinami su Lietuvos 
krikštu ir kitais svarbiais įvykiais susiję dokumentai. Medžiagą apie senąją 
lietuvių religiją ir gyvenimo būdą jie galėjo imti ir iš rašytinių šaltinių, ir iš dar 
gyvų esančių tos religijos išpažinėjų arba jų palikuonių. Neretai jų pateikti faktai 
sutampa tiek tarpusavyje, tiek ir su vėliau rašytų šaltinių (Lietuvos metraščių, 
Motiejaus Strijkovskio Kronikos) faktais. Atrodo, kad šių šaltinių autoriai yra 
naudojęsi ir ankstesniais raštais apie lietuvių ir žemaičių krikštą, kitus įvykius, 
kuriuose būta duomenų apie senuosius papročius ir tikėjimus. 

XV amžiaus šaltiniuose (Laoniko Chalkokondylo, Dlugošo, Kalimacho 
raštuose) užfiksuoti ir pirmieji padavimai apie lietuvių kilmę, kurie tapo ypač 
populiarūs XVI amžiuje. Iš XV amžiaus yra užuomina apie prūsų kilmę (Lauryno 
Blumenau Vokiečių kryžiuočių ordino istorijoje), o apie žiemgalių kilmę buvo 
užsiminta jau XIII amžiuje Baltramiejaus Anglo. Rašytinių padavimų apie savo 
genčių kilmę turi daugelis Europos tautų (Zachara-Wawrzynczyk, 1963). Jie ypač 
išpopuliarėjo Renesanso laikotarpiu, kai visos tautos ėmė domėtis savo praeitimi, 
senaisiais papročiais ir tikėjimais. Sunku patikėti, kad šie padavimai būtų 
Renesanso epochos istorikų sukurti. Jau seniausiuose slavų, germanų ir kitų 


= -u 


ĮVADAS 





indoeuropiečių rašytiniuose šaltiniuose (metraščiuose, kronikose) užsimenama 
apie jų genčių atėjimą į tuometines gyvenamąsias vietas, pirmuosius jų vadus 
(kunigaikščius, karalius), religinių ir visuomeninių papročių susidarymą. Matyt, 
visi šie rašytiniai šaltiniai remiasi padavimais, kuriuose buvo atsispindėję tikri 
įvykiai: indoeuropiečių migracija iš senosios tėvynės ir vėlesnės jų klajonės tautų 
kraustymosi laikotarpiu. Tie padavimai siejasi su mitais apie pirmųjų protėvių 
keliones, kraštovaizdžio formavimąsi, papročių susiklostymą. Panašių mitų 
turėjo ne tik primityvios Australijos, Naujosios Zelandijos gentys, Amerikos 
indėnai, betir daugelis indoeuropiečių (Menerunckuū, 1976, 178-194). Renesanso 
epochos padavimus apie Europos tautų praeitį reikėtų kildinti iš šių mitų. Todėl 
padavimai apie baltų genčių (žiemgalių, prūsų, lietuvių) kilmę spausdinami 
šiame leidinyje nurodant šaltinių problemiškumą, didelę jiems padarytą 
Renesanso epochos istorikų įtaką. Tais padavimais neretai buvo reiškiamos 
istorikų visuomeninės, politinės pažiūros. 

Vienas kitas senosios lietuvių religijos ir pasaulėjautos bruožas paaiškėja ir iš 
XV amžiaus administracinių raštų: Žemaičių bajorų skundo Vakarų Europos 
valdovams ir popiežiui (1416), Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto laiško 
šv. Romos imperijos imperatoriui Zigmantui (1420), šio imperatoriaus laiško 
Jogailai (1417) ir kt. Tačiau juose pasitaikančios užuominos labai neryškios, 
reikalingos papildomų komentarų. 

Reikšmingesni šio laikotarpio BRM šaltiniai yra 1418 metų Varmės vyskupo 
pranešimas, Sembos vyskupo Michaelio Junge's įsakas (14267), Mikalojaus 
Lasockio ir Pilypo Kalimacho raštai. Daugiausia ir įvairiausių žinių apie BRM 
yra Jeronimo Prahiškio pasakojime ir Dlugošo Lenkijos istorijoje. Lasockio, 
Kalimacho, Jokūbo iš Ekso (Jacgues d'Aix), Laoniko Chalkokondylo darbai, 
kuriuose yra nemaža BRM medžiagos, mitologijos tyrinėtojams iki šiol buvo 
beveik nežinomi. 

Daug daugiau ir įvairesnių BRM šaltinių pasirodė XVI amžiuje. Šį gausumą 
ir įvairumą lėmė Renesanso idėjų įsigalėjimas, Reformacijos ir kontrreformacijos 
judėjimas, spausdintų knygų paplitimas. Šiuo laikotarpiu pagausėjo istorijos, 
geografijos veikalų, kelionių aprašymų, kuriuose daug kalbama ir apie senąją 
prūsų, lietuvių, latvių religiją bei mitologiją. Kaip ir ankstyvojo Renesanso 
veikaluose, senąja religija bei mitologija čia domimasi moksliniais, pažintiniais 
tikslais, ji laikoma neatskiriama tautos istorijos dalimi. Duomenys apie BRM 
imami ir iš senesnių rašytinių šaltinių, ir iš paprastų žmonių gyvenimo. Pradėta 
gilintis į tautos papročius, tikėjimus, burtus bei prietarus, ieškoti juose senosios 
religijos bei mitologijos likučių ir juos aprašinėti. Be abejo, duomenys, surinkti 
iš žmonių gyvenimo, vertingesni, nes jie skelbiami pirmą kartą. Tačiau nėra 
visai bereikšmės ir iš senesnių šaltinių paimtos žinios. Šio amžiaus autoriai 


—32- 


BALTŲ RELIGIJOS IR MITOLOGIJOS ŠALTINIŲ POBŪDIS 





naudojosi daugeliu rankraščių, kurie vėliau žuvo, ir todėl jų darbai yra 
vienintelis šaltinis, iš kurių sužinome apie tuose rankraščiuose buvusią mitinę 
informaciją. Kol kas žinomi tik kai kurie šaltiniai, kuriais rėmėsi Erazmas Stella, 
Simonas Grunau, Sūduvių knygelės autorius, Lukas Davidas, Lietuvos met- 
raščiai, Motiejus Strijkovskis, Jonas Lasickis ir kiti autoriai. Mokslininkai įtaria, 
jog kai kurių šaltinių, kuriais sakosi naudojęsi Renesanso autoriai, iš viso 
nebuvo, kad, norėdami sukurti įspūdingesnį senųjų baltų religijos ir mitologijos 
vaizdą, jie kai ką patys sugalvojo. Ypač daug kritikos sulaukė Simonas Grunau, 
kuris laisvai elgėsi su šaltiniais, perpasakodamas jų žinias pernelyg stengėsi 
mitologizuoti. Kai kurie tyrinėtojai (Maxas Perlbachas, Josephas Benderis, 
Wilhelmas Mannhardtas ir kt.) manė, kad pirmojo prūsų vyskupo Kristijono 
Kronikos, kuria daugiausia remiasi Grunau, iš viso nebuvo, kad visą prūsų 
olimpą Grunau pats sukūrė nusižiūrėjęs į Adomo Brėmeniečio aprašytąją švedų 
senųjų dievų šventovę Upsaloje. Lukas Davidas irgi neturėjęs Kristijono 
Kronikos, o viską perpasakojęs iš Grunau. Griežtą Grunau kritiką vėliau revida- 
vo Jonas Bertulaitis, Haraldas Biezais ir daugelis moderniųjų baltų religijos ir 
mitologijos tyrinėtojų. Buvo abejojama ir dėl kai kurių Erazmo Stellos, Strij- 
kovskio, Lasickio ir kitų Renesanso autorių duomenų. Šių autorių gyvenamuoju 
laikotarpiu baltų kraštuose jau seniai buvo įvesta krikščionybė. Valdantieji 
sluoksniai buvo išsižadėję senųjų dievų, užmiršę senąsias apeigas. Ir tik 
žemesnieji luomai (žemdirbiai, gyvulių augintojai, miestelėnai) slapta dar 
garbino kai kurias jiems artimas dievybes, aukojo joms aukas. Tačiau aukojimo 
apeigos buvo supaprastėjusios, pritaikytos prie nepalankių konspiracijos 
sąlygų. BRM sistema buvo gerokai apirusi, ir norėdami ją išsamiai aprašyti 
Renesanso autoriai kartais sąmoningai, o kartais ir nesąmoningai naudojosi 
jiems geriau žinomų antikinių tautų (romėnų, graikų) religijos ir mitologijos 
modeliais. Baltų dievai neretai vadinami (pradedant Dlugošu) romėnų, graikų 
dievų vardais arba lyginami su jais, apibūdinami jų požymiais. Kai kurie 
autoriai, šiuo metu rašę apie BRM, mažai temokėjo arba visiškai nemokėjo baltų 
kalbų (pavyzdžiui, Lasickis), ir dėl to atsirado daug netikslumų ir klaidų. Todėl 
Renesanso epochos šviesuolių duomenis apie BRM reikia vertinti kritiškai. 
Daugeliui jų iš dalies tinka Viačeslavo Ivanovo ir Vladimiro Toporovo pasakyti 
žodžiai apie Strijkovskį, Lasickį ir Matą Pretorijų: „Savo darbuose jie pateikia 
dešimtis mitologinių vardų. Dažniausiai jie užrašyti netikslia, o kartais ir 
klaidinga forma; funkcijos, priskiriamos tų vardų turėtojams, dažnai ne- 
patikimos arba pabrėžtinai etimologinės kilmės; daug ką reikia priskirti 
nepakankamam autorių informuotumui, o kartais jų fantazijai. Pagaliau 
daugelis iš nurodytų dievybių pasirodo esančios dvasios, gamtos arba ūkio 
globėjos“ (Mugbow, 1980, 156). 


93 


ĮVADAS 





Antra vertus, religija ir mitologija priklauso konservatyvioms ideologijos 
formoms. Įvedus naują religiją, senosios religijos dievai ir apeigos, susipynusios 
su naujosios religijos atitinkamais dievais ir apeigomis, liaudies sąmonėje išlieka 
ištisus šimtmečius, o kartais net ir tūkstantmečius. Ypač daug BRM likučių dar 
būta XVI amžiuje. Tai, be kita ko, lėmė ir specifinės krikščionybės platinimo 
sąlygos baltų kraštuose. Prūsams, lietuviams, latviams krikščionybė buvo priešų, 
su kuriais jie ilgai ir nuožmiai kovojo, religija, ji buvo skleidžiama žmonėms 
mažai suprantamomis vokiečių, lenkų ir lotynų kalbomis, ir todėl krikščionybės 
idėjos šiuose kraštuose plito lėtai. Valdantieji sluoksniai, bent jau Lietuvoje ir 
Latvijoje, per daug nesirūpino religiniu žmonių švietimu (mažai buvo bažnyčių, 
o dar mažiau lietuviškai ar latviškai kalbančių kunigų). Dėl to iš tiesų baltų 
kraštuose dar daug buvo senosios religijos bei mitologijos likučių, ir Renesanso 
epochos autoriai, nuoširdžiai gilindamiesi į paprastų žmonių gyvenimą, daug 
jų surado ir aprašė savo darbuose. 

Domėtis senosios religijos bei mitologijos reliktais skatino ir Reformacijos 
judėjimas. Tačiau jo atstovai nenorėjo senųjų tikėjimų ir papročių liekanų iškelti, 
o stengėsi jas išnaikinti. Vienas iš reformatų kaltinimų Romos katalikams kaip 
tik buvo tai, kad jie, vaikydamiesi turtų ir pasaulietinės valdžios, visai užmiršo 
paprastus žmones, jų dvasios reikalus, slėpė nuo jų Dievo žodį, kuris esąs 
pasakytas Šventajame Rašte. Palikti be Dievo žodžio žmonės, pasak reformatų, 
vėl sugrįžo į stabmeldystę, užsikrėtė įvairiausiais burtais bei prietarais, stab- 
meldiškais papročiais. Stabmeldiškomis buvo vadinamos ir katalikų prak- 
tikuojamos iškilmingos bažnytinės apeigos, šventųjų garbinimas, jiems skirtų 
dienų šventimas. Siekdami sugrąžinti žmones prie „tikrojo gyvojo šaltinio“ — 
Dievo žodžio, reformatai pirmiausia ir norėjo išsiaiškinti, kokie stabmeldiški 
papročiai ir prietarai liaudyje dar yra paplitę: reformatų bažnyčių kunigai ir 
aukštesnieji dvasininkai važinėjo po parapijas, rašė ataskaitas apie šias vizi- 
tacijas, buvo ruošiami vizitacijų nuostatai su konkrečiais klausimais žmonėms 
apie senosios religijos liekanas. Ir šiaip kunigai rašinėjo ataskaitas apie 
krikščionių tikėjimo būklę jų parapijose, o aukštesnė bažnytinė valdžia leido 
įsakus, kaip tą būklę pagerinti. Visuose tokiuose reformatų Bažnyčios doku- 
mentuose, rašytuose Prūsijoje ir Latvijoje, yra užuominų ir apie senuosius 
žmonių papročius, tikėjimus. Tačiau tie papročiai ir tikėjimai jau yra sumišę 
su krikščionių, ypač katalikų, ir iš dokumentų ne visada galima suprasti, kur 
kalbama apie stabmeldiškus senuosius, o kur apie katalikiškus papročius, nes 
visi jie vadinami „stabmeldiškais“. 

Kovodama su Reformacija, savo veiklą suaktyvino ir katalikų Bažnyčia: ėmė 
aiškintis tikėjimo dalykų būklę parapijose ir ieškoti būdų ją pagerinti. Ypač daug 
šioje srityje pasidarbavo jėzuitų ordinas (įkurtas 1534), kurio nariai 1569 metais 


—34- 


BALTŲ RELIGIJOS IR MITOLOGIJOS ŠALTINIŲ POBŪDIS 





buvo pakviesti ir į Lietuvą. Jie, kaip ir reformatai, vizitavo parapijas, rinko 
duomenis apie dar gyvus senuosius papročius ir tikėjimus, rašė ataskaitas. 
Remdamiesi tomis ataskaitomis, aukštesnieji dvasininkai (vyskupai) rašė 
aplinkraščius bažnyčioms, pranešimus popiežiui. Daugelyje šių katalikų 
bažnyčios dokumentų yra duomenų ir apie senosios lietuvių bei latvių religijos 
ir mitologijos liekanas. Jėzuitų veikla suaktyvėjo tik XVI amžiaus pabaigoje, todėl 
dauguma jų dokumentų, kur kalbama apie BRM reliktus, yra iš XVII amžiaus. 

Religinių kovų įkarštyje XVI amžiuje buvo išleistos ir pirmosios lietuviškos 
religinio turinio knygos, iš kurių matyti, kaip reformatai ir katalikai platino 
krikščionybę. Šiose knygose apstu duomenų ir apie senuosius lietuvių papročius 
bei tikėjimus, kurių kaip stabmeldiškų raginama išsižadėti. 

Krikščionybės platintojų (tiek reformatų, tiek katalikų) raštuose mitinės 
medžiagos mažiau negu Renesanso idėjų paveiktų istorikų, geografų, rašytojų, 
keliautojų darbuose, ir ji kiek kitokia. Religinių autorių negalima apkaltinti 
falsifikacija, siekimu per mažai turint duomenų sukurti senosios baltų religijos 
visumą, restauruoti trūkstamas tos visumos dalis. Tačiau juos reikia vertinti 
kritiškai dėl kitko. Kaip ir XV amžiaus religinių įsakų autoriai, jie daugiau 
dėmesio kreipė į visoms Europos tautoms būdingus nukrypimus nuo 
krikščionybės dogmų (burtininkavimą, raganavimą, nekrikščionišką kalen- 
dorinių ir šeimos švenčių šventimą) ir per mažai ieškojo specifinių, baltams 
būdingų tikėjimų ir papročių. Nepaisant šio trūkumo, jų raštuose yra daug 
vertingos medžiagos apie baltų tada dar tikėtus dievus ir mitines būtybes, jiems 
aukotas aukas, dažnus burtininkavimus ir raganavimus, ne krikščionišką, o 
senovinį baltams būdingą įvairių švenčių šventimą. Prūsijos Pamedės ir Sembos 
vyskupų sinodo nutarimuose (1530) minimas net visas senasis sūduvių 
panteonas. Tačiau mokslininkų pagrįstai keliama mintis, kad rengdami šį 
nutarimą Prūsijos vyskupai naudojosi Renesanso dvasia parašyta Sūduvių 
knygele. Religinių raštų autoriai, kaip ir XIII-XIV amžiaus krikščionybės 
platintojai baltų kraštuose, buvo griežtai nusistatę prieš senąją „stabmeldiškąją“ 
jų religiją, laikė ją „velnio išmone“, kuria siekiama atitraukti žmones nuo tikrojo 
tikėjimo, jos apraiškas stengėsi pavaizduoti kaip nehumaniškas, nesiderinančias 
ne tik su krikščionybe, bet ir apskritai su sveika žmogaus prigimtimi, visokiais 
būdais prieš jas kovojo. 

XVI amžiuje atsiranda dar viena BRM šaltinių rūšis — raganų teismų bylos, 
kurių ypač daug yra iš XVII-XVIII amžių. Jose esanti mitinė medžiaga iš dalies 
panaši į tą, kuri randama religiniuose raštuose, ypač apie raganavimą ir 
burtininkavimą; baltiškieji elementai čia sumišę su daugelio kitų tautų tikėjimais. 

Įvairūs šio amžiaus juridiniai, administraciniai raštai, ypač rašyti Lietuvos 
Didžiojoje Kunigaikštystėje, miestų atlasai, grožinės literatūros kūriniai ir kitokie 


43512 


ĮVADAS 





veikalai, kuriuose pasitaiko užuominų apie ano meto tikėjimus ir papročius, iki 
šiol nebuvo panaudoti kaip BRM šaltiniai. 

XVII amžiuje BRM šaltiniai mažai tepakito. Ir toliau buvo leidžiami istorijos, 
geografijos veikalai, kelionių aprašymai, kuriuose tapo madinga užsiminti apie 
senuosius aprašomojo krašto papročius bei tikėjimus. Tiek katalikų, tiek 
protestantų dvasininkai vizitavo parapijas, rengė vizitacijų nuostatus, rašė 
ataskaitas, kuriose nurodydavo pastebėtus nukrypimus nuo Bažnyčios propa- 
guojamo gyvenimo būdo. Buvo leidžiamos religinio turinio knygos, kuriose 
koneveikiami senieji papročiai ir tikėjimai. Prūsijoje ir Latvijoje buvo leidžiami 
krašto įsakai, kuriais raginama kovoti su užsilikusiomis „pagonybės“ liekanomis, 
buvo persekiojamos ir baudžiamos raganos, kurių teismų bylose apstu duomenų 
ne tik apie raganavimą, burtininkavimą, bet ir apie velnius, vilktakius, aitvarus 
ir kitas anuo metu tikėtas mitines būtybes, daug užkalbėjimų, burtų bei prietarų 
aprašymų. Šiame šimtmetyje pagausėjo pasaulietinio turinio raštų: grožinės 
literatūros kūrinių, gramatikų, ypač žodynų. Žodynuose ne tik yra daug mitinės 
leksikos (dievų, mitinių būtybių, neva antgamtinę galią turinčių žmonių vardų, 
kalendorinių ir šeimos švenčių pavadinimų, likimo lėmimo terminų, frazeologijos 
su mitiniais įvaizdžiais), bet pasitaiko ir senųjų papročių aprašų, tikėjimų, burtų 
bei prietarų. Nemaža leksikos dalis yra sinkretinio pobūdžio: religinės 
krikščioniškosios šventės, mitinę prasmę turį dalykai (dangus, pragaras, siela, 
dvasia, šventas, prakeiktas ir kt.), netgi geroji ir blogoji dvasia (Dievas, velnias) yra 
vadinama senųjų, ikikrikščioniškųjų švenčių, senųjų dievų vardais, senąją mitinę 
prasmę turinčiais žodžiais. Ši senoji leksika, pritaikyta naujiems krikščionybės 
poreikiams, liaudies sąmonėje išlaikė dalį senosios semantikos, kuri ypač ryški 
frazeologizmuose. Mitologiniu aspektu reikšmingi ir senųjų šeimos švenčių 
(krikštynų, vestuvių, laidotuvių) pavadinimai, netgi įvairiausi giminystės 
terminai. Pagaliau senajai liaudies pasaulėžiūrai suprasti reikšminga visa leksika, 
jeigu tik ji surinkta iš gyvosios kalbos, svarbūs jos prasmių kiekybiniai santykiai 
(kiek yra sakralinių sąvokų, koks jų abstrakcijos laipsnis, koks yra sąvokų, 
reiškiančių dangaus, žemės, požemio objektus bei reiškinius, santykis ir pan.). 
Paskelbti šiame leidinyje visą žodynuose esančią mitinei baltų pasaulėžiūrai 
suprasti reikšmingą medžiagą neįmanoma dėl vietos stokos, tenka apsiriboti 
mitiniu požiūriu pačia informatyviausia, lengviausiai suvokiama leksikos dalimi. 

Pavienių BRM duomenų yra ir grožiniuose kūriniuose. Šie duomenys baltų ir 
kitataučių rašytojų kūryboje panaudojami kiek skirtingai. Kitataučiai rašytojai 
(pavyzdžiui, Laurynas Bojeris), gausiai naudodami Renesansui būdingus 
antikinės mitologijos įvaizdžius, šalia jų, norėdami paryškinti lietuvišką koloritą, 
įterpia vieną kitą lietuviškos mitologijos personažą. Tačiau tie intarpai nelabai 
dera prie viso stilizuoto konteksto. Tuo tarpu pačių baltų (pavyzdžiui, Mykolo 


—36— 


BALTŲ RELIGIJOS IR MITOLOGIJOS ŠALTINIŲ POBŪDIS 





Lietuvio) rašytuose veikaluose šalia sąmoningai įterptų konkrečių citatų iš baltų 
mitologijos dar galima užčiuopti ir pavienius paties autoriaus senojo mitinio 
pasaulėvaizdžio reliktus, kurie yra ypač reikšmingi ir daug sakantys. Tiek vienu, 
tiek kitu atveju svarbu atskirti meninę kūrėjo išmonę nuo tikrų dalykų. 

Šaltinių, kuriuose užsimenama apie BRM, iš XVII amžiaus išliko daugiau negu 
iš XVI, tačiau mitinės informacijos juose mažiau ir ji dar blankesnė. Ilgainiui vis 
labiau blėso prisiminimai apie seniau tikėtus dievus ir apeigas, kuriomis tie dievai 
buvo garbinami. Geriau išliko tik tai, kas pateko į tautosaką ir tradicinį žemdirbių 
kalendorių, kurio atkakliai buvo laikomasi, į liaudies tikėjimus, burtus bei 
prietarus. Šio amžiaus istorijos ir geografijos veikaluose, kelionių aprašymuose 
pagausėjo kompiliacinių, iš antrinių šaltinių paimtų žinių apie BRM, bažnyčių 
vizitacijų ataskaitose ir religinio turinio raštuose — trafaretinių teiginių apie 
visuose Europos kraštuose populiarų žyniavimą ir burtininkavimą, nekrikščio- 
nišką švenčių šventimą, raganų bylose — apie raganų kenkimą žmonėms, 
skraidymą į susirinkimus, santykius su velniais. Ir vis dėlto šiame amžiuje dar 
pasirodė labai svarbių šaltinių, kuriuose yra daug naujų duomenų apie BRM jos 
laipsniško nykimo ir degradavimo laikotarpiu. Tai išsami, su didžiule meile ir 
profesiniu įsigilinimu parašyta Mato Pretorijaus studija apie Prūsijos lietuvių 
papročius ir tikėjimus, Pauliaus Einhorno — apie latvių. Reikšmingos taip pat 
Lietuvos ir Latvijos jėzuitų rekolekcijų ataskaitos, kuriose minima daugelis senųjų 
baltų garbintų dievybių, papročių ir aukojimų. 

Nemaža šiame amžiuje išleista religinių knygų, Bažnyčios vadovų aplink- 
raščių, žodynų, juridinių, administracinių ir kitokių raštų, kuriuose pasitaiko 
iki šiol mitologijos tyrinėtojų mažai panaudotų duomenų. 

XVIII amžiuje, pasikeitus visuomeninėms politinėms ir kultūrinėms sąlygoms, 
BRM šaltinių smarkiai sumažėjo. Galutinai baltų kraštuose įsitvirtinus 
krikščionybei (Lietuvoje ir Latgaloje katalikybei, likusioje Latvijoje ir Prūsijoje — 
protestantizmui), nustota domėtis baltų religija ir mitologija kaip dar gyvu 
reiškiniu, konkuruojančiu su krikščionybe, o domėjimasis ja kaip specialia mokslo 
šaka sustiprėjo tik XIX amžiuje. Vis rečiau ir glausčiau apie senuosius baltų 
tikėjimus ir papročius užsimenama religinio turinio raštuose. Ir tų pačių raštų, 
nusilpus Lenkijos ir Lietuvos valstybei, nusmukus jos kultūrai ir galiausiai jai 
visai netekus valstybingumo (1795), daug mažiau bebuvo leidžiama. Sumažėjo 
istorijos, geografijos veikalų, kuriuose būtų užsimenama apie BRM, o Lietuvoje 
jų iš viso nebepasirodė. Svarbiausia XVIII amžiuje baltų religijos ir mitologijos 
rūšis - Prūsijoje ir Latvijoje rengiami žodynai, kuriuose dalis duomenų pakartota 
iš senesnių rašytinių šaltinių, o dalis — surinkta iš žmonių. Ypač daug naujos 
informacijos apie to meto papročius ir tikėjimus užfiksuota Jokūbo Brodovskio, 
Jakobo Lange's ir Gotthardo Friedricho Stenderio žodynuose. Šie žodynai yra 


9372 


ĮVADAS 





vieni iš svarbiausių šio amžiaus BRM šaltinių. Vertingos naujos informacijos 
apie BRM yra Johanno Friedricho Rivijaus Kronikos intarpe, kuris anksčiau 
daugelio mokslininkų buvo laikomas Teodoro Narbuto falsifikatu, Kristijono 
Donelaičio raštuose. Kai kurie tyrinėtojai kritiškai vertina ir Lange's bei Stenderio 
pateiktus latvių religijos ir mitologijos duomenis. Tiesa, iš kitų rašytinių šaltinių 
paimtus duomenis šie autoriai interpretavo kiek savaip, tačiau tikėjimai, papročiai 
ir visa kita mitinė leksika, kuri yra paimta iš gyvosios tradicijos, didesnių abejonių 
nekelia. 

Nemaža šiame amžiuje parašytų arba išleistų darbų (pavyzdžiui, Friedricho 
Danckelmanno traktatas apie senuosius prūsus, rankraštiniai vokiečių-lietuvių 
kalbų žodynai, Donelaičio raštai, 1752 metų Medininkų, arba Žemaičių, 
vyskupystės sinodo nutarimai, 1770 metų krikščionių katalikų katekizmas ir kiti) 
mitologijos tyrimams dar nebuvo panaudoti. 


1133 


Rašytinių baltų religijos ir mitologijos šaltinių iš seniausių laikų išliko nedaug, 
jie fragmentiški, ne visi patikimi (ypač iš Renesanso epochos), kartais sunku 
tiksliai perskaityti juose esančią informaciją, bet vis dėlto iš jų galima susidaryti 
bendrą vaizdą, įžvelgti kai kuriuos specifinius šios religijos ir mitologijos bruožus 
ir raidos tendencijas. 

Daugelis tyrinėtojų, rašiusių įsigalėjus pozityvizmui (XIX amžiaus pabaigoje) 
ir dar vėlesniais laikais, nurodė gamtinį BRM pobūdį. Ypač ši mintis 
akcentuojama kalbant apie lietuvių religiją. Svarbiausias argumentas šiam 
teiginiui paremti yra tai, kad rašytiniuose šaltiniuose dažnai minimas gamtos 
objektų ir reiškinių (dangaus šviesulių, žemės, ugnies, vandens, griausmo, augalų 
ir gyvūnų, akmenų) garbinimas. Tačiau atsimintina, kad gamtos objektų ir 
reiškinių garbinimas yra būdingas beveik visoms, ypač senesnėms, religijoms ir 
mitologijoms. Tai susiję su pačia religijos ir mitologijos prigimtimi. Tiems 
dalykams daug vietos skyrė visos indoeuropiečių tautos. Beveik visi bendri šių 
tautų mitologijos personažai (Dievas tėvas, Žemė motina, dievai Dvyniai, 
griausmo dievas, požemio, vandens, ugnies, augalų dievybės) yra susiję su 
šviečiančiu dienos dangumi, žeme, dangaus šviesuliais ir reiškiniais, griausmu, 
požemiu, vandeniu, ugnimi, augalais (Mugbo, 1980, 527-533; Tamkpenuse, 
Hsanos, 1984, 791-799). Vadinasi, gamtos objektų ir reiškinių garbinimas nėra 
išskirtinis BRM bruožas. 

Kalbant apie bet kurios religijos bei mitologijos gamtinį pobūdį, svarbu 
išsiaiškinti, kaip gamtos objektai ir reiškiniai įtraukiami į mitinę sistemą, kaip jie 
abstrahuojami. Jau iš pačių BRM šaltinių matyti, jog klydo tie tyrinėtojai 


- 38- 


BALTŲ RELIGIJOS IR MITOLOGIJOS ŠALTINIŲ POBŪDIS 





(Alexanderis Brūckneris, Antonis Mierzynskis, Julius Lippertas, Petras Klimas, 
Zenonas Ivinskis, Juozas Jurginis ir kiti), kurie teigė, kad lietuviai ir kiti baltai 
garbino pačią gamtą, kadjų religija buvo primityvi, kad jie neturėjo personifikuotų 
dievybių ir pan. Šaltiniai aiškiai rodo, kad baltai garbino ne konkrečius gamtos 
objektus ir reiškinius, o jų sudievintą pavidalą - šių objektų ir reiškinių pagrindu 
sukurtas personifikuotas dievybes, kurių kartais tiesiogiai ir nebesiedavo su 
joms atsirasti pradžią davusiais reiškiniais. Kad baltai turėjo dievų, galima 
spręsti jau iš seniausio šaltinio —- Herodoto Istorijos, parašytos V amžiuje prieš 
Kristų. Dievus garbino rytiniai baltų kaimynai skitai, taip pat gentys, kurias kai 
kurie mokslininkai sieja su baltais, būtent budinai, gelonai (/Įosaryp, KannucTos, 
Ilnnosa, 1982, 352-359). Neurai, gelonai, melanchlenai ir kitos gentys garbino 
dievą Marsą, — tai teigia romėnų istorikas Pomponijus Mela, pakartojęs dalį 
Herodoto informacijos ir ją kiek modifikavęs. Prielaidą, kad senovės baltai turėjo 
dievų, dar labiau patvirtina kito romėnų istoriko — Tacito —- duomenys. Dievus 
išpažino pietvakariniai baltų kaimynai germanai, taip pat gentys, gyvenusios 
tarp Vyslos ir Oderio, kurias kartais linkstama priskirti baltams (Gimbutienė, 
1985, 66). Pagaliau patys aisčiai (kurių priskyrimas baltams nekelia didesnių 
abejonių), pasak Tacito, garbino Dievų motiną. Tai personifikuota dievybė. Be 
to, jei buvo garbinama Dievų motina, turėjo būti garbinamos ir kitos dievybės — 
jos vaikai. Iš baltams artimų genčių garbintų dievų paminėtini nahanarvalų dievai 
Dvyniai. Dvynių kultas kaip tik buvo būdingas baltams (Mugbo, 1980, 154; 
Heanos, Tonopos, 1983). Nuo XII amžiaus baltų dievai minimi beveik visuose 
rašytiniuose BRM šaltiniuose. Jau popiežius Inocentas III savo bulėje, rašytoje 
1199 metais, teigdamas, kad Livonijos gentys Dievui prideramą garbę teikia 
kvailiems gyvuliams, lapuotiems medžiams, skaidriems vandenims, 
žaliuojančioms žolėms (taip buvo įprasta anuo metu rašyti apie pagonis), kartu 
nurodo, kad tokia garbė buvo teikiama ir nešvarioms dvasioms. O nešvariomis 
dvasiomis, arba demonais, krikščionys vadindavo pagoniškųjų tautų dievus. 
Kitoje bulėje, rašytoje 1216-1217 metais, sakoma, kad prūsai giriasi, jog jų dievai, 
arba demonai, esą visko pertekę. Popiežiaus Grigaliaus IX 1232 metų bulėje 
teigiama, kad prūsai demonams aukoja gėlėmis vainikuotas merginas. Ir iš 
Oliverio Paderborniečio žodžių matyti, kad stabmeldžiai baltai garbina ne pačius 
šaltinius, medžius, kalnus, uolas ir slėnius, bet juose gyvenančias dievybes, kurias 
lotyniškais vardais jis ir išvardija. Dar vėlesniuose šaltiniuose nurodomi ir dievai, 
kuriuos garbinančios vienos ar kitos baltų gentys. Pavyzdžiui, 1249 metų Vokiečių 
ordino ir prūsų taikos sutartyje minimas prūsų dievas Kurka „ir kiti dievai“, 
Ipatijaus metraštyje — lietuvių garbinami dievai Nunadievis, Teliavelis, Diviriks, 
Zuikių dievas, Medeina, Malalos kronikos slaviškos redakcijos nuorašo intarpe — 
dievai Andajas, Perkūnas, Žvorūna, Teliavelis, Eiliuotojoje Livonijos kronikoje — 


—39- 


ĮVADAS 





Perkūnas, 1418 metų Varmės vyskupo pranešime — prūsų „demonai“ Patulas ir 
Natrimpas (patollum, Natrimpe), Laoniko Chalkokondylo Istorijos liudijimuose — 
graikiškais vardais Apolonas ir Artemidė pavadinti žemaičių dievai, Dlugošo 
Lenkijos istorijoje — romėniškais vardais Vulkanas, Jupiteris, Diana, Eskulapas 
pavadinti lietuvių dievai, Simono Grunau, Luko Davido kronikose - prūsų dievai 
Patulas, Patrimpas, Perkūnas, Vurskaitas, Svaibratas ir Kurka. Dar daugiau 
garbinamų dievų ir žemesnio rango dievybių nurodoma Prūsijos Pamedės ir 
Sembos vyskupų sinodo nutarimuose, Sūduvių knygelėje, Lasickio veikalėlyje ir 
kituose vėlesniuose šaltiniuose. 

Rašytiniais šaltiniais pagrįstą teiginį, kad baltai turėjo dievus, paremia baltų 
kalbų ir tautosakos duomenys. Visos baltų kalbos turi žodį abstrakčiai dievo 
sąvokai reikšti (liet. dievas, lat. dievs, pr. deiws), kuris lietuvių ir latvių tautosakoje 
vartojamas ir kaip tikrinis žodis — dangaus dievo vardas (Dievas, Dievs). Juo, 
įvedus krikščionybę baltų kraštuose, buvo pavadinta geroji krikščionių 
garbinama dvasia (Dievas). Pažymėtina, kad daugelis indoeuropiečių tos pačios 
šaknies žodžius taip pat vartoja ir abstrakčiai dievo sąvokai pažymėti, ir kaip 
tikrinius dangaus dievo vardus (sen. indų devd — „dievas“, Dydus — „dangaus 
dievas“, graikų Zevs - „Dzeusas, dangaus dievas“, senųjų luvių Tiuaz - „saulės 
dievas“, lotynų deus — „dievas“, Juppiter — „Jupiteris, dangaus dievas“, sen. 
skandinavų tivar — „dievai“, Tyr — „Tiuras, dangaus dievas“ ir kt.). Visos baltų 
kalbos turi bendrą žodį griausmo dievui pavadinti (liet. Perkūnas, lat. Pžrkons, 
pr. Percunis). Šis dievas žinomas latvių ir lietuvių tautosakoje. Kitų indoeuropiečių 
mitologijoje panašios dievybės irgi vadinamos tos pačios arba panašios šaknies 
žodžiais (slavų I/epyn - „griausmo dievas“ „sen. skandinavų Fjorgyn - „griausmo 
dievo motina“, sen. indų Parjūnya — „audros debesio ir lietaus dievas“) (Mudos, 
1980, 153-156, 527-530; Tamkpenmnge, HBanos, 1984, 790-799; Vėlius, 1986, 13, 
16). Atitikmenų kitų indoeuropiečių kalbose ir mitologijoje turi ir viename kitame 
šaltinyje paminėtas, o lietuvių ir latvių tautosakoje ypač populiarus velnias, 
įsivaizduojamas kaip mitinė būtybė arba dievas. Jam artimi slavų Velesas/ 
Volosas (Benec/Bon0c), indų Varuna (Vūruna), keltų Velaunas (Vellaunus), 
germanų Ulinas (Ul/r, UIl, Ullinn) — irgi personifikuoti dievai (Vėlius, 1987, 
255-274). 

Vadinasi, baltai ne tik turėjo abstrahuotų dievų, bet kai kurie jų dievai 
genetiškai yra susiję su kitų indoeuropiečių dievais ir kažkada, matyt, įėjo į bendrą 
jų mitologijos fondą. Tik baltų mitologijoje nėra taip ryškiai išskirto vieno — 
svarbiausio dievo, viso panteono valdovo kaip graikų Dzeuso, indų Indros, 
germanų Odino. Įvairiuose baltų šaltiniuose į pirmą vietą iškeliami skirtingi 
dievai. Pavyzdžiui, Ipatijaus metraštyje - Nunadievis, Malalos kronikos nuorašo 
intarpe — Andajas, Simono Grunau, Luko Davido kronikose — Patulas, Prūsijos 


—40- 


BALTŲ RELIGIJOS IR MITOLOGIJOS ŠALTINIŲ POBŪDIS 





Pamedės ir Sembos vyskupų sinodo nutarimuose, Sūduvių knygelėje, Jono 
Maleckio rašinyje — Ukapirmas, Strijkovskio Kronikoje — Prakorimas, Lasickio 
veikalėlyje - Aukštėjas Visagalįsis ir kt. Atrodo, kad pagal funkcijas Nunadievis, 
Ukapirmas, Aukštėjas Visagalįsis yra artimi, gal net tapatūs dangaus dievai, tik 
įvairiose baltų gentyse (lietuvių, sūduvių, žemaičių) skirtingai vadinami. 
Vadinasi, į pirmą vietą baltų linkstama iškelti dangaus dievą. Tačiau dažniau 
užjį šaltiniuose yra minimas Perkūnas. Be to, suvienytos Lietuvos centre Vilniuje 
stovėjo jo šventykla. Iš to būtų galima daryti išvadą, kad Lietuvos centralizacijos 
ir intensyvaus priešinimosi krikščionybei laikais į pirmą vietą buvo iškeltas karių 
globėjas Perkūnas (kaip indų Indra, slavų Perunas). Kita vertus, sprendžiant 
pagal visus BRM šaltinius (pagal juose paminėtų dievų bei žemesnio rango 
dievybių skaičių ir hierarchiją), dar įtikinamesnė atrodo prielaida (Vėlius, 1983), 
kad rytų baltai (ypač lietuviai) labiau garbino dangaus dievus, vidurio baltai 
(žemaičiai, sūduviai) — žemės, o vakarų baltai (prūsai), jeigu tikėsime Simonu 
Grunau, Luku Davidu ir kitais šaltiniais, - požemio dievus. 

Taigi šaltiniuose aiškiai kalbama apie įvairius baltų dievus. Tokiomis 
aplinkybėmis neigti jų buvimą BRM sistemoje arba teigti, kad lietuviai ir kiti 
baltai turėjo tik vieną dievą Perkūną, kaip net šiais laikais bando daryti kai 
kurie istorikai, yra aiškus nesusipratimas. Ir vis dėlto kyla klausimas, kodėl 
pozityvistai, nors buvo neblogai susipažinę su BRM rašytiniais šaltiniais, teigė, 
kad lietuviai ir kiti baltai neturėję dievų, kad jų religija buvusi gamtinė ir pan. 
Šitokį jų požiūrį lėmė kelios priežastys. Pirma, XIX amžiaus pabaigoje, 
pasirodžius fundamentaliems Edwardo Burnetto Tyloro darbams apie religijos 
kilmę ir pirmykštes jos formas, daugelio religijos ir mitologijos tyrinėtojų žvilgsnis 
nuo dievų nukrypo į žemesnio rango dievybes („dvasias“), nuo dievams skirtų 
ritualų ir mitų - į liaudyje dar tebegyvuojančias kalendorines ir šeimos apeigas, 
mitologinius pasakojimus, tikėjimus, burtus ir prietarus. Vos ne į visas religijas 
tada imta žiūrėti kaip į pirmykštes, visur pradėta ieškoti „animizmo“ likučių. 
Tai buvo dėsningas ir naudingas religijos ir mitologijos studijų etapas. Per jį 
buvo praplėstas šių visuomeninių reiškinių supratimas, į apyvartą įtraukta daug 
folklorinių šaltinių, patobulinti tyrimo metodai. Ypač buvo iškelta gamtos 
reiškinių įtaka bet kokios religijos ir mitologijos kūrimuisi. Net kalbant apie 
palyginti aukštą ekonominio ir visuomeninio gyvenimo lygį pasiekusias tautas, 
pavyzdžiui, indoeuropiečius, teigta, kad jie garbinę tik gamtos jėgas, neturėję 
abstrakčių dievų ir pan. Taip buvo vertinama ir lietuvių religija. Kita BRM 
„Sugamtinimo“ priežastis buvo ta, kad buvo suabsoliutintas krikščionybės 
platintojų teiginys, jog prūsai, latviai ir kiti baltai, užuot garbinę patį kūrėją — 
Dievą, garbina jo sukurtus daiktus - saulę, mėnulį, žvaigždes, medžius, gyvulius, 
augalus. Kaip matėme, tai teigė popiežius Inocentas III (1199), Oliveris 


= 41] = 


ĮVADAS 





Paderbornietis (apie 1220), Petras Dusburgietis (1326), Sembos vyskupas 
Mikalojus (1442) ir daugelis kitų autorių. Panašių užuominų pasitaiko netgi 
Vilniaus ir Rygos jėzuitų raštuose. Tačiau atsimintina, kad šitaip krikščionybės 
platintojai apibūdindavo visas pagoniškąsias religijas, su kuriomis jiems tik 
tekdavo susidurti. Dar kita, kur kas svarbesnė, tokio požiūrio į BRM priežastis 
buvo pati BRM specifika. Joje nėra dievų, išreiškiančių abstrakčias filosofijos, 
moralės, estetikos kategorijas, kaip porigvedinio laikotarpio indų, klasikinio ir 
helenistinio laikotarpio graikų mitologijoje. Dauguma baltų, kaip ir senųjų 
indoeuropiečių, dievų susiję su konkrečiais gamtos objektais ir reiškiniais. Baltų 
kraštuose buvo labai gerbiami ir patys gamtos objektai bei reiškiniai — miškeliai 
ir pavieniai medžiai, upės, ežerai, kalneliai, akmenys, kurie buvo laikomi šventais. 
Tai atsispindi ir baltų toponimikoje. Pavyzdžiui, vien Lietuvoje yra užfiksuota 
daugiau kaip penki šimtai vietovardžių, padarytų iš žodžio šventas. Tai upių, 
ežerų, miškelių, kalvų, akmenų pavadinimai. Dar daugiau yra vietovardžių, 
padarytų iš dievų, mitinių būtybių vardų (Dievo, Perkūno, velnio, kauko ir kt.), 
sakralinių terminų (a/ko). Ir šiais vardais pavadintos vietos, matyt, buvo laikomos 
išskirtinėmis, galbūt net šventomis. Visa Lietuva buvo sėte nusėta tokiais 
mitologiškai įprasmintais vietovardžiais, kurie rodo ypatingą mūsų protėvių 
pagarbą gamtai. 

BRM artimumą gamtai rodo ir didžiulė pagarba ugniai. Apie ją kalbama 
daugelyje rašytinių šaltinių. Tie šaltinių autoriai, kurie menkiau tebuvo 
susipažinę su BRM, tik apskritai konstatavo, kad lietuviai, prūsai ar kiti baltai 
„garbino“ ugnį, vadino juos „ugnies garbintojais“, o tie, kuriems baltai buvo 
geriau pažįstami, nurodė ir kokiems ritualams ugnis buvo vartojama, kaip ir 
kieno ji buvo globojama, su kokiais dievais siejama. Petras Dusburgietis, 
Jeronimas Prahiškis, Dlugošas, Simonas Grunau, Strijkovskis, Lasockis, Rivijus 
ir daugelis kitų šaltinių autorių baltų garbinamą ugnį vadina amžina, negęstančia 
—ji visą laiką buvo kurstoma, jai neleisdavę užgesti; ją kurstydavę specialiai tam 
skirti asmenys — žyniai, vaidilos, kurie neretai atlikdavę ir kitas kulto apeigas, 
pranašaudavę ateitį. Simonas Grunau teigia, kad amžinoji ugnis buvusi kurstoma 
dievo Perkūno garbei, o Dlugošas - kad lietuviai ugnyje garbinę dievą Vulkaną. 
Su ugnimi Dlugošas, atrodo, sieja ir Perkūną, kurį vadina romėnišku Jupiterio 
vardu. Amžinosios ugnies kurstymas ir specialių asmenų, kurie atlikdavo šią 
funkciją, buvimas baltų religiją suartina su senosiomis hetitų, indų, romėnų 
religijomis (Tamkpenunse, Hanos, 1984, 700-701). Vėlesniuose šaltiniuose ne 
kartą minima sudievinta namų židinio ugnis, vadinama šventąja Panike, Gabija, 
jaujos židinio ugnis, vadinama Gabjauja, Gabjauju, Gabjaukuru ir kitokiais vardais. 
Ugnyje baltai aukodavo dievams karo grobio dalį, neišskiriant nė belaisvių. 
Pagaliau savo mirusiuosius baltai irgi degindavo ugnyje. 


—42 - 


BALTŲ RELIGIJOS IR MITOLOGIJOS ŠALTINIŲ POBŪDIS 





Kalbant apie baltų pagarbą gamtai, reikia turėti omenyje, kad dažniausiai patys 
gamtos objektai ir reiškiniai nebuvo garbinami, o tik gerbiami, laikomi šventais, 
tikint, kad juose gyvena arba mėgsta pasirodyti dievai. Prie jų buvo atliekamos 
religinės apeigos, deginami arba laidojami mirusieji ir pan. Kad, pavyzdžiui, 
lietuviai ne tiesiog garbino miškus, ugnį, žalčius, o laikė juos šventais manydami, 
jog juose gyvena dievai, aiškiai nurodo Dlugošas. Prūsai ąžuolą, augantį 
svarbiausioje jų šventovėje, laikė šventu, nes tikėjo jame gyvenant svarbiausius 
savo dievus. Tai matyti iš Simono Grunau, Kasparo Hennebergerio, Luko Davido 
ir kitų Prūsijos šaltinių. Latviai, kaip galima suprasti iš Rygos jėzuitų vizitacijų 
ataskaitų ir metraščių, irgi manė, kad ąžuolai, liepos yra šventi ir aukojo po jais 
aukas. Bet aukojo jas ne medžiams, o dievams. 

Išskirtinė pagarba gamtos objektams ir reiškiniams rodo BRM archajiškumą 
ir suartina ją su keltų religija bei mitologija. Šis specifinis BRM bruožas paskatino 
susiformuoti ir kitą nuomonę — kad baltai neturėjo šventyklų ir dievų atvaizdų. 

Šventyklų, sprendžiant pagal Herodotą, V amžiuje pr. Kr. neturėjo daugumas 
genčių, kurias kai kurie mokslininkai sieja su baltais, taip pat ir baltų rytiniai 
kaimynai skitai. Išimtį sudaro tik gelonai, kurie, pasak Herodoto, graikų 
pavyzdžiu turėję atskiriems dievams pastatytas šventyklas, papuoštas medinėmis 
statulomis. Gelonus Herodotas ir laiko graikais, senų senovėje palikusiais Graikiją 
ir apsigyvenusiais tarp budinų. Sprendžiant pagal Tacitą, I amžiuje šventyklų 
neturėjo ir baltų pietvakarių kaimynai germanai bei patys baltai. Tačiau tas pats 
Tacitas platokai aprašinėja įvairių germanų genčių šventus miškelius ir kitokias 
šventas vietas, kuriose būdavo aukojama, garbinami dievai, atliekamos įvairios 
religinės apeigos. Matyt, kad pačiais senaisiais laikais (I tūkstantmetyje pr. Kr.-I 
amžiuje) šventyklos nebuvo populiarios nei baltų, nei jų kaimynų kraštuose. 
Religinės apeigos buvo atlikinėjamos šventose vietose, po atviru dangumi. 

Baltų šventyklos pradedamos minėti tik nuo XII amžiaus. Jos minimos 
Magdeburgo analuose, Magistro Vincento, Vygando Marburgiečio, Jokūbo iš Ekso 
ir kitose kronikose, Šv. Romos imperijos imperatoriaus Zigmanto laiške karaliui 
Jogailai, Jeronimo Prahiškio pasakojime, Dlugošo Lenkijos istorijoje, Rivijaus 
pateiktoje ištraukoje iš Augustino Rotundo Lietuvos istorijos ir daugelyje kitų 
šaltinių. Baltų šventyklų buvimą patvirtino ir archeologiniai tyrimai. Atrasta 
šventyklų liekanų buvusiuose baltų kraštuose — Tušemlioje, Smolensko srityje 
(Tperpaxos, INlmur, 1963, 31-32, 59, 96-99), Mozūruose, Lenkijoje (Szymanski, 
1967, 232—237) ir pačioje Lietuvoje - Bačkininkėliuose, Kurmaičiuose (Daugudis, 
1982, 34-37), Vilniuje (Kitkauskas, Lisanka, 1986). Įdomu, kad Tušemlioje ir 
Bačkininkėliuose archeologų atrastos baltų šventyklos yra apskritos. Archeo- 
loginiai tyrimai patvirtino Rivijaus kronikos žinias apie pagoniškąją šventyklą 
Vilniuje. 


43 


ĮVADAS 





Tačiau iš rašytinių šaltinių galime susidaryti ir kitokią nuomonę apie baltų 
šventyklas. Pavyzdžiui, Pilypas Kalimachas teigia, kad lietuviai neturėję 
šventyklų, o savo apeigas atlikinėję šventuose miškeliuose kaip keltų druidai. 
Apie šventyklas neužsimena ir Petras Dusburgietis, nors kalba apie visų baltų 
kulto centrą Romuvą ir ten gyvenantį vyriausiąjį jų žynį Krivį. Šventyklos statinių 
nemini nei Simonas Grunau, nei daugelis jo sekėjų, nors gan detaliai aprašinėja 
garsųjį ąžuolą, kuriame buvę svarbiausiųjų prūsų dievų atvaizdai. Priešingai, 
jie netgi nurodo, kad apie tą ąžuolą buvusios iškabinėtos medžiaginės užuolaidos, 
už kurių buvę galima užeiti tik vyriausiesiems žyniams. Vadinasi, ten nebuvo 
jokio šventyklos statinio, kulto apeigos buvo atlikinėjamos tiesiog gamtoje. 

Remiantis minėtais ir kitais rašytiniais bei archeologijos šaltiniais, galima 
numanyti, kad baltai I tūkstantmečio pabaigoje-II tūkstantmečio pradžioje, kaip 
tuo metu ir jų kaimynai slavai bei germanai, jau turėjo kulto apeigoms skirtų 
statinių — šventyklų, tačiau jų, matyt, buvo nedaug. Kai kurios iš jų galėjo 
specialiai būti nedengtos, kad apeigos vyktų tiesiog po atviru dangum, kaip 
senųjų keltų. Nedengta buvusi ir mūrinė Perkūno šventykla Vilniuje. Nemaža 
ritualų, ypač skirtų mirusiesiems pagerbti, Žemynai ir kitiems dievams garbinti, 
galėjo būti atliekama ir tiesiog gamtoje, šventuose miškeliuose, ant kalnelių, prie 
upių ir ežerų. 

Sprendžiant pagal Herodotą, nei skitai, nei jų kaimynai V amžiuje pr. Kr. 
neturėjo ir dievų atvaizdų. Jų turėjo tik gelonai, kuriuos Herodotas, kaip 
minėjome, laiko graikų išeiviais, o kai kurie tyrinėtojai sieja ir su baltais. Jų 
šventyklos graikų pavyzdžiu buvusios papuoštos medinėmis statulomis. Įdomu, 
kad senovės graikų, įsikūrusių šiaurinėse Juodosios jūros pakrantėse, moteriškų 
deivių (Demetros, Persefonės Korės) statulos (žr. Pycaesa, 1979, 38-45) pagal 
tipažą ir plastinį modeliavimą primena lietuvių liaudies medines skulptūrėles, 
išdrožtas XVIII-XIX amžiuje krikščioniškosios religijos tematika. Kaip teigia 
Tacitas, baltai nešioję šernų atvaizdus, tikėdami, kad jie apsaugo juos priešų 
apsuptyje. Jeigu buvo daromi garbinamo gyvūno atvaizdai, tai galėjo būti daromi 
ir garbinamų dievų atvaizdai. Juodkrantėje rasta II tūkstantmečio pr. Kr. 
gintarinių žmonių ir gyvulių figūrėlių, kurios buvo nešiojamos kaip amuletai 
(Lietuvos archeologijos bruožai, 1961, 68-71). Baltų gyventuose plotuose pasitaiko 
ir akmeninių „bobų“. Matyt, apie vieną iš tokių „bobų“, stovėjusių Lietuvos — 
Rusijos pasienyje, užsimena Motiejus Miechowita ir Jonas Olavas Didysis. Nuo 
XII amžiaus rašytiniuose BRM šaltiniuose dažniau paminimi ir „stabai“ — dievų 
atvaizdai. Pavyzdžiui, Magdeburgo analuose rašoma, kad krikščionys, įsiveržę į 
pagonių baltų kraštą, sudegino šventyklą „su visais stabais“; 1249 metų Vokiečių 
ordino ir prūsų taikos sutartyje — kad prūsai kartą per metus, prisirinkę vaisių, 
puošia Kurkos „stabą“; 1442 metų Sembos vyskupo Mikalojaus paliepime - kad 


—-44—- 


BALTŲ RELIGIJOS IR MITOLOGIJOS ŠALTINIŲ POBŪDIS 





prūsai „atsidavė [...] stabų garbinimui“; šv. Romos imperijos imperatoriaus 
Zigmanto laiške karaliui Jogailai raginama naikinti „garbinamus stabus“ ir t. t. 
Tiesa, stabais kartais galėjo būti pavadinami ne dievų atvaizdai, o patys dievai. 
Tačiau, kai Bauskės parapijos kunigas Wilhelmas Boltenijus (1578) ragina, kad 
iš valstiečių kuo uoliau būtų surinkti ir sudeginti iš medžio ir akmens padaryti 
dievaičiai, sunku patikėti, kad būtų turima galvoje ne konkretūs dievų atvaizdai. 
Gana detaliai ir aiškiai svarbiausių prūsų dievų atvaizdus, kurie buvę prūsų 
šventovėje Rikojote augusiame ąžuole, aprašinėja Simonas Grunau. Pasak 
Augustino Rotundo, Perkūno dievo atvaizdas stovėjęs ir Perkūno šventykloje 
Vilniuje. 

Su dievų ir kitų garbinamų objektų stabų darymu susijęs ir paminklų statymas 
mirusiesiems. Apie įprotį juos statyti galima nutuokti iš Sembos vyskupo 
Michaelio Junge's įsakymo (1426?), Lietuvos metraščių, Strijkovskio Kronikos ir 
kitų rašytinių šaltinių. Sembos vyskupo įsake draudžiama prūsams ant kapų 
statyti kryžius, o pastatytuosius liepiama nugriauti. Šie „kryžiai“ tikriausiai buvo 
susiję su senąja prūsų, o ne su krikščioniškąja mitologija, nes kam gi vyskupui 
būtų reikėję prieš juos kovoti. Lietuvos metraščiuose ir Strijkovskio Kronikoje 
pasakojama, kaip mirus lietuvių kunigaikščiams Sperai, Kerniui ir kunigaikščio 
Kukovaičio motinai Pajautai, ant jų kapų buvę pastatyti mediniai „stabai“, 
kuriuos vėliau garbinę kaip dievus. 

Turint prieš akis visus tuos istorinius ir archeologinius duomenis, sunku 
patikėti, kad baltai, kaip teigė Mierzynskis, Brūckneris ir jais sekę kiti autoriai, 
nebūtų darę dievų atvaizdų. Tuo labiau kad šiems atvaizdams pavadinti jų 
kalbose jau nuo seno yra vartojama daug žodžių (Būga, 1958, 143—149) ir Lietuvoje 
yra tokia stipri medinės liaudies skulptūros tradicija (žr. Galaunė, 1930; Lietuvių 
liaudies menas, 1963; 1965). Jeigu medinės skulptūros Lietuvoje nebūtų turėjusios 
senesnių šaknų, vargu ar su krikščionybės įvedimu jos būtų taip išpopuliarė- 
jusios. 

Kaip matyti iš šiame leidinyje skelbiamų rašytinių ir juos remiančių kitų — 
kalbos, tautosakos, archeologijos — šaltinių, nors BRM buvo archajiška, išlaikiusi 
glaudų ryšį su gamta, tačiau baltai jau turėjo personifikuotų dievų, kurių keletas 
yra bendri visiems indoeuropiečiams, turėjo šventyklų ir dievų atvaizdų. Svarbus 
baltų tautose buvo ir kulto apeigų atlikėjų — žynių, burtininkų — vaidmuo. 
Ikikrikščioniškojo laikotarpio baltų kulto apeigų atlikėjai, kurie kartu buvo ir 
ateities pranašautojai, yra minimi 1249 metų Vokiečių ordino ir prūsų taikos 
sutartyje, Petro Dusburgiečio, Mikalojaus iš Jerošino, Simono Grunau, Luko 
Davido ir kitose kronikose, Jono Dlugošo Lenkijos istorijoje, Jeronimo Prahiškio 
pasakojime, Mikalojaus Lasockio rašinyje ir daugelyje kitų šaltinių. Kai kuriuos 
ritualus, kaip matyti iš Dubnicos kronikos, atlikdavo ir patys valdovai. Ir 


—-45- 


ĮVADAS 





krikščioniškuoju laikotarpiu, kalbant apie slapta atliekamas senąsias apeigas, 
įvairius aukojimus, daugelyje šaltinių minimi specialūs šias apeigas atliekantys 
žmonės, kurie kartais save kildindavo iš senųjų žynių luomo. Kad baltai mėgdavo 
burti, žyniauti, teigiama Adomo Brėmeniečio pasakojime, 1255 metų Pasaulio 
aprašyme, Eiliuotojoje Livonijos ir Henriko Latvio kronikose, Prūsijos, Livonijos 
krašto ir Bažnyčios įsakuose bei daugelyje kitų šaltinių. O Matas Pretorijus 
išvardija daugiau kaip dvidešimt įvairiausių jam žinomų burtininkų rūšių. Buvę 
specialūs burtininkai, kurie ateitį pranašaudavę iš vaško, švino liejimo, alaus 
putų, dūmų kilimo, paukščių skridimo, vėjo pūtimo, žvaigždžių judėjimo, kraujo 
tekėjimo ir daugelio kitų dalykų. 

Baltus, kaip turėjusius įsigalėjusį kulto apeigų atlikėjų — žynių — sluoksnį, 
stiprias žyniavimo, burtininkavimo tradicijas, galima lyginti su keltais, nors šios 
tradicijos buvo stiprios ir kitų indoeuropiečių (graikų, romėnų, indų ir kitų tautų) 
religijoje. 

Daugelyje rašytinių BRM šaltinių kalbama apie baltų laidojimo apeigas ir apie 
tai, kaip jie įsivaizduoja pomirtinį gyvenimą. Ypač dažnai minimas mirusiųjų 
deginimas, nes šis laidojimo būdas krikščionims atrodė itin pagoniškas ir 
smerktinas. Pirmasis apie 890 metus šį baltų laidojimo būdą paminėjo ir 
plačiausiai jų šermenis aprašė keliautojas Wulfstanas. Šermenys esančios 
keliamos labai didelės, trunkančios vieną arba du mėnesius, o mirus karaliui ar 
kokiam kitam aukštos kilmės žmogui, — net iki pusės metų. Per šermenis 
mirusysis gulįs ant žemės savo namuose įšaldytas, o susirinkusieji puotaują ir 
žaidžią. Paskutinę šermenų dieną visą likusį velionio turtą pasidalijama žirgų 
lenktynėse, o velionis sudeginamas. Kaip matyti iš Baltramiejaus Anglo veikalo, 
1249 metų Vokiečių ordino ir prūsų taikos sutarties, Pasaulio aprašymo, Petro 
Dusburgiečio Kronikos, Jono Dlugošo raštų ir kitų šaltinių, mirusieji buvo 
deginami turtingai aprengti, su ginklais, žirgais, gyvuliais ir kitomis bran- 
genybėmis. Kartu su mirusiuoju buvo deginami tarnai arba vergai. Ir pats 
Šventaragis, kaip nurodoma Lietuvos metraščiuose, buvęs sudegintas su žirgu, 
kuriuo jodinėdavo, su drabužiais, kuriuos vilkėdavo, kartu su mylimu vergu, 
sakalu ir kurtu. Philippe de Mėzičres aprašo ir pačią deginimo ceremoniją (1389). 
Miręs valdovas su šarvais sodinamas ant balto žirgo tarsi gyvas. Aplink jį iš 
eglinių rąstų padaromas namelis (narvas), kuriame jis ir sudeginamas kartu su 
geriausiu bičiuliu — palydovu. Baltų įprotį mirusiuosius laidoti su gausiomis 
įkapėmis rodo ir archeologijos šaltiniai — kartu su mirusiųjų palaikais kapuose 
randama daug papuošalų, ginklų, gyvulių, ypač arklių kaulų (Engel, 1935; Engel, 
La Baume, 1937; Lietuvos archeologijos bruožai, 1961; Latvijas PSR arheologija, 1974 
ir kt.). Apie lietuvių keliamas šermenis („laidotuvių iškilmes su išgėrimu“) 
užsimena Henrikas Latvis. Tradicija kelti šermenis baltų kraštuose išliko iki pat 


— 46 


BALTŲ RELIGIJOS IR MITOLOGIJOS ŠALTINIŲ POBŪDIS 





XX amžiaus. Ją mini daugelis XVI-XVIII amžiaus šaltinių. Prūsijoje, kaip matyti 
iš Sūduvių knygelės, dar net XVI amžiuje per šermenis buvo lenktyniaujama žirgais. 
Kai kurie šaltiniuose minimi baltų laidojimo momentai (ilgos šermenys, per kurias 
puotaujama ir žaidžiama, žirgų lenktynės, velionio šarvojimas ant žemės, o paskui 
sudeginimas, laidojimas kartu su žirgais, žmonėmis ir kt.) yra būdingi daugeliui 
senųjų indoeuropiečių. Tai matyti iš atskirų užuominų apie senųjų skitų, graikų, 
romėnų, slavų ir kitų tautų laidojimo papročius, iš archeologinių radinių 
(Volkaitė-Kulikauskienė, 1971; Daikovičius, 1973, 110-112; /Įosaryp, Kannmncros, 
Ilmmosa, 1982, 125-127, 309-314). 

Baltų paprotys laidoti mirusiuosius su gausiomis įkapėmis atspindi jų tikėjimą, 
kad pomirtinis pasaulis yra panašus į gyvųjų, kad ten mirusiajam reikia visko, 
kuo jis naudojosi gyvas būdamas. Tai ne kartą nurodoma ir rašytiniuose 
šaltiniuose. Pavyzdžiui, Baltramiejus Anglas teigia, kad „tarnus ir tarnaites 
degindavo kartu su numirėliu bei jo turtais manydami, kad sudeginti jie laimingai 
pasieks jų pramanytą gyvųjų šalį, o tenai kartu pateks į džiaugsmo ir amžino 
gyvenimo tėvynę“; Pasaulio aprašymo autorius nurodo, jog prūsai „tiki, kad visais 
šiais dalykais [įkapėmis — N. V.] mirusieji galės naudotis gyvenime“, o Petras 
Dusburgietis — kad „sudeginti daiktai prisikelsią drauge su jais ir jie tarnausią 
kaip anksčiau“ ir t. t. Kaip teigia Henrikas Latvis, penkiasdešimt lietuvių moterų 
pasikorė žuvus jų vyrams irgi tikėdamosi, kad „paskui gyvens su jais kitame 
gyvenime“. 

Malalos kronikos slaviškos redakcijos nuoraše (1261) užfiksuotas ir unikalus 
mitas apie Sovijų, kuriuo bandoma paaiškinti, kodėl reikia deginti mirusiuosius 
ir kaip šis paprotys atsirado. Šis mitas rodo, kad baltams buvo žinomas trejopas 
laidojimo būdas (deginimas, kasimas į žemę ir palaikų kėlimas virš žemės - į 
medžius), tačiau tinkamiausiu laidojimo būdu buvo laikomas deginimas. 
Laidojimo medžiuose reliktų galima įžiūrėti lietuvių, ypač aukštaičių, tautosakoje 
(Vėlius, 1983, 240) ir Jokūbo Lavinskio (XVI a.) pranešime, kad lietuviai 
aukštaičiai nekrikštytų vaikų kartais nekasa į žemę, o kelia į liepas. Kito mito 
nuotrupoje, pateiktoje Lietuvos metraščiuose, pasakojama, kaip buvo įvestas 
mirusiųjų Lietuvos kunigaikščių ir kitų kilmingųjų žmonių deginimo paprotys 
Šventaragio slėnyje, kur Vilnia įteka į Nerį. Šie mitai, ypač pirmasis, teikia daug 
iškalbingos medžiagos apie baltų pomirtinio gyvenimo supratimą. Šiaip 
tiesioginių duomenų, kaip baltai įsivaizdavo pomirtinį gyvenimą, tik vienur kitur 
tepasitaiko. Pavyzdžiui, Magistro Vincento Kronikoje (1203) teigiama, jog 
jotvingiai tikėję mirusiųjų vėles pereinant gyventi į kitus kūnus, 1249 metų Ordino 
ir prūsų taikos sutartyje — kad mirusysis laidojimo dieną ant žirgo per dangų 
skrieja į aną pasaulį, Lietuvos metraščiuose - kad mirusiesiems Paskutinio teismo 
dieną (?) reikėsią kopti į aukštą kalną, todėl deginant didikų kūnus prie jų dėdavę 


=47 = 


ĮVADAS 





lūšies ar lokio nagus, mitas apie Sovijų pasakoja, kad mirusiesiems pro 
devynerius vartus reikia leistis į „pragarą“, Dlugošas — kad mirusiųjų vėlės 
gyvena netoli alkų, kuriuose mirusieji būdavo deginami, ir todėl ugniavietėje 
jiems paliekama maisto. Vėlesniuose (XVI-XVIII amžių) šaltiniuose dažniausiai 
sakoma, kad mirusiųjų vėlės maitinamos arba namuose, kuriuose anksčiau 
mirusieji gyveno, arba kapinėse. Atrodo, tada tikėta, kad vėlės namuose apsilanko 
tik per vaišes. 

Mirusiųjų laidojimo apeigos senuosiuose šaltiniuose dažniausiai minimos ir 
palyginti detaliai aprašytos. Be šių apeigų, dar dažnokai minimi aukojimai 
dievams, ypač padėkės aukos laimėjus karo žygį — dalies įgyto grobio ir belaisvių 
deginimas, ateities spėjimas — būrimai iš aukojamų žmonių ir gyvulių, o 
vėlesniuose (XVI-XVIII amžių) šaltiniuose — kalendorinių ir šeimos švenčių, 
mirusiųjų minėjimo apeigos. Iš XIV amžiaus yra išlikęs ir taikos sudarymo ritualo 
aprašymas (Dubnicos kronikoje). Kadangi belaisvių aukojimas dievams ir jų 
žudymas spėjant žygio sėkmę yra minimas priešiškai baltams nusiteikusių 
krikščionybės platintojų raštuose, kilo įtarimas, kad tai jų pramanyti dalykai 
siekiant suniekinti baltų religiją, parodyti ją esant žiaurią ir barbarišką (Jurginis, 
1976, 19-32). Belaisvius dievams aukodavo senieji baltų kaimynai skitai 
(Įosaryp, KanxucroB, Illnmosa, 1982, 122-123), iš dvikovos su belaisviu 
baigties apie karo sėkmę spėdavo germanai (Tacitas, 1972, 10-11). Baltams, 
išlaikiusiems daugelį senųjų indoeuropiečių religijos bruožų, irgi galėjo būti 
žinomos šios apeigos, o neapykanta žiauriems ir negailestingiems priešams galėjo 
paskatinti jas atgaivinti. Tačiau norint šį faktą patvirtinti ar atmesti reikalingi 
kruopštesni tyrimai. Iš viso į klausimą, ar senieji indoeuropiečiai aukojo žmones 
dievams, iki šiol tebėra galutinai neatsakyta (Tamkpenujae, ABanos, 1984, 483). 

Mitų ir jų nuotrupų rašytiniuose BRM šaltiniuose užfiksuota nedaug: apie 
mirusiųjų deginimo papročio atsiradimą — Malalos kronikoje, apie kūjį, kuriuo 
buvusi išvaduota Saulė, - Jeronimo Prahiškio pasakojime, apie Vilniaus įkūrimą 
— Lietuvos metraščiuose, Strijkovskio Kronikoje, jau suistorinti mitiniai 
pasakojimai apie įvairių baltų genčių kilmę, keliones į jų gyventas vietas, religinių 
ir visuomeninių papročių kilmę — Lietuvos metraščiuose, Dlugošo, Erazmo 
Stellos, Simono Grunau, Strijkovskio, Jono Lasickio raštuose. Šie mitai yra 
archajiški, turi atitikmenų kitų indoeuropiečių (skitų, germanų, slavų, indų ir 
kt.) mitologijoje ir istorinėje Renesanso Europos tradicijoje. 

Iš šios glaustos apžvalgos matyti, kad rašytiniuose šaltiniuose galima rasti 
duomenų visoms svarbiausioms baltų religijos ir mitologijos sritims apibūdinti. 
Galima susidaryti apytikrį vaizdą apie svarbiausius baltų garbintus dievus (jų 
vardus, funkcijas, hierarchiją), jiems skirtas apeigas, tų apeigų atlikėjus, 
šventyklas, pasakotus mitus, pomirtinio gyvenimo supratimą, bendriausias 


—-48- 


BALTŲ RELIGIJOS IR MITOLOGIJOS ŠALTINIŲ POBŪDIS 





pažiūras į aplinkinį pasaulį, žmogaus gyvenimą ir mirtį. Remdamiesi šiais 
šaltiniais, pagaliau galime išspręsti jau antrą šimtmetį trunkančią mokslinę 
diskusiją apie gamtinį lietuvių ir kitų baltų religijos pobūdį, personifikuotų dievų, 
jų atvaizdų, žynių luomo, šventyklų buvimą, aukojimo pobūdį ir kitus seniai 
svarstomus klausimus. Rašytiniai BRM šaltiniai leidžia spręsti ir naujas 
modernaus lyginamojo mitologijos mokslo indoeuropiečių mitologijai keliamas 
problemas. Remiantis šiais ir kitais (kalbotyros, tautosakos, etnografijos, 
tautodailės, archeologijos) šaltiniais, galima bandyti rekonstruoti pavienių baltų 
tautų ir visų baltų religijos bei mitologijos sistemą, nustatyti jos vietą ir santykį 
su kitų indoeuropiečių tautų ir ypač su pirmine indoeuropiečių religijos ir 
mitologijos sistema. Rašytiniai BRM šaltiniai teikia daug vertingų duomenų, 
padedančių suprasti ir artimiausių baltų kaimynų - slavų, germanų, skitų, keltų, 
— O ypač senųjų indoeuropiečių religiją ir mitologiją. 


NORBERTAS VĖLIUS 


—-49- 


THE CHARACTER OE THE SOURCES 
OF BALTIC RELIGION AND MYTHOLOGY 


The study of the religion and mythology of the ancient Balts often runs into 
difficulties, because of the often specific character of the source materials. 
Practically no books of authentic myths or rituals of this religion have survived 
(like those of Hindu mythology); there are no literary adaptations of myths (like 
those of Greek myths). There are no surviving treatises by the ancient Balts 
themselves discussing the character and nature of their religion and mythology, 
the meaning of separate myths and rituals, like those of Nordic peoples, Greeks 
and others. In other words, there are no surviving authentic original sources 
which could clearly tell us what deities were worshipped by the ancient Balts, 
what rituals were performed in their honour, what views they held about nature 
and society. All this has to be reconstructed by scholars from a great number of 
source materials dating from different epochs and performing different functions. 
The Baltic languages themselves are an invaluable source for the RMAB 
(especially idioms, words, toponyms and personal names that have retained 
mythical meanings), Baltic folklore is also of great value (especially some archaic 
songs and fairy tales, legends and stories, proverbs and sayings, riddles and 
spells), calendar and family customs, beliefs, charms and superstitions, 
choreographic, pictorial and applied folk art, architecture — all that makes up 
spiritual and material ethnic culture. The traditional culture of those nations 
which have settled in the territories previously inhabited by the Balts is also of 
considerable interest. Those nations - Belorussians, Ukrainians, Russians, Poles, 
Germans - have adopted many Baltic customs, beliefs and elements of the Baltic 
mythical world perception on the whole. Throughout the centuries and millennia 
Baltic languages, folklore, customs, folk art, together with the Baltic community, 
have been subject to constant change and have been influenced by the 
neighbouring nations. This is why facts of the RMAB reconstructed from those 
sources are less concrete, their dating and ethnic attribution are more problematic. 
The information from such sources often has to be verified against the recorded 
RMAB data. Though less informative from the historical, geographic and 
mythological perspective (they do not embrace all the regions inhabited by the 
ancient Balts, do not span the whole course of their history, or reflect nuances of 
their mythical world view and rituals, do not distinguish most of their gods and 
deities of a lower rank), they offer the most reliable basis for establishing which 
historical period and which geographic area the given Baltic religion and 


—50- 


THE CHARACTER OF THE SOURCES OF BALTIC RELIGION AND MYTHOLOGY 





mythology belongs to. When we know the world view of the author of the source, 
as well as the contents of the concepts that he uses, we can get an approximate 
idea about what phenomena of the RMAB he is speaking, though they are not 
always mentioned by their real names. It must be also admitted that written 
records themselves pose many problems to their publishers and researchers. 

The most difficult problem of all the written source materials of the RMAB is 
the problem of reliability. It seems that the source materials recorded at the time 
when the RMAB system was still alive should be the most reliable because the 
authors could obtain information straight from the horse's mouth. Regrettably, 
they were recorded not by the Balts themselves but by other ethnic groups who 
were not always familiar with the RMAB. Moreover, they belonged to other 
confessions (mostly Christian) and regarded Baltic religion as hostile and as 
something that should be fought against, and they fought it indeed. Therefore, 
the information of these authors could not be objective: they sought to denigrate 
the RMAB, to show it as barbaric, as „the devil'sinvention“. The Balts themselves 
started writing about their old religion and mythology only during the years of 
the Reformation and Counter-Reformation (16th-17th cc.), when their old 
religion and mythology had, to a large extent, been forgotten. Besides, those 
who wrote about the RMAB at that time were themselves Christians and looked 
upon the religion of their forefathers with hostility. They fought against it and 
tried to stamp out what was left of it as manifestations of heathenism. True 
enough, during the Renaissance, scholarly interest in the RMAB arose, yet this 
was mostly the concern of foreigners who could not always understand the 
remaining forms of the RMAB properly and correctly. It is therefore inevitable 
that the majority of written records of the RMAB should be approached critically, 
which is all the more necessary because many written records of the RMAB are 
compilations. 

Ever since the times of Herodotus who is called the “father of history“, there 
has been a tradition in European historiography that, before writing about some 
phenomenon, one has to mention all that is known about it from other sources, 
not infreguently without mentioning the sources themselves. The same practice 
was adopted when writing about the RMAB. One of the most difficult tasks of 
the researcher is to tell which information comes from primary and which from 
secondary sources. In order to help the reader to get an approximate idea about 
the true value of the source materials presented in this book, in the annotation of 
each source we have defined the reliability of the mythical information contained 
initand have indicated from which sources it has been obtained. The annotations 
have been written on the basis of earlier investigations with regard to the results 
of the newest studies in the mythology of the Balts and other Indo-Europeans. It 


BS 


INTRODUCTION 





must be noted, however, that the assessment of most sources is not final or 
indisputable. Their deeper and fuller judgement reguires a more meticulous 
investigation of both the sources and the whole system of the RMAB. 

Another major problem related to all the written records is that of „reading“ 
and understanding the mythological information contained in them correctly. 
Written records, especially those of the early period, are very laconic; they mention 
only separate mythical personages, snatches of myths or rituals; the personages 
are sometimes called by distorted names or names which are not Baltic. In order 
to understand mythical information and to recreate, on its basis, the whole system 
of the RMAB, it is necessary to make a thorough study of other sources of the 
RMAB, to compare the data obtained from all the sources with other Indo- 
European data and to draw on the results of other studies in Indo-European 
religion and mythology. The chief concern of the authors of the present book 
was to publish the written records of the RMAB rather than to investigate them. 
No special attempt was made to analyse and systematise all the data of the RMAB 
contained in those sources. This is the goal of future investigations. The present 
book touches only upon the most problematic cases of the assessment of mythical 
information contained in separate records. It also presents the opinions of other 
authors, outlines the approach of the author on the present publication based on 
the newest research findings. 

The oldest information about the Balts, their religion and mythology dates 
from the 5th century BC. At that time, the Balts lived on a large territory 
extending between the Baltic Sea in the West and the upper reaches of the 
Volga and Oka Rivers in the East, the Daugava River in the North and the 
Vistula and the Pripet Rivers in the South (Zinkevičius, 1984 b, 147-158; 
Gimbutienė, 1985, 56-69; Lietuvių etnogenezė, 1987, 47-69, 82-100). Some 
scholars think that the Balts also lived beyond the borders of the above territory: 
the area of anthropomorphous Urns beyond the Vistula River, partly the area of 
Bell-Grave culture between the Black Sea and the Dniester River in the South, and 
of the Jukhnovo culture in the East are attributed to them (Gimbutienė, 1985, 66; 
Lietuvių etnogenezė, 1987, 87-88, 95; see the map on p. 24). Baltic toponyms can 
be found in the North as far as Pskov and Tver, in the East as far as Moscow, 
Tula and Kursk; in the South beyond the Parsant River, and according to some 
investigators, e. g. Hermann Schall, even beyond the River Oder reaching as 
far as the River Elbe (Zinkevičius, 1984 b, 147—151, Lietuvių etnogenezė, 1987, 
47-52; see the map on p. 25). Information about the Balts of that period was 
provided by historians and geographers of Southern European nations (Greek 
and Roman) who were interested in the tribes living in the distant northern 
territories little known to them. Sometimes they called all these unfamiliar tribes 


—52- 


THE CHARACTER OF THE SOURCES OF BALTIC RELIGION AND MYTHOLOGY 





the Hyperboreans. According to the myths, the Greeks maintained friendly 
relations with them (one myth has it that Leto, Apollo's and Artemis' mother, 
turned into a she-wolf fearing Hera's revenge and escaped from the land of 
Hyperboreans seeking refuge in Delos; from the land of Hyperboreans sacrifices 
used to be sent to Delos - JIoces, 1957, 258; NloBaTryp, KanxmcTos, Ilumosa, 
1982, 264-266). Sometimes the authors of the Antiguity distinguished certain 
tribes of the Hyperboreans. Many such tribes, living to the north of the Greeks 
and Romans, are mentioned in the writings of the Greek historian Herodotus, 
the Roman historians Pomponius Mela and Cornelius Tacitus. Among them 
the names of Baltic tribes occur, yet it is very difficult to distinguish them. 
According to the established tradition, the Neuri mentioned by Herodotus and 
Pomponius Mela and the Aestii by Tacitus are regarded as Balts. Some 
investigators, however, also ascribe the Budini, Melanchlaeni, Geloni and Gaeti 
mentioned by Herodotus to the Balts (/Įosaryp, Kannucros, Ilumosa, 1982, 
346-347, 350-355, 357-360; Kabelka, 1982, 19-21; Zinkevičius, 1984b, 145—147; 
Gimbutienė, 1985, 13-15). The term Sauromatians (in later periods of antiguity 
Sarmatians) also deserves special attention, because in later European 
historiography this term was used in reference to all the tribes living to the 
north of the Vistula River. The issue of the ethnic origins of the tribes described 
by Herodotus and Tacitus schould be studied anew on the basis of the newest 
data provided by archaeology, linguistics, mythology and other disciplines. 
Before this is done, a portion of the facts about the beliefs of those tribes is 
given in the present book, without ever forgetting that the ethnic origins of 
those tribes remain very problematic. Of special interest are the data sharing 
some common features with the other data of the RMAB. 

The oldest information about the RMAB has not survived in authentic sources. 
The authors had never been in the Baltic lands, but they knew the life of the 
neighbouring peoples well (Herodotus was familiar with the Scythians, Tacitus 
with the Germans) and described their customs and beliefs extensively. Erom 
these materials a fairly reliable information about the Balts can be obtained. This 
information about the Balts provided by the ancient historians is interesting 
because it concerns the southeastern Balts the closest neighbours of the Scythians, 
and the southwestern Balts the closest neighbours of the Germans. These Baltic 
tribes mixed with their neighbours and were later assimilated by them. Besides, 
this is the oldest surviving information about the RMAB. 

Though the authors of the oldest sources worshipped other gods than the 
tribes they were describing, they showed religious tolerance and, rather than 
denigrate religion of other tribes, they sought to understand and describe it. In 
this respect, the information presented by them about the religion and mythology 


— 53- 


INTRODUCTION 





of other tribes, the Balts among them, is objective. Yet, these sources, especially 
those provided by Herodotus and Pompinius Mela, have seldom been used for 
the study of the RMAB. 

With the decline of the power of the southern European states where history, 
geography and other branches of sholarship flourished, the interest in Northern 
peoples, to whom the Balts belonged, began to wane. This explains why during 
the centuries following the Ist c. AD little information about the way of life and 
beliefs of the Balts appeared though the Baltic peoples flourished in this period, 
sometimes called their Golden Age. 

Interest in the customs and beliefs of the Balts and their neighbouring tribes 
was revived towards the end of the first millennium, when the ascendancy of 
Denmark and Sweden in Western and Northern Europe, and of Russia in Eastern 
Europe brought those countries into closer contacts with the neighbouring Baltic 
lands. Those contacts were of diverse nature — friendly relations, trade or war. 
By that time the territory settled by the Balts had shrunk considerably because 
all the eastern lands were taken by the Slavs who had arrived from the South 
(see the map on p. 27). The Balts provoked scientific curiosity which, in its turn, 
was aroused by political and economic considerations. The traveller Wulfstan, 
the historian Adam of Bremen, like the authors of the Antiguity (Herodotus and 
Tacitus) sought to acguaint the readers with the customs and beliefs of tribes 
little known to them. Like the authors of the Antiguity they showed tolerance 
and respect towards the customs and beliefs of other tribes, trying to tell the 
reader about them as objectively as possible. However, they were better informed 
than the authors of the Antiguity about the way of life and customs of the Western 
Balts. The facts presented by them about the RMAB are more concrete and reliable. 
Regrettably, sources marked by such tolerant judgement of ancient Baltic culture 
were not numerous. One might mention here the Arab traveller Idrisi who has 
left rather abstract observations about the religion of the Eastern Balts. The most 
valuable from this period are the notes by the traveller Wulfstan about the burial 
rites of the Western Balts. 

After the introduction of Christianity in Poland (966), the Scandinavian 
countries (9—11th cc.), and among the Eastern Slavs (988—989), the Balts and 
some of the Finno-Ugrian tribes, as the only remaining heathens in Europe, began 
to draw the attention of Christian missionaries. Under the guise of spreading 
Christianity, the neighbouring countries attempted to seize the rich Baltic 
territories or at least, to subjugate them politically and economically. The 
ideological leader of that ageression against the Balts which lasted for several 
centuries was the Roman Catholic Church (headed by the Pope). The Church 
launched Crusades against the Baltic territories. A direct aggression was carried 


—54- 


THE CHARACTER OF THE SOURCES OF BALTIC RELIGION AND MYTHOLOGY 





out by the militarised orders of the Teutonic and Livonian knights* aided by 
nearly all the Christian states of Europe which sent to those Crusades their best 
armies led by the most experienced leaders — dukes, princes, and sometimes 
monarchs themselves. The struggle with the Balts that lasted for several centuries 
is reflected in the historiography of the period: the major events were recorded 
in annals and chronicles of churches, monasteries and monastic orders, also in 
the legends of some saints. Since the struggle with the Balts carried on under the 
guise of spreading Christianity, in an effort to make the Balts relinguish their 
old gods and ways and accept belief in the Christian God, it was natural that 
their old gods and old customs should be described. They had to be portrayed in 
a way that would shake all Christian Europe as inhuman and horrible and would 
justify their annihilation and the long and cruel struggle with those who 
venerated those gods and maintained those customs. 

When the aggression of Christian Europe started against the Balts in the 13th 
century, many source materials concerning the RMAB appeared. Nearly all of 
these records were written by people who were hostile to the Balts and their 
religion, and who sometimes participated in the Crusades and strove to annihilate 
that religion. Conseguently, their information could not be objective for they 
sought above all to reveal those features of the Baltic religion which would 
humiliate it and its adherents. A negative attitude towards the Balts and their 
customs could already be traced in some earlier records: in the works of the 
biographers of the Prussian Bishop Adalbert, in the Annales Magdeburgenses, in 
the first bulls by the Pope. After the ageression against the Baltic lands had started, 
the authors of many records had an opportunity to obtain a first-hand knowledge 
about the RMAB - they participated in the Crusades or knew people who 
participated in them, heard stories from those who had been held captive by the 
Balts, or from the Balts themselves, when they were taken prisoners by the 
Christians. After the subjugation of separate Baltic tribes (the Prussians and 
Latvians), these authors met the newly baptised Balts who vividly remembered 


* At theend of the 12th c., German traders together with Christian missionaries established 
a settlement at the mouth of the Daugava River. In 1201, Bishop Albert built the Castle of 
Riga here, and in 1202 founded the Order of Christ's Soldiers (Livonian Knights) to fight the 
heathen Balts and Finno-Ugrians. In several decades they succeeded in subjugating and 
baptising the Lyvians, Latgallians, Selonians and Estonians. About the same time the Prussians 
started to be Christianised. In 1226, the Order of the Virgin Mary (the Teutonic Order) was 
established in Prussia (Kulm). Several decades later all the Prussian lands (from the Vistula 
to the Nemunas) were subjugated (Šapoka, 1936, 41-47; Lietuvos TSR istorija, 1957, 58-62; 
75-77; 1985, 35-44). 


—55- 


INTRODUCTION 





their old customs and the gods they used to worship. This way, the authors 
could obtain first-hand information about the RMAB. In a like manner, readers 
of those records could easily check how true these stories were. All this kept 
control over the imagination of the authors of those records. Hostile as they 
were to the Balts and their religion, they could not indulge in lies and could not 
tell untrue stories about their customs and religion. Rather than invent stories, 
they were inclined to exaggerate what in the eyes of the Christians looked 
inhuman and reprehensible. The most reprehensible thing to them was the 
worship of many gods rather than one God (as accepted among Christians) and 
even the worship of natural phenomena and objects (the sun, the moon, water, 
forests, animals, thunder); they regarded human sacrifices to gods, the cremation 
of the dead, polygamy, practices of sorcery and magic unacceptable. These 
features of Baltic religion and customs are mentioned in nearly all the papal 
bulls, in the 1249 Peace Treaty between the Teutonic Order and the Prussians, 
the Chronicles of the Germans, Poles and other nations which fought against 
the Balts, the descriptions of the world and other works. More extensive and 
valuable information about the RMAB can be found in the 1249 Peace Treaty 
between the Teutonic Order and the Prussians, in the Rhymed Chronicle of Livonia 
and the Chronicle of Henricus de Lettis. 

The sources of the 13th century offer more information about the religion and 
mythology of the Prussians and Latvians because those were the first Baltic tribes 
the West European Christians encountered when they set off on their Crusades 
against the heathens. Lithuanian customs were less familiar to the authors of these 
records and only remote references were made to them. Records by Eastern 
European Christians (Russian Orthodox believers) are an exception the Chronicle 
of Ipaty and a copy of the Russian translation of the Malala's Chronicle. Their authors 
lived in the western part of the territories inhabited by the Eastern Slavs where the 
Baltic substratum was very strong and where the local population maintained 
lively contacts with the Eastern Balts (Lithuanians and Yotvingians). They knew 
well the gods worshipped by the Balts and the local customs which they described 
in detail. These descriptions are among the most valuable sources of the eastern 
area of the RMAB and one of the most valuable sources of the RMAB on the whole. 
Both sources describe the gods of the Eastern Balts of the same period (the mid- 
13th c.) and provide partially overlapping information. Much later (in the 15th c.) 
the gods of the Eastern Balts were described in a similar manner by Jan Dtugosz. If 
his materials were not influenced by the above two authors, the recurrent 
information in all the three sources should be viewed as reliable. 

Up till now, the investigators of the RMAB sources have made little use of 
some of the papal bulls (to polish Duke, 1216-1217, to the Prussians, 1216-1217), 


—56- 


THE CHARACTER OF THE SOURCES OF BALTIC RELIGION AND MYTHOLOGY 





also Incipiunt descripciones terrarum, the works of Bartholomaeus Anglicus 
and Tabib. 

In the first half of the 13th century, having subjugated the Lyvians, Latvians, 
Prussians and partly the Curonians, Semigallians and other tribes, the Teutonic 
and Livonian knights, together with the whole Christian Europe turned against 
the Lithuanians. The fierce struggle between the two sides lasted throughout 
the 14th century and ended in a paradoxical way: with the adoption of 
Christianity by Lithuania (1387) and a crushing defeat of the Teutonic Order 
(1410). The majority of sources from that period — chronicles, descriptions of the 
routes the Teutonic Knights chose for their raids upon Lithuania, hymns 
glorifying the campaigns of West European monarchs to Lithuania, treatises 
propagating the ideas of the Crusades, were written by authors hostile to the 
Balts. Their writings, like those from the 13th century, lacked objectivity and 
sought to reveal only those sides of the RMAB which would discredit and 
denigrate them in the eyes af Christians. Only 14th century sources give more 
information about Lithuanian beliefs and customs. Dating from that century 
there is an indirect allusion to Lithuanian religious beliefs given by a Lithuanian 
(Grand Duke Gediminas). Beliefs of the Eastern Balts are also mentioned in the 
documents of the patriarchy of Constantinople, which, regrettably, offer a fairly 
abstract information. Documents from the period provide ample data about the 
old religion and mythology of ancient Prussians who had recently been 
subjugated. Chronicon Terrae Prussiae (1326) by Peter von Dusburg can be regarded 
as one of the major sources for studying the religion and mythology of those 
Baltic people. 

The most valuable records of the RMAB from that period are the above- 
mentioned Chronicle by Peter von Dusburg, Chronicon Dubnicense, the chronicles 
of Wigand von Marburg, Hermann von Wartberge and a story by Philippe de 
Mėziėres. 

After the conguest of some Baltic tribes (Prussians, Latvians and partly 
Curonians, Semigallians and Selonians) and the baptism of others (Lithuanians 
in 1387, and Samogitians in 1415), the European nations lost interest in the Baltic 
territories, their religion and mythology. The character of the RMAB sources 
also underwent radical changes. The ways and beliefs of the old local inhabitants 
of Prussia and Latvia which had been Christian for two centuries already, were 
mentioned mostly in some decrees and reprimands of the secular and church 
authorities. Similar decrees were issued also in other European countries. These 
documents describe and condemn those popular customs and beliefs which 
contradicted Christian practices and which Christianity strove to eradicate. Those 
were customs and beliefs of a syncretic type where the old popular world 


BT 


INTRODUCTION 





perception was mingled with the Christian world perception: calendar and work 
festivals with numerous archaic rituals, magic incantations, charms and 
superstitions practised by the lower classes (peasants, stock farmers, artisans) 
among various nations. In all countries these customs, magic practices and 
superstitions had a number of common features which had been either inherited 
from the period of common Indo-European existence, or, in later times, were 
adopted from one nation by another. Sometimes it is difficult to understand 
from the sources which people these customs and beliefs belonged to: the Balts 
(Prussians, Latvians, Curonians), the Germanic people (Germans, Swedes) or 
the Finno-Ugrians (Estonians or Lyvians). In the annotations, attempts have been 
made to establish the ethnic origin of these sources of mythical information. 
They mention most often sorcery, magic practices and non-Christian ways of 
celebrating family and calendar holidays. 

After the introduction of Christianity in Prussia and Latvia, people long 
retained memories about the gods they used to worship, and the rituals they 
used to observe during their worship. Some of the rituals were long practised in 
secrecy. Yet only a small part of the elements of the old religion found a way into 
15th century sources since no one really showed any genuine interest in those 
relics of old religious practices. 

"The situation was somewhat different in Lithuania and Poland. Here, even at 
the royal court in Cracow and the court of the Grand Duke in Vilnius, not to 
speak about ordinary people, the memory of the ancient Lithuanian religion 
was very much alive. At the same time, the ideas of the Renaissance stimulated 
interest in old customs and beliefs. Scientists, publicists, political figures, all those 
who wrote at the time about ancient Lithuanian religion and mythology (Jan 
Dtugosz, Nikolaus Lasocki, Philipp Kalimach and others), had close links with 
the royal and ducal courts. They had access to the documents about the 
introduction of Christianity in Lithuania and other important events: they could 
obtain information about ancient Lithuanian religion and way of life from both 
written records and from the surviving adherents of that religion or from their 
descendants. Not infreguently, the facts presented by those authors coincide; 
they also coincide with the data found in the written records of a later period 
(Lithuanian Annals, The Chronicle by Matys Stryjkowski, and others). Most 
probably, their authors used even older records about the baptism of Lithuanians 
and Samogitians and other events, and from them they received information 
about old customs and beliefs. 

The sources of this period (the works of Dlugosz, Laonicos Chalcocondylas, 
Kalimach) also contain the first legends about the origin of Lithuanians. These 
legends enjoyed great popularity in the 16th century. There is an allusion to the 


—58- 


THE CHARACTER OF THE SOURCES OF BALTIC RELIGION AND MYTHOLOGY 





origin of Prussians from the 15th century (in Historia de ordine Theutonicorum 
cruciferorum of Laurientius Blumenau), and a mention of the origin of Semigallians 
dating from as early as the 13th century (the work of Bartholomaeus Anglicus). 
Many European nations have recorded legends about their origins (Zachara- 
Wawrzynczyk, 1963). These legends became very popular during the Renaissance 
whenall the nations showed a greater interest in their past, old customs and creeds. 
It is hard to believe that those legends were created by the historians of the 
Renaissance. The oldest written records, annals, chronicles of Slavonic, Germanic 
and other Indo-European peoples mention the arrival of their tribes to the areas 
then settled by them, their first rulers (princes and kings), the introduction of 
religious and communal customs. All these written records must have been based 
onlegends in which real events were mirrored: the migration of the Indo-Europeans 
from their old homeland and their later wanderings during the Migration Period. 
Those legends are related to myths about the journeys of their forefathers, about 
the shaping of various religious and social customs. Similar myths could be found 
not only among the primitive tribes of Australia and New Zealand, and among 
the American Indians but also among many Indo-Europeans (Menerunckuii, 1976, 
178-194). Legends dating from the Renaissance about the origins of European 
nations go back to these myths. This prompted us to include legends about the 
origins of Baltic tribes (Semigallians, Prussians, Lithuanians) in the present book 
and discuss the problems related to these sources and the great influence upon 
them by Renaissance historians. Not infreguently, the social and political views of 
those historians were expressed through the above legends. 

Some official documents of the 15th century offer glimpses of certain features 
of the ancient Lithuanian religion and world perception: the Complaint of the 
Samogitian Noblemen to Western European Monarchs and the Pope (1416), the 
Letter of Vytautas, Grand Duke of Lithuania to Sigismund, Emperor of Rome 
(1420), the Letter of Sigismund to Jogaila (1417), and others. Yet references to the 
ancient religion and world perception of the Balts are very indirect and call for 
additional comments. 

More interesting sources from the same period include the Report from the 
Bishop of Warme (1418), the Law of Michael Junge, Bishop of Semba (14267), 
the work of Nikolaus Lasocki and Philipp Kalimach. The most numerous and 
diverse facts can be obtained from the story of Hieronymus Pragensis and from 
A History of Poland by Jan Dtugosz. The works of Lasocki, Kalimach, also of 
Jacgues d' Aix, Laonicos Chalcocondylas containing a great deal of material about 
the RMAB had been practically unknown to scholars. 

The number of the sources of the RMAB in the 16th century grew in scope 
and character, owing to the spread of the ideas of the Renaissance, Reformation 


— 59 — 


INTRODUCTION 





and Counter-Reformation, and a wider use of printed books. More books on 
history, geography and travels appeared telling about the ancient religion and 
mythology of Prussians, Lithuanians and Latvians. Like in early Renaissance 
works, the interest in ancient religion and mythology was prompted by scientific 
aims, since religion and mythology were viewed as an inseparable part of national 
history. Facts about the RMAB in those writings had been obtained from older 
written records or from observing the daily course of people's life. Studies in 
folk customs, creeds, magic practices and superstitions began and attempts were 
made to discover surviving traces of the ancient religion and mythology, and 
describe them. There is no doubt that facts observed in daily life are of greater 
value because they are reported for the first time. Yet the materials from other, 
older sources, are not altogether without value. The authors of that period used 
many manuscripts which perished in later years. Therefore, their works are now 
the only source from which one can obtain the information on mythology 
contained in those manuscripts. So far, a part of the older sources used by Erasmus 
Stella, Simon Grunau, The Sudovian Book, Lukas David, The Lithuanian Annals, Matys 
Stryjkowski, Jan Lasicki and other authors are unknown. Scholars suspect that 
some of the sources which are said to have been used by the Renaissance authors 
never existed. In order to create a more impressive picture about the ancient Baltic 
religion and mythology, the authors made up the above-mentioned sources. A 
great deal of criticism has been directed against Grunau who showed excessive 
liberty in his handling of the sources: in recounting the stories from the sources he 
sought to mythologize them. Some scholars (Max Perlbach, Joseph Bender, Wilhelm 
Mannhardt and others) thought that the chronicle of the first Prussian bishop 
Christian which Simon Grunau used, had not existed at all, that he created all the 
Prussian Olympus after the fashion of the temple of ancient Swedish gods in 
Uppsala that had been described by Adam of Bremen. Lucas David had not used 
the chronicle by Christian either: he borrowed everything from Simon Grunau. 
This severe criticism of Grunau was later revised by Jonas Bertulaitis, Haralds 
Biezais and many modern investigators of the Baltic religion and mythology. There 
were doubts concerning the accuracy of information given by Erasmus Stella, Matys 
Stryjkowski, Jan Lasicki and other Renaissance authors. During the lifetime of 
those authors Christianity had long been introduced in the Baltic territories. The 
ruling circles had long renounced their old gods and forgotten the rituals devoted 
to them. Only the lower sections of society (peasants, animal breeders and 
townsfolk) secretly worshipped some of the deities to which they felt some affinity 
and made offerings to them. The ritual of offering had been simplified considerably 
to fit the very unfavourable conditions of conspiracy. The RMAB system had 
disintegrated considerably. In order to describe it fully, the Renaissance authors, 


—60- 


THE CHARACTER OF THE SOURCES OF BALTIC RELIGION AND MYTHOLOGY 





sometimes intentionally, sometimes not, used the models of religion and mythology 
of ancient peoples that were well known to them (Romans, Greeks). Starting with 
Jan Dtugosz, the Baltic gods were often given Roman and Greek names or were 
likened to Roman or Greek gods. Some authors writing at that time about the 
RMAB did not know Baltic languages or knew them very little (e. g. Jan Lasicki), 
which gave rise to many inaccuracies and mistakes. Because of this, the facts about 
the RMAB provided by the Renaissance authors should be viewed with caution. 
Many of them can be characterised by the following words written by Vyačeslav 
Ivanov and Vladimir Toporov in reference to Matys Stryjkowski, Jan Lasicki and 
Matthaus Pratorius: „In their works they mention scores of mythological names, 
most often recorded in an inaccurate form. The functions attributed to the bearers 
of those names are very often unreliable and are ostensibly etymological, which 
can be explained by a lack of information on the authors' part, or even by their 
excessive imagination. Eventually, many of the deities they mention turn out to be 
spirits protecting nature or homes (Mudo:, 1980, 156). 

On the other hand, religion and mythology belong to the conservative forms 
of ideology. After the introduction of a new religion, the deities and rituals of 
the old religion blend with the corresponding deities and rituals of the new 
religion and survive in people's consciousness for many centuries or even 
millennia. Numerous survivals of the RMAB could still be traced in the 16th 
century. This had been determined by specific conditions of the spread of 
Christianity in the Baltic territories. To the Balts (Prussians, Lithuanians, Latvians) 
Christianity was the religion of their enemies whom they had to resist fiercely; 
besides, this religion was propagated in languages which they could understand 
but little (German, Polish, Latin); this way the ideas of Christianity spread slowly 
among ordinary people. The ruling circles, at least in Lithuania and Latvia, were 
not too keenly interested in the religious instruction of the commoners (there 
were few churches and still fewer priests who would preach in Lithuanian and 
Latvian). In such a situation, the old religion and mythology were still very much 
alive among ordinary people. The Renaissance authors, who were genuinly 
interested in the life and customs of commoners, found a great number of their 
traces and described them. Especially valuable for the RMAB among the historical 
works of this period are the writings of Erasmus Stella, Simon Grunau, Matys 
Stryjkowski, Jan Lasicki, as well as The Sudovian Book and the Lithuanian Annals. 

Interest in the surviving practices of the old religion and mythology was also 
stimulated by the adherents of the Reformation. Yet their aim was not to reveal 
these practices but to eradicate them. One of the accusations levelled by the 
Reformation advocates against the Roman Catholics was that in their drive for 
riches and worldly power they tended to ignore the common people and their 


61 = 


INTRODUCTION 





spiritual needs and attempted to conceal from them God's word which is 
enshrined in the Bible. Deprived of God's word, according to the adherents of 
the Reformation, people plunged back into heathenism, reverting to various 
magic practices, superstitions and heathen customs. The elaborate Church liturgy 
practiced by the Catholics, the veneration of the saints and observance of the 
days specially assigned to them, were likewise viewed as heathen practices. In 
their efforts to bring people back to the true word of God as to the "true source 
of life“, the adherents of the Reformation sought to find out what heathen 
practices and superstitions were still alive among the people. With this aim in 
view, pastors and higher clergymen of the Reformed church travelled around in 
the parishes, "visiting“ them, and making reports about those "visitations“. 
Special regulations of visitation were drawn up, outlining concrete guestions 
about the surviving elements of the old religion. Pastors wrote reports about the 
state of Christian creed in their parishes, while the church dignitaries issued 
decrees how to improve that state. In all similar documents of the Reformed 
church written in Prussia and Latvia, there are references to old customs and 
beliefs. Yet those customs and beliefs are already intermingled with Catholic 
customs and creed, and one cannot always understand where the documents 
speak about old heathen customs and where about Catholic customs, because in 
both situations they are referred to as "heathen“ customs. 

The Catholic Church in its efforts to struggle with the Reformation intensified 
its activities: it started reviewing the state of creed in parishes and sought ways 
to improve it. The Jesuit Order, which was established in 1534 with the aim of 
fighting the Reformation, was very active in this field. In 1569 Jesuits were invited 
to Lithuania. Like the Reformed representatives of the church, the Jesuits too, 
visited parishes, gathering facts about the old customs and beliefs still alive 
among the people, and made reports. On the basis of these reports, the higher 
church dignitaries (bishops) wrote circulars to churches and reports to the Pope. 
Many of these documents of the Catholic Church contain data about the surviving 
elements of ancient Lithuanian and Latvian religion and mythology. The activities 
of the Jesuits became more active only towards the end of the 16th century, and 
the majority of documents related to these activities which contain mention of 
the RMAB data are from the 17th century. 

During the height of the struggle between the Reformation and the Catholic 
church in the 16th century, the first books were published in Lithuanian. Those 
were religious works in which the ways and means how both churches spread 
Christianity among the people were reflected. Those works also provide extensive 
data about ancient Lithuanian customs and beliefs which are called heathen 
and therefore should be abandoned. 


“62 


THE CHARACTER OF THE SOURCES OF BALTIC RELIGION AND MYTHOLOGY 





The writings of the advocates of Christianity (both of the Reformed Church 
and the Catholic Church) contain less information about mythology in 
comparison with the works of historians, geographers, writers and travellers 
who had experienced the influence of the Renaissance; besides, that information 
is of a different kind. The authors of religious writings cannot be accused of 
falsification or attempts to create a general picture of ancient Baltic religion and 
restore its missing parts. Yet their writings are one-sided. Like the authors of the 
15th century religious decrees they paid more attention to deviations from 
Christian dogmas that were characteristic of all European nations (sorcery, 
witchcraft, celebration of non-Christian calendar feasts and family holidays) and 
showed too little interest in the specific, typically Baltic customs and beliefs. 
Nevertheless, these writings contain a lot of interesting material about Baltic 
gods and mythical beings, about offerings to them, about freguent instances of 
sorcery and witchcraft, about an ancient, non-Christian, typically Baltic manner 
of celebrating various festivals. In a decision of the synod of Prussian bishops of 
Pamede and Semba (1530) one can find the ancient pantheon of the Sudovians. 
But there is every reason to believe that in drafting this particular decision the 
Prussian bishops used The Sudovian Book written in the spirit of the Renaissance. 
The authors of religious writings, like the Christian missionaries in the Baltic 
countries in the 13th-14th centuries, were strongly opposed against the old 
"heathen“ religion of the Balts, viewing it as “devil's device“ which sought to 
draw people away from a true belief. They depicted heathen religious practices 
as inhuman, contradicting not only Christianity but human nature on the whole. 
Therefore they fought these practices in every possible way. 

In the 16th c. another type of the RMAB sources emerged. Those were records 
of witch trials. The 17th-18th centuries were especially rich in this type of 
documents. Mythical materials contained in them resemble those found in 
religious writings, especially on witchcraft and sorcery. In these sources Baltic 
beliefs about witchcraft are blended with those of many other nations. 

Various legal and administrative documents of the 16th century, especially 
those from the Grand Duchy of Lithuania, codes, city plans, works of belles 
lettres and other writings which make mention of beliefs and customs of that 
period have not been used up till now as sources for the RMAB. 

The 17th c. brought about few changes in the RMAB sources. Books of history, 
geography and travelogues were published and it was fashionable to mention 
old practices and beliefs of the country which was described in the book. Both 
Catholic and Protestant clergymen visited their parishes, drew up rules of 
visitation and made reports in which they recorded deviations from the way of 
life prescribed by the church. There were also religious books which criticized 


632 


INTRODUCTION 





old customs and beliefs. Government decrees were published in Prussia and 
Latvia urging officials to fight these survivals of "heathenism“, witches were 
captured and punished; their trial records mention not only witchcraft and 
sorcery but also devils, evil spirits, werewolves, brownies and other mythical 
creatures, various kinds of soothsaying, magic practices and superstitions. In 
the 17th century a growing number of books on wordly subjects appeared: works 
of belles lettres, grammars, and especially dictionaries. The latter recorder not 
only a great deal of mythical vocabulary (names of gods, mythical beings, human 
names allegedly possessing supernatural powers, names of calendar feasts and 
family celebrations, terms of incantations, phraseology with mythical images), 
but would occasionally give a description of old customs, beliefs, magic practices 
and superstitions. A considerable part of that vocabulary were syncretic terms 
with a mythical meaning (dangus — sky, pragaras — hell, siela — soul, dvasia — 
spirit, šventas — holy, prakeiktas — cursed, and others), even the good and evil 
spirits (Dievas — God, velnias — devil) were called by ancient names of the pre- 
Christian times. This old vocabulary adapted for the needs of the new 
missionaries of Christianity, had retained part of its old semantics in the minds 
of the local people. This was especially true of phraseology. The most important 
from the mythological point of view are the names of old family festivals 
(christenings, weddings, and funerals), even terms denoting various kinship 
relations. To get an insight into the ancient world view all lexis of the living 
language is important, in particular, its guantitative relations (how many sacral 
notions there are, how abstract they are, what is the relationship between notions 
denoting celestial, earthly and underworld objects and phenomena, etc.). Because 
of the shortage of space, it is impossible to present all the material recorded in 
dictionaries which is important for the understanding of the mythical views of 
the Balts. Only the mythologically most informative and readily understood part 
of the lexis can be presented. 

Works of fiction also provide evidence about the RMAB. Its treatment in the 
works of Baltic authors differs from that of foreign authors. The latter (e. g. 
Laurentius Boyerus) were influenced by the Renaissance and used the images 
of ancient Greek and Latin mythology; in their attempt to emphasize the local 
colouring, they would also insert one or another personage from Lithuanian 
mythology. However, these guotations do not agree very well with the general 
world view inspired by ancient Greek and Latin images. In the works of Baltic 
authors (e. g. Mykolas Lietuvis), along with deliberate insertions from Baltic 
mythology, the features of old mythical world view can be detected, highly 
important and meaningful in their own right. Yet in both instances it is necessary 
to distinguish between the author's artistic imagination and mythology. 


—64- 


THE CHARACTER OF THE SOURCES OF BALTIC RELIGION AND MYTHOLOGY 





Though the 17th century provides more sources with references to the RMAB 
in comparison with the 16th century, they contain less mythical information 
and it is less conclusive. All memories about the old gods and religious worship 
rites were gradually fading away. Practices borrowed by folklore and the 
traditional rural calendar, where they were faithfully observed in peasants' 
beliefs, magic worship and superstitions, had been better preserved. In 17th 
century works of history and geography, also in travelogues, more compilatory 
than original data can be found. In church reports and religious writings there 
are many standard references about witchcraft and sorcery practices popular in 
all European countries, about non-Christian festivals. Witch trial files mention 
harm that witches do to people, witches' flights to their gatherings, their relations 
with devils. Yet the 17th century produced very important sources offering 
numerous new data about the RMAB in the period of its gradual decline and 
disappearance. Among them is a study about the customs and beliefs of 
Lithuanians living in Prussia written by Matthaus Pratorius, a work noted for 
the author's great love for and professional insight into the subject. Other works 
of this kind are a study about Latvian customs and beliefs by Paul Einhorn and 
reports about recollections of Lithuanian and Latvian Jesuits describing many 
of the deities worshipped by ancient Balts, their customs and sacrificial offerings. 

The 17th century witnessed the publication of numerous religious works, 
circulars by church dignitaries, dictionaries, legal, administrative and other 
documents which give some data about the RMAB. These have not yet been 
used by the scholars extensively. 

With the changing social, political and cultural conditions in the 18th century, 
the number of the RMAB sources decreased considerably. After Christianity had 
taken a firm root in the Baltic countries (Catholicism in Lithuania and Latgallia, 
Protestantism in the rest of Latvia and Prussia), interest in the RMAB as a living 
phenomenon which rivalled Christianity flagged. Interest in it revived as a special 
branch of scholarship only in the 19th century. References to the ancient beliefs 
and customs of ancient Balts in religious works became scantier and shorter. 
The number of such writings also diminished owing to the decline of the Polish- 
Lithuanian Commonwealth and the eventual loss of its statehood in 1795, when 
it was divided between Russia, Prussia and Austria. These political developments 
affected cultural life as well: the number of books on history and geography 
mentioning the RMAB grew scarce; no such works appeared in Lithuania. The 
most important type of the 18th c. sources of the RMAB were dictionaries 
compiled in Prussia and Latvia; some of the data in these dictionaries were 
guotations from earlier sources, other were collected among the contemporaries. 
A very rich information about the customs and beliefs of that period is recorded 


—65- 


INTRODUCTION 





in the dictionaries of Jakob Brodowski, Jakob Lange and Gothard Friedrich 
Stender featuring as the major RMAB sources in the 18th century. A valuable 
new material on the RMAB can be found in an insertion of the Chronicle of 
Johannes Friedrich Rivius, which, according to many scholars, was a fake of 
Teodor Narbutt's book, and in the works of Kristijonas Donelaitis. Some scholars 
view critically the data about Latvian religion and mythology given by Lange 
and Stender. Despite the fact that those authors offered their own interpretation 
of the data taken from other sources, the beliefs, customs and all other mythical 
terms recorded from the living tradition do not give grounds for guestioning the 
authenticity of that material. 

A part of the works were written and published in the 18th century (e. g., 
a Treatise about ancient Prussians by Friedrich Danckelmann, the manuscripts 
of German-Lithuanian dictionaries, the works of Donelaitis, the decisions of 
the synod of the Medininkai or the Samogitian dioceses, the Catechism of 
Christian Catholics of 1770 etc.) have not been used by researchers of 
mythology. 


113 


Though the oldest surviving written sources of the RMAB are not numerous, 
fragmentary and not always reliable (especially those dating back to the 
Renaissance), and though it is sometimes dificcult to decipher the information 
they contain, yet they offer a general picture of the RMAB, pointing out some of 
its more specific features and the trends in its development. 

The majority of the RMAB researchers who worked at the end of the 19th 
century (the epoch of Positivism) and in subseguent periods, pointed out the 
nature-bound origins of the RMAB. It was given a particular emphasis in the 
studies of Lithuanian religion. The major argument in support of this approach 
is a freguent reference to the worship of natural objects and phenomena (heavenly 
bodies, earth, fire, water, thunder, plants, animals and stones). Yet it should be 
borne in mind that the worship of natural objects and phenomena was 
characteristic of nearly all ancient religions and mythologies and was a feature 
related to their origins. 

Objects and phenomena of nature figure prominently in the religion and 
mythology of all the Indo-European people. Nearly all the common personages 
in their mythologies (Father God, Mother Earth, twin gods, the god of thunder, 
deities of the underworld, water, fire and various plants) are related to various 
natural objects and phenomena (the light day sky, Earth, heavenly bodies and 
phenomena, thunder, underworld, water, fire and plants) (Mugbo, 1980, 


—66- 


THE CHARACTER OF THE SOURCES OF BALTIC RELIGION AND MYTHOLOGY 





527-533; Tamkpenmyge, HBanos, 1984, 791-799). It suggests that the worship of 
the objects and phenomena of nature is not a specific feature of the RMAB. 
When we speak about the nature-related origin of any religion and mythology 
it is essential to understand in what way the natural objects and phenomena 
have been integrated in the mythical system and what their degree of abstraction 
is. It is obvious from the RMAB sources that researchers like (Alexander Brūckner, 
Antoni Mierzynski, Julius Lippert, Petras Klimas, Zenonas Ivinskis, Juozas 
Jurginis and others) were mistaken when maintaining that the Lithuanians or 
other Balts worshipped nature itself, that their religion was primitive, that they 
had no personified deities, etc. The sources indicate guite clearly that the Balts 
worshipped not the actual natural objects and phenomena but they had deified 
them and on their basis had created personified deities who sometimes were no 
longer linked with the phenomena from which they had originated. It may be 
inferred from the oldest source —- Herodotus' History dating from the 5th century 
BC that the Balts had their own gods. The eastern neighbours of the Balts, the 
Scythians and other tribes, the Budini, Geloni, Melanchlaeni, who in the opinion 
of scholars, were related to the Balts, also had their gods (/Įosaryp, Kannucros, 
Ilnnosa, 1982, 352-359). The Roman historian Pomponius Mela who produced 
a slightly modified version of Herodotus information, maintained that the 
Neurians, Gelonians, Melanchlaenians and other tribes worshipped the god Mars. 
More evidence in support of the theory that the ancient Balts had their gods can 
be found in the data presented by another Romanian historian, Publius Cornelius 
Tacitus. The southwestern neighbours of the Balts, the Germans and the tribes 
living between the Vistula and the Oder, sometimes regarded as belonging to 
the Balts (Gimbutienė, 1985, 66) also had such gods. As lastly, the Aestians who 
are supposed to have belonged to the Balts without any greater doubt worshipped 
the Mother of Gods, a personified deity according to Cornelius Tacitus. If the 
Mother of Gods was worshipped, other deities, her children, had also to be 
worshipped. One might mention twin gods worshipped by the Nahanarvals, a 
tribe akin to the Balts. The cult of twins was characteristic of the RMAB (Mudos, 
1980, 154; HBanos, Tonopos, 1983). Starting with the 12th century, Baltic gods 
were mentioned in nearly all the written sources of the RMAB. In his bull of 
1199 Pope Innocent III wrote that the tribes of Livonia showed a respect befitting 
only to God to witless animals, deciduous trees, clear waters, green grasses (this 
was a characteristic manner describing pagans at that time). At the same time, 
the bull mentions that such respect is also shown to „impure spirits“. For the 
Christians impure spirits or demons were the gods of pagan people. Another 
bull, issued in 1216-1217, says that the Prussians boasted that their gods or 
demons were very well off. The 1232 bull of Pope Gregory IX says that the 


67 


INTRODUCTION 





Prussians sacrificed young girls to their gods with wreaths of flowers. It can 
also be understood from the words of Oliverus von Paderborn that the pagan 
Balts worshipped not springs, trees, mountains, rocks and valleys themselves 
but deities who lived there, moreover, he gave their Latin names. Still later sources 
mention gods worshipped by one or another Baltic tribe. For example, the 1249 
Peace Treaty between the Teutonic Order and the Prussians mentions the 
Prussian god Curche and „other gods“. The Chronicle of Ipaty mentions gods 
worshipped by the Lithuanians Nunadej, Teljavel', Diveriks, God of Hares, Mejdejn; 
an insertion in the Russian translation of Malala's Chronicle mentions gods Andaj, 
Perkun, Žvoruna, Teljavel'. The Rhymed Chronicle of Livonia mentions Perkun; a 
report of the bishop of Warme of 1418 mentions Prussian demons patollum and 
Natrimpe; the Historical Evidence by Laonicos Chalcocondylas mentions 
Samogitain gods with Greek names Apollo and Artemis; Jan Dtugosz in A History 
of Poland mentions names - Vulcanus, Juppiter, Diana, Silvanus, Aesculapius; Simon 
Grunau and Lucas David in their chronicles mention Prussian gods Patollo, 
Potrimppo, Perkuno, Wurschayto, Szwaybrotto and Curche. Many more gods and 
lower-ranking deities are mentioned in the decisions of the synod of Prussian 
bishops of Pamedė and Semba, in The Sudovian Book, in the works of Jan Lasicki 
and other later sources of the RMAB. 

The assertion supported by the evidence of written records that the Balts had 
their own gods is further supported by Baltic linguistic and folkloric data. All 
the Baltic languages have a word to denote an abstract concept of god (Lith. dievas, 
Lat. dievs, Pr. deiws). In Lithuanian and Latvian folklore this word is also used as 
a proper name of the heavenly god (Dievas, Dievs). After the introduction of 
Christianity in the Baltic countries, this word was used to name the kind spirit 
worshipped by the Christians (Dievas). It should be noted that many Indo- 
Europeans also used words of the same root for naming both an abstract notion 
of god and the heavenly god (Old Indic deva „god“, Dydus „heavenly god“, 
Greek Zevs „Zeus, heavenly god“, Old Luvian Tiuaz „Sun god“, Latin deus „god“, 
Juppiter „Jupiter, heavenly god“, Old Scandinavian tivar „gods“, Tyr „Tiur, 
heavenly god“, etc). All the Baltic languages have a common word naming the 
god of thunder (Lith. Perkūnas, Lat. Pėrkons, Prussian Percunis). This god is known 
in Latvian and Lithuanian folklore. In mythologies of other Indo-Europeans 
similar deities also have names derived from the same root (Slavic ITepyn „god 
of thunder“, Old Scandinavian Fjorgyn „mother of the god of thunder“, Old 
Indic Parjūnya „god of storm and rain cloud“) (Mucbo, 1980, 153-156, 527-530; 
Tamkpenunae, ABanos, 1984, 790-799; Vėlius, 1986, 13, 16). Velnias (Devil), 
imagined as a mythical being or a god, very popular in Lithuanian and Latvian 
folklore, has cognates in other Indo-European languages and mythologies. 


— 68 — 


THE CHARACTER OF THE SOURCES OF BALTIC RELIGION AND MYTHOLOGY 





Among them are Slavonic Benec/Bonoc, Indian Varuna, Celtic Vellaunus, 
Germanic Ullr, UI, Ullinn who are also personified gods (Vėlius, 1987, 255—274). 

It follows from the above materials that the Balts not only had abstract gods 
but that some of their gods were genetically related to other Indo-European gods 
and that at some time in the past the Baltic gods were part of the common Indo- 
European mythological stock. The only difference of Baltic mythology from other 
Indo-European mythologies was that the Balts had not singled out one chief 
god as the head of the whole pantheon, as, for example, Greek Zeus, Indian Indra, 
German Odin. Various Baltic sources mention different chief gods. For example, 
the Chronicle of Ipaty mentions Nunadej, an insertion in the copy of the Chronicle 
of Malala's mentions Andaj, the chronicles of Simon Grunau and of Lucas David 
mention Patollo, decisions of the synod of Prussian bishops, The Sudovian Book, 
the essay of Jan Malecki mention Ockopirmus, the Chronicle of Matys Stryjkowski 
mentions Prokorimos, Jan Lasicki's booklet mentions Auxtheias Vissagistis and 
others. According to their functions, the Gods Nunadej, Ockopirmus, and Auxtheias 
Vissagistis are similar; perhaps, identical heavenly gods, yet having different 
names in different Baltic tribes (Lithuanians, Sudovians, Samogitians). This 
would suggest that the Balts had a tendency to have one superior heavenly god. 
However, Perkūnas was mentioned more often. In view of the fact that there 
was a temple to Perkūnas, in Vilnius, the centre of the united Lithuania, one 
may assume that during the period of centralisation and intensive struggle with 
the disseminators of Christianity, Perkūnas (like the Indian god Indra and the 
Slavic Perun) was elavated to the highest rank in the pantheon. Judging by all 
the RMAB sources (the number and hierarchy of the gods and lower ranking 
deities mentioned there), more plausible is the assumption put forward earlier 
(Vėlius, 1983) that the Eastern Balts (especially Lithuanians) showed greater 
reverence for heavenly gods, the Central Balts (Samogitians and Sudovians) 
revered gods of the earth, while the Western Balts (Prussians), if we rely on the 
evidence of Simon Grunau, Lucas David and other sources, revered gods of the 
underworld. 

Thus, the sources speak guite uneguivocally about various Baltic gods. In 
view of such evidence it is more than naive to deny or to assert that the 
Lithuanians and other Balts had only one god Perkūnas, as is maintained 
nowadays by some scholars. 

And yet a guestion arises why the Positivists, who were familiar with the 
written RMAB sources, maintained that the Lithuanians and other Balts had no 
gods, that their religion was nature bound etc. Such a view could have been 
conditioned by several factors. Firstly, when at the end of the 19th century Edward 
Burnett Tylor's fundamental studies appeared on the origins of religion and its 


—69- 


INTRODUCTION 





primary forms, many investigators of religion and mythology turned their 
attention from gods to the lower-ranking deities (“spirits“), from the rituals and 
myths devoted to gods to calendar feasts and family festivals, as well as various 
mythological stories, beliefs, magic practices and superstitions which were still 
cherished by the common folk. Then all religions came to be viewed as primitive, 
vestiges of “animism“ were sought everywhere. It was a natural and fruitful 
stage in religious and mythological research that broadened the understanding 
of those social phenomena, bringing to light many folklore sources and refining 
methods of investigation. It was then that the role of nature in the rise of any 
religion and mythology was brought to the foreground. Yet, this period also 
engendered some extreme views. Even in reference to the nations who had 
achieved a relatively high level of economic and social life, for example, the 
Indo-Europeans, it was claimed that they had worshipped forces of nature, had 
no abstract gods, etc. The same approach was applied to the religion of the 
Lithuanians. Another cause of such assertions was that the authors who wrote 
about Baltic religion and mythology did never guestion the claim of the 
disseminators of Christianity that the Prussians, Latvians and other Balts, instead 
of worshipping God, the Creator himself, worshipped his creatures — the sun, 
the moon, stars, trees, animals and plants. Similar assertions were made, as has 
been already mentioned, by Pope Innocent III (1199), Oliverus von Paderborn 
(1220), Peter von Dusburg (1326), the Sembian bishop Nikolaus (1442) and many 
other authors. References of this kind can be found in the documents of Vilnius 
and Riga Jesuits. Yet it should be borne in mind that the disseminators of 
Christianity characterised all pagan religions they encountered on their way in 
such a manner. Another, more important cause was the specific character of the 
RMAB. Its gods are not the expression of abstract categories of philosophy, 
morality and aesthetics, as the post-Righveda period of Hindu mythology or 
Greek mythology in the classical and Hellenistic periods. The majority of Baltic 
gods, just like old Indo-European gods, are related to corresponding natural 
objects and phenomena. Highly revered in Baltic territories were natural objects 
and phenomena like groves, lonely trees, rivers, lakes, hills, stones - which were 
all regarded as sacred. This reverence is reflected in toponyms. For example, in 
Lithuania alone, there have been over 500 toponyms recorded, all derived from 
the word šventas (holy). Those are names of rivers, lakes, groves, hills and stones. 
The number of toponyms derived from the names of gods and mythical beings 
(Dievas, Perkūnas, velnias, kaukas...) or sacral terms (alkas) is even greater. Places 
with such names must have been regarded as very special, even sacred. All 
Lithuania was full of such mythologically meaningful names testifying to the 
high reverence our forefathers showed to nature. 


—70- 


THE CHARACTER OF THE SOURCES OF BALTIC RELIGION AND MYTHOLOGY 





The close affinity of the RMAB to nature is also expressed by a worship of fire, 
which is testified in many written sources. The authors of those sources, who 
had less knowledge about the RMAB, would simply state that the Lithuanians, 
Prussians and others Balts “worshipped" fire, and called them "fire worshippers". 
Those who were more knowledgable mentioned in what rituals fire was used, 
by whom it was protected and what gods it was associated with. Peter von 
Dusburg, Jeronim Pražsky, Jan Dtugosz, Simon von Grunau, Matys Stryjkowski, 
Nikolaus Lasocki, Johannes Friedrich Rivius and many other authors of various 
sources call the fire worshipped by the Balts the eternal fire, the fire that never 
goes out. It was kept burning all the time and would not be put out; special 
persons were appointed to accomplish this task - shrine-keepers and priests 
who often performed other rituals of the cult and made forecasts about the future. 
Simon von Grunau asserts that the eternal fire was kept alive in worship of the 
god Perkūnas, and Jan Diugosz maintains that through their worship of fire the 
Lithuanians worshipped god Vulcanus. Jan Diugosz also sees a link between 
fire and Perkūnas who was called by the Roman name of Juppiter. Protection of 
the eternal fire and the existence of special persons performing that function links 
Baltic religion with the ancient religions of the Hittites, Hindus and Romans 
(Tamkpenunae, HBanos, 1984, 700-701). Later RMAB sources often mention a 
deified hearth fire which is called šventoji Panikė (holy damsel), Gabija, a fire kiln 
which is called Gabjauja, Gabjaujis, Gabjaukuras and other names. The Balts used 
fire to burn a portion of their war spoils, including the prisoners. They also 
cremated their dead. 

When speaking about the Balts' reverence to nature, it should be borne in 
mind that natural objects and phenomena were not worshipped as such but 
held in reverence; they were viewed as holy and it was believed that they were 
abodes of gods or that gods liked to use them for making their presence known, 
that those were places for religious rituals, that offerings were burned or the 
dead were buried there. For example, Jan Dlugosz gives a very clear evidence 
that the Lithuanians did not worship forests, fire, grass-snakes but that they 
viewed them as holy, thinking that those were places of abode of gods. As is 
evident from the materials of Simon von Grunau, Kaspar Henneberger, Lucas 
David and other Prussian sources, the Prussians regarded the oak in their chief 
temple as sacred because chief Prussian gods lived in it. As can be understood 
from the visitation reports of the Jesuits from Riga and various annals, the 
Latvians, too, regarded oaks and linden trees as sacred and made sacrificial 
offerings to various gods under them. 

The exceptional reverence for natural objects and phenomena testifies to the 
relatively archaic character of the RMAB and its relation to Celtic religion and 


ŽS 


INTRODUCTION 





mythology. This specific feature of the RMAB also prompted another view — 
that the Balts had no temples and no images of gods. 

According to Herodotus, in the 5th century B. C., the majority of tribes, who, 
according to some scholars, were associated with the Balts, and their eastern 
neighbours, the Scythians, had no temples. The only exception are the Gelonians 
who, according to the Greek example, had temples devoted to separate gods, 
decorated with wooden sculptures. Herodotus thought that the Gelonians were 
Greeks who in the ancient times had left Greece and settled among the Budinians. 
According to the Cornelius Tacitus, the Germans, the Southwestern neighbours 
of the Balts, and the Balts themselves, had no temples in the 1 st century AD. Yet 
Cornelius Tacitus himself gives an extensive description of sacred groves and 
other holy places of various Germanic tribes where offerings were made, gods 
were worshipped and various religious rituals were observed. In the oldest period 
(1st millenium BC - early 1 st century AD) temples must not have been popular 
either in the lands of the Balts or their neighbours. Religious rites were performed 
in holy places, in the open air. 

The earliest references to Baltic temples occur as late as the 12th century. They 
are found in the Magdeburg Annals, the chronicles of Magister Vincent, Wigand 
von Marburg, Jacgues d'Aix and others, in a letter from the Roman Emperor 
Sigismund to King Jogaila, an account by Jeronim Pražsky, Jan Diugosz' A History 
of Poland, an excerpt from Augustinus Rotundus" History of Lithuania and many 
other sources. The existence of Baltic temples has also been supported by 
archaeological evidence. Traces of temples have been found in former Baltic 
territories — Tushemle, the Smolensk region (Tperpakos, Nlmur, 1963, 31-32, 
59, 65, 96-99), in the province of Masuria in Poland (Szymanski, 1967, 232-237) 
and in Lithuania itself — in Bačkininkėliai, Kurmaičiai (Daugudis, 1982, 34-37), 
in Vilnius (Kitkauskas, Lisanka, 1986). It is interesting to note that the Baltic 
temples uncovered by archaeologists in Tushemle and Bačkininkėliai were of a 
round plan. Archaeological research has confirmed the validity of information 
published in an excerpt from the History of Lithuania by Augustinus Rotundus 
about a pagan temple in Vilnius. 

Yet, relying on the written sources, one may also form a different opinion 
about the Baltic temples. For example, Philipp Kalimach claims that the 
Lithuanians had no temples and performed their rites in sacred groves like Celtic 
druids. There is no reference to temples in Peter von Dusburg's Chronicle though 
he speaks about Romow — the cultic centre of all the Balts and about Criwe, the 
chief priest who lived there. Neither Simon von Grunau, nor his numerous 
followers mention any temple-like structures, though they give a very detailed 
description of an oak with images of the chief Prussian gods. Moreover, they 


—72- 


THE CHARACTER OF THE SOURCES OF BALTIC RELIGION AND MYTHOLOGY 





speak about some cloth hangings around the oak through which only the chief 
priests could enter. This suggests that there was no temple-like building and 
religious rites were observed in the open air. 

On the basis of the above and other written and archaeological evidence, it 
may be surmised that at the end of the 1st and the beginning of the 2nd millenia, 
the Balts, like their neighbours the Slavs and the Germans, already had some 
temple-like buildings for religious rites. Yet they were not numerous. Some of 
them could have been without any roofs deliberately so that rites could be 
performed in the open air, in the manner of the ancient Celts. The stone temple 
to Perkūnas in Vilnius had no roof either. A number of rites, especially those 
dedicated to show the final respect for the dead, to goddess Žemyna and other 
gods, could be performed outside, in sacred groves, on hills, on the river banks 
and lake shores. 

According to Herodotus, neither the Scythians, nor their neighbours in the 
5th century BC had images of gods. These were found only among the Gelonians 
whom he regarded, as mentioned above, emigrants from Greece, and who, 
according to some scholars, were related to the Balts. Their temples, in the Greek 
manner, were decorated with wooden statues. It is interesting to note that the 
statues of the goddesses (Demeter, Persephone) of ancient Greeks who lived on 
the coast of the Black sea (see Pycaesa, 1979, 38-45) according to their type and 
modelling remind of Lithuanian wooden figurines made in the 18—19th centuries 
by peasant masters with Christian themes. According to Cornelius Tacitus in 
the 1st century AD, the Balts wore boar images which protected them, and 
ensured their safety even among their enemies. If images of a worshipped animal 
were made, images of gods that they worshipped could also have been made. In 
Juodkrantė (on the Curonian Spit in Lithuania) amber figurines of humans and 
animals dating from the 2nd millenium BC have been found. These figurines 
must have been worn as amulets (Lietuvos archeologijos bruožai, 1961, 68-71). On 
the territories inhabited by the Balts, stone "women" can be found occasionally. 
One of such stones found on the Lithuanian-Russian border is mentioned by 
Miechowita and Johannes Olaus Magnus. Written records from the 12th century 
mention idols more often. Those were images of gods. For example The Magdeburg 
Annals say that having invaded Baltic territory, the Christians burnt down a 
temple "with all its idols"; the 1249 Peace Treaty between the Teutonic Order 
and the Prussians mentions that once a year the Prussians adorned the idol of 
Curche with the fruit they had gathered; the 1442 Ordinance of Nikolaus, Bishop 
of Semba, mentions that the Prussians "were given to the worship of idols"; the 
Roman Emperor Sigismund urged King Jogaila in a letter to stamp out “the 
worship of idols“ etc. Sometimes, the word "idol" could be used in reference 


L 73 


INTRODUCTION 





not to the images of gods but to gods themselves. Yet, when Wilhelm Boltenius, 
the priest of the parish of Bauske, was urged to seize and burn down idols made 
of wood and stone (1578), it is hard to believe that these were anything else than 
concrete images of gods. Simon von Grunau gives a detailed and vivid description 
of the images of major Prussian gods kept on an oak which grew in the Prussian 
temple Rickoyott. According to Augustinus Rotundus, an image of the Thunder 
God was kept in the temple of this god in Vilnius. 

Making images of gods or other objects of adoration is also connected with 
the custom of erecting monuments to the dead. One can find references to this 
custom in the Ordinance of Michael Junge, Bishop of Semba (14267), in the 
Lithuanian Annals, the Chronicle of Matys Stryjkowski and other written records. 
The Ordinance of the Bishop of Semba forbids the Prussians to erect crosses on 
the graves and orders them to pull down the ones that have been erected. Those 
„crosses“ must have been connected with ancient Prussian, rather than Christian, 
mythology, otherwise there was hardly any point for the Bishop to fight this 
practice. The Lithuanian Annals and the Chronicle of Matys Stryjkowski tell how, 
after the death of the princes Spera, Kernius and Kukovaitis's mother Pajauta, 
wooden idols were erected on their graves, and people worshipped those idols 
as gods. 

In view of all this historical and archaeological evidence, it is highly improbable 
that the Balts, according to Mierzynski, Brūckner and the authors who followed 
them, had not made images of gods. All the more so because since the ancient 
times the Baltic languages have had words to name these images (Būga, 1958, 
143—149), and Lithuania has preserved a very strong tradition of wooden folk 
sculpture (see: Galaunė, 1930; Lietuvių liaudies menas, 1963; 1965). If wooden 
sculpture in Lithuania had not had older roots, it would have hardly become so 
popular after the introduction of Christianity. 

As is evident from the written records published in the present book and 
other supporting linguistic, folklore and archaeological sources, though the 
RMAB was archaic and had preserved a close link with nature, the Balts had 
already personified gods, sharing some of them with other Indo-Europeans. They 
also had temples and images of gods. An important role in Baltic religion and 
mythology was given to priests and magicians. People who performed the rites 
and predicted the future events in the pre-Christian period are mentioned in the 
1249 Peace Treaty between the Teutonic Order and the Prussians, the Chronicles 
of Peter von Dusburg, Nikolaus von Jeroschin, Simon von Grunau, Lucas David 
and others, in the History of Jan Dlugosz the story of Hieronymus Pragensis, the 
description of Nikolaus Lasocki and many other sources. Some of the rites, as 
can be seen in the Chronicon Dubnicense, were performed by the rulers themselves. 


—74- 


THE CHARACTER OF THE SOURCES OF BALTIC RELIGION AND MYTHOLOGY 





In the Christian period, when speaking about secretly performed rites and various 
offerings, many sources mention special people who performed those rites and 
who sometimes claimed to be descendants of the ancient caste of priests. 
References to various magic practices and withchcraft among the Balts can be 
found in the story of Adam von Bremen, in the 1255 Incipiunt descriptiones terrarum, 
in the Rhymed Chronicle of Livonia, in the Chronicle of Henricus de Lettis, in the 
decrees of Prussia, Livonia and church ordinances and many other sources. 
Matthaus Pratorius enlists over 20 various kinds of magicians. There were special 
magicians who predicted the future from molten wax or lead, from beer lather, 
from the way smoke was rising, birds were flying, from star movements, blood 
flow etc. 

The Balts, by the power of the performers of rites — the priests - and the strong 
traditions of wichcraft and sorcery, could duely be compared with the Celts, 
though similar traditions were also strong in the religions of other Indo- 
Europeans (Greek, Romans and Hindus). 

Many written RMAB sources mention funeral rites of the Balts and their 
understanding of life after death. Freguent references are made to the cremation 
of the dead because this type of burial seemed typically heathen and therefore 
reprehensible to the Christians. The first author to mention this kind of burial 
who offers the most extensive description of the funeral wake was the traveller 
Wulfstan around 890. The funeral wake was an event of a large scale. It usually 
lasted for one or two months. When a king or some other nobleman died, the 
wake could last up to six months. During the wake, the frozen body of the dead 
was placed on the ground in his home, while his relatives and friends were 
having a feast, accompanied by various races. On the last day of the wake the 
relatives and friends divided the dead man's property among themselves during 
a horse race, and the dead man was cremated. According to the work of 
Bartholomaeus Anglicus, the 1249 Peace Treaty between the Teutonic Order and 
the Prussians, Incipiunt descripciones terrarum, Peter von Dusburg's Chronicle, Jan 
Dlugosz's writtings and other sources, the dead was cremated in a full attire, 
together with his arms, jewelry, horses and other domestic animals. Servants 
and slaves were also cremated. Even Šventaragis himself, according to the 
Lithuanian Annals, was burnt together with the horse he used to ride, clothes he 
used to wear, his favourite slave, hawk and greyhounds. Philippe de Mėziėres 
describes the ceremony of cremation. The dead ruler, clad in his armour as if he 
were alive, was seated on a white horse. A cabin of fir logs was made around 
him. Then he was burnt in this cabin together with his best friend. The practice 
of the Balts to bury their dead with numerous belongings is also corroborated by 
archaeological findings: in the burial sites, along with the remains of the dead, a 


5 


INTRODUCTION 





lot of jewelry and weapons, also bones of animals, especially horses, are found 
(Engel, 1935; Engel, La Baume, 1937; Lietuvos archeologijos bruožai, 1961; Latvijas 
PSR arheologija, 1974 and others). The funeral wake („a funeral feast with 
drinking“) the Lithuanians used to have is mentioned by Henricus de Lettis. 
The tradition to hold a wake in the Baltic countries has survived as late as the 
20th century. References to it can be found in many 16-17th century sources. In 
Prussia, as evidenced by The Sudovian Book, as late as the 16th century, a horse 
race used to be held during a wake. Some of the elements of the Baltic funeral 
practices (a long wake with a feast and various contests, putting the dead body 
on the ground and its cremation, burial of horses and people together with the 
dead and others) are typical of many ancient Indo-European people. This is 
evidenced by separate references about the burial practices of ancient Scythians, 
Greeks, Romans, Slavs and other peoples, also by archaeological findings 
(Volkaitė-Kulikauskienė, 1971; Daikovičius, 1973,110-112; /Įosaryp, Kas:nucTos, 
Ilmmosa, 1982, 125-127, 309-314). 

The Baltic custom to bury their dead with numerous belongings reflects their 
belief in the similarity of the underworld to the world of the living, their belief 
that the dead needed everything they used to have in this world. For example, 
Bartholomaeus Anglicus maintained that “they burnt men-servants and maids 
together with the dead and his belongings, believing that they would happily 
reach the imaginary land of the living and would get into the homeland of joy 
and eternal life“. The author of Incipiunt descriptiones terrarum points out that the 
Prussians “believed that the dead would be able to use all these things 
(belongings) in their afterlife“; Peter von Dusburg writes that “all the cremated 
things will be transferred together with them and will serve them as before“ etc. 
According to Henricus de Lettis, 50 Lithuanian women hanged themselves after 
their husbands had perished, believing that “they would be together in the other 
world“. 

A unigue myth about Sovius, recorded in the copy of the Slavic edition of the 
Malala's Chronicle, attempts to justify why cremation of the dead was necessary 
and how this custom was introduced (1261). The myth shows that the Balts were 
familiar with three kinds of burial practices (cremation, underground burial and 
overground burial — putting the remains of the dead up in the trees); the most 
fitting of these three was cremation. References to the burial in the trees can be 
traced in Lithuanian folklore, especially in that of the Highlanders (Aukštaičiai) 
(Vėlius, 1983, 240) and in the account of Jakob Lawinūski from the 16th century 
about the Lithuanian Highlanders who sometimes would not bury their 
unbaptised children in the ground but would put them up in the trees. An excerpt 
of another myth in the Lithuanian Annals tells how the custom of cremating the 


= 76 


THE CHARACTER OF THE SOURCES OF BALTIC RELIGION AND MYTHOLOGY 





Lithuanian dukes and other noblemen in the valley of Šventaragis at the 
confluence of the rivers Vilnia and Neris was introduced. Those myths, especially 
the former, offer a lot of useful material for the study of the Baltic beliefs about 
afterlife. Direct references to the Baltic conception of afterlife are scarce. For 
example, according to the Chronicle of Magister Vincent, the Yotvingians believed 
that the spirits of the dead were transferred to other bodies; the 1249 peace treaty 
between the Teutonic Order and the Prussians mentions that on the funeral day 
the dead races on his horse across the sky to another world, the Lithuanian Annals 
say that on Doomsday the dead would have to ascend a high mountain, therefore 
when cremating the bodies of the noblemen they put the talons of a lynx or a 
bear; according to the myth of Sovius, one may get an impression that the dead 
had to pass through nine gates during their descent into hell“, according to Jan 
Dliugosz's information — the spirits of the dead lived not far from the sacred sites 
where the dead were cremated, therefore some food was left for them on the site 
of the cremation. Later (16-18th century) sources often mention that the spirits 
of the dead were given nourishment at homes where they used to live or in 
graveyards. It was believed that the spirits of the dead would visit their home 
only during feasts. 

The funeral rites are mentioned in the old records very often and are given a 
very detailed description. There are also freguent references to various sacrificial 
offerings to gods, especially after a successful battle when a portion of the spoils 
and the prisoners were burnt, to various fortune telling practices using sacrificial 
offerings of people and animals; later sources (16—18th centuries) mention various 
rites of calendar feasts and family holidays, memorial services for the dead. There 
is also a description of the peace-making ritual dating from the 14th century (in 
the Chronicon Dubnicense). Since the writings of the Christian missionaries, hostile 
to the Balts, mention sacrificial offerings of the prisoners of war and their killing 
to predict the success of a military campaign, it was suspected that those were 
inventions intended to discredit Baltic religion, to show how cruel and barbarian 
it was (Jurginis, 1976, 19—32). The practice of sacrificial offerings of prisoners of 
war was known to the Scythians, neighbours of the Balts (/Įosaryp, KannucTos, 
Illumosa, 1982, 122-123); duel with a prisoner as a means of predicting the 
success of a battle was practiced by the Germans (Tacitas, 1972, 10-11). The 
Balts, who had preserved many features of ancient Indo-European religion, might 
have been familiar with such rites, and the hatred for their ruthless and cruel 
enemies could have induced their revival. Yet more thorough investigations are 
needed to corroborate or discard such an assumption. In general, the problem 
whether ancient Indo-Europeans made sacrificial offerings of people to gods 
has not yet received a consclusive solution (Tamkpenujsae, HBanos, 1984, 483). 


= 77 


INTRODUCTION 





The written RMAB sources contain very few myths or their frazments (about 
the introduction of cremation of the dead — in Chronicle of Malala's, about the 
hammer with the help of which the Sun was liberated - in the story of Jeronim 
Pražski, about the foundation of Vilnius - in the Lithuanian Annals, and the 
Chronicle of Stryjkowski, various historical mythical stories about the origin of 
the Baltic tribes, their travels to the territories they settled, about the origin of 
religious and social customs — in fhe Lithuanian Annals and the works of Jan 
Diugosz, Erasmus Stella, Simon von Grunau, Matys Stryjkowski, Jan Lasicki 
and others. Those myths are archaic and have parallels in the mythology and 
literature of other Indo-European peoples (Scythians, Germans, Slavs, Hindus...) 
and in the historical tradition of Renaissance Europe. 

The present concise survey of the written RMAB sources shows that they offer 
evidence about all the major aspects of the Baltic religion and mythology. On the 
basis of this evidence an approximate picture can be formed about the chief 
gods the Balts venerated (their names, functions and hierarchy), about various 
rites for their worship, the performers of those rites, the temples, myths, the 
understanding of afterlife, the most general views about the outside world, 
human life and death. This information can offer a basis for the solution of a 
two-century-long scholarly discussion about the nature-bound character of the 
religion of the Lithuanians and other Balts, they personified deities and their 
images, the caste of priests, the types of temples, the character of sacrificial 
offerings and many other debatable issues. The written RMAB sources are helpful 
in solving the new problems of all Indo-European mythologies in the light of 
modern comparative mythology. On the basis of these and other (linguistic, 
folkloric, ethnographic, folk art and archaeological) sources, it is possible to try 
to reconstruct the systems of the religion and mythology of separate Baltic peoples 
and the common Baltic heritage and also to establish the place and relations of 
those systems among the corresponding systems of other Indo-Europeans, in 
particular with the earliest Indo-European systems of religion and mythology. 
The written RMAB sources offer many valuable facts which are helpful in getting 
a better insight into the religion and mythology of the closest neighbours — the 
Slavs, Germans, Scythians and Celts, and especially of the ancient Indo- 
Europeans. 


NORBERTAS VĖLIUS 


—78- 


EINFUHRUNG IN DIE OUELLENKUNDE 
ZUR BALTISCHEN RELIGION UND 
MYTHOLOGIE 


Die sich mit der alten baltischen Religion und Mythologie befassende 
Forschung stėft auf Schwierigkeiten, die auf dem spezifischen Charakter ihrer 
Ouellen beruhen. Es fehlen beinahe vėllig Aufzeichnungen authentischer 
baltischer Mythen und Rituale (wie sie bei den Indern vorhanden sind), aber 
auch in der eigenen Literatur wiedergegebene Mythen (wie sie die Griechen 
haben), es fehlen sogar von Balten selbst verfafšte Abhandlungen, in denen das 
Wesen ihres Glaubens sowie der Sinn einzelner Mythen und Rituale erėrtert 
wūrde (wie es bei den Nordgermanen, Griechen u. a. gegeben ist). Es sind also 
keine Primarguellen erhalten geblieben, aus denen hervorgehen wūrde, welche 
Gottheiten die alten Balten verehrt, welche Rituale sie zu Ehren dieser Gėtter 
vollzogen und welche mythischen Vorstellungen sie von der Natur und der 
menschlichen Gesellschaft besessen haben. All das muf aus einer Vielzahl mehr 
oder weniger fragmentarischer Ouellen aus unterschiedlichen Epochen 
rekonstruiert werden, wobei diese Texte sehr verschiedene Funktionen im Leben 
des Volkes hatten. Eine einzigartige Ouelle stellen die baltischen Sprachen selber 
dar, besonders die idiomatischen Redewendungen, welche oft einen mythischen 
Gehalt aufweisen, aber auch Orts- und Personennamen sowie einzelne Wėrter 
des Lexikons. Darūberhinaus gibt es aufšer den schriftlichen historischen Ouellen, 
denen diese Edition gewidmet ist, die beiden grofšen Gruppen der folkloristischen 
und ethnographischen Ouellen. In der Folklore geben archaische Lieder und 
Maūrchen, Sagen und Legenden, Sprichwėrter, Redensarten, Ratsel und 
Zaubersprūche Auskuntft ūber den vorchristlichen Glauben. Zu den ethnographi- 
schen Ouellen zahlen Familien- und Kalenderfeste, Beschwėorungen und andere 
Ausdrucksformen des Aberglaubens, Tainze, bildende und angewandte Kunst 
und Architektur: die ganze geistige und materielle Kultur des Volkes. Fir die 
Forschung relevant ist auch die traditionelle Kultur jener Vėlker, die sich in den 
ehemals von Balten bewohnten Gebieten (Weifsrufšland, Ukraine, Rufšland, Polen, 
Ostpreufen u. a.) angesiedelt haben und Elemente des Glaubens und der 
Weltanschauung von der autochthonen Bevėlkerung ūbernommen haben. Doch 
die jahrhundertealten, ja jahrtausendealten baltischen Sprachen, die Folklore, 
die Brauche, die Volkskunst unterlagen ebenso wie die gesamte Gesellschaft 
stūndigen Verūnderungen und Einflūssen von seiten der Nachbarvėlker. Diese 
historische Dimension vermėgen die ethnographischen und Folkloreguellen 


—-79- 


EINLEITUNG 





nicht widerzuspiegeln. Ihr Alter und manchmal auch ihre ethnische Herkunft 
sind schwer nachzuweisen. Aus diesem Grund bedūrfen sie der Erganzung 
durch die schriftlichen, historischen Ouellen. Diese mūssen herangezogen 
werden, obwohl auch ihr Wert und Informationsgehalt oft sehr begrenzt ist. Sie 
beziehen sich nicht auf alle von den alten Balten bewohnten Gegenden und 
decken nicht alle historischen Perioden ab. Viele von den Balten verehrte Gėtter 
und Gottheiten niederen Ranges sind nicht fixiert, viele Sitten und Brauche sowie 
Facetten des mythischen Welterlebens wurden von den Verfassern nicht 
wahrgenommen. Dafūr bietet die Gruppe der historischen Ouellen den grofen 
Vorteil der Datierbarkeit. Mehr oder weniger genau kann festgestellt werden, 
auf welche historische Periode und auf welchen geographischen Raum sich die 
Aussagen beziehen. Und obwohl die beschriebenen Gegenstūnde oft nicht bei 
ihrem wahren Namen genannt werden, kann meistens erschlossen werden, von 
welchem Phanomen der baltischen Religion und Mythologie die Rede ist, wenn 
man die Weltanschauung des Ouellenautors und den Inhalt der von ihm 
verwandten Begriffe kennt. Aber natūrlich bietet die Analyse und Publikation 
der schriftlichen historischen Ouellen auch eine ganze Reihe von Problemen. 
Das allgemeinste und am schwersten zu lėsende Problem ist der Grad der 
Zuverlūssigkeit der historischen Ouellen. Am verlaflichsten scheinen die Ouellen 
zu sein, die aufgezeichnet wurden, als das System der baltischen Mythologie 
und Religion noch intakt war und die Autoren ihre Informationen von 
Augenzeugen beziehen konnten. Der Wert dieser Ouellen wird jedoch erheblich 
gemindert durch die Tatsache, dafš die Verfasser keine Balten, sondern 
auslūndische Reisende, Kriegsberichterstatter oder Angehėrige feindlicher 
Machte waren, die zudem selber einer anderen, meistens der christlichen Religion 
angehėrten. Sie waren selten gut genug unterrichtet, bemūhten sich auch nicht 
um eine sachliche Kenntnisnahme des im Baltikum vorgefundenen Glaubens. 
Sie kamen als Missionare einer sich ūberlegen dūnkenden Religion und hatten 
die Absicht, die autochthone Religion zu bekimpfen und durch das Bekenntnis 
zum Christentum zu ersetzen. Deshalb haben ihre Informationen keinen 
objektiven Wert. Erkennbar ist in den Texten das Bemūhen, die baltische Religion 
und Mythologie auf verschiedene Weise herabzusetzen, als minderwertig und 
barbarisch erscheinen zu lassen, sie als „Erfindung des Teufels“ darzustellen. 
Angehėrige der baltischen Nationen selber begannen erst in der Reformations- 
und Gegenreformationszeit (16.-17. Jh.) ūber ihre alte Religion und Mythologie 
zu schreiben, als diese fast vėllig in Vergessenheit geraten war. Die Verfasser 
waren zu dem Zeitpunkt selbst bereits Christen und standen dem Glauben ihrer 
Vorvater ebenso feindlich gegenūber wie die auslandischen Missionare. Ihre 
Schilderungen dienten als Waffen im Kampf gegen die zžhen Ūberreste des 


—80- 


EINFUŪHRUNG IN DIE OUELLENKUNDE ZUR BALTISCHEN RELIGION UND MYTHOLOGIE 





„Heidentums“. In der Renaissance entstand daneben jedoch erstmalig ein 
wissenschaftliches Interesse an der vorchristlichen Religion der Balten, jedoch 
waren die Autoren wiederum Forscher aus dem Ausland, die sich selbst mit 
den wenigen Ūberbleibseln nicht ausreichend vertraut gemacht hatten. Aber 
nicht nur aus ideologischen Grinden sind die historischen Ouellen sehr kritisch 
zu betrachten. Schon ihr durch die vorwissenschaftliche Historiographie 
bedingter kompilativer Charakter stellt die Benutzer vor grofše Probleme. Seit 
den Zeiten Herodots, des „Vaters der Geschichte“, herrschte in der europaischen 
Geschichtsschreibung die Tradition, alles ūber irgendein Ereignis zu erzahlen, 
was einem bekannt war, ohne auf die Herkunft seines Wissens hinzuweisen. 
Das war natūrlich auch der Fall, wenn man ūber die baltischen Vėlker, ihre 
Sitten und ihren Glauben schrieb. Es ist deshalb im nachhinein schwer 
festzustellen, was aus primarer und was aus sekundarer Ouelle stammt. Die 
hier erwahnten Texteigenschaften machen die Benutzung der historischen 
Ouellen zu einem sehr aufwendigen Unternehmen. Wir haben es deshalb fūr 
notwendig gehalten, jede einzelne Ouellenschrift mit ausfihrlichen Anmerkungen 
und Kommentaren zu versehen. Sie erleichtern es dem Leser, die Glaubwūrdigkeit 
der gebotenen mythologischen Information einzuschūtzen. So weit es mėglich 
war, wurde die Herkunft der Aussagen angegeben. Die Anmerkungen fulšen 
aufalteren und zeitgenossischen wissenschaftlichen Arbeiten, die der Mythologie 
der baltischen und anderer indoeuropaischer Stimme gewidmet sind. Dennoch 
kann die Bewertung der Ouellen niemals als endgūltig oder unanfechtbar 
angesehen werden. Die allmahliche Erfassung der baltischen Religion und 
Mythologie als Gesamtsystem und ein immer weiter vertieftes Ouellenstudium 
werden zu neuen Wertungen der Ūberlieferung fūhren, so wie das in der 
Vergangenheit schon wiederholt geschehen ist. 

Eine weitere grundlegende Schwierigkeit bei der Benutzung der historischen 
Ouellen stellt sich mit dem eigentlichen „Lesen“ der mythologischen Information. 
Besonders die frūhen Schriftdenkmaler zeichnen sich durch eine sehr gedraūngte 
Darstellungsweise aus, d. h. es werden oft nur Fragmente der Mythen wieder- 
gegeben, ūber Brauche und Rituale finden sich lediglich knappe Bemerkungen, 
einzelne Gottheiten und mythische Wesen werden erwadhnt, hūufig jedoch unter 
falschen, nicht-baltischen oder stark entstellten Namen. Um diese Bruchstiicke 
richtig „entziffern“ zu kėnnen, so dalš am Ende ein halbwegs in sich stimmiges 
Gesamtbild der baltischen Religion und Mythologie entstehen kėnnte, bedarf 
es der Heranziehung vieler anderer Ouellen, aber auch des Vergleichs mit den 
Forschungsergebnissen zu anderen indoeuropaischen Religionen. Die 
Herausgeber des vorliegenden Bandes haben ihre Aufgabe vor allem darin 
gesehen, die Ouellen zu edieren. Dabei war es nicht mėglich, alle in ihnen 


-81- 


EINLEITUNG 





enthaltenen Informationen zu prūfen, zu analysieren und zu systematisieren. 
Diese Arbeit muf der kūnftigen Forschung ūberlassen bleiben. Die Kommentare 
und Anmerkungen befassen sich vorwiegend mit den besonders problematischen 
und zweifelhaften Aussagen. Sie werden auf dem Hintergrund der verschie- 
denen Forschermeinungen diskutiert und am Ende von uns bewertet und 
interpretiert, wobei wir uns auf die neuesten wissenschaftlichen Erkenntnisse 
stūtzen. 

Die altesten Berichte ūber die Balten und ihre Religion bzw. Mythologie stammen 
aus dem 5. Jahrhundert vor Christus. Die Balten besiedelten damals ein weit 
ausgedehntes Territorium zwischen der Ostsee im Westen und dem Oberlauf von 
Wolga und Oka im Osten, zwischen der Dūna im Norden und der Weichsel 
und dem Pripjet im Sūden (Zinkevičius, 1984 b, S. 147-158; Gimbutienė, 1985, 
S. 56-69; Lietuvių etnogenezė, 1987,S. 47-69, 82—100). Einige Wissenschaftler gehen 
sogar von einem noch grėferen Siedlungsgebiet der Balten aus. Demnach 
bewohnten sie auch das Arealjenseits der Weichsel, in dem die anthropomorphen 
Urnen gefunden wurden. Das Verbreitungsgebiet der Glockenturmgraber 
zwischen dem Haff im Norden, dem Dnestr im Siiden und der Juchnow-Kultur 
im Osten wird ihnen teilweise zugeordnet (Gimbutienė, 1985, S. 66; Lietuvių 
etnogenezė, 1987, S. 87-88, 95; vel. Landkarte S. 24). Baltische Ortsnamen sind im 
Norden bis Pskow und Twer, im Osten bis Moskau, Tula und Kursk und im 
Westen bis zum Flufš Persante anzutreffen. Nach Ansicht einiger Linguisten, 
z. B. Hermann Schall, finden sie sich noch jenseits von Oder und Elbe 
(Zinkevičius, 1984 b, S. 147—151; Lietuvių etnogenezė, 1987,S. 47-52; vgl. Landkarte 
S. 25). In dieser Zeit haben sich Historiker und Geographen aus Sūdeuropa 
(Romer, Griechen) fūr die wenig bekannten Stimme im fernen Norden 
interessiert. Zuweilen begegnet man dem Namen Hyperboreer, der wohl eine 
Sammelbezeichnung fūr alle im Norden lebenden Vėlker war. Dem Zeugnis 
der Mythen zufolge waren die Griechen mit den Hyperboreern befreundet. Auf 
die Insel Delos floh aus dem Lande der Hyperboreer die Mutter der Gottheiten 
Apollo und Artemis namens Leto. Sie verwandelte sich in eine Wėlfin, weil sie 
die Rache der Gėttin Hera fūrchtete. Es wird aušerdem berichtet, dafš von den 
Hyperboreern stūndig Opfergaben nach Delos geschickt wurden (Jloces, 1957, 
S. 258; /losaTryp, KasxmucroB, Illunosa, 1982, S. 264—-266). Die antiken Autoren 
bemiūhten sich jedoch auch um die Unterscheidung verschiedener Stimme. 
Besonders vielen Stammesbezeichnungen begegnen wir bei Herodot, bei dem 
rėmischen Geographen Strabon sowie bei den Historikern Titus Pomponius Mela 
und Publius Cornelius Tacitus. Unter den Stammesnamen befinden sich 
zweifellos auch Bezeichnungen baltischer Stimme, aber sie sind sehr schwer zu 
erkennen. Die Tradition der bisherigen Forschung identifiziert die bei Herodot 


-82- 


EINFUŪHRUNG IN DIE OUELLENKUNDE ZUR BALTISCHEN RELIGION UND MYTHOLOGIE 





und Mela erwahnten Neuren und die von Strabon und Tacitus genannten Aesten 
mit baltischen Stimmen. Einige Wissenschaftler glauben, da es sich auch bei 
Herodots Budinen, Melanchlaenen, Gelonen und Geten um Balten handelt 
(/losaryp, KanmcroB, Illumosa, 1982, S. 346-347, 350-355, 357—360; Kabelka, 
1982, 19-21; Zinkevičius, 1984 b, S. 145-147; Gimbutienė, 1985, S. 13-15). Einer 
gesonderten Untersuchung bedarf der Name Sauromnten (spatantik Sarmaten), 
ebenfalls eine Sammelbezeichnung, und zwar fūr die nėrdlich der Weichsel 
lebenden Stimme. Die ethnische Zugehėrigkeit der von Herodot und Tacitus 
beschriebenen Vėlker mūfste auf dem Wissensstand der heutigen Archaologie, 
Linguistik und Religionswissenschaft neu untersucht werden. Solange dieses 
Problem nicht gelėst ist, kann beim Abdruck der dort vorgefundenen Aussagen 
ūber den Glauben dieser Vėlker nur darauf hingewiesen werden, dafš die 
ethnische Zuordnung problematisch ist. Wir haben uns besonders um die 
Hervorhebung solcher Tatsachen bemiiht, die mit den Zeugnissen anderer 
Ouellen ūbereinstimmen. 

Die altesten Informationen ūber die Religion und Mythologie der Balten 
stammen nicht von Augenzeugen. Ihre Verfasser sind niemals im Baltikum 
gewesen, waren jedoch gut bekannt mit den Nachbarvėlkern (Herodot kannte 
die Skythen, Tacitus die Germanen), deren Religion, Sitten und Brauche sie recht 
ausfūhrlich beschrieben haben. Von ihren Gewahrsleuten erhielten sie auch 
Nachrichten ūber die benachbarten Balten. Ihre Aussagen beziehen sich auf die 
im Sūdosten des baltischen Siedlungsgebietes lebenden Stimme, welche 
Nachbarn der Skythen waren, und auf die im Sūdwesten, in der Nahe der 
Germanen lebenden Balten. Sie haben sich spater miteinander vermischt und 
unter dem Einflufš anderer Stimme schlieflich ganz assimiliert. 

Obwohl die Autoren der altesten Ouellen andere Gėtter verehrten als die von 
ihnen beschriebenen Vėlker, waren sie in religi6ser Hinsicht tolerant und 
verfolgten keine missionarischen oder polemischen Absichten. Bei ihnen ist 
vielmehr das Bemūhen um sachliche Beschreibung oder gar einfūhlendes 
Verstūndnis erkennbar. Daher sind diese Texte in gewisser Weise objektiver als 
viele spatere. Allerdings hat die baltische Forschung die von Herodot und Mela 
ūberlieferten Ouellen bislang nicht genūgend berūcksichtigt. 

Wahrend des Niederganges der antiken Grofsreiche, in denen Geschichte, 
Geographie und viele andere Wissenschaften schon einen sehr hohen 
Entwicklungsstand erreicht hatten, nahm auch das Interesse fūr die Erforschung 
der nėrdlichen Lander ab. Deshalb fliešen die Ouellen in den ersten Jahrhunderten 
nach Christus ganz besonders sparlich. Ausgerechnet diese Periode, die sich 
von der spaten Kaiserzeit ūber das Frūhmittelalter erstreckt, war jedoch eine 
Blūtezeit der baltischen Kultur, ihr „goldenes Zeitalter“. Erst gegen Ende des 


LB 


EINLEITUNG 





ersten nachchristlichen Jahrtausends begann man sich wieder mit den Balten zu 
befassen, als im Osten das Kiewer Reich und in Nordeuropa die skandinavischen 
Seemūchte entstanden. Mit diesen Staaten unterhielten die Balten verschiedene 
und sehr intensive Kontakte, sowohl kriegerischer als auch politischer und 
wirtschaftlicher Art. Das von den Balten bewohnte Territorium hatte sich 
inzwischen durch die Einwanderung der Slawen bedeutend verkleinert 
(vgl. Landkarte S. 27). Die aus dieser Zeit ūberlieferten Beschreibungen spiegeln 
ein wissenschaftliches Bemūhen wider, das freilich von politischen und 
wirtschaftlichen Interessen beeinflušt war. Der Reisende Wulfstan und der 
Historiker Adam von Bremen wollten genau wie ihre antiken Vorganger die 
Leser mit den Brauchen und der Religion wenig bekannter Vėlker vertraut 
machen. Sie zeichneten sich ebenso wie diese durch Toleranz und Achtung 
vor den fremden Kulturen aus, die sie mėglichst objektiv zu beschreiben 
suchten. Allerdings waren sie schon wesentlich besser informiert als die antiken 
Autoren, besonders ūber die Brauche und Lebensweise der Westbalten. Deshalb 
sind ihre Aussagen konkreter und glaubwūrdiger. Aber die Anzahl der Texte, 
welche eine tolerante Haltung erkennen lassen, ist nicht grofš. Am verlaflichsten 
sind aus dieser Zeit wohl die Angaben des Reisenden Wulfstan ūiber die 
Bestattungssitten der Westbalten. 

Nach Einfūhrung des Christentums in Polen (966) und Skandinavien (9.- 
11. Jh.) und nach der Taufe der Ostslawen (988—989) blieben die Balten zusammen 
mit einigen finno-ugrischen Stimmen als die letzten heidnischen Volker Europas 
ūbrig. Sie gerieten damit in den Mittelpunkt des Interesses jener Maūchte und 
Institutionen, die um die Verbreitung des Christentums kūmpften. Mit diesem 
Ziel verbanden sich freilich Absichten sehr weltlicher Natur: Einbeziehung der 
baltischen Kūstenlūnder in den eigenen Einflubereich, wirtschaftliche Nutzung 
seiner natūrlichen Ressourcen. Diese aggressive Politik der christlichen Staaten 
Europas gegenūber den baltischen Vėlkern hielt mehrere Jahrhunderte an. In 
geistlicher und ideeller Hinsicht wurde sie angefiihrt von der rėmisch-katholischen 
Kirche und ihrem Oberhaupt, dem Papst, der die Feldzūge in die baltischen Lander 
als Kreuzzūge organisierte. Die Kriegshandlungen wurden durchgefūhrt unter 
der Leitung der militarisierten Orden (Schwertbrūderorden und Deutscher 
Ritterorden*), unterstūtzt von allen europaischen christlichen Staaten, die ihre 
besten Truppenteile, angefūhrt von erfahrenen Feldherren, von Fūrsten, Grafen, 
manchmal sogar von Kėonigen selbst, zur Hilfe schickten. Der Kampf mit den 
heidnischen Balten dauerte einige Jahrhunderte an und spiegelt sich in der 
Historiographie jener Zeit wider, denn alle wichtigsten Ereignisse jener Zeit wurden 
in den Annalen, den Kirchen-, Kloster- und Ordenschroniken sowie Lebensbe- 
schreibungen der Heiligen fixiert. Da es sich um einen Eroberungsfeldzug mit 


-84- 


EINFUŪHRUNG IN DIE OUELLENKUNDE ZUR BALTISCHEN RELIGION UND MYTHOLOGIE 





gleichzeitigen missionarischen Absichten handelte, miissen die aus dieser Zeit 
ūberlieferten Berichte mit grolšem Vorbehalt gelesen werden. Sie sind Teile einer 
ideologischen Kriegsfūhrung und dienten in erster Linie zur Rechtfertigung der 
brutalen militarischen Vorgehensweise. Zu diesem Zwecke mute die Kultur, 
besonders aber die Religion der „Heiden“ als abscheulich, barbarisch und 
unmenschlich dargestellt werden. 

Die Epoche der Kreuzzūge gegen die baltischen „Heiden“ begann im 
13. Jahrhundert. Aus dieser Zeit sind sehr viele Schriftdenkmaler erhalten, deren 
Verfasser meistens in die kriegerischen Handlungen verwickelt waren. Obwohl 
sie ihre Informationen aus erster Hand beziehen konnten, sind sie infolge der 
feindseligen Einstellung alles andere als objektiv zu nennen. Eine negative 
Haltung gegenūber den Balten und ihrer Kultur macht sich schon in den etwas 
alteren mittelalterlichen Ouellen bemerkbar, z. B. in den Aufzeichnungen der 
Biographen des pruzzischen Bischofs Adalbert, in den Magdeburger Annalen und 
in den ersten papstlichen Bullen. Als die Kriegszūge ins Baltikum anfingen, 
bekamen viele Ouellenautoren die Mėglichkeit, die baltische Religion und 
Mythologie persėnlich kennenzulernen oder wenigstens mit Leuten zu sprechen, 
die an den Kreuzzūgen teilgenommen hatten. Es gab Christen, die von den Balten 
gefangen genommen wurden und danach zurūckkehrten, und es gab umgekehrt 
Balten, die in christliche Kriegsgefangenschaft gerieten. Nach der Unterjochung 
der baltischen Stimme (der Pruzzen und Letten) verkehrten sie mit den Balten, 
die eben erst das Christentum angenommen hatten und die sich noch sehr gut 
an die alten Brauche und die „heidnischen“ Gėtter erinnern konnten. Das 
bedeutet, dafš die Chronisten ihre Kenntnisse ūber die baltische Religion und 
Mythologie aus erster Hand beziehen konnten und ihre Leser in der Lage waren, 
selber nachzuprūfen, inwiefern ihre Berichte wahrheitsgetreu waren oder nicht. 


* Ende des 12. Jahrhunderts entstanden die ersten Siedlungen deutscher Kaufleute an der 
Dūnamiūndung. Ihnen folgten Geistliche und Missionare. 1201 errichtete Bischof Albert die 
Burg von Riga, 1202 grūndete er den Livlandischen oder Schwertbrūderorden, dessen Auftrag 
darin bestand, „fūr den christlichen Glauben gegen die heidnischen Balten und Finnen zu 
kampfen“. Im Laufe weniger Jahrzehnte unterwarfen und tauften sie die Liven, die Lettgallen, 
einen Teil der Selen und der Esten. Gleichzeitig vollzog sich die Eroberung und Christianisierung 
der Pruzzen durch den Deutschen Ritterorden, der ursprūnglich im Heiligen Land als charitativer 
Orden gegrūndet, seit 1226 (in Kulm) seinen organisatorischen Schwerpunkt nach Ostpreufen 
verlagert hatte und nun in der Mission der Pruzzen seine Aufgabe erblickte. Innerhalb eines 
halben Jahrhunderts gelang es dem Orden, das ganze Siedlungsgebiet der westbaltischen 
Pruzzen von der Weichsel bis zur Memel unter seine Herrschaft zu bringen (Šapoka, 1936, 
S. 41-47; Lietuvos TSR istorija, 1957, S. 58-62; 75—77; 1985, S. 35—44). 


—-85- 


EINLEITUNG 





Das schrūnkte die Phantasie der Autoren nolens volens ein. Obwohl sie eine 
negative Einstellung hatten, konnten sie nicht grenzenlos lūgen und dem 
„heidnischen“ Glauben und seinen Kulten und Brauchen nicht Praktiken 
zuschreiben, die ūberhaupt nicht vorhanden waren. Sie hatten daher eher die 
Tendenz, die Aspekte der fremden Religion besonders hervorzuheben und zu 
unterstreichen, die aus christlicher Sicht inhuman und barbarisch waren. Als 
besonders verdammenswert erschien ihnen die Tatsache des Polytheismus, die 
Verehrung von Naturphūnomenen (des Donners, der Sonne, des Mondes, des 
Wassers, des Waldes, bestimmter Tiere), die Menschenopfer auf dem Altar der 
Gėtter, die Verbrennung der Toten, die Vielweiberei und die Neigung zu 
magischen Praktiken (Zauber, Beschwėrungen). Auf diese Merkmale wird beinahe 
in allen Bullen der Papste, im Friedensvertrag des Ordens mit den Pruzzen (1249), 
in den deutschen und polnischen Chroniken, in den Weltbeschreibungen und 
anderen Werken jener Zeit hingewiesen. Die von Umfang und Oualitat her besten 
Nachrichten ūber die baltische Religion und Kultur finden wir in dem oben 
erwahnten Friedensvertrag von 1249, in der Livlūndischen Reimchronik und in der 
Chronik Heinrichs des Letten. Die Ouellen des 13. Jahrhunderts berichten in erster 
Linie von den Pruzzen und Letten, weil die westeuropaischen Christen zuerst mit 
diesen baltischen Vėlkern Krieg fūhrten. Religion und Lebensweise der Litauer 
war ihnen wenig bekannt. Sie werden nur kurz und oberflachlich erwdhnt. Eine 
bemerkenswerte Ausnahme bilden jedoch die Ūberlieferungen aus dem 
orthodoxen Kulturraum: die Hypatioschronik und die Chronik des Johannes Malalas. 
Die Verfasser lebten in den westlichen Gebieten der Ostslawen, in denen das 
baltische Substrat noch spūrbar war und deren Bewohner mit den Ostbalten 
(Litauern, Jatwingen) in engem Kontakt lebten. Daher kannten die Chronisten die 
von den Balten verehrten Gėtter sowie die Sitten und Brūuche der Nachbarvėlker, 
die sie sehr detailliert beschrieben haben. Die beiden genannten Chroniken sind 
nicht nur die wichtigsten historischen Ouellen zum Studium der ostbaltischen 
Kultur, sondern der baltischen Religion und Mythologie ūberhaupt. Sie vermitteln 
uns ein Bild von der Religion der Ostbalten um die Mitte des 13. Jahrhunderts. 
Ihre Aussagen stimmen teilweise ūberein. Viel spater, im 15. Jahrhundert, wird 
Jan Dtugosz die ostbaltische Religion auf sehr dhnliche Weise beschreiben. Wenn 
diese verschiedenen Ouellen sich nicht gegenseitig beeinflufšt haben, muf dieihnen 
gemeinsame Information als sehr zuverlūssig gelten. 

Die bisherige Forschung hat nur wenige andere Ouellen aus derselben Epoche 
benutzt: einige Bullen der Papste (z. B. die an den polnischen Fūrsten und die 
an die Pruzzen gerichtete Bulle, beide etwa 1216/17), die Weltbeschreibung 
Incipiunt descripciones terrarum sowie die Werke von Bartholomaus Anglicus und 
Tabib. 


—86- 


EINFUŪHRUNG IN DIE OUELLENKUNDE ZUR BALTISCHEN RELIGION UND MYTHOLOGIE 





In der ersten Halfte des 13. Jahrhunderts, nach der Unterwerfung der Liven, 
Letten, Pruzzen und zum Teil auch der Kuren, Semgallen und anderer Stimme, 
erhoben die Ritter des Deutschen Ordens und des livlūndischen Schwertbrider- 
ordens, verstarkt durch den christlichen Adel ganz Europas, ihre Waffen gegen 
die Litauer. Der mit grofer Harte gefūhrte Krieg zog sich ūber das ganze 
14. Jahrhundert hin und fūhrte zu einem paradoxen Ergebnis: 1387 nahm das 
litauische Herrscherhaus das Christentum an, 1410 erfuhr der Deutsche 
Ritterorden die endgiūltige Niederlage bei dem Versuch, Litauen militūrisch zu 
erobern. Die aus dem 14. Jahrhundert stammenden Chroniken, die ganze Kriegs- 
berichterstattung jener Zeit, die Loblieder, die den Kampf der christlichen Herr- 
scher gegen die heidnischen Litauer besangen, die geistlichen Traktate, die die 
Idee der Kreuzziūge propagierten, sind in demselben aggressiv-missionarischen 
Geist verfalšt wie die schon erwahnten Schriften des 13. Jahrhunderts. Ihnen 
geht jegliches Bemūhen um eine objektive Darstellung ab. Im Grunde handelt 
es sich nicht einmal um zusammenhangende Darstellungen, sondern lediglich 
um Aufzahlungen stereotyper Details, die den Glauben der Balten in den Augen 
der christlichen Leser herabsetzen sollten. Die Ouellen des 14. Jahrhunderts 
ūberliefern jedoch schon bedeutend mehr Angaben ūber Religion und 
Lebensweise der Litauer. Aus dieser Zeit stammt auch die berūhmte Bemerkung 
des litauischen Grofšfūrsten Gediminas, die sich in seiner Antwort an die 
papstlichen Legaten erhalten hat: Es gibt nur einen Gott, und wir verehren ihn 
auf unsere Weise. Auch die Urkunden des Patriarchats von Konstantinopel 
enthalten Aussagen ūber die Religion der Ostbalten, aber sie sind sehr abstrakt 
gehalten und daher wenig aufschlufreich. In den Ouellen des 14. Jahrhunderts 
nimmt die Beschreibung der erst vor kurzem unterworfenen Pruzzen immer 
noch sehr breiten Raum ein. Hierbei ist die Chronica Terrae Prussiae (1326) des 
Peter von Dusburg von herausragendem Wert. Die wichtigsten Werke aus dieser 
Zeit sind neben der schon genannten Chronica Terrae Prussiae, das Chronicon 
Dubnicense, die Chronik des Wigand von Marburg, das Chronicon Livoniae des 
Hermann von Wartberge und die Erzahlung von Philippe de Mėziėres. Die 
letztgenannte Ouelle war der Forschung bis vor kurzem noch unbekannt. 

Nachdem ein Teil der baltischen Stimme (die Pruzzen, Letten, Kuren, 
Semgallen und Selen) besiegt war und der andere das Christentum freiwillig 
angenommen hatte (die Litauer 1387, die Žemaiten 1415), verlor sich allmūhlich 
das Interesse der europaischen Volker fūr diese Lander und den Glauben ihrer 
Bewohner. Dadurch dnderte sich auch der Charakter der Ouellen. In Ostpreušen 
und Lettland, wo seit fast zwei Jahrhunderten das Christentum eingefihrt war, 
fanden lokale Brauche und andere Relikte der autochthonen Religion nur noch 
knappe Erwahnung in Verordnungen und Ermahnungen von Landesherren oder 


-87- 


EINLEITUNG 





Kirchenoberhūuptern. Ahnliche Verordnungen wurden auch in anderen 
europaischen Landern erlassen. In ihnen wurden Volksbrauche und allerlei 
Formen des Aberglaubens aufgezahlt und scharf verurteilt, die man fūr 
unvereinbar mit dem christlichen Glauben hielt und deshalb zu vernichten 
suchte. Tatsūchlich zeugen viele Brūuche und Vorstellungen von dem 
synkretistischen Charakter der im Volke praktizierten Religion, was besonders 
in den Kalender- und Arbeitsfesten zum Ausdruck kam. Bei diesen Anlūssen 
wurden noch archaische Brauche, Wahrsagerei, Zauberei und verschiedene Arten 
aberglaubischer Rituale gepflegt, wie sie sich in den unteren Bevėlkerungs- 
schichten (Bauern, Viehziichter, Handwerker) aller Nationalitūten finden. Dabei 
verband sich das vorchristliche Weltbild mit dem christlichen. Diese Brauche 
zeigen in den verschiedenen Lūndern Europas sehr viele gemeinsame Zūge, 
weil sie sich entweder aus indoeuropaischer Zeit erhalten haben oder innerhalb 
Europas gewandert sind. Aus diesem Grunde ist auch in dieser Ouellengruppe 
die ethnische Zuordnung erschwert. Es ist im Einzelfall oft schwer zu bestimmen, 
wessen Aberglaube beschrieben wird: der Balten (Pruzzen, Letten, Kuren), der 
Germanen (Deutsche, Schweden) oder der Ugro-Finnen (Esten, Liven). In der 
vorliegenden Edition wird in den Anmerkungen die Frage der ethnischen 
Zugehėrigkeit erėrtert und versucht werden, diese zu bestimmen. 

Auch nach Einfūhrung des Christentums in Ostpreusen und Lettland blieben 
die Erinnerungen an die alten Gėtter und die ihnen gewidmeten Kulte noch 
sehr lange im Bewulštsein der Menschen lebendig. Einige Rituale wurden auch 
nach der Taufe noch heimlich durchgefūhrt. Aber nur ein kleiner Teil dieser 
Relikte fand in den Ouellen des 15. Jahrhunderts seinen Niederschlag, weil sich 
niemand ausdrūcklich dafūr interessierte. 

Ganz anders sah die Situation in Polen und Litauen im 15. Jh. aus. Selbst am 
Kėnigshof von Jogaila (Jagietto) in Krakau und am Hof der litauischen Grofšfūrsten 
in Vilnius, vom einfachen Volk einmal ganz abgesehen, war die Verbindung 
mit der altlitauischen Religion noch nicht abgerissen. Und eleichzeitig erwachte 
unter dem Einflufė der Renaissance (ad fontes!) ein schon wissenschaftlich zu 
nennendes Interesse an den alten Brauchen und der archaischen Religion. 
Wissenschaftler, Publizisten und Politiker schrieben in diesem Jahrhundert ūber 
die altlitauische Religion und Mythologie (Jan Diugosz, Nikolaus Lasocki, Philipp 
Kalimach u. a.). Sie verkehrten in beiden Herrscherhausern und hatten Zugang 
zu Dokumenten und Urkunden, die die Taufe Litauens und andere wichtige 
Ereignisse betrafen. Weiteres Material ūber die vorchristliche Religion der Litauer 
und ihre Lebensweise konnten sie nicht nur aus Būchern beziehen, sondern auch 
aus den Erzahlungen lebender alter Menschen, die sich einst zu diesem Glauben 
bekannt hatten. Nicht selten stimmen die von ihnen ūberlieferten Fakten nicht 


—88- 


EINFUŪHRUNG IN DIE OUELLENKUNDE ZUR BALTISCHEN RELIGION UND MYTHOLOGIE 





nur untereinander ūberein, sondern nehmen auch manches in spateren Ouellen 
Geschriebene vorweg (den Litauischen Annalen und der Chronik des Matys 
Stryjkowski). Ganz offensichtlich haben diese Ouellenautoren altere Schriften 
ūber die Taufe der Litauer und Žemaiten und andere Ereignisse benutzt, welche 
unter anderem Aufzeichnungen ūber den vorchristlichen Glauben dieser Vėlker 
enthielten. Die Ouellen des 15. Jahrhunderts enthalten die ersten Uberlieferungen 
ūber die Herkunft der Litauer (in den Werken von Dtugosz, Kalimach und 
Laonicos Chalcocondylas). Sie wurden im 16. Jahrhundert besonders popular. 
Aus dem 15. Jh. stammt auch ein Hinweis auf die Herkunft der Pruzzen (in der 
Historia de Ordine Theutonicorum Cruciferorum von Laurentius Blumenau). 
Entsprechende Bemerkungen ūber die Semgallen finden sich bereits im 13. Jh. 
(bei Bartholomaus Anglicus). Viele europaische Volker besitzen schriftliche 
Ūberlieferungen ūber ihre Herkunft (Zachara-Wawrzyfczyk, 1963). In der 
Epoche der Renaissance erwachte in ganz Europa das Interesse an der hi- 
storischen Vergangenheit einzelner Vėlker, an ihren alten Sitten und ihrer 
autochthonen Religion. Es ist kaum anzunehmen, da diese Uberlieferungen 
von den Historikern der Renaissance frei erfunden wurden. Schon in den altesten 
slawischen, germanischen und anderen indoeuropaischen Annalen und 
Chroniken finden sich Berichte ūber die einstige Einwanderung der Stimme in 
ihre damaligen Siedlungsgebiete, ūber ihre Fūrsten und Kėnige sowie ūber die 
Entstehung ihrer Sitten und Gebrūuche. Augenscheinlich stūtzen sich alle diese 
Schriftguellen auf Ūberlieferungen, die die tatsūchlichen historischen Ereignisse 
widerspiegeln: die Migration der indoeuropaischen Stimme aus ihrer Urheimat 
und die weiteren Verschiebungen in der Vėlkerwanderungszeit. Diese Ūber- 
lieferungen sind verflochten mit Mythen ūber die Wanderungen der Urvūter, 
ūber die Herausbildung der Landschaft um die Entstehung der religi6sen 
Brauche und Sitten. Solche Mythen kennen wir von den australischen Urein- 
wohnern, von neuseelūndischen Stimmen oder auch von den Indianern Amerikas. 
Aber es gab sie genauso bei vielen indoeuropaischen Stimmen (MeneTunckui, 
1976, S. 178-194). Die Ūberlieferungen der Renaissance ūber die Herhunft 
verschiedener europaischer Volker haben hier ihren Ursprung. Deshalb werden 
in dieser Ausgabe die UŪberlieferungen iiber die Herkunft der baltischen Stimme 
(Semgallen, Pruzzen, Litauer) mit Hinweisen auf die Problematik der jeweiligen 
Ouelle versehen. Die Historiker der Renaissance haben namlich die ūberkom- 
menen Erzahlungen sehr stark nach ihrem eigenen Vorstellungsbild der Ver- 
gangenheit umgeformt, so dafs sie oftmals mehr deren soziale und politische 
Ansichten widerspiegeln als die tatsachlichen Gegebenheiten. Den einen oder 
anderen Aspekt der altlitauischen Religion und Weltanschauung kann man 
weltlichen Aktenstūcken des 15. Jahrhunderts entnehmen: z. B. der an die 


-89- 


EINLEITUNG 





westeuropaischen Herrscher und an den Papst gerichteten Klage der žemaiti- 
schen Adligen, Propositio Samagytarum ad Consilium Ecclesiasticum Constantiense 
et Principes (1416), dem Brief des litauischen Groffūrsten Vytautas an den 
Rėmischen Kaiser Sigismund, Epistola Vitoldi, Magni Ducis Lithuaniae ad 
Sigismundi, Imperatorem Romanorum (1420), dem Brief dieses Kaisers an Jogaila 
Ad Regem Poloniae in forma consimili a Rege Romanorum (1417) u. a. Doch sind die 
in diesen Dokumenten vorliegenden Bemerkungen sehr undeutlich und 
bedūrfen zusatzlicher Kommentare. Von grėerem Wert sind aus dieser Zeit 
die Bischėflich ermlūndische Denkschrift zur Verteidigung des Ordens (1418), der Artikel 
des Bischofs von Samland Michael Junge (1426?) sowie die Schriften von Nikolaus 
Lasocki und Philipp Kalimach. Der mythologischen Forschung dagegen noch 
fast unbekannt sind die religionsgeschichtlich relevanten Aussagen in den 
Werken von Jakob von Eks (Jacgues d'Aix) und Chalcocondylas. Die bislang am 
meisten beachteten Aussagen ūber die baltische Religion und Mythologie finden 
sich in der Erzahlung des Hieronymus von Prag und in der Polnischen Geschichte 
von Jan Dlugosz. 

Eine viel grofšere Zahl von noch dazu sehr unterschiedlichen Ouellen bietet 
uns das geistesgeschichtlich so bewegte 16. Jahrhundert. Es ist das Jahrhundert, 
in dem die Renaissanceideen einen Siegeszug durch ganz Europa antreten, aber 
vor allem das Jahrhundert der Reformation, der Gegenreformation und des 
Buchdrucks. In dieser Epoche entsteht eine groše Anzahl von Reisebeschrei- 
bungen, historischen und geographischen Werken, in denen ziemlich ausfūhrlich 
von der Mythologie und Religion der Pruzzen, Litauer und Letten berichtet wird. 
Wie schon in den Schriften der Frūhrenaissance, herrscht auch hier das wissen- 
schaftliche Interesse vor. Religion und Mythologie werden als organische 
Bestandteile der Geschichte eines Volkes betrachtet. Die Verfasser bezogen ihre 
Informationen entweder aus alteren Schriftdenkmalern oder aus der eigenen 
Beobachtung des Volkes und seiner Lebensweise. Man begann damit, die 
Brauche, die Religion, die Zauberei und den Aberglauben zu erforschen, und 
suchte in ihnen nach Ūberbleibseln der vorchristlichen Mythologie und Religion. 
Die aus der eigenen Beobachtung herrūhrenden Tatsachen sind natūrlich von 
besonders hohem Wert, da sie hier erstmalig verėffentlicht wurden. Doch auch 
die Nachrichten aus zweiter Hand sind fūr die heutige Forschung von grofšer 
Bedeutung, weil sie vielfach aus alteren Ouellen stammen, die in Ganze nicht 
mehr auf uns gekommen sind. Sie lassen sich nur aus diesen Zitaten 
bruchstūckhaft rekonstruieren. Ein Teil der von Erasmus Stella, Simon Grunau, 
dem Sudauer Biichlein, den Litauischen Annalen, von Lukas David, von Matys 
Stryjkowski und Jan Lasicki benutzten Ouellen ist uns bis heute unbekannt. 
Einige Wissenschaftler vermuten, dafš es manche Texte, auf die sich die Verfasser 


—90- 


EINFUŪHRUNG IN DIE OUELLENKUNDE ZUR BALTISCHEN RELIGION UND MYTHOLOGIE 





der Renaissance berufen, nie gegeben habe, dafs sie zum Zwecke einer wirkungs- 
volleren Darstellung von den Autoren erdacht wurden. Mit besonders grofšer 
Skepsis wurden seit jeher die Berichte des Simon Grunau gelesen. Er halt sich 
nicht streng an seine Ouellen, sondern erzdhlt sie sehr frei, wobei er eine starke 
Tendenz zum Mythologisieren aufweist. Deshalb vertreten einige Forscher den 
Standpunkt (Max Perlbach, Joseph Bender und Wilhelm Mannhardt), da es 
die von Grunau angeblich zitierte Chronik des ersten pruzzischen Bischofs 
Christian niemals gegeben habe, dafš er den ganzen pruzzischen Olymp selber 
erfunden habe, wobei ihm die bei Adam von Bremen beschriebene heilige Stūtte 
der alten schwedischen Gėtter in Uppsala als Vorbild gedient habe. Tatsachlich 
stand Lukas David auch keine Chronik des Bischofs Christian zur Verfūgung. 
Er stūtzt sich vor allem auf Simon Grunau, dessen Bericht er nacherzšhlt. Die 
strenge Kritik an Simon Grunau wurde jedoch von Jonas Bertulaitis, Haralds 
Biezais und anderen zeitgenossischen Forschern der baltischen Religion und 
Mythologie inzwischen revidiert. Auch manche von Erasmus Stella, Matys 
Stryjkowski, Jan Lasicki und anderen Renaissanceautoren angefūhrten Tatsachen 
wurden stark bezweifelt, denn zu ihren Lebzeiten war im Baltikum schon lange 
das Christentum die herrschende Religion. Die h6heren Stande hatten sich lūngst 
von den alten Gėttern abgewandt und die alten Brauche vergessen. Nur in den 
unteren Bevėlkerungsschichten (unter den Bauern, Viehzichtern, Teilen der 
einfachen Stadtbevėlkerung) lebte die Verehrung bestimmter, ihnen nahe- 
stehender Gottheiten fort und es wurden wohl auch noch im geheimen Opfer 
dargebracht. Aber die Opferrituale waren schon stark vereinfacht, den un- 
gūnstigen konspirativen Bedingungen angepaft. Das gesamte System der 
baltischen Religion und Mythologie war schon merklich zerfallen. Deshalb 
machten sich die Autoren der Renaissance bewulšt oder unbewufšt ihre Kennt- 
nisse der antiken (griechisch-rėmischen) Modelle zunutze, wo sie die Religion 
der Balten ausfihrlich darstellen wollten. Angefangen mit Jan Dlugosz werden 
baltische Gottheiten mit den Namen rėmischer und griechischer Gėtter bezeich- 
net oder mit ihnen verglichen. Viele Verfasser waren der baltischen Sprachen 
kaum oder gar nicht machtig, z. B. Jan Lasicki. Das erklart die vielen Ungenauig- 
keiten und Fehler in ihren Werken. Aus all diesen Grūnden bedūrfen die Ouellen 
aus der Renaissancezeit einer sehr kritischen Prūfung, und fūr viele Autoren 
gilt was Wjatscheslaw Iwanow und Wladimir Toporow ūber Matys Stryjkowski, 
Jan Lasicki und Matthaus Pratorius gesagt haben: „In ihren Werken zahlen sie 
Dutzende mythologischer Namen auf. Gewėhnlich sind sie ungenau oder gar 
fehlerhaft aufgezeichnet. Die den Tragern dieser Namen zugeteilten Funktionen 
sind hūufig fragwūrdig oder einfach von der Etymologie des Wortes abgeleitet. 
Vieles erklart sich aus der ungenūgenden Informiertheit der Autoren, manches 


—91- 


EINLEITUNG 





indessen ist schlichtweg das Resultat ihrer Phantasie. Am Ende kann es sich bei 
vielen angeblichen Gėttern herausstellen, dafš es sich eigentlich um Geister 
handelt, um Schutzgeister der Natur oder des menschlichen Wirtschaftens“ 
(Mudu, 1980, S. 156). 

Andererseits geh6ren Religion und Mythologie zu den konservativsten 
Segmenten einer Kultur. Nach Einfūhrung einer neuen Religion verschwinden 
die Gėtter und Rituale der alten Religion selten spurlos, meistens bleiben sie, 
verflochten mit den neuen Gėttern und neuen religiosen Vorstellungen, im 
Bewulštsein des Volkes jahrhunderte- oder gar jahrtausendelang erhalten. Viele 
Relikte der altbaltischen Religion und Mythologie waren im 16. Jh. noch vorhan- 
den. Das besonders lange Fortleben archaischer Brauche und Vorstellungen lat 
sich zum Teil erklūren mit den spezifischen Bedingungen der Christianisierung 
im Baltikum. Fūr die Balten (Pruzzen, Litauer, Letten) war das Christentum die 
Religion der Feinde, mit denen sie lange und hart gekūmpft hatten. Nach der 
mehr oder weniger erzwungenen Taufe wurde diese Religion fast ausschlielich 
in Fremdsprachen verkūndet und gelehrt (Latein, Deutsch, Polnisch). Deshalb 
konnte sie sich im Volke nur sehr langsam verwurzeln. Die herrschenden 
Schichten in allen drei baltischen Landern kūmmerten sich wenig um die religi6se 
Erziehung der einfachen Leute. Es gab insgesamt nur wenige Kirchen und noch 
weniger Priester, die Litauisch oder Lettisch sprachen. Deshalb blieben in den 
baltischen Landern die Relikte des „Heidentums“ besonders lange erhalten. Und 
da die Chronisten der Renaissance im Volke selbst danach suchten, wurden sie 
auch fūndig. Unter diesem Aspekt sind die Beschreibungen bei Erasmus Stella, 
Simon Grunau, Matys Stryjkowski, Jan Lasicki, im Sudauer Biichlein und in den 
Litauischen Annalen als besonders wertvoll einzuschūtzen. 

Auch die Anhūnger der Reformation begannen sich ernsthaft um eine Erfor- 
schung der tatsachlichen religiėsen Verhaltnisse im Lande zu bemūhen, 
allerdings nicht mit der Absicht, die Relikte des „Heidentums“ zu beschreiben 
und fūr die Nachwelt festzuhalten, sondern um sie zu vernichten. Die 
Reformatoren klagten die katholische Kirche an, ūber ihrem Streben nach 
Reichtum und weltlicher Macht die religi6se Erziehung des einfachen Volkes 
vernachlassigt zu haben. Und da man dem Volke das Wort Gottes, welches 
dem Menschen in der Heiligen Schrift gesagt ist, vorenthalten habe, seien die 
Leute zum Heidentum zurickgekehrt, hūtten sich dem Aberglauben und der 
Zauberei zugewandt und heidnischen Sitten und Gebrauchen hingegeben. Als 
„heidnisch“ galten den Anhūngern der Reformation auch bestimmte Praktiken 
des katholischen Glaubens: die Verehrung der Heiligen, die Einhaltung den 
Heiligen gewidmeter Tage, gewisse feierliche Festtagsbrauche der katholischen 
Kirche. Die Lutheraner, die das Volk zur „wahren lebendigen Ouelle“, zum 


—92- 


EINFUŪHRUNG IN DIE OUELLENKUNDE ZUR BALTISCHEN RELIGION UND MYTHOLOGIE 





Wort Gottes, zurūckfūhren wollten, arbeiteten zunūchst an einer flichen- 
deckenden Erfassung der verbreiteten „heidnischen“ und aberglaubischen 
Sitten und Vorstellungen. Die Pastoren und die hėhere Geistlichkeit reisten 
durch die Gemeinden und „visitierten“ sie. Uber ihre Eindrūcke verfafšten sie 
sogenannte Visitationsberichte. Diese Berichte unterlagen bestimmten formalen 
und inhaltlichen Vorgaben. Es war festgelegt, wie diese Visitationen abzulaufen 
hatten, welche Fragen den Leuten zu stellen waren usw. Aufšerdem schrieben 
die Pfarrer Berichte ūber den Stand des christlichen Glaubens in ihren eigenen 
Gemeinden. Darauf liešen die kirchlichen Behėrden Verordnungen ergehen, 
wie die Lage zu bessern sei. Daher finden wir in den Urkunden der lutherischen 
Kirche zahlreiche Hinweise auf archaische Brauche und Relikte des alten 
Glaubens, besonders in Lettland und Ostpreufšen. Allerdings fallen sowohl 
die „heidnischen“ als auch die katholischen Brūuche unter das Verdikt der 
„Gėotzendienerei“, so daf es zuweilen schwierig ist, das eine vom anderen zu 
unterscheiden. 

Im Gegenzug begann nun auch die katholische Kirche ihre Aktivitaten in den 
Gemeinden zu verstūrken. Auch sie bemiihten sich jetzt um Feststellung der 
tatsachlichen Frėmmigkeit in den Gemeinden und versuchten, das Gemeinde- 
leben besser zu gestalten. In dieser Hinsicht tat sich besonders der Jesuitenorden 
hervor, der 1534 gegrūndet worden war, um die Reformation zurūckzudrangen. 
1569 wurde er nach Litauen eingeladen. Wie die Protestanten entwickelten die 
Jesuiten eine rege Visitationspraxis, ūber die sie zahlreiche Berichte verfaften. 
Gestūtzt auf diese Mitteilungen, richteten die Bischofe und Provinzoberen 
Rundschreiben an den Papst. Diese Dokumente enthalten viele wertvolle 
Information ūber die Relikte des alten Glaubens. Da sich die Tatigkeit der Jesuiten 
jedoch erst gegen Ende des 16. Jh. voll entfaltete, stammt der grėfšte Teil der 
Jesuitenguellen aus dem 17. Jahrhundert. 

Die religiosen Auseinandersetzungen des 16. Jh. brachten das Erscheinen der 
ersten litauischsprachigen Būcher mit sich. Sie zeugen von dem Bestreben beider 
Konfessionen, das Christentum in breiten Schichten des Volkes bekannt zu 
machen. 

Die katholischen und protestantischen Ouellen des 16. und 17. Jahrhunderts 
enthalten weniger mythologischen Stoff, als bei den unter dem Einflus der 
Renaissanceideen stehenden Historikern, Geographen, Schriftstellern und 
Reisenden zu finden ist. Auferdem trūgt er einen andersartigen Charakter. 
Angesichts der sehr fragmentarischen Darstellung der altbaltischen Religion darf 
man den Autoren jedoch keine bėse Absicht unterstellen, denn ihre Berichte 
dienten nicht dem Zweck, den vorchristlichen Glauben in Ganze zu rekonstruie- 
ren. Dennoch sind sie von einem anderen Standpunkt aus kritisch zu bewerten. 


—93- 


EINLEITUNG 





Wie die Verfasser der religi6sen Verordnungen des 15. Jahrhunderts, so lenkten 
auch sie ihre Aufmerksamkeit in erster Linie auf die Abweichungen von den 
christlichen Dogmen, die bei allen europaischen Vėlkern festzustellen waren 
(Zauberei, Beschwėrungen, das Feiern nichtchristlicher Kalender- und Fa- 
milienfeste). Die spezifischen Eigenheiten der baltischen archaischen Religion 
interessierten sie dabei kaum. Ungeachtet dieser Mangel enthalten ihre Schriften 
wertvolle Informationen ūber die von den Balten damals noch verehrten 
Gottheiten und mythischen Wesen, ūber die Opfer, die diesen gebracht wurden, 
ūber Falle von Zauberei und Beschwėrungskunst sowie ūber nichtchristliche 
religiose Feste. In den Episcoporum Prussiae Pomesaniensis atgue Sambiensis 
Constitutiones Synodales (1530) wird das ganze Pantheon der alten Sudauer 
geboten. Jedoch scheint die Vermutung vieler Wissenschaftler wohl begrūndet 
zu sein, dalš die Bischėfe bei der Abfassung dieses Synodalbeschlusses das im 
Geiste der Renaissance geschriebene Sudauer Biichlein benutzt haben. Die Autoren 
des gesamten religiosen Schrifttums haben grundsatzlich noch dieselbe Haltung 
wie die ersten Missionare des 13. und 14. Jahrhunderts. Sie lehnen die „heidnische 
Gėtzenverehrung“ kategorisch ab und halten sie fūr eine „Erfindung des 
Teufels“, mit dessen Hilfe die Menschen vom wahren Glauben abgehalten 
werden sollen. Deshalb wurde das „Heidentum“ als inhuman dargestellt, das 
nicht nur unvereinbar war mit der christlicher Religion, sondern auch dem 
gesunden Menschenverstand widersprach, und deshalb mit den unterschied- 
lichsten Mitteln bekūimpft werden mušte. 

Im 16. Jahrhundert taucht eine neuartige Ouelle der baltischen Religions- 
geschichte auf: die Akten der Hexenprozesse. Sie erreichen im 17. und 
18. Jahrhundert ihre grote Zahl. In ihnen findet sich UŪbereinstimmendes mit 
anderen schriftlichen UŪberlieferungen, besonders was Hexenwesen und Zauberei 
betrifft, aber die baltischen Elemente sind hier stark vermischt mit dem 
Hexenglauben vieler anderer europaischer Vėlker. 

Verschiedene juristische und administrative Urkunden des 16. Jahrhunderts, 
besonders die im Grofsfūrstentum Litauen verfafšten Gesetzbūcher, Stadtkarten, 
Werke der schėnen Literatur und andere Schriften, die zuweilen Anmerkungen 
zur Sitte und Religion des Volkes enthalten, sind bis heute nicht als Ouellen 
erschlossen worden. 

Das Spektrum der verschiedenen Ouellentypen ūnderte sich im 17. Jahr- 
hundert nur unwesentlich. Weiterhin erschienen historische und geographische 
Werke sowie Reisebeschreibungen, die in modischer Weise von den exotischen 
Brauchen des fremden Landes berichteten. Katholische und protestantische 
Geistliche visitierten ihre Gemeinden und verfafšten die ūblichen Visitations- 
berichte, in denen die Abweichungen von der kirchlich verordneten Lebensweise 


—94- 


EINFUŪHRUNG IN DIE OUELLENKUNDE ZUR BALTISCHEN RELIGION UND MYTHOLOGIE 





gebrandmarkt wurden. Zur Verurteilung der zahen Relikte des alten Glaubens 
wurden daneben auch spezielle religi6se Unterweisungen geschrieben. In 
Ostpreufen und Lettland erschienen Verordnungen, die ebenso zum Kampf 
gegen die Ūberbleibsel des „Heidentums“ wie zu weiterer Hexenverfolgung 
aufriefen. In diesen Texten ist viel die Rede von Zauberei, Hexerei, Teufeln, 
Werwėlfen, Kobolden und anderen mythischen Wesen, die damals die Phantasie 
der Menschen beschaftigten. Im 17. Jahrhundert nahm jedoch auch die Zahl der 
Publikationen weltlichen Inhalts sehr stark zu. Es erschienen Werke der schėnen 
Literatur und der Sprachwissenschaft, vor allem Grammatiken und Wėrter- 
būcher. Besonders die Worterbūcher kommen fūr die baltische Religions- 
wissenschaft als Ouellen in Frage, denn sie bieten nicht nur einen groen 
mythischen Wortschatz (Bezeichnungen von Gėttern und mythischen Wesen, 
Namen von Menschen mit ūbernatūrlichen Fūhigkeiten, Bezeichnungen von 
Kalender- und Familienfesten sowie mit mythischen Vorstellungen verbundene 
Phraseologismen), sondern die Kommentare zu einzelnen Begriffen enthalten 
z. T. auch wichtige Bemerkungen zu Mythologie und Religion. Einige Wėrter 
der Lexik sind ein Ausdruck des synkretistischen Charakters der Volksfrėommig- 
keit im kleinen, da es sich bei vielen Wėrtern aus dem religi6sen Bedeutungsfeld 
um ursprūnglich „heidnische“ Begriffe handelt, denen eine christliche Bedeutung 
nachtrūglich angeheftet wurde. Das gilt fūr Texte des Kirchenjahres, fūr 
Gegenstūnde mit mythischer Bedeutung, fūr zentrale religi6se Begriffe wie dangus 
„Himmel“, pragaras „Aėlle“, dvasia „Geist“ šventas „heilig, der Heilige“, prakeiktas 
„der Verdammte“ und sogar fūr die hėchste Gottheit und ihren Widersacher, 
den Teufel. Dievas „Gott“ und velnias „Teufel“ sind sowohl die Namen fūr den 
christlichen Gott und den gefallenen Engel des christlichen Glaubens als auch 
Bezeichnungen zweier Gėtter des alten Pantheons. Dafš dieser doppeldeutige 
Wortschatz auch nach der Einfūhrung des Christentums seine vorchristliche 
Bedeutung mittransportierte, beweisen die Phraseologismen mythischen Gehalts. 
Aus religionswissenschaftlicher Sicht sind selbst die Bezeichnungen der 
Familienfeste (Taufe, Hochzeit, Begrabnis) und verschiedene Verwandtschafts- 
begriffe aufschlufšreich. Zum Verstūndnis der Weltanschauung eines Volkes 
muf im Grunde das gesamte Lexikon herangezogen werden, sofern es der 
lebendigen, gesprochenen Sprache entnommen wird. Als besonders fruchtbar 
erweisen sich auf diesem Gebiet guantitative Untersuchungen mit folgenden 
Fragen: Wie viele sakrale Begriffe gibt es? Welchen Abstraktionsgrad weisen 
sie auf? In welchem guantitativen Verhaltnis stehen Begriffe fūr Objekte oder 
Erscheinungen des Himmels, der Erde und der Unterwelt zueinander? Der 
Umfang dieser Edition hat es nicht erlaubt, alle im Wortschatz enthaltenen 
Informationen, die fūr das Verstūndnis der altbaltischen Weltanschauung von 


—95- 


EINLEITUNG 





Belang sind, darzulegen. Wir haben uns deshalb mit den Teilen der Lexik 
begnūgt, die aus religionswissenschaftlicher Sicht am aufschlufšreichsten und 
am einfachsten zu erfassen sind. 

Vereinzelte Hinweise auf die religi6sen Verhaltnisse des 17. Jahrhunderts 
finden sich auch in den Werken der schėnen Literatur. Sie erfūllen jedoch bei 
baltischen und auslandischen Autoren unterschiedliche Funktionen. Die nicht- 
baltischen Schriftsteller (z. B. Laurentius Boyerus) malen das fūr die Renaissance 
typische Bild einer antikisierenden mythischen Welt, dem sie hin und wieder 
Gestalten aus der baltischen Mythologie beimischen, um dem ganzen ein 
litauisches Kolorit zu verleihen. Diese Einschaltungen wirken als Fremdkėrper 
im stilisierten Gesamttext. Dagegen bieten die von Balten selbst verfalšten Werke 
(z. B. Mykolas Lietuvis) bewuft ausgewahlte Zitate der baltischen Mythologie. 
Auferdem zeugen die literarischen Werke nicht selten von Relikten des 
archaisch-mythischen Weltbildes im Bewufštsein des Autors selbst. Injedem Falle 
mufš versucht werden, sachliche Informationen von der Phantasie des Autors 
zu unterscheiden. 

Das 17. Jh. hat rein guantitativ gesehen bedeutend mehr Ouellen hinterlassen 
als das 16. Jahrhundert, aber ihr Informationsgehalt ist geringer und das in ihnen 
vermittelte Bild der Volksreligiositat spūrbar blasser. Inzwischen scheint die 
Erinnerung an die archaischen Gėtter und ihre Riten schwaūcher zu werden. 
Besser erhalten blieben die Teile der alten Vorstellungswelt, die Eingang fanden 
in die Folklore, in den Volksglauben, in Zauberei und Aberglauben sowie in 
den traditionellen Bauernkalender, an dem die Bauern hartnackig festhielten. 
In den historischen und geographischen Werken jenes Zeitalters nimmt die Zahl 
der aus sekundūren Ouellen stammenden Nachrichten ūber die baltischen 
Religionszustūnde zu. Die schon zu Stereotypen erstarrten Angaben aus 
Visitationsprotokollen und anderen religiosen Schriften ūber die in allen 
europaischen Landern populūre Ouacksalberei und Wahrsagerei und das Feiern 
nichtchristlicher Feste werden mit schablonenhaften Wertungen versehen und 
in unzahligen Texten aus jener Zeit wiederholt. Um das Sammelsurium der 
Schauerlichkeiten vollstūindig zu machen, entnimmt man den Akten der 
Hexenprozesse Berichte ūber Schadenszauber von Hexen, ūber ihre Flūge und 
Zusammenkūnfte und ūber ihre Beziehungen zu den Teufeln. Dennoch hat 
dieses Jahrhundert daneben auch einige wertvolle Būcher hinterlassen, die viele 
neue Tatsachen iiber die baltische Religion und Mythologie in der Epoche ihres 
allmahlichen Niederganges und Verfalls enthalten. Da gibt es die mit viel Liebe 
und ausgezeichneter Sachkenntnis verfalšte Studie des Matthūus Pratorius ūber 
die Brauche und den Glauben der in Ostpreufšen lebenden Litauer, die Geschichte 
Lettlands von Paul Einhorn und die Jesuitenberichte aus Litauen, Kurland und 


—96- 


EINFUŪHRUNG IN DIE OUELLENKUNDE ZUR BALTISCHEN RELIGION UND MYTHOLOGIE 





Livland (Dorpat), die besonders interessantes Material ūber die von den Balten 
verehrten Gottheiten, die ihnen gewidmeten Opfer und religi6sen Brūuche 
ūberliefern. 

In diesem Jahrhundert wurden auch zahlreiche Būcher religiėsen Inhalts, 
Rundschreiben der Kirchenvorstūnde, W6rterbūcher, juristische Verwaltungs- 
urkunden und andere Schriften herausgegeben, die von der baltischen Religions- 
wissenschaft bisher wenig benutzt worden sind. 

Infolge der umwalzenden gesellschaftlichen, politischen und kulturellen 
Veraūnderungen im 18. Jahrhundert nahm die Zahl der baltischen Religions- 
guellen bedeutend ab. Das Christentum hatte sich in den baltischen Landern 
endgūldig durchgesetzt: in Litauen und Lettgallen der Katholizismus, im 
ūbrigen Lettland und in Ostpreufšen der Protestantismus. Der alte Glauben 
hatte seine Bedeutung als Konkurrent des Christentums verloren, und als 
Gegenstand wissenschaftlicher Forschung sollte er erst im 19. Jh. aktuell 
werden. Immer seltener und gedrūngter werden Erwahnungen der 
vorschristlichen Religion in der religiosen Literatur des 18. Jahrhunderts. Nach 
dem Niedergang des polnisch-litauischen Doppelstaates, dem Verfall seiner 
Kultur und dem schlieflichen Verlust seiner Staatlichkeit (1795) wurden 
insgesamt weniger Schriften dieser Art herausgegeben. Bedeutend geringer 
ist auch die Zahl der einst so modernen historischen und geographischen Werke 
geworden. In Litauen erscheinen solche Būcher ūberhaupt nicht. Die 
wichtigsten Ouellen aus dieser Zeit sind die in Ostpreufen und Lettland 
verfafšten Worterbūcher, die zum Teil die Aussagen alterer Schriftdenkmaler 
wiederaufnehmen, teilweise aber auch mūndliche UŪberlieferungen fixiert 
haben. Neues Material finden wir vor allem in den Wėrterbūchern von Jakob 
Brodowski, Jakob Lange und Gotthardt Friedrich Stender. Dies sind die 
bedeutendsten Religionsguellen in diesem Jahrhundert. Erwahnenswert sind 
weiterhin: die Einschaltung in der Chronik des Johannes Friedrich Rivius, die 
frūher von vielen Wissenschaftlern fūr eine Falschung von Theodor Narbutt 
gehalten wurde, sowie die Werke von Kristijonas Donelaitis. Manche 
Wissenschaftler betrachten auch die Angaben von Lange und Stender zur 
baltischen Religion und Mythologie mit grofšer Skepsis. Sicher haben diese 
Autoren die von alteren Gewahrsleuten stammende Information auf ihre Weise 
interpretiert, aber die aus der mūndlichen Uberlieferung herrūhrenden 
Aussagen ūber den vorchristlichen Glauben, die Volksbrūuche und die 
mythische Lexik erwecken keine ernsthaften Bedenken. 

Ein Teil der im 18. Jh. verfafSsten oder herausgegebenen Schriften ist von der 
Forschung noch nicht benutzt worden (z. B. Friedrich Danckelmanns Traktat 
ūber die alten Pruzzen, die handgeschriebenen deutsch-litauischen Wėrter- 


—97- 


EINLEITUNG 





būcher, die Schriften von Donelaitis, die Synodalbeschlūsse des Bistums von 
Zemaiten mit Sitz in Medininkai, der Katholische Katechismus von 1770 usw.). 


5133 


Als eine Art Fazit kann man festhalten, dafš es nicht gerade viele schriftliche 
Ouellen zur baltischen Religion und Mythologie gibt, dafš sie uns nur Bruchstūcke 
ūberliefern, dafs ihre Aussagen oft nicht zuverlassig sind (besonders in den 
Ouellen der Renaissancezeit) und dafš sie schwer lesbar sind. Trotzdem lafšt sich 
aus ihnen allen ein Gesamtbild der altbaltischen Religion und Mythologie 
zusammensetzen, ja sogar manche spezifische Eigenheiten und historische 
Entwicklungstendenzen lassen sich feststellen. 

Viele Religionswissenschaftler, die in der Epoche des Positivismus (Ende des 
19. Jahrhunderts) oder noch spater iber die baltische Ūberlieferung geschrieben 
haben, erblicken in der Naturverbundenheit die hervorstechendste Eigenschaft 
der baltischen Religion und Mythologie. Das galt besonders fūr die Religion der 
Litauer. Das wichtigste Argument fūr diese Betrachtungsweise boten die hūufigen 
Hinweise auf die Verehrung von Naturobjekten und Naturerscheinungen in 
den schriftlichen Ouellen (Himmelskėrper, die Erde, das Feuer, das Wasser, der 
Donner, Pflanzen, Tiere und Steine). Wir wissen heute, dafš diese Art von 
Naturbezogenheit fūr alle archaischen Religionen charakteristisch ist. Analoge 
Phanomene finden sich in den Religionen und Mythologien aller indoeuro- 
paischer Volker. Fast alle Gėtter und mythischen Wesen, die als das gemeinsame 
Erbe der indoeuropaischen Vėlkerfamilie angesehen werden kėnnen (der 
Himmelsgott, die Erdgėttin, die gėttlichen Zwillinge, der Donnergott, die 
Gottheiten der Unterwelt, des Wassers, des Feuers und der Pflanzen) sind 
verbunden mit Naturgegenstūnden oder Naturerscheinungen (mit dem 
leuchtenden Tageshimmel, mit der Erde, mit Himmelskėrpern und Himmels- 
erscheinungen, mit dem Donner, mit der Unterwelt, dem Wasser, dem Feuer 
und den Pflanzen) (Mugbwu, 1980, S. 527-533, Tamkpenunae, HBanos, 1984, 
S. 791-799). Demnach kann die Naturbezogenheit der religi6osen Begriffe an sich 
nicht als Charakteristikum der baltischen Religion und Mythologie angesehen 
werden. Es muf vielmehr gefragt werden, auf welche Weise Naturobjekte und 
Naturerscheinungen in das mythische System einbezogen und mit abstrakten 
Ideen verbunden wurden. Schon nach der bloen Lektūre des gesamten 
Textkonvoluts der historischen Ouellen kann man mit Sicherheit sagen, dalš die 
Wissenschaftler der alteren Generation irrten (Alexander Brūckner, Antoni 
Mierzynski, Julius Lippert, Petras Klimas, Zenonas Ivinskis, Juozas Jurginis und 
andere), als sie behaupteten, die Litauer bzw. die baltischen Vėlker hūtten die 


—98- 


EINFUŪHRUNG IN DIE OUELLENKUNDE ZUR BALTISCHEN RELIGION UND MYTHOLOGIE 





Natur selbst verehrt, weil ihre Religion primitiv war und sie noch keine perso- 
nalen Gėtter kannten. Aus den Ouellen ist eindeutig zu ersehen, dafs die Balten 
keineswegs Naturobjekte an sich verehrt haben, sondern als Ausdrucksformen 
einer dahinterstehenden personalen Gottheit. Auf der Grundlage bestimmter 
Naturerscheinungen haben die Balten Gottesvorstellungen geschaffen, die im 
Laufe der weiteren religionsgeschichtlichen Entwicklung z. T. sogar die Verbin- 
dung mit ihrem naturhaften Ursprung verloren haben. Die Annahme, daf die 
Balten Gėtter kannten, findet man bereits in der altesten Ouelle, in Herodots 
Historiarum Libri (IX) aus dem 5. Jh. v. Chr. bestūtigt. Auch von den Skythen, 
den ostlichen Nachbarn der Balten, und von den Stimmen der Budynen und 
Gelonen, die einige Wissenschaftler mit den Balten in Verbindung bringen, weifš 
man, dafš sie Gėtter verehrten (/ĮosaTyp, Kannncros, Illumosa, 1982, S. 352—-359). 
Der rėmische Historiker Pomponius Mela sagt ūber die Neuren, Gelonen, 
Melanchlaenen und andere Stimme, dafš sie den Gott Mars angebetet hatten. 
Mela hat jedoch Herodots Schriften gekannt und dessen Aussagen in leicht 
modifizierter Form in seinen Werken wiedergegeben. Uberzeugender ist dagegen, 
was wir bei Tacitus lesen. Tacitus sagt von den Aisten, deren Zugehėrigkeit zu 
den Balten von fast niemandem bezweifelt wird, dafš sie die Mutter der Gėtter, 
also eine personale Gottheit, verehrt hatten. Wenn sie eine Muttergėttin anbeteten, 
dūrfte der logische Schluf erlaubt sein, dafš sie auch andere Gėtter, mėglicher- 
weise deren Kinder, kannten. Schliešlich weif man von den siidwestlichen 
Nachbarn der Balten, von den Germanen, dafš sie an die Existenz von Gėttern 
glaubten. Das gleiche gilt fūr die Stimme zwischen Weichsel und Oder, die 
manchmal zu den Balten gerechnet werden (Gimbutienė, 1985, S. 66). Die den 
Balten nahestehenden Nahanarvalen sind bekannt fūr ihren Zwillingskult. Die 
Verehrung gėttlicher Zwillinge ist jedoch ein besonders typisches Merkmal der 
baltischen Religion und Mythologie (Mucbo, 1980, S. 154; ABanos, Tonopos, 
1983). Vom 12. Jh. an werden baltische Gėtter in fast allen Ouellen erwūhnt 
und beim Namen genannt. Papst Innozenz III. beklagt in einer Bulle von 1199, 
daf die livlandischen Stimme die allein Gott gebūhrende Ehre den unvernūntfti- 
gen Tieren, den belaubten Biumen, dem klaren Wasser und dem grinen Gras, 
darūberhinaus aber auch den „unsauberen Geistern“ erweisen wūrden. „Unsau- 
bere Geister“ oder „Damonen“ war die damals gangige Bezeichnung fūr die 
Gėtter nichtchristlicher Religionen. In einer anderen, 1216/17 verfašten Bulle 
wird berichtet, wie sich die Pruzzen rūhmen, weil ihre Gėtter oder Dimonen 
alles im Uberflu8 besitzen. Auch Papst Gregors IX. Behauptung, da die Pruzzen 
ihren Damonen mit Blumen bekrūnzte Madchen zum Opfer brachten, darf als 
Hinweis auf einen Gėtterglauben bei den Pruzzen gewertet werden, obwohl 
der Papst mit dieser Bulle (1232) sicher eine andere Intention verfolgt hat. Bei 


— 99 — 


EINLEITUNG 





Oliverus von Paderborn ist es offensichtlich, dafš die „heidnischen“ Balten nicht 
eigentlich Ouellen, Biume, Berge, Felsen und Taler verehrten, sondern die in 
diesen Naturgegebenheiten wohnenden Gottheiten, die er aufzahlt und mit 
lateinischen Namen benennt. In spateren Ouellen finden sich Hinweise auf die 
von anderen baltischen Stimmen verehrten Gėtter. Der Friedensvertrag des 
Deutschen Ordens mit den Pruzzen (1249) erwahnt z. B. den pruzzischen Gott 
Curche und „andere Gėtter“, die Hypatios-Chronik nennt die von den Litauern 
verehrten Gėtter Nunadej, Teljavel', Diveriks, den Hasengott, Mejdejn, in dem 
russischen Zusatz zu der Chronographie des Johannes Malala - die Gėtter Andaj, 
Perkun, Žvoruna und Teljavel', die Livlūndische Reimchronik Perkun, der Bericht 
des ermlūndischen Bischofs (1418) die pruzzischen „Damonen“ patollum und 
Natrimpe, das Historische Werk von Laonikos Chalcocondylas die griechisch 
bezeichneten žemaitischen Gottheiten Apollo und Artemis, die Geschichte Polens 
von Jan Dlugosz die lateinisch benannten litauischen Gėtter Vulcanus, Juppiter, 
Diana und Aesculapius, die Chroniken von Simon Grunau und Lukas David 
pruzzischen Gėtter Patollo, Potrimppo, Perkuno, Wurschayto, Szwaybrotto und 
Curche. Weitere Gėtter und Gottheiten niederen Ranges werden in den 
Constitutiones Synodales der pruzzischen Bischėfe, im Sudauer Biichlein, im Werk 
von Jan Lasicki und in anderen, spateren Ouellen erwahnt. 

Die von den historischen Ouellen belegte Tatsache, dafš die vorchristlichen 
Balten sehr wohl Gėtter kannten und verehrten, wird von den Folkloreguellen 
sowie durch den sprachwissenschaftlichen Befund bestatigt. Alle baltischen 
Sprachen haben ein Wort zur Bezeichnung des Gottesbegriffes (lit. dievas, 
lett. Jievs, pr. deiws), das in der litauischen und lettischen Folklore jedoch 
gleichzeitig der Eigenname des Himmelsgottes ist (Dievas, Dievs). Mit diesem 
Namen wurde nach der Einfūhrung des Christentums auch der christliche Gott 
benannt. In vielen indoeuropaischen Sprachen dienen Wėrter dieser Wurzel 
sowohl als Gattungsbezeichnung fūr „Gott“, als auch als Eigenname des 
Himmelsgottes (altind. devd „Gott“, Dydus „Himmelsgott“; gr. Zevs „Zeus, 
Himmelsgott“, altluvisch Tiuaz „Sonnengott“, lat. deus „Gott“, Juppiter „Jupiter, 
Himmelsgott“,altskand. tivar „Gėtter“, Tyr „Himmelsgott“ u. a.). Allen baltischen 
Sprachen gemeinsam ist das Wort zur Bezeichnung des Donnergottes 
(lit. Perkūnas, lett. Pėrkons, pr. Percunis).Sein Name taucht sowohlin der lettischen 
als auch in der litauischen Folklore sehr hūufig auf. Die Mythologien anderer 
indoeuropaischer Volker kennen dhnliche Gottheiten, die mit stammverwandten 
Namen bezeichnet werden (slav. ITepyn „Donnergott“,altskand. Fjorgyn „Mutter 
des Donnergottes“, altind. Parjūnya „Gott der Sturmwolke und des Regens“ 
(Mudu, 1980, S. 153-156, 527-530; Tamkpenunae, HBanos, 1984, S. 790-799; 
Vėlius, 1986, S. 13, 16). Entsprechungen in anderen indoeuropaischen Sprachen 


— 100 — 


EINFUŪHRUNG IN DIE OUELLENKUNDE ZUR BALTISCHEN RELIGION UND MYTHOLOGIE 





und Mythologien hat auch der in einigen wenigen Ouellen erwahnte Velnias, 
der in der lettischen und litauischen Folklore eine grofše Rolle spielt. Er war 
entweder ein abstraktes mythisches Wesen oder ein Gott. Ihm nahe stehen der 
slavische Benec/Bono0c, der indische Vdruna, der keltische Vellaunus, der 
germanische Ullr, UII, Ullinn, die auch alle als personale Gėtter vorgestellt wurden 
(Vėlius, 1987, S. 255-274). 

Aufgrund der Ouellenlage kann also zweifelsfrei festgestellt werden, dal die 
Balten nicht allein Gėtter kannten und verehrten, sondern dafš ihre Gėtter ganz 
offensichtlich mit anderen indoeuropaischen Gottheiten genetisch verbunden 
sind. Es darf angenommen werden, da diese Gėtter zum gemeinsamen 
mythisch-religiosen Erbe der Indoeuropaer gehėren. Eine Eigentūmlichkeit der 
baltischen Gėtterwelt besteht allerdings im Nichtvorhandensein einer klar 
umrissenen Hauptgottheit, die das ganze Pantheon beherrscht, wie etwa der 
griechische Zeus, der indische Indra oder der germanische Odin. In den 
verschiedenen baltischen Ouellen werden unterschiedliche „oberste Gėtter“ 
genannt. In der Hypatios-Chronik ist es Nunadej, in der Einfūgung der Malala- 
Chronik Andaj, bei Simon Grunau und Lukas David Patollo, in den Constitutiones 
Synodales der pruzzischen Bischėfe, im Sudauer Biichlein und bei Jan Malecki 
Ockopirmus, in der Chronik von Matys Stryjkowski Prokorimos und bei Jan Lasicki 
Auxtheias Vissagistis. Und damit sind noch nicht alle genannt. In ihren Funktionen 
stehen sich Nunadej, Ockopirmus und Auxtheias Vissagistis nahe. Mėglicherweise 
handelt es sich sogar um dieselbe Gottheit, die bei den verschiedenen baltischen 
Stammen (bei Litauern, Sudauen und Žemaiten) unterschiedlich bezeichnet wird. 
Jedenfalls beobachten wir bei den Balten die Tendenz, einen Himmelsgott an 
die Spitze des Pantheons zu setzen. Aber viel hūufiger als die hier aufgezahlten 
Gėtter finden wir in den Ouellen den Donnergott Perkūnas erwdhnt. Ihm war 
auch das Staatsheiligtum im Zentrum von Vilnius, der Hauptstadt des Grofšfūrsten- 
tums Litauen, gewidmet. Daraus kėnnte man den Schluf ziehen, da Perkūnas 
in der Epoche der Kreuzzūge an die erste Stelle des Pantheons rūckte, weil er 
wie der indische Indra und der slawische Perun Schutzgott der Krieger war. 
Dennoch erscheint uns bei Berūcksichtigung des gesamten Ouellenbefundes 
(nach der Zahl und Hierarchie der dort gennanten Gėtter und Gottheiten 
niederen Ranges) die Hypothese (Vėlius, 1983) am ūberzeugendsten, dafš die 
Ostbalten (besonders die Litauer) mehr die Himmelsgėtter, die Balten des 
mittleren Areals (Žemaiten, Sudauer) mehr die irdischen und die Westbalten 
(Pruzzen), wenn man dem Zeugnis von Simon Grunau, Lukas David und 
anderen trauen kann, mehr die Unterweltgėtter verehrt haben. 

In den historischen Ouellen ist also unzweideutig von verschiedenen 
baltischen Gėttern die Rede. Unter diesen Umstanden ist es nicht mehr mėglich, 


— 101 — 


EINLEITUNG 





ihre Anwesenheit im System der baltischen Religion und Mythologie ab- 
zusprechen, oder zu behaupten, die Litauer und andere Balten hatten nur den 
einen Gott Perkūnas gehabt, wie es manche Historiker immer noch tun. Bleibt 
zu fragen, warum die altere Forschung der Meinung war, die baltischen Vėlker 
haūtten keine Gottheiten gekannt, obwohl doch auch sie mit den historischen 
Ouellen vertraut war. Hierbei haben verschiedene Faktoren eine Rolle gespielt. 
Die gegen Ende des 19. Jahrhunderts erschienenen Arbeiten von Edward Burnett 
Tylor ūber den Ursprung der Religion und ihre primaren Formen haben auf die 
religionswissenschaftliche Forschung einer ganzen Epoche sehr grofšen Einfluš 
ausgetbt. Sie haben die Aufmerksamkeit der Wissenschaftler von den Gėttern 
abgelenkt und den mythischen Wesen niederer Ranges (den „Geistern“) 
zugewandt. Auch die den Gėttern gewidmeten Rituale und die damit 
zusammenhūngenden Mythen erweckten zu dieser Zeit weniger wissenschaft- 
liches Interesse als die noch im Volke lebendigen Kalender- und Familienfeste, 
die mythologischen Erzahlungen, die Ouacksalbereien, Zauberei und Aber- 
glaube. Beinahe alle Religionen galten damals als ursprūnglich, ūberall suchte 
man nach Relikten des Animismus. Das war eine historisch berechtigte und 
nūtzliche Forschungsrichtung. Sie verhalf der noch jungen Religionswissen- 
schaft zu einem tieferen Verstūndnis dieser in allen Vėlkern anzutreffenden 
UŪberlieferungen, fiihrte zur Entdeckung der Folklore als neuer Ouellengruppe 
und zur Vervollkommung der Methoden zu ihrer Erschliešung. Besonders 
intensiv wurde der Einflufs der natūrlichen Gegebenheiten auf die Entwicklung 
der Religionen untersucht. Selbst von Vėlkern mit sehr hohem sozialem und 
wirtschaftlichem Entwicklungsstand, wie den Indoeuropaern, wurde angenom- 
men, daf sie keine Gėtter hatten, sondern Naturkrafte verehrten. Und in dieses 
Schema wurde auch die baltische Religion eingeordnet. Andererseits saben 
auch die Ouellen Anlaf zu einer animistischen Interpretation der baltischen 
Religion, da dort von den Pruzzen, Letten und anderen Balten immer wieder 
gesagt wird, dafs sie die Geschopfe statt den Schėpfer anbeteten: die Sonne, 
den Mond, die Sterne, die Biume, die Tiere und Pflanzen. Diese Aussage finden 
wir auch bei Papst Innozenz III., bei Oliverus von Paderborn, Peter von Dusburg, 
Bischof Nikolaus von Samland (1442) und vielen anderen Autoren bestūtigt. 
Ahnliches lesen wir sogar in den Schriften der Rigaer und Vilniuser Jesuiten. 
Man darf aber nicht vergessen, dalš es sich hierbei um einen festen Topos 
handelt, ein Etikett, das allen autochthonen Religionen angeheftet wurde. Diese 
Auffassung vom Wesen des „Heidentums“ kann namlich biblische Autoritūt 
fūr sich in Anspruch nehmen, da schon Paulus in Rom 1, 25 gegen die „Heiden“ 
den Vorwurf erhebt, dafš sie den Geschopfen die Ehre geben, die dem Schėopfer 
gebūhrt. Die dritte Ursache fūr die Entstehung der alteren Forschungsansicht 


— 102 — 


EINFUŪHRUNG IN DIE OUELLENKUNDE ZUR BALTISCHEN RELIGION UND MYTHOLOGIE 





kann man in der Spezifik der baltischen Gėttervorstellung erblicken. Die Gėtter 
waren bei den Balten nicht Ausdruck philosophischer, moralischer oder 
asthetischer Kategorien wie bei den Indern in der postvedischen Zeit oder wie 
bei den Griechen in der Epoche der Klassik und des Hellenismus, sondern mit 
konkreten Naturerscheinungen verbunden. Das gilt aber nicht nur fūr die 
baltische Religion, sondern fūr die archaische indoeuropaische Religion 
insgesamt. Im Baltikum wurde die Natur tatsachlich hoch geachtet. Es gab 
Waldchen und einzelne Būume, Flūsse, Seen, Hūgel und Steine, die als heilig 
betrachtet wurden. Das spiegelt sich in der baltischen Toponomastik wider. 
Allein in Litauen gibt es mehr als 500 Ortsnamen, die das Wort šventas (heilig) 
enthalten. Dabei handelt es sich um die Bezeichnung von Flūssen, Seen, 
Waldchen, Hūgeln und Steinen. Eine noch grėfšere Anzahl von Ortsnamen ist 
von den Namen einzelner Gėtter und mythischer Wesen (Dievas, Perkūnas, 
velnias, kaukas) oder anderen sakralen Termini (z. B. alkas „Hain“) abgeleitet. 
Die mit diesen Toponymen bezeichneten Ortschaften wurden wohl besonders 
verehrt, vielleicht sogar als heilige Statten betrachtet. Wir finden sie ūber ganz 
Litauen verstreut. 

Auch die grofe Verehrung des Feuers zeugt von der Naturbezogenheit der 
baltischen Religion und Mythologie. Von ihr berichten viele historische Ouellen. 
Verfasser, die das Baltikum nur oberflachlich kannten, begnūgten sich mit der 
blofen Feststellung, dafš die Litauer, Pruzzen und andere baltische Stimme das 
Feuer verehrten, weshalb sie auch „Feueranbeter“ senannt wurden. Die besser 
unterrichteten Chronisten erklarten, wofūr das Feuer benutzt wurde, wie und 
wer es hūtete und mit welchen Gottheiten es verbunden war. Peter von Dusburg, 
Hieronymus von Prag, Jan Dtugosz, Simon Grunau, Matys Stryjkowski, Nikolaus 
Lasocki, Johann Friedrich Rivius und viele andere Ouellenautoren hielten das 
von den Balten verehrte Feuer fūr ewig und unauslėschlich. Es wurde stets am 
Brennen gehalten und durfte niemals ausgehen. Es gab speziell zur Bewachung 
des Feuers bestellte Priester, die daneben noch andere kultische Pflichten hatten 
und oft auch als Zukunftsdeuter arbeiteten. Simon Grunau behauptet, dafš das 
ewige Feuer zu Ehren des Gottes Perkūnas brannte. Dlugosz nennt in diesem 
Zusammenhang die rėmischen Gėtter Vulcanus und Iovis, wobei sich hinter Iovis 
wiederum Perkūnas zu verbergen scheint. Das Vorhandensein eines ewigen 
Feuers sowie der zum Feuerkult speziell bestellten Personen rūckt die baltische 
Religion in die Nahe der hethitischen, indischen und rėmischen Religion 
(Tamkpenunae, ABanos, 1984, S. 700-701). In spateren Ouellen begegnen wir 
darūber hinaus Erwahnungen des heilisgen Herdfeuers, das z. T. zur Gottheit 
hypostasiert erscheint und dann den Namen Šventoji Panikė oder Gabija trūgt. 
Das Feuer in der Getreidedarre (jauja) heišt Gabjauja, Gabjaujis, Gabjaukuras u. a. 


— 103 — 


EINLEITUNG 





Die Balten pflegten einen Teil der Kriegsbeute als Brandopfer den Gėttern 
darzubringen, darunter auch Kriegsgefangene. Auch die Leichen der Verstor- 
benen wurden verbrannt. 

Ist die Naturbezogenheit der baltischen, ebenso wie aller anderen archaischen 
Religionen auch unbestreitbar, so enthalten die Ouellen jedoch andererseits 
zahlreiche Aussagen, die unsere Annahme rechtfertigen, dafš die Verehrung nicht 
den Naturerscheinungen an sich, sondern den in ihnen zum Vorschein 
kommenden Gottheiten galt. Das z. B. die Litauer nicht direkt den Wald, das 
Feuer und die Nattern anbeteten, sondern sie fūr heilig erklūrten, weil sie 
glaubten, dafš in ihnen Gėtter leben, wird von Jan Dtugosz bezeugt. Die Pruzzen 
verehrten eine heilige Eiche in ihrem Hauptheiligtum, weil sie sie fūr den Sitz 
ihrer hėchsten Gėtter hielten. Davon berichten Simon Grunau, Kaspar Henne- 
berger, Lukas David und andere pruzzische Ouellen. Den Visitationsberichten 
der Jesuiten und Rigaer Chroniken zufolge waren Eiche und Linde auch fūr die 
Letten heilige Biume, und sie brachten Opfer unter ihnen dar. Doch opferten sie 
nicht den Biumen, sondern den Gėttern. 

Die ausgepragte Achtung fūr die Natur zeugt vom archaischen Charakter der 
baltischen Religion und Mythologie und rūckt sie in besondere Verwandtschaft 
zur keltischen Religion. In der Geschichte ihrer Erforschung legte dies bei vielen 
Wissenschaftlern die Vermutung nahe, da auch die Kulthandlungen unter 
freiem Himmel durchgefiihrt wurden und die Balten deshalb keine Heiligtūmer 
besafšen. 

Wenn man Herodot Glauben schenken kann, so hatte der grėšte Teil der 
Stūimme, die manche Wissenschaftler mit den Balten in Verbindung bringen, 
und die Skythen, die 6stlichen Nachbarn der Balten, im 5. Jh. v. Chr. keine 
Kultbauten. Eine Ausnahme bilden nur die Gelonen, von denen Herodot zu 
berichten weifš, dafš sie nach griechischem Vorbild einzelnen Gėttern gewidmete 
und mit Holzstatuen geschmiickte Heiligtiimer errichteten. Herodot hielt die 
Gelonen fūr Griechen, die in uralten Zeiten ausgewandert waren und sich unter 
den Budynen angesiedelt hatten. Nach Tacitus hatten im 1. Jh. n. Chr. auch die 
Balten und ihre sūdwestlichen Nachbarn, die Germanen, keine Tempel besessen. 
Dagegen beschreibt er ziemlich ausfūhrlich die heiligen Haine der verschiedenen 
germanischen Stimme, in denen sie opferten, die Gėtter verehrten und andere 
religi6se Handlungen verrichteten. Es ist tatsachlich anzunehmen, daf in den 
altesten uns bekannten Zeiten (1. Jahrtausend vor Chr. bis 1. Jh. n. Chr.) weder 
bei den Balten noch bei ihren Nachbarvėlkern der Bau von Heiligtūmern ūblich 
war. Religi6se Rituale wurden an heiligen Statten unter offenem Himmel 
begangen. Baltische Kultbauten werden erst seit dem 12. Jh. n. Chr. erwahnt: in 
den Magdeburger Annalen, in den Chroniken vom Magister Vinzenz, bei Wigand 


— 104 — 


EINFUŪHRUNG IN DIE OUELLENKUNDE ZUR BALTISCHEN RELIGION UND MYTHOLOGIE 





von Marburg, bei Jacgues d'Aix, in dem Brief des Romischen Kaisers Sigismund 
an den polnischen Kėnig Jogaila, in der Erzahlung des Hieronymus von Prag, in 
der Geschichte Polens von Jan Dlugosz, in dem Auszug aus der Geschichte Litauens 
von Augustinus Rotundus und anderen Ouellen. Das Vorhandensein von 
Menschenhand errichteter Heiligtūimer im Baltikum bestūtigen auch archūolo- 
gische Ausgrabungen. Ūberreste solcher Anlagen wurden in den ehemals von 
Balten besiedelten Gebieten (in Tuschemlj, Smolensker Gebiet, vgl. Tperbaxos, 
Imu, 1963, S. 31—32, 59, 65, 96-99; in Masuren, vgl. Szymanski, 1967, S. 232-237), 
aber auch auf dem Territorium des heutigen Litauen (in Bačkininkėliai und 
Kurmaičiai, vgl. Daugudis, 1982, S. 34—37, und in Vilnius, vgl. Kitkauskas, Lisanka, 
1986) entdeckt. Es ist interessant, dafš die von den Archūologen in Tuschemlj und 
Bačkininkėliai freigelegten baltischen Heiligtūmer Rundbauten sind. Die 
Ausgrabungen haben auch die Kenntnisse iiber das Heiligtum in Vilnius erweitert 
und vertieft, die der Nachwelt in dem Auszug aus der Geschichte Litauens von 
Augustinus Rotundus ūberliefert wurden. Andere Ouellen aus etwa derselben 
Zeit vermitteln jedoch einen anderen Eindruck von den heiligen Statten der Balten. 
Philipp Kalimach behauptet z. B. auch, da die Litauer keine Tempel kannten 
und ihre Kulthandlungen wie die keltischen Druiden in heiligen Hainen 
verrichteten. Auch Peter von Dusburg erwdhnt keine Heiligtiimer, obwohl sich 
gerade beiihm der Bericht von einem religiėsen und kultischen Zentrum der Balten 
in Romow findet, wo der Oberpriester Criwe residierte. Von irgendwelchen 
Gebauden innerhalb dieser Kultstatte weifS weder Simon Grunau noch einer seiner 
vielen Nachfolger etwas zu sagen, obwohl sie die dort befindliche Eiche sehr genau 
beschrieben haben. Der heilige Baum war namlich mit den Abbildungen der 
hėchsten pruzzischen Gėtter geschmickt. Ihrer Beschreibung nach war die Eiche 
lediglich von Stoffvorhingen umgeben, hinter die nur die Oberpriester treten 
durften. Das bedeutet, dafš es dort keinen Tempel oder Abhnliches gab und die 
Gottesdienste in der freien Natur abgehalten wurden. 

Wenn man den Befund der schriftlichen und der archūologischen Ouellen in 
der Zusammenschau betrachtet, kann man eigentlich nur zu dem Schlu6 kom- 
men, dafs die Balten Ende des ersten und Anfang des zweiten nachchristlichen 
Jahrtausends ebenso wie ihre slawischen und germanischen Nachbarn zwar 
schon Kultbauten besafšen, aber noch in sehr geringer Zahl. Manche von ihnen 
waren vielleicht absichtlich ungedeckt, damit das Ritual unter freiem Himmel 
stattfinden konnte, wie bei den Kelten. Auch der Perkūnas-Tempel in Vilnius, 
ein Steinbau, hatte kein Dach. Viele Rituale, besonders anlaflich von Be- 
stattungen, die der Gėttin Žemyna und anderen Gėttern gewidmet waren, 
wurden direkt in der Natur begangen, in den heiligen Hainen, auf Hūgeln oder 
an den Ufern von Seen und Flūssen. 


— 105 — 


EINLEITUNG 





Aufšer den Gelonen, die der „Vater der Geschichte“ wie gesagt fūr ausge- 
wanderte Griechen hielt, sollen die Skythen und ihre Nachbarn Herodot zufolge 
im 5. Jh. v. Chr. auch keine Gėtterbilder gehabt haben. Die Gelonen dagegen 
waren bekannt fūr ihre Holzstatuen*. Gegen die Aussage Herodots spricht der 
beriihmte Satz bei Tacitus, wonach die Balten Abbildungen von Wildschweinen 
zum Schutz vor Feinden, z. B. im Falle von Belagerungen, zu tragen pflegten. 
Wo Abbildungen heiliger oder mythischer Tiere hergestellt werden, kann man 
auch Gėtterbilder vermuten. In Juodkrantė auf der Kurischen Nehrung hat man 
Bernsteinfiguren von Menschen und Tieren aus dem 2. Jahrtausend v. Chr. 
gefunden, die als Amulette getragen wurden (Lietuvos archeologijos bruožai, 1961, 
S. 68-71). Auf den von den Balten bewohnten Territorien waren auch sog. 
„Steinerne Weiber“ aufgestellt. Matthias von Mechow und Johannes Olaus 
Magnus erwadhnen ein solches „Weib“, das die litauisch-russische Grenze 
markiert haben soll. Vom 12. Jh. an ist in den baltischen Ouellen hūufiger von 
„Gėtzenbildern“ die Rede. In den Annales Magdeburgenses wird zum Beispiel 
erzahlt, wie die Christen in die baltischen Heidenlander eingedrungen sind und 
alle Heiligtūimer „mitsamt ihren Gėtzen“ verbrannt haben. Der Friedensvertrag 
des Deutschen Ordens mit den Pruzzen (1249) weifš von der pruzzischen Sitte, 
alljahrlich das Bild des Gottes Curche mit gesammelten Frūchten zu schmūcken. 
In dem Erlafš des samlandischen Bischofs Nikolaus (1442) lesen wir die Klage, 
dafs sich die Pruzzen ganz dem Gėtzendienst hingegeben hūtten. Und der 
Rėmische Kaiser Sigismund schrieb an Kėnig von Polen Jogaila, dafš die 
Gėtzenverehrung auszumerzen sei. Man muĖ zwar bedenken, dafš mit dem Wort 
„Gėtze“ oftmals die Gottheit selber statt ihres Abbildes bezeichnet wurde, aber 
wenn der Pfarrer der Gemeinde Bauska, Wilhelm Boltenius, 1578 anordnet, dafš 
von den Bauern die aus Holz und Stein hergestellten Gėtzen so schnell wie 
moėglich einzusammeln und zu vernichten seien, liegt es auf der Hand, daf 
Gėtterbilder gemeint waren. Ausfūhrlich und genau werden die Gėtterbilder 
auf der im pruzzischen Heiligtum Rickoyott verehrten Eiche von Simon Grunau 
beschrieben. Ein Bild des Gottes Perkūnas war nach Aussage von Augustinus 
Rotundus auch im Vilniuser Perkūnas-Tempel aufgestellt. 

Mit der Herstellung von Gėtterbildern und anderen Gegenstanden religi6ser 
Verehrung hangt auch die Errichtung von Denkmalern fūr die Verstorbenen 
zusammen. Von dieser Sitte berichtet die Verordnung des Bischofs Michael Junge 
von Samland (14267), die Litauischen Annalen, die Chronik von Matys Stryjkowski 
und andere historische Ouellen. Die Verordnung des Bischofs im Samland 
verbietet den Pruzzen die Aufstellung neuer Grabkreuze, wahrend die alten 
abgebrochen werden miūssen. Diese Anweisung ist verwunderlich, da doch 
ausdrūcklich von Grabkreuzen die Rede ist. Offensichtlich waren die Kreuze 


— 106 — 


EINFUŪHRUNG IN DIE OUELLENKUNDE ZUR BALTISCHEN RELIGION UND MYTHOLOGIE 





derart mit Symbolen des alten Glaubens verziert, daf die christliche Bedeutung 
ganz dahinter zurūcktrat**. Die Litauischen Annalen und die Chronik von Matys 
Stryjkowski erzahlt davon, wie nach dem Tode der litauischen Fūrsten Spera 
und Kernius sowie der Mutter des Fūrsten Kukovaitis mit Namen Pajauta auf 
den Grabern hėlzerne „Idole“ aufgestellt wurden, die die Leute spūter als 
Gottheiten verehrten. 

Angesichts dieser Ouellenlage ist entgegen der von Mierzynski und Brickner 
geauferten Meinung tatsachlich davon auszugehen, dafš die Balten Gėtterbilder 
gehabt haben. Um so mehr als die baltischen Sprachen seit alters her eine Reihe 
von Wėrtern zur Bezeichnung solcher Abbilder kennen (vgl. Būga, 1958, 
S. 143—149). Fūr das Vorhandensein von Gėtterbildern spricht auch die sehr alte 
litauische Tradition volkstūmlicher Holzskulpturen (vgl. Galaunė, 1930; Lietuvių 
liaudies menas, 1963; 1965), deren Wurzeln noch im heidnischen Litauen liegen 
und die auch nach Einfūhrung des Christentums erhalten blieb. Sie ist bis heute 
lebendig. 

Das aus den verschiedenen Ouellengruppen (historische, sprachwissenschaft- 
liche, folkloristische und archūologische) sich zusammensetzende, komplexe 
Gesamtbild der vorchristlichen baltischen Religion vereinigt also die typischen 
Zūge einer archaischen Naturreligion mit dem Vorhandensein eines 
indoeuropaischen Pantheons, einzelner, von Menschenhand erbauter Kultstatten 
und Gėtterdarstellungen. Es gab darūberhinaus hoch angesehene Oberpriester, 
die berufsmaūfig sakrale Handlungen verrichteten und zugleich die Zukunft 
vorhersagten. Sie werden im Friedensvertrag des Deutschen Ordens mit den 
Pruzzen (1249), in den Chroniken von Peter von Dusburg, Nikolaus von Jeroschin, 
Simon Grunau, Lukas David und anderen, in der Geschichte Polens von Jan 
Dliugosz, in der Erzahlung des Hieronymus von Prag, in der Schrift des Nikolaus 
Lasocki und anderen Ouellen erwūhnt. Einige Riten mufsten jedoch von den 
Herrschern vollzogen werden (vgl. das Chronicon Dubnicense). Auch noch nach 
der Christianisierung, als die alten Brauche geheimgehalten werden mulšten, ist 
die Rede von speziellen Personengruppen, die mit der Durchfūhrung des 


* Es ist, nebenbei bemerkt, interessant, dafš die Statuen der Gėttinnen Demeter und 
Persephone (vgl. Pycaesa, 1979, S. 38—45), hergestellt von den am Nordufer des Schwarzen 
Meeres siedelnden Griechen, dem Typ und der Gestaltung nach den christlichen Holz- 
skulpturen in Litauen sehr šhnlich sehen. Die letzteren sind im 18. und 19. Jahrhundert 
entstanden. 

** Noch heute gibt es in Litauen viele eiserne Grabkreuze, die mit allerhand vorchristlichen 
Symbolen geschmiickt sind. 


— 107 — 


EINLEITUNG 





Zeremoniells betraut waren und von sich behaupteten, dafš sie von den alten 
Opferpriestern abstammten. Dafš die Balten aušerdem gerne zauberten und 
wahrsagten, wird erzahlt von Adam von Bremen, im Incipiunt descripciones 
terrarum von 1255, in der Livlūndischen Reimchronik, in der Chronik Heinrichs des 
Letten, in den ostpreufischen, livlindischen und kirchlichen Verordnungen 
sowie in vielen anderen Ouellen. Matthaus Pratorius zahlt mehr als zwanzig 
verschiedene Arten des Zaubers auf. Auch die Prophezeiung der Zukunft wurde 
auf sehr unterschiedliche Weise praktiziert: durch Schmelzen von Wachs, 
Bleigiefšen, Beobachten von Bierschaum, Vogelflug, Rauchbewegungen, Sterne, 
Windrichtungen, rinnendes Blut und anderes. All diesen Zeugnissen zufolge 
besafšen die Balten eine bestimmte Schicht von Priestern, die die Kulthand- 
lungen zu verrichten hatten. Sie hielten sich dabei an feste Traditionen, die die 
Art des Opfers und die Techniken der Magie bestimmten. In dieser Hinsicht 
kėnnen die Balten mit den Kelten verglichen werden, obwohl wir ahnliche 
Formen des Priestertums auch in anderen indoeuropaischen Religionen 
antreffen, z. B. bei den Griechen, Rėomern und Indern. Viele baltische Religions- 
guellen beschaftigen sich mit den Bestattungssitten der Balten und den darin 
zum Ausdruck kommenden Jenseitsvorstellungen. Besonders hūufig ist die 
Rede von der Leichenverbrennung, weil diese Form der Bestattung von den 
Christen als besonders abscheulich gebrandmarkt wurde. Wulfstan beschreibt 
sie in seinem Reisebericht als erster. Die Leichenfeier war grandios. Sie dauerte 
ein bis zwei Monate. Und wenn ein Kūonig oder ein anderer hoher Wūrdentrūger 
starb, konnte sie bis zu einem halben Jahr dauern. Zur Zeit der Leichenfeier 
lag der Verstorbene eingefroren auf dem Boden seines Hauses, wahrend die 
Festversammlung tafelte und spielte. Am letzten Tag wurde der ūbriggeblie- 
bene Besitz des Verstorbenen an die Gewinner eines Pferderennens verteilt 
und die Leiche verbrannt. 

Bartholomūus Anglicus, der schon 6fter erwahnte Friedensvertrag von 1249, 
Incipiunt descripciones terrarum, die Chronik von Peter von Dusburg und die 
Schriften von Jan Dtugosz berichten uns, dafš die Verstorbenen, angetan mit 
festlichen Gewandern, zusammen mit ihren Waffen, Reitpferden, Lieblingstieren, 
Schmuckgegenstūnden, aber auch mit Dienern und Sklaven eingeaschert wurden. 
Von Šventaragis wissen wir, dafs er hoch zu Rofš, vollstūndig bekleidet und 
umgeben von seinen Lieblingssklaven, Falken und Windhunden verbrannt 
wurde. Philippe de Mėzičres ūberliefert die eigentliche Verbrennungszeremonie. 
Der verstorbene Herrscher wurde in voller Bewaffnung auf ein weišes Pferd 
gesetzt, wie wenn er noch am Leben ware. Um ihn herum baute man eine Art 
Haus oder Kafig aus Tannenzweigen. Darin wurde er zusammen mit seinem 
besten Freund oder Vertrauten verbrannt. Die archūologischen Funde bezeugen 


— 108 — 


EINFUŪHRUNG IN DIE OUELLENKUNDE ZUR BALTISCHEN RELIGION UND MYTHOLOGIE 





auch aus frūherer Zeit, als man im Baltikum noch die Kėrperbestattung pflegte, 
die Beigabe derselben Gegenstūnde und Lebewesen: neben dem Gebein des 
Verstorbenen fand man hūufig viel Schmuck, Waffen und Tierknochen, vor allem 
Pferdegerippe (vgl. Engel, 1935; Engel, La Baume, 1937; Lietuvos archeologijos 
bruožai, 1961; Latvijas PSR arheologija, 1974, u. a.). 

Von den litauischen Leichenfeiern (mit Trinkgelage) berichtet auch Heinrich 
der Lette. Die Tradition der Leichenfeier blieb in den baltischen Landern bis ins 
20. Jh. lebendig. Sie wird in zahlreichen Ouellen des 16. bis 18. Jh. erwahnt. In 
Ostpreufšen fanden noch im 16. Jh. anlašlich der Leichenfeiern Pferderennen 
statt. Ein Vergleich mit den Skythen, Griechen, Rėmern und Slawen, von denen 
wir aus schriftlichen wie aus archdologischen Ouellen wissen, wie sie ihre Toten 
verabschiedeten, zeigt, da die baltischen Bestattungssitten zahlreiche 
gesamtindoeuropaische Zūge aufweisen: die sehr lange Dauer der Leichentfeier, 
wahrend der die Gaste essen, trinken und spielen, das Pferderennen, die 
Aufbahrung der Leiche auf dem Fufšboden, die Verbrennung zusammen mit 
Pferden und angehėrigen Personen (zum indoeurop. Vergleich siehe Volkaitė- 
Kulikauskienė, 1971; Daikovičius, 1973, S. 110-112; ĮĮosaryp, Kanxucros, 
Illumosa, 1982, S. 125—127, 309-314). 

Die baltische Sitte, die Verstorbenen mit reichen Grabbeigaben zu bestatten, 
beruht auf dem Glauben an ein Jenseits, das im Prinzip eine Fortsetzung des 
diesseitigen Lebens darstellt. Man ging ganz selbstverstandlich davon aus, da 
die Toten in der anderen Welt all das brauchen, was sie im irdischen Leben 
gebraucht haben. Diese Erklarung findet sich auch haufig in den Schriftdenk- 
malern. So schreibt z. B. Bartholomūus Anglicus, das „die Diener und 
Dienerinnen und viele kostbare Gegenstinde zusammen mit der Leiche 
verbrannt wurden, weil man glaubte, dafš sie durch die Verbrennung glūcklich 
im Land der Lebendigen ankommen, wo sie fūr immer in die Heimat der Freude 
und des ewigen Lebens eingehen“. Auch im Incipiunt descripciones terrarum lesen 
wir, dafš nach dem Glauben der Pruzzen „die Verstorbenen all die Dinge (die 
mit ihnen bestattet wurden, Anm. von N. V.) im jenseitigen Leben brauchen 
werden“. Nach Peter von Dusburg werden „die verbrannten Sachen mit dem 
Verstorbenen auferstehen und ihnen dienen wie frūher“. Heinrich der Lette 
ūberliefert die historische Begebenheit, dafs sich 50 litauische Frauen nach dem 
Tode ihrer Manner in der Schlacht erhūngten, weil sie glaubten, dafš „sie spater 
mit ihnen in einem neuen Leben zusammenleben wūrden“. 

In der russischen Abschrift der byzantinischen Malala-Chronik (1261) hat sich 
ein einzigartiges Dokument erhalten, das fūr das Verstandnis der litauischen 
Bestattungssitten von eminenter Wichtigkeit ist: der Mythos von Sovijus. Der 
Mythos zeugt davon, dalš die Balten drei Arten von Bestattungen kannten: die 


— 109 — 


EINLEITUNG 





Beerdigung, die Bestattung in einem Baumstamm und die Leichenverbrennung. 
Der Sovijus-Mythos erklart, warum die Verbrennung fūr die beste Bestattungsart 
gehalten wurde. Feuer- und Erdbestattung lassen sich im Baltikum archaologisch 
nachweisen, die Baumbestattung dagegen nicht. Sie scheintjedoch in besonderen 
Fallen bis in historische Zeit hinein praktiziert worden zu sein. Uber die 
Bestattungsbaume findet man Bemerkungen in der litauischen, besonders 
aukštaitischen Folklore (Vėlius, 1983, S. 240), und Jakob Lawinūski (16. Jh.) 
berichtet, dafš die litauischen Aukštaiten die ungetauften Kinder manchmal nicht 
in der Erde begruben, sondern auf Linden legten. In einem anderen Mythen- 
fragment, das die Litauischen Annalen ūberliefert haben, wird erzahlt, wie der 
Brauch entstanden ist, die verstorbenen litauischen Herrscher im Šventaragis- 
Tal zu verbrennen, dort, wo die Vilnia in die Neris mūndet. Diese beiden Mythen 
sind fūr die Forschung von grošem Wert, weil sie Aufschlufš geben ūber die 
baltischen Vorstellungen vom Leben nach dem Tode. Dariūber hinaus verfūgen 
wir nur ūber vereinzelte Hinweise. So schreibt z. B. Magister Vinzenz in seiner 
Chronik von 1203, dafš die Jatvingen an den Ūbergang der Seelen in andere 
Lebewesen glaubten (sog. Metempsychose). Der Friedensvertrag von 1249 
erwahnt im Zusammenhang mit der Verbrennung eines Verstorbenen, dafš er 
nach der Einascherung auf seinem Rofš durch den Himmel ins Jenseits fliege. 
Den Litauischen Annalen zufolge mūssen die Verstorbenen, um ins Jenseits zu 
gelangen, einen hohen Berg erklimmen. Von daher kann man die ins Grab 
gelegten oder ins Feuer sgeworfenen Luchs- und Barenkrallen als Hilfsmittel fūr 
die Bergbesteigung deuten. Der Sovijus-Mythos kennt dagegen ein Jenseits in der 
Unterwelt (pragaras), das der Verstorbene durch neun Tore hindurch betreten mub. 
Bei Jan Dtugosz wiederum leben die Toten auf der Erde weiter, und zwar unweit 
der Stelle, an der sie verbrannt wurden, weshalb man ihnen auch Lebensmittel 
zurūckliefs. In den spateren Ouellen (16.—-18. Jh.) heift es gewohnlich, dafš die toten 
Seelen entweder in dem Hause, in dem sie gelebt hatten, oder auf dem Friedhof 
gespeist wurden. Zu der Zeit glaubte man wohl, dafš die Seelen der Verstorbenen 
nur anlafšlich eines Festes am Essen teilnehmen. 

Die Bestattungsbrauche werden in den alteren Ouellen relativ ausfūhrlich 
beschrieben. Was andere Rituale und Kulte betrifft, ist die Uberlieferung 
bedeutend sparlicher. Haufiger ist von Opferungen die Rede, besonders von 
der Verbrennung eines Teiles der Kriegsbeute, darunter auch der Kriegsgefange- 
nen. In nachreformatorischer Zeit wird dagegen nur mehr von Familienfesten 
zum Gedachtnis der Verstorbenen erzahlt. Das Chronicon Dubnicense aus dem 
14. Jh. ūberliefert die Beschreibung eines Rituals beim Friedensschlufė. 

Die bereits mehrfach erwahnte Opferung von Kriegsgefangenen hat in der 
Forschung sehr unterschiedliche Meinungen hervorgerufen. Da es vorzugsweise 


— 110 — 


EINFUŪHRUNG IN DIE OUELLENKUNDE ZUR BALTISCHEN RELIGION UND MYTHOLOGIE 





die Ouellen aus der Epoche der Kreuzzūge sind, die von Menschenopfern 
berichten, ist man vielfach geneigt gewesen, sie fūr blofše Greuelgeschichten zu 
halten (Jurginis, 1976, S. 19—32). Die Skythen, welche im Altertum Nachbarn 
der Balten waren, haben jedoch tatsachlich Kriegsgefangene ihren Gėttern 
geopfert (/losaTryp, KanxucTos, Ilumosa, 1982, S. 122—123). Der Ausgang eines 
Zweikampfes mit einem Kriegsgefangenen galt bei den Germanen als Omen fūr 
Erfolg oder Miferfolg eines Kriegszuges (Tacitas, 1972, S. 10-11). Es ist daher 
durchaus anzunehmen, dafš auch die Balten diese Brauche kannten, zumal sie 
viele archaische Zūge der indoeuropaischen Religion bewahrt haben. Vielleicht 
hat der Hafs gegen die grausamen und erbarmungslosen Feinde sie dazu bewegt, 
eine alte Tradition wieder aufleben zu lassen. Aber diese Frage bedūrfte noch 
einer genaueren Untersuchung. Im grofšen und ganzen ist das Problem des 
Menschenopfers bei den Indoeuropaern noch nicht endgūltig gelėst (Takpe- 
aun3e, HaanoB, 1984, S. 483). 

Neben dem bereits besprochenen Sovijus- und Šventaragis-Mythos sind noch 
einige andere Mythen und Mythenfragmente zu erwahnen: ūber den Hammer, 
mit dessen Hilfe die Sonne befreit wurde (bei Hieronymus von Prag), ūber die 
Grūndung der Stadt Vilnius (bei Matys Stryįkowski und in den Litauischen Annalen), 
Erzahlungen ūber die Herkunft verschiedener baltischer Stimme und Reisen in 
die von ihnen einst bewohnten Gegenden und ūber die Herkuntft religioser und 
anderer Brauche (in den Litauischen Annalen, bei Jan Dtugosz, Erasmus Stella, Simon 
Grunau, Matys Stryjkowski und Jan Lasicki). Diese Mythen sind zum Grofšteil 
sehr alt und haben Entsprechungen in der Mythologie und Literatur anderer 
indoeuropaischer Vėlker (Skythen, Germanen, Slawen, Inder u. a.). 

Diese kurze Ubersicht erlaubt den Schluf, dai die in den historischen Ouellen 
erhaltenen Materialien Auskunft geben ūber die wichtigsten Aspekte der 
altbaltischen Religion und Mythologie. Man kann eine Vorstellung gewinnen 
von den Hauptgottheiten (Name, Funktion, Stellung im Pantheon), von den ihnen 
gewidmeten Kulten und den Personen, die sie ausfūhrten, von den Heiligtūmern 
und Mythen, von den Vorstellungen ūber das Leben nach dem Tod sowie von 
dem Welt- und Menschenbild der Balten im allgemeinen. Mit den Ouellen 
verbindet sich die Hoffnung, dafs sich in Balde einige Probleme werden lėsen 
lassen, die schon das zweite Jahrhundert diskutiert werden: die Stellung der 
Natur in der Religion der Litauer und anderer Balten, das Vorhandensein von 
Kultgebauden und Gėtterbildern, die Rolle der Priester, die Kenntnis personi- 
fizierter Gėtter und andere wissenschaftliche Fragen. Eine Klarung dieser Fragen 
hatte eine ūber die baltische Religionsforschung hinausgehende Bedeutung, da 
sie auch ein Licht auf Zusammenhūnge der vergleichenden indoeuropaischen 
Mythenforschung werfen kėnnten. Mit Hilfe dieser und anderer Ouellen 


-111 - 


EINLEITUNG 





(Sprachwissenschaft, Volkskunde, Ethnographie, Volkskunst und Archdologie) 
kann der Versuch unternommen werden, die religiosen Systeme einzelner 
baltischer Vėlker zu rekonstruieren und evtl. sogar die gesamtbaltischen 
Grundlagen in Religion und Mythologie aufzudecken und zu verstehen. Es 
kėnnte gelingen, den Platz der Balten innerhalb der indoeuropaischen 
Vėlkerfamilie naher zu bestimmen und das Verhaltnis ihrer angestammten 
Religion zu den anderen archaischen Religionen der Indogermanen zu 
charakterisieren. Die baltischen Religionsguellen erlauben darūberhinaus die 
Klarung vieler offener Fragen bezūglich der Religionen ihrer Nachbarvėlker, 
der Slawen, Germanen, Skythen und Kelten. 


NORBERTAS VĖLIUS 


HERODOTAS HALIKARNASIETIS 
tarp 490-480 — apie 425 pr. Kr. 


HERODOTOS 


Pirmasis ir vienas žymiausių senovės Graikijos istorikų Herodotas (Hp06o70c), 
Cicerono pavadintas „istorijos tėvu“, gimė Halikarnase (dabar Bodrumas, Mažoji 
Azija). Vengdamas gimtinėje įsigalėjusios tironijos persekiojimo, dar jaunystėje 
išvyko į Samo salą. Po to kelerius metus praleido keliaudamas po Mesopotamiją, 
Persiją, Finikiją, Egiptą, Juodosios jūros pakrantes ir skitų žemes. Gyveno 
Atėnuose ir Turijuose (Pietų Italija). 

Parašė (nebaigtą) Istorijos išdėstymą, sutrumpintai vadinamą Istorija (Ioropin). 
Šį veikalą helenizmo epochos perrašinėtojai suskirstė į devynias knygas, 
atitinkančias mūzų skaičių, ir pavadino jas mūzų vardais. Istorijoje daugiausia 
dėmesio skiriama graikų-persų karams (500—449), tačiau, be jų aprašymų, yra ir 
daug kitur nepaliudytų geografinių ir etnografinių duomenų apie tuometines 
gentis, gyvenusias į vakarus ir šiaurę nuo Juodosios jūros (Ketvirtoji, arba 
Melpomenės, knyga). Pagrindiniai Herodoto žinių šaltiniai buvo jo paties 
stebėjimai kelionėse, kitų keliautojų ir pirklių pasakojimai, ankstesnių autorių 
raštai, padavimai ir legendos. Visa tai veikale yra sumišę ir neretai sunku (ar net 
neįmanoma) atskirti viena nuo kita. 

Herodotas labiau už kitus ankstyvuosius Juodosios jūros pakrančių istorikus 
stengėsi atskirti tikruosius skitus nuo jų kaimynų (kai kurie iš jų galėjo būti baltų 
protėviai ar bent jau turėti su jais gana artimų ryšių). Herodoto minimų ar 
aprašomų tų regionų genčių lokalizacijos bei etninės jų priklausomybės dalykai 
taip painiai susiję, kad dažniausiai, neišsiaiškinus vieno kurio klausimo, negalima 
išspręsti kitų. 


JUOZAS TUMELIS 


Herodoto Istorijos Ketvirtojoje knygoje palyginti plačiai aprašinėjamas skitų ir 
jų kaimynių genčių gyvenimo būdas, papročiai, tikėjimai. Tarp tų genčių 
tikriausiai yra ir baltai, tačiau kai kurios aprašomos gentys vadinamos dabar jau 
nebevartojamais vardais, todėl sunku jas susieti su dabartinėmis tautomis. Pagal 
įsigalėjusią mokslinę tradiciją su baltais dažniausiai siejami neurai, kiek rečiau 


-113-— 


PENKTAS AMŽIUS PRIEŠ KRISTŲ 





— budinai, melanchlenai, gelonai, getai (Kabelka, 1982, 19-21; Zinkevičius, 
1984b, 145-147; Gimbutienė, 1985, 13-15; Įlosaryp, Kajumcros, Illnmosa, 
1982, 346-347, 350-355, 357—-360). Kiti tyrinėtojai tas pačias gentis (be jų, dar 
ir sauromatus) sieja su slavais, germanais, trakais ar net finougrais. Dar sunkiau 
su konkrečiomis gentimis susieti pusiau legendinius hiperborėjus (šiaurės 
gyventojus). Nors ši problema ir sudėtinga ir, be abejo, ne visos minėtosios 
gentys buvo baltiškos, vis dėlto Herodoto žinios apie jų papročius ir tikėjimus 
pateikiamos šiame leidinyje, nes vienos iš šių genčių galėjo būti baltiškos, kitos 
- gerokai su baltais sumišusios, dar kitos — artimiausios jų kaimynės. Tuo labiau 
kad vėlesnėje istoriografijoje ir ypač mitinėje poetinėje tradicijoje baltai kartais 
buvo vadinami panašiais vardais (sarmatais, getais, gelonais, alanais ir kt.) 
arba siejami su tokiais vardais vadinamomis gentimis. Tokių pat detalių kaip 
Herodoto pasakojimuose pasitaiko vėlesniuose baltų mitologijos šaltiniuose. 
Panašiai kaip getų Salmoksis elgiasi legendinis prūsų karalius Vaidevutis 
(dosniai vaišina viengenčius, norėdamas palenkti jų širdis). Abu jie kilę iš 
paprastų žmonių, abu įveda naujus papročius ir abu po mirties tampa dievais 
(žr. Erazmo Stellos, Simono Grunau, Luko Davido informaciją). Kaip kitados 
getai, į dangų šaudo lietuvių padavimų herojai, pavyzdžiui, Čičinskas (KLPK 
107A). Herodoto pasakojimas apie medines gelonų dievų skulptūrėles primena 
gausią lietuvių medinę skulptūrą, kurią kai kurie tyrinėtojai sieja su ikikrikščio- 
niškomis tradicijomis (Basanavičius, 1970, 152-153). Herodoto pasakojimas apie 
neurų šalį užplūdusias gyvates sietinas, kaip jau yra tyrinėtojų užsiminta (Perls, 
1937; Dundulienė, 1979b), su baltų kraštuose ypač populiariu žalčių kultu. 
Teiginys, kad kasmet neurai pasiverčią vilkais, matyt, sietinas su švente, per 
kurią žmonės apsirengdavę vilkų kailiais ir garbindavę vilkus (Hertz, 1862, 
133-134; plg. Pauliaus Einhorno latvių istorijos darbuose, Georgo Mancelio, 
Jakobo Lange's ir Gotthardo Friedricho Stenderio žodynuose bei kituose baltų 
mitologijos šaltiniuose minimas aukas vilkams ir jų garbinimui skirtą gruodžio 
mėnesį). 

Baltų religijos ir mitologijos tyrinėtojai turėtų patikslinti, kuri Herodoto infor- 
macija sietina su baltais, ir įtraukti ją į mokslinę apyvartą; kol kas ji mažai tebuvo 
panaudota (Narbutt, 1835; Lippert, 1881; Basanavičius, 1921; Šliūpas, 1932; 
Szafranski, 1969). 


NORBERTAS VĖLIUS 


Publikacijos: Jlarbu1es, 1893-1904; Herodotos, 1901-1908; Herodotus, 1908; 1911; 1963; 
Plezia, 1952a; /Įosaryp, Kanxmcros, IMlumosa, 1982; Herodotas, 1988; Herodote, 1990. 


— 114 — 


HERODOTAS HALIKARNASIETIS 





Literatūra: How, Wells, 1928, BrxoBckuii, 1930; Šmits, 1933; Powell, 1938; Kiparsky, 1939b; 
Endzelin, 1945; Plezia, 1952b; Myres, 1953; /Įurmap, 1961; Paesckuit, 1977; PriGakoB, 1979; 
Heiūxapar, 1982; Kyknuna, 1985; Juchnevičienė, 1988. 

Tekstas iš: Herodotus, 1911, 327-329, 333—335, 362-364, 368-369. 








HRISTORIARUM LIBRI IX 
c. 425 a. a. Chr.n. 


Liber IV 


17. ro To0 BopvodeveiTėwv ėuTopiov (TOUTO yAP TAV TAUPABANAGOLWY 
UEGNLTOTOV E0TU TUONC TC LKUŠINC), ATO TOUTOV TPOTOU KaNMLTiOOU vėLOVTAL 
2/ e/- i J M M / KA / I] - / 
ėovreC "EM vec Ykvdau, UTED Oe TOUTYV ANNO ėBVOC Ot 'AdIGGVEC KaAXNEOVTAL. 

Kal M M LŽ / M M KA M 1 M iš. 2 | $ 
oūTOL dė KAL ot KaMUITiOAMUL TAX eV ANNA KATA TAVTA YkVdnOL ėTUOKĖOVOL, 
oiTOV bė KAL OTELPOVOL KOL OLTĖOVTAL, KAU KOOUMUA KAL GKOPOOA KU GAKOVC 
Kol KeyxpoVą. UTED dė 'AdicWYWV oikėOVOL YkUBAL APOTNDEC, OL OUK ĖTL GLTNOL 
OTELDOVOL TOV GlTOV NN ėTL TONOL. TOUTWV dė KATUTELBE oikčOVOL Neupoi, Neuodvy 
6ė TO TOOG Bopėnv AveUov čonuoc AVBDYTYV, 000V KUETĘ LOLUEV. TUVTA UEV TADA 
TOV "Travw TOTUUOV ė0TU EBVeN TOC ėoTĖDNC TOV BopvoVėveoC. 

| 4 / * / 3 + / = M + Ž + 

18. aTOp duaBavTi TOvV Bopvodėvev TO dakaGONC TPATOV ueV 1 Thain, 
dTO OE TAVTNC AVA LOvTL oikeovai YkUdAUL yewpYOL, TOVG "EM nVEC Oi oikėovTEC 
ėni 76 Tad TOTAUUS KaNeOVOL BopvodeveiTUC, opĖNC dė aUTOVG 'ONBL0TONI TAC. 
oūTOL BV OL yewpYOL YKUDAL vėUOVTUL TO UĖV TPOC TV NO ĖTL TOELC NUEDAC 
0000, KUTĄKOVTEG ĖTL TOTYMOV TE oVVoNAa KėeTOUL INavTUKATNC, TO dė TPOC Bopėnv 
dveuov TM00V AVA TOV Bopvodėvew pueoėwV EvdeKA“ A VE KATUTEPBE TOVTYV 
čonuoc ėoTL ėTL TONMOV. UETA de ThV EpnUov 'Avėpopa yo oikėovoL, EBVOC ė0V 
L6LOV KOL OVOYAKOC YKULKOV. TO OE TOUTWV KATUTEPBE čonuoc TAN AN VĖWC Kal 
e0voc AvBpVTWV oVdĖV, d00V NUELC LOUEV. 

12 M 3 M 7- - - į s. "J ba £ 

19, TO Oė TPOG TIV NO TOV YEWPYBV TOVTWV EkvdĖwV du BAVTI TOv IlavTikATNV 

TOTOUOV VOUAOEC NOT ZKUdAL vĖLOVTAL, OUTE TL GTEIPOVTEC OUOĖV UTE APOVVTEC* 

M M / š = 4 = k = Ž / LŽ 1 / kai + 
ViNn Oe deVOpėwY 1 TAI aUTN [yn] mv TRC Taino. oi Oe voUAdEC oUTOL TO 
TOOG TRV NO NUEDĖGVY TEGOĖDYV KAL OĖKA 6d0V VĖMOVTAL XWONV KATATELVOVOAY 
ėTL TOTOYUOV Tėppov. 

20. Tėp4V dė TOU Tėppov TAUTA Oh TU KAXEVUEVA BAGINLA ėoTU Kot YkUdAU Oi 
ČDLOTOL TE KOL TAELOTOL Kal TOVG ANNOVC VoKicOVTEC YkUdAYC doVNOVC VPETĖDOVC 


= 115-— 


PENKTAS AMŽIUS PRIEŠ KRISTŲ 





EIVOU KAUTĄIKOVOL Oė OUTOL TO UEV TPOC UEGAUBPINY ėc TĄV Tavpukyv, TO dė TPOC 
NO ĖTI TE TALOOV, TĄV ON OL EK TOV TUPNAV YEVOUEVOL BPUŽUV, KOL ĖTL TRC 
Miuvnc 796 MouTudoC TO ėuTOPLOV TO KANėeETOU Konuvol TA OE AVTOV KUTNKOVOL 
ėTi TOTYUOV Tavaiv. TU 66 KATUTEDVE TPOC Bopėnv Avenov TAV BaGNNIOV 
Ykudėwvy oikeovoi Medayxkauwvo:, GMO EBvOC KAI oV YkudiKOV. Meka yxdaivov 
6ė TO KATUTEOdE Niuvos KOL EonUuoc [ėoTŲ) AvdpPVTOV, KAT 600V NUELĘ LOUEV. 

21. Tavaiv dė TOTAYMOV dAYBAVTI oVkĖTI YkUdIKŲ, GNN 1 UEV TPOTN TAV NašiV 
YavupouuwTėwy ė0TL, Ol ėK TOV UVX0V ApžAKEVOL TRC MaunTidoc Niuvųo vėuovTOU 
TO TOOC Bopėnv AveLOV, NUEDĖGV TEVTEKALVEKA 000, TŪIAV ėodGAV VUNMV KOL 
dyplov KOL uėowV devdpėwv: UTEDOLKĖOVOL dė TOUTYV deuTėDNV NAĖMW ExOVTEC 
Bovėtvoi, ynv veuouevo! TAOAV dAGEAV VNT TAVTON. 

32. TrepBopėwv dė TEDU AVBpYTWV oUTE TU YkUdAL Nėyovoi oUTE TWVĖC ANNO 
TOV TAVTĄ oiknUėvov, ei UN pa Toond0vec. GC V ėyW dokėw, oUO' oūTOL Nėyovoi 
oVdėv: Ekeyov yAp AV KOL YkUdOU, GC TEPL TOV uovvopdAXNUOVY Neyovoi. NN 
"Hov066 uėv ėo7i TEpL T7epB0pėwV eionueva, čoTi dė Kal Ounoo ėv "ETiyovovo:, 
ei ON] TO ėOVTL ye "Ounooc TUUTA TA ETEA ėTONOE. 

33. TOMAG Oe TI TAetOTA TEPL aUTGV AnNioL Aeyovos, pAUeVOL IPA ėvdedeL eva 
ėv KoNGUN TUOGV ėš TrepB0pėWV pepOUEVA AMmKVėEGBAUL ėC YkUdAC, ATO OE 
YkudėwY 01 OEKOUĖVOVĘ ALEL TOVC TNIOLOXWPOVC ĖKUOTOVC KOKICEWV AUTO TO 
TOOG EOTEDNC EKAOTUTO ėTL TOV 'Adpinv, ėvOeUTEV dė TLOC UEGAKNBPINV 
TOOTEUTOUEVA TPVTOUC Awdwvatovę EMA YWV dėkeGBdAUL, TO 61 TOUTWV 
kaTOGBA1vew ėm TOV MnNiėa KOMTOV KOL daTOpeVeoBAL ėc EUBovav, TONY TE 
ėc TOMW TĖULTEW EXP! KapvoTou, TO 6' ATO TAVTNC ėkheiTEW "Avėpov: KapvoTiovą 
Ap etvaL TOVG KoKifovTAC ėc Tnvov, Tnviovę dė ėc Anhov. ATUKVėEGBVAUL UėV VUV 
OVTO TAVTY TA IPA Nėyovoi ėc Anhov, TPOTOV dė TOVC TrepB0pėOUC TĖJA 
VEPOVOAC TAU IDA OVO KOVDAC, TAC dvoUAGoVO Andioi eivai TrepOXNV TE Kal 
Acodiknv: Auda dė AUTROL AoPANeLMNC eiveKEV TĖJA TOVC TTepBOpėOUC TAV 
dOTOV AVĖDAC TEVTE TOUTOVĘ, TOUTOVG OL viv IleppepėĖEC KANEOVYTAL, TUMAC 
ueyddac ėv Ando ExoVTeC. ėTeL dė TOLO TrepBOpĖ0L0L TOVC ATOTEUPBEVTAC 
OTLOG OVK ATOVOOTĖEW, dELVY TOLEVUĖVOVĘ El GPENC ALEl KATUNAUVETAU 
drooTėNMOVTAC UT ATOdėKEGBAUL, OUT BN VEDOVTAC ĖC TOVC OUDOVC TA IDA 
ėvoedeuėVA ėv TUPOV KANAUNŲ TOOL TNNOVOXWPOLOL ETMOKŲTTELY KENEVOVTAC 
TOOTEUTEWY OPEL AUTO EWUTOV EC ANXO EBVOC. KOL TAVTA UEV OUT TPOTEUTOUEVA 
dmukvėeodAL Nėyovoi ėc Anhov: old dė AUTOC TOUTOLOL TOLGL IpotoL TOO 
TOLEVUEVOV TOO0PEPĖC, TAC BpNIOGAC KAL TAC Iauoviduc YVVALKAC, ėTEdY DUOL 
TA "ApTėuiėi TA BaoiNnin, o0K Gvev TUPOV KANAUTC ėpVOVOAC TA IDA. 

34. KOL TAOTAX UėV 6N TAUTAC OldA: TOLEVOAC, TIJOL dė TUPBĖVOLOL TAVTNOL TAOU 
ėž TreoB0pėwV TEheUTNOKMONOL ėv ANG KELDOVTAL KAL AL KOŪDAL KAL Oi TALDEC 
oi AnNiwv: Ai UEV TOO YAUOU TNOKOKOV KTOTOUUOUEVAL KAL TEDL ATPOYKTOV 


— 116 — 


HERODOTAS HALIKARNASIETIS 





eiNižuoOL ėTi TO onua TUdetoL (TO dė oNUA ėoTL č0wW ėC TO 'ApTeELIOLOoV ė0LOVTU 
ČPLOTEDNC XELOC, ėmUTĖPUKE Oe Oi kain), d00L dė TALOEC TV AnNioV TEPL 
xNonV TA eiNiEUVTEC T6V TOUXGV [TpO]TUBetGL KA OVTOL ėTL TO ONUA. AUŪTOL 
Uėv ON TAVTĄV TINY ExOVOL TPOC TAV AnNOU OLKNTOPAV. 

35. paol 6č oi aUTOL oūTOL KAI ThV Apynv TE KOL TRV "NTV, e0VONAC TUPBĖVOVC 
ėž TrepB0pĖVV, KATA TOVĘ AUTOVĘ TOVTOVC KVŠDYTOUC TOPEVOUEVAC ATIKEOGBAL 
ėc Anhov ėTi Tp0TEPOV TTepOXNC TE Kal AWOVIKNC. TAUTYC UeV vvv TN Eikeidvių 
ČTOVEPOVONC XVTL TOU WKUTOKOU TOV ETUEAUVTO pOpOV ATKĖOBVAUL, ThV dė ApynV 
TE KOL TRV ATw Gua aUTOLOL TOtOL Beotoi kTLkEOBAL NėyoVOoL KAU GPL TIUAGC 
dMOAC 6e6000041 TOC GPĖWV: KAL VAP AYEIDELY GPL TAC YUVATKAG, 
ĖTOVOUAGOVIAC TX OVVOUATA ėV TE VUV TOV GPL NNV AVID AUKLOG ėTOLNOE, 
TOPO dė GPĖWVY UNBOVTAC VNOUTAC TE KAL "Iwvac UUvėew "NTiv TE KA ApynV 
OVOUAGOVTAC TE KAL AyeipoVTAUC (oiTOC dė 6 MMV Kal TOVĘ ANNOVC TOVUC 
TONALOVĘ UUvovą ėTOMNOE ėk Aukino ėNBWV TOVC deLdoUtvovą ėv AnXY), KAL TOV 
UNOLOV KUTOYLGOUEVOV ĖTL TO BOUO TRV oTOdOV TAUTNV Ėė TAV KAV TAV 
"Omoc TE Kal Apyno dvonouuovodai ėTLB0NOYKėYAV. 1 de NMKN AUTĖGV ėoTL 
OmoDde TOU "'ADTEULOLOU, TPOG NA TETOVUUEVĄ, AYXOTUTY TOV Kniwv ioTUNTOpIOU. 

36. Kai Tu0TA uėv TrepB0pėWV TĖPL eipNOdW. TOV yAP TEPL "ABdpIOG N0y0V 
TO0 Keyoučvov eivai TrepB0pė0V oV Nėyo, NėywV] GC TOV diOTOV TEDLĖLEDE 
KATAŲ TAOAV yn oUdeV VLTEOUEVOC. ei Oe eiOL UTEDBIPEOL TWEC AVBPYTOL, ELOL 
KOL UTEPVOTUOL GNMOL. VENO dė OpĖWV vis TEPLOOOVC 1PAAVTAC ToNOUC 01 
kOl oV6EVA V00V EXVVTUC eš yYNOGKeVOV, ol Okeovov TE bĖOVTA YPAKOVOL TEDLĖ 
Ti vn, ė0000V kukNOTEpčO WC ATO TOPVOU, KOL TV "Aoinv T EipooT [rouebvToV) 
tonv. ėv ON YOU YAP ėy6 dNNVOW UĖYVBOC TE EKAOTNC AUTĖVVY KAL oiN TIC ėOTL 
ĖC YPALNV EKAOTA. 

92. Aapetloc 6€ ėvAeUTEV GpunNBelc ATiKETO ėT' ANMOV TOTAUOV TE OVVONA 
"AoTioKOG ėoTL, 06 OY 'Odpvočwv pėeL. ėTL TOUTOV ON TOV TOTAKOV ATIKOUEVOC 
ĖTOLNOE TOUVOE* ATOVEŽAC XWPIOV TA aTOLAUTIA ėkKENEVE TUVTA AVODA NiBOV Eva 
TOPEELVYTAU TUdEVAL EC TO ATOdEdEYUĖVOV TODTO XWPILOV. WC dĖ TUVTA N OTOATIA 
ėTeTėXeOE, evdAUTA KoONWVOVC UueyYdNOVC T6V NBWVY KATONIUTOV ATNNOAUVE TRV 
OTOUTUNV. 

93. TplV dė AMKėGBAUL ėTL TOV "IoTp0V, TPVYTOVC AIPĖEL TėTUC TOVC 
GBAVATICOVTAC. Oi Uev yAXpP TOV Yaduvėonooov ExovTEC BpNUKEC KOL UTEP 
"AToMwVINC TE KOL MeoouBpinc TONLOC oikNUĖVOL, KANEVUEVOL dė YkvoKiAdAL 
kol Nujatoi, GUOXNTL opĖUC AUTOVC TUPĖdOGAV Aupeio“ oi dė TėTaUL TOC 
ČYVOKOOVYAV TOAUTOUEVOL AUTIKA ėdOVAGBNOAV, BpnikwV E0VTEC AVĖDNLOTATOL 
KOL OLKOALOTOATOL. 

94. dBdaVaTICovoL dė TOVOE TOV TOVTOV: VUTE ATOBYNOKELWY EWUTOVC VOLICOVOL 
tėvai TE TOV ATOMVUEVOV TALPA Ydduošiv daiUNoVa. Oi 6E AUTAV TOV AUTOV 


- 117 - 


PENKTAS AMŽIUS PRIEŠ KRISTŲ 





TOUTOV dvoudcovoi TeBekčiGwV. ON TEVTeTNPIOOC bė TOV TANY NaXOVTA Aiel 
OPĖGV AUTOV ATOTĖUTOVOL AdyyeNOV TUPA TOV YANUOŠW, ėvTENNOUEVOL TOV AV 
ĖKAOTOTE dėVVTOAL. TĖUTOVOL dė WE“ OL UEV AUTOV TUXBEVTEC AKOVTIA TPLA 
čxovol, ANMOL dė dVLUANABOVTEC TOV ATOTEUTOUĖVOV TUPA TOV YdduožW TAC 
XEIDOC KOL TOVG TODAC, KVYAKWNOAVTEC AUUTOV UETEWDOV PUTTEOVOL ĖC TAC NOYXUC. 
nv uev dn aTOdAVA AvaTUpeiC, TOLO dė INeOG 6 AeOC doKčeL eivaL: NV dė LN 
dToOdAVA, AUTTOVTOAL AUTOV TOV AyyeNOV, pAUEVOL UV ČVĖDA KAKOV eivaU, 
AiTINOAUEVOL dė TOVTOV ANMOV ATOTEUTOVOL ėvTėNNOVTAL dė ĖTL CAVTL. VTOL Oi 
aUTOL BpLKEC KAL TOOC BPOVTAV TE KAL AOTOUTY TOŽEVOVTEC AV TDOC TOV 
ovpavov ATeENĖOVOL TO Der, oVdėvA NMOYV Bed voKicOVTEC eivAL Ei UN TOV 
OPĖTEDOV. 

95. 6C dė ėy6 TVVdAVoNAL T6V TOV EMO TovTOv oikeovTWV "EXMYWV [kal 
Il0v70v], 70v YaNuošiw TOUTOV ėdvTA AVBdpPYTOV dovkeVGAL ėv Yauo, dovkedOAL 
6ė Ilvdaydon 76 MynodpxOV ėvdeUTeEV dė AUTOV yevouevov keUdeDOV XPIUATO 
KTNOUOVOAL GVXVA, KTNOAUEVOV dė ATENBEIVY ėC TV ėwUTOV: KTE OE KAKOBLWV TE 
čOVTYV TOV BpnIKWV KOL UTUGPOVEOTĖDYV, TOV YANUOŠI TOUTOV ĖTUOTAMEVOV 
diauTAv TE Ikda Kal BEL BadUTEPA R KATA BpuKaAC, olų "EMAnoL TE 
douMnoAvTA KA "EM 1Vov 00 76 AodeveoTUTY GoPIOTK [vday0pA), 
KUTYOKEVYGAUOBAL AVODEGVA, EC TOV TAVOOKEVOVTA TAOV HOTOV TOVC TPYTOUC 
KOL EVWXEOVTA AVADIUOKELY WC OUTE AUTOC OUTE OL GVUTOTOAL AUTOU OUTE Oi EK 
TOUTWV AEL yWwOuevoi ATOdAVėOVTOUL, KNN NžovoL ėc XGPOV TOUTOV Iva aiel 
TEPLEOVTEC EžOVOL TU TAVTU AYNBA. ėv G dė ėTOLEE TA KATOANEXBĖVTA KOL 
ENEYE TAVTA, V TOVTY KATAYAUOV OLKNUO ĖTOLĖETO. WC VE OL TUVTENĖUC ELXE TO 
OLVKTUA, EK UEV TOV Apnikwv NEAVIOMĄ, KATABAC dė KATY EC TO KATAYALOV 
OLVKTIUA DLALTATO ėT' ETEU TPIA. Oi dE UV ėTOdE0V TE KAL ėTEVdEOV GC TEBVEGTU“ 
TETOPTŲ Oe ETE! ėpAVN TOlAL BpTLžL, Kal VTU TUBAVA GPL ėyėveTO TU Eheye [0] 
YANUOŠLC. TAOTA pAGL V TOUNOAL. 

96. ėyd O€ TEPL uėv [TOVUTOV KOL ] TOV KATAYALOU OLKNUATOC OUTE ATLOTĖO 
oUTE GV MmOTEV Tl NinV, dokėw O€ TOMOTOL ETEOL TPOTEPOV TOV LANUOEW TOUTOV 
vevėodai Ilvday0pew. eiTE de ėyeveTO TL YANUOŠIC AVBpWTOC, eiTE ėoTL daiuwV 
TIG TėTn0L 00TOC ETIXWPLOC, XALDĖTY. ODTOL UEV ON) TOVTE TOLOUTY XDEVUEVOL WC 
čxebGBdN0AV UTO IlepoėwV, eiTOVTO TO ANNY OTOUTO. 

105. Neupol Oė vouovoL Uev xXpėwYTOL YkUdIKOLOL, yevenį dė UL] TOOTEDOV GHENC 
T1c Aapeiov oTPATNNAOGINC KATĖNABE EKNLTEY TNV XGOTV TAOAV UTO DLLOV. 
OPLYAC VAP GPL TONNOVC UeV T XVPT AvėpAWE, Oi dė ThEVVEC dVWBĖV VPL Ek TOV 
ČONUOV ETĖTEOOV, EC O TIECOUEVOL OUKNOWV UETA Bovdivov TV ėUTOV EKNLTOVTEC. 
Kwdvvevovo O€ Oi AVBDYTOL oŪTOL yVNTEC eivaL. NėyovTOUL VAP UTO YkUdėwVY 
kol "EM VV TOV ėV TR ZKUDIKN KOATOLKNUĖVOV GC ETEOC EKUAOTOU ATAĖ TV 
Nevoov ėkaoTOG NUKOC yWeTAL NUĖDAC ONIYAC KAL AUTIC OTIO ĖCG TOUTO 


—-118— 


HERODOTAS HALIKARNASIETIS 





KOATIOTYTOL. ĖUĖ UEV VVV TUVTA NėyovTeC 00 TEBOVOL, NėyovoL dė oVdėV ROVOV, 
Kol Ouvvoi Oe NeyOVTEC. 

107. MekdyxNauwoi dė eiuaTA ev UENAVA popėOVOL TAVTEC, ET" AV KAL TAC 
ĖTOVULLYC EXOVOL, VOKOLOL OĖ YkUdIKOTOL XpėVVYTAUL. 

108. Bovėtyvo: 6ė , ėdvOoC ėdv uėyd KOL TONMOV, YNAUKOV TE TAV LOXUDOC E0TU 
KOL TUODOV. TONC Oe ėv AUTOLOU TETOMOTOUL žUMIYA, oVVoNA dė TH TOM ėGTL 
TehwVOC* TOU Čė TELXEOC UĖYABOC KONOV EKUAOTOV TOUNKOVTA GTADIV EOTL, VYMNOV 
6ė Kal TAV žUMOV, Kal / Ai / oikiai aUT6V žUMWAL KAL TA IPA. ėoTU YAp O 
avT0V EMO Bedv ipA EM1UIKOC KATEGKEVAGUĖVA dyOANUAOL TE KOL 
Bwuoto: Kal vnotoi žvMIVOLOL, KOL TĘ ALOVVoG TOLETNPIOYC AVA YOVOL KOL 
Bakxevovo. eiol ydp oi Tehwvol TO ApXATOV "EM nVeC, ėk TOV OE ėUTOPIUV 
EEAVAOTAVTEC oiknoAWV ėv TOLOL Bovdivovot: KOL ykWO0N TAX eV YkUdIKA, TO Oė 
"EM XDėGVTAL. 

109. Bovėtvo: dė 00 TH AUTK ykVo0N XPĖGVYTAL KAL Tekwvoi, oVdė diauTA A 
aurą: oi uėv ydp Bovėivoi e0VTEG A4UTOXBOVEC voLddeC Tė eloL KOL 
pdepoTPAVYėOVOL Kovo! T0V TOVTI, Tehwvol dė vyno Te ėpyGTOU kol OLTOPA YOU 
KOL KTITOVC ėKTNUĖVOL, o0dčv TAV IdėnV d, 0joLoL OVOE TO XDOUA. ŪTO KĖVTOL EM Yo 
koaNėovTOUL kat oi Bovėtvo: Tehwvol, o0K 0006C KaANEOUEVOL. A OĖ XWDT IPĖWVY 
TAGA ėoTi duoėU LdnOL TAVTOLNOL ėv dė TA LN TA TNeLOTĄ ėoTU Niuvų UeydNą 
TE KOL TONMI KAL ENOC KAI KANYMOG TEPL AUTAV. ėv dė TAUTA ėvVėpLEC ANIOKOVTAL 
KOL KUOTODEC KOL ANNA DipLu TETOUYWVOTPOIYTA, TOV TA DEDUATA TOPO 
TAG OLOVOVOC TOUPAYPPATTETAL, KAL Oi ODXLEC AUTOLOL ELOL XVNOLMOL ĖC VOTEPĖWVY 
čkeOU. |...] 

110. ZavoouaTėwv dė TėDL 6de AeyeTAL. OTE "EXNVeC 'AUacoo! ėuocxėGAVTO 
(TAC dė 'Auatovac KaNčOVaL oi YkUdai OldpTUTA, dUVATAL dE TO oVVOKA TOUTO 
kaTA "EMA U400X yhB000AV AvėpoKTOVOL oiop VAP KaNĖOVOL KvėPU, TO dĖ TUTA 
KTeivew), TOTE NOy0C TOVĘ "EMYAC ViKNOGVTAC TR ėm BepuodovTi UAXN 
droTNĖKY AYYOVTAC TOLO TAOLOLOL TOV 'Auatovov OGC ėduvėUTO TwYPNIAL, 
TAG Oe ėv TO TENAYEI ėTLUdEUEVAC EKKOJAL TOVC AVĖPAC. TNOTA dė 00 YWWOKEWY 
AVTAC oVdė TNdANIOLOL xPGOBAL oVdė iaTiOLOL oVdĖ eipeGiN" ANN ėTel ėšėkoLav 
TOVĘ AVOPOAGC, ĖPEPOVTO KATA KŪUA KA AVELOV* KOL ATLKVĖOVTOL TRC NIUVAC TRC 
MaunTidoc ėmi Konuvovc. oi 6€ Konuvoi eil ynG TNC YkudĖwVY TOV ėkevdėpYV. 
ėvdA0TA ATOBAIAU A TO TOV TNOLWV Ai "Auda Cove 000LTOPEOV EC TRV OiKEOUĖVAV. 
EVTUXOVOOUL dė TPYTY ITTOPOPBLY TOVTO DULTAGAV KOL ĖTL TOVTWV LTTOYCOUEVOU 
ėknitovTo TU TV YkUdėUV. 

111. oi dė YkUdaL oUk elxov ovuBaNėGBAL TO TONYUA“ UTE VAP LWVNV OUTE 
ėoONTU UTE TO EBVOC ėytvwakov, NN ėv BAauaT! NoAV 6kOBev ENBOLEV, ėd0KEOV 
6 AVTAC eivaL AVĖPAC TRV TOOTAV NNUKINY EXOVTAC, UAXNV TE ON TDOC AUTAC 
ĖTOLEVYTO. EK VE TNC UAXTC TOV VEKDOV EKPATNOAV Oi YKVŠOAUL KAL OVTWC EYVYGAV 


—119— 


PENKTAS AMŽIUS PRIEŠ KRISTŲ 





Č0VIAC YVVATKOAC. Bovhevouevovoi Gv aUTOLOL Ed0žE KTEVEW UeV OVdEVL TPOTY 
ĖTL AUTUC, EUTOV VE TOVC VEGTAUTOVC ATOTĖUJAL EC AUTUC, TNNVOC EiKAGAUVTAC 
00041 TED EKELVAL NOAV* TOVTOVC DE GTOUTOTEdEVEGBAL TANOLOV EKETYWV KOL TOLĖELY 
TAX TED AV KOL ėKEIVAL TOLĖWOL NV dė AUTOVĘ VUYKWOL, UAXEGBAL UEV UN, 
UTOTOPeVYEIY dė“ ėTEAV dė TAVGWVTAL, ENBVVTUAC AUTOVC TA1OLOV 
oTPATOTEdEVEOBAL. TUVTA EBovVNeVoAVTO Vi YkUdAUL Bovkouevo! ėš AUTĖWVY TULdAC 
ėkyevioeoBdAU. 

112. dToTEeUGBEVTEC E Oi venviokoi ėTOlew TAX ėvTeTANUĖVA. ėTEL de EuadoV 
aVTOVC Ai 'Auafovec ėT? oVdeLIN ŠNNMIOL ATVYUĖVOVC, EV XAIDELVY“ TOOJEXWDEOV 
6ė TMOLAUTĖDY TO OTOATOTEOOV TE GTOATOTEOY ET“ KUEON EKAOTN. eixOV Oe 
oVdėv oVd' oi venviokoL, WOTED OVOĖ Ai "Auafovec, Ei UN TA OTNAU KOL TOVG 
inTOVG" GNAA (OnV EfwoV TRV AVTAV ėkeivnoL, MnpeVovTĖC TE KA AnLfouevos. 

113. ėTolev dė Ai 'Auoovec ėc TiIV KeGOjBpinV TOLOVOE* ėyLVOVTO OTODAUVEC 
KOTA ULOV TE kol 6V0, TO000 on ėT GN ėc edpopeinV ČTOGKLOVO EVO, 
KadOVTeC 6€ KOL Oi YKUBOL ėTOLEUVY TWUVTO TOUTO. KAU TIC UOWVOBeLOĖWVY TVL 
OAUTĖVV EVEXPIUTTETO, KOL T 'Auatov O0k ATwBėETO ANNA TEPLELOE xPNOUIBAL. 
KOL GWVOOAL EV OUK elxe (00 yAP owWvieGcAV ANNMAOV), TA dė XELDL ėVpALe ėC 
ThV VoTEDALNV ėNBEIV ėC TGUTO XWPLOV KOL ĖTEPOV AYEW, oNUAIWOVOA OVO 
vevėodaL, KAL AUTĄ ėTĖDNV AžeW. O OE venvioKoc ėTel dTRNDe, Eheše TAUTA TOOC 
TOVG NouToVo: TH dė deuTePALN KNBE ėC TO XWPIOV AUTOC TE OUTOC KAL ETEDOV 
ye, KOL T4V 'Auotova eipe deuTĖPNY AUTAV VTOUEVOVOWV. Oi dė NoLToL venviokoL 
0C ETUVOVTO TAVTA, KAL AUTOL ėKTIANGOGAVTO TAC NoUTAC T6V "AUačovov. 

114. UeTA O€ OVUME(ĖOAVTEC TA OTPATOTEA OLkEOV OLOV, YVVATKA EXWV EKAOTOC 
TOAVTNV TA) TO TOOTOV OUVEUNELXDN. TV OĖ LWVNV TNV UEV TOV YVVALKOV OL AVODEC 
oVk ėduVėNTO UABeLV, ThV dė TAV AVOPGV Ai yVVALKEC GUVĖNABOV. ėTEL dė GUVNKAV 
GMT JV, Ehešav TPOC TAC 'Auatovac TA0E oi Avėpec: Hutv eiol uėv TOKEEG, 
eiol OĖ KTNOLEC. VVV 6V UnKėTU TAEVVA xpOVoV (Onv TOLVĖE ExWwUeV, ANN 
dTeNBOVTEC EC TO TANBOC dAUTGUEBA* yUATKAC OE EžoUEV UUEAC KAL OVdYKAC 
GMAC. Ai Oė TVOC TUUTA Ehežuv TA6E: Huetc o0k AV duvaiueBA oikčeLV UETA 
TOV UUETĖDOV YVVALKOV* 00 JAD TA AUTA VOUOALA UV TE KOL KEIVNOL EOTL. 
TUELCG UėV TOžEVOUĖV TE KAL AKOVTiCOUEV KOL iTTOAOUEBA, EpYA dE YUVALKTLA 
Ok EUABOLUEV" Ai VE VUETEDOUL YVVATKEC TOVTWV UEV OVOEV TOV KUELC KATENELAUEV 
TOLEVOL, EDYAU OE YUVALKNIA EDYALOVTAL UĖVOVOAL EV TROU AUANĖNOL, OUT! ėTL 
Šionv Lodo0 oUTE ŠMT oVdALUTN. VK AV bv dvVALUEBA ėkeEiVNOL ovVUpEPEOBAL. 
GNN ei BoVheodE yvvaikKAC Exew NUueNC KAL dokėew eva diKALOL, ENB0VTEC 
TOPO TOVG TOKEUC AUTONAXETE TOV KTNUATYV TO UĖDOC KOL ETELTA ėNBOVTEC 
OLKĖGUEV ET NUĖGVY AUTOV. 

115. ėTeidOoVTO KOL ĖTOMIAV TUVTA Oi venVIOKOL. ėTelTE ŠE ATONYXOVTEC TOV 
KTNUATOV TO ėTUB6NOV KABOV OTi00 TADA TAC 'Auafovac, Ekežav Ai yVvALKeC 


— 120 — 


HERODOTAS HALIKARNASIETIS 





TOC AUTOVC TAVE: Hučac Exel pOBOC TE Kal dĖOC, OKYC XD) oikėeLV EV TEVE TO 
X0DW TOUTO UEV VUĖVNC ATOOTEPNIIUOAUC TUTEDYV, TOUTO VE TAV YNV TRV UUETEDNV 
ONNIGVKEVOAS TONAA. ANN ėTeiTE AŽLOUTE NUENC TVVALKOC exe, TAOE TOLĖETE 
AKA rudo: pėpeTE eEUVAOTĖGUEV ėk TIC vic Tijode KOL TePKOOVTEC Tavaiy 
TOTOMOV OikėwUEV. ėTELBOVTO KAL TUVTA OL venviokot. 

116. diaBavTec dė TOV Tavaiv 6doLTOPEOY TPOC NNOV AVIOXOVTA TELGV EV 
nuepėwV ATO TO Tavdidoc 000V, TPLAV dė ATO TRC Niuvųc TRC MaunTiooC TPOC 
Bopėnv AveUov. ATUKOUEVOL dė EC TOUTOV TOV XGPOV ėV TO VVV KATOLKTVYTAU, 
OLKNOOWV TOUTOV. KOL OLALTNŲ ATO TOUTOU XPĖWVYTOL TH TANAUN TOV YAVVOUNOATĖWVY 
Ai YVYALKEG, KOL TL Ononv ėT' UT TV ėKPOLTOGAL [KAI] AUA TOLOL AVODAOL, KAL 
XWPIC TOV AVODAV, KAL EC TONEUOY POLTOGAL KAL GTONIV TRV AVTAV TOLOL AVOPAOL 
Gopėovoau. 

117. pwvp O€ oi YavpouaTau vonifovo: YKVdIKT, GONOLKICOVTEC AUUTA ATO TOV 
ČoXUILOV, ėTEL 00 XDNOTOC ėžėuAdoV aUTNV Ai 'Auofovec. TA TEPL yAUwV dė GOĖ 
ob ČUAKEETOL OV yAUeETAL TAPBĖVOC oVdELIA TPW AV TV TONEKIYVY ČVĖPA 
dToKTEVA. Ai OĖ TWEC AUTĖWVY KOL TENEUTOOL YNPOALOAL TO yNUAOBAL, OU 
ŠUVAKEVAL TOV VOUOV ĖKTANIOL. 


DEVYNIOS ISTORIJOS KNYGOS 
apie 425 pr. Kr. 


Ketvirtoji knyga 


17. Už boristeniečių uosto!, esančio pačiame visos Skitijos pakrantės viduryje, 
pirmiausia gyvena kalipidai?, sugraikėję skitai, o užjų - kita, vadinamųjų alizonų? 
gentis. Ir alizonų, ir kalipidų gyvenimo būdas toks pat kaip skitų, tačiau jie sėja 
ir vartoja maistui javus, taip pat ir svogūnus, česnakus, lęšius ir soras. Už alizonų 
į šiaurę gyvena skitai artojai“, kurie javus sėja ne tiek sau, kiek parduoti. Dar 
toliau į šiaurę gyvena neurai?, o už jų, kiek žinoma, niekas negyvena. Štai kokios 
gentys gyvena palei Hipanio“ upę, į vakarus nuo Boristenio. 

18. O persikėlus per Boristenį, pirmoji vietovė nuo jūros pusės - Hilėja?. Už 
jos, tolyn nuo jūros, gyvena skitai žemdirbiai, kuriuos prie Hipanio upės 
gyvenantys graikai vadina boristeniečiais; patys save šie graikai vadina 
olbijiečiais. Taigi tie skitai žemdirbiai gyvena į rytus trijų dienų kelio atstumu ir 


- 121 -— 


PENKTAS AMŽIUS PRIEŠ KRISTŲ 





pasiekia upę, vadinamą Pantikapu?. Plaukiant Boristeniu į šiaurę, jų žemės 
driekiasi vienuolikos dienų kelio atstumu!?. Už jų plytintys dideli žemės plotai 
yra negyvenami. Anapus šių negyvenamų vietovių įsikūrę androfagai!! — 
savotiška, visai nepanaši į skitus gentis. O už jų plyti tikrų tikriausia dykuma, 
kurioje, kiek žinau, negyvena jokia žmonių gentis. 

19. Į rytus nuo šių skitų žemdirbių anapus Pantikapo upės gyvena skitai 
klajokliai, nei ką sėjantys, nei ariantys. Visoje šioje vietovėje, išskyrus Hilėją, 
nėra nė medelio. Klajoklių žemės driekiasi į rytus keturiolikos dienų kelio 
atstumu, iki pat Gero upės!?. 

20. Kitoje Gero pusėje plyti vadinamoji karališkoji žemė, apgyventa pačios 
narsiausios ir gausiausios skitų genties, kuri visus kitus skitus laiko savo vergais?. 
Pietuose jų kraštas pasiekia Taurų šalį4, o rytuose - kanalą, kurį iškasė aklųjų 
vergų palikuonys“, ir Kremnų uostą!?, esantį prie Meotų ežero!'. Dalis jų valdų 
siekia Tanajo upę!?. Į šiaurę nuo karališkųjų skitų gyvena melanchlenai"?, skirtinga, 
ne skitų gentis. Už melanchlenų, kiek žinau, tvyro vien negyvenamos pelkės. 

21. Anapus Tanajo upės - jau ne skitų žemė, bet pirmiausia sauromatų?0 
valdos. Jos prasideda nuo Meotų ežero įlankos ir driekiasi į šiaurę penkiolikos 
dienų kelio atstumu. Visoj šitoj žemėj nėra nė vieno nei savaime išdygusio, nei 
pasodinto medžio. Už sauromatų įsikūrę kitą sritį užimantys budinai?l; visa jų 
žemė tankiai apaugusi įvairiu mišku. 

32. Apie hiperborėjus?? nieko nepasakoja nei skitai, nei kiti tų kraštų gyventojai, 
išskyrus isedonus??. Tačiau, mano nuomone, jų šnekos niekų vertos: juk [tada] 
apie juos kalbėtų ir skitai, kaip jie kalba apie vienaakius*. Beje, apie hiperborėjus 
yra užsiminęs Hesiodas, taip pat Homeras Epigonuose, jeigu tik šitą epą iš tikrųjų 
jis yra sukūręs??. 

33. Daugiausia apie juos pasakoja deliečiai?*. Jie sako, kad skitams hiperborėjai 
siunčią aukojimui skirtus daiktus??, įrištus į kviečių šiaudus. Iš skitų perėmę tas 
aukas, kaimynai perduodą jas vieni kitiems ir taip gabeną kuo toliausiai į vakarus, 
iki pat Adrijos jūros. Iš ten jos siunčiamos į pietus, ir pirmieji iš graikų jas gauną 
dodoniečiai?š. Iš jų aukos keliaujančios žemyn iki pat Malėjos įlankos ir 
pervežamos į Euboją??. Jas siunčią iš miesto į miestą iki Karisto??. Bet Andras?! 
aplenkiamas: patys karistiečiai pervežą jas tieisiai į Teną??, o teniečiai — į Delą. 
Taigi šitaip, anot deliečių, tos aukos patenkančios į Delą. Pirmąjį kartą hiperborėjai 
pasiuntę su dovanomis dvi merginas, kurias deliečiai vadina Hiperoche ir 
Laodike“?. Kad būtų saugiau, jas lydėję penki gentainiai, dabar jie vadinami 
perferėjais?* ir Delo saloje yra labai gerbiami. Kai pasiųstieji nesugrįžę atgal, 
hiperborėjai išsigandę, kad neatsitiktų taip, jog jiems niekada nepavyks 
susigrąžinti pasiuntinių. Todėl jieir privežą tas aukas, įvyniotas į kviečių šiaudus, 
iki savo krašto ribų ir kaimynams prisaką pasirūpinti ir perduoti jų dovanas 


- 122 - 


HERODOTAS HALIKARNASIETIS 





kitai genčiai. Taigi taip tos aukos, anot deliečių, būdavusios persiunčiamos į 
Delą. Aš žinau kitas panašias apeigas: kiekvieną kartą, kai trakų ir peonų“? 
moterys aukoja karalienei Artemidei, jos deda aukas, įrištas į kviečių šiaudus. 

34. Aš žinau, kad tos moterys tikrai taip daro. O Dele mirusių hiperborėjų 
mergelių garbei deliečių merginos ir vaikinai kerpasi plaukus. Prieš vestuves 
merginos, nusikirpusios plaukų sruogą ir apvyniojusios apie verpstę, nunešusios 
padeda ant jų kapo (šitas kapas, įėjus į Artemidės šventovę, yra kairėje pusėje“?, 
šalia jo auga alyvmedis). O visi deliečių vaikinai, apvynioję nukirptus plaukus 
apie kokį nors augalą, taip pat padeda ant kapo. Taigi šitaip pagerbia hiperborėjų 
mergeles Delo gyventojai. 

35. Deliečiai taip pat pasakoja, kad dar anksčiau už Hiperochę ir Laodikę tuo 
pačiu keliu į Delą buvo atvykusios hiperborėjų mergelės Argė ir Opidė“?. Anos 
atvykusios [prašyti] Ilitijos?8 lengvo gimdymo ir atnešusios pačių parinktą auką. 
O Argė ir Opidė, anot deliečių, atvykusios kartu su pačiais dievais, ir jas deliečiai 
jau kitaip pagerbią. Jas pagerbdamos, moterys renkančios šventą rinkliavą ir jų 
vardus mininčios himne, kurį mergelių garbei sukūrė likas Olenas“?. Iš deliečių 
išmokę, salų gyventojai bei jonėnai irgi apdainuoja Opidę ir Argę, minėdami jas 
vardais ir rinkdami joms šventą rinkliavą. (Šitas Olenas, atvykęs iš Likijos, sukūrė 
ir kitus senovinius himnus, giedamus Dele.) Kai ant aukuro sudeginamos 
aukojamų gyvulių kulšys, tai dar šiltais jų pelenais apibarstomas Opidės ir Argės 
kapas. O jų kapas yra už Artemidės šventyklos į rytų pusę“?, prie pat kėjiečių 
pokylių menės*!. 

36. Apie hiperborėjus pasakyta užtektinai. O apie Abarį*?, neva taip pat 
hiperborėją, kaip jis apnešė aplink visą žemę strėlę nieko nevalgydamas, aš 
nepasakoju. Jeigu yra kažkokie šiauriniai žmonės, [tai] yra ir kiti - pietiniai. Mane 
ima juokas žiūrint į žmones, nupiešusius jau daug žemėlapių, nes neatsirado nė 
vieno, tai darančio protingai: jie vaizduoja Okeaną, tekantį aplink Žemę, pačią 
Žemę - apskritą, lyg skriestuvu nubrėžtą, o Aziją - dydžiu prilygstančią 
Europai“*. Keliais žodžiais aš nurodysiu jų abiejų dydį ir kiekvienos jų kontūrus. 

92. Iš ten iškeliavęs Darijus“? atžygiavo prie kitos upės, vadinamos Artisku“?, 
— ji teka per odrisų [žemę]. Atvykęs prie tos upės, padarė štai ką: nurodęs 
kariuomenei žemės sklypelį, įsakė kiekvienam vyrui, paėmus po akmenį, padėti 
jį nurodytoje vietoje“. O kai jie šitai įvykdė, Darijus nusivedė kariuomenę, 
palikdamas toje vietoje didžiules akmenų krūvas. 

93. Prieš atžygiuodamas prie Istro*s, [Darijus] pirmuosius pavergė getus“?, 
tuos, kurie tiki nemirtingumu. Mat tie trakai, kuriems priklauso Salmidesas““, ir 
anapus Apolonijos?! bei Mesambrijos?? miestų įsikūrę vadinamieji skirmiadai ir 
nipsėjai pasidavė Darijui be mūšio. O getai, patys narsiausi ir teisingiausi iš trakų, 
neapgalvotai pasipriešinę, iš karto buvo pavergti. 


— 123 — 


PENKTAS AMŽIUS PRIEŠ KRISTŲ 





94. Jų tikėjimas nemirtingumu yra štai koks: jie tariasi ne mirštą, o išeiną pas 
dievą Salmoksį??. Kai kurie iš jų tą patį dievą vadina Gebeleidžiu. Kas penkeri 
metai išrinktą burtais vieną saviškį getai siunčia pasiuntiniu pas Salmoksį, 
laiko tris ietis, o kiti, paėmę siunčiamąjį pas Salmoksį už rankų ir kojų, įsiūbuoja 
ir meta aukštyn ant smaigalių. Jeigu jis [iečių] pervertas miršta, [getai] mano, jog 
dievas jiems palankus, o jeigu nemiršta, tai apkaltina patį pasiuntinį, sakydami, 
kad jis esąs nedoras žmogus, ir siunčia kitą, dar gyvam perduodami savo 
prašymus. Tie patys trakai, šaudydami iš lankų į viršų, į dangų, taiko į žaibą ir 
griaustinį, grasina dievui, nes nepripažįsta jokio kito dievo, tik savo pačių. 

95. Kaip aš sužinojau iš graikų, gyvenančių apie Helespontą ir Pontą, šitas 
Salmoksis buvęs žmogus ir vergavęs Same?* pas Mnesarcho sūnų Pitagorą"?. Tapęs 
laisvu, ten įsigijęs didžiulius turtus ir sugrįžęs į savo tėviškę. Trakai tais laikais 
buvę vargšai ir tamsuoliai, o Salmoksis buvo susipažinęs su jonėnų gyvenimo 
būdu ir papročiais, tobulesniais negu trakų, mat jis bendravęs su graikais ir 
didžiausiu jų išminčiumi Pitagoru. Taigi tas Salmoksis įrengęs pokylių menę, 
kurioje, svetingai priimdamas ir dosniai vaišindamas garbingiausius piliečius, 
mokydavęs, kad nei jis pats, nei jo užstalės bendrai, nei visi jų palikuonys nemirsią, 
o keliausią į tokią šalį, kur gyvensią amžinai ir turėsią visokiausių gėrybių. Šitaip 
darydamas ir kalbėdamas, Salmoksis ėmė rengtis požeminį būstą. Visiškai jį 
įrengęs, jis ten pasislėpęs nuo trakų ir gyvenęs trejus metus. Trakai gedėję ir apverkę 
jį kaip mirusį. Ketvirtaisiais metais jis vėl pasirodęs trakams, ir taip jie įtikėję 
Salmoksio aiškinimais. Šit kaip jis pasielgęs, pasak jų. 

96. O aš pasakojimais apie tai ir apie požeminį būstą nei labai tikiu, nei netikiu, 
bet manau, kad šitas Salmoksis gyvenęs daug anksčiau už Pitagorą. O ar Salmoksis 
buvęs koks nors žmogus, ar kokia vietinė getų dievybė, man vis tiek. Taigi getai, 
turintys šitokius įsitikinimus, buvo persų pavergti ir žygiavo su jų kariuomene. 

105. Neurų papročiai tokie patys kaip ir skitų. Likus vienai kartai iki Darijaus 
žygio““, jiems teko palikti savo šalį dėl gyvačių??. Mat ne tik jų žemėje priviso 
gyvačių — dar daugiau jų atšliaužė iš dykynių, esančių šalies gilumoje. Jų 
stumiami, [neurai] paliko savo šalį ir apsigyveno kartu su budinais. Atrodo, kad 
šitie žmonės yra vilktakiai??. Mat skitai ir Skitijoje gyvenantys graikai pasakoja, 
kad kartą per metus kiekvienas neuras keletą dienų virstąs vilku, o paskui vėl 
atvirstąs kuo buvęs. Šitokios kalbos manęs nejįtikina, tačiau jie vis tiek įrodinėja 
ir savo žodžius patvirtina priesaika. 

107. Visi melanchlenai dėvi juodus apsiaustus, dėl kurių jie taip vadinami, o 
papročiai jų — skitiški. 

108. Budinai — didelė ir gausi tauta, visi mėlynakiai ir rudaplaukiai. Jų šalyje 
yra medinė tvirtovė, vadinama Gelonu“?. Kiekvienos jos sienos ilgis - 30 stadijų, 


— 124 — 


HERODOTAS HALIKARNASIETIS 





sienos aukštos ir visos iš medžio. Namai ir šventyklos taip pat mediniai. Ten yra 
ir graikų dievų šventyklų, graikišku papročiu papuoštų medinėmis statulomis, 
aukurais ir nišomis. Kas treji metai jie švenčia Dioniso šventę ir rengia 
bakchanalijas. Mat gelonai*? senovėje buvę graikai: išsikėlę iš uostų, jie 
apsigyvenę tarp budinų. O kalba jie tai skitiškai, tai graikiškai. 

109. Budinai ir gelonai šneka ne ta pačia kalba, ir gyvenimo būdas [jų] kitoks: 
juk budinai yra čiabuviai ir klajokliai; jie vieninteliai iš ten gyvenančių minta 
kankorėžiais*!; gelonai - žemdirbiai, mintantys duona ir auginantys sodus. Jie 
visai nepanašūs į budinus nei išvaizda, nei odos spalva. Tarp kitko, graikai ir 
budinus vadina gelonais, tačiau tai klaida. Visa jų žemė tankiai apaugusi įvairiais 
miškais. Pačiame tankiausiame miške yra didelis ir platus ežeras, o aplink jį — 
nendrių priaugusios pelkės. Tame ežere gaudomos ūdros, bebrai ir kažkokie 
žvėreliai keturkampiu snukiu“?. Jų kailiukais apsiuvami kailiniai“š, o patinėlių 
sėklidės padeda išgydyti gimdos [negalavimus]. 

110. Apie sauromatus šitaip pasakojama: kai graikai kariavo su amazonėmis“* 
(amazones skitai vadina oiorpata; graikų kalba tai reiškia vyrų žudikės, mat oior 
reiškia vyras, o pata - žudyti"), tai, pasak padavimo, laimėję kovą prie Termodonto, 
išplaukė, veždamiesi trimis laivais tiek amazonių, kiek tik pajėgė paimti į nelaisvę. 
O tos atviroje jūroje užpuolusios ir išžudžiusios vyrus. Tačiau apie laivus jos 
nenusimaniusios, nemokėjusios naudotis nei vairu, nei burėmis, nei irklais. Todėl, 
išžudžius vyrus, jos buvusios bangų ir vėjo blaškomos, kol pateko į Kremnus prie 
Meotų ežero. O Kremnai yra laisvųjų skitų“? žemėje. Ten išlipusios iš laivų, 
amazonės ėjusios gyvenamųjų vietų link. Aptikusios pirmą pasitaikiusią arklių 
kaimenę, pasigrobusios arklius ir raitos ėmusios niokoti skitų kraštą. 

111. Skitai nepajėgę suvokti, kas čia vyksta: mat nei jų kalba, nei apranga, nei 
gentis nebuvo žinoma. Tad stebėjęsi, iš kur jos atsiradusios; net palaikę jas 
jaunuoliais ir stoję su jomis į kovą. Po mūšio skitai surinkę lavonus ir taip supratę, 
kad tai moterys. Pasitarę nusprendė jų daugiau jokiu būdu nežudyti, o pasiųsti 
pas jas maždaug tiek jaunikaičių, kiek spėjo esant amazonių. Jaunikaičiams liepę 
arti jų įsirengti stovyklą ir elgtis taip kaip jos. Jei amazonės juos imtų vytis, jie 
turį nesikauti, o atsitraukti; o kai tik jos liautųsi [vytis], jie vėl turį prisiartinti ir 
įsirengti stovyklą. Šitai skitai sumanę, norėdami iš amazonių susilaukti vaikų. 

112. Pasiųstieji jaunikaičiai darė ką paliepti. O kai amazonės supratusios, kad 
jie atvykę be jokių piktų kėslų, paliko juos ramybėje. Kasdien stovyklos vis labiau 
artėjusios viena prie kitos. O jaunikaičiai, kaip ir amazonės, neturėję nieko 
daugiau, tik ginklus ir arklius, ir vertęsi, kaip ir anos, iš medžioklės ir plėšikavimų. 

113. Vidudienį amazonės štai ką darydavusios: pasklisdavusios pavieniui ar 
po dvi, toli vienos nuo kitų atsiskirdavusios, norėdamos atlikti gamtos reikalus. 
Pastebėję tai, ir skitai ėmę taip pat elgtis. Kai vienas jų, susidūręs akis į akį su 


— 125 — 


PENKTAS AMŽIUS PRIEŠ KRISTŲ 





atsiskyrusia amazone, prisiartinęs, toji nepabėgusi nuo jo, bet atsidavusi. Susi- 
kalbėti ji negalėjusi (mat nesuprato vienas kito kalbos), tačiau rankos judesiais 
parodžiusi, kad kitą dieną jis ateitų į tą pačią vietą ir atsivestų dar vieną [skitą], 
ženklais aiškindama, jog; ir ji ateisianti dviese, kartu su kita amazone. O sugrįžęs 
jaunikaitis apsakęs viską kitiems; rytojaus dieną eidamas į tą pačią vietą, jis ir 
kitą nusivedęs, ten radę laukiančias dvi amazones. Tai sužinoję, kiti jaunikaičiai 
patys prisipratinę likusias amazones. 

114. O paskui, sujungę abi stovyklas, jie ėmę gyventi drauge, ir kiekvienas 
skitas turėjęs žmoną tą, su kuria pirmą kartą suartėjęs. Vyrai nepajėgę išmokti 
žmonų kalbos, o jų kalbą moteriškės supratusios. Kai jie jau galėję susikalbėti, 
vyrai amazonėms štai ką pasakę: “Turime mes tėvus, turime ir turto. Taigi ilgiau 
jaušitaip nebegyvenkime, bet sugrįžkime į savo gentį ir gyvenkime ten. Jūs būsite 
mūsų žmonos, jokių kitų žmonų mes neimsime“. O jos į tai atsakiusios štai ką: 
„Mes negalėtume gyventi su jūsų moterimis, nes mūsų ir jų papročiai skiriasi. 
Juk mes ir šaudome iš lanko, ir svaidome ietis, ir jodinėjame, bet moteriškų darbų 
nemokame, o jūsų moterys nedaro nieko iš mūsų išvardytų dalykų. Jos sėdi 
vežimuose ir dirba moteriškus darbus, nei į medžioklę eina, nei kur kitur. Taigi 
mes negalėtume su jomis sutarti. Jei jūs trokštate, kad būtume jūsų žmonos, ir 
norite garbingi išlikti, eikite pas tėvus, atsiimkite savo dalį, o tada sugrįžkite čia, 
ir gyvensime taip, kaip mes įpratusios“. 

115. Jaunikaičiai paklausę ir taip padarę. O kai gavę savo dalį ir sugrįžę atgal 
pas amazones, žmonos taip jiems pasakiusios: „Mus yra apėmęs siaubas ir baimė, 
kad mums, iš jūsų tėvus atėmusioms ir jūsų kraštui didelės žalos pridariusioms, 
reikės čia gyventi. Taigi, jei norite, kad būtume jūsų žmonos, padarykime šitaip: 
iškeliaukim iš šitos žemės ir, persikėlę per Tanajo upę, apsigyvenkim". Jaunikai- 
čiai ir su tuo sutikę. 

116. Persikėlę per Tanają, jie ėję nuo Tanajo tris dienas į rytus ir tris dienas 
nuo Meotų ežero į šiaurę. Atkeliavę į tą vietą, kur ir dabar gyvena, joje įsikūrė. Ir 
nuo to laiko sauromatų moterys laikosi senųjų papročių: ir į medžioklę joja kartu 
su vyrais arba vienos, ir į karą žygiuoja, ir dėvi tokius pat drabužius kaip vyrai. 

117. Šneka sauromatai iškraipyta skitų kalba, nes amazonės iš pat pradžių 
nebuvo tinkamai jos išmokusios. Su jų vedybomis yra šit kaip: nė viena mergina 
neišteka tol, kol neužmuša vieno priešų vyro. Kai kurios iš jų taip ir pasensta bei 
miršta netekėjusios, nes negali įvykdyti to, ko reikalauja paprotys“. 


Vertė NIJOLĖ JUCHNEVIČIENĖ 


— 126 — 


HERODOTAS HALIKARNASIETIS 





10 


11 


12 


13 


14 


15 


16 
17 
18 
19 


KOMENTARAI 


Boristeniečių uostas — tikriausiai Olbija. Boristenis — dabartinis Dnepras. Čia Herodotas 
boristeniečiais vadina graikų kolonijos Olbijos (įkurtos 647 metais pr. Kr. šiaurinėje 
Juodosios jūros pakrantėje) gyventojus. Toliau (Ketvirtosios knygos 18 skirsnyje) Herodotas 
boristeniečiais vadina skitų gentis. 

Kalipidai - daugelis tyrinėtojų nelaiko jų (kaip ir alizonų) skitų gentimi. 

Alizonai — kai kuriuose rankraščiuose alazonai; tyrinėtojai šį antrąjį variantą atmeta kaip 
iškraipytą. 

Skitai artojai - Herodotas vartoja ir terminą skitai žemdirbiai (Ketvirtosios knygos 18 
skirsnyje). Neaišku, ar tai ta pati skitų gentis, ar skirtingos gentys. 

Neurai — tikriausiai ne skitų gentis. Dažniausiai lokalizuojama Pripetės baseine, nors kai 
kurie mokslininkai (pavyzdžiui, Arnoldas Heerenas, XIX a.) manė juos gyvenus dabartinėje 
Lietuvos teritorijoje. 

Hipanis — dabartinis Bugas. 

Hilėja — kai kurie mokslininkai mano šią vietovę buvus abiejuose Dnepro deltos krantuose. 
„trijų dienų kelio atstumu... — vienos dienos kelias Herodoto Istorijoje lygus 35-42 
kilometrams. Pastebėta, kad Herodoto nurodomi nuotoliai nėra labai tikslūs. 

Pantikapas — galutinai neidentifikuota upė, minima taip pat Ketvirtosios knygos 19 ir 54 
skirsniuose. Dominuoja dvi hipotezės: kad tai Konka (kairysis Dnepro intakas) arba 
Ingulecas (dešinysis Dnepro intakas). 

Galutinai nenustatyta, koks atstumas Herodoto laikomas lygiu vienos dienos plaukimui; 
mokslininkų apskaičiavimais — tai 20-40 kilometrų. 

Androfagai - Ketvirtosios knygos 100, 102, 119, 125 skirsniuose Herodotas androfagus vadina 
rytiniais neurų kaimynais. Etninė androfagų (t. y. „žmogėdrų“) priklausomybė nenustatyta, 
nors hipotezių būta įvairiausių: jie buvo laikomi ir finų, ir slavų, ir germanų gentimi. 

Gero upė — tai neidentifikuota upė, skyrusi skitus klajoklius ir karališkuosius skitus. Daugelis 
mokslininkų mano, kad Herodotas šiuo vardu vadino keletą skirtingų upių. Dominuoja 
dvi hipotezės: kad tai Konkos arba Moločnajos upė. 

Šiame teiginyje tikriausiai atsispindi realus faktas — vienų skitų genčių pavaldumas kitoms; 
aišku, ta priklausomybė skyrėsi nuo vergovės. 

Taurų šalis - kalnuota Krymo pusiasalio pakrantės juosta nuo dabartinio Sevastopolio iki 
Feodosijos. Vėliau taip buvo pradėta vadinti visą Krymo pusiasalį. 

Žr. Ketvirtosios knygos 2-3 skirsnius, kur štai kas pasakojama. Skitai paprastai apakiną 
grietinėlės. Kartą skitai išvykę į ilgą karo žygį. Jų žmonos, paliktos vienos, susidėjusios su 
aklaisiais. Kol skitai grįžę iš karo, spėję užaugti gimę iš šių santuokų vaikai. Šie aklųjų 
vaikai nusprendę patys būti savo krašto šeimininkais. Todėl, nenorėdami įsileisti grįžtančių 
skitų, jie ir išsikasę griovį. 

Kremnų uostas - manoma, kad jis galėjęs būti apie šiaurinės Azovo jūros pakrantės vidurį. 
Meotų ežeras — dabartinė Azovo jūra. 

Tanajo upė — dabartinis Donas. 

Melanchlenai, tai yra „juodaapsiausčiai“, — šiauriniai skitų kaimynai, nelokalizuota gentis. 
Jų krašto buvo ieškoma nuo Lietuvos iki Kaukazo. 


- 127 -— 


PENKTAS AMŽIUS PRIEŠ KRISTŲ 





20 


21 


22 


23 


24 


25 


26 


27 


28 


29 


30 


31 


32 


33 


34 


35 


36 


37 


38 


39 


40 


41 


42 


43 


Sauromatai —- Herodotas mini, kad jie kilę iš skitų ir amazonių (Ketvirtosios knygos 110-116 
skirsniai). Antikinėje tradicijoje jie dar vadinami sarmatais. Manoma, kad tai iranėnų gentis, 
gyvenusi stepėse tarp Dono ir Volgos. 

Budinai — manoma, kad jie gyvenę Dono vidurupyje, nors yra ir kitokių nuomonių 
(pavyzdžiui, kai kurie mokslininkai mano juos gyvenus dabartinėje Lietuvos teritorijoje ir 
laiko juos lietuviais ar kita baltų gentimi). Vyrauja nuomonė, kad budinai - slavų protėviai. 
Hiperborėjai („šiauriniai žmonės“) Herodoto laikais jau buvo tvirtai įėję į tradiciją, todėl 
Herodotas smulkiai apie juos nepasakoja. Pirmą kartą jie paminėti himne, skirtame Dionisui 
(VII amžius pr. Kr.). Buvo laikomi dora, šventa, nesugadinta civilizacijos tauta. Susiję su 
Apolono kultu. 

Isedonai — galbūt reali tauta, gyvenusi į rytus nuo Uralo (yra ir kitaip lokalizuojama). 

Žr. Ketvirtosios knygos 27 skirsnį. Isedonai pasakoję, kad už jų gyveną arimaspai 
(„vienaakiai“), tauta, kuri kovojusi su stebuklingais grifais, norėdama atimti jų saugomą 
auksą. Manoma, jog čia Herodotas tiesiog atpasakoja neišlikusį kiklinį epą. 

Herodoto minimi kūriniai nėra išlikę. Epigonai, parašyti Tėbų mitų ciklo tematika, buvo 
laikomi viena iš geriausių kiklinių poemų. 

Deliečiai — Delo sala Kikladžių salyne — Apolono kulto centras. Pasak mito, būtent šioje 
saloje Lėtoja pagimdė Apoloną bei jo seserį Artemidę. 

„„siunčią aukojimui skirtus daiktus... —- šventos aukos buvo reguliariai siunčiamos į Delą visų 
Apolono kultą pripažįstančių valstybių. Kelias, kuriuo šios dovanos patekdavo į Delą, tra- 
dicijoje buvo tapatinamas su seniausiu Europos prekybos traktu, vadinamuoju gintaro keliu. 
Dodoniečiai - Dodonė —- Dzeuso kulto centras Epyre, Graikijos šiaurėje. 

Euboja — didžiausia Egėjo jūros sala, esanti prie Atikos. 

Karistas — miestas pietinėje Eubojos salos pakrantėje. 

Andras — šiauriausia Kikladžių salyno sala. Tikriausiai joje nebuvo Apolono kulto. 

Tenas — Kikladžių salyno sala į šiaurę nuo Delo. 

Hiperochė ir Laodikė — tikriausiai tai Artemidės kultiniai epitetai. Artemidės kultas Dele 
buvo susietas su Apolono kultu. 

Perferėjai — graikų kalbos žodis, reiškiantis „šventosios misijos dalyviai“. Tikriausiai čia 
minima kažkokia šventikų kolegija. 

Peonai — tikriausiai ilyrų gentis, gyvenusi Makedonijos šiaurėje, trakų išstumta. 

Šių kapų liekanos rastos kasinėjant buvusią Artemidės šventovę. 

Argė ir Opidė — kultiniai Artemidės epitetai. 

Ilitija — deivė, globojanti gimdyves, susijusi su Apolono bei Artemidės kultu. Būtent ji 
padėjusi Lėtojai pagimdyti dieviškuosius vaikus. 

Olenas — legendinis dainius, seniausių himnų Apolonui autorius, kai kuriuose šaltiniuose 
dar vadinamas hiperborėjiečiu. 

Kai kurie tyrinėtojai mano, kad kapų orientavimas į rytus rodo, jog Artemidės kultas 
įsigalėjo prieš paplintant jonėnų kultūrai, kadangi jonėnai orientuodavo kapus į vakarus. 
Kėjiečiai — Kėjas — sala Kikladžių salyne. Kėjiečių pokylių menėse vaišindavosi į religines 
šventes susirinkę Kėjo gyventojai. Tokias menes turėdavo pasistatę daugelio vietovių 
žmonės. 

Abaris — tikriausiai legendinė asmenybė, nors kai kurie Antikos šaltiniai laiko jį realiu 
žmogumi ir net nurodo, kada gyvenęs (įvairiai: VIII, VII, VI amžiuje pr. Kr.). 

Čia Herodotas pirmiausia kritikuoja autoritetingiausią iš pirmtakų, kurio kūriniais plačiai 


— 128 — 


HERODOTAS HALIKARNASIETIS 





62 


63 


naudojosi, - logografą Hekatėją iš Mileto (VI amžiaus pabaiga-V amžiaus pradžia pr. Kr.). 
Tikriausiai Herodotas turi galvoje Anaksimandro (VII amžiaus pabaiga-VI amžiaus 
vidurys pr. Kr.) sudarytą žemėlapio tipą. 

Darijus — Persų imperijos valdovas (522-486 metai pr. Kr.). Čia pasakojama apie Darijaus 
žygį prieš skitus. Persikėlus į Europą, pirmiausia jam teko žygiuoti per Trakiją. 

Artisko upė (kiti variantai - Arteskas ir Artikas) ir odrisų kraštas nėra tiksliai identifikuoti. 
Galbūt tai Tundžos upė, kairysis Maricos intakas, gal upė Tekederė (Tekė). 

„įsakė kiekvienam ...po akmenį padėti ...nurodytoje vietoje — galbūt taip Darijus norėjo 
pademonstruoti savo kariuomenės didumą, o gal reikėjo išvalyti kelią. 

Istras — dabartinis Dunojus. 

Getai — gentys, gyvenusios Trakijos šiaurėje, skitų kaimynės. Romėniškuoju laikotarpiu 
senąjį getų pavadinimą pakeitė etnonimas „dakai“. 

Salmidesas — Trakijos miestas, dabar Midai. 

Apolonija — dabartinis Sozopolas. 

Mesambrija — dabartinis Nesebyras. 

Salmoksis — kituose šaltiniuose — Zalmoksis. 

Samas — sala prie jonėniškosios Mažosios Azijos pakrantės. Čia Herodotas pateikia 
racionalizuotą ir trakų religiją niekinančią graikų versiją. 

Pitagoras — graikų filosofas (VI amžiaus pr. Kr. antroji pusė-VI amžiaus pr. Kr. pradžia), 
filosofinės pitagorizmo doktrinos pagrindėjas. 


Likus vienai kartai iki Darijaus žygio... — Herodotas laiką skaičiuoja žmonių kartomis. 
Dažniausiai šimtas metų atitinka tris žmonių kartas. 
„Jiems teko palikti savo šalį dėl syvačių... — mokslininkai įsitikinę, jog šiame pasakojime 


atsispindi invazija genties, kurios totemas buvo žaltys, o žalčių garbinimas buvo būdingas 
baltų gentimis. 

Vilktakiai — tikėjimas vilktakiais buvo būdingas daugeliui tautų, taip pat ir graikams. Šitame 
Herodoto pasakojime kai kurie mokslininkai įžiūri neurų slaviškumo įrodymų. 

Gelonas — manoma, kad tai galėjo būti graikų pastatyta prekybinė faktorija. 

Gelonai — etnonimas, sietinas su mitiniu eponimu Gelonas. Gelonas, pasak mito, buvo 
Skitijoje gimęs Heraklio sūnus, Skito bei Agatirso, mitinių skitų tautos pirmtakų, brolis. 

„minta kankorėžiais... - galima skaityti ir kitaip, nes tas pats žodis gali reikšti ir utėlė. Tačiau 
daugelis mokslininkų priima skaitymą kankorėžiai ir mano, kad turėta galvoje kažkokia 
ypatinga kankorėžių rūšis, analogiška Sibiro kedro vaisiams. Apie Kaukazą gyvenantys 
kankorėžių valgytojai minimi ir vėlesnėje antikinėje tradicijoje. 

Žvėreliai keturkampiu snukiu — nėra aišku, kokie tai gyvūnai. Hipotezių būta įvairiausių — 
nuo ruonių, briedžių ar elnių iki kiaunių. 

„„kailiukais apsiuvami kailiniai... — skitų drabužiai taip pat būdavo apsiuvami kailių apvadais. 
Amazonės — graikų padavimai apie amazones buvo paplitę dar prieš Homerą. Buvo 
manoma, jog amazonės įkūrusios daug Mažosios Azijos miestų (Efesą, Smirną, Mitilėnę 
ir kitus). Paprastai jų kraštas būdavo lokalizuojamas apie Termodontą, Kapadokijos upę. 
Padavimuose su amazonėmis buvo susikovę keturi herojai: Belerofontas, Heraklis, Tesėjas 
bei Achilas. Matyt, šios legendos susiformavimui impulsą davė karingi sauromatų moterų 
papročiai. Keista, kad Herodotas neatkreipia dėmesio į chronologinį neatitikimą, nors 
pats pasakoja, kad skitai į savo gyvenamąsias vietas atvykę palyginti neseniai, apie VII 
amžių pr. Kr. (Ketvirtosios knygos 11 skirsnis). 


—129-— 


PENKTAS AMŽIUS PRIEŠ KRISTŲ 





66 Oiorpata - mokslininkai mano, kad iš tikrųjų šis žodis skambėjęs oiropata ir reiškęs ne vyrų 
žudikės, o vyrų valdovės. 

66 Laisvųjų skitų — tai yra karališkųjų skitų, nes, pasak, Herodoto, tik jie buvę laisvi. 

67 Šitas ir kiti panašūs pasakojimai davė pagrindo teigti, kad sauromatų papročiai buvo išlaikę 
nemaža matriarchato reliktų. 


NIJOLĖ JUCHNEVIČIENĖ 


— 130 — 


TITAS POMPONIJUS MELA 


Ia. 


TITUS POMPONIUS MELA 


Titas Pomponijus Mela (Titus Pomponius Mela) - romėnų istorikas, kilęs iš 
Ispanijos. Lotynų kalba parašė veikalą Apie pasaulio padėtį (originalo kalba turi 
du pavadinimus: De situ orbis ir De chorographia). Veikalą sudaro trys knygos. 
Jos buvo parašytos apie 41-44 metus. Tai kompiliacinis darbas, kuriame 
išdėstytos to meto žinios apie Žemės geografinę padėtį. Autorius rėmėsi įvairiais 
Antikos šaltiniais, tarp jų Herodoto Istorija, Strabono Geografija, Kornelijaus 
Nepoto Kronika. Pomponijaus Melos Apie pasaulio padėtį yra seniausia išlikusi 
geografijos studija lotynų kalba. Joje išsaugotos ankstesnės graikų ir romėnų 
žinios apie pasaulio geografiją ir pasaulio tautas. 

Knygoje yra užuominų apie Baltijos jūrą, jos salas, Pabaltijo gyventojus. Šios 
žinios dažniausiai etnografinės, patekusios į Viduržemio jūros kraštus per 
prekybos tarpininkus, todėl gerokai iškraipytos, kartais ir netikros (Kudaba, 1980, 
151). Pomponijaus Melos veikalu rėmėsi Motiejus Strijkovskis, Martynas 
Kromeris, Motiejus Miechowita ir kiti XVI amžiaus istorikai. 


EUGENIJA ULČINAITĖ 


Pagrindinis Pomponijaus Melos žinių šaltinis apie gelonų, melanchlenų ir 
neurų papročius buvo Herodoto Istorija. Tačiau Herodoto žinias jis perpasakojo 
sutrumpintai, kai ką pakeitė ir iškreipė. Pavyzdžiui, Herodotas teigė, kad iš 
žmonių odų sau ir arkliams dangalus darėsi skitai (/Įosaryp, KannucTos, 
Illumosa, 1982, 122-123), o Mela - kad gelonai. Herodotas rašė, kad kartą per 
metus kiekvienas neuras keletą dienų būna vilku, o Mela - kad neurai „tam 
tikru laiku, jeigu nori, gali pasiversti vilkais arba ir vėl atvirsti prieš tai buvusiais“. 
Visiškai nauja informacija yra teiginys, kad visų išvardytų genčių (vadinasi, ir 
gelonų, ir melanchlenų, ir neurų) dievas esąs Marsas, kad prieš jo statulas jam 
esą skiriami kalavijai bei diržai ir aukojami žmonės. Šio teiginio šaltinis neaiškus. 
Herodotas mini tik žmonių aukojimą skitų karo dievui Arėjui (ten pat), tačiau 
kalavijų ir diržų aukojimo nemini nei kalbėdamas apie skitus, nei apie kitas gentis. 
Dievas Marsas ir jam skirtos aukos gali būti siejamos su baltų kraštuose ypač 


— 131 -— 


PIRMAS AMŽIUS 





populiariu Perkūnu ir belaisvių aukojimu dievams po pergalingo žygio. Tokie 
aukojimai minimi popiežiaus Honorijaus III bulėje Mainco arkivyskupui (1218), 
Lenkų analuose (1279), Liubeko (1298), Hermano Vartbergiečio, Vygando 
Marburgiečio (XIV amžiaus antroji pusė), Jono Posilgiečio (1419) ir kitose 
kronikose. Baltų mitologijos tyrinėtojai į Pomponijaus Melos žinias dar nėra 
atkreipę pakankamo dėmesio. 


NORBERTAS VĖLIUS 


Publikacijos: Pomponius Mela, 1493; 1536; XVI ir XVII amžiuje kelios dešimtys leidimų; 1880; 

fragmentai apie Sarmatiją spausdinti: Pistorius, 1582; Koehler, 1720; Mitzler de Kolof, 1761. 
Literatūra: Ulewicz, 1950, 55, 72 ir kt.; Jurginis, 1971, 58-60; Kudaba, 1980, 150-151. 
Tekstas iš: Pomponius Mela, 1880, 29-31, 62-63. 


DE CHOROGRAPHIA 
c.41-44 


Liber II, caput 1 


[...] Geloni hostium cutibus eguos segue velant, illos religui corporis, se 
capitum. Melanchlaenis atra vestis et ex ea nomen, Neuris statum singulis tempus 
est, guo si velint in lupos, iterumgue in eos gui fuere mutentur. Mars omnium 
deus: ei pro simulacris enses et cinctoria dedicant, hominesgue pro victumis 
feriunt. 


Liber III, caput 4 


Sarmatia intus guam ad mare latior, ab his guae secuntur Vistula amne discreta, 
gua retro abit usgąue ad Histrum flumen inmittitur. Gens habitu armisgue 
Parthicae proxima, verum ut caeli asperioris ita ingenii. Non se urbibus tenent 
et ne statis guidem sedibus. Ut invitavere pabula, ut cedens ut seguens hostis 
exegit, ita res opesgue secum trahens semper castra habitant; bellatrix, libera, 
indomita, et usgue eo inmanis atgue atrox ut feminae etiam bella cum viris ineant, 
atgue ut habiles sint, natis statim dextra aduritur mamma, inde expedita in ictus 


—132-— 


TITAS POMPONIJUS MELA 





manus guae exeritur, virile fit pectus. Arcus tendere, eguitare, venari, puellaria 
pensa sunt, ferire hostem adultarum stipendium est, adeo ut non percussisse 
pro flagitio habeatur, sitgue eis poenae virginitas. 


APIE PASAULIO PADĖTIĮ 
apie 41-44 


II knyga, 1 skyrius 


[...] Gelonai [nuluptomis] priešų odomis dangsto žirgus ir save: žirgus dangsto 
kūno, o save — galvų odomis. Melanchlenai dėvi juodus rūbus; iš to kilęs ir jų 
vardas. Kai kurie neurai tam tikru laiku, jeigu nori, gali pasiversti vilkais arba ir 
vėl atvirsti prieš tai buvusiais. Jų visų dievas yra Marsas. Prieš jo statulas jam 
skiriami kalavijai bei diržai ir aukojami žmonės. 


III knyga, 4 skyrius 


Sarmatija! gilumoje yra platesnė negu prie jūros; nuo kaimynių [tautų] ją skiria 
Vyslos upė; ta upe ji tęsiasi gilyn iki Istro? upės. Genties drabužiai ir ginklai 
labai panašūs į partų, tačiau klimatas ir papročiai atšiauresni. Neturi miestų ir 
nuolatinių sodybų. Ieškodami ganyklų arba puolančio ir persekiojančio priešo 
išvaryti [iš gyvenamųjų vietų], visą mantą ir turtus jie su savimi gabenasi ir 
nuolat gyvena stovyklose. Gentis karinga, laisva, nesutramdoma ir tokia žiauri 
bei atšiauri, kad moterys kartu su vyrais eina į karą. O kad būtų tam tinkamos, 
tik gimusioms mergaitėms išdegina dešinę krūtį, dėl to ji nebekliūva smogiant 
ranka, yra apnuoginama, ir krūtinė suvyriškėja. Šaudyti iš lanko, jodinėti, 
medžioti yra mergaičių užsiėmimas. Nužudyti priešą yra suaugusių merginų 
pareiga, ir laikoma gėda, jeigu [kuri] to negali padaryti; bausmė joms yra 
nekaltybės išlaikymas. 


Vertė EUGENIJA ULČINAITĖ 


— 133 — 


PIRMAS AMŽIUS 





KOMENTARAI 


1 Sarmatija - įvairūs autoriai šiuo vardu vadino skirtingas teritorijas, dažniausiai Vidurio ir 
Rytų Europos kraštus, gyvenamus daugiausia slavų ir baltų. Pomponijus Mela vienas 
pirmųjų tokia reikšme pavartojo Sarmatijos pavadinimą. 

2 Istras (lot. Danuvium, Hister, Ister) - senovinis Dunojaus pavadinimas. 


EUGENIJA ULČINAITĖ 


—134-— 


GAJUS PLINIJUS VYRESNYSIS 
23-79 


CAIUS5 -PLINTUOS 5ECUNDUS 


Gajus Plinijus Vyresnysis (Caius Plinius Secundus arba Maior) — romėnų 
istorikas, rašytojas, mokslininkas. Vienintelis išlikęs jo veikalas —- Gamtos istorija 
(Historia naturalis) — yra savotiška enciklopedija, apimanti daug žinių iš 
astronomijos, fizikos, geografijos, antropologijos, zoologijos, botanikos, 
medicinos, mineralogijos. Kaip nurodo pats Plinijus, rašydamas šį veikalą jis 
pasinaudojo 327 graikų ir 146 romėnų autoriais, peržiūrėjo daugiau kaip 2000 
veikalų. 

Gamtos istorijos IV ir XXXVII knygoje, remdamasis graikų autorių Ksenofonto 
Lampsakiečio, Timėjo (IV-III amžiai pr. Kr.), Pitėjo (IV amžius pr. Kr.), 
Metrodoro Skepsiečio (I amžius pr. Kr.) žiniomis, Plinijus mini Baltijos salą, nuo 
kurios, kaip manoma, galėjo kilti ir Baltijos jūros pavadinimas. Salos vardas, 
tiesa, įvairuoja (Baltia, Balcia, Basilia, Balisia, Abalus), tačiau vyrauja nuomonė, 
jog tai nuorašų iškraipymai (Kabelka, 1982, 12). Nuoroda, kad salos gyventojai 
renka gintarą, kurį parduoda „artimiausiems vokiečiams“, vertė mokslininkus 
spėlioti, apie kokią salą čia kalbama. Manyta, jog tai galėtų būti Helgolando sala, 
Skandinavija (Jurgis Gerulis), Jutlandijos pusiasalis (Ernstas Fraenkelis), prūsų 
sritis Semba (Johannesas Voigtas). Jeigu Gajus Plinijus Vyresnysis turėjo galvoje 
Sembos pusiasalį, tai jo paminėjimas būtų reikšmingas faktas, rodantis baltų 
genčių ryšius su Antikos kraštais. 


EUGENIJA ULČINAITĖ 


Duomenų apie baltų religiją ir mitologiją Plinijaus veikale nėra. Ištrauka iš jo 
spausdinama dėl paminėto Baltijos vietovardžio ir užuominos apie šiuo 
vietovardžiu vadinamo krašto gyventojų verslus (gintaro rinkimą ir prekybą), 
be abejo, turėjusių įtakos ir jų dvasinei kultūrai. 


NORBERTAS VĖLIUS 


— 135 — 


PIRMAS AMŽIUS 





Publikacijos: Plinius Secundus, 1469 (editio princeps); daug kartų leistas XVI-XVIII amžiuje, 
svarbiausias leidimas: Plinius Secundus, 1779; taip pat: 1866-1873, 1892-1907. 

Literatūra: Voigt, 1827, 29, 45 ir kt.; Jlro6kep, 1888, 806; Gerullis, 1924, 335; Šmits, 1936, 
53-54; Frenkelis, 1969, 23; Michelbertas, 1972, 7-8; Ckpskunckaa, 1977; Kolendo, 1981, 25-26; 
Kabelka, 1982, 12; Zinkevičius, 1984b, 142-143. 

Tekstas iš: Plinius Secundus, 1582, 62, 663, 666. 


HRISTORIA NATURALIS 
Cc. 77 


Liber IV, caput 13 


[...] Insulae complures sine nominibus eo situ traduntur. Ex guibus ante 
Scythiam, guae appellatur Bannomanna, abesse a Scythia diei cursu, in guam 
veris tempore fluctibus electrum eiiciatur, Timaeus prodidit. [...] Xenophon 
Lampsacenus, a litore Scytharum tridui nauigatione, insulam esse immensae 
magnitudinis, Baltiam tradit. Eandem Pythias Basiliam nominat. [...] 


Liber XXXVII, caput 2 


[...] Pytheas Guttonibus Germaniae genti accoli aestuarium Oceani 
Mentonomon nomine, spatio stadiorum sex millium: ab hoc diei nauigatione 
insulam abesse Abalum; illo vere fluctibus aduehi et esse concreti maris 
purgamentum: incolas pro ligno ad ignem uti eo, proximisgue Teutonis vendere. 


[..] 
Liber XXXVII, caput 4 


[...] Metrodorus Scepsius, in eadem Germania et Baltia insula nasci, in gua et 
succinum, guod eguidem legerim, solus dicit. [...] 


— 136 — 


GAJUS PLINIJUS VYRESNYSIS 





GAMTOS ISTORIJA 
apie 77 


IV knyga, 13 skyrius 


[...] Pasakojama, kad toje vietoje [Šiaurės vandenyne] yra daug bevardžių salų. 
Išjų viena, kuri vadinasi Banomana!, yra priešais Skitiją?, nutolusi nuo jos vienos 
dienos kelio atstumu. Timėjas? rašo, kad pavasarį bangos į ją išmeta gintaro. [...] 
Ksenofontas Lampsakietis* pasakoja, kad trijų dienų kelio nuo Skitijos atstumu 
esanti neišmatuojamo dydžio sala Baltija. Tą pačią salą Pitėjas? vadina Bazilija 


i 
XXXVII knyga, 2 skyrius 


[...] Pitėjas rašo, kad prie Mentonomono įlankos“, kuri nutįsusi šešis tūkstančius 
mylių, gyvena germanų gentis gutonai. Nuo jos vienos dienos kelio atstumu 
esanti Abalo sala, į kurią jūra pavasarį išmeta sustingusias sąnašas [t. y. gintarą], 
kurias gyventojai naudoja kurui ir parduoda artimiausiems vokiečiams. [...] 


XXXVII knyga, 4 skyrius 


[...] Metrodoras Skepsietis? vienintelis sako, kad toje pačioje Germanijoje ir 
Baltijos saloje randamas gintaras. [...] 


Vertė EUGENIJA ULČINAITĖ 


KOMENTARAI 


1 Banomana - Gamtos istorijos 1582 metų leidėjas Petras Santandreanas išnašose nurodo, jog 
tai ta pati sala, kurią Plinijus, remdamasis Timėju, XXVII knygos ketvirtame skyriuje vadina 
Baltia. 1866 metų leidime ši sala jau vadinama Baunonia. 

2 Skitija - Antikos autoriai skirtingais laikotarpiais Skitijos vardu vadino skirtingas žemes. 
Herodoto manymu, tai pietrytinė Europos dalis tarp Karpatų ir Dono. 

3 Timėjas (apie 345-apie 250 metus pr. Kr.) - graikų istorikas, kilęs iš Sicilijos, vėliau 
apsigyvenęs Atėnuose. Parašė veikalą Italijos ir Sicilijos istorija, kuriuo rėmėsi daugelis 
vėlesnių istorikų. 


— 137 -— 


PIRMAS AMŽIUS 





Ksenofontas Lampsakietis (II-I amžiai pr. Kr.) - graikų geografas, žinomas tik iš kitų autorių 
paminėjimų. 

Pitėjas (IV amžiaus pr. Kr. antroji pusė) — geografas, astronomas ir matematikas, kilęs iš 
Masilijos (dab. Marselis, Prancūzija). Apie 345 metus pr. Kr. jis nuplaukė į Britaniją, paskui 
buvo užsukęs ir į Šiaurės jūrą. Savo kelionę aprašė veikale graikų kalba Apie okeaną, kurio 
išliko tik nedideli fragmentai, cituojami vėlesnių rašytojų. 

Mentonomono įlanka — tikriausiai Aismarės, nors Pitėjo teiginys, kad ji nutįsusi šešis 
tūkstančius mylių (apytikriai 1066 km), matyt, laikytinas perrašinėtojų klaida. Čia 
greičiausiai turėtų būti šeši šimtai mylių (apytikriai 106,6 km), kas beveik atitinka 
Aismarių ilgį (90 km). Šią klaidą yra pastebėjęs ir bandęs aiškinti Kristoforas Hartknochas 
(Hartknoch, 1679a, 35). Vėlesniuose leidimuose ši įlanka vadinama Metuonidis, o germanų 
gentis — guiones. 

Metrodoras Skepsietis (I amžius pr. Kr.) — graikų rašytojas, Strabono liudijimu, parašęs 
Armėnijos karaliaus Tigrano istoriją ir pasakojimus apie įvairių gyvūnų įpročius. 


EUGENIJA ULČINAITĖ 


— 138 — 


PUBLIJUS KORNELIJUS TACITAS 
apie 55-58 — apie 117-120 


PUBLIOS CORNELIUS LACITUS 


Publijus Kornelijus Tacitas (Publius Cornelius Tacitus) - vienas iš populiariausių 
Romos istorikų, publicistų. Gimė šiaurės Italijoje ar Narbono Galijoje. Ėjo aukštas 
valstybines pareigas: buvo pretoriumi (88 m.), konsulu (97 m.), Azijos provincijos 
vietininku (apie 112-113 metus). 

Vidurio, Rytų ir Šiaurės Europos tautų istorijai ypač svarbus jo veikalas 
Germanija, atrodo, jo laikais vadintas De origine et situ Germanorum (Apie germanų 
kilmę ir kraštą), parašytas apie 98 metus. Veikale gausu geografinių ir etnografinių 
žinių, kurias Tacitas ėmė iš kitų autorių raštų (pavyzdžiui, iš Nerono laikais 
sudaryto, bet neišlikusio Šiaurės Europos kraštų aprašymo), įvairių tautų 
keliautojų ir pirklių pasakojimų, asmeninių įspūdžių, kitų šaltinių. 

Germanijos 45 skyriuje pirmą kartą minimi aisčiai (Aestii), gana plačiai aprašomi 
jų papročiai. Istoriografijoje iš seno aisčiai buvo laikomi baltų gentimi (dažniausiai 
prūsais), bet yra ir kitų nuomonių (aisčių ir baltų sąvokos laikomos sinonimais). 

Į daugelį baltistinių Tacito Germanijos klausimų (pavyzdžiui, dėl aisčių krašto 
ribų, tikrosios etninės to krašto gyventojų priklausomybės) iki šiol tebėra galutinai 
neatsakyta. 


JUOZAS TUMELIS 


Pagal įsigalėjusią tradiciją baltams priskiriamos tik tos Tacito minimos gentys, 
kurias jis vadino aisčiais (Aestiorum gentes) ir kurios gyveno šiapus Vyslos. Tačiau 
baltiškų vietovardžių yra ir už Vyslos (Zinkevičius, 1984b, 147-151; Lietuvių 
etnogenezė, 1987, 47-52). Kai kurie archeologai (Gimbutienė, 1985, 66, 95; Lietuvių 
etnogenezė, 1987, 87-88) tarp Vyslos ir Oderio esančią Pamarių kultūrą irgi yra 
linkę priskirti baltams. Visai tikėtina, kad Tacito laikais baltų genčių, sumišusių 
su germanų gentimis, buvo ir už Vyslos. Kalbėdamas apie aisčius, Tacitas teigia, 
kad jų papročiai ir apdaras yra kaip svebų. Tarp šių genčių, ir ypač tarp Vyslos ir 
Oderio tarpupio gyventojų (lugijų, gotų, rugijų bei lemovijų), ir reikėtų ieškoti 
baltų arba baltams giminiškų genčių. Kol kas negalėdami tiksliau nustatyti Tacito 
aprašomų genčių etninės priklausomybės, vis dėlto į šį leidinį įtraukiame kai 


—139— 


PIRMAS AMŽIUS 





kurių iš jų tikėjimų aprašymus (tų tikėjimų, kurie panašūs į baltų). Ypač baltams 
artimas nahanarvalų dievų dvynių, vadinamų Alcis, kultas. 

Aisčiais vadinamų baltų (gyvenančių šiapus Vyslos) religijos svarbiausiu 
bruožu Tacitas laiko dievų motinos garbinimą ir šerno atvaizdo nešiojimą. Šį 
Tacito teiginį yra komentavę daugelis baltų religijos ir mitologijos tyrinėtojų. 
Čekų ir slovakų mokslininkas Josefas Pavelas Šafažikas teigė (1837), kad Tacito 
minima dievų motina buvusi „prūsų ir lietuvių Seewa arba Žemmes mahti, vasaros 
ir gausumo deivė (Ceres), arba slavų Živa“ (Mierzynski, 1892, 11). Wilhelmas 
Mannhardtas teisingai pastebėjo, kad nei lietuviai, nei prūsai, nei latviai niekada 
neturėjo Seewos, kad latvių Zemmes mūte — žemės personifikacija ir kad Tacito 
minima dievų motina negalėjusi būti romėniškoji Žemynos arba Zemmes mūtes 
interpretacija (Mannhardt, 1880, 167). Jo manymu, aisčių įprotis nešioti šernų 
atvaizdus paskatino Tacitą teigti, kad jie garbiną dievų motiną, nes romėnų dievų 
motinos Kibelės garbintojai segdavosi prie krūtinės šernų atvaizdus. Mann- 
hardtas nenurodo, su kokia baltų dievybe reiktų sieti nešiojamą šerno atvaizdą, 
bet jis neneigia, kad tai galėjusi būti žemės dievybė. Tacitas, išgirdęs, kad šie 
atvaizdai siejami su žemės dievybe ir remdamasis šerno atvaizdų ryšiu su dievų 
motina Romos religijoje, parašęs, kad aisčiai garbiną dievų motiną (Mannhardt, 
1880, 167-168). Antonis Mierzynūskis, iš esmės sutikdamas su Mannhardto 
išvadomis, pateikia daugiau duomenų, rodančių, kad baltai kiaulę (šerną) siejo 
su Žemyna. Kadangi baltų panteone nėra į dievų motiną panašių dievybių, tai 
jis yra linkęs manyti, kad Tacitas sumaišė šias dvi skirtingas dievybes: romėnų 
dievų motiną ir baltų Žemyną (Mierzynski, 1892, 19-21). Tacito dievų motiną 
su baltų Žemyna bandė sieti ir daugelis kitų tyrinėtojų. Tiek mokslininkai, skyrę 
Tacito dievų motiną nuo Žemynos, tiek jas abi tapatinę Tacito laikų Žemyną 
suprato taip, kaip ji vaizduojama XV-XVIII amžių šaltiniuose. O juk ta deivė, 
kurią Tacitas vadina dievų motina, kad ir būdama tolimas Žemynos prototipas, 
I amžiuje galėjo turėti kur kas daugiau ir svarbesnių funkcijų negu XV-XVIII 
amžiaus Žemyna. 

Tacito informaciją padeda geriau suprasti kitų indoeuropiečių mitologijos 
duomenys. Aisčių deivė yra vadinama motina, ir tai rodo, kad ji yra gimdančioji 
deivė. Tokia gimdančioji deivė motina daugelio indoeuropiečių mitologijoje buvo 
Žemė motina. Manoma, kad sudievintos Žemės motinos vaizdinys jau buvo 
žinomas seniesiems indoeuropiečiams (Mucbo, 1980, 528). Vėlesniais laikais ji 
galėjo būti įsivaizduojama ir kaip dievų gimdytoja. Tuo tarpu šernas (kiaulė) 
daugelio indoeuropiečių mitologijoje (hetitų, germanų, graikų, keltų ir kitų) yra 
karingumo (jo atvaizdai nešioti ant ginklų bei šarvų) ir vaisingumo simbolis 
(Tamkpenujgae, HBauoB, 1984, 516-517). Abi šias mitines šerno prasmes žinojo 
ir baltai. Užtat dievų motinos garbintojai nešiojo šernų atvaizdus ir su jais ėjo į 


— 140 — 


PUBLIJUS KORNELIJUS TACITAS 





mūšį. Vadinasi, Tacito pateikta informacija apie baltus yra suprantama ir 
pateisinama indoeuropiečių mitologijos kontekste. 

Tacito informacija yra naudojęsi daugelis baltų mitologijos tyrinėtojų (Voigt, 
1827; Narbutt, 1835; Brūckner, 1909; Klimas, 1919; Basanavičius, 1921; Bertuleit, 
1924; Ivinskis, 1938b; Clemen, 1938; Jaskiewicz, 1952; Gray, 1964; Balys, Biezais, 
1965; Szafranski, 1969; Biezais, 1971; 1975; Vėlius, 1983; 1986; HBanos, Tonopos, 
1980). 


NORBERTAS VĖLIUS 


Publikacijos: Tacitus, 1962; TanuT, 1969; Tacitas, 1972. 

Literatūra: Mannhardt, 1880; 1936, 7-8; Mierzynski, 1892, 6—33; Kossina, 1909; Norden, 
1923; Ogrodziūski, 1927; Sittig, 1934/1935; Endzelin, 1944; Fraenkel, 1950; Syme, 1958; Borszak, 
1968; Tponcknū, 1969; Dilytė, Mažiulienė, 1972; Strzelczyk, 1977; Puzinas, 1983. 

Tekstas iš: Tacitus, 1962, 26-27, 29-31. 


GERMANIA 
c. 98 


38. Nunc de Suebis dicendum est, guorum non una, ut Chattorum Tenctero- 
rumve, gens; maiorem enim Germaniae partem obtinent, propriis adhuc 
nationibus nominibusgue discreti, guamguam in commune Suebi vocentur. 
insigne gentis obliguare crinem nodogue substringere: sic Suebi a ceteris 
Germanis, sic Sueborum ingenui a servis separantur. in aliis gentibus seu 
cognatione aligua Sueborum seu, guod saepe accidit, imitatione, rarum et intra 
iuventae spatium, apud Suebos usgue ad canitiem: horrentem capillum retro 
seguuntur ac saepe in ipso vertice religant; principes et ornatiorem habent. ea 
cura formae, sed innoxia; negue enim ut ament amenturve, in altitudinem 
guandam et terrorem adituri bella compti [ut] hostium oculis ornantur. 


39. Vetustissimos se nobilissimosąue Sueborum Semnones memorant; fides 
antiguitatis religione firmatur. stato tempore in silvam auguriis patrum et prisca 
formidine sacram omnes eiusdem sanguinis populi legationibus coeunt caesogue 
publice homine celebrant barbari ritus horrenda primordia. est et alia luco 


— 141 — 


PIRMAS AMŽIUS 





reverentia: nemo nisi vinculo ligatus ingreditur, ut minor et potestatem numinis 
prae se ferens. si forte prolapsus est, attolli et insurgere haud licitum: per humum 
evolvuntur. eogue omnis superstitio respicit, tamguam inde initia gentis, ibi 
regnator omnium deus, cetera subiecta atgue parentia. adicit auctoritatem fortuna 
Semnonum: centum pagi iis habitantur, magnogue corpore efficitur ut se 
Sueborum caput credant. 


43. Retro Marsigni, Cotini, Osi, Buri terga Marcomanorum Ouadorumgue 
claudunt. e guibus Marsigni et Buri sermone cultugue Suebos referunt; Cotinos 
Gallica, Osos Pannonica lingua coarguit non esse Germanos, et guod tributa 
patiuntur. partem tributorum Sarmatae, partem Ouadi ut alienigenis imponunt; 
Cotini, guo magis pudeat, et ferrum effodiunt. omnesgue hi populi pauca 
campestrium, ceterum saltus et vertices montium [iugumgue] insederunt. dirimit 
enim scinditgue Suebiam continuum montium iugum, ultra guod plurimae 
gentes agunt, ex guibus latissime patet Lugiorum nomen in plures civitates 
diffusum. valentissimas nominasse sufficiet: Harios Helveconas Manimos 
Helisios Nahanarvalos. apud Nahanarvalos antiguae religionis lucus ostenditur. 
praesidet sacerdos muliebri ornatu, sed deos interpretatione Romana Castorem 
Pollucemgue memorant. ea vis numini, nomen Alcis. nulla simulacra, nullum 
peregrinae superstitionis vestigium; ut fratres tamen, ut iuvenes venerantur. 
ceterum Harii super vires, guibus enumeratos paulo ante populos antecedunt, 
truces insitae feritati arte ac tempore lenocinantur: nigra scuta, tincta corpora; 
atras ad proelia noctes legunt ipsague formidine atgue umbra feralis exercitus 
terrorem inferunt, nullo hostium sustinente novum ac velut infernum aspectum; 
nam primi in omnibus proeliis oculi vincuntur. 


44. Trans Lugios Gotones regnantur, paulo iam adductius guam ceterae 
Germanorum gentes, nondum tamen supra libertatem. protinus deinde ab 
Oceano Rugii et Lemovii; omniumgue harum gentium insigne rotunda scuta, 
breves gladii et erga reges obseguium. 

Suionum hinc civitates, ipso in Oceano, praeter viros armague classibus valent. 
forma navium eo differt, guod utrimgue prora paratam semper appulsui frontem 
agit. nec velis ministrant nec remos in ordinem lateribus adiungunt: solutum, ut 
in guibusdam fluminum, et mutabile, ut res poscit, hinc vel illinc remigium. est 
apud illos et opibus honos, eogue unus imperitat, nullis iam exceptionibus, non 
precario iure parendi. nec arma, ut apud ceteros Germanos, in promiscuo, sed 
clausa sub custode, et guidem servo, guia subitos hostium incursus prohibet 
Oceanus, otiosae porro armatorum manus facile lasciviunt: enimvero negue nobi- 
lem negue ingenuum, ne libertinum guidem armis praeponere regia utilitas est. 


— 142 — 


PUBLIJUS KORNELIJUS TACITAS 





45. Trans Suionas aliud mare, pigrum ac prope immotum, guo cingi cludigue 
terrarum orbem hinc fides, guod extremus cadentis iam solis fulgor in ortus 
edurat adeo clarus, ut sidera hebetet; sonum insuper emergentis audiri formasgue 
eguorum et radios capitis aspici persuasio adicit. illuc usgue — et fama vera - 
tantum natura. ergo iam dextro Suebici maris litore Aestiorum gentes adluuntur, 
guibus ritus habitusgue Sueborum, lingua Britannicae propior. matrem deum 
venerantur. insigne superstitionis formas aprorum gestant: id pro armis 
omniumgue tutela securum deae cultorem etiam inter hostis praestat. rarus ferri, 
freguens fustium usus. frumenta ceterosgue fructus patientius guam pro solita 
Germanorum inertia laborant. sed et mare scrutantur, ac soli omnium sucinum, 
guod ipsi glesum vocant, inter vada atgue in ipso litore legunt. nec guae natura 
guaeve ratio gignat, ut barbaris, guaesitum compertumve; diu guin etiam inter 
cetera eiectamenta maris iacebat, donec luxuria nostra dedit nomen. ipsis in nullo 
usu: rude leigitur, informe perfertur, pretiumgue mirantes accipiunt. sucum 
tamen arborum esse intellegas, guia terrena guaedam atgue etiam volucria 
animalia plerumgue interlucent, guae implicata humore mox durescente materia 
cluduntur. fecundiora igitur nemora lucosgue sicut Orientis secretis, ubi tura 
balsamague sudantur, ita Occidentis insulis terrisgue inesse crediderim, guae 
vicini solis radiis expressa atgue liguentia in proximum mare labuntur ac vi 
tempestatum in adversa litora exundant. si naturam sucini admoto igni temptes, 
in modum taedae accenditur alitgue f lammam pinguem et olentem; mox ut in 
picem resinamve lentescit. 

Suionibus Sithonum gentes continuantur. cetera similes uno differunt, guod 
femina dominatur: in tantum non modo a libertate sed etiam a servitute 
degenerant. 


GERMANIJA 
apie 98 


38. Dabar reikia pasakoti apie svebus! kurių gentis nevienalytė, kaip chatų? 
ar tenkterų?; mat jie užima didesnę Germanijos dalį, pasidaliję į daugelį skirtingai 
pasivadinusių tautelių, nors jos visos bendrai vadinamos svebais. Genties 
požymis — šukuoti plaukus aukštyn ir surišti juos mazgu: tuo svebai išsiskiria iš 
kitų germanų, o laisvi gimę — iš vergų. Tokia šukuosena aptinkama ir kitose 
gentyse, ar dėl giminystės su svebais, ar, kaip dažnai atsitinka, - mėgdžiojant, 


— 143 — 


PIRMAS AMŽIUS 





tačiau retai ir tik tarp jaunuolių, o patys svebai iki pat žilos senatvės šukuoja 
pasišiaušusius plaukus aukštyn ir dažnai susiriša juos ant paties pakaušio. Vadų 
šukuosenos dar puošnesnės. Taip jie rūpinasi savo išvaizda, bet tas rūpestis 
nekaltas; juk jie dabinasi ne dėl to, kad norėtų pamilti ar patys būti mylimi, — 
taip šukuojasi traukdami į karą, kad priešai juos pamatytų kuo aukštesnius ir 
baisesnius, dėl priešų akių puošiasi. 


39. Semnonai* mena, kad jie patys seniausi ir kilmingiausi iš svebų, o kad tai 
tiesa, patvirtina religija. Nustatytu laiku visi to paties kraujo giminės atstovai 
susirenka miške, [kuris yra] šventas? dėl protėvių būrimų ir senovinio dievo- 
baimingumo. Genties vardu papjovę aukojimui žmogų, tie barbarai iškilmingai 
pradeda savo klaikias apeigas. Pagerbia jie miškelį ir kitaip: kiekvienas įeina į jį 
susirakinęs grandinėmis ir tuo pabrėžia [savo] nuolankumą ir dievybių galią. 
Atsitiktinai pargriuvusio neleidžiama pakelti, nei jis pats negali atsistoti ant kojų 
— jam tenka iš miškelio riedėte išriedėti žeme. Visos tos prietaringos apeigos 
susijusios su jų įsivaizdavimu, kad čia [miške] jų genties pradžia, čia visagalio 
dievo buveinė ir visa kita jo [dievo] galioje ir jo turi klausyti. Likimas dar pridėjo 
semnonams galios: jie užima šimtą sričių, o dėl gyventojų tirštumo laiko save 
svebų viršesniais. 


43. Iš kitos pusės prie markomanų" ir kvadų/ šliejasi marsignaiš, kotinai?, osai!0 
ir burai. Iš jų marsignai ir burai kalba bei gyvenimo būdu primena svebus. Kad 
kotinai ir osai — ne germanai, rodo jų kalbos: pirmieji kalba gališkai!2, o pastarieji 
—panoniškai!S; be to, dar jie turi mokėti duokles. Dalį jų, kaip svetimšaliams, uždeda 
sarmatai“, o kitą dalį - kvadai. Kotinai - juo labiau gėda jiems - dar ir geležį kasa. 
Visų šių tautelių mažuma apsigyveno lygumose, o didžioji dalis —- tarpukalnėse ir 
pačiose kalnų viršūnėse. Mat Svebiją skiria ir kerta pusiau ištisa kalnų grandinė, 
už kurios gyvena labai daug genčių. Iš jų labiausiai paplitęs plačiašakės lugijų!> 
giminės vardas. Užteks suminėti tik pačias reikšmingiausias lugijų atšakas: harijus, 
helvekonus, manimus, helizijus, nahanarvalus. Nahanarvalai turi senoviniam 
kultui skirtą miškelį. Vadovauja tam kultui žynys moteriškais rūbais. Sakoma, 
kadjų dievai atitinka romėnų Kastorą ir Poluksą!*. Tokia yra dievų esmė, o vardas 
— Alkai. Nėra jokių atvaizdų, jokių svetimo kulto pėdsakų; Alkus garbina kaip 
brolius, kaip jaunuolius. Beje, harijai žvėriški ir žiaurūs iš prigimties, nekalbant 
jauapiejėgą, kuria jie pralenkia ką tik minėtas gentis, o dar jiems padeda gudrybės 
ir laikas: juodi skydai, išdažyti kūnai, kautynėms [jie] pasirenka tamsias naktis. 
Tokia baisi tarsi šmėkla ar laidotuvių eisena kariuomenė sukelia siaubą. Bet kuris 
priešas dumia kiek gali nuo tokio neįprasto pragariško reginio, mat visose 
kautynėse pirmosios pasiduoda akys. 


— 144 — 


PUBLIJUS KORNELIJUS TACITAS 





44. Už lugijų karaliai valdo gotus!' kiek griežčiau negu kitas germanų gentis, 
tačiau dar ne visai užgniaužia laisvę. Toliau, vandenyno link — rugijai ir 
lemovijai!Š; visų šių genčių bendras požymis - apvalūs skydai, trumpi kardai ir 
nuolankumas karaliams. 

Už jų, vandenyne, - svijonų!? bendruomenės, be vyrų ir ginklų, turinčios dar 
ir stiprų laivyną. Laivų forma skiriasi tuo, kad prie prieplaukos gali priplaukti 
abiem galais, nes abu jie turi nosies formą. Svijonai nesinaudoja burėmis ir irklų 
nepritvirtina prie šonų eilėmis. Irklai laisvi, kaip ir plaukiojant kai kuriomis 
upėmis, nuimami, ir irkluoja jie prireikus į vieną ar į kitą pusę. Svijonai gerbia 
turtą, ir juos valdo vienas karalius, paskirtas ne iš malonės ir neturintis jokių 
teisių apribojimų. Ginklų [kiekvienas] atskirai [jie], kaip kiti germanai, neturi; 
[jų ginklai] yra bendri, bet užrakinti ir juos saugo sargas ar netgi vergas, nes 
staigiems priešų antpuoliams kelią užtveria vandenynas, o ginkluotų žmonių 
nieko neveikiančios rankos lengvai daro netvarką, tad karaliams net ir 
nenaudinga patikėti ginklų saugojimą kilmingam, laisvam ar atleistiniui. 


45. Už svijonų - kita jūra??, rami ir beveik sustingusi. Galėtum patikėti, kad ji 
pasaulį apjuosia ir už jos pasaulis baigiasi, kadangi paskutinis jau besileidžiančios 
saulės spindėjimas negęsta iki patekėjimo, savo šviesumu temdydamas 
žvaigždes. Be to, tikima, kad virš vandens girdimas išnyrančios saulės šnaresys, 
matyti žirgai ir spinduliuojanti jos pačios galva?!. Tik iki ten - jeigu gandas 
patikimas — siekia pasaulis. 

Dešinysis Svebų jūros?? pakraštys skalauja aisčių gentis??, kurių papročiai bei 
apdaras kaip ir svebų, o kalba — artimesnė britų. Jie garbina dievų motiną. Kaip 
savo tikėjimo ženklą nešioja šernų atvaizdus. Tasai ženklas lyg ginklas ar 
apsaugos priemonė —- sergsti nuo visko deivės garbintoją net ir priešų maišaty. 
Kardus vartoja retai, dažniau vėzdus. Duoninius javus bei kitus augalus augina 
uoliau negu tingūs germanai. Jie apieško ir jūrą; seklumose ir pačioje jos 
pakrantėje vieninteliai iš visų renka gintarą, jų pačių vadinamą glesum. Kokia 
jo prigimtis ir kaip jis atsiranda, jie, būdami barbarai, netyrinėjo ir nieko apie jį 
nežino. Juk gintaras ilgai išgulėjo tarp kitų jūros išmetamų daiktų, kol mūsų 
prabangos troškimas suteikė jam vardą. Patys gintaro nevartoja: renka tokį, kokį 
randa, parduoda neapdirbtą ir ima užmokestį stebėdamiesi. Tačiau nesunku 
suprasti, kad tai medžių sakai, kadangi jame neretai persišviečia įklimpę į skystį 
kažkokie vabalai ar vabzdžiai, kurie, skysčiui greit stingstant, taip ir liko jame. 
Manyčiau, kad tankių girių bei miškų, išskiriančių smilkalus ir balzamą, esama 
ne tik nuošaliose Rytų vietovėse, bet ir Vakarų salose bei žemėse ir kad karštos 
saulės spindulių išspausti skysti medžių sakai teka į artimiausią jūrą, o smarkios 
audros išmeta juos į priešingą krantą. Jei gintaro savybes bandysi, prikišdamas 


— 145 — 


PIRMAS AMŽIUS 





prie jo ugnį, jis įsiliepsnos tarsi pušinė skala, skleidžianti riebią, kvepiančią 
liepsną, ir čia pat išsilydys, pavirs derva ar sakais. 


Prie svijonų šliejasi sitonų gentys, visu kuo panašios į svijonus, skiriasi tik 


tuo, kad juos valdo moteris; štai kuo virto sitonai, jau nekalbant apie laisvės 
netekimą ir vergijos pančius. 


B ww NR 


v 


> O No 





22 
23 


Vertė JANINA MAŽIULIENĖ 


KOMENTARAI 


Svebai — germanų gentis, gyvenusi prie Baltijos jūros. 

Chatai — germanų gentis, gyvenusi dabartiniame Hesene. 

Tenkterai — germanų gentis, gyvenusi Reino žemupyje. 

Semnonai — germanų gentis, svebų atšaka, gyvenusi tarp Elbės ir Oderio. 

„„susirenka miške, [kuris yra] šventas... - kur buvo šventa semnonų giraitė, - neaišku, o 
dievybė, kurią jie garbino, — tikriausiai Votanas (jo epitetas Akvaldand reiškia „Visagalis“). 
Markomanai — germanų gentis (svebų atšaka), gyvenusi į pietus nuo Maino, vėliau persi- 
kėlusi į dabartinę Čekiją (Moraviją). 

Kvadai - germanų gentis, gyvenusi dabartinėje Čekijoje. 

Marsignai — germanų gentis, gyvenusi šiaurės Bohemijoje. 

Kotinai — neaiškios kilmės gentis, gyvenusi dabartinės Vengrijos teritorijoje. 

Osai — gentis, gyvenusi Karpatų srityje, tarp Oderio ir Vyslos aukštupių. 

Burai - germanų gentis, gyvenusi Oderio aukštupyje. 

Galai — didžiulė keltų gentis, gyvenusi Galijoje, t y. dabartinėje Prancūzijoje ir Belgijoje. 
Panonai — srities tarp Dakijos, Noriko ir Ilirijos (dabartinės Vengrijos teritorijoje) gyventojai. 
Sarmatai — iraniečių kilmės gentys. Pasak Herodoto, - tai klajokliai. Romos imperijos laikais 
sarmatai buvo užėmę kai kurias Rytų Europos sritis į Rytus nuo Vyslos ir Dunojaus iki 
Dono. 

Lugijai - smulkių germanų genčių bendras pavadinimas. 

Kastoras ir Poluksas — Spartos karaliaus Tindarėjo ir jo žmonos Ledos dvyniai. Jie buvo 
garbinami kaip jūrininkų globėjai. 

Gotai — gentys, Tacito laikais gyvenusios prie Vyslos ir buvusios aisčių kaimynės. Vėliau 
gotai persikėlė prie Karpatų. 

Rugijai ir lemovijai — gentys, Tacito laikais gyvenusios pajūryje, tarp Oderio ir Vyslos. 
Svijonai - bendras Skandinavijoje (dab. Švedijoje) gyvenusių germanų vardas. 

Kita jūra — Arkties vandenynas. 

Senovės graikai ir romėnai, būdami pagonys, dievino saulę ir vadino ją Febu, kurį 
vaizdavosi kasdien važiuojantį horizontu ketvertu žirgų pakinkyta karieta. 

Svebų jūra — Baltijos jūra. 

Aisčių gentys — aisčių, arba baltų, gimines Tacitas klaidingai priskyrė prie germanų (svebų). 
Aisčiai gyveno Baltijos jūros pakraštyje į šiaurės rytus nuo Vyslos upės; jų šiaurės kaimynai 


— 146 — 


PUBLIJUS KORNELIJUS TACITAS 





24 


buvo suomių giminės (Fenni). Aisčių vardas greičiausiai baltiškos kilmės ir sietinas su 
Suvalkijos upėvardžiu Aista. Tačiau daugelis mano, jog; aisčių vardas yra germaniškos 
kilmės. Vieni jį kildina iš vidurio vokiečių žemaičių este — „jauja“, kiti iš gotų aistan — 
„gerbti“ ir pan. Tacitas įsivaizdavo, kad Britanija buvo daug arčiau aisčių žemės negu iš 
tikrųjų. Pabrėždamas germanų ir aisčių kalbų skirtumus, Tacitas nesuprato, kad kalba yra 
svarbiausias tautų giminiškumo požymis. 

„„vieninteliai iš visų renka gintarą — gintarą dar III tūkstantmetyje pr. Kr. pirkliai gabeno iš 
šiaurės į Viduržemio jūros baseiną. Juo prekiavo finikiečiai ir etruskai. Homero laikų 
graikai, sirai, egiptiečiai ir kt. gintarą naudojo papuošalams, smilkalams. Italijoje gintaro 
dirbiniais puošdavosi įvarių luomų moterys. Gintaras buvo vartojamas ir medicinoje kaip 
vaistas visokioms ligoms gydyti. 


JANINA MAŽIULIENĖ 


— 147 — 


KLAUDIJUS PTOLEMĖJAS 
apie 100-168 


KLAUDIOS PTOLEMAIOS 


Klaudijus Ptolemėjas (Khavėvoc Ilrokepatoc, Claudius Ptolemaeus) - graikų 
mokslininkas, geografijos, matematikos, astronomijos, muzikos veikalų autorius. 
Jo veikalą Geografijos įvadas (Tewypupiką VeRYNOLĘ) sudaro 26 žemėlapių (juose 
pavaizduoti 64 kraštai) paaiškinimai. Iš viso čia paminėta apie aštuonis 
tūkstančius vietovardžių. Ptolemėjas rėmėsi Eratosteno, Hiparcho, Poseidonijo, 
Marino Tyriečio darbais ir studijomis. Vėlesniais laikais jo veikalas imtas vadinti 
tiesiog Geographia arba Cosmographia. 

Geografijos trečiosios knygos penktame skyriuje Ptolemėjas mini, kad į Sarmatų 
vandenyno Venedų įlanką įteka Vysla, Chrononas, Rubonas, Chersinas ir kitos 
upės. Pagal Venedų įlanką gyvenę venedai, o už jų, prie Vyslos upės, - gitonai, 
finai, sulonai. Į rytus nuo venedų minimi galindai ir sūdinai. 

Ne visi Ptolemėjo paminėti vardai — tiek toponimai, tiek etnonimai — yra 
išaiškinti. Tai padaryti sunku dėl to, kad Ptolemėjo žemėlapio vietovardžiai 
netiksliai išdėstyti. Galima teigti, kad Sarmatų vandenynu jis vadino Baltijos 
jūrą, Venedų įlanka — Gdansko įlanką. Dėl upių vardų yra įvairių spėliojimų. 
Pavyzdžiui, Ruboną vieni tapatina su Nemunu, kiti su Dauguva (Kabelka, 1982, 
28), Chrononą — vieni su Nemunu (Kudaba, 1980, 159), kiti su Priegliumi. 

Iš trumpo paminėjimo sunku nustatyti, kur gyveno galindai ir sūdinai 
(sūduviai). Jų gyvenamos vietos iš dalies paaiškėjo iš vėlesnių laikų aprašymų: 
XI-XII amžių rusų metraščių ir XIV amžiaus Vokiečių ordino kronikininko Petro 
Dusburgiečio Prūsijos žemės kronikos. Dabar manoma, kad šios baltų gentys 
gyveno baltų arealo pietvakariniame (prūsų galindai) ir rytiniame (rytų galindai) 
pakraštyje. Jos buvo asimiliuotos slavų. Išlikę vietovardžiai rodo, jog šių genčių 
kalba turėjo rytų (rytų galindų) ir vakarų (prūsų galindų) baltų tarmių ypatybių. 
Galindų ir sūdinų (sūduvių) vardų etimologiją yra tyrinėję Kazimieras Būga, 
Janis Endzelynas, Ernstas Fraenkelis, Maxas Vasmeris, Vladimiras Toporovas, 
Bronys Savukynas, Zigmas Zinkevičius, Vytautas Mažiulis. 

Keturiolika šimtmečių Ptolemėjo veikalas buvo pagrindinis geografijos vadovėlis 
ir kartografijos šaltinis, teikęs žinių taip pat ir apie baltų gentis. Vilniaus universi- 
teto bibliotekoje saugomas inkunabulas — antrasis Ptolemėjo Geografijos leidimas. 


EUGENIJA ULČINAITĖ 


— 148 — 


KLAUDIJUS PTOLEMĖJAS 





Tiesioginių duomenų apie baltų mitologiją šaltinyje nėra, tačiau juo naudojosi 
vėlesni autoriai, ypač kalbėdami apie įvairių baltų genčių kilmę ir migraciją. 
Ptolemėjo vartoti genčių pavadinimai (kartais kiek pakeisti) pateko į vėlesnius 
šaltinius - Erazmo Stellos (1518), Simono Grunau (1529), Luko Davido (1583), 
Martyno Kromerio (1555) ir kitų autorių raštus, — kurių negalima suprasti be 
Ptolemėjo veikalo. Baltų mitologijai įdomus vienos iš baltų upių vadinimas 
mitiniu Chronono vardu. Vėlesniuose raštuose šiuo vardu dažniausiai buvo 
vadinamas Prieglius, kartais Nemunas. Žinant, kad netoli Priegliaus buvo 
svarbiausias visų prūsų (gal net visų baltų) kulto centras ir kad jo žiotyse 
archeologai randa ištisus kapinynus, galima daryti prielaidą, kad jo vardas jau 
nuo seno turėjo mitinę prasmę. Neatsitiktinai XIX amžiaus lietuvių istorikai šią 
upę vadino Pragaru (Vėlius, 1983, 206-207). 


NORBERTAS VĖLIUS 


Publikacijos: Ptolemaeus, 1490; XVI-XVII amžiuje apie 20 leidimų, tarp jų svarbesni: 
Ptolemaeus, 1520 (su žemėlapiais ir papildytu tekstu); 1552; 1608; 1843-1845 (mokslinis 
leidimas); LIŠ, I, 1955, 19 (fragm. liet. k.) ir kt. 

Literatūra: Dzikowski, 1939, 529; Būga, 1961, 124—129; Savukynas, 1963; Lowmianski, 1964; 
Pollakėwna, 1964; Mažiulis, 1966, 12, 18; Michelbertas, 1972, 8; Nalepa, 1976; Kudaba, 1980, 
154-160; Tonopos, 1980; Bednarczuk, 1982, 54—56; Kabelka, 1982, 27-30; Zinkevičius, 1984b, 
248-252; Batūra, 1985, 352—354; Gimbutienė, 1985, 15-21; Lietuvių etnogenezė, 1987, 102—104. 

Tekstas iš: Ptolemaeus, 1552, 43. 


GEOGRAPHIA 
Saec. II 


Liber III, caput 5 


Sarmatia guae in Europa est, definitur a Septentrionibus oceano Sarmatico 
iuxta Venedicum sinum et parte terrae incognitae [...]. Post Vistulae fluvium 
ostia guae habent partes: Chrononis, Rubonis, Turunti, Chersini [...]. Tenent 
autem Sarmatiam maximae gentes Venedae per totum Venedicum sinum. 
[Finnonicus sive Sueticus hodie sinus, guem post Prutenos Livonii colunt viri 


— 149 — 


ANTRAS AMŽIUS 





christiani.] Et super Daciam Peucini et Basternae. Et per totum Meotidis latus 
lazyges ac Roxolani. Et gui interiores sunt iis Amaxobii [...] et Alauni Scythae. 
Minores autem gentes tenent Sarmatiam penes Vistulam guidem fluvium. Sub 
Venedis Gythones sunt. Post Phinni. [Prussia et populi Pruteni utrasgue Vistulae 
ripas ad mare colunt, inter Germanos et Sarmatas medii. Mariani ordinis 
Teutonici milites imperant. Polonorum inimici. Civitas eorum Mariaburgum. 
Post Sulones. Sub guibus Phrungudiones. Post Avarini iuxta caput Vistulae 
amnis. Sub guibus Ombrones. Post Anartophracti. Post Burgiones. Post Arsyetae. 
Post Saboci. Post Piengitae et Biessi penes Carpatum montem. lis omnibus magis 
orientales sunt sub Venedis guidem iterum Galindae et Sudini ac Stavani usgue 
ad Alaunos. Sub guibus Igylliones. Post Coestoboci et Transmontani usgue 
Peucinos montes. Rursus Venedici sinus religuum iuxta oceanum habitant Veltae. 
Supra guos Hossii. Postea Carbones, gui maxime ad septentrionem vergunt. [...] 
Ouibus magis orientales sunt Careotae et Sali, sub guibus Agathyrsi. Post Aorsi et 
Pagaritae. Sub guibus Savari et Borusci usgue ad Ryphaeos montes. Postea Acibi 
et Nasci. Sub guibus Vibiones et Idrae. Et sub Vibionibus usgue ad Alaunos [Alanos 
nostri, prisci Masagetas dixere, Hunnos Procopius] Sturni. Inter Alaunos autem 
et Amaxobios sunt Caryones et Sargatii. Et penes flexum Tanais fluvii Ophlones 
et Tanaitae. Sub guibus Osyli usgue ad Roxolanos [Rutheni a nobis dicti inde 
Russiani et Russiae regnum|. Inter Amaxobios vero et Roxolanos Reucanali et 
Exobigytae. Et rursus inter Peucinos et Basternas sunt Carpiani. Supra guos Gevini. 
Postea Bodini. Inter Basternas autem et Roxolanos sunt Chuni. Et sub propriis 
montibus Amodoci et Navari. [...] 


GEOGRAFIJA 


II amžius 


III knyga, 5 skyrius 


Europinė Sarmatija šiaurėje ribojasi su Sarmatijos vandenynu, greta esančia 
Venedų įlanka ir nežinomos žemės dalimi [...]. Už Vyslos yra šių upių žiotys: 
Chronono, Rubono, Turunto, Chersino [...]. Sarmatija palei visą Venedų įlanką 
Įšiandien ji vadinama Finų, arba Švedų, įlanka, prie kurios už prūsų gyvena 
krikščionys livoniečiai]! yra apgyventa didelių venedų genčių. Priešais Dakiją 


— 150 — 


KLAUDIJUS PTOLEMĖJAS 





gyvena peucinai ir basternai, o palei visą Meotų jūros? — pakraštį jazygai ir 
roksolanai. Arčiausiai jų yra amaksobijai [...] ir alaunai skitai. Mažesnės gentys 
įsikūrusios Sarmatijoje palei Vyslos upę. Už venedų gyvena gitonai, toliau finai. 
[Prūsija ir prūsai gyvena abiejuose Vyslos krantuose prie jūros, įsiterpę tarp 
germanų ir sarmatų. Juos valdo Marijos ordino vokiečių riteriai, lenkų priešai. 
Jų sostinė Marienburgas]. Už jų sulonai, dar toliau frungudijonai. Už jų, prie 
Vyslos ištakų, avarinai. Už jų ombronai, anartofraktai, burgijonai, arsijetai, 
sabokai. Dar toliau, prie pat Karpatų kalnų, pijengitai ir bijesai. Nuo jų visų 
labiausiai nutolę į rytus šalia venedų yra galindai ir sūdinai, taip pat stavanai iki 
pat alaunų. Už jų igilijonai. Toliau cestobokai ir užkalniečiai ligi pat Peucinų 
kalnų?. Toliau prie Venedų įlankos palei vandenyną gyvena veltai. Už jų hosijai, 
toliau karbonai, kurie labiausiai krypsta į šiaurę [...]. Nuo jų kiek į rytus yra 
kareotai ir salai, už kurių agatyrsai. Toliau aorsai ir pagaritai. Už jų savarai ir 
boruskai ligi pat Rifėjų kalnų. Toliau acibai ir naskai. Už jų vibijonai ir idrai. Už 
vibijonų ligi pat alaunų [mūsiškiai juos vadina alanais, senieji gyventojai — 
masagetais, Prokopijus* - hunais] - sturnai. Tarp alaunų ir amaksobijų gyvena 
karijonai ir sargatai. Ir prie pat Tanajo upės vingio gyvena oflonai ir tanajiečiai. 
Užjų osilai ligi pat roksolanų [mes juos vadiname rutėnais, iš čia - rusai ir Rusios 
valstybė]. Tarp amaksobijų ir roksolanų gyvena reukanalai ir eksobigitai. Ir dar, 
tarp peucinų ir basternų įsikūrę karpijanai. Virš jų — gevinai. Toliau — bodinai. 
Tarp basternų ir roksolanų — chunai. Ir pačioje kalnų papėdėje — amodokai ir 
navarai. [...] 


Vertė EUGENIJA ULČINAITĖ 


KOMENTARAI 


1 Tekstą laužtiniuose skliaustuose įrašė XVI amžiuje Ptolemėjo veikalo leidėjas ir komenta- 
torius Bilibaldas Pirckheimeris. 

2 Meotų jūra — Azovo jūra. 

3 Peucinų kalnai - Karpatų kalnai. 

* Prokopijus - Prokopijus iš Cezarėjos (apie 490-apie 562) - graikų istorikas, imperatoriaus 
Justiniano karo vado Belizarijaus sekretorius, veikalo Karų istorija (Historia bellorum) 
autorius. Aprašė bizantiečių karus su persais, vandalais ir gotais. 


EUGENIJA ULČINAITĖ 


— 151 -— 


AMIANAS MARCELINAS 
apie 330-apie 390 


AMMIANUS MARCELLINUS 


Amianas Marcelinas (Ammianus Marcellinus) — graikas, gimęs Antiochijoje ir 
376 metais atvykęs į Romą. Čia parašė Istoriją, kurią sudarė 31 knyga (Rerum 
gestarum libri XXXI). Iki mūsų dienų išliko tik 18 paskutinių knygų (XIV-XXXI), 
kuriose aprašomi 352-378 metų įvykiai. Amianas Marcelinas laikomas Tacito 
istorijos tęsėju. Tai paskutinis žymus romėnų istorikas. 

Istorijos XXII knygoje minimi prie Rifėjų kalnų gyvenantys arimfėjai, masagetai, 
alanai, sargetai ir kitos tautos, „kurių nei kalba, nei papročiai [mums] nėra 
žinomi“. Baltai galėjo būti tarp pastarųjų, nors jų vardo Marcelinas nemini. 


EUGENIJA ULČINAITĖ 


Tiesioginių duomenų apie baltų religiją ir mitologiją Amiano Marcelino veikale 
nėra. Tačiau jis yra paveikęs vėlesnių šaltinių autorius. Istoriko minimi genčių 
vardai (alanai, masagetai ir kt.) pasitaiko legendose apie prūsų ir kitų baltų kilmę. 
Mitologiniu požiūriu reikšminga užuomina apie arimfėjų būdą („teisingi ir taikūs 
žmonės“). Kiti autoriai (Jordanas, Adomas Brėmenietis) vėliau panašiai yra 
apibūdinę baltus. 


NORBERTAS VĖLIUS 


Publikacijos: Ammianus Marcellinus, 1474; 1871; 1910; 1978. 

Literatūra: Cart, 1868; Pauly, 1894; 1930; Būdinger, 1896; Seeck, 1906; Kask nau, 1972; Lelewel, 
1972. 

Tekstas iš: Ammianus Marcellinus, 1910, 269. 


— 152 — 


AMIANAS MARCELINAS 





RERUM GESTARUM LIBRI 
e. 9/0-2/8 


Liber XXII 


38. Ergo in ipso huius compagis exordio, ubi Rifaei deficiunt montes, habitant 
Aremfaei, iusti homines placiditategue cogniti, guos amnes Chronius et Vistula 
praeterfluunt; iuxtague Massagetae, Halani et Sargetae, aliigue plures obscuri, 
guorum nec vocabula nobis sunt nota, nec mores. [...] 

40. Dein Borysthenes a montibus oriens Nerviorum, primigeniis fontibus 
copiosus, concursugue multorum amnium adolescens, mari praeruptis undarum 
verticibus intimatur. [...] 


ISTORIJOS KNYGOS 
apie 376-378 


XXII knyga 


38. Pačioje šio įlinkio pradžioje!, kur baigiasi Rifėjų kalnai?, gyvena arimfėjai, 
teisingi ir taikūs žmonės. Pro tuos kalnus prateka Chrono3 ir Vyslos upės. Šalia 
Įlarimfėjų] gyvena masagetai, alanai, sargetai ir daugybė kitų tautų, kurių nei 
kalba, nei papročiai [mums] nėra žinomi. [...] 

40. Boristenas*, prasidedantis nuo Nervijų kalnų", vandeningas nuo ištakų, 
[dar] padidėjęs nuo daugelio subėgusių į jį upių, sūkuringais vandenimis įsilieja 
į jūrą“. [...] 


Vertė EUGENIJA ULČINAITĖ 


KOMENTARAI 


1 ..šio įlinkio pradžioje... — gana sunkiai suprantama vieta, nes žodžiai compago ir compages 


gali reikšti „sujungimą“, „sutvirtinimą“, „lanką“, todėl kai kurie mokslininkai mano, jog 


— 153 — 


KETVIRTAS AMŽIUS 





čia turima galvoje Juodosios jūros pakrantė, primenanti išgaubtą lanką (Lelewel, 1972, 
368). 

Rifėjų kalnai — mitiniai kalnai šiaurės rytiniame žemės pakraštyje, dažniausiai tapatinami 
su Uralo kalnais. Juos mini Pomponijus Mela, Justinas ir kt. 

Chronas (arba Chrononas) (lot. Chronius, Cronius, Cronus, Cronon) — senovinis Nemuno 
(Priegliaus?) pavadinimas, pirmą kartą, atrodo, pavartotas Ptolemėjo. Šis vardas yra 
daugelyje XVI-XVII amžiaus kronikų bei atlasų. 

Boristenas (lot. Borysthenes) — senovinis Dnepro pavadinimas. 

Nervijų kalnai — matyt, turimos galvoje Karpatų kalnų atšakos. 

Jūra — turima galvoje Juodoji jūra. 


EUGENIJA ULČINAITĖ 


—154-— 


FLAVIJUS MAGNAS AURELIJUS 


KASIODORAS 
apie 480—490 — apie 585-590 


FLAVIUS MAGNUS AURELIUS 
CA55IODORUS 


Flavijus Magnas Aurelijus Kasiodoras (Flavius Magnus Aurelius Cassiodorus) — 
romėnų senatorius, ostgotų valstybės politinis veikėjas ir rašytojas. Ilgą laiką 
buvo karaliaus Teodoriko patikėtinis ir patarėjas, siekė ostgotų ir romėnų 
suartėjimo. Senatvėje tapo vienuoliu, įkūrė Vivarijaus vienuolyną Tarento įlankos 
pakrantėje, kuris ilgainiui pasidarė viduramžių kultūros centru: jame buvo 
kaupiami ir perrašinėjami Antikos autorių veikalai, daromi jų vertimai bei 
tekstologiniai tyrimai. 

Parašė dvylikos knygų Gotų istoriją (Historia Gothorum), kuri neišliko ir žinoma 
tik tiek, kiek ją savo veikale Apie getų, arba gotų, kilmę ir istoriją panaudojo gotų 
istorikas Jordanas. 

Viduramžiais gerai buvo žinoma enciklopedinio pobūdžio Kasiodoro knyga 
Dieviškų ir žmogiškų mokslų pagrindai (Institutiones divinarum et humanarum artium), 
kur vadinamieji „laisvieji menai“ suskirstyti į trivium (gramatika, retorika, 
dialektika) ir guadrivium (aritmetika, geometrija, astronomija, muzika). Taip buvo 
įtvirtintas viduramžių mokyklų modelis. 

Unikalus kitas Kasiodoro veikalas Įvairenybės (Varine), kuriame surinkti 
laiškai, raštai, dokumentai, rašyti aukščiausių ostgotų karalystės pareigūnų, o 
daugiausia — karaliaus Teodoriko vardu. Iš tikrųjų beveik visi jie parašyti 
Kasiodoro, kai jis dirbo šios karalystės kvestoriumi, ir laikomi jo literatūrinio 
stiliaus, išsilavinimo bei diplomatinio meno išraiška. 

Čia išspausdintas ir karaliaus Teodoriko laiškas aisčiams, rašytas tarp 523 ir 
526 metų. Jame pateikiama autentiškų žinių apie baltų ir ostgotų ryšius, apie 
gintaro kelio funkcionavimą. 


EUGENIJA ULČINAITĖ 


— 155 — 


ŠEŠTAS AMŽIUS 





Duomenų apie baltų religiją ir mitologiją laiške nėra. Tačiau jis padeda geriau 
pažinti to meto baltų verslus, prekybinius ryšius, santykius su kaimynais, kurie 
savo ruožtu veikė baltų dvasinį gyvenimą, neišskiriant nė mitologijos. 


NORBERTAS VĖLIUS 


Publikacijos: Cassiodorus, 1533; 1579; Migne, 1865; Mommsen, 1894; LIŠ, I, 1955, 19-20 
(fragm. liet. k.). 

Literatūra: Lehmann, 1912-1918; Ludwig, 1967; Jurginis, 1971, 62-63; Michelbertas, 1972, 
8; YkonoBa, 1982; 1983; Lietuvos TSR istorija, 1985, 18; Lietuvių etnogenezė, 1987, 124—126. 

Tekstas iš: Cassiodorus, 1533, 109-110. 


HAESTIS THEODERICUS REX 
e. 2323-5246 


Illo et illo legatis vestris venientibus, grande vos studium notitiae nostrae 
habuisse cognovimus, ut in Oceani litoribus constituti, cum nostra mente 
iungamini. Suavis nobis admodum et grata petitio, ut ad vos perveniret fama 
nostra, ad guos nulla potuimus destinare mandata. Amate iam cognitum, guem 
reguisistis ambienter ignotum, nam inter tot gentes viam praesumere non est 
aliguid facile concupisse. Et ideo salutatione vos affectuosa reguirentes, 
indicamus succina, guae a vobis per harum portitores directa sunt, grato animo 
fuisse suscepta, guae ad vos Oceani unda descendens, hanc levissimam 
substantiam, sicut et vestrorum relatio continebat, exportat, sed unde veniat 
incognitum vos habere, dixerunt, guam ante omnes homines patria vestra 
offerente suscipitis. Haec guodam Cornelio scribente, legitur in interioribus 
insulis Oceani ex arboris succo defluens, unde et succinum dicitur, paulatim 
solis ardore coalescere. Fit enim sudatile metallum teneritudo perspicua, modo 
croceo colore rubens, modo flammea claritate pinguescens, ut cum in maris fuerit 
delapsa confinio, aestu alternante purgata, vestris litoribus tradatur exposita. 
Ouod ideo iudicavimus iudicandum, ne omnino putetis notitiam nostram fugere, 
guod occultum creditis vos habere. Proinde reguirite nos saepius per vias, guas 
amor vester aperuit. Ouia semper prodest divitum regum acguisita concordia. 


— 156 — 


FLAVIJUS MAGNAS AURELIJUS KASIODORAS 





Oui dum parvo munere leniuntur, maiore semper compensatione prospiciunt. 
Aligua vobis etiam per legatos vestros verbo mandavimus, per guos guae grata 
esse debeant, nos destinasse declaramus. 


KARALIAUS TEODORIKO! 
LAIŠKAS AISČIAMS 
apie 523—526 


Šen ir tenjūsų pasiuntiniams keliaujant, sužinojome jus labai troškus su mumis 
susipažinti, kad, gyvendami Okeano? pakraštyje, būtumėte susijungę su mumis 
širdimi. Malonus mums ir pageidaujamas noras, kad mūsų šlovė pasiektų ir jus, 
kuriems negalėjome perduoti jokių paliepimų. Mylėkite jau pažintą tą, kurio 
uoliai ieškojote dar nepažinto. Mat tarp šitiek genčių numatyti kelią nėra lengvas 
noras. Todėl nuoširdžiai jus sveikindami pranešame, kad su dėkingumu 
priėmėme gintarą, kurį jūs atsiuntėte per savo pasiuntinius. Jie patvirtino, kaip 
buvo pasakyta ir jūsų pranešime, kad šią labai lengvą substanciją išplukdo jums 
atslūgdama Okeano banga, tačiau, kaip jis atsiranda, jūs nežinote, nors renkate 
jį savo tėvynėje kur kas seniau nei visi kiti žmonės. Kaip rašo Kornelijus?, 
atsiranda [gintaras] artimiausiose Okeano salose iš tekančių nuo medžių sakų 
(succus), kurie pamažu sustingo, kaitinami saulės, ir dėl to yra vadinamas 
succinum. Taip iš to tekančio skysčio atsiranda švelni skaidri medžiaga, kuri tai 
spindi rausvai geltona, tai įsidega skaisčiai ugnine spalva. Nukritęs į arti esančią 
jūrą ir išvalytas nepaliaujamo bangų skalavimo, [gintaras] atplukdomas prie jūsų 
krantų. Dėl to nusprendėme, jog reikia jums tai pasakyti, kad nemanytumėte, 
jog mes ničnieko nežinome, mat jūs tikite, kad tik jūs žinote [apie tai]. 

Taigi dažniau aplankykite mus tais keliais, kuriuos atvėrė jūsų meilė. Mat 
visada yra naudinga santarvė su turtingais karaliais, kurie pasitenkina mažomis 
dovanomis ir visada už tai suteikia didesnį atlyginimą. Perdavėme jūsų 
pasiuntiniams žodžiu keletą nurodymų, kuriais skelbiame tai, kas [jums] turėtų 
būti malonu. 


Vertė EUGENIJA ULČINAITĖ 


— 157 — 


ŠEŠTAS AMŽIUS 





KOMENTARAI 


1 Teodorikas (Theodoricus, apie 454-526) - ostgotų karalius (nuo 474 metų), nugalėjęs ir 
nužudęs Italiją valdžiusį Odoakrą. Kaip Bizantijos imperatoriaus Zenono vietininkas valdė 
Italiją, Siciliją, Dalmatiją, dalį Panonijos ir kitas vakarų sritis. Jo valdymas davė šiems 
kraštams taiką, sėkmingą ūkinių ir prekybinių santykių plėtotę. 

2 Okeanas - Baltijos jūra. Taip ją vadina Kasiodoras, Jordanas (VI a.), Einhardtas (IX a.). 

3 Kornelijus - Publijus Kornelijus Tacitas - romėnų istorikas. Teodorikas turi omeny jo veikalą 
Germanija, kuriame aprašomi aisčiai, taip pat gintaro atsiradimas ir panaudojimas. 


EUGENIJA ULČINAITĖ 


— 158 — 


JORDANAS 
Vla. 


JORDANES 


Jordanas, kartais vadinamas Jornandu (Jordanes, Jornandes) - VI amžiaus gotų 
istorikas, vėliau tapęs dvasininku. Parašė du svarbius veikalus. Pirmas - Įvykių 
sąvadas, arba apie romėnų tautos kilmę ir istoriją (Summa temporum, vel de origine 
actibusgue gentis Romanorum), kuriame papasakoti įvykiai nuo pasaulio sukūrimo 
iki 550 metų. Kitas veikalas — Apie getų, arba gotų, kilmę ir istoriją (De Getarum sive 
Gothorum origine et rebus gestis), kur aprašoma gotų istorija iki ostgotų karalystės 
žlugimo. Čia sutrumpintai perpasakota Kasiodoro Gotų istorija. 

Gotų istorijos, dažniau vadinamos Getika, V ir XXIII skyriuose (jie nurodomi 
ne visuose leidimuose) kalbama apie aisčius, kuriuos, kaip ir herulus bei venedus, 
nukariavo karalius Hermanarikas. Apie aisčius atsiliepiama palankiai, kaip apie 
taikingą gentį (pacatum genus). 

Jordaną mini ir cituoja daugelis vėlesnių istorikų, tarp jų ir rašiusių apie Lietuvą 
bei Prūsiją: Enėjas Silvijus Piccolomini, Erazmas Stella, Albertas Vijūkas- 
Kojalavičius, Kristoforas Hartknochas, Volfgangas Kristoforas Nettelhorstas. 


EUGENIJA ULČINAITĖ 


Jordano pastaba, kad aisčiai esanti „labai taikinga gentis“, yra reikšminga 
norint suprasti jų religiją bei mitologiją. Šį aisčių bruožą, tarp kitų veiksnių, lėmė 
ir substrato įtaka: senosios Europos gyventojai, priešingai indoeuropiečiams, 
buvo taikūs žmonės (Gimbutienė, 1985, 26—56). Didelė substrato įtaka jaučiama 
baltų (ypač vakarinių ir vidurinių) religijoje bei mitologijoje ir visoje jų 
pasaulėžiūroje (Vėlius, 1983, 263; Gimbutienė, 1985, 36; 1989). 

Panašiai kaip Jordanas aisčius, Amianas Marcelinas apibūdino arimfėjus, - o 
Adomas Brėmenietis - sembus. 


NORBERTAS VĖLIUS 


Publikacijos: Cassiodorus, 1579 (XVI amžiuje dar buvo leista Bazelyje, Lione, Leidene ir 
kt.); SRP, IV, 212 (fragm.); Mommsen, 1882, 63, 89; Hopnan, 1960 (lot. ir rusų k.). 


— 159 — 


ŠEŠTAS AMŽIUS 





Literatūra: Schmidt, 1934, 530; CMupuosB, 1956; Ckpikunckaa, 1960; bepkoBuu, 1967; 
Jurginis, 1971, 66-68; Ceno8, 1978; Gudavičius, 1981; Lietuvių etnogenezė, 1987, 124—126. 
Tekstas iš: Aopnan, 1960, 72, 90. 


DE GETARUM SIVE GOTHORUM ORIGINE 


ET REBUS GESTIS 
551 


36. Ad litus autem Oceani, ubi tribus faucibus fluenta Vistulae, fluminis 
ebibuntur, Vidivarii resident, ex diversis nationibus adgregati: post guos ripam 
Oceani item Aesti tenent, pacatum hominum genus omnino. Ouibus in austrum 
adsidet gens Acatzirorum fortissima, frugum ignara, guae pecoribus et 
venationibus victitat. [...] 


120. Aestorum guogue similiter nationem, gui longissimam ripam Oceani 
Germanici insident, idem ipse prudentia et virtute subegit omnibusgue Scythiae 
et Germaniae nationibus ac si propris lavoribus imperavit. [....] 


APIE GETŲ, ARBA GOTŲ, 
KILMĘ IR ISTORIJĄ 
551 


36. Prie pat Okeano kranto, kur trimis žiotimis įsilieja Vyslos vandenys, gyvena 
vidivarijai!, kuriuos sudaro įvairios gentys. Už jų, Okeano pakrantėje, gyvena 
aisčiai, labai taikinga gentis. Už jų į pietus gyvena labai stipri akacirų? gentis, 
neišmananti žemdirbystės, mintanti galvijų ir sumedžiotų žvėrių mėsa. [...] 


120. Jis [Hermanarikas]? savo sumanumu ir narsa pavergė aisčių tautą, 
gyvenančią prie labai ilgos Germanų Okeano pakrantės, taip pat kaip savo 


nuosavybę valdė visas skitų ir germanų gentis. [...] 


Vertė EUGENIJA ULČINAITĖ 


— 160 — 


JORDANAS 





KOMENTARAI 


1 Vidivarijai - kai kurių mokslininkų (Schmidt, 1934, 530) nuomone, tai mišri gentis, kurią 
sudarė gepidai ir aisčiai. 

2 Akacirai - manoma, jog tai skitų gentis (Hopnau, 1960, 221). 

3 Hermanarikas (m. 375 ar 376 metais) — ostgotų karalius, kilęs iš amalų genties. Jo valdymą 
ženklino itin garsūs gotų žygiai ir nukariavimai. Hermanariko valdos siekė Juodosios 
jūros pakrantes ir apėmė daug įvairių etninių grupių. Manoma, kad aisčių nukariavimas 
priskiriamas jam nepagrįstai (Hopnaun, 1960, 265). 


EUGENIJA ULČINAITĖ 


— 161 — 


EINHARDTAS 
apie 770-840 


EINHARDT 


Einhardtas (Einhardt, Eginhardt) — frankų istorikas, žymaus viduramžių 
mokslininko ir literato Alkuino mokinys, frankų karaliaus Karolio Didžiojo 
biografas. Jo veikalas Karolio Didžiojo gyvenimas (Vita Caroli Magni), parašytas 
tarp 833 ir 836 metų, yra vienas reikšmingiausių viduramžių epochos biografinio 
žanro kūrinių. Einhardtas jame sekdamas Svetonijumi ir kitais Antikos biografais 
sukuria įtaigų, šiek tiek suromantintą Karolio Didžiojo paveikslą. 

Šios knygos XII skyriuje Einhardtas mini prie Vakarų Okeano įlankos (taip 
vadinama Baltijos jūra) gyvenančias tautas: šiauriniame pajūryje — danus ir 
svenonus, o pietiniame - slavus, aisčius (Aisti) ir kitas tautas. 


EUGENIJA ULČINAITĖ 


Einhardto veikale baltai (aisčiai) tik paminimi; jokių duomenų apie religiją ir 
mitologiją nėra. 


NORBERTAS VĖLIUS 
Publikacijos: Eginhardt, 1521; Einhard, 1839; 1896. 
Literatūra: Jko6nunckaa, 1955, 81-82; Burckhardt, 1961, 174; Ilamamuuku, 1970, 287-300; 


Ker, 1977, 136-138, Lietuvių etnogenezė, 1987, 172. 
Tekstas iš: Einhard, 1839, 29. 


— 162 — 


EINHARDTAS 





VITA CAROLI MAGNI 
c. 833—836 


12. [...] Hunc multae circum sedent nationes, Dani siguidem ac Suenones, 
guos Nortmannos vocamus, et septentrionale litus et omnes in eo insulas tenent. 
At litus australe Sclavi et Aisti, et aliae diversae incolunt nationes; inter guos vel 
praecipui sunt, guibus tunc a rege bellum inferebatur, Welatabi. Ouos ille una 
tantum, et guam per se gesserat, expeditione ita contudit ac domuit, ut ulterius 
imperata facere minime rennuendum iudicarent. 


KAROLIO DIDŽIOJO GYVENIMAS 
apie 833—-836 


12. [...] Čia [prie šios įlankos] gyvena daug tautų, būtent danai ir svenonai, 
kuriuos vadiname nortmanais. Šios tautos yra apgyvenusios šiaurinę pakrantę 
ir visas [įlankoje esančias] salas, o pietinėje pakrantėje gyvena slavai, aisčiai ir 
įvairios kitos tautos. Tarp jų pirmiausia minėtini velatabai, kuriems karalius buvo 
paskelbęs karą. Tačiau užteko vienintelio žygio, per kurį taip juos sumušė ir 
sutramdė, kad šie nusprendė, jog jų nebereikia pakartotinai raginti vykdyti 
įsakymus. 


Vertė EUGENIJA ULČINAITĖ 


— 163 — 


WULFSTANO PASAKOJIMAS 


Anglijos karalius Alfredas Didysis (Alfred the Great, apie 848—899 ar 901), kurio 
valdymo laikais (871 ar 872-899 ar 901) stabilizavosi valstybės politinė ir 
ekonominė padėtis, buvo susirūpinęs ir kultūrine Anglijos būkle. Siekdamas 
krašto kultūros vienovės, jis stengėsi įtvirtinti nacionalinės kalbos vartojimą, plėsti 
raštiją anglosaksų kalba. Jis pats (ar padedamas rūmų lotynistų) iš lotynų kalbos 
vertė Boecijaus (Boethius), Bedos (Beda Venerabilis), Pauliaus Orozijaus (Orosius; 
IV-V amžius) ir kitų populiarių autorių veikalus. 

Orozijaus Veikalo prieš pagonis (Historia adversus paganos) chorografinės dalies 
vertimą (apie 890—893) Alfredas Didysis papildė priderintu prie originalo stiliaus 
tekstu apie Europą į šiaurę nuo Dunojaus ir į rytus nuo Reino. Pasak jo, ten 
gyvenusios germanų, Skandinavijos, slavų ir baltų gentys. 

Į vertimą greta kitų pasakojimų įrašytas ir keliautojo Wulfstano pranešimas 
apie kelionę Baltijos jūra, aplankytų prūsų (Esti, Osti) papročius. Ypač vertingos 
jo žinios apie prūsų laidotuvių papročius ir liudijimas, kad jų kraštas (Witland) 
prasidedąs už Vyslos. 

Apie Wulfstano asmenį žinių neišliko (Alfredo Didžiojo užrašytame tekste 
tik paminėtas jo vardas). Vieni jį laiko normanu (danu), kiti - anglosaksu. 
Spėjama, kad jis buvęs pirklys, kad pats Alfredas Didysis jį siuntęs sužinoti apie 
Pabaltijo žemes ir jų gyventojus. 

Alfredo Didžiojo išverstos ir papildytos Orozijaus kronikos dvi kopijos 
(darytos IX-X amžiuje ir XI amžiaus pirmojoje pusėje) saugomos Britų muziejuje 
(Londonas). 


JUOZAS TUMELIS 


Iš Wulfstano pasakojimo matyti, kad jis keliavo Šiaurės ir Baltijos jūromis ir 
pasakojo apie abiejuose pajūriuose gyvenančias tautas. Pasakoti apie baltus 
(Estum) jis irgi pradeda nuo jūros (Aismarių), ir visa jo informacija daugiau apima 
pajūrio sritis (tai akivaizdu jau ir iš teiginio, kad baltų žemėje daug žuvų). 
Wulfstano informacija apie baltų papročius detali, matyt, jis pats viską, apie ką 
rašo, buvo stebėjęs arba sužinojęs iš pirminių šaltinių. Daugiausia jis pasakoja 
apie laidojimo papročius. Tai seniausia informacija apie mirusiųjų deginimą, 
šermenis, kurių metu puotaujama, žaidžiama, laidotuvių dieną lenktyniaujama 


— 164 — 


WULFSTANO PASAKOJIMAS 





žirgais; mirusieji per tokias ilgas šermenis (paprastų žmonių apie vieną du 
mėnesius, o kilmingų žmonių ir karalių — iki pusės metų) esą įšaldomi. Kai 
kuriuos Wulfstano paminėtus laidotuvių papročių momentus yra užfiksavę ir 
vėlesni šaltiniai. Puotos per šermenis, žirgų lenktynės minimos Sūduvių knygelėje, 
Jono Maleckio laiške Jurgiui Sabinui (1551), Luko Davido kronikoje (1583) ir 
kituose šaltiniuose. Sugebėjimą net vidurvasarį sukelti šaltį mini Dionisijus 
Fabricijus (XVII amžiaus pirmoji pusė), Matas Pretorijus (XVII amžiaus antroji 
pusė). Apie mirusiųjų deginimą su drabužiais ir ginklais užsiminė Baltramiejus 
Anglas (1240), Petras Dusburgietis (1326), Erazmas Stella (1518), Ghillebert'as 
de Lannoy (1413-1414), Lietuvos metraščiai (XVI amžiaus trečiasis dešimtmetis) 
ir daugelis kitų šaltinių. Tai rodo Wulfstano informacijos tikrumą. Jos patikimumą 
patvirtina ir analogiški kitų indoeuropiečių (visų pirma baltų artimiausių 
kaimynų) laidojimo papročių momentai. Ilgai mirusiuosius (ypač karalius) 
nelaidotus laikydavo skitai (/losaryp, KanxucTroB, Illumosa, 1982, 124-127), 
slavai (Kpaukosckuiūi, 1939); laidotuvių dieną žirgais lenktyniaudavo graikai, 
romėnai, dakai (Daikovičius, 1973, 111-112). 

Wulfstanas pirmasis atkreipė dėmesį ir į tai, kad vakarų baltų gėrimas buvo 
diferencijuotas pagal socialinius sluoksnius (karaliai ir diduomenė gėrė kumelių 
pieną, o neturtingieji ir vergai - midų; alaus nedarė). Kad prūsai geria kumelių 
pieną ir kraują, vėliau užsiminė Adomas Brėmenietis (apie 1075), primindamas, 
jog šitaip darė senovės getai. Petras Dusburgietis taip pat teigė, kad prūsai geria 
paprastą vandenį, midų ir kumelių pieną. Reikia manyti, kad šie gėrimai irgi 
buvo nevienodai populiarūs skirtinguose socialiniuose sluoksniuose ir kad 
seniau jie, kaip ir kitose indoeuropiečių tautose, mitologiškai buvo įprasminti. 
Mirusiesiems irgi paprastai aukodavo tris skirtingus gėrimus: midų su pienu, 
vyną ir vandenį (Tamkpenun3e, HBauos, 1984, 605—607). Senovės indai kumysą 
(kumelių pieną) laikė žemiausios kastos gėrimu (ten pat, 653). 

Wulfstano žiniomis, kaip patikimomis, jau ne kartą yra naudojęsi baltų religijos 
ir mitologijos tyrinėtojai (Brickner, 1886; Teo6a1571, 1890; Bertuleit, 1924; Ivinskis, 
1938b; Gimbutas, 1958; HBanos, Tonopos, 1980; Vėlius, 1983 ir kt.), tačiau 
nuodugniau jos tebėra netirtos. 


NORBERTAS VĖLIUS 


Publikacijos: Alfred the Great, 1773; 1853; 1855a; 1855b; 1858; 1859; 1883; 1953 ir kt. 

Literatūra (ir spausdinti fragmentai): Forster, 1784, 75—101; Potocki, 1796, 25-30; Neumann, 
1854; SRP, I, 732-735; Anger, 1882; Mierzynski, 1892, 34-38; Carstenn, 1911; Boer, 1912; 
Gerullis, 1922; Craigie, 1925; Hūbesner, 1925/1926; Waterhouse, 1930, 327; Kėnig Alfreds..., 


— 165 — 


DEVINTAS AMŽIUS 





1931; Mannhardt, 1936, 9; Fischer, 1937, 24-25; Wulfstans resa, 1938; Der Volksname Osti, 1941; 
Ekblom, 1941/1942; Der Name Elbing, 1944; Macdonald, 1948; Hennig, 1950; Svenung, 1953; 
Gaters, 1954; LIŠ, I, 22-23; Iamyro, 1959; King Alfred, 1960; Žrėdža, 1960; Žrėdla, 1961, 5-118; 
Mielczarski, 1963; Linderski, 1964; Powierski, 1965; Pašuta, 1971; Maryso8a, 1979; Labuda, 
1980, 640. 

Tekstas iš: SRP, I, 732-735. 


WULESTAN'S REISEBERICHT 


UBER PREUSSEN 
um 890-893 


$ 20. Wulfstan saede thaet he gefėre of Hiedhum, - thaet he waere on Truso 
on syfan dagum and nihtum, — thaet thaet scip waes ealne weg yrnende under 
segle. Weonodhland him waes on steorbord; and on baec-bord him waes Langa 
land, and Laeland, and Falster, and Scėn eg; and thas land eall hyradh to 
Denemearcan. And thonne Burgenda land waes us on baecbord, and thi habbadh 
him sylf cyning. Thonne aefter Burgenda lande, waeron us thas land, tha synd 
hatene aerezt Blecinga ėg, and Meore, and Eowland, and Gotland, on baec-bord; 
and thas land hyradh to Swėon. And Weonodland waes us ealne weg, on steor- 
bord, odh Wislemūdhan. Seo Wisle is swydhe mycel ed, and hio tolidh Witland, 
and Weonodland; and dhaet Witland belimpedh to Ėstum; and seo Wisle lidh ūt 
of Weonodlande, and lidh in Ėstmere; and se Estmere is huru fiftene mila brūd. 
Thonne cymed Ilfing eastan in Estmere of dhaem mere, dhe Truso standedh in 
stadhe; and cumadh ūt samod in Ėstmere, Ilfing eastan of Eastlande, and Wisle 
sūdhan of Winodlande; and thonne benimdh Wisle Ilfing hire naman, and ligedh 
of thaem mere west and nordh on se; fordhy hit man haet Wisle-mūdha. Thaet 
Eastland is swydhe mycel, and thaer bidh swydhe manig burh, and on aelcere 
byrig bidh cyningc; and thaer bidh swydhe mycel hunig, and fiscadh; and se 
cyning and tha ricostan men drincadh myran meolc, and tha unspedigan and 
tha theėwan drincadh medo. Thaer bidh swydhe mycel gewinn betweonan him; 
and ne bidh dhaer naenig ealo gebrowen mid Ėstum, ac thaer bidh medo genčh. 

$21. And thaer is mid Ėstum dheaw, thonne thaer bidh man dead, thaet he 
lidh inne unforbaerned mid his magum and freondum monadh, - gehwilum 
twegen: and tha [cyningas] and tha odhre heah-dhungene men, swa micle lencg 
swa hi maran speda habbadh, hwilum healf-gėar, thaet hi beodh unforbaerned; 


— 166 — 


WULFSTANO PASAKOJIMAS 





and licgadh bufan eordhan on hyra husum: and ealle tha hwile, the thaet lic 
bidh inne, thaer sceal beon gedrync, and plega, odh dhone daeg, the hi hine 
forbaernadh. 

$ 22. Thonne, thy ylcan daege, hi hine to thaem ade beran wylladh, thonne 
todaeladh hi his feoh, thaet thaer to lafe bidh aefter thaem gedrynce, and thaem 
plegan, on fif odhdhe syx, hwylum on ma, swa swa thaes feos ūndefn bidh. 
Alecgadh hit dhonne forhwaga on anre mile thone maestan dael fram thaem 
tune, thonne odherne, dhonne thaene thriddan, oththe hyt eall aled bidh on 
thaere anre mile; and sceall beon se laesta dael nyhst thaem tune, dhe se deada 
man on lidh. Thonne sceolon beon gesamnode ealle dhi menn, dhe swyftoste 
hors habbadh on thaem lande, forhwaega on fif milum, odhdhe on syx milum, 
fram thaem feo. Thonne aernadh hy ealle toweard thaem feo: dhonne cymedh 
se man, se thaet swifte hors hafadh, to thaem aerestan daele, and to thaem 
maestan, and swa aelc aefter odhrum, oth hit bidh eall genumen; and se nimdh 
thone laestan dael, se nyhst thaem tune, thaet feoh gedernedh: and thonne ridedh 
aelc hys weges mid dhan feo, and hyt motan habban eall; and fordhy thaer beodh 
tha swiftan hors ungef6oge dyre. And thonne hys gestreon beodh thus eall 
aspended, thonne byrdh man hine ūt, and forbaernedh mid his waepnum and 
hraegle: and swidhost ealle hys speda hy forspendadh, mid than langan legere 
thaes deadan mannes inne, and thaes the hy be thaem wegum alecgadh, the dha 
fremdan to aernadh, and nimadh. 

S 23. And thaet is mid Ėstum theaw, thaet thaer sceal aelces gedheodes man 
beon forbaerned; and, gyf thar man an ban findedh unforbaerned, hi hit sceolan 
miclum gebetan. — And thaer is mid Eastum in maegdh, thaet hi magon cyle 
gewyrcan; and thy thaer licgadh tha deadan men swa lange, and ne fuliadh, 
thaet hy wyrcadh thone cyle hine on: and, theah man asette twegen faetels full 
ealadh, odhdhe waeteres, hy sedodh thaet other bidh oferfroren, sam hit sy 
sumor, sam winter. 


— 167 — 


DEVINTAS AMŽIUS 





WULFSTANO PRANEŠIMAS APIE KELIONĘ 
PER PRŪSIJĄ 
apie 890-893 


20. Wulfstanas sakė, kad vykęs iš Šlezvigo (Hūedhum), nuvykęs per septynias 
dienas ir naktis į Drūsą (Truso)!, ir laivas visada buvo burėmis varomas. Vendų 
kraštas (Weonodhland) buvo dešinėje, o salos Langelandas (Langa land), Lolandas 
(Lūeland), Falsteris ir Skonė (Scon eg) — kairėje. Tos visos žemės priklauso Danijai. 
Tada Bornholmo (Burgenda) žemė mums buvo kairėje. Šie žmonės turi savo 
karalių. Už Bornholmo buvo kraštai, kurie vadinasi pirma Blekingas (Blecinga 
€9), paskui Merė (Meore), Elandas (Eowland) ir Gotlandas kairėje. Visos šios žemės 
priklauso švedams (Swėon). Ir visu keliu ligi Vyslos (Wisle) žiočių Vendų žemė 
buvo dešinėje. Vysla yra labai didelė upė. Ji skiria Vitlandą (Witland) nuo Vendų 
krašto. Vitlandas priklauso aisčiams (Ėsžum). Vysla teka iš Vendų žemės ir įteka 
į Aismares (Ėstnere). Aismarės yra apie penkiolika mylių platumo. Paskui atiteka 
iš rytų Elbingo (I/fing) upė į Aismares iš to ežero, ant kurio kranto stovi Drūsa. Į 
Aismares jos subėga kartu: iš rytų, iš Aisčių žemės, — Elbingas ir iš pietų, iš 
Vendų žemės, — Vysla. Ir tada atima Vysla Elbingui vardą ir teka vėliau iš šių 
marių šiaurės vakarų kryptimi į jūrą. Todėl ji ir vadinama Vyslos žiotimis. 

Aisčių žemė (Eastland) labai didelė. Joje daug pilių, ir kiekvienoje yra karalius. 
Ir tenai labai daug medaus ir žuvų. Karaliai ir diduomenė geria kumelių pieną, 
neturtingieji ir vergai geria midų. Tarp jų būna daug karų. Aisčiai alaus nedaro, 
bet yra užtenkamai midaus. 

21. Aisčiai turi įprotį numirėlį nesudegintą palikti genčių ir draugų tarpe apie 
vieną arba du mėnesius. Karalius ir kitus aukštos kilmės žmones palieka 
nelaidotus juo ilgiau, kuo daugiau jie turi turtų, kartais iki pusmečio, ir lieka jie 
nesudeginti, ir guli ant žemės savo namuose. Ir jam viduje gulint turi būti 
puotaujama ir žaidžiama, kol jį sudegina. 

22. Tą dieną, kai numirėlį nori nešti ant laužo, padalija po puotavimų ir 
žaidimų likusią jo nuosavybę į penkias ar šešias dalis, kartais ir į daugiau dalių, 
žiūrint kiek naudos yra likę. Maždaug už vienos mylios nuo sodybos padeda 
didžiausią dalį, paskui antrą, paskui trečią, kol viskas toj vienoj mylioj yra 
padalyta. Ir menkiausia dalis turi būti arčiausiai prie numirėlio namų. Tada turi 
susirinkti visi vyrai, kurie krašte turi greičiausius žirgus, už penkių ar šešių mylių 
nuo to lobio. Tada visi skuba jo link. Vyras greičiausiu žirgu prijoja pirmą ir 
didžiausią dalį, ir taip toliau vienas po kito, kol viskas esti paimta. Tada nujoja 
kiekvienas su savo dalimi savo keliu. Jie turi teisę visa pasilaikyti. Dėl to tenai 


— 168 — 


WULFSTANO PASAKOJIMAS 





greiti žirgai labai brangūs. Ir kai tokiu būdu numirėlio nuosavybė yra padalyta, 
išneša lavoną ir sudegina jį kartu su ginklais ir drabužiais. Jo turtas dažniausiai 
išeikvojamas lavonui ilgai namuose gulint, o dar ir tuo būdu, kad prie kelio 
padedama svetimiems laimėti ir pasiimti. 

23. Yra dar aisčių paprotys, kad bet kurios kilmės žmonės turi būti sudeginami. 
Jeigu randamas nesudegintas koks nors kaulas, tai už tai reikia išsipirkti. Yra 
aisčių giminė, kuri sugeba gaminti šaltį. Todėl ten numirėliai ilgai guli, o nepūva, 
kadangi jie juos įšaldo. Pristatydami du indus, pripiltus alaus arba vandens, jie 
padaro, kad abu įšala, ar tai būtų žiemą ar vasarą. 


Vertė LEONAS VALKŪNAS 


KOMENTARAI 


1 Drūsa - senprūsių prekybos miestas prie Drūsino ežero (netoli Elbingo). 


— 169 — 


ŠV. ADALBERTO (VAITIEKAUS) 
GYVENIMO PIRMASIS APRAŠYMAS 


Šv. Adalberto (Vaitiekaus; apie 956 - 997 04 23) gyvenimas (Vita S. Adalberti 
episcopi) pirmą kartą buvo aprašytas 998-999 metais Romoje, Aventino 
benediktinų vienuolyne, kur šventasis praleido savo vienuoliškojo gyvenimo 
metus. 

Spėjama, kad aprašymo autorius yra Jonas Kanaparijus (Johannes de 
Cannapara, m. 1004), benediktinų vienuolis, vėliau šv. Bonifaco ir Aleksijaus 
vienuolyno Aventine abatas. Šis spėjimas daugiausia grindžiamas tuo, kad 
autorius gerai pažįsta šv. Adalberto aplinką, pateikia detalių, kurias yra 
paliudiję jo artimieji. 


JUOZAS TUMELIS 


Visi trys šv. Adalberto (Vaitiekaus) biografai (žr. taip pat p. 177 ir p. 183), 
aprašinėdami jo kelionę į Prūsiją ir žuvimą, užfiksavo nemaža prūsų pasaulė- 
žiūros detalių. Iš aprašymų matyti, kad: 1) Prūsijos pakraščio miesto Kulmo 
gyventojai suvokė visos prūsų „karalystės“ teritorinį, gentinį ir papročių 
bendrumą ir savo miestą laikė anga į šią karalystę; 2) prūsai tikėjo, kad blogi 
ateiviai gali pakenkti žemės, žmonių ir gyvulių vaisingumui, sukelti potvynį; 
3) pasmerkti mirčiai nepageidaujami ateiviai buvo žudomi pagal tam tikrą ritualą, 
kuris tikriausiai buvo mitologiškai įprasmintas (pirmiausia pasmerktąjį sužeidžia 
būrio vadas, vėliau pribaigia kiti, galvą pasmeigia ant mieto ir „linksma daina“ 
garsina savo poelgį); 4) pyktį ir nepasitenkinimą prūsai išreikšdavo lazdomis 
mušdami į žemę; 5) prūsai turėjo daug žmonų: supykę ant savo gentainio, ketina 
parduoti jo žmonas (žr. p. 181). 

Nė vienas iš Adalberto biografų nebuvo aprašomųjų įvykių liudininkas, 
nežinojo prūsų papročių, todėl perpasakodami kitų žmonių informaciją jie galėjo 
ją kiek iškreipti. Tyrinėtojai atkreipė dėmesį į biografų minimą prūsų būrio vadą 
Siką ir skirtingai jį interpretavo. Johannesas Voigtas (Voigt, 1827, 607), Antonis 
Mierzynskis (Mierzynski, 1891; 1892, 41; 1895) manė, kad Sikas - bendrinis žodis, 
atitinkantis vėliau Sūduvių knygelėje ir kituose šaltiniuose minimus religinių 
apeigų atlikėjus signotus (Segnoten, Sienoten). Tuo tarpu Wilhelmas Mannhardtas 
yra linkęs manyti, kad tai abejotino autentiškumo tikrinis vardas, galbūt 


— 170 — 


ŠV. ADALBERTO (VAITIEKAUS) GYVENIMO PIRMASIS APRAŠYMAS 





išgalvotas net pačių Adalberto biografų (Mannhardt, 1936, 10-11). Kad ir kokia 
būtų buvusi šio vardo kilmė, aišku, kad juo vadinamas asmuo užėmė išskirtinę 
padėtį prūsų bendruomenėje (Kanaparijus Siką vadina „stabmeldžių šventiku 
ir sukilusios minios vadu“, kuris pirmasis sužeidžiąs pasmerktąjį; Brunonas Siką 
vadina „nelabojo būrio vadu ir tvarkytoju“, kuris „turėjo suduoti pirmąjį smūgį“, 
ir ši išskirtinė padėtis buvo susijusi su religine funkcija. 


NORBERTAS VĖLIUS 


Publikacijos: Canaparius, 1841; 1861; Kanaparz, 1864; Kanapar, 1873 (orig. ir čekų k.); 
Kolberg, 1910; Mannhardt, 1936, 9-10 (fragm.); Karwasiūska, 1962. 

Literatūra: žr. p. 183—184. 

Tekstas iš: Canaparius, 1861, 228-230. 


VITA S. ADALBERTI EPISCOPI 
e. 998-999 


Cap. 27. Inde adversus diram barbariem prophanosgue idolatras gladium 
praedicationis acuens et aptans, cum guibus primum, cum guibus postmodum 
dimicare oporteret, animo deliberare coepit; utrum Liuticenses, guos christia- 
norum praeda miserorumgue hominum dampna pascunt, an Pruzzorum fines 
adiret, guorum deus venter est et avaricia juncta cum morte. Tandem alternanti 
pocior sentencia successit animo, ut guia hec regio proxima et nota fuerat duci 
praedicto, Pruzziae deos et idola iret debellaturus. Dux vero, cognita voluntate 
ejus, dat ei navem, et ipsam pro pace itineris terdeno milite armat. Ipse vero 
adiit primo urbem Gyddanyzc, guam ducis latissima regna dirimentem maris 
confinia tangunt. Ibi, divina misericordia adventum ejus prosperante, 
baptizabantur hominum multae catervae. Ibi, missarum sollempnia celebrans, 
Patri immolat Christum, cui non post multos illos dies se ipsum pro hostia fuerat 
oblaturus. Ouicguid vero superfuit de eo, guod ipse et novi baptizati 
communicarunt, colligere jubet, et mundissimo panno involutum sibi servabat 
pro viatico deportandum. 

Cap. 28. Postera autem die salutatis omnibus inponitur carinae et pelago, et 
tollitur ab eorum oculis, numguam postea videndus. Hinc nauticum iter 


- 171 — 


DEŠIMTAS AMŽIUS 





velocissimo cursu peragens, post paucos marinum litus egreditur, et reversa est 
navis cum armato custode. Ipse autem pro praestitis beneficiis gratiam vectoribus 
et vectorum domino agens, remansit ibi cum geminis fratribus; guorum alter 
presbiter Benedictus, alter dilectus et a puero sibi comes frater Gaudentius erant. 
Tunc magna fiducia Christum praedicantes, intrant parvam insulam, guae curvo 
amne circumvecta, formam circuli adeuntibus monstrat. Venientes vero loci 
possessores, cum pugnis expulerunt eos. Et guidam, arrepto naviculae remo, 
astitit episcopo propius, et ut forte psalmos in libro decantaverat, ingentem ictum 
inter scapulas dedit. Excussus manibus volat in diversa codex, et ipse extenso 
capite et membris jacet humo prostratus; sed exterius afflicto corpore guid pia 
mens intus ageret, risus cordis per vocis organum mox patefecit. Gratias tibi, 
inguid, Domine, guia etsi amplius non erit, saltim vel unum ictum pro Crucifixo 
meo accipere merui. Transiens vero in aliam partem fluminis, stetit ibi sabbato. 
Vespere autem facto, dominus villae divinum heroa Adalbertum transduxit in 
villam. Congregat se undigue inhers vulgus, et guid de illo foret acturus, 
furibunda voce et canino rictu exspectant. Tunc sanctus Adalbertus, guis et unde 
esset, vel ob guam causam illuc veniret, interrogatus, talia econtra miti voce 
respondit: Sum nativitate Sclavus, nomine Adalbertus, professione monachus, 
ordine guondam episcopus, officio nunc vester apostolus. Causa nostri itineris 
est vestra salus, ut relinguentes simulacra surda et muta, agnoscatis Creatorem 
vestrum, gui solus et extra guem alter deus non est; et ut credentes in nomine 
ejus vitam habeatis, et in atriis inmarcescibilibus coelestium gaudiorum praemia 
percipere mereamini. Haec sanctus Adalbertus. Illi autem jam dudum 
indignantes et cum clamore blasphemiae verba adversus eum proclamantes, 
mortem sibi minantur. Et extimplo terram baculis percutientes, fustes capiti ejus 
apponunt et infrendunt dire dentibus in eum: Magnum sit tibi, inguiunt, guod 
hucusgue inpune venisti; et sicut celer reditus spem vitae, ita tibi parvae morae 
necis dampna creabunt. Nobis et toto huic regno, cujus nos fauces sumus, 
communis lex imperat et unus ordo vivendi; vos vero, gui estis alterius et ignotae 
legis, nisi hac nocte discedatis, in crastinum decapitabimini. Ipsa vero nocte in 
naviculam imponebantur, et retro ducti manserunt guingue dies in guodam vico. 

Cap. 30. Jam exsurgente purpureo die, coeptum iter agunt, et Davitico carmine 
viam sibi abbreviant, et dulcis vitae gaudium continuo appellant Christum. Inde 
nemora et feralia lustra linguentes, sole ascendente ad meridiem, campestria 
loca adierunt. Ibi fratre Gaudentio missam celebrante, sanctus ille monachus 
communicavit, et post sacram communionem pro alleviando labore itineris 
pauxillum obsonii accepit. Et dicto versu et seguenti psalmo, surgit de gramineo 
cespite, et guantum jactus est lapidis vel missus sagittae progressus, loco resedit. 
Hic cepit eum somnus, et guia diutini itineris fessus erat, pleno cornu profudit 


- 172 - 


ŠV. ADALBERTO (VAITIEKAUS) GYVENIMO PIRMASIS APRAŠYMAS 





eum soporifera guies. Ad ultimum pausantibus cunctis, affuit paganicus furor, 
et irruerunt super eos impetu magno, et injecerunt omnes in vincula. Sanctus 
vero Adalbertus, stans contra Gaudentium et alium fratrem ligatum: Fratres, 
inguit, nolite contristari. Scitis, guia haec patimur pro nomine Domini, cujus 
virtus ultra omnes virtutes, pulchritudo supra omnes decores, potencia 
inenarrabilis, pietas singularis. Ouid enim fortius, guid eo pulchrius, guam 
dulcem pro dulcissimo Jesu fundere vitam. Prosilit e furibundo agmine igneus 
Sicco, et totis viribus ingens jaculum movens, transfixit ejus penetralia cordis. 
Ipse enim sacerdos idolorum et dux conjuratae cohortis, velut ex debito prima 
vulnera facit. Deinde concurrerunt omnes, et vulnera miscentes, iram exsaturant. 
Profluit purpureus sanguis per foramina utriusgue lateris; ille oculis ac manibus 
stat orans in coelum. Exiit rubeus amnis divite vena, et extractae hastae septem 
ingencia vulnera pandunt. Ille vinclis solutis extendit manus in modum crucis, 
et suppliciter fusis precibus pro sua et persecutorum salute ad Dominum clamat. 
Sic illa sancta anima carcere suo evolat; sic nobile corpus protenta cruce terram 
occupat; sic guogue multo sanguine vitam fundens, beatis sedibus et semper 
carissimo tandem perfruitur Christo. O sanctum et beatissimum virum, cujus in 
vultu angelicus splendor, in corde semper Christus erat! O pium et omni honore 
dignissimum, gui crucem, guam voluntate semper et animo portavit, tunc etiam 
manibus et toto corpore complexus est. Accurrunt undigue armis dira barbaries, 
et nondum expleto furore, auferunt corpori nobile caput, et separant exsanguia 
membra. Corpus vero loco dimittendes, caput palo fixerunt, et laeto clamore 
sua scelera laudantes, reversi sunt unusguisgąue ad proprias sedes. Passus est 
autem sanctus et gloriosissimus martyr Christi Adalbertus 9 kalendas Mai, 
imperante rerum domino Ottonum tercio pio et clarissimo caesare, feria 6; scilicet 
ut gua die dominus Jesus Christus pro homine, eadem die homo ille pro Deo 
suo pateretur. Cui est misericordia in seculum, honor laus et imperium in secula 
seculorum. Amen. 


ŠV. ADALBERTO, VYSKUPO, GYVENIMAS 
apie 998-999 


27 skyrius. Po to, naudodamas aštrųjį pamokslininko kardą prieš žiauriąją 
barbarystę ir tamsuolius stabmeldžius, pradėjo galvoti, su kuo iš pradžių, su 
kuo vėliau reikia kovoti: ar lankyti liutičius, kurie prasimaitina plėšdami 


- 173 — 


DEŠIMTAS AMŽIUS 





krikščionis ir skriausdami vargšus žmones, ar vykti pas prūsus, kurių dievas 
yra pilvas ir gobšumas, vedąs į mirtį. Pagaliau jam, svyruojančiam tarp vieno ir 
kito, šovė į galvą puiki mintis: vykti Prūsijos dievų ir stabų nugalėti; šis kraštas 
buvo kaimynystėje ir žinomas minėtajam kunigaikščiui. 

Sužinojęs apie jo sumanymą, kunigaikštis davė jam laivą ir, kad kelionė būtų 
saugi, pasodino į jį trylika ginkluotų karių. Pirmiausia jis atvyko į Gdansko miestą, 
kuris yra ant jūros kranto, labai plačios kunigaikščio karalystės kaimynystėje. 
Ten, Dievo gailestingumui laiminant jo atvykimą, buvo krikštijamos didžiulės 
minios žmonių. Ten per iškilmingas mišias [Dievui] Tėvui paaukojo Kristų, 
kuriam po keleto dienų pats save kaip auką rengėsi atnašauti. O kas tik liko iš to, 
kąjis ir naujai pakrikštytieji sunešė, liepė surinkti ir, suvyniojęs į švarutėlį drabužį, 
saugojo, ketindamas pasiimti kaip kelionės dovanas. 

28 skyrius. Kitą dieną, su visais atsisveikinęs, laivu išplaukė į jūrą ir pranyko 
iš akių tas, kurio niekada po to jiems nebeteko matyti. 

Iš čia labai skubiai jūra nuplaukė ir po keleto dienų išlipo į krantą, o laivas su 
ginkluota sargyba sugrįžo. Jis pats, atsidėkojęs jūreiviams ir jų viršininkui už 
parodytą geradarystę, ten pasiliko su dviem broliais: vienas jų buvo kunigas 
Benediktas, o antrasis - mylimas ir iš mažens ištikimas jo palydovas - brolis 
Gaudencijus. Tada, su didžiu tikėjimu skelbdami Kristų, jie nuplaukė į mažą 
salą, kurią supo upės įlinkis ir kuri atvykusiems atrodė tarsi apskritimas. Bet 
vietos šeimininkai atvykusiuosius pradėjo mušti ir išvijo. O vienas, pagriebęs 
laivelio irklą, prislinko prie vyskupo ir, jam giedant iš knygos psalmes, kirto 
smarkų smūgį į tarpumentę. Knyga iškrito iš rankų, ir puslapiai pasklido į visas 
puses, o jis, atmetęs gavą, rankas ir kojas, gulėjo parblokštas ant žemės. 

Bet, parbloškus kūną išoriškai, ką veikė viduje dievobaimingoji siela? Ji širdies 
linksmumą veikiai išliejo žodžiais: „Garbė tau, Viešpatie, - tarė, - kad esu vertas 
gauti už savo Nukryžiuotąjį nors vieną smūgį, jeigu daugiau [smūgių] nebus“. 
Taigi, perėjęs į kitą upės pusę, šeštadienį [balandžio 17 dieną] ten apsistojo. O 
užėjus vakarui, kaimo viršininkas nusivedė šv. Adalbertą į kaimą. Iš visų pusių 
susirinko minia smalsuolių ir, šaižiais balsais (kaip šunes) laidydami gerkles, 
laukė, ką viršininkas darys su jais. Tada šventasis Adalbertas, paklaustas, kas 
esąs, iš kur ir dėl ko čia atvykęs, taip atsakė švelniu balsu: „Kilimo esu slavas, 
vardu Adalbertas, iš profesijos vienuolis, anksčiau vyskupas pagal savo luomą, 
dabar mano pareigos - jūsų apaštalas. Mūsų kelionės tikslas yra jūsų išganymas, 
kad, palikę kurčius ir nebylius stabus, pripažintumėte savo Kūrėją, kuris tėra 
vienintelis Dievas, ir be jo kito dievo nėra, kad įtikėję jo vardą turėtumėte 
gyvenimą ir taptumėte verti gauti atpildą - dangiškuosius džiaugsmus niekad 
nesenstančiuose rūmuose“. Taip kalbėjo šventasis Adalbertas, o jie jau seniai 
piktinosi ir piktžodžiaudami plūdo jį, mirtimi grasino. Ir staiga lazdomis 


- 174 — 


ŠV. ADALBERTO (VAITIEKAUS) GYVENIMO PIRMASIS APRAŠYMAS 





mušdami žemę, vėzdais ėmė daužyti jam galvą ir lyg laukiniai griežti dantimis. 
„Laikyk, - sako, - dideliu pasisekimu, kad nekliudomas ligi čia atvykai. Skubus 
grįžimas suteiks tau viltį, o mažas delsimas užtrauks tikrą pražūtį. Mus ir visą 
šią karalystę, kurios angoje mes esame, valdo bendri įstatymai ir vienodas 
gyvenimo būdas; o jūs, (katalikai) ir nežinomų mums papročių žmonės, jei šią 
naktį nepasitrauksite iš čia, ryto metą neteksite galvų“. Taigi tą pačią naktį, įsėdę 
į laivelį ir pasukę atgal, penkias dienas išbuvo viename kaime. [...] 

30 skyrius. Jau auštant purpurinei dienai, jie keliavo toliau, Dovydo giesme 
trumpindami sau kelionę ir nuolat šaukdami Kristų, saldaus gyvenimo 
džiaugsmą. Po to, palikę miškelius ir pražūtingas pelkes, saulei kylant į vidudienį, 
atvyko į lygumą. Ten broliui Gaudencijui laikant mišias, tas šventasis vienuolis 
priėmė komuniją, o po jos truputį užkando, kad lengviau būtų keliauti. Po to, 
sukalbėjęs eiliuotą maldą ir psalmę, pakilo nuo pievos, ir, paėjėjęs tiek, kiek 
numetamas akmuo ar kiek lekia paleista strėlė, atsisėdo. Čia suėmė jį miegas, o 
kadangi buvo nuvargintas ilgos kelionės, tai giliai įmigo. Galop visiems nurimus, 
įsiveržė įsiutę pagonys, labai smarkiai juos užpuolė ir visus grandinėmis 
surakino. Bet šventasis Adalbertas, stovėdamas prieš Gaudencijų ir kitą surištą 
brolį, tarė: „Broliai, neliūdėkite! Žinokite, kad visa tai kenčiame dėl Viešpaties 
vardo, kurio gėris pranoksta visokį gerumą, grožis - visokią grožybę, kurio galybė 
neapsakoma, kurio meilė nepaprasta. Juk kas gi yra narsiau, kas gražiau, kaip 
paaukoti savo brangiąją gyvybę už saldžiausiąjį Jėzų“. Iš įsiutusios minios pašoko 
užsidegęs Sikas ir, iš visų jėgų paleidęs didžiulę ietį, pervėrė jam pačią širdį. 
Mat jis [Sikas] buvo stabmeldžių šventikas ir tos sukilusios minios vadas, todėl 
lyg iš pareigos pirmasis jį sužeidė. Po to subėgo visi ir, atverdami jam naujas 
žaizdas, išliejo savo pyktį. Pasipylė purpurinis kraujas per skyles iš abiejų šonų; 
bet jis stovėjo rankas ištiesęs aukštyn ir, pakėlęs akis į dangų, meldėsi. Pasipylė 
rausvas upelis iš storosios venos, o ištrauktos ietys atvėrė septynias didžiules 
žaizdas. Iš grandinių išlaisvintas rankas jis kryžiumi ištiesė ir, karštai melsda- 
masis už savo ir persekiotojų išganymą, šaukėsi Viešpaties. Taip ta šventoji siela 
palieka savo kalėjimą; taip kilnus kūnas guli paslikas kryžiumi ant žemės; taip 
pagaliau, netekęs kraujo ir iškvėpdamas gyvybę, jis amžinai džiaugsis dangaus 
karalyste ir gėrėsis brangiausiuoju Kristumi. O šventasis ir palaimintasis vyre, 
kurio veide žėrėjo dangiškasis grožis, o širdyje visada buvo Kristus! O 
dievobaimingasai ir aukščiausios pagarbos vertas [žmogau]; gyvas būdamas savo 
noruir pasišventimu nešei kryžių, o dabar pavaizdavai jį rankomis bei visu kūnu. 

Atbėgo iš visų pusių lyg žvėrys apsiginklavę barbarai ir dar nepasotinę savo 
įsiūčio atkirto nuo kūno kilniąją galvą ir atskyrė bekraujus kūno sąnarius. Taip 
jo kūną palikę toje pačioje vietoje, galvą pamovę ant mieto ir linksma daina 
garsindami savo nusikaltimą, visi iki vieno sugrįžo į savo gyvenvietes. Šventasis 


- 175 — 


DEŠIMTAS AMŽIUS 





ir garbingasis Kristaus kankinys Adalbertas buvo nukankintas balandžio mėnesio 
23 dieną, viešpataujant Otonui III, pamaldžiajam ir garsiajam valdovui, penk- 
tadienį, būtent tą pačią dieną, kai Viešpats Jėzus Kristus numirė už žmogų, tą 
dieną ir tasai žmogus už savo Dievą iškentėjo kančias. Jam yra amžinas 
gailestingumas, pagarba, šlovė ir aukščiausioji galia per amžių amžius. 


Vertė LEONAS VALKŪNAS ir DAIVA MAŽIULYTĖ 


— 176 — 


ŠV. ADALBERTO (VAITIEKAUS) 
GYVENIMO ANTRASIS APRAŠYMAS 


Šv. Adalberto (Vaitiekaus) gyvenimas antrą kartą buvo aprašytas Vokietijoje. 
Aprašymo (Sancti Adalberti Pragensis episcopi et martyris vita altera, Passio sancti 
Adalberti) autorius Brunonas (vienuoliškas vardas - Bonifacas, po mirties — 
šventasis) Kverfurtietis (Bruno Ouerfurtensis, Bruno von Ouerfurt). Jis gimė apie 
974 metus Saksonijoje, kilmingoje šeimoje, mokėsi Magdeburgo katedros 
mokykloje. 994 metais imperatorius Otonas III pasirinko jį savo kapelionu. 997 
metais atlydėjęs imperatorių į Romą, Brunonas įstojo į šv. Aleksijaus vienuolyną 
Aventino kalvoje. Sužinojęs apie Adalberto, Prahos vyskupo, nužudymą, 
nusprendė stoti į jo vietą. Popiežiaus buvo įšventintas misijų arkivyskupu ir 
1004 metais iškeliavo į Vokietiją. Lankėsi Vengrijoje, karaliaus Stepono dvare, 
Kijeve, pas dididjį kunigaikštį Vladimirą, krikštijo pečenegus. Pabuvęs pas 
Lenkijos karalių Boleslovą Narsųjį, kuris turėjo didelių misijinių planų, nutarė 
leistis į Prūsus (ar į jotvingių kraštą). 1009 metais vasario 14 dieną Rusios ir 
Lietuvos pasienyje „su aštuoniolika saviškių“ buvo pagonių nužudytas. (Tai 
pirmas žinomas Lietuvos vardo paminėjimas rašytiniuose šaltiniuose.) 

Spėjama, kad Šv. Adalberto gyvenimą, kuris laikomas geriausiu iš trijų išlikusių 
šv. Adalberto biografijų, Brunonas Kverfurtietis parašė 1004 metais Vokietijoje, 
rengdamasis misijų kelionei į Vengriją. Kitų tyrinėtojų teigimu, jis parašytas 1005 
metų pabaigoje ar 1006 metų pradžioje (o gal 1008 metais), kai Brunonas 
Kverfurtietis rengėsi misijoms Prūsuose. Išliko dvi aprašymo redakcijos - plačioji 
ir trumpoji. Tarp jų yra ideologinių skirtumų, susijusių su politinėmis jų 
parašymo aplinkybėmis. 


JUOZAS TUMELIS 


Dalis informacijos apie prūsų elgesį ir įsitikinimus yra ta pati kaip ir 
pirmajame Adalberto gyvenimo aprašyme (žr. p. 171—173). Pasakojama, kad 
prūsai, pas kuriuos atvyko vyskupas Adalbertas, laikė save visos prūsų 
karalystės sargais, kad įpykę lazdomis mušė žemę, kad pirmasis vyskupą 
sužeidė jų vadas Sikas. Atrodo, kad Brunonas buvo skaitęs pirmąjį aprašymą 
ir iš ten paėmė dalį informacijos. Tačiau kita informacija yra užfiksuota pirmą 


- 177 -— 


VIENUOLIKTAS AMŽIUS 





kartą. Ji galėjo būti gauta iš Aventino vienuolių, kurie saugojo šv. Adalberto 
atminimą, arba iš kitų amžininkų (tikriausiai lenkų). 


NORBERTAS VĖLIUS 


Publikacijos: Bruno, 1841; 1861 (fragm.); 1864; 1873; 1904; 1969; Mannhardt, 1936, 10-11 
(fragm.). 

Literatūra: žr. p. 183—-184. 

Tekstas iš: Bruno, 1861, 231-235. 


VITA 5. ADALBERTI 
c. 1004 


Cap. 24. [...] Ergo miles Dei cum duobus sociis intraverat parvum locum, gui 
circumlabente unda fluminis imitatur insulae vultum. Ibi aliguos dies steterunt; 
et fama volans paganorum auribus adduxit, habere se hospites ex alio orbe, ignoto 
habitu et inaudito cultu. 

Cap. 25. Primum ex improviso homines numero non plures parva nave 
veniunt; dant saltum ad terras, barbarum nescio guid frendunt; magna ira 
fumant, et hospites guaerunt. Ros regis, ros mellis tum episcopo in ore fuerat: 
librum psalmorum ante se sedens tenuit, in guo omnia verba oris Dei, in guo 
vita hominis et summa salutis clausa consistunt. Ad guem unus ex istis pejor 
pessimus accessit; dirum infremuit, nodosa brachia alte extollit, et cum conto, 
guo navem minavit, coelestia ruminantem episcopum inter scapulas fortissime 
percussit: Si non abitis, inguit, cicius capite plectemini, vexati diris poenis et 
mortibus multis. Evolat ex manibus excussum volumen; alia ex parte ipse humi 
stratus dat oscula luridae terrae, mente extentus et corpore toto. [...] 

- Ouid tum? Foris projecti veniunt in mercatum, ubi confluxerat unda 
populorum. Circumstant subito coelicolam virum longo agmine capita canum; 
pandunt cruentos rictus, interrogant, unde? guis esset? guid guaereret? guare 
venisset, guem nemo vocavit? Lupi siciunt sanguinem, minantur mortem, guia 
ad eos portat vitam. Donec loguatur, vix exspectant; horrent et derident; melius 


- 178 — 


ŠV. ADALBERTO (VAITIEKAUS) GYVENIMO ANTRASIS APRAŠYMAS 





enim non sciunt; logui jubent, capita movent. Accinxit vir lumbos, os aperit, et 
guia multa audire negueunt, brevi alloguitur: De terra Polanorum, guam 
Bolezlawus, princeps christianissimus, Domino procurat, ad vos pro vestra salute 
venio; servus illius, gui fecit coelum et terram, mare et animancia cuncta. Venio 
vos tollere a manu diaboli et faucibus inmitis averni, ut cognoscatis creatorem 
vestrum, ut deponatis sacrilegos ritus, abrenunciantes mortiferas vias cum 
inmundiciis cunctis, et ut loti balneo salutis, efficiamini christiani in Christo, et 
habeatis in ipso remissionem peccatorum et regnum immortalium seculorum. 
Haec sanctus; illi autem contra jam dudum indignantes, coelestia verba irrident, 
terram baculis percutiunt, aerem mugitibus implent, manus tamen non iniciunt, 
set furorem dictant, et districtae severitatis nuncium ad aures hospitum mittunt: 
Propter tales, inguiunt, homines terra nostra non dabit fructum, arbores non 
parturiunt, nova non nascuntur animalia, vetera moriuntur. Exeuntes exite procul 
de finibus nostris, si cicius non retroponitis pedes, crudelibus poenis afflicti, 
mala morte peribitis. Illi vero, gui in ingressu regni positus bonos hospites eo 
loci dimissit, mortem minantur; domum incendere, divisis rebus uxores et filios 
vendere, spumante ira pollicentur. 

Cap. 30. Igitur sexta feria Gaudencius, sancto viro duplex germanus, cum jam 
scandens sol tres horas prope complesset, missarum sollemnia in laeto gramine 
celebrat. Post partem obsonii recumbentes accipiunt, ut in fortitudine cibi positum 
vigorem fessa membra, resumerent, et viam longam sine labore reparati pedes 
cicius minarent. Pulsa fame recreati surgunt, iterare incipiunt, et non longe ab 
eo loco ubi cibum sumunt, invalescente lassitudine, caput ponunt, et fessa corpora 
somno indulgent. Dormitaverunt omnes et dormierunt: adest sonitus armorum, 
fulgurans hasta, sonans clyppeus et gladius acutus. Cui frater a Polanis occisus 
erat, zelo ductus barbarus venit; cum guo, gui exultant in rebus pessimis, 
conspiravere poenitencia ducti, guia dimiserunt; impetu magno ydolatrae 
appropinguarunt. Nec mora, eguos dimittunt, volatili pedum fuga accurrunt, 
reguiem hospitum turbant, vincula iniciunt, tamguam latrones deberent, manus 
et brachia stringunt. Stupent fratres, et non suaviter expergefacti insperato animo 
vincula et hostes agnoscunt. [...] 

Cap. 32. Ajunt gui in illo agone fuerunt, nec unum verbum fecisset pallidus 
episcopus, nisi, guando ligatum ad montis supercilium ducunt, ubi septem 
lanceis pulcra viscera forant, ad illum, cujus tunc lancea debuit primum ictum 
et torvo aspectu occidendum martyrem loco statuit, hoc unum verbum: Ouid 
vis pater? exili voce interrogans fatur. Habes guod semper volebas, morere passus 
pro desiderato Christo, hac die felix victima functus, gua die Salvator pro te et 
pro mundo crucifixus, ipse tunc sanans mundum languidum, nunc vero 
magnum te faciens martyrem suum. Septem donis ditavit te Christus virtute 


- 179 — 


VIENUOLIKTAS AMŽIUS 





multa, fluxit tibi gratia sancti Spiritus; nunc in ejus honore septem lanceis 
confossus, amplectere desiderabilem Christum. 

Cap. 33. Dux et magister nefariae cohortis primum igneus Sikko forat penetralia 
cordis, post saliente malicia et currente manu ceteri scelus peragunt. [...] 

Cap. 34. [...] Igitur impii viri duos fratres immisericorditer ligatos secum 
portant, et sancti viri nobile caput a sancto corpore dividunt, et sub fida custodia 
utramgue partem custodiunt. Ne cogites, religionem faciant, gui prophanare 
tantum sapiunt; a duce finitimo Bolezlavo grandem pecuniam accepturos se 
putant, ut res erat, guando reverentissimum corpus et caput, desiderabilem 
thesaurum vendunt. Martyrizatus est autem preciosus martyr Adalbertus, gua 
die pius Georius est gladio percussus. [...] 


ŠV. ADALBERTO GYVENIMAS 
apie 1004 


24 skyrius. [...] Taigi Dievo karys su dviem bičiuliais įžengė į mažą vietovę, 
kuri, apsupta tekančios upės bangų, buvo panaši į salą. Ten jie apsistojo kelioms 
dienoms, o paskildęs aplinkui garsas pranešė pagonių ausims, jog jie susilaukė 
svečių iš kito pasaulio, kurie yra neįprastai apsirengę ir šneka negirdėta kalba. 

25 skyrius. Iš pradžių mažu laiveliu netikėtai atplaukė keletas žmonių: iššoko 
į krantą, kažkaip tarsi laukiniai griežė dantimis, degė dideliu pykčiu ir ieškojo 
svetimšalių. Karaliaus rasa, medaus rasa tada buvo vyskupo lūpose: sėdėdamas 
[jis] laikė prieš save psalmių knygą, kurioje surašyti iš Dievo lūpų išėję žodžiai, 
kuriuose yra visas žmogaus gyvenimas ir aukščiausiasis išganymas. Prie jo 
[vyskupo] priėjo vienas iš jų, blogiausias iš blogiausių. Jis baisiai sušuko, aukštai 
iškėlė raumeningas rankas ir kartimi, kuria laivelį stūmė, labai smarkiai trenkė 
tarpumentėn vyskupui, besikalbančiam su dangumi. „Jei neišeisite, — tarė, — 
kuo greičiausiai, užmokėsite savo galva, būsite žiauriai nubausti ir nukankinti“. 
Iškrito jam iš rankų knyga, o pats žemėn parblokštas gulėjo paslikas ir bučiavo 
gelsvą smėlį. [...] 

O ką gi tada? Išvaryti iš ten, nuvyksta į prekyvietę, kur suplaukė žmonių 
minios. Tuojau šunsnukiai apstoja dangiškąjį vyrą dideliu būriu, atveria kruvinus 
nasrus ir klausinėja, iš kur ir kas esąs, ko jam reikią, dėl ko atvykęs niekieno 


— 180 — 


ŠV. ADALBERTO (VAITIEKAUS) GYVENIMO ANTRASIS APRAŠYMAS 





nekviestas. Vilkai trokšta kraujo, grasina mirtimi, nes jiems jis neša gyvenimą. 
Vos ištveria, kol jis kalba, vėpso, išjuokia: nieko geresnio nemoka. Liepia kalbėti, 
kraipo galvas. Apsijuosia vyras strėnas, praveria burną. Ir kadangi jie negali 
klausyti ilgos kalbos, jis prašnenka į juos trumpai: „Iš lenkų žemės, kurią 
Boleslovas, labai krikščioniškas kunigaikštis, Viešpačiui parūpino, aš ateinu pas 
jus, rūpindamasis jūsų išganymu; tarnas to, kuris sukūrė dangų ir žemę, jūrą ir 
visus gyvius. Ateinu jūsų išvaduoti iš velnio nagų ir žiauraus pragaro prarajos, 
kad jūs pažintumėte savo Kūrėją, kad atsisakytumėte šventvagiškų apeigų, 
sutrumpindami mirtinus kelius su visais netyrumais, ir kad, apiplauti išganymo 
pirtyje, taptumėte krikščionimis Kristuje ir jame susilauktumėte nuodėmių 
atleidimo ir amžinosios karalystės“. Taip kalba šventasis, o jie, jau seniai 
piktindamiesi, šaiposi iš dangiškųjų žodžių, lazdomis muša į žemę, orą pripildo 
maurojimo, tačiau rankų dar nepaleidžia į darbą, tiktai parodo savo įtūžį ir 
svetimšalių ausims siunčia neregėto žiaurumo žinią: „Esant šalia tokiems 
žmonėms, — sako, - mūsų žemė nebeaugina vaisių, medžiai nebebrandina sėklų, 
gyvuliai nebeveda jauniklių, senieji išgaišta. Kuo skubiausiai išeikite, dinkite iš 
mūsų žemės. Jeigu veikiai neišsinešdinsite, žiauriai būsite nubausti ir nelaiminga 
mirtimi mirsite“. O tam, kuris prie karalystės vartų pastatytas geruosius svečius 
įleido, mirtimi grasina: putodami iš pykčio, žada namą padegti, turtą pasidalyti, 
žmonas ir sūnus parduoti. 

30 skyrius. Taip penktadienį Gaudencijus, šventojo vyro pusbrolis, kai nuo 
saulės patekėjimo buvo praėjusios beveik trys valandos, laiko iškilmingas mišias 
žydinčioje pievoje. Po to atsigulę šiek tiek užkanda, kad pastiprintas maistu 
nuvargęs kūnas atgautų vikrumą ir kad pailsėjusios kojos greičiau galėtų be 
vargo žygiuoti ilgą kelią. Numalšinę alkį, pailsėję pakyla ir toliau žygiuoja. Netoli 
nuo tos vietos, kur valgė, pajutę stipresnį nuovargį, prigula, ir nuvargę kūnai 
užmiega. Visi snūduriavo ir įmigo. Staiga pasigirsta ginklų žvangėjimas: 
žaibuojanti ietis, skambąs skydas ir aštrus kalavijas. Atskubėjo įsikarščiavęs 
barbaras, kurio brolį buvo nužudę lenkai. Prie jo prisidėjo tie, kurie visada 
džiaugiasi dėl nelaimių, gailėdamiesi, kad jį [Adalbertą] buvo paleidę. Po didelio 
puolimo stabmeldžiai visai prisiartina. Tučtuojau paleidžia arklius, patys dumte 
atidumia, sudrumsčia svetimšalių poilsį, tarsi plėšikams uždeda grandines, suriša 
rankas. Apstulbę broliai, nemaloniai pabudinti, netikėtai pamato grandines ir 
priešus. [...] 

32 skyrius. Tie, kurie buvo tose grumtynėse, sako, kad išblyškęs vyskupas 
neprataręs nė vieno žodžio. Tiktai kai jį surištą vedė į kalno viršūnę, kur 
septyniomis ietimis jo gražiuosius vidurius [turėjo] perverti, jis kreipėsi į tą, kurs 
turėjo suduoti pirmą smūgį ir baisiu žvilgsniu nužvelgęs norėjo kankinį vietoje 
nužudyti, ir tarė tik vieną žodį: „Ko nori, tėve?“ Taip, sako, jis silpnu balsu 


— 181 — 


VIENUOLIKTAS AMŽIUS 





paklausęs. Turi tai, ko visada norėjai, mirk kentėdamas už pasiilgtąjį Kristų, tapęs 
laimingąja auka tą pačią dieną, kurią Išganytojas už tave ir pasaulį buvo 
nukryžiuotas. Jis tada gydė negaluojantį pasaulį, o dabar padaro tave savo didžiu 
kankiniu. Septyniomis dovanomis tave Kristus apdovanojo už daugybę dorybių, 
išsiliejo ant tavęs Šventosios Dvasios malonė; dabar jo garbei septyniomis ietimis 
pervertas apkabink pasiilgtąjį Kristų. 

33 skyrius. Nelabojo būrio vadas ir tvarkytojas ugningasis Sikas iš pradžių 
perduria pačią širdį, o paskui kylant įsiūčiui lengva ranka kiti įvykdo nusikaltimą. 
I] 

34 skyrius. [...] Taip nelabieji žmonės du brolius negailestingai surišę su 
savimi gabenasi, o šventojo vyro kilmingąją galvą nuo švento kūno atskiria ir 
abi kūno dalis ištikima sargyba saugo. Nemanyk, kad tą daro iš religinės 
pagarbos tie, kurie viską moka taip išniekinti. Jie tikisi gauti iš kunigaikščio 
Boleslovo daug pinigų, pagal paprotį pardavę garbingąjį kūną ir galvą kaip 
pageidaujamą turtą. O nukankintas buvo brangusis kankinys Adalbertas tą 
dieną, kurią ir pamaldusis Jurgis kardu buvo nudurtas. [...] 


Vertė LEONAS VALKUNAS 


— 182 — 


ŠV. ADALBERTO (VAITIEKAUS) 
KANKINIMO APRAŠYMAS 


Passio sancti Adalperti martiris — anoniminis hagiografinis veikalas, anksčiau 
laikytas seniausiu šv. Adalberto (Vaitiekaus) kankinimo aprašymu. Buvo 
linkstama jį datuoti apie 1000 metus. Iš teksto atrodo, kad jis rašytas Lenkijos 
karaliaus Boleslovo I Narsiojo valdymo (992-1025) laikais. Pagal rašybą 
sprendžiama, kad jo autorius buvo vokietis (bavaras), lankęsis Lenkijoje, gal ir 
Prūsijoje. 


JUOZAS TUMELIS 


Šv. Adalberto kankinimo aprašyme, kaip buvo įprasta tokio pobūdžio 
veikaluose, dėmesys nukreiptas į paskutines šv. Adalberto gyvenimo dienas, jo 
nužudymą ir po mirties daromus stebuklus. Duomenų apie senąjį prūsų 
gyvenimo būdą ir pasaulėžiūrą nedaug. Tie duomenys pateikti panašia tvarka 
kaip ir šv. Adalberto gyvenimo aprašymuose, tačiau, atrodo, nėra iš jų nurašyti, 
nes gerokai skiriasi. Ten buvo užsimenama, kad Kulmo miesto, į kurį vyskupas 
atvyko, gyventojai gyveną visos karalystės angoje (žr. p. 175), o čia sakoma, kad, 
norint patekti į miestą, reikią pereiti per olą (kuri, matyt, buvo įsivaizduojama 
kaip miesto ir visos karalystės anga). Ten buvo teigiama, kad dėl svetimšalių 
žemė nebeauginsianti vaisių, medžiai nebeduosią sėklų, gyvuliai nebevesią 
jauniklių, senieji žmonės mirsią (žr. p. 181), o čia — kad svetimšalis „varginęs 
žmones, nardindamas juos po vandeniu“. Ten buvo sakoma, kad šv. Adalbertą 
nužudęs „stabmeldžių šventikas“ (žr. p. 175), „nelabojo būrio vadas“ (žr. p. 182) 
Sikas, o čia — kad „vienas iš jų“. Matyt, tiek vienų, tiek kitų aprašymų autoriai 
naudojosi panašiais, bet ne tais pačiais šaltiniais arba gerokai pakeitė tų pačių 
šaltinių informaciją. 


NORBERTAS VĖLIUS 


Publikacijos: Passio, 1861; 1864; Utrpeni, 1873; Mannhardt, 1936, 11 (fragm.). 
Literatūra: Kętrzynski, 1884; 1899; Kaindl, 1893; 1898; Voigt, 1898; 1904; 1909; Hybl, 1899; 
Kolberg, 1899; 1904; 1910; Perlbach, 1900; 1901; Likowski, 1923/1924; Fijatek, 1925; Koczy, 


— 183 — 


VIENUOLIKTAS AMŽIUS 





1934: Su. Wojciech, 1947; Lowmianski, 1950; Uhlirz, 1954; 1957; Wenskus, 1956; Karwasiūska, 
1958-1964; 1959; 1962; Bibliografia, 1963; Dąbrowski, 1964; Powierski, 1966; Kralik, 1966; 
Mielczarski, 1967; Trestik, 1967; Gieysztor, 1967; Labuda, 1969; 1982. 

Tekstas iš: Passio, 1861, 236-237. 


PASSIO SANCTI ADALPERTI MARTIRIS 
c. 1000-1025 


2. Post hec videlicet sumpto baculo, paucis se comitantibus, latenter, guasi 
fugam moliens, Pruzae se intulit regioni. Urbi guogue Cholinun appropinguans, 
venerat in guoddam nemus civitati propinguum, satis venustum, in guo erat 
planities iocunda, eodemgue die vigilia erat sancti Georgi martiris. Cespite hoc 
aprili considens, congressoribus suis Radim et Bugussae: „Conveniens mihi“, 
inguid, „videtur, guatenus hoc gramine pulchro pernoctemus, et vespertinales 
nocturnalesgue laudes rerum creatori suogue militi persolvamus, ac e0 
propitiante orto sole officiis missarum peractis civitatem, prout venimus, 
ingrediamur“. Frater autem eius Radim, mutato nomine Gaudentius dictus, gui 
postea archiepiscopus effectus: „Ouid nobis agendum est“, aiebat, „guoniam 
esuriendi inopia lassi sumus?“ „Obtice, frater“, presul infit, „noli contristari. 
Deus providebit suos; voluntas tua mox saturabitur domini providentia“. Ipse 
ab eis paululum recedens, silvaticos per campos vagando tantam attulit eis 
fungorum herbarumgue copiam atgue dulcedinem, uti variorum ciborum 
superhabundantia se vesci, gui aderant, congauderent. Lucifero excussa nocte 
assurgente astro, gui tunc erat canendus, insegnis insistebat imno. Prius enim, 
guam guintam oroscopos tangeret umbram, sacrum celebrabat officium eogue 
finito, abstracta tantum casucula, religuo episcopalis vestimenti ornamento 
indutus comitatu cum parvo urbem, guae Cholinun vocatur, inpavidus adiit. 
Erat enim ante introitum portae illius profundum specus longitudinis non parvae, 
ita tenebrosum, guod is, gui foris et intus erat, non videri, sed audiri ab altero 
potuit. Presul vero venerandus, audacter accedens ferulague sua postes portae, 
ut episcoporum mos est, pulsans: „Aperi“, infit, „ianitor: Angelus regis gloriae 
intraturus est; ipse rex dinoscitur virtutum omnium, cuius freno et potestate 
regitur machina caeli et terrae“. Urbanus custos: „Ouemguam intromitti noster 
mos non est“, respondere fertur, „sed regrediens in eminenti, gui urbi preminet, 
te ostende cumulo, ut, guis sis, previdearis; tunc demum primate iubente intrandi 


— 184 — 


ŠV. ADALBERTO (VAITIEKAUS) KANKINIMO APRAŠYMAS 





licentia haud tibi denegabitur“. Haec dicenti athleta dei oboediens in prae- 
monstrata se videndum presentavit altitudine. Viso sancti dei vultu, custodum 
unus terribiliter mirum alto clamore vociveravit, atgue mox more irascibilium 
apum guasi tumultuantis populi, guicguid virorum ac mulierum inerat, 
concurrėre. Improbi guogue facto agmine unanimiter circumvallantes sanctum 
dei, guis sive unde esset, ammirati sunt. Unus videlicet ex iis, cui antea cognitus 
erat, eum esse, gui populum aguaria submersione pessumdaret, loguebatur: 
„Nosgue simili modo perdere venerat“. Ouid est verbis morandum? Non densior 
grando sata conterendo fuerit, guam armata lapidibus manus caput suum penitus 
conterendo saevivit, nec furori nimio ante pepercit, guam mitram villosam, gua 
pro pilleo usus est, dilacerabat. Circumfusus proprio undigue cruore immobilis 
docendo perstitit, donec limphata gens lapidandi viribus defecerat et martirem 
sanctum ultimum claudere sperabat diem. Weihtahc almus, maioris triumphi 
gloriam sibi esse paratam agnoscens, regrediebatur. Memoriam defunctorum 
vigilias canendo caelebrans, orationes usgue ad dicendas pervenit; interdum 
elevatis ad collum digitis stolam humeris applicavit. Bugussa vero, subdiaconus 
suus, retro respiciens octo viros post se properantes contemplavit; guod mox 
pio presuli palam fecit. Ille molliter ridens ab inceptis non obticuit orationibus, 
subitogue in illlum irruens ex illis unus extensa dolatura capitali eum martirizavit 
sententia. Corpus vero truncatum corruit in terram, spiritus autem polorum 
intravit gloriam. Asseclae videlicet eius, in fugam conversi, proximae latibulis 
se servandi causa dedėre silvae. 

3. Trucidatores nefandi, elevato capite, fixere illud in altum sudem, religuum 
corpus amni prope fluenti immersere, invidentes coruscantem populo lucere 
lucernam. Interea guogue, dum hec agebantur, caput de sude oracula aeternae 
eructabat vitae. Ast ubi homines nefandi velle suum in sanctum dei perfecere, 
notae urbis claustro sese intulere. Viatoris cuiusdam, ut fertur, gressus iuxta 
semitam fluentis amnis, guo hec contingebant, situs erat. Oui, caput fixum 
cernens, de sude depositum sua abdidit in pera, Pulslaigue ad civitatem, 
Chnazina vocitatam, concitato cucurrit tramite, stansąue coram principe rem 
sancti martiris omnem, sicut noverat, ordinaliter exposuit, abstractogue de pera 
capite in medio manifestavit. Ouidam, procul dubio super impositi sceleris reatu 
ferreo compede per crura inretitus, gui seguenti mane decollandus erat, 
contemplato sancti martiris capite catenam de cruribus dissilire gaudebat, gui 
per merita testis dei a proscripta liberatus est paena. Hoc primum perhibetur 
esse suum signum. Hanc insoliti virtutem signi ammirantes, in guorum presentia 
beati martiris passio peracta est, advenere, verogue testimonio, gue viator retulit, 
confirmavere. [...] 


— 185 — 


VIENUOLIKTAS AMŽIUS 





ŠV. ADALBERTO, KANKINIO, KANČIOS 
apie 1000-1025 


2. Po to, žinoma, pasiėmęs lazdą, su keliais palydovais, slapčia, tarsi 
matydamas, kad reikės bėgti, įžengė į Prūsijos žemę. Artėdamas prie Kulmo 
miesto, jis buvo pasukęs į netoli miesto esantį gan žavų miškelį, kuriame buvo 
plynė, o tą dieną [balandžio 22] ten vyko šventojo kankinio Jurgio naktinės 
iškilmės. Sėsdamasis ant balandžio mėnesio žolės savo bendrakelioniams 
Radimui ir Bugusai kalbėjo: „Man regis, jog tinka mums ant šios gražios vejos 
nakvoti ir vakarinėmis bei naktinėmis maldomis pašlovinti pasaulio Kūrėją, o 
pasimeldę jam, saulei patekėjus, atlaikę mišias, eisime į miestą, beje, ta kryptimi 
mes ir vykstame“. Tačiau jo brolis Radimas (pakeitus vardą pavadintas 
Gaudencijum; vėliau jis buvo paskirtas arkivyskupu) kalbėjo: „Ką mums daryti? 
Juk būdami alkani esame nusilpę“. —- „Nutilk, broli, - prabilo vyresnysis 
[Adalbertas], - nenusimink. Dievas pasirūpina saviškiais, tavo noras tuojau pat, 
Dievui padedant, išsipildys, ir būsi sotus“. 

Pats, paėjęs šiek tiek į šalį ir paklaidžiojęs miško progumomis, atnešė jiems 
tokią daugybę grybų ir sultingų žolių, kad prisivalgę iki soties įvairaus maisto 
visi apsidžiaugė. Kai atėjo šviesi naktis ir pasirodė žvaigždės, tas, kuriam tada 
reikėjo giedoti, atsistojo. Pirma negu horoskopas (laiką rodanti žvaigždė) užkliudė 
penktą šešėlį, jis atlaikė pamaldas ir jas užbaigęs, nusiėmęs tik apsiaustą su 
kapišonu ir likęs apsirengęs visais kitais vyskupo drabužiais, su keliais palydovais 
be baimės atvyko į miestą, vadinamą Kulmu. Priešais to miesto vartus buvo gili, 
gan ilga ir tokia tamsi ola, kad esantis lauke negalėjo nei matyti, nei girdėti to, 
kurs buvo tame urve. 

Pagarbos vertas vadovas, drąsiai prisiartinęs prie vartų ir savo rykšte, kaip tai 
daro vyskupai, sudavęs į juos, tarė: „Vartininke, atidaryk. Nori įžengti karališ- 
kosios šlovės pranašas, o pats karalius yra žinomas iš visokių dorybių; jo valia ir 
galia yra tvarkomas dangus ir žemė“. Sakoma, jog miesto sargybinis atsakęs: 
„Mes nepratę įsileisti pro vartus bet kokį žmogų, todėl grįžk atgal, užlipęs ant 
kalvos, kuri kyšo už miesto, pasirodyk, kad galima būtų apžiūrėti, kas tu toks, ir 
tik po to, viršininkui įsakius, tau bus leista įžengti miestan“. Išgirdęs šituos 
žodžius, klusnus Dievo karys leidosi apžiūrimas ant nurodytos aukštumos. 
Vienas iš sargybinių, pamatęs Dievo šventojo veidą, nepaprastai siaubingu balsu 
taip garsiai ėmė rėkti, kad tučtuojau subėgo triukšmingų vyrų ir moterų būrys, 
tarsi piktų bičių spiečius. Visi kaip vienas išsirikiavę ir apsupę Dievo šventąjį, 
nedorėliai apstulbo. Vienas iš jų, matyt, iš anksčiau jį buvo pažinojęs, todėl pasakė, 


— 186 — 


ŠV. ADALBERTO (VAITIEKAUS) KANKINIMO APRAŠYMAS 





jog tai esąs tas, kuris varginęs žmones nardindamas juos po vandeniu, taigi ir 
čia atėjęs žmonių panašiai kamuoti. Kam dar gaišti laiką kalboms? Ne didesnė 
būtų buvusi kruša, plūkianti pasėlius, - taip siautėjo jų akmenimis apsiginkla- 
vusios rankos, kol visai sukruvino [šventojo] galvą. Siaubingai šėlti jie liovėsi 
tik tada, kai sudraskė į skutus gauruotą mitrą, kurią jis dėvėjo vietoj kepurės. 

Paplūdęs iš visų pusių kraujais, negalėdamas pasijudinti, jis nesiliovė juos 
mokęs tol, kol įsiutusi gentis neteko jėgų svaidyti akmenis ir šventasis kankinys 
pajuto, jog išmušė paskutinė jo valanda. Jo geradarys Veihtahė, pasakęs, jog jam 
paruošta didžiulės pergalės šlovė, pasitraukė į šalį. Pirmiausia [jis] pagerbė 
mirusiųjų atminimą šermenų giesmėmis, paskui perėjo prie maldų. Protarpiais 
pridėjęs pirštus prie kaklo, jis pritraukdavo prie pečių stulą. Jo padėjėjas Bugusa, 
žvalgydamasis atgal, pastebėjo atskubančius aštuonis vyrus; greit pamaldžiam 
kunigui pasidarė viskas aišku. Jis maloniai šypsodamasis nenutraukė pradėtų 
maldų. Staiga vienas iš tų vyrų šoko ant jo su iškeltu akmenų skaldymo kūju ir, 
paskelbęs mirties nuosprendį, jį nukankino. Sukapotą kūną jis užkasė į žemę, o 
dvasia pasiekė dangišką garbę. Aišku, palydovai, ėję jam įkandin, leidosi bėgti 
ir norėdami išlikti gyvi pasislėpė čia pat esančio miško tankmėje. 

3. Nelabieji žudikai, pakėlę [vyskupo] galvą, pasmeigė ją ant aukšto baslio, o 
kūną įmetė į netoliese tekančią upę, su neapykanta žvelgdami į greitai nuplau- 
kiančią spindinčią šviesą žmonėms apšviesti. Tuo laiku, kol visa tai dėjosi, galva 
nuo baslio ištarė pranašingus žodžius apie amžinąjį gyvenimą. O tie bedieviai 
žmonės, susidoroję su Dievo šventuoju, užsidarė mums žinomame mieste. 
Pasakojama, kad prie pat tekančios upės, kur tatai atsitiko, takeliu ėjęs vienas 
keliautojas pastebėjęs ant baslio pasmeigtą galvą, nuėmęs ją ir paslėpęs savo 
krepšyje. Jis atskubėjęs stačia šalikele į Pulslavo miestą, paprastai Chnazina 
vadinamą, ir stojęs prieš teismą dėl šventojo kankinio Adalberto. Išdėstęs iš eilės 
viską, ką tik žinojęs, o paskui, atsistojęs viduryje, ištraukęs iš krepšio galvą, 
parodęs ją visiems. Be abejo, jis pats buvo apkaltintas, jog įvykdė nusikaltimą, ir 
jo blauzdos apkaltos geležinėmis apkalomis, o kitą rytą jam turėjo būti nukirsta 
nukrito nuo jo blauzdų retežiai ir jis, dieviškasis liudytojas, gavo pelnytą atpildą 
- buvo išvaduotas nuo paskirtos bausmės. Sakoma, jog tai buvęs jo [šventojo 
Adalberto] pirmasis ženklas. Stebėdamiesi šio nepaprasto ženklo jėga, susirinko 
visi tie, kurių akivaizdoje buvo nukankintas šventasis kankinys, ir paliudijo, jog 
tai, ką keliautojas pranešė, esanti tikra tiesa. [...] 


Vertė DAIVA MAŽIULYTĖ 


— 187 — 


ADOMAS BRĖMENIETIS 
?-p0o1081 


ADAMUS BREMENENSIS 


Tikrų žinių apie Adomą Brėmenietį (Adamus Bremenensis, Adam von Bremen) 
išliko nedaug. Vieni jį tapatina su Adomu Bambergiečiu, kildindami iš Bambergo 
(tuomet garsėjusio savo mokykla), kiti mano, kad jis kilęs iš Magdeburgo. 

Apie 1066-1067 metus jis atvyko į Brėmeną ir netrukus buvo paskirtas katedros 
mokyklos magistru ir kanauninku. Hamburgo ir Brėmeno arkivyskupo Adalberto 
prikalbintas, jau po pastarojo mirties (1072) parašė Hamburgo bažnyčios istoriją 
(Gesta Hammaburgensis Ecclesiae Pontificum, apie 1072-1076). Mirė Brėmene. 

Savo veikale Adomas Brėmenietis panaudojo Antikos, ankstyvųjų viduramžių 
autorių bei savo amžininkų raštus, diplomatinius aktus, Danijos karaliaus 
Svendo II Estridseno reliacijas, išdėstė asmeninius pastebėjimus, taip pat pateikė 
Vokietijoje tuomet populiarių istorinių pasakojimų. Veikale yra 186 vertingi, nors 
tiesiogiai su tekstu nesusieti paaiškinimai (scholijos), kurių 141 parašė pats 
Adomas Brėmenietis, o kitus - jo darbo tęsėjai ar perrašinėtojai. Veikalo originalo 
neišliko; mus pasiekė tik per dvidešimt kopijų (XII-XVIII amžių). 

Dėl pateikiamų žinių tikslumo Adomas Brėmenietis laikomas vienu žymiausių 
XI amžiaus Europos geografų. 

Ketvirtąją Adomo Brėmeniečio veikalo dalį sudaro Skandinavijos ir Pabaltijo 
kraštų aprašymas. Pabaltijo žemės pavaizduotos palyginti ryškiai ir tiksliai, duota 
vertingų etnografinių žinių. 


JUOZAS TUMELIS 


Spėjama, kad žinias apie prūsų tikėjimus Adomas Brėmenietis gavo iš patikimų 
amžininkų (Bertuleit, 1924, 12). Iš Adomo Brėmeniečio teiginio, kad sembai 
neleidžia krikščionims lankyti miškelių ir šaltinių, galima numanyti, kad tie 
miškeliai ir šaltiniai buvo laikomi šventais. Šaltinių ir ypač miškelių garbinimas 
buvo vienas iš ryškiausių ne tik vakarinių, bet ir kitų baltų religijos bruožų. Jį 
yra minėję daugelis vėlesnių šaltinių. Kitų šaltinių (Wulfstano, Petro Dusbur- 
giečio) yra paliudytas ir Adomo Brėmeniečio teiginys, kad vakarų baltai geria 
kumelių pieną. Kad geria kumelių pieną, maišytą su krauju, žinoma tik iš Adomo 


— 188 — 


ADOMAS BRĖMENIETIS 





Brėmeniečio. Kilo įtarimas, ar tik šita užuomina nėra išprovokuota Vergilijaus 
žodžių, jog į dykumą nubėgęs getas Gelonas geria su krauju maišytą pieną. 
Remiantis šia užuomina, daroma prielaida apie arklių aukojimą (Tamkpenuse, 
Haanos, 1984, 555). Adomo Brėmeniečio teiginys, kad kuršių namai yra pilni 
pranašautojų ir burtininkų (Mannhardt, 1936, 12), kiek perdėtas, nors baltų, ypač 
vakarinių, polinkis burtininkauti yra minimas daugelyje šaltinių, kaip antai: 
Pasaulio aprašyme (XIII a.), Hermano Vartbergiečio ir Vygando Marburgiečio 
kronikose (XIV a.), Žemutinės Prūsijos krašto (1427, 1444), Sembos krašto (1427), 
krašto luomų (1434) potvarkiuose ir kituose. 

Adomo Brėmeniečio žiniomis yra rėmęsi daugelis baltų religijos ir mitologijos 
tyrinėtojų (Voigt, 1827; Narbutt, 1835, Lippert, 1881; Brūckner, 1886; 1909; Auning, 
1891; Mierzynski, 1900b; Klimas, 1919; Bertuleit, 1924; Balys, 1934; Clemen, 1938; 
Ivinskis, 1938b; Straubergs, 1939; Adamovičs, 1940; Slaviūnas, 1947; Biezais, 1954; 
Būga, 1958; Balys, Biezais, 1965; Dundulienė, 1969; Daukantas, 1976; Vėlius, 1977, 
1983; HBanos, Tonopos, 1980, ir kt.). 


NORBERTAS VĖLIUS 


Publikacijos: SRP, I, 239-240 (fragm.); Adamus Bremenensis, 1917; Adam von Bremen, 
1926; Mannhardt, 1936, 12 (fragm.). 

Literatūra: Giesebrecht, 1834; Gūnther, 1894; Schlūtter, 1902; Kohlmann, 1908; Krabbo, 
1909; Schmeidler, 1918; 1935; Svenung, 1953; Chtopocka, 1961. 

Tekstas iš: SRP, I, 239-240). 


GESTA HAMMABURGENSIS 
ECCLESIAE PONTIFICUM 
c. 1075 


Lib. II, cap. 19. Ab illa civitate brevi remigio trajicitur, hinc ad Dyminem urbem, 
gue sita est in hostio Peanis fluvii, ubi et Runi habitant; inde ad Semland 
provinciam, guam possident Pruzi. Iter ejusmodi est, ut ab Hammburc vel ab 
Albia flumine septimo die pervenias ad Jumne civitatem per terram; nam per 
mare navim ingrederis ab Sliaswig vel Aldinburc, ut pervenias ad Jumne. Ab 
ipsa urbe vela tendens guarto decimo die ascendes ad Ostrogard Ruzziae. 


— 189 — 


VIENUOLIKTAS AMŽIUS 





Lib. IV, cap. 18. Illae autem insulae, guae Sclavis adjacent, insigniores 
accepimus esse tres. Ouarum prima Fembre vocatur. Haec opposita est Wagris, 
ita ut videri possit ab Aldinburg, sicut illa guae Laland dicitur. Altera est contra 
Wilzos posita, guam Rani [vel Runi] possident, gens fortissima Sclavorum, extra 
guorum sentenciam de publicis rebus nichil agi lex est, ita metuuntur propter 
familiaritatem deorum vel potius daemonum, guos majori cultu venerantur guam 
ceteri. Ambae igitur hae insulae pyratis et cruentissimis latronibus plenae sunt, 
et gui nemini parcant ex transeuntibus. Omnes enim, guos alli vendere solent, 
illi occidunt. Teria est illa, gue Semland dicitur, contigua Ruzzis et Polanis; hanc 
inhabitant Sembi vel Pruzzi, homines humanissimi, gui obviam tendunt his ad 
auxiliandum, gui periclitantur in mari, vel gui a pyratis infestantur. Aurum et 
argentum pro minimo ducunt, pellibus habundant peregrinis, guarum odor 
letiferum nostro orbi propinavit superbiae venenum. Et illi guidem ut stercora 
haec habent ad nostram credo dampnationem, gui per fas et nefas ad vestem 
anhelamus marturinam, guasi ad summam beatitudinem. Itague pro laneis 
indumentis, guae nos dicimus faldones, illi offerunt tam preciosos martures. 
Multa possent dici ex illis populis laudabilia in moribus, si haberent solam fidem 
Christi, cujus preadicatores immaniter persecuntur. Apud illos martyrio 
coronatus est illustris Boemiorum episcopus Adalbertus. Usgue hodie profecto 
inter illos, cum cetera omnia sint communia nostris, solus prohibetur accessus 
lucorum et fontium, guos autumant pollui christianorum accessu. Carnes 
jumentorum pro cibo sumunt, guorum lacte vel cruore utuntur in potu, ita ut 
inebriari dicantur. Homines cerulei, facie rubea, et criniti. Praeterea inaccessi 
paludibus, nullum inter se dominum pati volunt. [...] 

Schol. 15. Trans Oddoram fluvium primi habitant Pomerani, deinde Polani, 
gui latere habent hinc Pruzzos, inde Bohemos, ab oriente Ruzzos. 

Schol. 25. Hericus rex Sueonum, cum potentissimo rege Polanorum Bolizlao 
foedus iniit. Bolizlaus filiam vel sororem Herico dedit. Cujus gratia societatis 
Dani a Sclavis et Sueonibus juxta impugnati sunt. Bolizlaus, rex christianissimus, 
cum Ottone tercio cofoederatus, omnem vi Sclavaniam subjecit et Ruziam et 
Pruzzos, a guibus passus est sanctus Adalbertus, cujus religuias tunc Bolizlaus 
transtulit in Poloniam. 

Schol. 129. Gothi a Romanis vocantur Getae, de guibus Virgilius dicere videtur: 


acergue Gelonus 
Cum fugit in Rhodopen, atgue in deserta Getarum, 
Et lac concretum cum sanguine potat eguino. 


Hoc usgue hodie Gothi et Sembi facere dicuntur, guos ex lacte jumentorum 
inebriari certum est. 


— 190 — 


ADOMAS BRĖMENIETIS 





HAMBURGO BAŽNYČIOS ISTORIJA 
apie 1075 


II knyga, 19 skyrius. Nuo to miesto [=Jumnės] truputį pasiyrus, persikeliama 
į Dyminės miestą, kuris įkurtas Peano upės žiotyse, kur gyvena runai, o iš ten — 
į Sembos provinciją, kurią valdo prūsai. Kelio iki jos tiek, kiek, tarkim, nuo 
Hamburgo arba nuo Elbės upės iki Jumnės miesto. Beje, keliaudamas sausuma, 
Jumnę galėtum pasiekti septintą kelionės dieną, o laivu jūra tektų leistis nuo 
Šlezvigo arba Aldinburgo. Iš to miesto buriuodamas keturioliktą dieną pasieksi 
Rugijos Ostrogardą. 

IV knyga, 18 skyrius. Sužinojome, kad iš tų salų, kurios ribojasi su slavais, 
didesnės yra trys. Pirmoji iš jų vadinama Fembrė. Ji yra priešais Vagrį, taigi ją 
galima matyti nuo Aldinburgo, kaip ir aną, vadinamą Lolandu. Antroji yra 
priešais Wilzos, kurią valdo ranai, arba runai, - narsiausia slavų gentis, - be kurių 
pritarimo, sprendžiant valstybės reikalus, negalioja joks įstatymas. Jie taip 
būgštauja dėl dievų, ar veikiau demonų, palankumo, kad garbina juos kur kas 
iškilniau negu kiti. Abiejose salose knibždėte knibžda piratų ir krauju susiteršusių 
plėšikų, kurie nepasigaili nė vieno, įkėlusio ten koją. Mat visi kiti praeivius 
paprastai parduoda, o šie - nužudo. Trečioji, vadinamoji Semba, yra rusų ir lenkų 
kaimynystėje. Joje gyvena sembai, arba prūsai, labai žmoniški žmonės, skubantys 
į pagalbą tiems, kurie jūroje atsiduria pavojuje ar užpuolami piratų. Auksą ir 
sidabrą menkniekiu laiko, turi gausybę kailių [įsigytų] iš kitų šalių, kurių kvapas 
mūsų kraštą persmelkė mirtinais išdidumo nuodais. O jie visa tai laiko niekais, 
ir manau, jog smerkia mus už tai, kad mes - galime įsigyti ar negalime - labai 
norime kailinių rūbų, tarsi tai būtų didžiausia laimė. Taigi vietoj vilnonių 
apsiaustų, kuriuos mes vadiname faldonais, jie dėvi tuos brangius kailius. Daug 
ko girtino galima būtų pasakyti apie tų tautų papročius, jeigu tik jie būtų Kristaus 
tikėjimo, kurio skelbėjus nežmoniškai persekioja. Jų žemėje kankinio vainiku 
buvo vainikuotas įžymus čekų vyskupas Adalbertas. 

Be abejo, ir po šiai dienai jų žemėje, nors visi kiti papročiai yra tokie kaip 
mūsų, neleidžiama lankyti miškelių ir šaltinių, kuriuos, jų manymu, krikščionių 
lankymas suteršia. Kinkomų gyvulių mėsą naudoja maistui, o jų pieną ir kraują 
geria taip, kad, sako, net pasigeria. Žydraakiai, rusvos veido odos ir apaugę 
plaukais, be to, gyvendami tarp nepereinamų pelkių, nenori pakęsti savo tarpe 
jokio valdovo. 

15 paaiškinimas. Už Oderio upės pirmieji gyvena pamarėnai, po to lenkai, 
šalia kurių gyvena prūsai ir čekai, o iš rytų - rusai. 


— 191 -— 


VIENUOLIKTAS AMŽIUS 





25 paaiškinimas. Erikas, švedų karalius, su galinguoju lenkų karaliumi 
Boleslovu! sudarė sąjungą. Boleslovas Erikui davė dukterį ar seserį. Tos 
sąjungos dėka danai slavų ir švedų iškart buvo užpulti. Boleslovas, labai 
krikščioniškas karalius, sudaręs sutartį su Otonu III, visą slavų kraštą pavergė, 
taip pat Rusią ir prūsus, nukankinusius šventąjį Adalbertą, kurio palaikus tada 
Boleslovas perkėlė į Lenkiją. 

129 paaiškinimas. Romėnai gotus vadina getais, apie kuriuos, atrodo, Vergilijus 
kalba: „Ir smarkusis Gelonas, kai nubėgo į Rodopę ir į getų tyrus, gėrė kumelių 
pieną, maišytą su krauju“. Ir iki šiol, sako, getai ir sembai taip tebedaro: yra 
žinoma, kad nuo kinkomų gyvulių pieno jie pasigeria. 


Vertė DAIVA MAŽIULYTĖ 


KOMENTARAI 


! Boleslovas - Lenkijos karalius Boleslovas I Narsusis (967-1025). 


—192— 


MAGDEBURGO ANALAI 


Magdeburgo analai (Annales Magdeburgenses) buvo parašyti Berge (prie 
Magdeburgo), šv. Jono vienuolyne. Žinios iki 1139 metų imtos iš Jeronimo, 
Ekehardo Auriečio ir kitų autorių kronikų (daugiausia išrašai), taip pat iš kitų to 
laiko šaltinių. 

Manoma, kad iki 1148 metų analus sudarinėjo Bergo šv. Jono vienuolyno 
abatas Arnoldas (1119-1166), po jo analus rašė ir pildė kiti Bergo vienuoliai. 
Savarankiška, ne kompiliacinė, baigiamoji analų dalis (iki 1188 metų) rašyta ne 
vienu metu ir ne vieno autoriaus. 

1147 metais buvo aprašytas tų pačių metų kryžiaus žygis (žinomas ir iš kitų 
šaltinių) prieš Pabaltijo slavus ir prūsus. Svarbių žinių apie šį žygį analų 
sudarytojas galėjo gauti ir iš jo dalyvių. 


JUOZAS TUMELIS 


Magdeburgo analai — seniausias šaltinis, kuriame paminėtos baltų šventyklos 
(ankstesnė yra tik Herodoto užuomina apie Gelono mieste esančias budinų 
šventyklas su stabais, bet šios šventyklos vargu ar baltiškos). Vėliau baltų 
šventyklos buvo minimos Magistro Vincento, Vygando Marburgiečio, Jokūbo iš 
Ekso ir kitose kronikose, imperatoriaus Zigmanto laiške karaliui Jogailai, Jeronimo 
Prahiškio pasakojime, Jono Dlugošo Lenkijos istorijoje ir daugelyje kitų šaltinių. 
Tuo tarpu Pilypas Kalimachas teigia, kad baltai šventyklų neturėję. Apie 
svarbiausius baltų kulto centrus (Romuvoje, Rikojote) rašę Petras Dusburgietis, 
Simonas Grunau ir jų sekėjai neužsimena, kad ten būtų buvę kokių statinių. 
Šaltinių prieštaringumas turėjo įtakos ir skirtingoms tyrinėtojų pažiūroms. 
Dauguma senųjų istorikų, kaip antai Dionizas Poška (1959), Teodoras Narbutas 
(1835), Juzefas Ignacas Kraševskis (1847), Juzefas Jaroševičius (1844), Simonas 
Daukantas (1976), tikėjo, kad baltai turėjo šventyklų. Pozityvistai, pradedant 
Alexanderiu Brūckneriu, Antoniu Mierzynskiu, suabejojo senųjų mokslininkų 
teiginiais ir, remdamiesi kitais šaltiniais, teigė, kad baltų religija buvusi labai 
primityvi, gamtinė, kad nebuvę jokių šventyklų ir stabų. Taip manė ir kai kurie 
vėlesni istorikai (Klimas, 1919; Ivinskis, 1938 b), nors pasigirsdavo ir jiems 
prieštaraujančių balsų (Tarasenka, 1926; Balys, 1929). Ginčas tebevyksta iki šių 


— 193 — 


DVYLIKTAS AMŽIUS 





dienų. Pirmojo požiūrio laikosi Pranė Dundulienė (1969), Marija Gimbutienė 
(1985), Norbertas Vėlius (1986), Viačeslavas Ivanovas, Vladimiras Toporovas 
(Mudo:, 1980, 153-159) ir daugelis kitų, o antrojo - Vladas Gobis (1966), Juozas 
Jurginis (1976) ir kt. Ilgai užsitęsusį ginčą pirmųjų naudai, atrodo, galutinai bus 
išsprendę archeologai, kurie surado ir rekonstravo kai kurias senąsias baltų 
šventyklas (Tperbakos, IlmuxT, 1963, 31-32, 59, 65, 96-99; Szymanski, 1967, 
232-237; Daugudis, 1982, 34-37; Kitkauskas, Lisanka, 1986). 


NORBERTAS VĖLIUS 


Publikacijos: Annales Magdeburgenses, 1859; SRP, I, 240 (fragm.). 
Literatūra: Kessel, 1931; Schmeidler, 1939; Labuda, 1961. 
Tekstas iš: SRP, I, 240. 


ANNALES MAGDEBURGENSĖS 
1147 


(Zum Jahre 1147.) Eodem anno circa festum sancti Petri divina inspiratione et 
apostolice auctoritatis exortatione et multorum religiosorum ammonitione magna 
christiane militie multitudo contra paganos versus aguilonem habitantes 
assumpto signo vivifice crucis exiverat, ut eos aut christiane religioni subderet, 
aut Deo auxiliante omnino deleret. Ubi in una societate convenerant Fridericus 
archiepiscopus Magadaburgensis, Rotholfus Halverstadensis episcopus, 
Wernherus Monasteriensis, Reinhaldus Mersburgensis, Wickerus Brandebur- 
gensis, Anshelmus Havelbergensis, Heinricus Moraviensis episcopi, et Wibolt 
Corbegensis abbas, Conradus marchio, Adalbertus marchio, Fridericus palatinus 
comes, Hermannus palatinus comes cum multis comitibus et armatis bellatoribus 
sexaginta milibus. Interim in alia societate se in unum collegerant Albero 
Bremensis archiepiscopus, Thietmarus Fardensis episcopus, Heinricus dux 
Saxonie, Conradus dux Burgundie, Hartwigus princeps prenobilis cum multis 
comitibus et nobilibus et ceteris armatis numero guadraginta milibus 
pugnatorum. Rex eciam Dacie cum episcopis terre illius et cum universo robore 
gentis sue, maxima multitudine classium collecta circiter centum milibus 


—194— 


MAGDEBURGO ANALAI 





exercitum paraverat. Item frater ducis Poloniae cum vinginti milibus armatorum 
exiverat. Cujus etiam frater major cum infinito exercitu adversus Pruscos 
crudelissimos barbaros venit, et diutius ibi moratus est. Contra guos etiam 
Rutheni, licet minus catholici tamen cristiani nominis karakterem habentes, 
inestimabili Dei nutu cum maximis armatorum copiis exiverunt. Hi eguidem 
omnes cum maximo apparatu et commeatu et mirabili devotione in diversis 
partibus terram paganorum ingressi sunt, et tota terra a facie eorum contremuit, 
et fere per tres menses peragrando omnia vastaverunt, civitates et oppida igni 
succenderunt, fanum eciam cum idolis, guod erat ante civitatem Malchon, cum 
ipsa civitate concremaverunt. 


MAGDEBURGO ANALAI 
1147 


(1147 metai.) Tais pačiais metais, apie šv. Petro šventę, dieviško įkvėpimo 
paskatinti ir daugybės vienuolių paraginti, labai daug krikščionių kovotojų, 
pasiėmę gaivinantį kryžiaus ženklą, išėjo prieš gyvenančius šiaurės pusėje 
pagonis, kad juos palenktų į krikščionių tikėjimą arba, Dievo padedami, visiškai 
sunaikintų. Į vieną sąjungą jau buvo susibūrę: Magdeburgo arkivyskupas 
Friderikas, Halerštato vyskupas Rotholfas, Miunsterio - Wernheris, Marburgo - 
Reinhaldas, Brandenburgo — Wickeris, Havelbergo — Anselmas bei Moravijos 
vyskupas Henrikas, be to, Korbego abatas Wiboltas, maršalas Konradas, maršalas 
Adalbertas, dvaro palydovai Friderikas ir Hermanas su daugybe kitų palydovų 
ir šešiasdešimt tūkstančių ginkluotų karių. Kitoje sąjungoje tuo metu pulkavosi 
Brėmeno arkivyskupas Alberas, Fardo vyskupas Thietmaras, Saksonijos 
kunigaikštis Henrikas, Burgundijos kunigaikštis Konradas, pagarsėjęs princas 
Hartwigas su daugybe palydovų ir kilmingųjų bei keturiasdešimt tūkstančių 
ginkluotų karių. Prisidėjo dar ir Dakijos karalius su tos žemės vyskupais bei 
visu savo tautos branduoliu; sutelkęs labai daug laivų, jis parengė kariuomenę, 
susidedančią maždaug iš šimto tūkstančių karių. Išvyko ir Lenkijos kunigaikščio 
brolis su dvidešimt tūkstančių ginkluotų karių ir jo vyresnysis brolis su be galo 
didele kariuomene kovoti su žiauriaisiais barbarais prūsais ir ilgokai ten užgaišo. 
Aukščiausiojo Dievo valia patraukė prieš juos su didžiulėmis ginkluotomis 
pajėgomis ir rusai, kad ir nekatalikai, bet paženklinti krikščionių vardu. Taigi 


— 195 — 


DVYLIKTAS AMŽIUS 





visi jie labai gerai pasirengę ir su didžiausiu užmoju įžengė į kelias pagoniškų 
žemių sritis, ir visa žemė nuo jų sudrebėjo. Beveik per tris mėnesius skersai išilgai 
trypdami nusiaubė visą tą kraštą, padegė pilis bei miestus, o šventyklą, kuri 
buvo prieš Malcho miestą, sugriovė su visais stabais ir sudegino kartu su pačiu 
miestu. 


Vertė LEONAS VALKUNAS 


— 196 — 


IDRISIJUS 
1100-1166? 


ABŪ 'ABDU ALLAH MUHAMMAD 
IBN MUHAMMAD AL-IDRISI 


Žymiausias viduramžių arabų keliautojas, geografas ir kartografas Idrisijus 
(Abū Abdu Allah Muhammad Ibh Muhammad al-ldrisi) gimė 1100 metais Seutoje 
(Marokas) garsioje Hamuditų giminėje. Buvo puikiai išlavintas, mokėsi viename 
žymiausių Europos arabų kultūros centrų Kordoboje. Daug keliavo (po Pirėnų 
pusiasalį, Šiaurės Afriką, Mažąją Aziją, kai kuriuos Europos kraštus). Apie 1138 
metus apsigyveno Palerme, Sicilijos karaliaus Rodžerio II rūmuose. Karaliaus 
pavestas (ir jo padedamas), apie 1154 metus sudarė detalų tuo metu žinomo 
pasaulio žemėlapį su plačiais komentarais Kelionės vadovas trokštančiam apvažiuoti 
pasaulį; Rodžerio knyga (Kitab Nuzhat al-Mushtūg fi Ikhtirūg al-Afūg; Kitab Ruggūr). 
Rodžerio II įpėdinio Vilhelmo laikais (1154-1166) Idrisijus sudarė naują žemėlapio 
variantą. Gyvenimo pabaigoje grįžo į tėvynę. Mirė Seutoje apie 1166 metus. 

Savo žemėlapiui Idrisijus panaudojo įvairių keliautojų pasakojimus, savo paties 
stebėjimus, taip pat ankstesnę geografijos literatūrą, tačiau pastarąją jis visais 
atžvilgiais pranoksta. 

Aprašydamas Lenkiją (Bulūnija) ir Rusią (ar-Rūsija), Idrisijus aprašo ir klestintį 
miestą Madsūną (Mdsūnh, Mrsunh, Marsūna), kurio gyventojai garbinę ugnį. Kai 
kas Madsūną mano buvus Lietuvos teritorijoje. 


JUOZAS TUMELIS 


Ugnies garbinimas - svarbi lietuvių ir kitų baltų religijos bei mitologijos dalis. 
Jis minimas daugelyje šaltinių. Ugnis buvo gerbiama kaip priemonė, padedanti 
santykiauti su dievais, ypač Perkūnu (jiems skirtos aukos buvo deginamos). Buvo 
garbinami atskiri namų ir viešosios ugnies dievai (Gabija, Gabjaujis, Panikė). 
Sunku dabar pasakyti, kuris iš ugnies kulto aspektų labiausiai krito arabų 
keliautojui į akis. Tikriausiai Madsūna gyventojai ugnies garbintojais buvo 


— 197 — 


DVYLIKTAS AMŽIUS 





pavadinti patyrus, kad jie kursto amžinąją ugnį ir neleidžia jai užgesti. Tokia 
ugnis buvo kurstoma daugelyje baltų gyventų vietų. 


NORBERTAS VĖLIUS 


Publikacijos ir literatūra: Jaubert, 1836-1840; Lelewel, 1852, Mehren, 1857; Nėldecke, 1873; 
Rerum Normanicarum, 1896; Geidel, 1904; Seybold, 1908; Gūnther, 1909; Nansen, 1911; Mžik, 
1912; 1929; Pardi, 1917; Mappae, 1926-1927; Idrisi, 1930; Tuulio, 1936; Mannhardt, 1936, 12-13 
(fragm.); Kramers, 1937; Hoenerbach, 1938; Lewicki, 1938; 1945; 1964; KpaukoBcknū, 1957; 
HenxoB, 1960. 

Tekstas iš: Noldecke, 1873, 9-10 (vok. k.). 


BESCHREIBUNG DER KLIMATA DER WELT 
um 1154 


Von der Stadt *Anhu bis zur Stadt *Daghwata 200 Meilen. *Anhu ist eine 
grofše blūhende Stadt und geh6rt zu Estland; zu den Stadten von Estland gehėrt 
auch *Klūri, eine kleine Stadt wie eine grofše Burg, deren Einwohner Ackerbau 
treiben, aber nur wenig damit gewinnen, wahrend ihre Heerden zahlreich sind. 
Von der Stadt *Anhu bis dahin sind in sūdėstlicher Richtung 6 Tagereisen 
und ebenso sind von der Stadt *Anhu fūr den, der an der Kūste her reist, bis 
zur Mūndung des Flusses *Būnū 50 Meilen. Von da bis zur Burg *Felemūs, ein 
wenig ab von der Kūste, 100 Meilen. Das ist eine Burg, die zur Winterszeit leer 
steht; die Einwohner flūchten sich davon weg, in Hėhlen, die vom Meer weit 
ab liegen, lassen sich darin nieder, und brennen darin Feuer, so lange die 
Wintertage und die Zeit der Kalte dauert, ohne je damit aufzuhėren. Wenn 
aber die Sommerzeit da ist und der Nebel die Kūste verlūst und der Regen 
aufhėrt, kehren sie zu ihrer Burg zurūck. Von dieser Burg nach der Stadt 
*Madsūna 300 Meilen. Dies ist eine sehr grofe blūhende volkreiche Stadt, deren 
Bewohner das Feuer anbeten. 


— 198 — 


IDRISIJUS 





PASAULIO KLIMATO APRAŠYMAS 
apie 1154 


Tarp miestų *Anhu ir *Daghwūta yra du šimtai mylių. *Anhu — tai didelis, 
klestintis miestas, priklausantis Estijai. Estijos miestas taip pat yra *Klūri, kuris 
yra labai mažas ir dėl to panašus į didelę pilį, kurios gyventojai verčiasi 
žemdirbyste, laiko gausias gyvulių bandas, tačiau didelio derliaus neužaugina. 
Nuo *Anhu pietryčių kryptimi pajūrio link iki upės *Būnū žemupio yra penkias- 
dešimt mylių, ir tam, kuris ten važiuotų, prireiktų šešių dienų. O nuo ten iki 
*Felemūs pilies yra šimtas mylių. Toji pilis žiemą stovi visiškai tuščia, nes jos 
gyventojai apsigyvena olose, esančiose toliau nuo jūros, kur galima deginti 
ugnį tol, kol trunka šalčiai. Kai baigiasi žiema, išsisklaido tirštas rūkas ir nustoja 
lyti, jie sugrįžta į savo pilį. Nuo šios pilies iki *Madsūna yra trys šimtai mylių. 
Tai didelis klestintis miestas, kurio gyventojai garbina ugnį. 


Vertė EMA VOLUNGEVIČIENĖ 


— 199 — 


POPIEŽIAUS INOCENTO III 
1199 METŲ SPALIO 5 DIENOS BULĖ 


Bulės terminas kilo iš prikabinamo prie rašto apvalaus antspaudo pavadinimo. 
Tai oficialus popiežiaus raštas, nepriklausantis privilegijų (apibrėžiančių teisinį 
santykį) kategorijai (Szymanūski, 1972, 159-161). Aptariamoji bulė skirtina 
didesniųjų, turinčių pilnesnį formuliarą, bulių grupei. Ji yra viena iš kryžiaus 
karo bulių. Inocentas III (išrinktas 1198 01 08, miręs 1216 07 16) - pirmasis iš XIII 
amžiaus popiežių, reprezentavusių Romos kuriją didžiausios politinės galybės 
laikotarpiu (Cannon, 1983, 244-251; Bcemupnaa ucmopua, 1957, 397). 

Sankcionavęs ketvirtąjį kryžiaus žygį, pasibaigusį 1204 metais Konstantino- 
polio užkariavimu (Zaborovas, 1960, 214-215, 224-225, 238-243), Inocentas III 
pavertė kryžiaus karus popiežių teokratinės ir politinės valdžios plėtimo 
priemone. Krikščionybės platinimo misijos Baltijos kraštuose buvo paskelbtos 
popiežių valdžios monopoliu (Powierski, 1980, 313). 

1199 metų spalio 5 dienos bulė nėra pirmasis kryžiaus žygio skelbimas prieš 
Pabaltijo gyventojus, tačiau tai nėra ir atsitiktinė kampanija (Brundage, 1972, 3). 
Bulė buvo išleista ne tik padidėjus popiežių užmojams, bet ir susikūrus vokiečių 
kolonijai Dauguvos žiotyse (Livonijai). Jau antrasis Livonijos vyskupas Bertoldas 
verbavo kryžininkus Vokietijoje (Tenpux JlarBuiūckuū, 1938, 263). Trečiasis 
vyskupas Albertas (1199-1229) darė tai kur kas plačiau. Ši bulė atsirado per 
pirmąją vyskupo kelionę į Vokietiją, kai jis buvo priimtas Danijos ir Vokietijos 
karalių (Tenpux JlarBuūckui, 1938, 265—266). 

Atkreiptinas dėmesys į bulės frazeologiją. Vokiečių pirklių ir feodalų kolonija 
bei jos pajungta lyvių dalis čia vadinama Livonijos Bažnyčia, o besipriešinantys 
šiam pavergimui, dar laisvi Pabaltijo gyventojai - priešais, kurie „tarsi 
riaumojantis liūtas aplinkui klaidžioja, ieškodamas, ką praryti“. Bulės arengoje 
deklaruojama, jog negalima versti tikėti nenorinčiųjų, tačiau čia pat išvedžiojimais 
apie „gynybą“ motyvuojamas prievartinis krikštijimas, kryžiaus karas („idant 
nebūtų galima apkaltinti mūsų apsileidimu, jeigu tie, kurie jau buvo įtikėję, yra 
verčiami grįžti prie savojo tikėjimo, jeigu nedrįsta kai kas priimti mūsų tikėjimo, 
nes tie, kurie jau buvo priėmę, nebuvo apginti nuo pagonių antpuolių“). 

Šioje bulėje buvo apibrėžtas pradinis kryžiaus karų prieš Pabaltijį organizavimo 
arealas — Saksonija (Siaurės Vokietija). Plečiantis karams, popiežiaus potvarkiais 
žygiai buvo organizuojami platesniame areale — visoje Vokietijoje ir gretimose 
jai šalyse. 

EDVARDAS GUDAVIČIUS 


— 200 — 


POPIEŽIAUS INOCENTO III 1199 METŲ SPALIO 5 DIENOS BULĖ 





Nors popiežiaus Inocento III teiginys apie Livonijoje gyvenančių genčių 
religiją labai apibendrintas, beveik trafaretinis, daugmaž tinkantis bet kokiai 
„pagoniškai“ religijai apibūdinti, vis dėlto jame užčiuoptas esminis tos religijos 
bruožas - gyvūnų, medžių, vandens ir įvairių dievų (kurie paprastai vadinami 
„nešvariomis dvasiomis“) garbinimas. Vėlesniuose šaltiniuose šie Livonijos 
genčių garbinami objektai ne kartą minimi, aprašoma, kaip jie garbinami. 
Įdomus lapuočių išskyrimas iš kitų medžių, nes jie (ypač ąžuolai) Livonijoje ir 
visame baltų krašte iš tiesų buvo labiau gerbiami. 


NORBERTAS VĖLIUS 


Publikacijos: LUB, I, 13-15; Mierzynski, 1892, 51 (fragm.); Mannhardt, 1936, 28 (fragm.); 
Gudavičius, Nikžentaitis, 1987, 24-26 (lot. ir liet. k.). 

Literatūra: Mierzynski, 1892, 50; Mannhardt, 1936, 28; Pakarklis, 1948a, 36—42, 47, 61-85. 

Tekstas iš: LUB, I, 13-15. 


PAPA INNOCENTIUS III VOCAT CREDENTES 
SAXONIAE ET WESTPHALIAE AUXILIO VENIRE 
CONTRA IDOLOLATRES LIVONIAE 
5 Octobris 1199 


Innocentius episcopus, servus servorum Dei, universis Christi fidelibus in 
Saxonia et Westphalia constitutis, salutem et apostolicam benedictionem. Sicut 
ecclesiasticae lesionis censura compelli non patitur ad credendum invitos, sic 
sponte credentibus apostolica sedes, guae mater est omnium generalis, munimen 
suae protectionis indulget, et fideles ad defensionem eorum salubribus monitis 
exhortatur; ne, si nuper conversis negatum fuerit defensionis auxilium, vel in 
primos revertantur errores, vel eos saltem poeniteat credidisse. Accepimus enim, 
guod cum bonae memoriae MĮ[einardus], episcopus Livoniensis, fuisset 
provinciam Livoniensem ingressus, in verbo Domini laxans praedicationis suae 
retia in capturam inter populos barbaros, gui honorem Deo debitum animalibus 
brutis, arboribus frondosis, aguis limpidis, virentibus herbis, et spiritibus 
immundis impendunt, usgue adeo Domino concedente profecit, ut multos a 


— 201 — 


DVYLIKTAS AMŽIUS 





suis erroribus revocatos ad agnitionem perduceret veritatis, et sacri baptismatis 
unda renatos, doctrinis salutaribus informaret. Verum inimicus homo, gui 
tanguam leo rugiens circuit, guaerens, guem devoret, invidens conversioni eorum 
pariter et saluti, persecutionem paganorum circum adiacentium in eos iniguis 
suggestionibus excitavit, cupientium eos delere de terra, et de partibus illis 
Christiani nominis memoriam abolere. Ne igitur nostrae negligentiae valeat 
imputari, si hi, gui iam crediderunt, retro cogantur abire, nec praesumant aligui 
fidem nostram recipere, si illi, gui iam receperunt, a paganorum incursibus 
remanserint indefensi; universitatem vestram monemus et exhortamur attentius, 
in remissionem vobis peccaminum iniungentes, guatenus, nisi pagani, circa 
Livoniensem Ecclesiam constituti, cum Christianis treugas inire voluerint, et 
initas observarint, ad defensionem Christianorum, gui sunt in partibus illis, 
potenter et viriliter in nomine Dei exercituum assurgatis. Nos autem omnibus 
de partibus vestris, gui sanctorum limina visitare voverunt, praesentium 
auctoritate concedimus, ut in voti commutatione emissi, in defensionem 
Livoniensis ecclesiae ad partes illas, pro reverentia nominis Christiani, procedant. 
Omnes siguidem, gui ad defendendam Livoniensem ecclesiam et Christianos 
in illis partibus constitutos divino zelo succensi duxerint transeundum, sub beati 
Petri et nostra protectione suscipimus, et eis apostolici patrocinii beneficium 
impertimur. Datum Laterani. III nonas Octobris. 


POPIEŽIUS INOCENTAS III ŠAUKIA 
SAKSONIJOS IR VESTFALIJOS TIKINČIUOSIUS 


Į PAGALBĄ PRIEŠ LIVONIJOS STABMELDŽIUS 
1199 spalio 5 


Vyskupas Inocentas, Dievo tarnų tarnas, siunčia visiems Saksonijos ir 
Vestfalijos krikščionims sveikinimą ir apaštališką palaiminimą. Bažnytinė 
cenzūra neleidžia versti tikėti nenorinčiųjų, ir apaštališkasis sostas, kuris yra 
visų mūsų motina, savo noru įtikėjusiems suteikia patikimą globą ir išganingu 
būdu skatina tikinčiuosius juos [t. y. įtikėjusius] ginti. Juk jeigu neseniai 
atsivertusiesiems nebus suteikta gynyba ir pagalba, jie vėl palinks į ankstesnes 
klaidas arba gailėsis įtikėję. Mat patyrėme, kad šviesaus atminimo Livonijos 
vyskupas M[einhardas], įžengęs į Livonijos provinciją ir Viešpaties vardu metęs 


— 202 — 


POPIEŽIAUS INOCENTO III 1199 METŲ SPALIO 5 DIENOS BULĖ 





savo pamokslų tinklus žvejoti laukinėms tautoms, kurios Dievui prideramą 
garbę teikė kvailiems gyvuliams, lapuotiems medžiams, skaidriems vandenims, 
žaliuojančioms žolėms ar nešvarioms dvasioms, su Viešpaties leidimu turėjo 
tokį pasisekimą, kad daugelį atitraukė nuo jų klaidų, atvedė į teisybės pažinimą 
ir atgimusius per švento krikšto vandenį apšvietė išganinguoju mokslu. Tačiau 
priešas, kuris tarsi riaumojantis liūtas aplinkui klaidžioja, ieškodamas, ką 
praryti, pavydėdamas jiems jų atsivertimo ir išganymo, nelabu kurstymu sukėlė 
prieš juos aplinkinius kaimynus pagonis, trokštančius juos nušluoti nuo žemės 
paviršiaus ir krikščionių vardo atminimą tose srityse sunaikinti. Taigi idant 
nebūtų galima apkaltinti mūsų apsileidimu, jeigu tie, kurie jau buvo įtikėję, 
yra verčiami grįžti prie savojo tikėjimo, jeigu nedrįsta kai kas priimti mūsų 
tikėjimo, nes tie, kurie jau buvo priėmę, nebuvo apginti nuo pagonių antpuolių, 
—jus visus raginame ir uoliai skatiname, pridėdami jums nuodėmių atleidimą, 
kad, jeigu pagonys, apsigyvenę aplinkui Livonijos Bažnyčią, nepanorės su 
krikščionimis santarvės sudaryti ir jos laikytis, galingai ir ryžtingai, kaipo Dievo 
kariuomenė, sukiltumėt ginti krikščionių, gyvenančių tose srityse. Mes taip 
pat visiems jūsų sričių gyventojams, pasižadėjusiems aplankyti šventųjų 
slenkstį, šio rašto autoritetu leidžiame pakeisti duotąjį įžadą ir keliauti iš 
pagarbos krikščionių vardui į tas sritis ginti Livonijos Bažnyčios. Taigi visus, 
kurie degdami dievišku karščiu nutars vykti Livonijos Bažnyčios ir tose srityse 
gyvenančių krikščionių ginti, imame šv. Petro ir savo apsaugon ir suteikiame 
jiems apaštalų globą ir malonę. Duota Laterane, spalio mėnesio 5 dieną. 


Vertė LEONAS VALKŪUNAS 


— 203 — 


MAGISTRAS VINCENTAS 
apie 1160-1223 


MAGISTER VINCENTIUS 


Lenkų kronikos (Chronicon Polonorum) autorius Vincentas - dvasininkas, 1207- 
1218 metais buvęs Krokuvos vyskupu, to meto šaltiniuose pagal jo turimą mokslinį 
laipsnį vadinamas magistru (MPH, II, 193-196). Antrasis jo vardas - Kadlubekas 
— iki šiol nėra galutinai išaiškintas. Šaltiniai iki XIV amžiaus mini tik Vincentą, 
Kadlubeko vardas atsiranda tik XV amžiuje (MPH, II, 193-196; Grodecki, 1923a, 
32; St. L., 1878, 26). Augusto Bielowskio hipotezė, kad tai Vincento tėvo vardo 
Boguslaw („Dievo garbė“) kiek iškraipytas vokiškas vertinys Gottlob (ir jo vediniai) 
(MPH, II, 196-198) sulaukė prieštaravimų“ (Grodecki, 1923a, 33; Plezia, 1957, 394; 
Ilerpos, 1979). Dabar linkstama manyti, kad tai pravardė, galbūt susijusi su kai 
kurių šaltinių užuominomis apie žemą Vincento kilmę (Plezia, 1957, 416), todėl 
autorius kai kada vadinamas Vincentu Kadlubeku (žr. SŽ, XX, V, 1). Šiaip 
literatūroje jo darbas dažnai vadinamas Magistro Vincento kronika (Magister 
Vincentius, 1862; Mistrz Wincenty, 1974; istoriografiją žr. Mistrz Wincenty, 1974, 
5-9; Labuda, 1976, 3-9). Veikalo originalo neišliko (Zeissberg, 1873, 51). 

Kronika buvo labai populiari, išliko daug jos nuorašų (Zeissberg, 1873, 67-68; 
MPH, II, 198-217; apie nuorašus žr. Hofman-Dadejowa, 1924), tačiau, taip plačiai 
ją naudojant, kai kur buvo perdirbinėjamas tekstas, todėl atsirado vadinamųjų 
bibliotekinio ir mokyklinio tipo kronikos rankraščių (MPH, II, 198). Seniausi išlikę 
nuorašai siekia tik XIV amžiaus pradžią, geriausiu atveju XIII-XIV amžių sandūrą 
(MPH, II, 216; Magister Vincentius, 1862, XI, XV). Tai apsunkina nustatyti pirminį 
Kronikos pavidalą, jos parašymo aplinkybes bei ypatumus (žr. Balzer, 1934; 1935). 

Centrinė Kronikos figūra — kunigaikštis Kazimieras II Teisingasis (1138-1194), 
todėl kai kurie autoriai mano, kad būtent jis inspiravo parašyti didesnę darbo 
dalį. Dėl XIII amžiaus pirmųjų metų įvykių paminėjimo aiškinama, kad pats 
autorius vėliau darbą papildė ar perredagavo (MPH, II, 217-221; Magister 
Vincentius, 1862, XXII; Mistrz Wincenty, 1974); nurodoma, kad paskutiniais 
gyvenimo metais (1218-1223) Vincentas buvo vienuolis ir turėjo atliekamo laiko 
rašyti (Zeissberg, 1873, 55-58). Atsargiau ir labiau apibendrintai vertinant, 
naujesnėje literatūroje pasisakoma už Kronikos datavimą XII amžiaus pabaiga- 
XIII amžiaus pradžia (Labuda, 1976, 3). 

Magistro Vincento kronika - ne tik faktografinė medžiaga, betir grožinis kūrinys 
(Labuda, 1976, 8-9). Tai ne „kunigaikščių darbai“, o veikiau istorijos traktatas, 


— 204 — 


MAGISTRAS VINCENTAS 





turįs ir praktinę vadovėlio paskirtį (Kūrbisėwna, 1974b, 16; Krotoski, 1902, 37). 
Labiau orientuodamasis ne į Piastų dinastijos atstovus, o į pasaulietiškąsias bei 
dvasines pareigybes užimančias visuomenės viršūnes („tautą“), ieškodamas 
gražesnės formos, autorius nutolo nuo veikale panaudoto savo pirmtako 
Anonimo Galo darbo - XII amžiaus pradžioje rašytos Kronikos (Kūrbisėwna, 
1976, 65-66; MPH, II, 233-235; Krotoski, 1902, 38-41). Šį nutolimą lėmė ne tik 
visuomeninė Vincento pozicija, bet ir siekimas parašyti kuo moksliškesnį darbą. 
Vincentui buvo žinoma ne tik viduriniais amžiais populiari romėnų istoriko 
Marko Juniano Justino padaryta Pompėjaus Trogo veikalo santrauka Epitoma, 
bet ir daug kitų Antikos vei vidurinių amžių autorių kūrinių, kuriuos magistras 
Vincentas, bent jau didžiumą jų, pažino ne iš originalo, o iš to meto rinkinių 
(MPH, II, 224225; Lewandowski, 1976b, 29-32; Zeissberg, 1873, 58-60). Kronikai 
būdingas Bolonijos mokyklos suformuotas kvalifikuotas teisinis požiūris, 
autorius žino Justiniano kodifikacijos kodeksą, digestus, institucijas, savo meto 
kanonų teisės pagrindą, nubrėžusį pastarosios atsiskyrimo nuo teologijos kryptį, 
- Graciano dekretą (Zeissberg, 1873, 59; Vetulani, 1976, 35-48; Sohm, 1918, 7-8, 
33-35, 57; 1923, 17-18; 1925, 311). Turint visa tai galvoje, nėra paprasta apibūdinti 
magistro Vincento informacijos autentiškumą. 

Kroniką sudaro keturios knygos, iš kurių pirmosios trys parašytos kaip 
Gniezno arkivyskupo Jono ir Krokuvos vyskupo Mato dialogas (MPH, II, 225— 
226, 251-376; Zeissberg, 1873, 51). Pirmojoje knygoje Antikos istorijos žiniomis 
paremtas „etimologizavimas“ atitolina Vincentą nuo Anonimo Galo epinės 
tradicijos, nors kai kurie ypatumai neleidžia šios knygos laikyti vien literatūrine 
legenda (Sutowski, 1970; Lowmianski, 1976b). Antrosios knygos santykis su 
Anonimo Galo Kronika (Zeissberg, 1873, 66; MPH, II, 234-235; Gall, 1965, 
LXXVI) buvo sukėlęs audringą diskusiją, per kurią paaiškėjo, jog Galo 
informacija yra autentiškesnė (Wojciechowski, 1919; 1970, 224-227; Krotoski, 
1902; 1905; Grodecki, 1923b, 29-34; 1969, 49-96; Labuda, 1976, 5-6). Amžininko 
pasakojimas jaučiamas jau trečiosios knygos pabaigoje (MPH, II, 235, 246; 
Zeissberg, 1873, 66), o aiški cenzūra išryškėja ketvirtosios knygos 18 paragrafe 
(MPH, II, 246). 


* Prieštaravimai paremti rimtais argumentais, tačiau akivaizdu, kad tai sunki problema. 
Forma Gottlob iš tikrųjų būdinga tik vėlesniems laikams. Nors nepamirština, kad lenkų 
Boguslaw turėjo tolygų germanišką atitikmenį Godemar, o sandas lob pasitaiko XIII amžiaus 
vokiečių varduose (minezingeris Henrikas Frauenlėbas — Die Minnesinger, 1965, 23, 28-30). 
Tyrimai pateikia nelauktų naujų germanų ir slavų onomastikos paralelių (pvz., Ilerpos, 1979). 
Žinoma, šitų faktų Bielowskio hipotezei patvirtinti nepakanka. 


— 205 — 


TRYLIKTAS AMŽIUS 





Duomenų apie baltus Magistro Vincento kronikoje nedaug. Antrojoje ir trečiojoje 
knygoje jie paralelūs pateiktiesiems Anonimo Galo Kronikoje (plg. MPH, I, 400, 
418, 478; II, 279, 286, 334), ir žinant Vincento darbo pobūdį reikėtų remtis Galu. 
Originali Magistro Vincento žinia apie Kazimiero Teisingojo kovas su jotvingiais 
yra ketvirtosios knygos 19 paragrafe (MPH, II, 421-424). Bet nereikia pamiršti, 
kad šie įvykiai autoriui tėra siužetas sukurti retorinį epizodą idealaus kunigaikš- 
čio išgarbinimui (plg. Kūrbisėwna, 1974a, 131-138). 


EDVARDAS GUDAVIČIUS 


Magistro Vincento kronikoje yra du sujotvingių religija susiję teiginiai: kad lenkai 
niokojo jotvingių šventyklas bei aukurus ir kad jotvingiai tikėjo, jog jų vėlės 
atgimsiančios kituose kūnuose: kuo garbingesnė mirtis, tuo garbingesniame kūne 
ji atgimsianti. Pirmasis teiginys galėjo būti pavartotas ir kaip anuo metu 
mėgstamas kalbant apie pagonybės naikinimą literatūrinis trafaretas, daug 
negalvojant apie tikrąją jo prasmę, nors apie baltų šventyklas užsimenama ir 
daugelyje kitų šaltinių (žr. mitologinę anotaciją prie Magdeburgo analų). Tačiau 
antrasis teiginys aiškiai paremtas konkrečia informacija, nes autorius stebisi ir 
piktinasi tokiu jam atrodančiu kvailu tikėjimu. Panašus tikėjimas būdingas ir 
kitiems indoeuropiečiams, ypač indams. 


NORBERTAS VĖLIUS 


Publikacijos: Magister Vincentius, 1862; MPH, II, 193-453; Mierzynski, 1892, 47-48 (fragm.); 
Mannhardt, 1936, 14 (fragm.); LIŠ, I, 26-27 (fragm. liet. k.) 

Literatūra: MPH, II, 193-248; Zeissberg, 1873, 48-75; Mierzynski, 1892, 47-50; Hofman- 
Dadejowa, 1924; Mannhardt, 1936, 13-14; Balzer, 1934; 1935; SZ, XX. 

Tekstas iš: MPH, II, 421—423. 


— 206 — 


MAGISTRAS VINCENTAS 





CHRONICON POLONORUM 
1203 


[...] Compos itague regni Casimirus, certus amicorum sed incertus amicitiarum, 
Geticos magnanimiter sudores aggreditur. Ouorum contiguis pernimium afflictis 
et per creberrima vix adactis proelia, in Pollexianorum cervicosam feritatem 
animosius accingitur, nullius hactenus bello vel virtute attentatam. Glorioso enim 
visum est Casimiro inglorium, paterna videri gloria contentum. Sunt autem 
Pollexiani Getarum seu Prussorum genus, gens atrocissima, omni ferarum 
immanitate truculentior, propter vastissimas solitudinum intercapedines, propter 
concretissimas nemorum densitates, propter bituminata inaccessibilis palustria. 
Horum guia latrunculos guidam Ruthenorum, Drohicinensis princeps, fovere 
clanculo consueverat, primos indignationis excipit aculeos. Urbi siguidem, guae 
sui caput est principatus, guam Drohiczin vocant, inclusus, obsidionum 
perurgetur angustiis, non tam deditionis legibus accedere, guam perpetuae 
servitutis conditioni subesse. Illa subinde incommeabili eremi vastitate, trium 
naturalium dierum cursu citatissimo vix emensa, iubet guarto antelucano 
catholicus princeps omnem exercitum Salutaris Hostiae ante omnia sacramento 
confoveri, sacri ministro sacrificii, viro reverendissimo Plocensium antistite. 
Decebat enim contra Saladinistas, contra sacrae professionis hostes, contra 
spurcissimos idolatras pugnaturos, plus in armis fidei confidere, guam in 
martialis armature fiducia. Itague intrepidi proelium guaerunt, diu guaesitum 
nusguam reperiunt, cunctis hostium in delubris ac speluncis delitescentibus, 
non tam timoris pusillanimitate, guam cautelae industria. Sunt enim in arcto 
exercitatissimi, sed in plano nulli, plus arte, guam viribus, plus audaces 
temeritate, guam animi virtute. Ouibus non repertis, ne nihil agere viderentur, 
operosiorem populationi dant operam Lechitae; fana, burgos, pagos, celsas 
aedium fabricas, cum spicariis horrea flammis involvunt: guia municipiorum 
nullus apud illos usus, eosdem enim urbium habent muros, guos et ferae. Horum 
princeps Pollexius, dolo ad Casimirum accedit, victum se fatetur, misereri 
suorum postulat, famulitio suscipi obsecrat, tributaria sese obseguela obstringit; 
in fidei pignus aliguot vades seu obsides exhibet, plures exhibiturum pollicetur. 
Exercitus obsidum securitate solvuntur. Pollexiani interim, prostrato nemore 
omnem remeatum praecludunt; pactioni renunciant. Aiunt, obsidum salutem 
non debere impedimentum libertati inferre, satiusgue esse filiorum vita defungi, 
guam patrum libertate destitui; guos profecto mors honestior honestioribus est 
invectura natalibus. Est enim omnium Getarum communis dementia, exutas 


— 207 — 


TRYLIKTAS AMŽIUS 





corporibus animas, nascituris denuo infundi corporibus, guasdam etiam 
brutorum assumptione corporum brutescere; guos instantis guogue facti 
subtilitas a brutorum ruditate non secernit. [...] 


LENKŲ KRONIKA 
1203 


[...] Taigi karalystės valdovas Kazimieras, radęs draugų, bet neradęs 
draugysčių, turėdamas kilnų tikslą, užpuola getus ir, smarkiai smogęs jų 
kaimynams ir labai dažnai su jais kovodamas, vargais negalais pavergęs, imasi 
drąsių planų - palaužti laukinį poleksėnų atkaklumą, kurio dar niekas nebuvo 
bandęs iki tol nei karu, nei drąsumu [palaužti]. Mat garbingajam Kazimierui 
pasirodė negarbinga tenkintis tik savo tėvo šlove. O poleksėnai yra getų arba 
prūsų giminė, labai smarki gentis, žiauresnė už pačius žiauriausius žvėris, 
neprieinama, nes yra atskirta labai plačių dykumų, labai tankiai suaugusių miškų 
ir klampių pelkių. Kadangi jų plėšikus slapta remdavo vienas rusų Drohičino 
kunigaikštis, prieš jį pirmiausia ir nukreipė supykęs karalius savo smūgį. Taigi 
jis buvo uždarytas savo kunigaikštystės sostinėje, mieste, kurį vadina Drohičinu, 
ir turėjo iškęsti apsupimo sunkumus: ne tiek pasiduodančiojo teisių ieškoti, kiek 
priimti amžinos vergovės sąlygas. Po to tą nepraeinamą plačiąją dykumą per 
tris dienas kaip viesulas perėjęs, katalikų valdovas prieš išauštant ketvirtai dienai 
įsako pirmiausia Išganingosios Ostijos sakramentu aprūpinti visą kariuomenę: 
šventajam aukojimui patarnavo didžiai gerbiamas Plocko vyskupas. Juk 
pasiryžus kovoti su plėšikais, su šventojo tikėjimo priešais, su bjauriaisiais 
stabmeldžiais derėjo labiau pasikliauti tikėjimo ginklais negu tikrąja ginkluote. 
Todėl nedrebėdami ieško kovos, ilgai ieškoję, niekur jos neranda, nes visi priešai 
išsislapstė daubose bei olose, ne tiek iš baimės bei silpnadvasiškumo, kiek gudriai 
sumanę apsisaugoti. Mat jie yra labai patyrę kovoti ankštose vietose, o kovoti 
erdviose — niekam tikę; jie labiau pasižymi klastingumu negu jėga, daugiau 
neapgalvota drąsa negu kilniaširdžiu narsumu. Jų nesuradę, kad neatrodytų, 
jog nieko nenuveikė, lenkai ima smarkiau niokoti: šventyklas, pilis, aukurus, 
aukštus pastatus, svirnus su javais laižo liepsnos. Kadangi tame krašte nėra jokių 
savavaldžių miestų, jų miestų sienos yra tokios pat kaip ir žvėrių. Jų poleksėnas 
kunigaikštis klastingai atvyksta pas Kazimierą, prisipažįsta esąs nugalėtas, prašo 


— 208 — 


MAGISTRAS VINCENTAS 





pasigailėti, prisiekinėja būsiąs ištikimas tarnas, pažada mokėsiąs duoklę, 
ištikimybei įrodyti duoda užstatą arba keletą įkaitų, žada dar daugiau duoti. 
Lenkai, manydami, kad įkaitai garantuoja jų saugumą, kariuomenę paleidžia; 
tuo tarpu poleksėnai, iškirtę mišką, uždaro [jai] kelią grįžti namo, atsisako 
sutarties, teigia, kad įkaitų gyvybė neturinti būti kliūtis laisvei. Geriau esą sūnums 
netekti gyvybės negu tėvams laisvės, o garbingesnė mirtis garantuosianti jiems 
garbingesnį gimimą. Mat visi getai yra kvailai įsitikinę, kad vėlės, palikusios 
kūnus, vėl iš naujo įsiskverbiančios į gimstančius kūnus, nors, patekusios į 
šiurkščius bei kvailus kūnus, jos tampa kvailesnės bei šiurkštesnės; net ir visada 
švelnus jų elgesys nepašalina bukaprotiško šiurkštumo. [...] 


Vertė LEONAS VALKŪNAS 


— 209 — 


POPIEŽIAUS 1216-1217 METŲ 
BULĖ PRŪSAMS 


Aptariamoji bulė yra vienas vertingiausių šaltinių, liudijančių baltų šeimos 
santykius bendruomeninės sanklodos irimo laikotarpiu. Bulė gretintina su kitu, 
šiuo požiūriu taip pat labai iškalbingu šaltiniu - 1249 metų Kristburgo sutartimi 
tarp prūsų ir Vokiečių ordino. Sutarties prūsų įsipareigojimų ketvirtas straipsnis 
skelbia, kad panaikinama daugpatystė. Iš penkto straipsnio detaliau matyti prūsų 
monogaminės šeimos susidarymo aplinkybės: į ateinančią iš kitos šeimos moterį 
dar buvo žiūrima kaip į tam tikrą turto objektą. Už ją, kaip ir už nelaisvąją 
šeimyną, reikėjo mokėti ir ji dėl to buvo paveldima. 

Panašiai apie tai kalbama ir aptariamojoje bulėje: pasikrikštijusiems prūsams 
popiežius draudžia pirkti ir turėti kelias žmonas, nurodydamas pačią šitokios 
praktikos esmę — žmonos padėtis dėl to yra panaši į nelaisvosios šeimynykštės 
(„tarnaitės“) padėtį. Tai dar porinės šeimos požymiai, kuriuos Petras Dusburgietis 
vadina „senu papročiu“ (SRP, I, 54). Mini jo kronika ir konkretų šitokių vedybų 
pavyzdį (SRP, I, 136; Lowmianski, 1950, 390). 

Be abejo, šį reiškinį reikia vertinti kaip vėlyvosios bendruomeninės epochos 
palikimą. Kiti to pat meto šaltiniai kalba jau ir apie baltų moterų padėties kitimą. 
Alodo formavimosi antruoju etapu žemę paveldi tik sūnūs, trečiuoju ima 
paveldėti ir dukterys (Heycrixuu, 1974, 64). Perėjimą iš antrojo etapo į trečiąjį 
XIII amžiaus antrojo ketvirčio prūsų visuomenėje fiksuoja Kristburgo sutartis 
(PUB, L, 1882, 59). 

Moterų turto teisių atsiradimą lėmė tie patys patriarchalinės individualiosios 
šeimos interesai (Gudavičius, 1980, 62). Turtingųjų šeimų dukterims jie ėmė 
laiduoti žmonos — nebe tarnaitės - padėtį, neturtingųjų dukterys tebeprilygo 
tarnaitėms. 

„Daugpatystė“, kurią matome aptariamojoje bulėje, Kristburgo sutartyje ir 
kituose šaltiniuose, buvo susijusi su senesnėmis porinės šeimos, neišsiskyrusios 
kaip atskiras ūkinis vienetas, formomis. Atsiradus alodui ir jam virstant feodu, 
šią „daugpatystę“ keitė konkubinatas, kaip kilmingųjų šeimų, kur žmona užėmė 
santykiškai aukštą padėtį (Jurginis, 1962, 93), neatsiejamas požymis. Galima 
nurodyti tiek Lietuvos didžiosios kunigaikštienės visuomeninį svorį XIII amžiuje 
(vainikuojant Mindaugą, karūna buvo padaryta ir jam, ir jo žmonai - Meyer, 
82), tiek ir istorikų minimą Vytauto „haremą“ (Diugosz, 1877, 13, 416; SRP, III, 
376—377; Jonynas, 1984, 73). 


— 210 — 


POPIEŽIAUS 1216-1217 METŲ BULĖ PRŪSAMS 





Bulės pabaigoje išdėstytas pats esmingiausias popiežiaus nurodymas prūsams: 
mokėti dvasininkams dešimtinę (PUB, I, 1882, 10). Kaip matyti, imta pajungti 
paklususias prūsų apylinkes. 

Bulės formuliaras nepilnas. 


EDVARDAS GUDAVIČIUS 


Bulėje minimas prūsų paprotys turėti kelias žmonas ir jas pirkti, matyt, iš tiesų 
jiems buvo būdingas, nes ir vėliau, sudarant tarp prūsų ir kryžiuočių Kristburgo 
taikos sutartį (1249), prūsai pasižada turėti ne daugiau kaip vieną žmoną ir jų 
nepirkti. Sutartyje taip pat aiškiai nurodoma, kad per vestuves jauniesiems 
duodamos dovanos ir kraitis nelaikoma pirkimu. Vadinasi, žmonų pirkimu 
laikomas ne kraičio ar dovanų davimas, ojų įsigijimas už užmokestį. Kad prūsai 
turėjo po kelias žmonas, buvo galima suprasti jau ir iš šv. Adalberto gyvenimo 
aprašymo. Užuominų apie žmonų pirkimą pasitaiko ir vėlesniuose šaltiniuose, 
jų esama ir lietuvių bei latvių tautosakoje (Baldauskas, 1936). Pirktinės vedybos, 
atrodo, yra senojo indoeuropiečių vedybų kaip mainų supratimo reliktas. Norint 
gauti žmoną, mainais reikia ką nors duoti. Šitokį supratimą rodo ir kalbos 
duomenys. Indoeuropiečių kalbos šaknis *f'0H-, platesne prasme reiškusi 
„Auoti“- „imti“, taip pat reiškė ir „imti moterį į žmonas“ (Tamkpenujae, ABauos, 
1984, 756). 


NORBERTAS VĖLIUS 


Publikacijos: PUB, I, 1882, 9-10; Gudavičius, Nikžentaitis, 1987, 52-53 (lot. ir liet. k.). 

Literatūra: Pakarklis, 1948a, 36-42, 47, 61-85; Jurginis, 1962, 92-94; LKK, 71-73; Gėrski, 
1982, 151-168. 

Tekstas iš: PUB, I, 1882, 9-10. 


- 211 - 


TRYLIKTAS AMŽIUS 





DER PAPS5T ERMAHNT DIE NEUBEKEHRRTEN 
[IN PREUSSEN] ZU EINEM CHRISTLICHEN 


LEBENSWANDEL 
1216-1217 


Patri luminum gratiarum referimus, guantas possumus, actiones, gui, vobis 
aliguando in tenebris ambulantibus et in regione habitantibus umbre mortis, se 
ipsum revelare dignatus, vos de perfidia gentilis erroris ad fidem catholice 
veritatis misericorditer revocavit, in agnitionem filii sui domini Jesu Christi per 
spiritum sanctum, guo per lavacrum regenerationis abluti et mundati ab 
inguinamentis pristine vetustatis in novitate vite domino complaceatis, tamguam 
filii adoptionis ipsius et unici eius filii coheredes, gui fideles sibi vult in regnis 
celestibus congregare. Preterea gerentes vos in visceribus Jesu Christi, ei, a guo 
„est omne datum optimum et omne donum perfectum“, devotissimis precibus 
supplicamus, ut gui cepit in vobis bonum opus, det vos in fide radicatos per 
spem ad perfectionem crescere caritatis. Vos guogue universos et singulos 
monemus in Domino attentius et hortamur per apostolica scripta mandantes, 
guatinus illuminati per fidem „in via mandatorum domini sicut lucis filii 
ambuletis“, salubribus monitis et mandatis sacerdotum vestrorum humiliter 
intendentes et filios vestros facientes sacris literis erudiri, ut et ipsi auctore domino 
alios tandem erudire valeant ad salutem, filias guogue vestras nuptui christianis 
sine aligua emptione tradatis, cum indecens sit, ut libera mulier guasi ancilla 
viro vendatur in coniugem, cum guo efficitur una caro. Ad hoc cum nedum 
illicitum sit, sed etiam abusivum, ut aliguis eodem tempore habeat plures uxores, 
gue una sola legitima existente adultere sunt cetere superducte, unica 
unusguisgue vestrum sit uxore contentus, ceteris penitus abdicatis, ne sicut eguus 
et mulus, in guibus non est intellectus, in pluribus dividens carnem suam, 
membra Christi membra faciat meretricis. Preterea cum universorum dominus 
in signum universalis dominii sibi decimas ministris reservaverit persolvendas, 
de fructibus laborum vestrorum decimas vestris sacerdotibus ylariter exsolvatis, 
guia etsi sunt debite, meritoria tamen est eorum gratuita solutio apud deum. 


- 212 - 


POPIEŽIAUS 1216-1217 METŲ BULĖ PRŪSAMS 





POPIEŽIUS RAGINA [PRŪSIJOS] 
NAUJAKRIKŠČIUS LAIKYTIS 
KRIKŠČIONIŠKOJO GYVENIMO NORMŲ 
1216-1217 


Šviesos tėvui didžiai dėkojame už tai, kad jis teikėsi pats apsireikšti jums, 
kadaise klaidžiojusiems tamsybėse ir gyvenusiems mirties šešėlio šalyje. Jisai 
gailestingai grąžino jus iš pagoniškos netikėjimo klaidos į katalikiškosios tiesos 
tikėjimą. Jis leido jums per Šventąją Dvasią pažinti savo Sūnų Viešpatį Jėzų Kristų, 
kad jį įtikėtumėte savo naujame gyvenime, apsiplovę atgimimo prausykloje ir 
nusivalę senuosius nešvarumus. Taigi jis, norėdamas surinkti tikinčiuosius į 
dangaus karalystę, padarė jus savo sūnumis ir savo Vienatinio Sūnaus palikimo 
dalininkais. Be to, vadovaudami jums, esantiems Jėzaus Kristaus širdyje, mes 
nuoširdžiausiomis maldomis prašome tą, kuris „sukūrė visa, kas geriausia, ir 
kurio kiekviena dovana yra tobula“, kad jis, kurs pradėjo jumyse tą gerą darbą, 
leistų jums, sustiprėjusiems tikėjime, per viltį pakilti iki tobulos meilės. Jus visus 
ir kiekvieną skyrium šiuo apaštališkuoju laišku su dideliu atidumu per Viešpatį 
įspėdami, raginame nusižeminus klausyti išganingų jūsų kunigų įspėjimų bei 
įsakymų ir leisti auklėti savo sūnus pagal Šventąjį raštą. Kad jūs, apšviesti tikėjimo 
šviesos, „žengtumėte kaip šviesos vaikai Viešpaties priesakų keliu“. Taigi ir 
kunigai, Viešpaties padedami, galėtų kitus pagaliau išauklėti išganymui, ir jūs 
patys išleistumėte savo dukteris už krikščionių, nepardavinėdami jų. Iš tikrųjų 
netinkamas yra dalykas, kad laisva moteris kaip tarnaitė būtų parduodama už 
žmoną vyrui, su kuriuo ji sudaro vieną kūną. Negana to, kad tai yra neleidžiama, 
- taip pat klaidingas yra įprotis tuo pačiu metu turėti kelias žmonas. Jos, vestos 
esant gyvai vienai teisėtai žmonai, yra laikomos gyvenančios paleistuvystėje. 
Todėl kiekvienas iš jūsų tesitenkina viena žmona, kitų teatsisako, kad negyventų 
kaip neprotingi gyvuliai, arklys ar mulas, dalydami savo kūną daugeliui, ir kad 
nepaverstų Kristaus sąnarių sąnariais paleistuvės. Be to, kadangi Visatos Viešpats 
savo visuotinės valdžios ženklan paskyrė duoti dešimtinę savo tarnams, iš savo 
darbo vaisių mielai skirkite savo kunigams dešimtinę, kuri, nors ir privaloma, 
tačiau yra maloningai atlyginama Dievo. 


Vertė LEONAS VALKŪNAS 


=213 — 


POPIEŽIAUS 1216-1217 METŲ BULĖ 
LENKŲ KUNIGAIKSCIUI 


Bulės formuliaras nepilnas: nėra protokolo (popiežiaus intituliacijos, 
inskripcijos — adresato) ir eschatokolo (nenurodoma surašymo vieta ir data). Iš 
esamo konteksto (pagrindinės dalies) vis dėlto galima spręsti, ko popiežius nori 
ir kam jis šitą savo norą pareiškia. Prūsijos misijinį vyskupą feodaline žemėvalda 
prūsų kaimynystėje (apie kurią aiškiai kalbama) aprūpinti galėjo tik koks nors 
lenkų kunigaikštis. Aptariamos realijos, rodančios iki kryžiaus karų dar 
neišaugusį misijų Prūsuose etapą, leidžia bulę datuoti XIII amžiaus antrojo 
dešimtmečio viduriu, o kadangi be intituliacijos sunku nustatyti popiežiaus 
vardą, bulė priskirtina Inocento III valdymo pabaigai arba Honorijaus III 
(išrinktas 1216 07 18, vainikuotas 07 24, mirė 1227 03 18) valdymo pradžiai 
(Wierzbowski, 1908, 125), t. y. datuotina 1216-1217 metais. 

Aptariama bulė gretintina su dviem 1216 metų vasario 18 dienos bulėmis, 
kuriomis Inocentas III patvirtino pasikrikštijusių prūsų didžiūnų žemės užrašymus 
vyskupui Kristijonui (PUB, I, 1882, 7-8). Visi šitie aktai atspindi žemėvaldos, kuria 
turėjo remtis misijinė Prūsijos vyskupija, klostymosi pradžią. Iš aktų matyti, kad 
Prūsijos vyskupas siekė imti rentą iš prūsų bendruomenininkų (LKK, 72-74). 

Prūsų diduomenės rankose buvo sukaupta dar nedaug žemių (plg. Pašuta, 
1971, 160, 163), ir ši diduomenė nedisponavo visa prūsų genčių teritorija. Todėl 
Prūsijos vyskupas negalėjo iš jos daug ko tikėtis. Svarbiausia reikėjo garantuoti 
prūsų bendruomenininkų atliekamas prievoles iš vyskupui dovanojamų žemių, 
o tai nebuvo paprasta (plg. popiežiaus įspėjimą lenkų kunigaikščiams - PUB, I, 
1882, 6). Todėl bulėje minimą lenkų kaimo dovanojimą reikia suprasti ne vien 
kaip žemės, bet ir kaip su ja susijusios feodalinės rentos garantavimą. Kad šioje 
bulėje numatomos priemonės buvo realizuotos, rodo vėlesnių metų aktai, pa- 
vyzdžiui, Kališo kunigaikščio donacija Prūsijos vyskupui (PUB, I, 1882, 19-20). 

Prūsijos vyskupas feodaline renta buvo aprūpintas ne vien iš lenkų 
kunigaikščių dovanojimų. 1218 metais vykstantiems į Prūsus dvasininkams buvo 
leista trejus metus naudotis jų anksčiau turėtomis beneficijomis, Prūsijos 
vyskupui buvo garantuotos rinkliavos Mainco, Kelno, Magdeburgo, Zalcburgo, 
Gniezno ir Lundo bažnytinėse provincijose (PUB, I, 1882, 13-16). 

Atkreiptinas dėmesys į bulės užuominą apie „tas sielas, kurias dėl pagonių 
prietarų išmestas jie [t. y. misionieriai] pasiima auklėti“. Apie tai, kas čia tik 
užsiminta, konkrečiai kalba dvi 1218 metų gegužės 15 dienos Honorijaus III bulės 


—214 — 


POPIEŽIAUS 1216-1217 METŲ BULĖ LENKŲ KUNIGAIKŠČIUI 





„visiems krikščionims“, kur reikalaujama rinkti aukas Prūsijos misionieriams, 
kad jie galėtų auklėti pasiimtus prūsų vaikus (PUB, I, 1882, 17-18). Jose nurodo- 
ma, kad vienuoliai surenka norimas nužudyti prūsų mergaites ir imasi mokyti 
parinktus prūsų berniukus. Archajišką mergaičių žudymo paprotį dėl sunkių 
ekonominių sąlygų, kurias lėmė objektyviai žemas (net ir to meto išsivysčiusiose 
feodalinėse šalyse) žemdirbystės lygis (Lowmianski, 1931, 384), mini ir Petras 
Dusburgietis (SRP, I, 52-53). Dar tik susidarančiame alodiniame patriarchalinės 
baltų visuomenės ūkyje (Pašuta, 1971, 71-194) moteris, be abejo, užėmė žemesnę 
padėtį. Ryškus tokios padėties rodiklis yra keliasdešimties žmonų nusižudymas 
1205 metais, žuvus jų vyrams nepasisekusiame kunigaikščio Žvelgaičio žygyje 
(Tenpux JlarBuiickui, 1938, 278). Priglobtos mergaitės dvasininkams galėjo 
padėti darbuotis namuose. Berniukų parinkimas turėjo kitokį tikslą. Popiežiaus 
bulėje kalbama apie jų mokymą, taigi norėta iš pačių prūsų išsiauginti misionierių. 
Taip tikėtasi paspartinti misijų eigą. 


EDVARDAS GUDAVIČIUS 


Pašaipi prūsų užuomina, kad krikščionių dievas esąs vargšas, ojų dievai visko 
pertekę, tikriausiai išgirsta pačių krikščionybės platintojų Prūsijoje. Ši užuomina 
parodo ne tik prūsams, bet ir kitiems baltams būdingą įsitikinimą, kad dievai 
yra tam tikrų sferų (dangaus, požemio, žemės, vandens, miško) viešpačiai ir 
jose esančių gėrybių, kurių gali suteikti arba nesuteikti žmonėms, valdovai. Todėl 
jiems aukojama ir prašoma vienokių ar kitokių gėrybių: iš Žemynos prašoma 
gero derliaus, iš vandens dievo - gero laimikio žūklaujant, iš miško valdovo — 
gero medžioklės laimikio ir t. t. Kita popiežiaus pastaba, kad vyskupui ir broliams 
padovanotas kaimas padės išgyventi „sieloms“, kurias dėl pagonių prietarų 
išmestas jie pasiima auklėti, susijusi su prūsų, atsidūrusių sunkiose sąlygose, 
įpročiu riboti palikuonių skaičių. 


NORBERTAS VĖLIUS 
Publikacijos: PUB, I, 1882, 8-9; Gudavičius, Nikžentaitis, 1987, 50-51 (lot. ir liet. k.). 
Literatūra: Pakarklis, 1948a, 36-42, 47, 61-85; Lowmianski, 1950, 160-175; IMamyro, 1958, 


67-68; Šlaski, 1969, 213-218; 1970, 23-30; Gėrski, 1983, 9-34. 
Tekstas iš: PUB, I, 1882, 8-9. 


— 215 — 


TRYLIKTAS AMŽIUS 





DER PAPST ERMAHNT EINEN FURSTEN, 
DEM BISCHOFE UND SEINEN BRŪDERN EIN 
DORFE ZU IHREM UNTERHALTE ZU GEBEN, 

DA SIE BEI DEN NEUBEKEHRTEN NICHT 

ALMOSEN HEISCHEN DŪRFEN 
um 1216-1217 


[...] Sane cum venerabilis frater noster episcopus ... et fratres eius a domino ad 
evangelizandum barbaris gentibus de .... destinati, faciente patre luminum, 
multos ad agnitionem advocaverint vivi dei et sperent se plurimos vocaturos, 
sed laborantes incomodis paupertatis negueant suum ministerium comode 
adimplere, dum erubescant apud noviter conversos ad fidem temporalia 
mendicare, ne non gue Jesu Christi, sed gue sua sunt, guerere videantur, maxime 
cum a paganis improperetur eisdem, guod deus noster est pauper, sed dii eorum, 
immo demones, copiosi: nobilitatem tuam rogamus et monemus attente per 
dominum Jesum Christum, in remissionem tibi peccaminum iniungentes, 
guatinus predictis fratribus, immo deo, cuius negocium exeguuntur, pietatis 
manum porrigens liberalem, aliguam villam ad sustentationem eorum necnon 
animarum illarum, guas a paganis metu expositas suscipiunt educandas, 
misericorditer largiaris, prout eis diceris promisisse, ita ut tam magnifici operis 
coadiutor illum, cui omnia debes, tibi constituas debitorem et transitoriam terreni 
regni gloriam commutes feliciter in eternam. 


POPIEŽIUS RAGINA KUNIGAIKŠTĮ VYSKUPUI 
IR JO BROLIAMS DUOTI KAIMĄ, KAD JIEMS 
NEREIKTŲ PAS NAUJAKRIKŠČIUS ELGETAUTI 
apie 1216-1217 


[...] Gerbiamasis mūsų brolis vyskupas ir jo broliai, Viešpaties paskirti skelbti 
laukinėms gentims Evangeliją, šviesos Tėvo įkvėpti, daugelį jų pašaukė pažinti 
gyvąjį Dievą ir tikisi dar labai daug pašaukti. Tačiau jie, kęsdami neturtą ir 


— 216 — 


POPIEŽIAUS 1216-1217 METŲ BULĖ LENKŲ KUNIGAIKŠČIUI 





nepatogumus, negali gerai savo tarnybos atlikti. Mat jie gėdisi eiti pas naujai į 
tikėjimą atverstuosius elgetauti laikinųjų dalykų, kad kartais neatrodytų iešką 
palankumo visai ne Jėzui Kristui, bet sau naudos, ypač kai pagonys juos tuoj 
apipila priekaištais, jog mūsų Dievas esąs vargšas, o jų dievai, būtent demonai, 
— pertekę. Dėl tų priežasčių tavo kilnybę prašome per Viešpatį Jėzų Kristų ir 
rūpestingai skatiname, suteikdami tau nuodėmių atleidimą, kad, tiesdamas 
dosnią dievobaimingumo ranką minėtiesiems broliams, -— iš tikrųjų pačiam 
Dievui, kurio darbą jie dirba, - gailestingai duotum, mat sakoma, jog tu jau esi 
jiems pažadėjęs, kokį nors kaimą išlaikyti jiems patiems ir toms sieloms, kurias 
dėl pagonių prietarų išmestas jie pasiima auklėti. Taigi būdamas tokio kilnaus 
darbo pagalbininku tu padarytum sau skolingą tą, kuriam tu viską privalai, ir 
laikinąją žemiškos karalystės šlovę laimingai pakeistum amžinąja. 


Vertė LEONAS VALKŪNAS 


- 217 - 


POPIEŽIAUS HONORIJAUS III 
1218 METŲ BIRZELIO 15 DIENOS 
BULĖ MAINCO ARKIVYSKUPUI 


Prūsams atkovojus lenkų užgrobtą ir kolonizuotą Kulmo žemę (Lohmeyer, 
1907, 106; Šlaski, 1969, 213-218; 1970, 23-30), kurija į šiuos įvykius reagavo 
kryžiaus karais. 

Aptariamoji bulė parodo misijų Prūsuose esmę. Naujakrikščiai nebuvo lygia- 
teisiai su senaisiais krikščionimis (LKK, 72), apie politinių teisių pripažinimą 
prūsams nebuvo nė kalbos. Misijos turėjo plėsti Prūsijoje lenkų kunigaikščių, o 
perjuos -jų senjoro popiežiaus (Tpekos, 1957, 414; Tymieniecki, 1935, 21) valdžią 
(Maschke, 1928, 14). Prūsų pasipriešinimas šitokiam „atvertimui“ popiežių buvo 
suprantamas kaip „krikščionių ir naujakrikščių užpuolimas“. Bulės turinys 
geriausiai parodo, koks „taikus“, kaip kartais teigiama (Powierski, 1969, 198), 
buvo šitokių misijų pobūdis. 

Iš nurodymo, kad prieš prūsus turi vykti tik tie, kas neina į Palestiną (CDP, I, 
3-4), matyti, kad Pabaltijyje pradedamus kryžiaus karus popiežius laikė dar ne 
tokiais svarbiais kaip žygius į Artimuosius Rytus. Tačiau tokie pat suteikiami 
atlaidai rodo vienodą kurijos požiūrį į abi šias priemones. Bulė adresuojama 
svarbiai bažnytinei provincijai: Mainco arkivyskupai karūnuodavo Vokietijos 
karalius. 

Prūsai kovojo ne tik prieš užpuolikus, bet ir prieš savo pasikrikštijusius (taigi 
paklusnius lenkų feodalams) gentainius (Kętrzynski, 1903, 160), kurie buvo 
laikomi išdavikais. Todėl popiežius karo veiksmus prieš prūsus vaizdavo kaip 
„prūsų genties gynimą“ (CDP, I, 12-14). 


EDVARDAS GUDAVIČIUS 


Popiežius Honorijus III prūsus suvokė kaip žiauriausius barbarus. Norėdamas 
pateisinti kryžiaus žygį prieš juos ir gauti karinės bei materialinės pagalbos šiam 
žygiui, prūsų žiaurumui įrodyti jis aprašė keletą jų papročių. Tačiau neatrodo, 
kad tie papročiai yra visai iš piršto laužti, nes juos mini ir kiti šaltiniai. Apie 
naujagimių (ypač mergaičių) skaičiaus ribojimą, kad ir neaiškiai, jau buvo 
užsiminta popiežiaus bulėje lenkų kunigaikščiui (1216-1217). Vėliau Kristburgo 


=:218= 


POPIEŽIAUS HONORIJAUS III 1218 METŲ BULĖ MAINCO ARKIVYSKUPUI 





taikos sutartyje (1249) prūsai pasižada „neišmesti“ ir “nežudyti“ vaikų. Apie 
galindų sumanymą žudyti naujagimes mergaites pasakoja Petras Dusburgietis. 
Dažnai šaltiniuose minimas ir belaisvių aukojimas dievams. Sunku patikėti, kad 
visos šios užuominos neturi realaus pagrindo, o yra išgalvotos norint parodyti 
baltų žiaurumą, kaip mano kai kurie istorikai (Jurginis, 1976, 19-32). Įvairiais 
laikotarpiais belaisvius dievams aukojo tiek rytiniai baltų kaimynai skitai 
(Įosaryp, Kannucros, Ilumosa, 1982, 122-123), tiek pietiniai - germanai 
(Tacitas, 1972, 10-11). Tačiau ši problema dar reikalauja tyrimo. 


NORBERTAS VĖLIUS 


Publikacijos: PUB, I, 1882, 20-21; CDP, I, 12-14; Mierzynski, 1892, 125 (fragm.); Mannhardt, 
1936, 38-39 (fragm.); Gudavičius, Nikžentaitis, 1987, 79-82 (lot. ir liet. k.). 

Literatūra: Mierzyūski, 1892, 125; Mannhardt, 1936, 38-39; Pakarklis, 1948a, 36-42, 47, 61 
85; Pamm, 1959, 121-122; LKK, 73-74; Powierski, 1969, 198-204; 1968, 136-137. 

Tekstas iš: CDP, I, 12-14. 


PAPST HONORIUS III. FORDERT ZUR 
BEISTEUER FUR DEN BISCHOF CHRISTIAN 
VON PREUSSEN AUF, THEILS UM DIE ZUM 

TODE BESTIMMTEN TOCHTER DER PREUSSEN 
LOSZUKAUFEN, THEILS UM PREUSSISCHE 
KNABENSCHULEN EINZURICHTEN 
den 15. Juni 1218 


Honorius III. Venerabili fratri Maguntino Archiepiscopo et Suffraganeis eius 
salutem etc. In Pruscie partibus populus est a fide prorsus exorbitans et plus 
guam bestiali deditus feritati, gui, ut ea faciant, gue non conveniunt, inter alia 
multa, gue de ipsorum immanitate feruntur, guotcumgue feminini sexus mater 
pariat, perimunt preter unam, tamguam domino velint in propagatione humani 
generis obviare; passim et sine verecundia plures eorum prostituunt filias, et 
uxores ac captivos immolant diis suis, intingentes gladios et lanceas, ut 


=219— 


TRYLIKTAS AMŽIUS 





prosperam fortunam habeant, in sanguine predictorum; gentem etiam illam, 
guam de medio ipsorum misericors Dominus, gui neminem vult perire, ad 
agnitionem veritatis adduxit, in fidei nostre contemptum novis et intolerabilibus 
exactionibus inguietant, multiphariam, molientes eos de tenebris erutos ad 
tenebras persecutionibus revocare. Porro venerabilis frater noster... Episcopus 
Pruscie, ac alii, gui per Dei gratiam guasdam ibi construxerunt Ecclesias, 
abhominantes impietatem huiusmodi et eorum gui de novo ad Christum 
venerunt angustias miserantes, et ut ibidem fidei possit negotium promoveri, 
statuerunt, si tamen sibi suppetant facultates, necandas comparare puellas, ut 
educantes easdem lucrifacere possint Christo, ac ibi scolas Prutenorum instituere 
puerorum, gui, ut gens illa convertatur ad fidem, addiscant efficacius guam 
advene predicare, ac evangelizare Dominum Ihesum Christum. Volentes etiam 
Episcopus et alii predicti subvenire fidelibus tribulatis, illorum presertim instanter 
implorant auxilium ad resistendum barbare nationi, gui nondum Crucis 
signaculum receperunt nec disponunt suis humeris illud affigere in terre predicte 
subsidium profecturi, et gui signo Crucis accepto viribus et facultatibus iisdem 
non suppetentibus non possunt exegui vota sua. Cum igitur hic se causa ingerat 
pietatis, a gua nullus se potest habens spem Domini excusare, Universitatem 
vestram monemus et obsecramus in Domino, guatinus viris discretis Deum 
timentibus vestre iurisdictioni subiectis in remissionem peccaminum iniungatis, 
ut ipsi, pro Deo sancte predicationis officium assumentes, diocesium vestrarum 
pauperes et debiles Cruce signatos, cum guibus duximus dispensandum, vota 
peregrinationis eorum in succursum fidelium de Pruscia commutando, nec non 
predictos efficaciter moneant et inducant, ut saltem accepto calice salutari 
retribuant aliguid illi, gui pro eis tradidit semetipsum, accedentes ad Pruscie 
partes iuxta Episcopi memorati consilium, pro plantatione novella fidei Christiane 
tam spiritualibus armis gum materialibus pugnaturi, tam eis guam illis, gui 
aliguos illuc in suis mittent expensis, vel ad eorum subventionem de suis 
facultatibus ministrabunt, concessa per nos iuxta guantitatem subsidii et 
devotionis affectum venia peccatorum, secundum guod transituris Ierosolimam 
indulgetur, omnes etiam prudenter hortentur, ut elemosinam amplexantes, gue 
iuxta sapientis edictum super scutum potentis, et super lanceam adversus 
inimicum pugnabit, extinguens peccatum, veluti agua ignem, ad redimendas et 
educandas puellas easdem, nec non ad puerorum predictorum doctrinam et 
facultatibus sibi datis a Domino subventionis manum eis tam pie porrigant, guam 
libenter, ita guod ipsi guibus id in remissionem vobis iniungimus peccatorum, 
centuplum in via, et vitam eternam in patria conseguantur. Datum Rome apud 
Sanctum Petrum decimo septimo Kalendas Julii Anno secundo. 


— 220 — 


POPIEŽIAUS HONORIJAUS III 1218 METŲ BULĖ MAINCO ARKIVYSKUPUI 





In eumdem modum scriptum est ... Magdeburgensi Archiepiscopo et 
suffraganeis eius, ... Archiepiscopo Coloniensi et suffraganeis eius, ... 
Salezburgensi Archiepiscopo et suffraganeis eius, ... Gnesnensi et suffraganeis 
eius, ... Lundensi et suffraganeis eius, et Episcopo Caminensi, Bremensi et 
suffraganeis eius, ... Treverensi et suffraganeis eius. 


POPIEŽIUS HONORIJUS III RAGINA 
PAREMTI PRŪSIJOS VYSKUPĄ KRISTIJONĄ, 
KAD BŪTŲ IŠPIRKTOS MIRTI PASMERKTOS 

PRŪSŲ DUKROS IR ĮKURTOS MOKYKLOS 
PRŪSŲ BERNIUKAMS 
1218 birželio 15 


Honorijus III garbingiesiems broliams Mainco arkivyskupui ir jo sufraganams 
siunčia pasveikinimą ir t. t. 

Prūsijos kraštuose žmonės yra tiesiog nuklydę nuo tikėjimo ir žiauresni už 
žvėris. Pagonys, darydami daugel netinkamų dalykų, be kita ko, kas yra pasako- 
jama apie jų baisumą, žudą visus motinų pagimdytus moteriškos lyties kūdikius, 
palikdami tik vieną. Tuo lyg norėtų pasipriešinti Viešpačiui ir neleisti plisti 
žmonių giminei. Daugelis jų visur ir visai nesidrovėdami verčia savo dukteris ir 
žmonas paleistuvauti, o belaisvius, kad susilauktų sėkmės, aukoja savo dievams, 
šlakstydami savo kalavijus ir ietis jų krauju. Žmones, kuriuos gailestingasis 
Viešpats, nenorėdamas niekieno pražūties, ištraukė iš jų tarpo ir leido pažinti 
tiesą, jie, niekindami mūsų tikėjimą, vargina naujais ir nepakenčiamais 
kankinimais ir stengiasi persekiojimais vėl grąžinti tamsybėn, tik ką iš tamsybės 
ištrauktus. Toliau - garbingasis mūsų brolis Prūsijos vyskupas ir kiti asmenys, 
kurie Dievo malone ten pasistatė bažnyčias, baisisi tokių nedorybių ir gailisi tų 
prispaustų žmonių, kurie vėl grįžo prie Kristaus. Kad ten galėtų būti skleidžiamas 
tikėjimas, jie nutarė, jei tik būtų pakankamai lėšų, surinkti nužudymui skirtąsias 
mergaites, kad išauklėję galėtų laimėti jas Kristui. Taip pat jie nutarė įsteigti ten 
prūsų berniukų mokyklų, kad jie sėkmingiau negu ateiviai galėtų išmokti skelbti 
Viešpatį Jėzų Kristų ir atversti tą tautą į tikėjimą. Vyskupas ir kiti aukščiau 
paminėtieji asmenys nori padėti prispaustiems tikintiesiems. Pagalbos 


- 221 -— 


TRYLIKTAS AMŽIUS 





pasipriešinti šiai barbariškai tautai be paliovos prašo, ypač tų, kurie dar negavo 
kryžiaus ženklo ir neketina jo prisisiūti prie savo pečių, kad pagelbėtų minėtajai 
žemei, taip pat ir tų, kurie, gavę kryžiaus ženklą, negali įvykdyti savo įžadų dėl 
silpnos sveikatos ar neturėdami tam lėšų. Čia iškyla dievobaimingumo klausimas, 
ir nuo jo atsisakyti negali nė vienas, kas turi Viešpaties dvasią. Todėl jus visus 
per Viešpatį įspėjame ir prašome parinkti dievobaimingus jūsų valdžioje esančius 
vyrus, taip pat prašome suteikti jiems nuodėmių atleidimą su sąlyga, kad jie 
imtųsi šventųjų pamokslų vardan Dievo pareigos. Jūsų diecezijų neturtingiesiems 
ir silpnos sveikatos kryžiaus ženklu pažymėtiems žmonėms, kuriuos esame 
nutarę atleisti, - žygio įžadus jie tegu pakeičia į paramą Prūsijos tikintiesiems. 
Taip pat tegu jie paragina ir tepavadovauja anksčiau minėtiesiems, kad, jie, gavę 
išganymo taurę, bent šiek tiek atsilygintų tam, kuris pats save paaukojo už juos, 
ir vyktų minėtojo vyskupo patarimu į Prūsijos kraštus kovoti dėl ten naujo 
krikščionių tikėjimo atžalyno tiek dvasiniais, tiek ir žemės ginklais. Tiek tiems, 
tiek aniems, kurie pasiųs ten žmonių savo kaštu arba suteiks pagalbą iš savo 
išteklių, mūsų yra suteiktas nuodėmių atleidimas atsižvelgiant į pagalbos dydį 
ir pamaldumo jausmą, lygiai toks pat, koks yra suteikiamas vykstantiems į 
Jeruzalę. Taip pat jie teragina visus duoti aukas išpirkti ir išauklėti mergaitėms, 
taip pat išmokyti minėtiems berniukams ir ištiesti pagalbos ranką, gausiai ir 
dievobaimingai, pagal išteklius, jiems Viešpaties skirtus. Šios aukos, kaip sakė 
išminčius, naikindamos nuodėmę kaip vanduo ugnį, kovos su priešu geriau už 
galingųjų skydus ir ietis. Taigi jūs, kuriems už tai davėme galią suteikti nuodėmių 
atleidimą, šimteriopą gausite atlyginimą kelionėje ir amžiną gyvenimą [Dievo] 
tėvynėje. 

Duota Romoje, prie šv. Petro, birželio mėnesio 15 dieną, [mūsų] [popiežiavimo] 
antraisiais metais. 

Toks pat raštas yra nusiųstas Magdeburgo arkivyskupui ir jo sufraganams, 
Kelno arkivyskupui ir jo sufraganams, Zalcburgo arkivyskupui ir jo sufraganams, 
Gniezno arkivyskupui ir jo sufraganams, Lundo arkivyskupui ir jo sufraganams, 
Kamenio vyskupui, Brėmeno arkivyskupui ir jo sufraganams, Tryro arkivyskupui 
ir jo sufraganams. 


Vertė LEONAS VALKUNAS 


- 222 - 


OLIVERIS PADERBORNIETIS 
? — apie 1225-1227 


OLIVERUS VON PADERBORN 


Oliveris Paderbornietis (Oliverus von Paderborn) vienas pirmųjų kronikininkų, 
kuris vokiečių užkariavimus Pabaltijyje priskyrė krikščionybės skleidimo 
kampanijai. Apie 1220 metus jis parašė veikalą Šventosios žemės karalių istorija 
(Historia regum terrae sanctae) (Mannhardt, 1936, 39). Tuo metu Oliveris buvo 
Kelno scholastas (mokyklos vadovas), vėliau jis tapo Paderborno vyskupu ir 
šv. Sabinos vienuolijos kardinolu. Jis kvietė į kryžiaus žygius savo gimtosios 
Vestfalijos ir Fryzijos žmones (Mannhardt, 1936, 39; Wattenbach, 1866, 501). Kaip 
ir kitose to meto kronikose, Šventosios žemės karalių istorijoje, matyt, buvo 
panaudoti laiškai ir pasakojimai apie kryžiaus žygius (tarp jų ir Pabaltijyje). 
Wilhelmas Mannhardtas daro teisingą išvadą, kad tai labiau iš Livonijos, o ne iš 
Prūsijos ateinanti informacija (Mannhardt, 1936, 39). Tuomet ir vėliau Livonijos 
bei Prūsijos kontaktai nebuvo labai glaudūs. Tai atsispindi ir Oliverio Pader- 
borniečio veikaluose. Antai Šventojo karo istorijoje po Palestinos kryžiaus žygių 
aprašymo trumpai rašoma apie Prūsijos įvykius, užsimenama apie Danijos 
karaliaus Valdemaro II veiksmus, tačiau Hermannas von Salza supainiojamas 
su Hermannu Balcke (Belli sacri, 1549, 189). 


EDVARDAS GUDAVIČIUS 


Oliveris Paderbornietis Šventosios žemės karalių istorijoje užsiminė ne tik apie 
baltų (latvių, prūsų), bet ir finougrų (estų, lyvių) tikėjimus. Tačiau jo pastabos 
bendro pobūdžio, be detalių, ir beveik neįmanoma nustatyti, kurios genties 
tikėjimais jos daugiau paremtos. Wilhelmas Mannhardtas mano, kad turimi 
galvoje labiau Livonijos, su kuria vokiečiai palaikė glaudesnius ryšius, o ne 
Prūsijos tikėjimai (Mannhardt, 1936, 39). Nors pastabose visai neužsimenama apie 
lietuvius, Antonis Mierzynskis, atrodo, linkęs informaciją priskirti ir lietuviams, 
nes šio šaltinio komentarą, kuriame apžvelgia visų baltų mitinį gamtos suvokimą, 
vadina „pastabomis apie lietuvių požiūrį“ į žemės prigimtį (Mierzynski, 1892, 
51-88). Iš to, kaip tikėjimai aprašomi (garbinamos dievybės vadinamos graikiškais 
ir romėniškais vardais), matyti, kad Oliveriui Paderborniečiui geriau buvo 


= 223 


TRYLIKTAS AMŽIUS 





pažįstama graikų ir romėnų, o ne tautų, apie kurias jis rašo, religija. Pirmasis 
šaltinis, teikęs jam informacijos apie lyvių, estų ir prūsų tikėjimus, reikia manyti, 
buvo popiežiaus Inocento III (jis minimas Paderborniečio veikale) bulė, kurioje 
labai glaustai buvo suformuluota gamtinė Livonijos tautų religijos prigimtis 
(„Dievui prideramą garbę teikė kvailiems gyvuliams, lapuotiems medžiams, 
skaidriems vandenims, žaliuojančioms žolėms ar nešvarioms dvasioms“, žr. šios 
knygos p. 203). Oliveris Paderbornietis tarsi konkretina abstrakčius popiežiaus 
bulės teiginius: vietoj lapuotų medžių garbinimo mini graikiškąsias (ir romėniš- 
kąsias) medžių, miškų deives (driades, amadriades, napėjas), vietoj šaltinių 
garbinimo — umides, vietoj žaliuojančių žolių — satyrus ir faunus. Jis pateikia 
daugiau žinių negu yra popiežiaus bulėje: užsimena, kad pagonys nekirsdavo 
medžių šventuose miškeliuose, kad garbino kalnus, kalvas, uolas ir slėnius. 
Išvardyti atskiras dievybes vietoj popiežiaus minimų gamtos objektų ir dar 
paminėti kitų gamtos objektų garbinimą galėjo paskatinti arba pažintis su graikų 
ir romėnų mitologija, arba papildoma, tikriausiai iš amžininkų gauta informacija 
apie baltų tikėjimus. Tačiau ši nauja informacija gana nereikšminga, ja nereiktų 
grįsti baltų religijos ir mitologijos gamtiškumo, kaip yra darę kai kurie šios teorijos 
šalininkai (Alexanderis Brūckneris, Petras Klimas, Zenonas Ivinskis, Juozas 
Jurginis ir kt.). 


NORBERTAS VĖLIUS 


Publikacijos: Toeppen, 1861, 241 (fragm.); Mierzynski, 1892, 51 (fragm.); Mannhardt, 1936, 
39 (fragm.). 

Literatūra: Wattenbach, 1866, 501; Mierzynski, 1892, 51-88; Mannhardt, 1936, 39. 

Tekstas iš: Toeppen, 1861, 241. 


HISTORIA REGUM TERRAE SANCTAE 
61220 


Temporibus ejusdem pontificis [Innocentii III] populus aguilonaris, gui 
ambulabat in tenebris, vidit lucem magnam catholicae fidei. Nam gens Livonum, 
Estonum, Prutonum variis erroribus delusa, ignorans dei filium et incarnati verbi 
mysterium, numina gentilium colebat, Dryades, Amadryades, Oreades, Napeas, 


— 224 — 


OLIVERIS PADERBORNIETIS 





Humides [Naides?], Satyros et Faunos. Sperabat enim super lucos, guos nulla 
securis violare praesumsit, ubi fontes et arbores, montes et colles, rupes et valles 
venerabantur, guasi aliguid virtutis et auspicii reperiri possit in eis; nunc autem 
sanam doctrinam secuta, ad episcopum et pastorem animarum suarum conversa 
Jesum Christum, pontificibus suis obediens ecclesias aedificat et freguentat, 
legibus Christianis pro magna parte subjecta. 


ŠVENTOSIOS ŽEMĖS KARALIŲ ISTORIJA 
apie 1220 


To paties popiežiaus [Inocento III] laikais šiaurės žmonės, klaidžiojantys 
tamsoje, pamatė didelę katalikų tikėjimo šviesą. Mat lyvių, estų, prūsų tautos, 
iškrypusios iš kelio dėl visokių klaidų, nepažindamos Dievo Sūnaus ir 
įsikūnijusio žodžio misterijos, ėmė garbinti stabmeldžių dievybes: driades, 
amadriades, oreades, napėjas, umides (najades?), satyrus ir faunus. Jie pasitikėjo 
miškeliais, kurių nė vienas kirvis nedrįso paliesti ir kuriuose šaltiniai ir medžiai, 
kalnai ir kalvos, uolos ir slėniai buvo garbinami, tarsi šie būtų galėję narsumo ir 
vilties jiems suteikti; o dabar laikosi sveikojo mokymo, atsigręžę į vyskupą ir 
savo sielų ganytoją Jėzų Kristų, pakluso savo kunigams, stato ir lanko bažnyčias, 
paiso krikščioniškų reikalavimų. 


Vertė LEONAS VALKŪUNAS 


=225-— 


POPIEŽIAUS GRIGALIAUS IX 
1232 METŲ SAUSIO 23 DIENOS BULĖ 


1230 metais į Pavyslį atsikraustė pirmasis kryžiuočių būrys (LKK, 75). Prasidėjo 
naujas misijinių karų prieš prūsus etapas. Vokiečių ordinas buvo nuolat prūsams 
gresianti karinė jėga, jo įsikūrimas Kulmo žemėje reiškė ir vokiečių feodalų 
nuolatinės agresijos prieš Pabaltijo tautas pradžią (Zajączkowski, 1935, 8). Ta 
proga ir popiežiaus kurijai atsirado galimybė suaktyvinti veiklą: Povilas Pakarklis 
vien 1230-1236 metais priskaičiuoja penkiolika popiežiaus bulių prieš baltų gentis 
(Pakarklis, 1950, 62). Viena iš jų yra aptariamoji bulė. 

Bulėje kalbama apie prūsų žiaurumus. Galbūt čia spalvos ir sutirštintos 
(nepamirština, kad bulė buvo kurstomoji), bet nekelia abejonių abipusis 
kovojančiųjų pusių įniršis. Ir šiuo atveju pirmiausia reikia kalbėti apie kryžiuočių 
žiaurumą, sukėlusį atitinkamą puolamų prūsų reakciją. 


EDVARDAS GUDAVIČIUS 


Su senąja prūsų religija susijęs teiginys, kad prūsai demonams (dievams?) 
aukoja gėlėmis vainikuotas merginas. Tas argumentas turėjo parodyti ne- 
žmonišką prūsų žiaurumą ir kuo daugiau tikinčiųjų patraukti į organizuojamą 
prieš prūsus kryžiaus žygį. Tačiau dėl teiginio tikrumo kyla abejonių. Kituose 
šaltiniuose toks merginų aukojimo būdas neminimas. Kita vertus, šaltiniai rodo, 
kad gėlių vainikas baltų kraštuose buvo mitologiškai įprasmintas. Iki pat XX 
amžiaus kalendoriniuose (pavyzdžiui, joninių) ir šeimos (vestuvių, laidotuvių) 
papročiuose jis išliko kaip vienas iš svarbiausių ritualinių atributų (Lietuvių 
etnografijos bruožai, 1964, 489-491, 515, 548). O paprotys mirusias merginas laidoti 
su gėlių (rūtų) vainikėliais leidžia manyti, kad kažkada vainikuotos jos galėjo 
būti aukojamos ir dievams (plg. vainikuotų merginų aukojimą graikų, romėnų 
ir kitų tautų dievams). 


NORBERTAS VĖLIUS 


Publikacijos: PUB, I, 1882, 66-67; Mierzynski, 1892, 126 (fragm.); Mannhardt, 1936, 40 
(fragm.). 


— 226 — 


POPIEŽIAUS GRIGALIAUS IX 1232 METŲ SAUSIO 23 DIENOS BULĖ 





Literatūra: Kętrzynski, 1903, 160-161; Tymieniecki, 1935; Mannhardt, 1936, 39-40; Matusas, 
1940, 9-10; Pakarklis, 1948a, 36-42, 47, 61-85; Wlodarski, 1971, 20-22. 
Tekstas iš: PUB, I, 1882, 66-67. 


GREGORII PAPAE IX EPISTOLA 
ENCYCLICA DE STATU PRUSSIAE AD 


PRAESULES BOHEMIAE 
23 Januarii 1232 


Gregorius etc. [...] Ex literis sane venerabilium fratrum nostrorum... 
Mazoviensis, ...Wladizlaviensis et ... Wratislaviensis episcoporum et capitulorum 
suorum, necnon prudentium virorum relatu percepimus, guod pagani Pruteni 
verum deum et dominum Jesum Christum agnoscere respuentes, ultra decem 
millia villarum in Pruscie confinio positarum, claustra et ecclesias plurimas 
combusserunt. Ouare ad cultum divini nominis preterguam in silvis, in guibus 
multi de fidelibus latitant, locus hodie non habetur. Ipsi etiam plures guam viginti 
millia christianorum in occisione gladii posuerunt et ignominiosa morte 
dampnarunt, et adhuc de fidelibus ultra guingue millia detinentes in compede 
servitutis, religuos habitatores Mazovie, Cuiavie et Pomeranie instanter perdere 
moliuntur; iuvenes, guos capiunt, continuis et horrendis laboribus consumendo, 
virgines pro ridiculo floribus coronatas in ignem demoniis immolant, senes 
occidunt, pueros necant, guosdam infigendo verubus, guosdam ad arbores 
allidendo. Ouid ultra? Ipsi ferarum more humanum sanguinem sitientes, in 
contumeliam creatoris, guem multi eorum post receptam baptismi gratiam 
religuerunt, luci tenebras preferendo, illa fidelibus infligunt iacula tormentorum, 
guae stuporem afferunt cogitata, et potius fletus materiam offerunt guam relatus. 
Et licet dil[ecti] fil[ii], fratres hosp[italis] S. Marie Teuton[icorum] Jerosol[ymitani] 
proreverentia Jesu Christi, cuius se obseguio devoverunt, assumpserint in Pruscie 
partibus negotium fidei ex animo proseguendum, cum guibus deus 
misericorditer operatur, reprimendo per eos impetum barbare a feritatis, guia 
tamen ad tam arduum negotium sufficere per se negueunt et egent fidelium 
subsidiis adiuvari: universitatem vestram monemus et obsecramus in domino, 
in remissionem vobis peccaminum iniungentes, guatinus, assumpto sancte 
praedicationis officio propter deum, pauperum et debilium crucesignatorum in 


- 227 -— 


TRYLIKTAS AMŽIUS 





regno Boemie, cum guibus duximus dispensandum, vota peregrinationis in 
succursum praedictorum fidelium commutetis, et tam eos guam alios fideles in 
regno constitutos eodem ad nimiam caritatem, gua Christus nos dilexit et diligit, 
respectum habere et ei retribuere aliguid pro omnibus, gue tribuit ipse illis, 
monitis et exhortationibus vestris secundum datam vobis a deo prudentiam 
informetis diligenter et sollicite, postulantes, ut ipsi redempti pretio glorioso, in 
guos tanguam viros christianos et catholicos cadere obprobria exprobrantium 
Christo debent, se viriliter et potenter accingant, tamguam zelum dei habentes 
ad vindicandum iniuriam crucifixi et ad liberandum proximos de manibus 
paganorum, profecturi et acturi secundum fratrum consilia predictorum, ita guod 
etipsis premium debeatur eternum, et infideles non possint, guod impune Christi 
nomen impugnaverint, gloriari. 


POPIEŽIAUS GRIGALIAUS IX 
ENCIKLINIS LAIŠKAS BOHEMIJOS 
VALDOVAMS APIE PRŪSIJOS PADĖTĮ 
1232 sausio 23 


Grigalius ir t. t. [...] Iš mūsų gerbiamų brolių Mazovijos, ...Vloclaveko ir 
„Vroclavo vyskupų laiškų ir jų kapitulos narių, labai protingų vyrų, pranešimo 
sužinojome, kad pagonys prūsai, atsisakydami pripažinti tikrąjį Dievą ir Viešpatį 
Jėzų Kristų, sudegino daugiau kaip dešimt tūkstančių Prūsijos pasienyje esančių 
dvarų, pilių ir daug bažnyčių. Todėl šiandien ten nėra kitos vietos Dievo vardo 
garbinimui, išskyrus miškus, kuriuose slapstosi daugelis tikinčiųjų. Mat anie 
išžudė kardais daugiau kaip dvidešimt tūkstančių krikščionių, pasmerkdami 
juos nešlovingai mirčiai, ir iki šiol daugiau kaip penkis tūkstančius tikinčiųjų 
laiko vergijos pančiuose, kitus Mazovijos, Kujavijos (Cuiavie) ir Pamario 
(Pomeranie) valdytojai atkakliai planuoja pražudyti. Sugautus jaunuolius pribaigia 
nuolatiniais pasibaisėtinais darbais, merginas tarsi pajuokai gėlėmis vainikuotas 
aukoja demonams sudegindami, senius užmušinėja, vaikus žudo, kai kuriuos 
persmeigdami ietimis, kai kuriuos trenkdami į medžius. Kas toliau? Patys, tarsi 
žvėrys siurbdami žmogaus kraują, įžeisdami Sutvėrėją, kurį daugelis, gavę krikšto 
malonę, apleido, tamsybes labiau vertindami už šviesą, tikintiesiems smeigia 


— 228 — 


POPIEŽIAUS GRIGALIAUS IX 1232 METŲ SAUSIO 23 DIENOS BULĖ 





tas kankinimo ietis, apie kurias pagalvojus ima siaubas ir kurios greičiau teikia 
pagrindo verksmui negu pasakojimui. Ir nors mylimi sūnūs, Jeruzalės Teutonų 
Sv. Marijos broliai, gerbdami Jėzų Kristų, nuolankiai jam atsidavę, nuoširdžiai 
ėmėsi skleisti tikėjimą, o su jais gailestingai triūsa Dievas, jų jėgomis atremdamas 
barbariško žiaurumo puolimą, tačiau kadangi jie vieni neįstengia pabaigti tokio 
karštai pradėto žygio, stokoja tikinčiųjų pagalbos ir paramos, raginame [tai daryti] 
visus ir prisaikdiname Viešpačiu, atleisdami jūsų nuodėmes. Kadangi Bohemijoje 
yra vargšų ir luošių, pažymėtų kryžiaus ženklu, su kuriais mes atsiskaitėme, tai 
jūs, Dievo garbei prisiėmę švento pranašavimo pareigą, klajonių maldas 
pakeiskite pagalba minėtiems tikintiesiems ir tiek juos, tiek kitus karalystėn 
paskirtus tikinčiuosius apgaubkite ypatinga meile, kuria Kristus mus mylėjo ir 
tebemyli, ir jam atsimokėkite šiuo tuo už visa tai, kuo jis aniems užmokėjo. 
Skatinkite ir raginkite, kiek tik leidžia jums Dievo duotas protas, stropiai ir uoliai 
praneškite, reikalaudami, kad garbingai atpirktieji, kurie, kaip krikščionys ir 
katalikai, yra atsakingi dėl Kristaus šmeižėjų, vyriškai ir garbingai juostųsi, lyg 
turėdami Dievo raištį, atkeršyti už Nukryžiuotajam padarytą skriaudą ir išlais- 
vinti artimuosius iš pagonių rankų, padėdami ir veikdami pagal minėtųjų brolių 
paliepimus taip, kad ir jiems būtų skirtas amžinas atpildas, ir netikėliai negalėtų 
girtis, jog nebaudžiamai puolė Kristaus vardą. 


Vertė DALIA DILYTĖ 


— 229 — 


BALTRAMIEJUS ANGLAS 
apie 1190-po 1250 


BARTHOLOMAEUS ANGLICUS 


Baltramiejus Anglas (Bartholomaeus Anglicus) - vienas žymesniųjų vidurinių 
amžių enciklopedistų. Žinios apie jo gyvenimą ir veiklą negausios ir dažnai 
prieštaringos. Gimė jis Anglijoje, spėjama, kad iš pradžių mokėsi Oksforde. Vėliau 
didesniąją gyvenimo dalį praleido kontinente: mokėsi Prancūzijoje — Šartre 
(Chartres), o nuo 1225 metų - Paryžiuje, kur įstojo į pranciškonų ordiną. Nuo 
1230 (ar 1231) metų iki mirties gyveno Magdeburge, čia dėstė teologiją. 

Svarbiausias Baltramiejaus Anglo veikalas — Apie daiktų savybes (De proprietatibus 
rerum) - devyniolika knygų, parašytų apie 1240 metus. Tai vienas populiariausių 
vidurinių amžių informacijos sąvadų. Išliko per devyniasdešimt jo rankraščio 
nuorašų, 1470-1609 metais išėjo daugiau kaip 75 leidimai bei vertimai į anglų, 
ispanų ir prancūzų kalbas. Nežinoma, kad Baltramiejus Anglas būtų lankęsis 
Pabaltijo kraštuose. Jo žinios apie baltus, išdėstytos aprašomų kraštų abėcėlės 
tvarka penkioliktoje veikalo knygoje Apie provincijas (De provinciis), matyt, 
sukompiliuotos iš įvairių šiandien ne taip lengvai nustatomų šaltinių, taip pat iš 
nuogirdų, Europoje plitusių gandų apie nekrikščioniškus kraštus. 

Veikalas seniau buvo klaidingai priskiriamas kitam autoriui — Baltramiejui 
Glanviliečiui (Bartholomaeus de Glanvilla, ?-1360), pranciškonui, taip pat kilusiam 
iš Anglijos. 


JUOZAS TUMELIS 


Apie baltų paprotį deginti mirusiuosius jau buvo užsiminta Wulfstano, tačiau 
neatrodo, kad Baltramiejus Anglas ankstesniais šaltiniais būtų naudojęsis. Jis 
pateikė svarbių šio papročio detalių, kurių nemini kiti autoriai (kad mirusieji 
deginami aprengti naujais drabužiais kartu su gyvuliais, tarnais ir tarnaitėmis, 
kad buvo tikima, jog po mirties jie pateks į džiaugsmo ir amžino gyvenimo šalį). 
Vėliau nepriklausomai nuo Baltramiejaus Anglo mirusiųjų deginimo paprotį 
panašiai yra aprašę kiti šaltiniai (žr. mitologinę anotaciją prie Wulfstano, p. 164— 
165). Tai patvirtina jo žinių teisingumą. Paprotys kartu su mirusiuoju laidoti jo 
artimuosius, tarnus bei tarnaites buvo įprastas ne tik baltų kaimynų (skitų, slavų, 


— 230 — 


BALTRAMIEJUS ANGLAS 





germanų) teritorijose, bet ir daugelyje kitų pasaulio kraštų: Egipte, Tarpupyje, 
Rytų Europoje, Kinijoje, Amerikoje (KpaukoBckui, 1939; /Įosaryp, KannucTos, 
Ilmnuosa, 1982, 126-127, 311). 

Baltramiejus Anglas pirmasis pateikė vieno iš baltų etnonimų - Semigallia — 
etimologiją - legendos apie žiemgalių kilmę nuotrupą; joje sakoma, esą žiemgaliai 
kilę iš vietinių gyventojų ir ateivių galų. Vėliau buvo užrašyta daugiau ir labiau 
išplėtotų pasakojimų apie įvairių baltų genčių (lietuvių, prūsų) kilmę (Lauryno 
Blumenau, Jono Dlugošo, Laoniko Chalkokondylo, Pilypo Kalimacho, Erazmo 
Stellos, Simono Grunau, Jono Maleckio ir kitų autorių raštuose). Pasakojimai 
(mitai) apie genčių ir jų žynių, kunigaikščių, karalių kilmę, matyt, buvo 
populiarūs baltų kraštuose. Jie buvo paremti tolimos praeities atsiminimais apie 
protėvių (visų indoeuropiečių ir baltų) migraciją, atsikraustymą į naująsias žemes 
irjų apgyvenimą, taip pat ne tokiais senais įspūdžiais apie kitų tautų kraustymąsi, 
jų antplūdžius ir asimiliaciją. 

Mitologiniu požiūriu įdomus ir Baltramiejaus Anglo teiginys apie menų bei 
amatų klestėjimą Semboje - tai patvirtina ir archeologijos duomenys (Gimbutienė, 
1958). Šie užsiėmimai tiek Senosios Europos, tiek indoeuropiečių gentyse buvo 
siejami su Žyniais. 

Baltramiejaus Anglo informacija baltų religijos ir mitologijos tyrinėtojų dar 
beveik visai nepanaudota. 


NORBERTAS VĖLIUS 


Publikacijos: Bartholomaeus Anglicus, 1609; 1975. XV-XVI amžiaus leidimus ir vertimus 
žr.: GW, 411-427 (Nr. 3402-3425); IA, 221-222 (nr. 113. 592-113. 608) ir kt. 

Literatūra: Steele, Morris, 1910; Spekke, 1935, 92-93; Michaud-Ouantin, 1966; MarysoBa, 
1978; Anznuūckue cpe0neBeKO6016 ucmounuKu, 1979, 69-96. 

Tekstas iš: Bartholomaeus Anglicus, 1609, 669-670, 694, 699. 


—231- 


TRYLIKTAS AMŽIUS 





DE PROPRIETATIBUS RERUM 
c. 1240) 


De Lectonia. Lectonia Scithiae est prouincia, cuius populi Lectimi sunt uocati, 
homines robusti et fortes, bellicosi et feroces. Est autem Lectonia regio, cuius 
gleba est fructifera, palustris in multis locis et ualde nemorosa, fluminibus et 
aguis irrigua, feris et pecudibus ualde plena. Nemoribus et paludibus est munita, 
paucas habens alias munitiones praeter flumina, nemora et paludes. Et ideo in 
aestate uix potest illa regio expugnari, sed solum in hieme, guando aguae et 
flumina congelantur. 

De Liuonia. Liuonia est eiusdem regionis et ideomatis prouincia specialis, 
guae longo maris Occeani interiectu a finibus Germaniae est diuisa, cuius incolae 
Liuones antiguitus uocabantus, guorum ritus fuit mirabilis anteguam a cultura 
daemonum ad unius Dei fidem et cultum per Germanicos congerentur. Nam 
deos plures adorabant, prophanis et sacrilegis sacrificiis responsa a daemonibus 
exguirebant, auguriis et diuinationibus serviebant. Mortuorum cadauera tumulo 
non tradebant, sed populus facto rogo maxime usgue ad cineres comburebant. 
Post mortem autem suos amicos nouis uestibus vestiebant et eis pro uiatico eius 
oues et boues et alia animantia exhibebent. Seruos etiam et ancillas cum rebus 
aliis ipsis assignantes una cum mortuo et rebus aliis incendebant, credentes sic 
incensos ad guandam uiuorum regionem feliciter pertingere et ibidem cum 
pecorum et seruorum sic ob gratiam domini combustorum multitudine felicitatis 
et vitae temporalis patriam inuenire. Haec patria tali errore daemonum 
antiguissimo tempore fascinata modo in parte magna cum multis regionibus 
subditis uel annexis diuina precedente gratia et cooperante Germanorum potentia 
creditur a predictis erroribus esse liberata. [...] 

De Sambia. Sambia Mesiae est prouincia in Europa, inferiori Scithia ibi locata 
guasi media inter Pratenos, Estenes, Osilianes, Liuones et Curones, gui omnes 
antiguitus Gothorum erant subditi potestati, ut narrat Varro similiter et 
Herodotus. Inhabitant liitora Occeani facientes promunctoria et sinus contra 
latera aguilonis, ut dicit idem. Est autem Sambia terra fertilis gleba et fruzum 
ferax, terra palustris et nemorosa, multis fluminibus et lacubus circumualata. 
Gens inter ceteras barbaras corpore elegans, mente audax, ingenio, arte et artificio 
alias naciones in circuito praeexcelens. [...] 

De Semigallia. Semigallia est prouincia modica ultra mare Balticum constituta, 
iuxta Osiliam et Liuoniam sita, in Asia [| = Mesia] inferiori, sic uocata guasi a 
Galatis ipsam occupantibus cum incolis terrae mixtis est inhabitata. Unde 


=:232- 


BALTRAMIEJUS ANGLAS 





Semigalli sunt dicti, gui ex Gallis, siue Galatis, et illis populis processerunt. Terra 
bona et fertilis in annona, in pascuis, in partis, sed gens barbara et inculta, aspera 
et saevera. [...] 


APIE DAIKTŲ SAVYBES 
apie 1240 


Apie Lietuvą. Lietuva yra Skitijos provincija, o jos žmonės vadinami lietuviais. 
Tai stotingi ir tvirti, karingi ir žiaurūs žmonės. Lietuva - derlingų žemių kraštas; 
daug kur ji pelkėta ir apžėlusi miškais, drėkinama upių ir ežerų, joje gausu žvėrių 
ir gyvulių. Miškai ir pelkės ją apsaugo; be upių, miškų ir pelkių, ji nedaug teturi 
kitų sutvirtintų vietų (gyvenviečių). Ir todėl vargu ar ši sritis gali būti užkariauta 
vasarą, nebent tik žiemą, kai upes ir kitus vandenis sukausto ledas. 

Apie Livoniją. Livonija yra tos pačios srities ypatinga provincija su savita 
kalba, ilga Okeano jūros įlanka atskirta nuo Germanijos. Jos gyventojai nuo seno 
vadinami lyviais. Kol germanai dar nebuvo jų išvadavę nuo demonų garbinimo 
ir nebuvo išmokę jų tikėti ir garbinti vieno Dievo, jų tikybinės apeigos buvo 
burtai; jie garbino daug dievų, nepašvęstomis ir šventvagiškomis aukomis 
kreipdamiesi į demonus ieškojo atsakymų, burtavo ir pranašavo. Mirusiųjų kūnų 
jie nelaidodavo - žmones laužuose sudegindavo į pelenus. Mirusius draugus 
jie aprengdavo naujais drabužiais ir kelionėn jiems įduodavo avių, jaučių bei 
kitų gyvulių. Tarnus bei tarnaites degindavo kartu su numirėliu ir jo turtais 
manydami, kad sudegintieji laimingai pasieks jų pramanytą gyvųjų šalį, kurioje 
kartu su visais gyvuliais ir tarnais, Viešpaties malone sudeginti, pateks į 
džiaugsmo ir amžino gyvenimo tėvynę. Pasakojama, kad tas kraštas, nuo 
seniausių laikų apimtas tokių šėtoniškų paklydimų, bent jau didesnioji jo dalis, 
taip pat daug pavaldžių arba užimtų vietovių, Dievo malonės ir germanų galybės 
dėka iš aukščiau išvardytų paklydimų išlaisvintas [...] 

Apie Sembą. Semba - Mezijos provincija Europoje; ji plyti žemutinėje Skitijoje, 
tarp prūsų, estenų, oziliečių, lyvių ir kuršių; visi jie, pasak Varono, taip pat 
Herodoto, nuo seno buvo pavaldūs gotams. Jie, kaip sako minėtasis Herodotas, 
gyvena Okeano pakrantėje, prie jo iškyšulių ir įlankų, priešais šiaurinį krantą. 
Semba yra derlingų dirvų ir gausių vaisių žemė, balota ir miškinga, juosiama 
daugelio upių ir ežerų. Jos žmonės, palyginti su kitais barbarais, gražaus 


= 233 


TRYLIKTAS AMŽIUS 





sudėjimo, narsūs; visas kitas kaimynes gentis jie pralenkia talentais, menais ir 
amatais. [...] 

Apie Žiemgalą. Žiemgala - nedidelė provincija, įsikūrusi už Baltijos jūros, 
netoli Ozilijos ir Livonijos, žemutinėje Mezijoje [1?]. Taip ji vadinama todėl, kad 
joje gyvena galatai, kurie ją užgrobė ir sumišo su šios žemės (vietiniais) 
gyventojais. Štai kodėl žiemgaliais vadinami tie, kurie kilo iš galų, arba galatų, ir 
vietinių žmonių. Žemė puiki ir derlinga, daug javų, ganyklų ir pievų, bet tos 
genties gyventojai tamsūs, grubūs ir žiaurūs. [...] 


Vertė JUOZAS TUMELIS 


—234— 


VOKIEČIŲ ORDINO 1249 METŲ 
TAIKOS SUTARTIS SU PAMEDĖS, 
VARMĖS IR NOTANGOS PRŪSAIS 


Vokiečių ordinas, remiamas Vokietijos ir Lenkijos feodalų, papirkdamas kai 
kuriuos prūsų vadus, įsitvirtino Kulmo žemėje ir pasiekė, kad 1236 metais 
Pamedė, 1241 metais ir Varmė, Notanga, net dalis Bartos davė Ordinui įkaitų ir 
pasidavė jo valdžiai. Prūsijoje buvo įvestos sunkios baudžiavinės prievolės, 
suvaržytos nuosavybės teisės, asmens laisvė. 1242 (ar 1243) metais Ordino 
užgrobtose žemėse kilo prūsų sukilimas. 

XIII amžiaus penktajame dešimtmetyje atkaklią prūsų kovą su Ordinu rėmė 
Lietuva, buvo sudaryta ir prūsų sąjunga su pamarėnais. Popiežiaus kurija ėmėsi 
priemonių, kad sustiprintų savo ir Ordino pozicijas Prūsijoje. 1247 metais iš 
Vokietijos į Prūsiją atvyko Ordino talkininkų, buvo atsiųstas naujas popiežiaus 
legatas Lenkijai, Prūsijai ir Pamariui - Jokūbas iš Liuticho (Liežo), vėliau tapęs 
popiežiumi Urbonu IV. Šio legato paveiktas, Pamario kunigaikštis Sventopelkas 
nutraukė bendradarbiavimą su prūsais ir 1248 metų lapkričio mėnesį sudarė 
taiką su Ordinu. 1248 metais prasidėjo vidaus kovos Lietuvoje (galbūt inspiruotos 
minėtų užsienio jėgų) ir buvo sudaryta tarptautinė koalicija prieš Mindaugo 
Lietuvos valstybę. 1249 metų vasario 7 dieną Pamedėje, neseniai (1247-1248) 
Ordino pastatytoje Kristburgo (dab. Dzežgonė) pilyje buvo pasirašyta taika tarp 
popiežiaus atstovo, Ordino vadovybės, Kulmo vyskupo ir Ordino didžiausius 
smūgius patyrusių Pamedės, Varmės ir Notangos prūsų atstovų. Tai buvo tąsa 
ginčų, derybų, kurias 1245 metais Lione su Ordinu vedė Sventopelkas ir prūsų 
atstovai. Kad įtvirtintų savo valdžią, Ordinas turėjo padaryti kai kurių nuolaidų. 
Dalis vakarų prūsų gavo laikiną atokvėpį, bet kova vėliau tęsėsi ir ypač sustiprėjo 
po Durbės mūšio (1260). 

1249 metų sutartis rodo, kad, priversti pripažinti Ordino valdžią, prūsai 
stengėsi kiek įmanoma apsisaugoti nuo Ordino savivalės, neteisėto žemės ir turto 
konfiskavimo, kryžiuočių teismo piktnaudžiavimų. Sutartis davė prūsų 
diduomenei tam tikrų garantijų: priėmusiems katalikų tikėjimą ir pareiškusiems 
Ordinui lojalumą buvo garantuota asmens laisvė, galimybė disponuoti savo turtu, 
tapti dvasininku, riteriu, naudotis teismų gynyba. Taigi prūsų diduomenė 
išsikovojo riterių luomo teises. Už tai prūsai turėjo atsižadėti savo ideologijos, 
papročių, turėjo atlikinėti sunkią karo tarnybą Ordinui ir kasmet statyti duoklę 
produktais (dešimtinę). Pirmojoje sutarties dalyje aptariami teisiniai turto 


— 235 — 


TRYLIKTAS AMŽIUS 





klausimai, antrojoje - atsisakymo nuo prūsų senovės papročių ir, kita vertus, - 
krikščionių tikėjimo, bažnytinių apeigų perėmimo klausimai. Antrojoje dalyje 
pateikiama autentiškos informacijos apie prūsų laidojimo apeigas, stabus, dievus, 
žynius. Iš sutarties skyrelių apie daugpatystę, perkamąsias jungtuves, tėvo teises 
matyti, kad Prūsijoje buvo nemaža patriarchalinės bendruomeninės santvarkos 
liekanų. Sutartyje yra duomenų apie Prūsijos teritorinį pasidalijimą, turtinę 
socialinę prūsų diferenciaciją, žymius prūsų statybinius pajėgumus. Remiantis 
sutartyje pateikta informacija apie prūsų visuomenę, galima padaryti išvadą, 
kad pagoniškas kraštas nebūtinai turėjo būti žemo visuomeninio ir politinio lygio. 

Pagrindinis iki XX amžiaus išlikęs sutarties tekstas — lotyniško originalo 
nuorašas, saugotas Karaliaučiaus archyve. 1679 metais Kristoforas Hartknochas 
sutartį paskelbė priede prie Petro Dusburgiečio kronikos. Šiai publikacijai buvo 
panaudoti lotyniškasis Gdansko nuorašas ir Elbingo bei Torunės tekstai vokiečių 
kalba. Vilniuje sutartis buvo paskelbta 1764 metais Motiejaus Dogelio parengtame 
Lenkijos ir Lietuvos aktų kodekse. Patikslintas pagal Karaliaučiaus archyvo tekstą 
variantas buvo paskelbtas Varmės aktų kodekse (1860) ir Prūsijos dokumentų 
rinkinyje (1882). 


ROMAS BATŪRA 


Ordino ir prūsų taikos sutartis - labai vertingas prūsų religijos ir mitologijos 
šaltinis. Tai išsamiausias (palyginti su ankstesniais) ir patikimiausias šaltinis, nes 
jame, kaip juridiniame akte, patvirtintame abiejų susitariančių pusių, buvo 
fiksuojami abiem pusėms gerai žinomi dalykai. Jame pakartojami jau senesniuose 
šaltiniuose paminėti teiginiai apie mirusiųjų deginimą kartu su žmonėmis, ginklais, 
paprotys turėti kelias žmonas, jas pirkti, pirmą kartą užsimenama apie mirusiųjų 
laidojimą kartu su žirgais, minimas stabo Kurkos ir kitų dievų garbinimas, žyniai 
tulisonys ir lygašonys. Iš visų prūsų garbinamų dievų sutartyje paminėtas tik vienas 
stabas Kurka, „kurį jie buvo įpratę kartą per metus, pririnkę vaisių, puošti ir garbinti 
kaip dievą“. Šio dievo išskyrimas, kaip jau yra užsiminęs Wilhelmas Mannhardtas, 
nereiškia, kad jis būtų buvęs vienintelis ir svarbiausias prūsų dievas, - tik dėl savo 
specifinio kulto jis, matyt, labiausiai buvo kritęs krikščionims į akis. Vėliau Kurką, 
kaip dievą, kuriam padedant žmonės apsirūpina maistu ir gėrimu, minėjo Simonas 
Grunau irjuo sekę Lukas Davidas, Kristoforas Hartknochas; daug su Kurkos kultu 
susijusių papročių nuotrupų ir savų samprotavimų pateikė Matas Pretorijus. 
Mannhardtas pirmasis Kurkos garbinimą susiejo su paskutinio javapjūtės pėdo 
papročiais, o šiuo vardu vadinamą dievybę laikė javų augimo, derlingumo dvasia 


— 236 — 


VOKIEČIŲ ORDINO 1249 M. TAIKOS SUTARTIS SU PAMEDĖS, VARMĖS IR NOTANGOS PRŪSAIS 





(Mannhardt, 1868, 13-19; 1936, 46). Šią dvasią prūsų kaimynai slavai ir germanai 
neretai įsivaizdavo vištos, gaidžio, vilko ir kitokio gyvūno pavidalu. Todėl ir 
patį Kurkos vardą buvo bandoma sieti su vištos ar gaidžio pavadinimais 
(Mannhardt, 1868; 1936, 46-48; Bielenstein, 1866, 99). Antonis Mierzynskis, iš 
esmės sutikdamas su Mannhardtu, Kurką laikė javų derlingumo dvasia, tačiau 
jos vardą siejo su pr. kūra, liet. kurti (Mierzynski, 1892, 94), Alexanderis Brūckneris 
Kurką laikė dieviškuoju kūrėju - kalviu (Tonopos, 1984, 314), Franciszekas 
Bujakas - javams kenkiančiu vilku demonu (Bujak, 1925, 29), Vladimiras 
Toporovas - javams kenkiančia dvasia (Tonopos, 1972, 306-307). Vėliau 
Toporovas, išsamiai išanalizavęs šį vaizdinį, padarė Mannhardto teiginiui artimą 
išvadą, kad Kurka „tikriausiai buvo vadinamas paskutinis javapjūtės pėdas, 
kuriame slėpėsi derlingumo dievybė“, ir, remdamasis kalbos bei mitologijos 
duomenimis, iškėlė šiuo žodžiu vadinamos mitinės būtybės dvilypumą (javų 
dvasia, arba dievybė, globojanti derlių, ir pikta dvasia, jam kenkianti) (Tonopos, 
1984, IV, 314, 317-318; žr. dar Mažiulis, 1993, 307-310). 

Tulisonys ir lygašonys vėlesniuose šaltiniuose neminimi. Šiais vardais, kaip 
matyti iš teksto, prūsai vadino asmenis, atlikusius laidojimo apeigas — mirusiojo 
garbstytojus. Kad tai ne paprasti raudotojai, o žyniai (kunigai), rodo teiginys, kad 
jie matą per dangų skriejančią mirusiojo dvasią. Panašiai mirusiojo dvasią tvirtino 
matąs ir Petro Dusburgiečio aprašytasis vyriausiasis prūsų žynys Krivis. Žyniai, 
kaip senųjų kulto apeigų atlikėjai, buvo pavojingi naujosios religijos skelbėjams, 
todėl prūsai sutartyje turėjo pasižadėti nelaikyti jų savo tarpe. Šių žmonių vardų 
prasmė tyrinėtojų buvo įvairiai aiškinama. Mannhardtas manė, kad tulisonys yra 
sulotynintas lenkiškas žodis tuliczyne „ramintojai“, o lygašonys - prūsiškasis jo 
atitikmuo (Mannhardt, 1936, 45). Mierzynskis lygašonis siejo su liga (ligų gydytojai) 
arba šaknimi lig- — „burti“, „spręsti“, o tulisonis - su šaknimi tul- - „versti, spręsti, 
aiškinti“ (tulisonis - ženklų aiškintojas) (Mierzynski, 1892, 97). Jonas Bertulaitis 
lygašonis irgi veda iš žodžio liga (Bertuleit, 1924, 92). Kazimieras Būga tulisonis 
siejo su prūsų tulldisnan „džiaugsmas“, sen. isl. purl „poetas“ ir teigė, kad tulisonys 
buvę „kunigai, numirėlio garbstytojai“ (Būga, 1959, 92). 

Ordino ir prūsų taikos sutartyje esančia mitologine medžiaga jau yra rėmęsi 
daugelis prūsų ir kitų baltų religijos bei mitologijos tyrinėtojų (Voigt, 1827; 
Teo6anba, 1890; Usener, 1896; Mierzynski, 1900b; Brūckner, 1904; Klimas, 1919; 
Basanavičius, 1921; Bertuleit, 1924; Jungfer, 1926; Šmits, 1926; Balys, 1929; Clemen, 
1938; Ivinskis, 1938b, Slaviūnas, 1947; Pisani, 1950; Balys, Biezais, 1965; 
Stanevičius, 1967; Lowmianski, 1976; Vėlius, 1977; 1983; 1987; Tonopos, 1972; 
Heanos, Tonopos, 1980, Mažiulis, 1993 ir kt.). 


NORBERTAS VĖLIUS 


— 237 -— 


TRYLIKTAS AMŽIUS 





Publikacijos: Hartknoch, 1679b, 463-475; Dogiel, 1764, 17-21; CDW, I, 28-41; PUB, I, 1882, 
158-165; Mierzynski, 1892, 89-90 (fragm.); Mannhardt, 1936, 41-43 (fragm.); Pakarklis, 1948b, 
238-242 (liet. k.); IlamryTo, 1959, 494—507 (lot. ir rus. k.) ir kt. 

Literatūra: Voigt, 1827, 620-633, 671-672; Ewald, 1875, 249-255; Mierzynski, 1892, 88-97; 
Lowmianski, 1932; Mannhardt, 1936, 40-48; Jonynas, 1937; Pakarklis, 1948b; ITamyTo, 1955; 
1959; Jasas, 1959; 1964; Forstreuter, 1963; Mažiulis, 1993. 

Tekstas iš: PUB, I, 1882, 161-162. 


FRIEDENSVERTRAG ZWISCHEN DEM 
DEUTSCHEN ORDEN UND DEN 
ABGEFALLENEN PREUSSEN IN POMESANIEN, 
WARMIEN UND NATANGEN, GESCHLOSSEN 
UNTER VERMITTELUNG DES PAPSTLICHEN 
NUNTIUS- UND-.A55I5TENZ DE5.BI5CHFOES5 


VON CULM 
den 7. Februar 1249 


[...] Porro neophiti sepedicti, specialiter autem illi de Pomezania, Warmia et 
Natania, a nobis instructi, guod pares sunt omnes homines, dum non peccant, 
et guod solum peccatum miseros facit homines et subiectos, et etiam guod 
guilibet, guantumcungue sit liber, si facit peccatum, servum constituit se peccati, 
nolentes supradictam perdere libertatem nec se de cetero subicere homini pro 
peccato, coram nobis et aliis supradictis deo et Romane ecclesie ac fratribus 
sepedictis voluntate spontanea firmiter et fideliter promiserunt, guod ipsi vel 
heredes eorum in mortuis comburendis vel subterrandis cum eguis sive 
hominibus vel cum armis seu vestibus vel guibuscungue aliis preciosis, vel eciam 
in aliis guibuscungue ritus gentilium de cetero non servabunt, sed mortuos suos 
iuxta morem christianorum in cymiteriis sepelient et non extra. Ydolo, guod 
semel in anno, collectis friugibus, consueverunt confingere et pro deo colere, cui 
nomen Curche imposuerunt, vel aliis diis, gui non fecerunt celum et terram, 
guibuscungue nominibus appellentur, de cetero non libabunt; sed in fide domini 
Jhesu Christi et ecclesie catholice ac obedientia et subiectione Romane ecclesie 
firmi et stabiles permanebunt. Promiserunt eciam, guod inter se non habebunt 


— 238 — 


VOKIEČIŲ ORDINO 1249 M. TAIKOS SUTARTIS SU PAMEDĖS, VARMĖS IR NOTANGOS PRŪSAIS 





de cetero Tulissones vel Ligaschones, homines videlicet mendacissimos histriones, 
gui guasi gentilium sacerdotes in exeguiis defunctorum ve tormentorum 
infernalium promerentur, dicentes malum et bonum et laudantes mortuos de 
suis furtis et spoliis, immundiciis et rapinis ac aliis viciis et peccatis, gue, dum 
viverent, perpetrarunt; ac erectis in celum luminibus exclamantes, mendaciter 
asserunt, se videre presentem defunctum per medium celi volantem in eguo, 
armis fulgentibus decoratum, nisum in manu ferentem et cum comitatu magno 
in aliud seculum procedentem; talibus consimilibus mendaciis populum 
seducentes et ad ritus gentilium revocantes. Hoc, inguam, promiserunt se 
nunguam de cetero habituros. Item promiserunt, guod duas uxores similiter vel 
plures de cetero non habebunt; sed una sola contenti cum ipsa contrahet 
unusguisgue sub testimonio competenti et matrimonium illud in ecclesia statutis 
temporibus cum sollempnitate debita publicabit. Promiserunt eciam, guod nullus 
eorum de cetero filiam suam vendet alicui matrimonio copulandam, et guod 
nullus uxorem filio suo emet vel sibi; nam ex hoc talis inter ipsos consuetudo, 
sicut intelleximus, inolevit, gualis nec inter gentes, ut videlicet uxorem patris 
sui aliguis habeat. Cum enim aliguam uxorem de pecunia communi sibi et filio 
emerat sibi pater, hactenus servaverunt, ut mortuo patre, uxor eius devolveretur 
ad filium, sicut alia hereditas de bonis communibus comparata. Et ne aliguis 
hac de causa novercam suam possit sibi vendicare ulterius in uxorem, uxores 
nec vendere nec emere promiserunt. Si tamen a sponso patri vel matri sponse, 
vel e converso, vestes vel alia clenodia data fuerint vel promissa, vel si dos viro 
vel donacio propter nuptias uxori data fuerint vel promissa, secundum guod 
iura permittunt, hec nullatenus prohibemus. Unde promiserunt dicti neophiti, 
guod nullus ex eis guacungue de causa novercam suam ducet de cetero in 
uxorem, vel uxorem fratris sui, vel eciam aliam sibi in primo, secundo, tercio vel 
guarto consanguinitatis vel affinitatis gradu attinentem, absąue summi pontificis 
dispensatione et licencia speciali; et guod nullum utriusąue sexus heredem 
legitimum reputabunt vel ad supradictam successionem hereditatis admittent, 
nisi solos illos, gui de legitimo matrimonio secundum statuta Romane ecclesie 
fuerint procreati; et guod nullus filium suum vel filiam guacumgue de causa 
per se vel per alium abiciet de cetero vel occidat, publice vel occulte, vel ab alio 
talia guoguomodo fieri consentiet vel permittet. Promiserunt eciam, guod, 
guamcito puer alicuius natus fuerit vel ad minus infra octo dies, si tam diu potest 
absgue mortis periculo reservari, ipsum baptizandum facient ad ecclesiam 
deportari et a presbitero baptizari; et mortis periculo imminente, ab aliguo 
christiano, baptizandi intentionem habente, guamcitius poterunt facient baptizari, 
immergendo puerum ter in agua et dicendo: puer, ego baptizo te in nomine 
patris et filii et spiritus sancti. Et guia longo tempore presbiteris et ecclesiis 


— 239 — 


TRYLIKTAS AMŽIUS 





caruerunt et idcirco multi non baptizati ad inferos descenderunt, et multi adhuc 
inter eos remanent baptizandi, tam pueri guam adulti, promiserunt firmiter et 
expresse, guod omnes nondum baptizatos infra mensem facient in forma ecclesie 
baptizari; alioguin consenserunt, ut bona parentum, gui natos suos infra dictum 
tempus ex contemptu non fecerint baptizari, et eciam bona illorum, gui adulti 
pertinaciter baptismum recipere noluerint reguisiti, publicentur, ipsigue extra 
christianorum fines nudi in tunica expellantur, ne boni aliorum mores ex eorum 
pravis colloguiis corrumpantur. [...] 


VOKIEČIŲ ORDINO TAIKOS SUTARTIS 
SU ATKRITUSIAIS PAMEDĖS, VARMĖS IR 
NOTANGOS SRIČIŲ PRŪSAIS, SUDARYTA 

TARPININKAUJANT POPIEŽIAUS NUNCIJUI 


IR DALYVAUJANT KULMO VYSKUPUI 
1249 vasario 7 


[...] Dažnai minimiems naujakrikščiams, ypač Pamedės, Varmės ir Notangos 
gyventojams, toliau mes išaiškinome, kad žmonės yra visi lygūs, kol nenusideda, 
ir kad tik nuodėmė padaro žmones vargšus ir klusnius; taigi kiekvienas, kad ir 
koks jis būtų laisvas, tampa nuodėmės vergu, jei yra padaręs nuodėmę. Jie, 
nenorėdami netekti minėtosios laisvės ir būti toliau žmogaus valdomi dėl 
nuodėmės, mūsų ir kitų minėtųjų asmenų akivaizdoje tvirtai, ištikimai savo valia 
prižadėjo Dievui, Romos bažnyčiai ir dažnai minimiems broliams, kad nei jie 
patys, nei jų vaikai nebesilaikys ateityje nei šių, nei kitų pagoniškų papročių: 
mirusiuosius deginti arba žemėje laidoti su žirgais ar su žmonėmis, ar su ginklais 
bei drabužiais arba kokiomis brangenybėmis. Priešingai, jie prižadėjo savo 
mirusiuosius krikščionių papročiu laidoti kapinėse, o ne už jų; stabui, kurį jie 
buvo įpratę kartą per metus pririnkę vaisių puošti ir garbinti kaip dievą - jį 
praminė Kurka - ir kitiems dievams, kurie nesukūrė nei dangaus, nei žemės, 
kad ir kokiais jie būtų vadinami vardais, daugiau nebeatnašauti aukų. Priešingai, 
jie visą laiką būsią tvirti Viešpaties Jėzaus Kristaus ir Katalikų bažnyčios tikėjimo 
išpažinėjai bei nuolankiai pavaldūs Romos bažnyčiai. Prižadėjo jie taip pat 
nelaikyti savo tarpe tulisonių nei lygašonių - didžiausių melagių ir veidmainių. 


— 240 — 


VOKIEČIŲ ORDINO 1249 M. TAIKOS SUTARTIS SU PAMEDĖS, VARMĖS IR NOTANGOS PRŪSAIS 





Jie, nelyginant pagonių kunigai, laidodami mirusiuosius, nusipelno pragaro 
kančių, kai kalba apie blogį ir gėrį, giria mirusiuosius už jų vagystes ir plėšikavi- 
mus, nešvarius darbus, grobimus ir kitas ydas bei nuodėmes, kurias jie būdami 
gyvi buvo padarę. Pakėlę į dangų akis, šaukdami jie melagingai tvirtina matą 
čia pat esantį velionį, skriejantį ant žirgo per vidurį dangaus, pasipuošusį 
žvilgančiais ginklais, nešantį rankoje vanagą ir su dideliu būriu palydos einantį 
į kitą pasaulį. Tokiomis ir panašiomis melagystėmis jie klaidina žmones ir traukia 
atgal į pagonių papročius. Jų, kartoju, prižadėjo savo tarpe daugiau niekad 
nebelaikyti. 

Jie taip pat prižadėjo toliau neturėti dviejų ar daugiau žmonų, bet pasitenkinti 
viena, su kuria kiekvienas susituoksiąs esant tinkamam liudijimui, ir tą moterystę 
nustatytu metu su deramu iškilmingumu paskelbsiąs bažnyčioje. Visi kaip vienas 
jie prižadėjo taip pat neparduoti savo dukters kam nors į žmonas, taip pat nepirkti 
žmonos nei savo sūnui, nei sau. Iš tikrųjų šiuo metu, kaip supratome, tas paprotys 
tarp jų buvo taip įsivyravęs, kaip kad nėra buvę net tarp pagonių. Pavyzdžiui, 
kai kas turi savo tėvo žmoną. Mat kai tėvas nusipirkdvo už bendrus pinigus sau 
ir savo sūnui žmoną, tai ta žmona tėvui mirus patekdavo sūnaus nuosavybėn, 
taip, kaip ir kitas paveldimas, už bendrus pinigus įgytas turtas. O kad kas nors 
dėl tos priežasties negalėtų savo pamotę parduoti kitam už žmoną, jie prižadėjo 
žmonų nei pirkti, nei parduoti. Tačiau, jeigu jaunikis duoda ar pažada duoti 
jaunosios tėvui ar motinai drabužių bei kitų brangenybių arba jei vyrui yra 
duodamas kraitis arba šiaip jis yra apdovanojamas ar prižadama apdovanoti 
žmoną vedybų proga, kiek leidžia teisė, to jokiu būdu jiems nedraudžiame. Taigi 
minėtieji naujakrikščiai prižadėjo jokiu būdu toliau nebevesti savo pamotės arba 
savo brolio žmonos, arba moters, priklausančios pirmam, antram, trečiam ir 
ketvirtam giminystės ar artimumo laipsniui be ypatingo popiežiaus potvarkio ir 
leidimo. Prižadėjo jie taip pat teisėtais paveldėtojais laikyti abiejų lyčių tik tuos 
asmenis ir tik tiems pripažinti minėtąją paveldėjimo teisę, kurie bus gimę teisėtai 
iš moterystės, sudarytos pagal Romos bažnyčios nuostatus; taip pat prisižadėjo 
savo sūnaus ar dukters dėl kokios nors priežasties nei patys, nei per kitą asmenį 
daugiau nebežeminti, nežudyti viešai ar slaptai, taip pat nepritarti ir neleisti, 
kad kas nors kitas tai kaip nors darytų. Jie dar prižadėjo vos gimusį kieno nors 
kūdikį mažiausiai per aštuonias dienas, jei taip ilgai galima laukti, nesibijant 
mirties pavojaus, nunešti į bažnyčią krikštyti, kur jį pakrikštytų kunigas. 
Gresiant mirties pavojui, jie stengsis pakrikštyti kaip galima greičiau, padedant 
kokiam nors krikščioniui, turinčiam norą krikštyti. Jis tris kartus, įleisdamas 
kūdikį į vandenį, sakys: „Kūdiki, aš tave krikštiju vardan Tėvo ir Sūnaus, ir 
Šventosios Dvasios“. Be to, kadangi jie ilgą laiką neturėjo nei kunigų, nei 
bažnyčių ir todėl daugelis jų nekrikštytų nužengė į pragarą, taip pat kadangi 


— 241 — 


TRYLIKTAS AMŽIUS 





daugelis iš jų — tiek vaikai, tiek suaugusieji — dar iki šiol yra nekrikštyti, jie 
tvirtai ir aiškiai prižadėjo visus, ligi šiol nekrikštytus, pakrikštyti Bažnyčios 
papročiu per vieną mėnesį. Be to, jie nutarė konfiskuoti turtą tėvų, kurie savo 
vaikų per minėtąjį laiką, niekindami krikštą, nepakrikštys, ir turtą suaugusiųjų, 
kurie, kad ir paraginti, užsispyrę atsisakys priimti krikštą, o juos pačius išvarys 
nuogus, vienmarškinius už krikščionių žemių, kad jų piktos kalbos nesugadintų 
kitų gerų papročių. [...] 


Vertė LEONAS VALKUNAS 


— 242 — 


PASAULIO APRAŠYMAS 


Pasaulio aprašymo (Incipiunt descripciones terrarum) autorius - tiksliai nežinomas 
asmuo. Sprendžiant pagal Aprašymo turinį, jis galėjo būti dominikonas arba 
pranciškonas. Spėliota, kad gal tai buvo dominikonų vienuolis Henrikas, 1249 
metais misionieriavęs jotvingių gyvenamose vietose, vėliau, 1258-1261 metais, 
buvęs Čekijoje, Austrijoje, Vengrijoje (Gėrski, 1981), rašyta, kad tai išsimokslinęs 
vokiečių kilmės misionierius baltų kraštuose, gyvenęs iki XIII amžiaus pabaigos 
(Jakštas, 1983), ir panašiai. Anoniminis Aprašymo autorius pats pažymi, kad jis 
ne tik su draugu lankėsi jotvingių krašte, dalyvavo Čekijos karaliaus Pršemislo 
Otakaro II puolime prieš Sembą (1255 metų pradžioje), bet buvo ir Mindaugo 
karūnavime (1253). Ieškant Aprašymo autoriaus, atkreiptas dėmesys (Ochmanski, 
1985) į 1253 metų liepos mėnesio Mindaugo dokumentą dėl kai kurių žemių 
Žemaitijoje ir Jotvoje, kuriame tarp liudytojų minimi du dvasininkai: „de fratribus 
praedicatoribus Sinderamus, de fratribus minoribus frater Adolfus...“ (LUB, I, 
nr. 252). Manoma, kad vienas iš šių liudytojų, veikiausiai pranciškonas Adolfas, 
ir bus Aprašymo autorius. 

Pasaulio aprašyme pateikiamas biblinis pasaulio suskirstymas į Aziją, Afriką, 
Europą pagal Nojaus palikuonių gyvenamas vietas, po to apžvelgiama Europa, 
minima Italija, Vengrija, Lenkija, Rusia, baltų kraštai (tarp jų Lietuva), Livonija, 
Estija, Švedija, Norvegija, Anglija, Škotija, Ispanija, Graikija, Bulgarija ir kt. 
Aprašymas išliko XIII amžiaus pabaigos kodekse, saugomame Airijos sostinės 
Dublino šv. Trejybės (Trinity) koledžo bibliotekoje (nr. 347), rašytame, kaip 
manoma, Airijoje. Pasaulio aprašymas parašytas XIII amžiuje kaip veikalo apie 
totorius įvadas (nežinia, ar autorius patį veikalą baigė, gal tik perrašinėtojas jo 
neperrašė į išlikusį kodeksą). 

Aprašyme kalbama ir apie Jotvą, Sembą (jos užkariavimą, sembų, prūsų 
papročius), Kuršą, Žemaitiją, Lietuvą, Mindaugo karūnavimą, nalšėnus (t. y. 
Nalšios gyventojus), Livonijos užkariavimo pradžią. 

Pagal Aprašymo autoriaus santykį su minėtais baltų, Lietuvos įvykiais bandoma 
nustatyti šio teksto parašymo datą. Aprašyme minimas čekų karaliaus puolimas 
prieš Sembą datuojamas 1255 metais, pats karalius (miręs 1278 metais) minimas 
kaip tuo metu valdantis. Autorius nemini Mindaugo atsimetimo nuo krikšto bei 
jo mirties, o apie popiežių Aleksandrą IV (mirusį 1261 metais) kalba kaip apie 
gyvenantį, todėl manoma, kad veikalas rašytas po 1255 ir prieš 1260 metus, t. y. 
XIII amžiaus šeštojo dešimtmečio antrojoje pusėje, tikriausiai po 1258 metų Aukso 
Ordos totorių puolimo prieš Lietuvą, įgijusio platų tarptautinį atgarsį. Taigi 


— 243 — 


TRYLIKTAS AMŽIUS 





Pasaulio aprašymas, kiek jis susijęs su baltais ir Lietuva, rašytas amžininko, įvykių 
dalyvio, buvusio tuose kraštuose. 

Aprašymą surado ir 1979 metais paskelbė Marwinas Colkeris. Fragmentai 
išversti į anglų, lenkų, lietuvių kalbas. 


ROMAS BATŪRA 


Tikėjimai ir papročiai, apie kuriuos užsimenama Pasaulio aprašyme (miškų 
garbinimas, būrimai, mirusiųjų deginimas su žirgais, ginklais ir vertingesniais 
drabužiais), jau ne kartą buvo minėti senesniuose šaltiniuose kalbant apie įvairias 
baltų gentis. Iš konteksto matyti, kad panašūs prūsų papročiai autoriui irgi jau 
buvo anksčiau žinomi. Tačiau su Sembos gyventojais šie papročiai seniau nebuvo 
siejami. Vadinasi, autorius turėjo papildomos informacijos iš šios baltų žemės. 
Todėl Pasaulio aprašymas reikšmingas kaip pirminis šaltinis, rodantis minėtų 
tikėjimų ir papročių populiarumą visose baltų gentyse. Į šį šaltinį baltų mitologijos 
tyrinėtojai dar nebuvo atkreipę dėmesio. 


NORBERTAS VĖLIUS 


Publikacijos: Colker, 1979, 715-717, 720-726 (lot. k., su rez. anglų k.); Gėrski, 1981 (lenk. k.); 
Jakštas, 1983, 109 (lot. k.); Samalavičius, Abramauskas, Ulčinaitė, 1984, 63-64 (liet. k.). 

Literatūra: Colker, 1979, 712-726; Gėrski, 1981; Jakštas, 1983; Ochmanski, 1985; Oxmanb- 
ckuū, 1987. 

Tekstas iš: Colker, 1979, 720-726. 


INCIPIUNT DESCRIPCIONES TERRARUM 
1255-1260 


[5.] Hungarie iungitur a parte aguilonis pars Polonie orientalis, guam seguitur 
Pruscia, similiter ad aguilonem tangens mare dulce. Hec per deo carum virum 
Christianum, primum episcopum eiusdem terre, Cisterciensis ordinis, principium 
sue conversionis sumpsit absgue gladio per gratiam baptismalem. 


— 244 — 


PASAULIO APRAŠYMAS 





[6.] Hinc ab occidente pars magna Polonie, sed maritima ex parte aguilonis, 
sita est, gue Pomerania nuncupatur. 

[7.] Ab oriente autem versus Russiam eidem Ietwesya est coniuncta. Hanc 
cum socio ceperam baptizare. Prusciam seguitur Zambia ad aguilonem eiusdem 
lingue maritima guasi a parte aguilonis. 

[8.] Hanc Primicius rex guintus Boemorum, gui nunc regnat, cruce signa(tus) 
personal(ite)r cum copioso exersitu Christianorum dominio subiugavit et 
potenciorem dicte terre de sacro fonte elevans suo appellavit nomine me presente, 
anno scilicet primo domini Alexandri pape IIII. 

[9.] Hii guemadmodum Prutheni speciales silvas pro diis colebant. Auguria 
multum seguebantur. Et mortuos cum eguis et armis et nobilioribus vestibus 
comburebant. Credunt enim guod hiis et aliis gue comburuntur in futuro seculo 
uti possint. 

[10.] Zambie iungitur Curlandia, gue magis flectitur ad aguilonem, circumdata 
mari a parte austri et etiam occidentis. In orientali vero plaga posita est terra 
paganorum gue Samoita appellatur. Huic numguam fuit absąue gladio pre- 
dicatum. 

[11.] Hec habet etiam ad orientem conterminam Ruscie terram Lectavie. Cuius 
rex primus Mendogus baptizatus est et in coronacione sua me ibidem existente 
regnum suum a sede Romana recipiens hoc idem religuid suis posteris faciendum 
dummodo eandem ad huiusmodi factum curam adibeant diligentem. 

[12.] Dicti Lectavi Ietuesi et Nalsani de facili baptizantur eo guod a Christianis 
nutricibus ab ipsis cunabulis sunt enutriti. Ideo poterimus inter illos securius 
conversari. 

[13.] (C)urlandiam seguitur Livonia ad aguilonem habens archiepiscopum 
cum vii suffraganeis, guorum guatuor sunt in Pruscia et tres in Livonia. Hec 
inicium sue salutis per mercatores habuit. Oui pulsi tempestate in magnum 
flumen guod Duna dicitur decendens de Ruscie partibus devenerunt. Et viderunt 
populum simplicem et inermem. Caute ab eisdem et paulatim optinuerunt ut 
sepem de lapidibus pro parva curia in insula dicti fluvii erigerent ne lupi vel 
latrunculi nocte ipsos aut peccora gue ibidem acguisiverant perturbarent. Et 
facto cemento castellum ceperunt satis firmum. Ouod cernentes indigne sic 
dicebant: „Permittamus hos homines lapides erigere et consumpmato opere 
circumdantes funibus fortissimis ligatisąue ad ipsos bobus et eguis plurimis 
uno momento ad terram omnia prosternemus“. Cumgue cum dictis instrumentis 
advenissent et sagittis repugnancium vidissent ex suis plurimos interfectos, 
habito consilio pacem cum mercatoribus perpetuam inierunt. Et sic ceperunt 
Christiani ibi dilatari. 


— 245 — 


TRYLIKTAS AMŽIUS 





PASAULIO APRAŠYMAS 
1255-1260 


[5.] Vengrija iš šiaurės ribojasi su rytine Lenkijos dalimi ir su Prūsija, kuri 
šiaurėje prieina prie Gėlosios jūros. Ši šalis buvo atversta į krikščionybę Dievui 
mielo žmogaus, pirmojo Prūsijos vyskupo, cistersų ordino vienuolio Kristijono 
nepanaudojus kardo, krikšto malonės dėka. 

[6.] Į vakarus nuo čia yra Pomeranija, kuri vakaruose ribojasi su Lenkija, o 
šiaurėje su jūra. 

[7.] Rytuose, priešais Rusią, yra jotvingių kraštas. Čia su draugu aš ėmiau 
krikštyti žmones. Už Prūsijos į šiaurę plyti Semba, kur kalbama ta pačia kalba. 

[8.] Primicijus, penktasis čekų karalius, kuris dabar valdo, asmeniškai, su 
didžiule kariuomene surengė kryžiaus žygį prieš Sembą ir nugalėjęs atidavė ją 
krikščionių valdžiai, o šios žemės galingiausiąjį žmogų, apšlakstęs švęstu 
vandeniu, pavadino savo vardu. Tai įvyko man dalyvaujant, popiežiaus 
Aleksandro IV pirmaisiais valdymo metais. 

[9.] [Sembos gyventojai], kaip ir prūsai, tam tikrus miškus garbino kaip dievus. 
Jie atlikdavo daug įvairių būrimų, o mirusiuosius kartu su žirgais, ginklais ir 
vertingesniais rūbais degindavo. Tikėjo, kad visais šiais dalykais mirusieji galės 
naudotis būsimajame gyvenime. 

[10.] Semba jungiasi su Kurliandija, kuri daugiau krypsta į šiaurę ir pietinėje 
bei vakarinėje dalyje yra supama jūros. Rytuose yra pagonių žemė, kuri vadinasi 
Žemaitija. Niekas čia neskelbė Dievo žodžio be kalavijo. 

[11.] Rytuose Žemaitija ribojasi su gretima Rusijai žeme Lietuva. Jos pirmasis 
karalius Mindaugas buvo pakrikštytas, ir aš dalyvavau jo karūnavime, kai jis 
priėmė savo karališkąją valdžią iš Romos popiežiaus ir paliko ją savo palikuo- 
nims, kad jie rūpestingai ją saugotų. 

[12.] Minėtieji lietuviai, jotvingiai ir nalšėnai yra lengvai pakrikštijami, kadangi 
nuo pat vystyklų yra auklėjami krikščionių auklių. Taigi galėsime tarp jų saugiau 
būti. 

[13.] Už Kurliandijos į šiaurę plyti Livonija, kuri turi arkivyskupą ir septynis 
sufraganus!, iš kurių keturi yra Prūsijoje ir trys Livonijoje. Kurliandijos išganymui 
pradžią davė pirkliai. Genami audros, jie atplaukė čia didele upe, vadinama 
Duna?, iš Rusijos pusės. Ir pamatė jie paprastus beginklius žmones. Atsargiai ir 
pamažu gavojų sutikimą minėtos upės saloje pasistatyti iš akmenų mažą būstinę, 
kad turėtų kur pasislėpti nuo vilkų ir plėšikų ir apsaugoti gyvulius, kuriuos ten 
įsigijo. Pasigaminę skaldos, pastatė gana stiprią pilį. Matydami ją, vietiniai 


— 246 — 


PASAULIO APRAŠYMAS 





gyventojai šnekėjo: „Leiskime tiems žmonėms statyti akmeninę pilį, kurią mes, 
pasinaudodami tvirtomis pintomis kopėčiomis, jaučiais ir arkliais, tuoj pat iki 
pat žemės sugriausime“. Tačiau kai jie atėjo su minėtais įrankiais ir pamatė, jog; 
daugelis jų žuvo nuo [atėjūnų] strėlių, tada pasitarę nusprendė su pirkliais 
sudaryti amžiną taiką. Taip įsitvirtino tame krašte krikščionys. 


Vertė EUGENIJA ULČINAITĖ 


KOMENTARAI 


1 Sufraganas - vyskupas. 
2 Duna - Dauguva. 


— 247 -— 


TOMAS ŠANTIMPRIETIS 
XIII a. 


THOMAS VON CHANTIMPRĖ 


Iš Brabanto (Belgija) kilęs Tomas Šantimprietis (Thomas von Chantimprė, Thomas 
Cantipratanus) 1263 metais parašė Knygą apie bičių valstybę (Bonum universale de 
apibus). Dvasininko gyvenimą jis pradėjo netoli Kambrė (Cambrai) esančiame 
Šantimprė (Chantimprė) vienuolyne (Wattenbach, 1866, 526). Minėtąjį veikalą 
sukūrė būdamas jau pagyvenęs žmogus, pasižymėjęs aktyvia veikla dominikonų 
ordine (įstojo į jį apie 1230 metus). Knyga apie bičių valstybę - savotiška vienuolių 
valstybės utopija, kurioje ryšku beatodairiško tikėjimo sužadintos vizijos. Tokias 
vizijas dažniausiai regėdavo labai tikinčios moterys, o autorius su jomis susidūrė 
būdamas nuodėmklausiu Lotaringijoje ir kitur (Wattenbach, 1866, 511, 526-527). 


EDVARDAS GUDAVIČIUS 


Tomas Šantimprietis vienas pirmųjų (po Adomo Brėmeniečio ir Pasaulio 
aprašymo autoriaus) užsiminė, kad prūsai turėjo šventų miškelių, kuriuose aukojo 
savo dievams aukas. Šios žinios neabejotinai tikros, nes šventus miškus ir 
vėlesniais laikais minėjo daugelis baltų mitologijos šaltinių. Paaiškinti reikia tik 
autoriaus teiginį, kad šiuos miškus prūsams išsaugoti padėdavo demonai, 
vadinami dvasiomis (Dusiae vel Dusiones). Šitaip vadinamus demonus aprašinėjo 
šv. Augustinas ir kiti viduramžių autoriai kalbėdami apie Vakarų Europos tautų 
(visų pirma galų) tikėjimus. Manoma, kad žodžio Dusia arba Dusio panašumas į 
baltiškuosius žodžius dusi, dvasia („vaiduoklis“, „vėlė“) paskatino Tomą 
Šantimprietį šiuos Vakarų Europos gyventojų demonus susieti su prūsų 
tikėjimais, paversti juos savotiškais prūsų šventųjų miškų saugotojais 
(Mannhardt, 1936, 48-49). Apie baltų žodžių dusi, dvasia kilmę ir prasmę rašė 
Vytautas Mažiulis, Vladimiras Toporovas (Mažiulis, 1988, 241-242; Tonopos, 
1875, 383-394), 


NORBERTAS VĖLIUS 


— 248 — 


TOMAS ŠANTIMPRIETIS 





Publikacijos: Thomas Cantipratanus, 1597; 1605; 1627; Mannhardt, 1936, 48 (fragm.). 
Literatūra: Wattenbach, 1866, 511, 526-527; Mannhardt, 1936, 48-49. 
Tekstas iš: Mannhardt, 1936, 48. 


BONUM UNIVERSALE DE APIBUS 
1263 


De Dusiis daemonibus et guomodo uno corpore 
sublato aliud substituant 


Hinc de Dusiis vel Dusionibus, guae est tertia species Daemonum seguitur: 
Dusiorum daemonum opera multa percepimus et hi sunt, guibus gentiles lucos 
plantatos antiguitus conservabant. His adhuc Prussiae gentiles silvas aestimant 
consecratas et eas incidere non audentes nunguam ingrediuntur easdem, nisi in 
is diis suis voluerint immolare. Hi sunt etiam daemones de guibus beatissimus 
Augustinus etc. 


KNYGA APIE BIČIŲ VALSTYBĘ 
1263 


Apie dvasias demonus ir kaip vieną kūną pašalinus 
kitas atsiranda 


Čia [kalbama] apie dvasias, arba vėles, kurios yra trečioji demonų rūšis. Žinome 
daug dvasių - demonų - darbų, ir būtent jų padedami pagonys kitados saugojo 
sodintus miškelius. Prūsijos pagonys po šiai dienai laiko joms pašvęstus miškus, 
kurių nedrįsta kirsti, ir įžengia į juos tik tada, kai nori juose aukoti aukas savo 
dievams. Tai tokie demonai, apie kuriuos [rašo] šventasis Augustinas ir t. t. 


Vertė EUGENIJA ULČINAITĖ 


— 249 — 


PRŪSIJOS ŽEMĖS MAGISTRO 
KONRADO VON THIERBERG 
PRIVILEGIJA SENAJAM KARALIAUČIUI 


Konradas von Thierberg Jaunesnysis, Prūsijos žemės magistras, 1286 metų 
vasario 28 dienos aktu už ištikimybę per prūsų sukilimą suteikė Senojo 
Karaliaučiaus piliečiams Kulmo ir kitas teises, dovanojo žemės sklypų. 

Dokumento originalas buvo Karaliaučiaus archyve, skelbtas leidinyje 
Preussisches Urkundenbuch, t. 1, sąs. 2, p. 310 (1909; 1961), o ištraukas paskelbė 
Wilhelmas Mannhardtas (Mannhardt, 1936, 128). 


ROMAS BATŪRA 


Privilegija yra vertingas BRM šaltinis, patvirtinantis, kad baltai (prūsai) iš tiesų 
turėjo šventomis laikomų giraičių, kurias mini ir daugelis kitų šaltinių. 
Privilegijoje minimos Šventosios girios topografija tipiška baltams: ji yra ne 
pačiame mieste, o „anapus Priegliaus“. Už upės (Vilnios), žiūrint iš pilies, buvo 
ir Vilniaus Šventoji giria, minima Motiejaus Strijkovskio. Atrodo, kad šitokios 
šventosios girios buvo susijusios su nekrokultu: jose buvo deginami arba 
laidojami mirusieji. 


NORBERTAS VĖLIUS 


Publikacijos: PUB, I, 1909, 310; Mannhardt, 1936, 128 (fragm.). 
Tekstas iš: PUB, I, 1909, 310. 


— 250 — 


PRŪSIJOS ŽEMĖS MAGISTRO KONRADO VON THIERBERG PRIVILEGIJA KARALIAUČIUI 





DAS HAUPTPRIVILEG DES LANDMEISTERS 
KONRAD VON THIERBERG 


DER ALTSTADT KONIGSBERG 
den 28. Februar 1286 


[...] Poterunt insuper predicti cives piscari in Prigora a ponte Kvnigesberch 
Prigoram ascendendo usgue ad Sanctam silvam cum omnibus instrumentis 
piscandi preter clausuras ague, guibus Prigoram nolumus occupari. Preterea 
statuimus, guod, si in testamento nostre domui seu cuicumgue alteri ab aliguo 
cive habitatore in Kvnigesberch domus, area, agri sive orti donata fuerint, infra 
unius anni spacium vendi debent, alioguin libere cedat in usus civium 
predictorum. Item precibus dictorum civium duximus annuendum, ut nullam 
aream sive domum nos absgue consensu civium negue cives absgue nostro 
consensu in predicta civitate alicui legare debeant vel conferre. Omnia prefata 
bona in agris, pratis, pascuis, silvis, salectis, paludibus, stagnis, aguis, insulis, 
piscariis et aliis guibuslibet utilitatibus exceptis superius prenotatis libera et 
absgue onere tradimus prefate civitatis civibus et incolis ad communem usum 
et utilitatem in perpetuum possidenda. Si gua autem illorum bonorum ab aliis 
forsitan possidentur, tenebimur ea eximere et prefatis civibus infra decennium 
post datam presencium libera cum omnibus prefatis utilitatibus et libertatibus 
assignare. Et ut sepedictorum civium fidelibus obseguiis domui nostre fideliter 
et constanter impensis speciali gracia et favore per condigna promotionum 
beneficia habundancius occurramus, sepedicte civitatis Kvnigesberch 
habitatoribus universis in perpetuum indulgemus, ut in silva Sancta ultra 
Prigoram, gue Labun dicitur, et in omnibus silvis nostris sitis a superiore termino 
libertatis, guam civitati deputavimus, usgue ad campum, gui Lauthen dicitur, 
ligna cedant ad usus ignium et edificiorum suorum, prout necessitas exigit 
singulorum. [...] 


= 251 = 


TRYLIKTAS AMŽIUS 





KRAŠTO VALDOVO 
KONRADO VON THIERBERG 


PRIVILEGIJA SENAJAM KARALIAUCČIUI 
1286 vasario 28 


[...] Anksčiau minėtiems piliečiams galima buvo žvejoti Priegliuje nuo 
Karaliaučiaus tilto aukštyn upe iki pat Šventosios girios visokiais žvejybos 
įrankiais. Draudžiama tik daryti vandens užtvaras, mat nenorime, kad Prieglius 
tokiu būdu būtų nusavintas. Be to, mes nutarėme, kad, jeigu testamentu mūsų 
ar kitiems kokiems namams koks nors pilietis, Karaliaučiaus gyventojas, užrašytų 
dovanai namą, aikštę, žemės sklypą ar sodų, tai, vieneriems metams praslinkus, 
visa tai turi būti parduodama; kitaip visa nekliudomai teatitenka minėtųjų piliečių 
(Karaliaučiaus gyventojų) naudai. Taip pat, atsižvelgdami į minėtų piliečių 
prašymus, pritariame, kad nei mes be piliečių sutikimo, nei piliečiai savo ruožtu 
be mūsų negalėtų jokios aikštės ar namo minėtame mieste niekam nei testamentu 
užrašyti, nei perleisti. 

Visas minėtąsias laukų, pievų, ganyklų, miškų, druskos kasyklų, pelkių, 
tvenkinių, vandenų, salų, žvejybos gėrybes ir daugelį kitų naudingų dalykų, 
išskyrus anksčiau paminėtus, be jokių apribojimų bei mokesčių atiduodame 
minėtojo miesto piliečių ir gyventojų nuosavybėn naudoti visam laikui jų 
bendram labui. O jeigu iš tų gėrybių kas nors atsitiktinai yra pasisavinama kitų, 
mes turėsime tatai atimti, o po dešimties metų tas laisvas (gėrybes) su visokeriopa 
anksčiau minėta nauda bei laisvėmis atiduoti minėtiesiems piliečiams. O kad 
parodytume bent šiokį tokį dosnumą už mūsų dažnai minėtų piliečių nuolankų, 
ištikimai ir tvirtai pareikštą mūsų namams paklusnumą, su išskirtine malone ir 
meile, įvertinę jų gerus darbus, visada leidžiame visiems minėtiesiems 
Karaliaučiaus gyventojams anapus Priegliaus esančioje Šventojoje girioje, kuri 
vadinama Labun, ir visuose mūsų miškuose nuo ankstesnės ribos, kurią 
nustatėme miestui, iki pat lauko, vadinamo Lauthen, pasikirsti kiek kam reikia 
malkų ugniai kūrenti ir medžių troboms pasistatyti. [...] 


Vertė DAIVA MAŽIULYTĖ 


— 252 — 


KARALIAUČIAUS KOMTŪRO 
BERTHOLDO VON BRŪHAVEN 
ŽEMĖS UŽRAŠYMO AKTAS 


Bertholdas von Briūhaven, Karaliaučiaus komtūras, 1292 metų liepos 23 dienos 
aktu užrašė Konradui Kochui ir jo palikuonims žemės Šventojoje girioje ir pagiryje 
iki pat Priegliaus. 

Dokumento originalas buvo Karaliaučiaus archyve, skelbtas leidinyje 
Preussisches Urkundenbuch, t. 1, sąs. 2, p. 372 (1909; 1961), o ištraukas paskelbė 
Wilhelmas Mannhardtas (Mannhardt, 1936, 128). 


ROMAS BATŪRA 


Atrodo, kad šiame šaltinyje minima ta pati Šventoji giria kaip ir magistro 
Konrado privilegijoje (1286). 


NORBERTAS VĖLIUS 


Publikacijos: PUB, I, 1909, 372; Mannhardt, 1936, 128 (fragm.). 
Tekstas iš: PUB, I, 1909, 372. 


DER COMTUR ZU KONIGSBERG BERTHOLD 
VON BRUHAVEN VERSCHREIBT EIN 
LANDGEBIET DEM KONRAD KOCH (COCUS) 
den 23. Juli 1292 


Universis tam presentibus guam futuris frater Bertoldus Bruhauen hospitalis 
sancte Marie domus Theutonicorum commendator de Kungesberc salutem in 


= 253 


TRYLIKTAS AMŽIUS 





omnium salvatore. Ne geste rei veritas per nos facte dubia fortassis inposterum 
per oblivionem alicui remaneat, intervenire debet scripture testimonium 
evidens et cautela. Ad noticiam igitur universorum cupimus devenire, guod 
nos de fratrum nostrorum consilio in Kungesberc honesto viro Conrado Coco 
suisgąue heredibus ob fidelitatis sue obseguia III mansum (!) et V iugeres (!) 
contulimus in sancta silva et iuxta sanctam silvam in descensu usgue ad 
Prigoram cum omni utilitate iure hereditario in perpetuum possidendos, ita 
dumtaxat, ut de guolibet manso singulis annis X scotos domui Kungesberc 
dare sit astrictus, guos in festo beati Martini episcopi sine diminucione 
persolvet, libertatem vero largam guatuor annorum eidem concessimus. In 
huius rei evidens testimonium et perpetuam firmitatem presentem literam 
nostri sigilli munimine fecimus roborari. [...] 


KARALIAUČIAUS KOMTŪRAS 
BERTHOLDAS VON BRUHAVEN 
UŽRAŠO KONRADUI KOCHUI 
(COCUS) ŽEMĖS 
1292 liepos 23 


Nuolankusis Šventosios Marijos vokiečių ordino brolis Karaliaučiaus 
komtūras Bertholdas von Briihaven! sveikina visus ir dabar čia esančius, ir 
būsimus Išganytojo vardu. Kad mūsų atlikto žygio teisėtumas rasi per kieno 
nors užmarštį nekeltų ateityje abejonės, turi būti raštiškas aiškus paliudijimas 
ir garantija. Taigi trokštame, kad visi sužinotų, jog mūsų brolių pasitarime 
Karaliaučiuje garbingam vyrui Konradui Kochui bei jo palikuonims už 
ištikimybę ir nuolankumą užrašėme tris žemės sklypus ir penkis margus 
Šventojoje girioje ir pagiryje, iki pat Priegliaus žemupio su visokeriopa nauda 
paveldėjimo teisėmis visam laikui. 

Savo ruožtu ir jis [Kochas] teįsipareigoja Karaliaučiaus namui [Ordinui] 
kasmet nuo kiekvieno margo duoti po dešimt skatikų ir sumokėti juos visus ligi 
palaimintojo vyskupo Martyno atlaidų. Mes jam suteikėme ketveriems metams 


— 254 — 


KARALIAUČIAUS KOMTŪRO BERTHOLDO VON BRŪHAVEN ŽEMĖS UŽRAŠYMO AKTAS 





didžiulę laisvę. Teisingam šio reikalo paliudijimui ir ilgalaikiam pastovumui 
garantuoti šį raštą patvirtinome uždėdami savo antspaudą. [...] 


Vertė DAIVA MAŽIULYTĖ 


KOMENTARAI 


! Bertholdas von Briihaven - Karaliaučiaus komtūras (1289-1302), prieš tai - Balgos komtūras 
(1288-1289). 


= 255— 


IPATIJAUS METRAŠTIS 


Ipatijaus metraštis, kitaip vadinamas Voluinės, Haličo-Voluinės metraščiu, - vienas 
seniausių Kijevo Rusios ir Haličo-Voluinės Didžiosios Kunigaikštystės metraščių 
sąvado nuorašų (rašytas XIV amžiaus pabaigoje-XV amžiuje), rastas XIX amžiaus 
pradžioje Kostromos šv. Ipatijaus vienuolyne. Visas tekstas pirmą kartą 
paskelbtas 1871 metais leidinyje /JJemonuco no Hnamckomy cnucky. Jame 
aprašomi įvykiai nuo Kijevo Rusios susidarymo iki 1292 metų. Trečioji metraščio 
dalis — XIII amžiaus Haličo-Voluinės kunigaikščių metraštis. Tai svarbiausias 
rašytinis šaltinis XIII amžiaus Lietuvos valstybės istorijai pažinti. Jame daug žinių 
apie jotvingius, Lietuvos valstybės kūrimąsi, jos santykius su pietvakarių Rusia, 
Lenkija, Livonijos ordinu, Aukso orda. Vladimiras Pašuta spėjo, kad Ipatijaus 
metraščio pasakojimai apie Lietuvos kunigaikščių Mindaugo, Treniotos, Vaišvilko, 
Švarno ir Traidenio valdymą paimti iš Lietuvos metraščio, kuris, Pašutos 
manymu, galėjo būti rašomas kuriame nors Naugarduko stačiatikių vienuolyne 
(Naugardukas su vadinamąja Juodąja Rusia po 1219 metų priklausė Lietuvai); 
kiti rusų istorikai (Vladimiras Koroliukas, Aleksandras Ziminas), taip pat lenkų 
istorikas Jerzy Ochmanskis šią hipotezę atmetė (Ilamyro, 1959, 37-43; 
Ochmanski, 1961, 146). Pašutos spėjimu, Haličo-Voluinės metraščių sąvado 
sudarytojas buvęs stačiatikių dvasininkas, kuris gyvenęs Haličo-Voluinės 
Didžiosios Kunigaikštystės sostinėje Cholme, vyskupo aplinkoje; jis rašęs 
maždaug iki 1290 metų (pabaiga iki 1292 metų rašyta kito asmens). Metraštyje 
vyrauja bažnytinė stačiatikių ideologija. Istoriografijoje paprastai neabejojama 
metraštyje dėstomais faktais, tačiau reikia atsižvelgti į tai, kad jie pateikiami iš 
priešiškų Lietuvai pozicijų — teisinama ir liaupsinama rusų kunigaikščių 
krikščionių agresija prieš pagonis jotvingius ir lietuvius. 


RIMANTAS JASAS 


Baltų mitologijai labai reikšmingos Ipatijaus metraščio pastabos apie lietuvių 
dievus, nes jos užrašytos rytų slavų arealo vakarinėje dalyje; čia gyvenantys slavai 
neblogai pažino ano meto lietuvių tikėjimus ir papročius, o pagoniški tikėjimai 
ir papročiai tada dar buvo gyvi. Pirmojoje pastaboje išvardijami Mindaugo 
garbinami dievai Nunadievis, Teliavelis, Diviriks, Zuikių dievas ir Medeina; 
jiems jis aukodavęs aukas. Be to, minimas mirusiųjų deginimas ir prietaringas 


— 256 — 


IPATIJAUS METRAŠTIS 





miško gerbimas. Antrojoje pastaboje minimi lietuvių karių dievai Andajas ir 
Diviriks. Panašūs dievai vardijami ir kitame šaltinyje - Malalos kronikos slaviško 
nuorašo intarpe (1261). Pastarasis parašytas tame pačiame areale ir beveik tuo 
pačiu metu kaip ir Ipatijaus metraštis. Kadangi abiejų šaltinių informacija panaši, 
galima laikyti ją gana patikima. Gaila, kad šios pastabos labai lakoniškos, dievai 
tik minimi, nenurodoma jų paskirtis, vieta lietuvių mitinėje sistemoje. Dievų 
vardai slaviškame tekste gali būti ir kiek iškreipti. Nemaža mitologų yra bandę 
komentuoti Ipatijaus metraščio ir Malalos kronikos mitinę informaciją. Jei 
pripažinsime, kad jos autoriai buvo gerai informuoti apie rytų baltų religiją ir 
mitologiją, svarbu yra ir kokia seka dievai vardijami. Visose trijose pastabose 
vardijamų dievų sekoje pirmieji yra Nunadievis ir Andajas. Ipatijaus metraščio 
pirmojoje pastaboje Nunadievis net pavadintas pirmuoju Mindaugo dievu. 
Taigi reikia manyti, kad Nunadievis ir Andajas užėmė svarbiausią vietą rytų 
baltų panteone, kad tai panašūs dievai. Taip manė Alexanderis Brūckneris ir 
Eduardas Volteris (Brūckner, 1886, 11; BonpTep, 18866, 176). Brūckneris juos 
laikė sėkmės, likimo dievais ir siejo su Lasickio Gondu, o Volteris - su gyvatėmis 
(jų vardai esą sudaryti iš žodžių angis + dievas). Antonis Mierzynskis sutiko su 
Brūcknerio pateikta Andajo interpretacija, o Nunadievį laikė namų dievu (jo 
vardas esą sudarytas iš žodžių namas + dievas) ir gretino jį su Lasickio Numėju 
(Mierzynski, 1892, 139-142, 147). Panašiai šio vardo kilmę aiškino ir Wilhelmas 
Mannhardtas (Mannhardt, 1936, 52). Algirdas Julius Greimas teonimą Andajas 
siejo su žodžiais vanduo, Andeinis (1611 metų jėzuitų kronikoje paminėtas dievas, 
tapatintas su romėnų Neptūnu; Greimas, 1990, 388). Vladimiras Toporovas 
šių abiejų dievų vardus rekonstravo taip: *No- /an / -deiv (*Nu- Jan /-deiv-?) ir 
An (H)-deiv- (Tonopos, 1972, 311). Šitoks teonimo Nunadievis kilmės aiškinimas 
ganįtikinamas. Atrodo, kad Nunadievis, ko gero, buvo lietuvių dangaus dievas, 
daugmaž atitinkantis Jono Lasickio minimą žemaičių Aukštėją Visagalijį, 
sūduvių Ukapirmą, latvių Dievą. Lietuvių tautosakoje jį atitinka Dievas. Pagal 
trinarę Georges'o Dumėzilio indoeuropiečių dievų funkcijų klasifikaciją šiam 
dievui priklausė svarbiausioji juridinė funkcija. Todėl jis minimas pirmuoju 
tarp karaliaus Mindaugo garbinamų dievų (Vėlius, 1986, 13-14). Tuo tarpu 
Andajo kilmę įtikinamiau aiškina Greimas. Andajas, ko gero, buvo žynių dievas. 
Jam pagal Dumėzilio klasifikaciją priklausė svarbiausioji maginė funkcija 
(Vėlius, 1993, 62). 

Įvairiai tyrinėtojai interpretavo ir dievo Teliavelio vardą bei paskirtį. Brūckneris 
jį laikė kelio dievu, kelio velniu (jo vardą manė esant sudarytą iš žodžių kelias ir 
velnias), Mannhardtas - bandos dievu (vardas esąs sudarytas iš tėlias + velis — 
valdytojas), Volteris — kalviu (žodis Teliavelis esąs iškreiptas lietuviškas žodis 
kalvelis), Mierzynskis — tėveliu (Teliavelis — iškreiptas žodis tėvelis) ir gretino su 


— 257 — 


TRYLIKTAS AMŽIUS 





Lasickio minimu Tawalu, Toporovas - Telviu, skoliniu iš skandinavų (Tialfi), Vėlius 
- žemės dievu, žemės velniu (šaknis tel- reiškia žemę, vel- reiškia valdytoją, velnią) 
ir t. t. Metraštyje ir kronikoje pateikiamuose dievų sąrašuose jo vieta įvairuoja, ir 
dėl to galima spėti, kad jis atliko įvairias funkcijas. Atrodo, jam buvo būdingos 
maginė ir ekonominė funkcijos. Panašios yra lietuvių tautosakinio velnio funkcijos. 
Teliavelis ir Nunadievis sudarė priešpriešos būdu suderintą porą - panašiai kaip 
indų mitų Mitra ir Varuna (Vėlius, 1986, 14). Teliavelio statusą padeda nustatyti 
Malalos kronikos intarpas, kuriame nurodoma, kad Teliavelis esąs kalvis, nukalęs 
saulę ir įkėlęs ją į dangų. Dievų kalvių yra daugelyje senųjų indoeuropiečių 
mitologijų: hetitų Hašamili - požemyje gyvenantis dievas kalvis, sen. indų 
Višvakarman - dievas amatininkas, dievas kalvis, osetinų Kurdalazgon - dievas kalvis, 
graikų "Hgouo7oG — ugnies ir metalų kalimo dievas, romėnų Volcūnus - ugnies ir 
kalvystės dievas, sen. skandinavų Volundr - mitinis kalvis (Taukpexupae, HBanos, 
1984, 715). Daugiausia tai chtoniškieji dievai, susiję su požemio ugnimi; kai kurių 
išjų (pavyzdžiui, skandinavų Volundr) net vardai panašūs į lietuvių velnio. Velnias 
lietuvių tautosakoje taip pat įsivaizduojamas kaip nagingas kalvis, kalvystės amato 
pradininkas (Vėlius, 1986, 15; 1987, 205-208). 

Diviriksą Mannhardtas, Mierzynskis laiko „dievų rikiu“ (visų dievų 
valdytoju), o Brūckneris — „dievo rykšte“. Brūcknerio interpretaciją patvirtina 
Toporovas. Jis teisingai nurodo, kad Dievo rykšte Lietuvoje buvo vadinamas 
Perkūnas ir kad Diviriks yra perifrastinis Perkūno vardas, minimas tada, kai 
neminimas Perkūnas (Tonopos, 1970, 535; 1972, 310-311). Manoma, kad 
griausmo dievas Perkūnas atliko karinę funkciją. Šį dievą atitinka lietuvių 
tautosakos Perkūnas (Vėlius, 1986, 16). 

Zuikių dievo ir Medeinos interpretacija didesnių nesutarimų nesukėlė. Tik 
Mannhardtas, Mierzynskis, Volteris ir kiti tyrinėtojai šiuos dievus laikė 
savarankiškais, o Brūckneris Zuikių dievą laikė Divirikso arba Medeinos 
apozicija. Tai esą miško, žvėrių dievai, nuo kurių priklauso medžioklės sėkmė. 
Matyt, neatsitiktinai tuoj po jų užsimenama apie Mindaugo medžioklę ir 
prietaringą pagarbą miškui. Jiems, kaip ir Teliaveliui, būdinga ekonominė 
funkcija, tik Teliavelis daugiau susijęs su žemdirbyste, gyvulininkyste ir amatais, 
o šie dievai - su medžiokle. 

Taigi Ipatijaus metraščio pastabose yra paminėti svarbiausi rytų baltų dievai, 
atliekantys visas tris pagrindines indoeuropiečių dievų funkcijas. Beveik visi jie 
turi atitikmenų kitų indoeuropiečių mitologijoje (Vėlius, 1986, 12-17). Panašius 
dievus mini ir Dlugošas, tik vadina juos romėniškais vardais. Todėl Ipatijaus 
metraštis, šalia Malalos ir Dlugošo kronikų, yra ypač svarbus rytų baltų religijos 
ir mitologijos šaltinis. Dauguma tyrinėtojų yra rėmęsi Ipatijaus metraščiu 
(Mannhardt, 1875; Teo6an151, 1890; Usener, 1896; Brūckner, 1904; 1909; Klimas, 


— 258 — 


IPATIJAUS METRAŠTIS 





1919; Schroeder, 1923; Ivinskis, 1938b; Clemen, 1938; Slaviūnas, 1947; Pisani, 
1950; Jaskiewicz, 1952; Biezais, 1954; Tonopos, 1966; 1970; 1972; Dundulienė, 
1969; Puhvel, 1974; Lowmianski, 1976; Vėlius, 1983; 1986 ir kt.). 

Be šių, Ipatijaus metraštyje yra ir daugiau užuominų apie baltų tikėjimus. 
Dviejose vietose užsimenama apie burtininkavimą. Burtininku esąs buvęs garsus 
jotvingių vadas Skomantas. Iš metraščio nematyti, ar burtininku Skomantą laikė 
tik slavai (tada šią informaciją tektų priskirti slavų mitologijai), ar ir patys 
jotvingiai. Baltams priskirtina ir kita užuomina: Daumantas, nenorėdamas su 
Mindaugo kariauna žygiuoti už Dnepro, teisinasi, kad „pikti burtai“ neleidžią 
vykti. Iš šios užuominos matyti, kad vykstant į žygį būdavo buriama — 
atsiklausiama dievų valios. Kritus blogam burtui, žygio būdavo atsisakoma. Apie 
burtininkavimą kalbama ir daugelyje kitų baltų mitologijos šaltinių. 


NORBERTAS VĖLIUS 


Publikacijos: IICP/I, II, 1845 (dalis teksto, nuo 1111 metų); 1908; 1962; /Iemonuco, 1871; 
Bonbrep, 18866 (fragm.); Brūckner, 1886 (fragm.); Mierzyūski, 1892, 138-139 (fragm.); 
Mannhardt, 1936, 51-52 (fragm.); Vėlius, 1986, 12 (fragm. liet. k.); Greimas, 1990, 379—380 
(fragm. liet. k.). 

Literatūra: Brūckner, 1886; BonpTep, 18866; Mierzynski, 1892, 137-152; Mannhardt, 1936, 
49-56; IlaxmaToB, 1938; Ilpucenkos, 1940; Uepernun, 1941; Jluxaues, 1947; Ilamyro, 
1950, 17-133; 1959; Vėlius, 1986. 

Tekstas iš: IICP/I, II, 1962, 799-800, 817, 839, 860. 


HIIATDEBCKAA JIETOILIHCD 
1248-1263 


[...] BoeBama ArBa3e oko10 Oxoxke H BoycoBHa W BCHO CTPAHOY H TOY 
IMONJIEHKINIa, M ele 60 XOJIMOY He IIOCTABJIEHOY GBIBBINO. /ĮaHMJIOM THA 3KE IIO 
Hux, Bacnnko 13 BojojuMepa oyroHKu e H GbIBIUIOY EMOyY TPeTHH J(eHb H3 
BonojuMepa B ĮĮoporbrunHe, OHBIM 3Ke GbIONMMCA Oy BOpoT /ĮoporbIrunHbCKPIX, 
H NpWje Ha He Bacnako. OHeM >Ke Bb3beXABIIIHM HM IIPOTHBOY H HE CTEpIIeBIINIHM 
oT xMa BacnaikoBa, bory MoMOrmMoy MOoGeroNna 37144 MOoraKKM. H GbIcTb Ha He 
CeYa JIOTA H THallia € 324 MHOTO nonpHų. H oy6nTO GbICTb KHA43HW COPOK, HHHM 


— 259 — 


TRYLIKTAS AMŽIUS 





MHO3HH H36beHH GbINNMIa H He BocTaaima. Ilocnxa 1 Bo Tannub Ko 6paToy CM, M 
GbICTb pa/ĮOCTb BeJIHKA BO Tpa/Įe TOM Tasjmmue B įįeHb TOK. BacnJIko 60 6e B03paCTOM 
CePe/ĮHHH, OYMOM BeJIHK H ĮĮeP30CTbIO, H5KE HHOI7JA MHOFa5K/ĮbI IOGE3KaIIIe IOTAaHpIe 
HJIH HHOT/JA MHOTa3K/ĮbI IOCPIJIAIOINNHMA HMa Ha IIOTaHbIA. Eske CKOMOHA M DOpoyTb 
3JlA BOHHWKA, W5Ke OYGbeHa GbICTA IOCJIAHHEM. 

CKOMOHA 60 6e BOJIbXB H KOGHKHK HapowuHT, GOp3 >Ke 6e AKO H 3Bepb, IIEIIb 60 
XO/IA IIOBOeBA 3eMJItO IlnHBCKOYIO, HHBIH CTPAHbI H OYGbEH GBICTb HEUeCTGbHH H 
TJIABA €TO B30TbYeHa GbICTb Ha KOJ. H BO WHaa BpeMeKa DOxKMeIO MHJIOCTDIO 
H36beHH GbINMa IOTaHKM, HXJKe He XOTEXOM IIMCATH OT MHO3KECTBA pa/M. 


[...] Munyor 3K€ IOCJla K Ilalle H NpHa Kpiųenue. Kpiųenue >k€ ero JIBCTHBO 
GbICTb: 3KpAINE G6OTOM CBOHM B TaHHe: IIepBOMOy HenajeeBh Hh TenaBenu H 
IluBepukb30y, 3aeaWweMoy Gory Ww Mengennoy; eTĄA BBIeXAIIe Ha NOJE H 
BPIČETHAINE 3A3IĮb HA TIOJIe, B JIeC PONĮEHKNA HE BOXOXKAIINIE BOHOY H HE CMEATNIE HH 
p03TbI OyJIOMHTH. H G6oroM CBOHW 53KpAINIEe H MEpPTBbX TEeJIECA CO3KHTalle H 
NOTaHbCTBO CBO0e ABe TBOpaue. [...] 


[...] PomanoBu ke NMpamezųmoy Ko rpaztoy K JlnTBe, MoTOKINM Ha rpaj JiurBe, 
HH BE/J(eIa HHIIbTO 3K6, TOKMO H TOJIOBHE, TH IICbI TEUIONE IO TOPO/MINIOY, 
TOY3KAXOY JK6 H MJTEBAXOY IO CBOHCKBI PEKOYINė „AHA“, B3BIBAIOINĮE GOTBI CBOA 
Arpas u /ĮuBupukca H BCA G6O0Fbl CBOA IIOMHHAIONe PEKOMbIA GecM. [...] 


B neTo 6771. Ilocnas Gamer MunAoBT BCrO CBOIO CHJIOy 3a /ĮHerrp Ha PoMmana, 
Ha G6pAHbCKOTO KHA33. /ĮOBbMOHT Ke GANIeTb C HHMH 3KE, IIONNEJI Ha BOHHOY H 
OYCMOTPW BpeMA, IIO/ĮOGbHO CO6e, H BOPOTHCA Ha3a/Į, TaKO peKa: KO6b MH He 
NlACTb C BAMH NMOKNTH. BopoTHB xe Ca Ha3a/jĮ K NMOTHAa B60p3e, n30rHa Mungosra, 
TOy 5Ke H OyGH erO, W O6a CbIHa ETO C HWMb oy6Kh — Poykaa sxe, Perekba. [...] 


IPATIJAUS METRAŠTIS 
1248-1263 


[1248 m.]! [-..] Kariavo jotvingiai ties Ochožu ir Busovna? ir visą šalį buvo 
užkariavę, ir dar Cholmą,?. 

Vijosi juos Danilas, vijosi juos Vasilka* iš Vladimiro? ir pavijo trečią dieną 
atbėgus iš Vladimiro į Drohičiną“. Jiems kaunantis ties Drohičino vartais, užklupo 


— 260 — 


IPATIJAUS METRAŠTIS 





juos Vasilka; jiems pasipriešinus ir neatsispyrus prieš Vasilką, Dievui padedant, 
pikti pagonys ėmė bėgti, ir daug jų buvo išžudyta, ir vijo juos ilgai ir nužudyta 
buvo keturios dešimtys kunigaikščių, daug kitų buvo sužeista ir nebeišsilaikė. 
Pasiuntė [Vasilka] į Haličą" pas savo brolį; daug džiaugsmo buvo tą dieną Haličo 
mieste. Vasilka buvo vidutinio ūgio, bet didis protu ir narsa, nes buvo metas, 
kai daug kartų nugalėjo pagonis, ir buvo metas, kai daug kartų siuntė prieš 
pagonis. O Skomantas“ ir Boruta, pikti kariai, buvo užmušti. 

O Skomantas buvo pasižymėjęs burtininkas, narsus kaip žvėris. Jis pėsčias 
eidamas nukariavo Pinsko žemę ir kitus kraštus, bet buvo užmuštas, netikėlis, o 
jo galva užmauta ant mieto. Ir kitais metais Dievo malone buvo išmušti pagonys, 
bet apie juos nerašome dėl jų daugybės. 

[1252 m.]? [...] Mindaugas pasiuntė pasiuntinius pas popiežių ir priėmė 
krikštą!?. Jo krikštas buvo apgaulingas!!; savo dievams slaptai aukojo: visų pirma 
Nunadieviui ir Teliaveliui ir Diviriksui, Zuikių dievui ir Medeinai; jei vykstant į 
medžioklę išbėgdavo į lauką zuikis, į mišką nežengdavo ir nedrįsdavo jame nei 
rykštės nulaužti; ir savo dievams aukojo, ir mirusiųjų kūnus degindavo, ir savo 
pagonybę viešai išpažindavo. [...] 

[1258 m.]!? [...] Romanui!? atvykus su lietuviais prie miesto!“ lietuviai, nieko 
nežinodami, puolė miestą, lyg alkani šunes bėgo pylimu, reiškė nepasitenkinimą 
ir spjaudė, saviškai tardami „janda“, šaukėsi savo dievų Andajo ir Divirikso ir 
minėjo visus savo dievus, kipšais vadinamus. [...] 

[1263 m.]5 Buvo pasiuntęs Mindaugas visą savo jėgą už Dnepro prieš Briansko 
kunigaikštį Romaną. Daumantas!“ buvęs su jais, nužygiavo į karą, bet nutaikęs 
sau patogų laiką sugrįžo atgal kalbėdamas: „pikti burtai neleidžia man drauge 
su jumis eiti“. Skubiai sugrįžęs atgal, išvijo Mindaugą ir nužudė jį, o drauge su 
juo du jo sūnus - Ruklį ir Rupeikį!". [...] 


Vertė RIMANTAS JASAS 


KOMENTARAI 


m 


Metraštyje 6756 metų skirsnis. 

Ochožas ir Busovna — voluiniečių pilys į vakarus nuo Vakarų Bugo, netoli Cholmo. 
Cholmas (dab. Chelmas, rytų Lenkija, Liublino vaivadija) — pietvakarių Rusios miestas, 
įkurtas 1237-1238 metais. Apie 1245-1270 metus buvo Haličo-Voluinės didžiosios 
kunigaikštystės sostinė. 

Vasilka, Vasilka Romanovičius (1199-1271) — Haličo kunigaikštystės (pietvakarių Rusia) 


o N 


= 


— 261 — 


TRYLIKTAS AMŽIUS 





kunigaikščio Romano Mstislavovičiaus sūnus, Danilo Romanovičiaus Haličiečio brolis. Nuo 
1241 metų — Voluinės kunigaikštis. Buvo Lietuvos ir jotvingių priešas. 

5 Vladimiras - XIII amžiaus Voluinės kunigaikštystės sostinė. Dabar - Voluinės Vladimiras 
(Vladimir Volynskij, Ukraina). 

6 Drohičinas - Palenkės miestas prie Vakarų Bugo (dabar rytų Lenkijos miestas). XIII amžiaus 
pirmajame trečdalyje priklausė Lenkijai, nuo 1237 metų — Haličo-Voluinės kunigaikštystei. 

7 Haličas - XIII amžiaus Haličo kunigaikštystės miestas (dab. Ukrainos miestas). 

Š Skomantas - vienas iš jotvingių vadų (XIII amžiaus pirmoji pusė). Lietuvių enciklopedijose 
klaidingai tapatinamas su kitu Skomantu, gyvenusiu XIII amžiaus antrojoje pusėje (minimas 
Petro Dusburgiečio kronikoje tarp 1266 ir 1285 metų). Su vienu iš jų (ar su abiem) yra 

susijusi Skomantų (lenk. Skomętno) vietovė, to paties pavadinimo ežeras ir piliakalnis į 
vakarus nuo Augustavo miesto (šiaurrytinė Lenkija). 

? Metraštyje 6760 metų skirsnis. 

10 Kalbama apie Mindaugo krikštą 1251 metų balandžio ar gegužės mėnesį. 

! Jo krikštas buvo apgaulingas — ši Ipatijaus metraščio tezė daugeliui Mindaugo istoriografų 
sukėlė mintį, kad Mindaugo krikštas buvo tik politinis manevras. Tačiau reikia turėti galvoje, 
kad metraštininkas — stačiatikių dvasininkas, kuris šmeižė Mindaugą, norėdamas jį 
diskredituoti, kad pateisintų Haličo-Voluinės didžiojo kunigaikščio Danilo Romanovičiaus 
Haličiečio karą su krikščioniu Mindaugu (IlamyTo, 1959, 34-35). Kita vertus, lietuviai iš 
tikrųjų galėjo garbinti tuos dievus, kurie išvardijami metraštyje. 

2 Metraštyje 6766 metų skirsnis. 

3 Romanas - Haličo-Voluinės didžiojo kunigaikščio Danilo Romanovičiaus Haličiečio sūnus. 
Apie 1253-1258 metus Naugarduko, Slonimo, Volkovysko kunigaikštis, Mindaugo vasalas. 
Mirė apie 1259 metus. 

* Kalbama apie Vozviaglio miesto (Bolochovo žemėje, į vakarus nuo Kijevo) puolimą 1258 
ar 1259 metais. Tą miestą jau buvo spėję nusiaubti Mindaugo vasalo Romano sąjungininkai 

— Voluinės kariuomenė. Tai sukėlė lietuvių nepasitenkinimą. 

S Metraštyje 6771 metų skirsnis. 

6 Daumantas - lietuvių Nalšios žemės, vėliau Pskovo kunigaikštis (mirė 1299 05 20). 

7 Mindaugo sūnus Rupeikis (Repeikis, Replen) minimas 1254 03 12 ir 1261 08 07 Mindaugo 
žemių užrašymų Livonijos ordinui dokumentuose. 





RIMANTAS JASAS 


— 262 — 


JONO MALALOS 
KRONIKOS INTARPAS 


Jonas Malala (Joannes Malalas) - Bizantijos kronikininkas (g. apie 491, m. 578). 
Dar vadinamas Kalbėtoju (Ritor). Kilęs iš Sirijos. Tikslesnių žinių apie jo gyvenimą 
nėra. Kai kurie istorikai Malalą tapatina su Jonu III, kilusiu iš Didžiosios 
Antiochijos (dab. Antakija, Turkija), kuris 565-577 metais buvo Konstantinopolio 
patriarchas. Jonas Malala parašė Chronografiją - populiarią pasaulio istoriją nuo 
jo sukūrimo iki 563 metų, t. y. Bizantijos imperatoriaus Justinijono I Didžiojo 
(mirė 565) valdymo laikotarpio. Kronikos pabaigos neišliko (galėjo dar būti tęsinys 
iki 574 metų). Kronikoje mėginama derinti Krikščionių bažnyčios istoriją, Biblijoje 
aprašytus įvykius su Antikos istorija, graikų mitais. Malalos veikalu sekė visi 
vėlesnieji (iki XII amžiaus) Bizantijos kronikininkai. Išliko vienintelis graikiško 
teksto Oksfordo nuorašas, kurį 1831 metais Bonoje paskelbė Ludwigas Dindorfas. 
927 metais (dėl šios datos kai kurie tyrinėtojai abejoja) šventikas Grigorijus išvertė 
Malalos kroniką į senovės slavų kalbą Bulgarijos carui Simeonui (valdė 893-927). 
To vertimo nuorašas, patekęs į Kijevo Rusią, nuo XI iki XVII amžių buvo Rusioje 
rašytų pasaulio istorijų („chronografų“) pagrindinis žinių šaltinis apie senovės 
Romos ir Graikijos mitus, istoriją, literatūrą. Malalos kronikos slaviškojo vertimo 
ištisai neišliko. Vasilijus Istrinas jį rekonstravo iš rusų chronografuose rastų 
fragmentų ir 1897-1914 metais paskelbė (18 knygų) Novorosijsko universiteto ir 
kituose moksliniuose leidiniuose. 

Lietuvių mitologijai reikšmingas pasakojimas apie Sovijų, 1261 metais įterptas 
į Malalos kronikos slaviškąją redakciją. Intarpas išliko Archyviniame chronografe 
(saugomas Rusijos valstybiniame senųjų aktų archyve Maskvoje) ir Vilniaus 
chronografe (saugomas Lietuvos mokslų akademijos Centrinės bibliotekos 
rankraštyne); abu nuorašai yra XV amžiaus. Tai vienas seniausių baltų mitologijos 
ir religijos šaltinių. 


RIMANTAS JASAS 
Malalos kronikos intarpas rašytas beveik tuo pat metu kaip ir Ipatijaus metraščio 
atkarpa, kurioje minimi lietuvių dievai. Kronikos intarpo autorius gerai pažino 


rytų baltų, visų pirma lietuvių ir jotvingių, tikėjimus. Minimi panašūs dievai 
kaip ir Ipatijaus metraštyje, jie net išdėstomi panašia tvarka. Jei šie tekstai rašyti 


— 263 — 


TRYLIKTAS AMŽIUS 





nepriklausomai vienas nuo kito, pagal juos galima būtų atkurti patikimą rytų 
baltų religijos ir mitologijos vaizdą. Tekstų savarankiškumą tarsi liudytų jų 
skirtumai. Ipatijaus metraštyje kalbama apie lietuvių ir jų karaliaus dievus, o čia — 
apie daugelio baltų genčių (lietuvių, jotvingių, prūsų) ir net finougrų (lyvių ir 
jemų) dievus. Ipatijaus metraštyje tik užsimenama, kokiems dievams aukojo 
Mindaugas, o čia pateikiamas ištisas mitas apie Sovijų, kuris esąs (visų minėtų 
genčių įsivaizdavimu) vedlys į pomirtinį pasaulį ir kuris davęs pradžią aukojimo 
nelabiems dievams apeigai. Yra skirtumų tarp vardijamų dievų. Vietoj Ipatijaus 
metraščio Nunadievio minimas Andajas, vietoj Divirikso - Perkūnas, vietoj Zuikių 
dievo ir Medeinos - Žvorūna. Teliavelis nukeltas į patį dievų sąrašo galą ir 
priduriama, kad jis esąs kalvis ir nukalęs saulę. Dviejų šaltinių informacijos 
skirtumai galėjo atsirasti dėl įvairių priežasčių: lokalinių (ten buvo kalbama apie 
lietuvių dievus, o čia - apie visų baltų), hierarchinių (ten buvo kalbama apie šio 
pasaulio suvereno - karaliaus, o čia — apie vedlio į mirusiųjų pasaulį - žynio 
dievus), kalbinių (galbūt tie patys arba bent panašūs dievai vadinami skirtingais 
vardais). Tokiu atveju išeitų, kad Nunadievis kažkuo yra panašus į Andają, 
Diviriks į Perkūną, Medeina (ir Zuikių dievas) - į Žvorūną. Kalbėdami apie 
Ipatijaus metraštį, esame aptarę daugelį abiejuose šaltiniuose minimų dievų. Čia 
lieka tik aptarti Žvorūnos ir Sovijaus vertinimus. 

Daugelis mokslininkų yra linkę Žvorūną laikyti Vakarine žvaigžde (Venera), 
kurią lietuviai kartais vadino Žvėrine (BonpTep, 18866, 177; Mierzynski, 1892, 
144; Tonopos, 1972, 314). Kita vertus, Volteris, Mierzynskis ją yra linkę sieti ir 
su Didžiąja bei Mažąja žvėrine (Jupiteriu arba Saturnu, Marsu) (BonpTep, 18866, 
177), su Didžiąja šuns žvaigžde (Sirijumi) (Mierzynski, 1892, 146), o Brūckneris 
jos vardą manė esant paprastu būdvardžiu žvėrinė (Brūckner, 1909). 

Nuomonės labiau skyrėsi aiškinant mito apie Sovijų prasmę ir Sovijaus vardo 
etimologiją. Ankstesnieji tyrinėtojai šį žodį laikė senosios arabų kalbos skoliniu 
(Wolter, 1886, 641-642), vienos iš lietuvių genčių pavadinimu (Mierzynski, 1892, 
132-134). Mūsų laikų mokslininkai jį kildina iš senosios indoeuropiečių šaknies 
*saue- (*sū-, *sue-), reiškiančios saulę (Tonopos, 1966, 148-149), sieja su 
lietuvišku žodžiu šova „anga“ ir latvišku — sava „drevė“ (Greimas, 1990, 370), 
lietuvišku žodžiu sūvas (Vėlius, 1986, 18). Dauguma mokslininkų mano, kad 
Sovijaus mitu buvo stengiamasi pagrįsti mirusiųjų deginimo paprotį, tačiau dėl 
pavienių mito segmentų prasmės nesutariama. Mierzynskis, nurodęs šerno ir 
naminės kiaulės svarbą lietuvių laidojimo papročiuose, mano, kad mite minimas 
šernas buvo sumedžiotas Sovijaus laidotuvėms (šermenims), tačiau vaikai 
suvalgė mirusiajam skirtą dalį ir Sovijus tada nebegalėjo patekti į mirusiųjų 
pasaulį be vaikų pagalbos (Mierzynski, 1892, 134137). Toporovas daro prielaidą, 
kad Sovijaus sumedžiotas šernas reiškia saulę, o pats Sovijus esąs saulės kūrėjas 


— 264 — 


JONO MALALOS KRONIKOS INTARPAS 





(Tonopos, 1966, 145-146). Tuo tarpu Greimas mano, kad Sovijus įvedė naujus 
dangaus dievus, o užmušdamas chtoniškąjį šerną ir liepdamas iškepti jo blužnis 
tarsi nutraukė ryšius su chtoniškuoju pradu, kuriam atstovavo šernas (Greimas, 
1979, 10-11). Tyrinėtojai teisingai nurodė šerno bei kiaulės chtoniškumą, jų ryšį 
su mirusiaisiais, tik tą ryšį skirtingai interpretavo. Sumedžiodamas šerną, Sovijus 
ne nuneigia chtoniškąjį pradą, o priešingai — pats jį įgyja. Kaip Vilniaus įkūrimo 
mite Gediminas, sumedžiojęs karališkąjį taurą, įgijo jo karališkąjį suverenumą, 
taip Sovijus, sumedžiojęs chtoniškąjį (su mirusiųjų pasauliu susijusį) šerną, pats 
tapo vedliu į chtoniškąjį mirusiųjų pasaulį. 

Mite apie Sovijų iškeliamas protėvis, atlikęs didelį žygdarbį (sumedžiojęs 
šerną), nustatęs naujus papročius (mirusiųjų deginimą) ir dievus. Panašių herojų 
baltų mitologijoje yra ir daugiau. Tai Lietuvos metraštyje (XVI a.), Motiejaus 
Strijkovskio Kronikoje (1582) paminėtas kunigaikštis Šventaragis, pradėjęs 
mirusiųjų kunigaikščių deginimo tradiciją Vilnios ir Neries santakoje, tai Simono 
Grunau (1529), Luko Davido (1583) kronikose ir kituose prūsų šaltiniuose 
aprašytas pirmasis prūsų karalius Vaidevutis ir žynys Brutenis, sutvarkę 
pasaulietinį ir dvasinį prūsų gyvenimą ir įvedę naujus dievus. Panašūs į šiuos 
herojus yra indų mitų herojai broliai Manus (Manu) ir Jamas (Yama): Manus 
buvo pirmas karalius, sukūręs induizmo įstatymus, o Jamas - pirmas mirtingasis, 
kuris atvėrė mirties kelią ir tapo pomirtinio pasaulio valdovu (Mucps:, 1982, 106— 
107, 682-683). Tai rodo Sovijaus tipo herojų archajiškumą ir indoeuropietiškumą. 

Malalos kronikos intarpu yra rėmęsi daugelis baltų, visų pirma lietuvių, religijos 
bei mitologijos tyrinėtojų (Mierzynski, 1892; BonbTep, 18866; Wolter, 1886; 
Teo6anbĄ, 1890; Brūckner, 1904; Usener, 1896; Klimas, 1919; Jungfer, 1926; 
Ivinskis, 1938b; Clemen, 1938; Slaviūnas, 1947; Pisani, 1950; Jaskiewicz, 1952; 
Biezais, 1954; 1975; Balys, Biezais, 1965; Gray, 1964; Dundulienė, 1969; Tonopos, 
1966; 1970; 1972; HBanos, Tonopos, 1980; Puhvel, 1974; Lowmianski, 1976a; 
Vėlius, 1983, 1986 ir kt.). 


NORBERTAS VĖLIUS 


Publikacijos: Dindorf, 1831; O6onencknii, 1851, XIX-XXII (fragm.); /Į06panckuit, 1882, 
249-250 (fragm.); Wolter, 1886, 636-638 (fragm. orig. ir vok. k.); BonmpTep, 18866, 175-176 
(fragm.); Teo6axbA, 1890, 190-191 (fragm.); Mierzynski, 1892, 127-131 (fragm. orig. ir 
lenkų k.); Herpun, 1897-1914; Brūckner, 1904, 65-66 (fragm. lenkų k.); Mannhardt, 1936, 
57-60 (fragm. orig. ir vok. k.); Memepcknū, 1956 (fragm.); Greimas, 1990, 355-356 (fragm. 
liet. k.); Vėlius, 1986, 17-18 (fragm. liet. k.). 


— 265 — 


TRYLIKTAS AMŽIUS 





Literatūra: O6onenckuū, 1851, XIX-XXII; Wolter, 1886, 635-642; Kynnk, 1886; BojibTep, 
18866, 173-179; Teo6axbA, 1890, 190-201; Mierzynski, 1892, 126-137; Brūckner, 1904, 65— 
70; Mannhardt, 1936, 56-68; Memepckuū, 1956; Tonopos, 1966; 1970; 1972, 309-314; Vėlius, 
1986, 12-20; Greimas, 1990, 355-396. 

Tekstas iš: O6Gonenckuū, 1851, XIX-XXII. 


XPOHOTPAGHA 
1261 


Oyka3 >K€ NMOTAHCKOH NpeJIbCTH CHIIe, H5KE 
CoBua 60r0M HapuljaioT. 


CAoBO OCMOEHAJĮeCATb 


CoBnn 6e uenOBeK. OyJIOBHBINIO EMOY J(MBHKH BEIIpb, H3eMINe H3 Hero 9 
CJIeC3€HHI(b H BB/ĮACTb €H HCIIEWH PO53KEHBIM OT HETO. OHeM 5K€ H3BE/IIMM , 
pa3THeBABCA Ha DO3K/ĮbIMXBCA OT HETO NMOKYNIANMeCa CHHTH BO aj. OCMepbIMH 
BpATbI He Bb3MOT, JĮCBATBIMH XOTEHHS CBO€ OYTIOJIOYYKB PO3KEHBIM OT HETO, peKINIe 
CbIHOM. bpaTHHu 5K€ ETO HETO/ĮOBABINHM HAHb, HCIIPOCHCA OY HHX, JĮONIEJĘ Bb3bINIIO 
oTIja CBOeTO. H npunje B aj. OTI(1O <€ BeYepABINNIO C HHM, CbTBOPH €MOY JIOJKE 
H IOrpe6e H B 3€MJM. Ha oyTpHe BBCIIPOCH eTO BbCTAaBINIKMMA, ĮĮO6POJIN IOKOHIIE 
HMe. OHOMOyY >K€ Bb3IHMBINY: OX, UPbBMH H3beJeH OBIX HK Ta/Įbl. IlakbI ke 
HaOYTPHU CbTBOPH €MOY BE4€pIO H BJIO3KbBINEMOY H B JĮDEBO H MOJOxKU H. Ha 
OYTpHe BbIIpoCH H. OH5ke peue, AKO 64eJIAMH H KOMApbI MHOTbIMY CHE/ĮeH GBIX; 
YX MH, AKO TA5KKO CIax. IlaKbI Ke HaOYTPHe CbTBOPHB KPa/ĮOY OTHEHOY BeJIMKOY 
H BpbJKe H Ha OrHb. Ha OoyTpWexK BBIIpOCHW ero: J(O6pexM nown? OHOoMOyY JKe 
PeKIy: AKO JĮETHIŲb B KOJIBI6eJIM CJTAJĮKO CIIAX. 

O Bekaa NpeJIeCTb /ĮMABOJIDCKaA, A5Ke BbBCJe B JluToBCKbIHN poz, W ATBese, 
n B Ilpoycci, m B EMb, m Bo Jiu6b W HHBIA MHOTBI A35IKbI, H5Ke COBHIĮEIO 
HapHYIoTCA, MHAIe H JANIIAM CBOHM CyIa INPOBOJHKKAa B ajį CoBba. BbIBINIOY 
€MOY B JieTa ABHMEJIeXA, H5KC H HbIHC MEpTBA TEJIeCA CBOA Cb3KHTAIOTD Ha Kpa/laxX, 
aKo0x< Axnneoc 1 DanT H naun no pazoy Danunu. CČu1o npenecTb CoBuwn BPBE/IS 
B He, HK IIPHHOCHTH 3KPbTBOY CKBEPHbIM 60rOM: AkiaeBu m IlepkoyHOBK, pekKime 
rpomoy, 1 ŽKBopoyne, pekme Coyne, r TenaBenu WC KOY3HCIO, CKOBABINIS EMOY 
COJIHIe, AKO CBETHTH IO 3€MJIM H Bb3BEpIbINO €MOY Ha He60 CoJHNe. CH >Ke 


— 266 — 


JONO MALALOS KRONIKOS INTARPAS 





NpeJIeCTb CKBepHaa NpHuAe B He OT DanuK. JleT <€ WMeIOT OT ABuMeJexA H 
MHOTOTO PO/JIOy CKBepHaTO COBbA JĮO CETO JIeTA, B HA5Ke HauUgXxOM IHCATH KHHTDI 
cHa, eCTb JeT 3000 1 400 u 40 u 6 Ae7. 


KRONIKA 
1261 


Pasakojimas apie vieną pagonišką paklydimą, 
apie tai, kad jie Sovijų dievu vadina 


Aštuonioliktas sakymas 


[V. variante: Apie pagonišką paklydimą mūsų Lietuvoje. XVIII sakymas. 
Apsakysime pagoniškus paklydimus, kokių būta ir mūsų Lietuvoje]. 

Sovijus buvo žmogus. Pagavęs šerną, išėmęs iš jo devynias blužnis, jis davė 
jas savo pagimdytiesiems iškepti [V. variante pridėta: vaikams]. Tiems jas 
suvalgius, supyko ant gimusiųjų iš jo [V. variante pridėta: vaikų]. Mėgino jis 
nusileisti (nužengti) į pragarą. Pro aštuonerius vartus [praeiti] negalėjo, pro 
devintus savo norą patenkino, padedamas savo pagimdytojo, kitaip tariant, 
sūnaus [V. variante: vienam jo pagimdytajam, kitaip tariant, sūnui, parodžius 
jam kelią]. Broliams ant šio supykus, [šis] išsiprašė jų, kad nueisiąs ir suieškosiąs 
tėvą, ir atėjo į pragarą. O [V. variante pridėta: jo] tėvui su juo pavakarieniavus, 
padarė jam guolį ir pakasė jį žemėje. Rytą jiedviem atsikėlus, paklausė jį, ar gerą 
atilsį turėjęs. Tas jam sudejavo: „Ak! kirminų ir šliužų ėdamas buvau“. Vėl 
rytojaus dieną padarė jam vakarienę ir įkėlė jį į medį ir paguldė ten [V. variante: 
įdėjo į medžio skrynią ir paguldė miegoti]. Rytą paklaustas, tasai tarė: „Bičių ir 
daugybės uodų ėdamas buvau, aiman, kaip prastai miegojau“. Vėl rytojaus dieną 
padarė didžiulį laužą ir įmetė jį į ugnį. Rytą jo paklausė, ar gerai pailsėjęs. O 
tasai jam tarė: „Kaip kūdikis lopšy saldžiai miegojau“. 


* Laužtiniuose skliaustuose nurodomi Flavijono Dobrianskio paskelbto (/Į06pauckni, 1882, 
249-250) vadinamojo Vilniaus varianto (Vilniaus chronografo; santrumpa - V.) teksto skirtumai. 


— 267 — 


TRYLIKTAS AMŽIUS 





O didis šėtoniškas paklydime, kuris buvai įvestas į lietuvių giminę ir jotvingių, 
ir prūsų, ir jemų, ir lyvių, ir daugelio kitų, kurios sovika vadinamos ir [kurios] 
mano, kad jų sielų vedlys į pragarą esąs Sovijus, gyvenęs Abimelecho laikais, ir 
[kurios] po šiai dienai savo mirusiųjų kūnus degina laužuose kaip Achilas ir 
Eantas ir visi kiti graikai. Šitą paklydimą Sovijus paskleidė, kad jie aukotų 
nelabiems dievams Andajui ir Perkūnui, kitaip tariant, griaustiniui, ir Žvorūnai, 
kitaip tariant, kalei, ir kalviui Teliaveliui, nukalusiam jiems saulę, kuri šviečia 
žemėje, ir įmetusiam jiems saulę į dangų. Šitas nelabas paklydimas atėjo pas 
juos iš graikų. O metų nuo Abimelecho ir nuo nelabojo Sovijaus gausios giminės 
iki šių metų, kai pradėjome rašyti šią knygą, yra 3000 ir 400 ir 40 ir 6 metai. 


Vertė BRONYS SAVUKYNAS 
ir JUOZAS TUMELIS 


— 268 — 


LENKŲ ANALAI 


Pavadinimas Lenkų analai (Annales Polonorum) labai bendras, netikslus 
(Lenkijoje parašyta labai daug analų), todėl šie analai dar vadinami Traskos analais, 
kadangi pagrindinių įrašų pabaigoje užsimenama apie Traską (MPH, II, 826— 
827). Daugelis Lenkijos analų yra vieni su kitais susipynę, susieti perimamumo 
ryšiais, ir sunku nustatyti vienų ar kitų analų parašymo datą, redagavimo 
ypatumus (tuo labiau kad senesnieji nuorašai dingę). Pilniausias išlikęs Traskos 
analų nuorašas rašytas XIV amžiaus viduryje ar antrojoje pusėje ir jame 
pasakojami įvykiai nuo 965 iki 1340 metų; kita rašysena pridurti dar trys 1341— 
1343 metų įrašai (MPH, I, 386-387; II, 826-861). Su Traskos analais turi bendrumų 
Krokuvos analai ir kai kurie kiti analai. 

Epizodas, kuriame aprašomas stebuklas, įvykęs lietuviams aukojant belaisvius 
kryžiuočius, sudaro Traskos analų 1279 metų įrašo vidurinę ir bene didžiausią 
dalį (MPH, II, 845-846). Šiam aprašymui iš esmės yra tapatus Olyvos kronikos 
visas 1279 metų įrašas (SRP, I, 768). Toks tapatumas leidžia spėti, kad 1279 metų 
įrašas padarytas praėjus nedaug laiko po aprašomųjų įvykių. 


EDVARDAS GUDAVIČIUS 


Baltų mitologijos šaltinių skelbėjai yra atkreipę dėmesį į analų autoriaus polinkį 
fantazuoti, vaizduoti neįtikėtinus stebuklus (Mierzynski, 1892, 153; Mannhardt, 
1936, 69). Kituose šaltiniuose (Petro Dusburgiečio Kronikoje, Eiliuotojoje Livonijos 
kronikoje) brolių žuvimas aprašomas kitaip — ten nesakoma, kad jie būtų buvę 
sudeginti (Mierzynski, 1892, 153). Vadinasi, arba analų autorius turėjo papildomų 
duomenų apie jų žuvimą, arba pats viską prasimanė. Keistokai atrodo neįprastas 
deginimo būdas: vienas brolis sudeginamas įkeltas į medį, o kitas - įkištas į 
nupjauto ir išskobto medžio kamieną. Kita vertus, nereikia pamiršti, kad baltai 
galėjo turėti mirusiųjų laidojimo medžiuose paprotį (Vėlius, 1983, 238-241), o 
tai savo ruožtu galėjo paskatinti ir tokį deginimo būdą. Išskirtinį deginimo 
(aukojimo) būdą galbūt lėmė socialinė brolių padėtis - vienas iš jų buvo Livonijos 
magistras. 


NORBERTAS VĖLIUS 


— 269 — 


TRYLIKTAS AMŽIUS 





Publikacijos: MPH, II, 826-861; Mierzynski, 1892, 152 (fragm.); Mannhardt, 1936, 68 (fragm..). 
Literatūra: MPH, II, 826-828; Mierzynski, 1892, 152-154; Mannhardt, 1936, 68-69. 
Tekstas iš: MPH, II, 845-846. 


ANNALES POLONORUM 
1279 


Iam dicto anno [1279] pugnantibus cruciferis de domo Theutonica contra 
Lithwanos, capti sunt duo fratres cruciferorum a Lithwanis, guorum unus cum 
fuisset suspensus super altissimam arborem, eguus guogue eius sub eo 
suspensus est, ut supposito igne utrumgue vorax f lamma consumeret. Sed mirum 
in modum eguo igne consumpto apertum est celum super cruciferum et lux 
magna descendit super eum et ignem suppositum sparsit in partes diversas. 
Cumgue lux illa ascenderet in celum, ascendit simul et crucifer illė cum corpore 
in celum, ita guod post discessum lucis nullum vestigium, nulla particula vel 
signum inventum est de illo. Videbaturgue Lithwanis astantibus et ascensionem 
illam mirantibus guod virgo pulcherrima ascenderet in celum. Sed guia hoc 
factum pagani affirmabant incantacionibus, non virtuti divine, ostendit eis [deus] 
aliud seguens miraculum guod in socio illius suspensi cruciferi experiri 
voluerunt. Nam viso predicto miraculo superstitem cruciferum dirumpto trunco 
arboris per medium incluserunt circumponentes et ignem copiosum ut vivus 
igne consumeretur [...] subito celum fuit super ipsum apertum et guedam avis 
magna alba, gualis nunguam ab aliguo vivente visa fuit, descendit de celo in 
luce magna et veniens ad predictum eripuit de medio igne et tulit secum in 
celum cum corpore. 


LENKŲ ANALAI 
1279 


Jau minėtais 1279 metais Vokiečių ordino kryžiuočiams kovojant su lietuviais, 
lietuviai paėmė į nelaisvę du brolius kryžiuočius. Vienas iš jų buvo pakabintas 


— 270 — 


LENKŲ ANALAI 





ant labai aukšto medžio, po juo - jo žirgas, kad, pakūrus iš apačios ugnį, raji 
liepsna pasiglemžtų abu. Tačiau - negirdėtas dalykas! Kai ugnis apėmė žirgą, 
virš kryžiuočio atsivėrė dangus, ant jo nusileido didžiulė šviesa ir į visas puses 
išsklaidė užkurtą ugnį. Kai toji šviesa pakilo į dangų, kartu pakilo į dangų ir 
kryžiuotis su visu kūnu, nes, šviesai dingus, nebuvo rasta jokio jo pėdsako, jokios 
dalelės ar ženklo. Šalia stovintiems to pakilimo nustebintiems lietuviams atrodė, 
kad į dangų pakilo labai graži mergelė. Tačiau kadangi pagonys šį įvykį priskyrė 
kerėjimams, o ne Dievo galybei, Dievas jiems parodė kitą stebuklą. Mat, išvydę 
minėtąjį stebuklą, jie, nupjovę medžio kamieną ir jį išskobę, uždarė jame antrąjį 
gyvą kryžiuotį ir aplink užkūrė didelę ugnį, kad jis sudegtų gyvas. [...] Staiga 
virš jo atsivėrė dangus, kažkoks niekuomet jokiam gyvajam nematytas didelis 
baltas paukštis nusileido iš dangaus, apgaubtas galingos šviesos, ir prisiartinęs 
prie minėtojo kryžiuočio išplėšė jį iš ugnies ir nusinešė į dangų su visu kūnu. 


Vertė DALIA DILYTĖ 


- 271 -— 


ALBERTAS BARDOVIKIETIS 
XIII-XIV a. 


ALBRECHT VON BARDOVIK 


Albertas Bardovikietis (Albrecht von Bardovik) - Liubeko miestietis, nuo 1298 
metų Liubeko kancleris. Apie 1298 metus sudarė Liubeko miesto dokumentų 
registrą, prie kurio pridėjo ir gyvenamojo meto įvykių kroniką. 

Autoriaus asmenybė problematiška. Pirmasis Kronikos tyrinėtojas Ferdinandas 
Grautoffas manė autorių esant vienuolį, magistrą, tuo metu gyvenusį Liubeke. 
Vėliau Karlas Koppmannas atrado dar vieną XIII ir XIV amžių sandūroje 
gyvenusį Albertą Bardovikietį, Liubeko miesto amatininką. Rašytiniuose 
šaltiniuose minima, kad 1288-1298 metais jis buvo Liubeko miesto tarybos tarėjas, 
1308 metais - burmistras; mirė apie 1310 metus. Koppmannas iškėlė dar vieną 
hipotezę: galimas dalykas, Albertas Bardovikietis iš tikrųjų yra kapelionas Lūderis 
Rameslohas, kuris 1298 metais lydėjo Liubeko tarybos narius į Rygą. Sunku 
pasakyti, kuri iš šių hipotezių yra tikresnė. 

Alberto Bardovikiečio Kronika apima trumpą laikotarpį - 1297-1298 metus. 
Daugiausia vietos skiriama Livonijos ordino kovoms su Rygos arkivyskupu. 
Aprašomas ir rygiečių sąjungininkų lietuvių dalyvavimas šiuose įvykiuose. 
Alberto Bardovikiečio Kronika yra išsamiausias istorinis šaltinis apie 1297-1298 
metų Livonijos įvykius. 


ALVYDAS NIKŽENTAITIS 


Kryžiuočiai, norėdami pateisinti savo grobikiškus karus prieš Lietuvą, perdėtai 
vaizdavo lietuvių žiaurumą, priešiškumą krikščionims. Jiems neretai priskirdavo 
tokius žmonių kankinimo būdus, kokius patys naudojo. Kita vertus, dėl didelės 
abipusės neapykantos žiaurumų netrūkdavo nei vienoje, nei kitoje kovojančioje 
pusėje. Ne visada kryžiuočių nužudymai sietini su lietuvių religinėmis 
apeigomis. Kronikoje minimas šarvuoto brolio su žirgu sudeginimas, atrodo, 
priskirtinas religijos sferai, nes panašus belaisvių aukojimo dievams būdas yra 
minimas ir kitose kronikose. Panašiai lietuviai degindavo ir savo mirusius arba 
žuvusius karžygius. 


NORBERTAS VĖLIUS 


- 272 - 


ALBERTAS BARDOVIKIETIS 





Publikacijos: Grautoff, 1829, 416—426; Mierzynski, 1892, 154-155 (fragm.); Koppmann, 1899, 
301-316; Mannhardt, 1936, 69-70 (fragm.). 

Literatūra: Grautoff, 1829, 416-426; Koppmann, 1872, 71, 74; 1899, 287-300; Mierzynski, 
1892, 154-155. 

Tekstas iš: Koppmann, 1899, 314-315. 


DIE SOGENANNTE LŪBECKISCHE 


CHRONIK 
um 1298 


[...] de van der Ryghe unde ere helpere, de Lettowen, [...] de mester unde de 
brodere [...] thoghen [...], uppe de Thoreydera. De mester unde de syne de reden 
se an. dar wart eyn grot mangualm an beyden scyden. De brodere van deme 
Dudisghen hus worden seghelos; de mester bleyf doth en deme stryde unde 
broder Godevert, de ghude cummeldure van Vellyn, unde myt en wol veyr unde 
tvintych brodere oder mer. do de strit aldus was erghan, se nemen den mester 
unde bunden en crucewys tusghen tve bome unde deden manyghe martere an 
syneme lyve; tho iunghest houwen se ene vor middes untwey. se nemen eynen 
anderen broder myt synen wapenen unde bunden ene uppe syn pert unde 
brandene ereme ghode tho eren. den drudden broder villeden se alse eyn rynt. 


VADINAMOJI LIUBEKO KRONIKA 
apie 1298 


[...] Tie iš Rygos ir jų pagalbininkai iš Lietuvos [...], magistras ir broliai [...] 
patraukė prie Gaujos. Magistras! ir jo kariai puolė; ten kilo didelės žmonių 
žudynės abiejose pusėse. Vokiečių ordino broliai buvo nugalėti, kovoje žuvo 
magistras ir brolis Gotfrydas, gerasis Viljandžio komtūras? o su jais dar dvidešimt 
keturi ar daugiau brolių. Kai kova taip baigėsi, jie [lietuviai] paėmė magistrą ir 
nukryžiavo tarp dviejų medžių ir jo kūne padarė daug žaizdų; galiausiai jie 


=273— 


TRYLIKTAS AMŽIUS 





perkirto jį pusiau. Jie paėmė kitą brolį su jo ginklais ir pririšo jį ant žirgo ir 
sudegino savo dievo garbei. Trečiam broliui jie nulupo odą?. 


Vertė SIGITAS PLAUŠINAITIS 


KOMENTARAI 


1 Magistras - Livonijos ordino magistras Brunonas (1297-1298). 

2 Viljandžio komtūras Gotfrydas - jis minimas tik Alberto Bardovikiečio Kronikoje ir Sembos 
kanauninko rašte (SRP, II, 283-284). 

3 Šį Livonijos ordino susidūrimą su lietuviais mini Hermanas Vartbergietis (SRP, II, 55-56), 
Petras Dusburgietis (SRP, I, 163), Sembos kanauninkas (SRP, II, 283-284), tačiau apie tokius 
lietuvių veiksmus jie nerašo. 


ALVYDAS NIKŽENTAITIS 


— 274 — 


HENRIKAS LATVIS 
apie 1187-1259 ar vėliau 


EENRICUS DE LETTIS 


Henrikas Latvis (Henricus de Lettis, Heinrich der Lette, Heinrich von Lettland, 
Indrikis) - Rygos vyskupo Alberto tarnybos kunigas, vertėjas. Kunigavo latgalių 
krašte —- Imeros žemėje (Chronicon Livonicum vetus, XXIV, 1), manoma, kad 
Rubenėje. Lotynų kalba parašė seniausią išlikusią Livonijos kroniką, apimančią 
įvykius nuo XII amžiaus devintojo dešimtmečio iki 1227 metų. 

Kronikos (Chronicon Livonicum vetus) rankraščiuose autoriaus vardas nepami- 
nėtas. Iš teksto analizės spėjama, kad autorius yra tekste ne kartą minimas 
Henrikas. 1208 metais jis buvo Rygos vyskupo įšventintas į kunigus ir pasiųstas 
į Latgalą, Talavos sritį. Vėliau kurį laiką buvo Rygoje, dalyvavo Rygos vyskupo 
derybose su latgaliais, lyviais, estais. 1215-1216 metais buvo nuvykęs į Romą. 
Grįžęs aktyviai dalyvavo Rygos vyskupo ir kalavijuočių ekspansijoje į estų, 
žiemgalių žemes. Estijoje varžėsi su danų misionieriais, 1224 metais dalyvavo 
Tartu puolime. 

Nėra visiškai aiški autoriaus tautybė. Manyta, kad autorius — iš Livonijos į 
Vokietiją pasiųstas jaunuolis, vėliau grąžintas misionieriaus veiklai. Tačiau 
kronikos tekstas šios prielaidos nepatvirtina. Pats kronikininkas, kalbėdamas 
apie 1220 metų mūšį su estais, save ir vokiečius supriešina su letais, t. y. latgaliais. 
Todėl manoma, kad Henrikas kilęs iš Vokietijos. 

Kronika aprašo vokiečių ekspansijos į lyvių, latgalių, estų žemes pradžią, šių 
žemių pavergimą ir prievartinį gyventojų krikštijimą, Rygos vyskupų ir Livonijos 
(Kalavijuočių) ordino santykius su gretimomis rusų kunigaikštystėmis, Danija, 
Švedija, varžybas dėl Pabaltijo žemių, pastangas pavergti žiemgalių, lietuvių 
žemes, lietuvių priešinimąsi atėjūnams. 

Henrikas - katalikybės ideologas, siekiąs pagrįsti popiežiaus laiminamą karą 
prieš Pabaltijo tautas, aktyvus įvykių dalyvis. Kronikininkas pabrėžia, kad aprašo, 
ką yra matęs savo akimis arba sužinojęs iš mačiusiųjų. Taigi, nepaisant 
tendencingumo, Kronikoje yra daug autentiškos medžiagos apie Pabaltijo tautas, 
tarp jų ir apie lietuvius. 

1225-1227 metais rašytas Henriko Kronikos originalas neišliko. Seniausias 
žinomas jos nuorašas rašytas XIII amžiaus pabaigoje ir XIV amžiaus pradžioje 
(rastas 1862 metais). 1740 metais Kroniką iš XVI amžiaus nuorašo su vėlesnėmis 
interpretacijomis paskelbė Johannas Danielis Gruberis. Vėliau, radus naujų 


=275— 


TRYLIKTAS AMŽIUS 





nuorašų, buvo paskelbtos dvi labai reikšmingos publikacijos - A. Hanseno (1853 
metais išleistame rinkinio Scriptores rerum Livonicarum I tome) ir Wilhelmo 
Arndto (1874). Naujausias publikacijas parengė Leonidas Arbuzovas ir Albertas 
Baueris (1955, 1959). Kronika yra išversta į vokiečių, rusų, latvių, estų, anglų, 
lietuvių kalbas. 


ROMAS BATURA 


Henriko Latvio Kronikoje yra nemaža užuominų apie genčių, su kuriomis 
kalavijuočiai kovojo ir kuriose skleidė krikščionybę, tikėjimus bei papročius. 
Kronikininko žinios patikimos, jis aprašė tik tai, ką pats buvo matęs arba sužinojęs 
iš amžininkų (Mannhardt, 1936, 29; Mierzynski, 1892, 98; Typesus, 1948, 70, 
77). Tiesa, būdamas priešiškos pasaulėžiūros ir religijos, kai kurių dalykų galėjo 
nesuprasti ar pavaizduoti kiek tendencingai. Henrikas Latvis aprašė etniniu ir 
kalbiniu požiūriu kelių skirtingų genčių grupių (baltų, finougrų, slavų) papročius 
bei tikėjimus. Dalis finougrų (ypač lyviai) gyveno sumišę su baltais, o vėliau, 
formuojantis latvių tautybei, įsiliejo į ją. Savo tikėjimais artimi baltams buvo ir 
Naugardo bei Pskovo sričių rusai, dar nepriėmę krikščionybės. Apie juos irgi 
užsimenama Kronikoje. Todėl šiame leidinyje pateikiami visi Henriko Latvio 
aprašytieji Pabaltijo tautų papročiai ir tikėjimai. 

Kalbėdamas apie baltų gentis (latvius, žiemgalius, kuršius, lietuvius), Henrikas 
Latvis mini mirusiųjų laidojimo papročius, rašo apie tai, kaip šios gentys 
įsivaizdavo pomirtinį gyvenimą, bendravimą su dievais per burtus ir aukas, be 
to, apie įvairių susitarimų patvirtinimo apeigas. Ypač vertingų duomenų 
pateikiama apie mirusiuosius. Buvo tikima, kad mirusiojo gyvenimas aname 
pasaulyje priklauso nuo laidojimo apeigų. Negalėdami deramai palaidoti visų 
mirusiojo palaikų, lietuviai stengdavosi palaidoti bent jo galvą. Henrikas Latvis 
aprašo, kaip lietuviai, norėdami su apeigomis palaidoti Latvijoje žuvusio vado 
galvą, už ją atiduoda net į nelaisvę patekusį vienos Livonijos srities seniūną. 
Laidodami mirusiuosius, lietuviai, matyt, keldavo šermenis, nes kronikininkas 
mini „šermenis su išgėrimu“. Kuršiai mirusiuosius degindavo, garsiai juos 
garbstydami („degino žuvusiuosius ir raudojo jų“). Pomirtinis gyvenimas buvo 
įsivaizduojamas panašiai kaip ir žemiškasis. Todėl po vyrų žūties net 
penkiasdešimt lietuvių moterų pasikaria, tikėdamosi, kad paskui gyvens su jais 
kitame gyvenime. 

Iš Kronikos ryšku ir didelis baltų pasitikėjimas savo dievais, su kuriais 
bendraujama per burtus. Imeros latviai per būrimus klausia savo dievų, ar jiems 


— 276 — 


HENRIKAS LATVIS 





priimti krikštą iš rusų, ar iš vokiečių. Kuršiai, susiruošę į mūšį, prašo dievų 
pagalbos ir stengiasi išburti, koks laikas tam būtų patogiausias. Žiemgaliai, išbūrę 
sėkmę, organizuoja žygį prieš lietuvius, o iš burtų sužinoję, kad lietuviai yra 
pasirengę kovai, mėgina žygį nutraukti. 

Su senąja baltų pasaulėžiūra susiję ir Henriko Latvio aprašyti įvairūs susi- 
tarimų patvirtinimo aktai. Kuršiai taikos sutartį sutvirtina krauju; latviai su 
lyviais, sudarę sąmokslą, stojasi ant kalavijų; atsisakydami taikos su Kuoknesės 
vokiečiais, lietuviai, pašaukę juos, meta į Dauguvą ietį. Henriko Latvio 
aprašytuosius žalčius Kuoknesės kalne galima sieti su žalčių kultu (Typesus, 
1948, 75). 

Apie baltų aukojimą dievams kalbama tik vienoje vietoje - pilyje apgulti lyviai 
ir latviai „dievų garbei skerdė gyvulius“ ir, norėdami pasityčioti iš krikščionių, 
mėtė įjuos „paaukotus šunis bei ožius“. Gyvulių aukojimas karo metu aprašomas 
ir kalbant apie finougrus. Tačiau Kronikoje visai neužsimenama apie kasmetinius 
aukojimus dievams taikos metu, kadangi Kronikos autoriui nepasitaikė jų matyti. 
Sprendžiant iš vėlesnių šaltinių, tokie aukojimai baltuose buvo populiarūs. 
Dievams buvo aukojami ir gyvuliai, ir javai. Todėl negalima remtis Henriko 
Latvio pateikta medžiaga ir teigti, kad Pabaltijo gyventojai dievams aukojo tik 
gyvulius, o tuo labiau daryti iš šio teiginio apibendrinimus apie nevienodą 
žemdirbystės ir gyvulininkystės paplitimą Pabaltijyje (Typesuu, 1948, 74). 
Henriko Latvio žiniomis naudojosi daugelis baltų mitologijos tyrinėtojų (Voigt, 
1827; Brūckner, 1904; Klimas, 1919; Jungfer, 1926; Šmits, 1926; Ivinskis, 1938b; 
Clemen, 1938; Pisani, 1950; Biezais, 1954; 1971; Johansons, 1964; Balys, Biezais, 
1965; HBanos, TonopoB, 1980 ir kt.). 


NORBERTAS VĖLIUS 


Publikacijos: Gruber, 1740 (lot. ir vok. k.); Hansen, 1853 (lot. ir vok. k.); Arndt, 1874; 
Mierzynski, 1892, 98-114 (fragm.); Mannhardt, 1936, 28-38 (fragm.); Anmunckuii, 1938 (lot. 
ir rus. k.); LIŠ, L 27,33,41-42 (fragm. liet. k.); Arbusow und Bauer, 1955; Bauer, 1959b; Jurginis, 
1991, 23-152 (liet. k.); Feldhūns, Mugurėvičs, 1993, 46-331 (lot. ir latvių k.). 

Literatūra: Gruber, 1740; Hansen, 1853, III-XII; Bielowski, 1862; Arndt, 1874; Mierzynūski, 
1892,97-114; Arbusow, 1926-1927; Mannhardt, 1936, 28-38; Annuncknū, 1938, 1—67; TypesBuu, 
1948; Ivinskis, 1956a; Jučas, 1964, 7-9; Vahtre, 1969, 74-77; Jurginis, 1991, 3-22; Feldhūns, 
Mugurėvičs, 1993, 7—43, 333-—451. 

Tekstas iš: Hansen, 1853, 52-54, 66, 74, 88-90, 92, 108, 118, 122-124, 130, 140, 142, 154, 168, 
172, 178, 252-254, 270, 306, 308-310. 


- 277 -— 


TRYLIKTAS AMŽIUS 





CHRONICON LIVONICUM VETUS 
1225-1227 


I. Gesta Meinardi primi Episcopi 


[...] Habebatidem episcopus cooperatorem in evangelio, fratrem Theodoricum, 
Cisterciensis ordinis; postmodum in Estonia Episcopum: guem Livones de 
Thoreida diis suis immolare proponunt, eo guod fertilior seges ipsius sit in agris, 
eorumgue segetes inundatione pluviae perirent. Colligitur populus, voluntas 
deorum de immolatione sorte inguiritur: ponitur lancea, calcat eguus, pedem 
vitae deputatum nutu Dei praeponit. Orat frater ore, manu benedicit. Ariolus, 
Deum Christianorum egui dorso insidere et pedem egui ad praeponendum 
movere, asserit, et ob hoc egui dorsum tergendum, guo Deus elabatur. Ouo facto 
dum eguus vitae pedem praeponit, ut prius, frater Theodoricus vitae reservatur. 
Idem frater missus in Estoniam, propter ecclipsin solis, guae in die Johannis 
Baptistae visa fuit, a paganis plurima passus est vitae pericula dicentibus, ipsum 
solem comedere. [...] 


II. Gesta secundi Episcopi Bertoldi 


[...] Jam vela ventus depulit. Et ecce! perfidi Livones, de balneis egressi Dunae 
fluminis agua se perfundunt, dicentes: „Hic iam baptismatis aguam cum ipsa 
christianitate removemus agua fluminis, et fidem susceptam exfestucantes, post 
Saxones recedentes transmittimus“. Illi autem, gui recesserant, in cuiusdam 
arboris ramo guasi caput hominis inciderant: guod Livones Saxonum Deum 
putantes, et ex hoc inundantiam et pestilentiam sibi imminere credentes, cocto 
iuxta ritum paganorum medone combibentes, captato consilio, caput ab arbore 
ponentes, ligna connectunt: guibus caput superpositum, guasi Deum Saxonum, 
cum fide christianorum, post recedentes Gotlandiam per mare transmittunt. [...] 


V. Alberti Episcopi Annus 3. Christi 1200-1201 


[...] Interim Curones, audito adventu Episcopi et civitatis inchoatione, non 
timore belli, sed vocatione Christi, pro pace facienda nuncios suos ad civitatem 
dirigunt: guam pacem, consentientibus Christianis, sicut mos est paganorum, 
sanguinis effusione stabiliunt. [...] 


=:278= 


HENRIKAS LATVIS 





IX. Alberti Episcopi Annus 7. Christi 1204-1205 


[...] Referebat sacerdos guidam, gui tunc in Letthonia captivus tenebatur, 
Johannes nomine, guod in uno vico mulieres guinguaginta se ob mortem virorum 
suspendio interfecerant. Nimirum cum credant, se cum illis mox in alia vita 
victuras. [...] 


[...] Post hoc brevi transacto tempore peregrini, de castro Ykeskola exeuntes 
pro colligenda annona, a Livonibus insidiantibus in silvis occisi sunt decem et 
septem ex eis, guorum guosdam ex eis Diis suis immolantes, crudeli martyrio 
interfecerunt. [...] 


X. Alberti Episcopi Annus 8. Christi 1205-1206 


[...] Cumgue in villam, guae dicitur Sydegunde, procederet, statim populum 
ad audiendum verbum Dei convocat. Veniens autem Livo guidam de latibulis 
silvarum nocte, visionemgue suam referens, dicit ei: vidi, inguit, Deum Livonum, 
gui nobis futura praedixit. Erat enim imago excrescens ex arbore, a pectore ad 
sursum usgue, et dixit mihi, Letthonum exercitum cras venturum, et timore illius 
exercitus convenire non audemus. Sacerdos autem intelligens, daemonis hanc 
esse illusionem, eo guod via illo autumnali tempore non esset, per guam 
Letthones venire possent, in orationibus suis existens, Deo se commendabat. 
Mane facto cum huiusmodi nihil audirent et perciperent, guod fantasma Livoni 
praedixerat, colliguntur omnes in unum: guibus sacerdos idololatriam detestatur; 
huiusmodi fantasmata daemonum illusionem affirmat: tandem unum Deum, 
creatorem omnium, unam fidem, unum baptisma esse praedicat, et his et 
similibus ad culturam unius Dei eos invitat. His auditis, diabolo et eius operibus 
abrenunciant, et in Deum credere se promittunt, et baptizantur, guotguot 
praedestinati erant a Deo. [...] 


XI. Alberti Episcopi Annus 9. Christi 1206-1207 


[...] Unde Alobrandus huiusmodi modicum curans, aliis rebus magis attentus, 
revertitur, et in via Letthgallis, circa Ymeram habitantibus, verbum Dei de 
suscipiendo baptismo alloguitur, praesertim cum iam tota Livonia et plures ex 
Letthgallis verbum Dei receperint. Atilli gaudentes de adventu sacerdotis, utpote 


— 279 — 


TRYLIKTAS AMŽIUS 





a Letthonibus saepius vastati, et a Livonibus semper oppressi, et per Teutonicos 
sperantes relevari ac defendi, cum gaudio verbum Dei recipiunt: missis tamen 
prius sortibus et reguisito consensu deorum suorum: An Ruthenorum de 
Plescekowe habentium Graecorum fidem cum aliis Letthigallis de Tholowa, an 
Latinorum et Teutonicorum debeant subire baptismum? Nam Rutheni eorum 
tempore venerant baptizantes Lethigallos suos de Tholowa, sibi semper 
tributarios. Et cecidit sors ad Latinos; et annumerati sunt cum Livoniensi Ecclesia 
Rigensibus. Et baptizavit Alobrandus guasdam villas, et rediit Rigam et nunciavit 
Episcopo. [...] 


XII. Alberti Episcopi Annus 10. Christi 1207-1208 


[...] Eo tempore Rigenses et Christiani, gui erant in Livonia, pacem erant 
desiderantes et non potuerunt compotes fieri: bona erant guaerentes, et ecce! 
turbatio seguitur. Nam post fugam Ruthenorum, sperantes et evasisse 
Charybdin, sed premebat adhuc eos imminens et praesens Scyllae periculum, 
guia Westhardus, Semigallorum dux, memor adhuc bellorum et malorum 
multorum, guibus a Letthonibus debellatus et depraedatus saepe fuerat in 
omnibus confinibus Semigalliae, ad expeditionem se praeparat adversus 
Letthones, et in Riga Christianorum suppliciter deprecatur auxilium, allegans, 
guod iam in alia vice Rigensibus ad expugnandos alios paganos venit in 
adiutorium: insuper et deorum suorum sortes in meliorem partem cecidisse 
insinuat. Adhaec Rigensium seniores, Deorum suorum sortes non curantes, 
imo propter suorum paucitatem, auxilium ipsi iam denegant, bellumgue hoc 
tempore contra Letthones omnibus modis cotradicunt. Sed precum suarum 
tandem instantia, et stultorum virorum, gui cum eo ituri erant, pertinaci 
audacia victi, bellum eis non prohibere, imo obedienter eos ad pugnam mittere, 
ne in anima et corpore periclitentur, decernunt. Mittuntur itague cum 
Westhardo guinguaginta vel paulo plures viri, milites ac balistarii, nec non ex 
Fratribus Militiae Christi plures. Assumentes secum Danielem, Ydumeorum 
sacerdotem, profecti sunt in terram Semigallorum. Oui in eguis suis insidentes, 
etin armorum suorum nitore venientes, benignissime a Semigallis sunt recepti. 
Oui mittentes per omnes fines congregaverunt exercitum Magnum, et 
procedentes prope Letthoniam nocte guiescunt, et guiescentes a diis suis 
futura reguirunt, mittentes sortes et postulantes favorem deorum suorum, et 
coniurantes, si videlicet fama adventus ipsorum pervolaverit, et, si Letthones 
venturi sint ad pugnandum contra eos? Et cecidit sors, et famam pervenisse, 
et Letthones ad bellum paratos esse. Unde stupefacti Semigalli nimis, ad 


— 280 — 


HENRIKAS LATVIS 





redeundum Teutonicos invitant, eo guod Letthonum valde timeant insultum. 


L] 
XIII. Alberti Episcopi Annus 11. Christi 1208-1209 


[...] Ouorum consilio praesul idem usus, convocavit omnes Livones et Letthos 
iam dudum conversos, et recordatus mortificationis illius, guam sibi et suis 
regulus Vesceka de Kukenoys praeterito anno intulerat, guando milites ac 
familiam suam, guam rogatione sua sibi cum multis expensis contra Letthones 
in auxilium miserat, dolo ac fraude nimia mortificavit, cum omnibus peregrinis 
et exercitu suo divertit in Kukenoys, et inveniens montem ipsum desertum et 
prae immunditia guondam inhabitantium vermibus et serpentibus repletum, 
iussit ac rogavit, eundem montem mundare et renovare, et firmis fecit 
munitionibus muniri, et castrum firmissimum aedificavit, et milites et balistarios 
cum familia sua ibidem ad castrum conservandum religuit, et multis expensis 
adhibitis diligentissime custodiri fecit, ne guando Letthonum velocitas, vel 
Ruthenorum ficta dolositas eos, sicut antea, defraudaret. [...] 


XIV. Alberti Episcopi Annus 12. Christi 1209-1210 


[...] Curones vero congregati cum omni exercitu suo, residentes in vicinia 
guatuordecim diebus, auxilium deorum suorum et tempus opportunum sortibus 
suis reguirebant. [...] 


[...] Post haec ibat exercitus ad naves suas, et facto prandio iterum ad bellum 
se praeparabat, et cum audirent sonitum campanae magnae, dicebant, se ab illo 
Deo Christianorum comedi ac consumi. Et accedentes iterum ad civitatem per 
totum diem pugnabant. Et cum exirent de tabulis suis ad comportationem 
lignorum ad incendium, plurimi ex eis a sagittariis laedebantur. Et guicungue 
eorum a lapidibus machinarum aut a balistariis vulneratus cecidit, statim aut 
frater suus aut alius consocius suus abscisso suo capite eum totaliter interfecit. 
Et cum undigue circumdedissent civitatem, et ignem copiosum incendissent, 
venientes Holmenses in eguis suis ad montem antiguum et gladiis suis hostibus 
comminantes, ad civitatem ex alia parte declinant. Ouos videntes Curones, a 
civitate recedunt, et collectis interfectis suis ad naves revertuntur, et transita 
Duna triduo guiescentes, et mortuos suos cremantes, fecerunt planctum suum 
super eos. [...] 


— 281 — 


TRYLIKTAS AMŽIUS 





XV. Alberti Episcopi Annus 13. Christi [1210-1211] 


[...] Post hoc Estones per provinciam mittunt ex suis fortioribus ad despolian- 
dam terram; gui incendentes villas et ecclesias et ex Livonibus comprehensos 
occidunt, alios captivos ducunt, et spolia multa tollentes, et boves et pecora in 
conventum suorum compellunt, et mactantes boves et pecora, diisgue suis 
immolantes, favorem ipsorum reguirunt. Sed caro percussa, cadens in partem 
sinistram, deorum offensam, et omen indicat sinistrum. Ipsi tamen ab incepto 
non desistentes, castrenses impugnant; lignorum strues faciunt, montem castri 
fodiunt, ibidem se magetas, id est, manere in perpetuum, promittunt, donec aut 
castrum destruant, aut Livones ad suum consensum emolliant, ut statim deinceps 
eodem itinere secum ad destruendam Rigam vadant. [...] 


XVI. Alberti Episcopi Annus 14. Christi 1211-1212 


[...] Unde Livones et Letthi, recedentes a Teutonicis, inter se coniurarunt, et 
gladiorum calcatione coniurationem suam, paganorum more, confirmarunt. [...] 


[...] Teutonici vero patherellis munitionem castri destruunt, lapides multos et 
magnos in castrum proiiciunt, homines et iumenta multa interficiunt. Alii 
propugnaculum erigunt, guod nocte seguenti ventus in terram proiicit, et clamor 
magnus fit, et exultatio in castro, diisgue suis secundum antiguas consuetudines 
honorem impendentes, animalia mactant, canes et hircos immolatos ad 
illusionem Christianorum in faciem Episcopi et totius exercitus de castro 
proiiciunt. Sed frustratur omnis labor eorum. [...] 


XVII. Alberti Episcopi Annus 15. Christi 1212-1213 


[...] Letthones autem pacem factam cum Teutonicis non curantes, venerunt 
ad Dunam, et vocatis guibusdam de castro Kukenoys, lanceam in Dunam 
miserunt, paci ac familiaritati Teutonicorum contradicentes. [...] 


[...] Milites etiam de Kukenoys et Letthi, saepius eodem tempore Selones et 
Letthones despoliantes, villas et confinia eorum vastaverunt, et alios interficientes, 
alios captivos ducentes, et in via freguenter insidiantes, multa eis mala intulerunt. 
Unde Letthones colligentes exercitum venerunt trans Dunam in provinciam 


— 282 — 


HENRIKAS LATVIS 





Lenewardensem et comprehenderunt Livones in villis et occiderunt ex eis et 
mulieres et parvulos et pecora secum ferentes spolia multa tulerunt, et seniorem 
ipsius provinciae, Uldewene, captivum deduxerunt. Supervenit autem 
Volguinus, Militiae Christi Magister, cuius Fratres cum mercatoribus Dunam 
ascenderant. Perseguebatur itague praedictus Magister Letthones cum paucis, 
et invasit eos post tergum et pugnavit cum eis, et cecidit princeps ac senior 
Letthonum et occisus est et multi cum eo, et ceteri fugerunt et evaserunt, gui in 
prima fuerunt acie, et Uldewene secum deduxerunt. Pro cuius redemptione 
postea datum est caput eiusdem Letthonis occisi, ut, saltem capite recepto, debitas 
post eum cum potationibus celebrarent more paganorum exeguias. [...] 


XXIV. Alberti Episcopi Annus 22. Christi 1219-1220 


[...] Medio tempore litigantibus aliis pro terrarum dominatibus, abiit iterum 
Letthorum de Ymera sacerdos in Estoniam, assumpto secum alio sacerdote 
Theodorico, tunc noviter ordinato. [...] 


[...] ubi erat mons et sylva pulcherrima, in guo dicebant indigenae magnum 
Deum Osiliensium natum, gui Tharapita vocatur, et de loco illo in Osiliam 
volasse. Et ibat alter sacerdos, succidens imagines et similitudines Deorum 
suorum ibi factas, et mirabantur pagani, guod sanguis non efflueret, et magis 
exinde sacerdotibus credebant. [...] 


XXVI. Alberti Episcopi Annus 24. Christi 1221-1222 


[...] Post hoc iidem Saccalanenses abierunt in Gerwam, et comprehendentes 
ibidem Hebbum, Danum, gui erat Advocatus eorum, cum ceteris Danis 
reduxerunt eum in castrum suum, et crudeli martyrio cruciaverunt eum, et alios, 
dilacerantes viscera eorum, et extrahentes cor Hebbi adhuc vivum de ventre 
suo, et assantes ad ignem et dividentes inter se, comederunt illud, ut fortes contra 
Christianos efficerentur, et corpora eorum canibus et volatilibus caeli rodenda 
dederunt. 

Completo opere tam nephando et scelerato ac perfido, seniores de Viliende 
miserunt eodem die in Odempe, suadentes eis, ut et ipsi similia facerent. Et 
Tharbatensibus gladios sanguinolentos, guibus Teutonicos interfecerant, et eguos 
et vestes eorum pro signo miserunt. At illi gaudentes omnes verbum istud 


— 283 — 


TRYLIKTAS AMŽIUS 





acceperunt, et irruentes in Fratres Militiae vinculaverunt eos, et Johannem, gui 
fuerat Advocatus eorum, interfecerunt, et servos eorum omnes. Et ex 
mercatoribus guamplures percusserunt gladio, et ceteri latitantes evaserunt, guos 
postmodum in vincula proiecerunt, et omnia bona Fratrum Militiae et aliorum 
Teutonicorum et mercatorum rapientes, inter se diviserunt, et corpora occisorum 
per campos inhumata religuerunt, guorum animae in Christo reguiescant in pace. 
Erat eodem tempore in Tharbata cum Fratribus Militiae confrater eorum, sacerdos 
Hardwicus, guem locaverunt super bovem pinguissimum, e0 guod ipse aegue 
pinguis fuerat. Et educentes de castro, Deorum suorum voluntatem sorte 
reguirebant, guod eorum, videlicet sacerdotem an bovem, ad victimam eligerent. 
Et cecidit sors super bovem et immolatus est in momento. Sacerdotem vero 
secundum Deorum voluntatem vitae reservaverunt, recepto tamen vulnere 
magno, guod postea ipsi sanatum fuit. Tunc exivit verbum per totam Estoniam 
et Osiliam, ut pugnarent contra Danos et Teutonicos. Et eiecerunt nomen 
Christianum de omnibus finibus suis. 

Ruthenos vero tam de Nogardia guam de Plescekowe sibi vocaverunt in 
auxilium, firmantes pacem cum eis, et locantes guosdam ex eis in Tharbatam, 
guosdam in Viliende, et alios in aliis castris, contra Teutonicos et Latinos et omnes 
Christianos pugnaturos, dividentes cum eis eguos et pecunias et omnem 
substantiam Fratrum Militiae, nec non et mercatorum et omnia guae rapuerunt; 
et muniverunt castra sua firmissime. Et aedificaverunt patherellos in omnibus 
castris, docentes adinvicem artem balistariam, dividentes balistas Fratrum 
Militiae guam plurimas inter se, guas rapuerant. Et receperunt uxores suas, 
tempore Christianitatis suae dimissas, et corpora mortuorum suorum, in 
coemeteriis sepulta, de sepulchris effoderunt, et more paganorum pristino 
cremaverunt, et se et domos suas et castra lavantes aguis, et scopis purgantes, 
taliter baptismi sacramenta de finibus suis omnino delere conabantur. [...] 


XXX. Alberti Episcopi Annus 28. Christi 1225-1226 


[...] Gaudet exercitus Christianorum, exclamant, Deum exorant. Clamant et 
illi, gaudentes in Tharapitha suo. Illi nemus, hi Jesum invocant, in cuius nomine 
et laude fortiter ascendunt, ad summitatem valli perveniunt, fortissime et ab 
illis repelluntur. Oui primus ascendit, multarum lancearum ictibus et lapidum 
fusionibus premitur; guem utigue solus Deus inter tot hostes frementes illaesum 
conservavit. [...] 


— 284 — 


HENRIKAS LATVIS 





[...] Ouo completo et facto, populo videlicet cuncto baptizato, Tharapitha eiecto, 
Pharaone submerso, captivis omnibus liberatis, revertuntur cum gaudio 
Rigenses. [...] 


SENOJI LIVONIJOS KRONIKA 
1225-1227 


I. Pirmojo vyskupo Meinhardo istorija 


[...] Turėjo tas vyskupas Evangelijos bendradarbį, cistersų ordino brolį 
Theodoriką, vėliau tapusį Estijos vyskupu; Turaidos lyviai jį norėjo paaukoti 
savo dievams, kadangi jo laukuose pasėliai buvo našesni, o jų pasėliai dėl liūčių 
nuėjo niekais. Sušaukus žmones, burtais pasiklausiama dievų valios apie auką: 
padedama ietis, ją užmina žirgas, Dievo valia jis žengia priekin — tai reiškia 
gyvenimą. Brolis meldžiasi lūpomis, laimina ranka. Žynys paskelbia, kad 
krikščionių Dievas sėdįs žirgui ant nugaros ir nukreipiąs jo koją prieš ją pastatant; 
dėl to žirgui nugarą reikia nušluostyti, kad Dievas nuo jos nukristų. Taip padarius, 
žirgas vėl žengė gyvybės koja priekin, kaip ir anksčiau, ir brolio Theodoriko 
gyvybė buvo išgelbėta. Tas pats brolis buvo išsiųstas į Estiją ir dėl saulės 
užtemimo, kuris buvo matomas šv. Jono Krikštytojo dieną, iškentėjo nuo pagonių 
didelį pavojų gyvybei, mat jie kalbėjo, neva jis ryjąs saulę. [...] 


II. Antrojo vyskupo Bertoldo istorija 


[...] Vos spėjo išpūsti vėjas bures, ir štai! Atsimetusieji lyviai išeina iš savo 
pirčių, apsilieja Dauguvos upės vandeniu sakydami: „Čia mes krikšto vandenį 
ir pačią krikščionybę nuplauname upės vandeniu ir, nusimetę nuo savęs priimtą 
tikėjimą, siunčiame jį su grįžtančiais saksais atgal“. Kadangi tie išplaukusieji ant 
vieno medžio šakos kažką panašaus į žmogaus galvą buvo išdrožę, lyviai, 
laikydami tai saksų dievu ir manydami, kad jiems tai potvynį ir marą užtrauksią, 
pagonių papročiu išsivirę midaus ir gerdami jį pasitarę nuėmę tą galvą nuo 
medžio, surišę [ryšulį] pliauskų ir, užmovę ant jų tą galvą, pasiuntę tariamą 
saksų dievą drauge su krikščionių tikėjimu paskui grįžtančiuosius jūra į 
Gotlandą. [...] 


— 285 — 


TRYLIKTAS AMŽIUS 





V. Alberto vyskupavimo tretieji metai. 1200-1201 


[...] Tuo tarpu kuršiai, išgirdę apie vyskupo atvykimą ir apie pradėtą miesto 
statybą, ne karo bijodami, bet Kristaus šaukiami, atsiuntė savo pasiuntinius prie 
miesto taikos sudaryti. Krikščionims sutikus, jie pagonių papročiu sutvirtino 
taiką krauju. [...] 


IX. Alberto vyskupavimo septintieji metai. 1204-1205 


[...] Vienas kunigas, vardu Johannas, kuris tada buvo Lietuvoje nelaisvėje, 
pasakojo, kad viename kaime po vyrų žūties pasikorė penkiasdešimt moterų. 
Suprantama, jos tikėjosi veikiai gyvensiančios su jais kitame gyvenime. [...] 

[...] Netrukus po to, keliautojams vos tik išėjus iš Ikškilės! pilies javų surinkti, 
miškuose tykoję lyviai septyniolika jų užmušė. Kai kuriuos jie paaukojo savo 
dievams ir žiauriais kankinimais nužudė. [...] 


X. Alberto vyskupavimo aštuntieji metai. 1205-1206 


[...] Ir kai jie nukeliavo į Siudegundės kaimą, jis tuoj pat sušaukė žmones 
pasiklausyti Dievo žodžio. Naktį vienas lyvis, atėjęs iš miškų slėptuvės, 
papasakojo jam apie savo regėjimą: „Aš mačiau lyvių dievą, kuris mums 
išpranašavo ateitį. Jo atvaizdas, išaugęs iš vieno medžio nuo krūtinės iki galvos, 
pasakė man, kad rytoj atžygiuosianti lietuvių kariuomenė, tad, bijodami tos 
kariuomenės, mes ir nedrįstame susirinkti“. Bet kunigas, supratęs, kad tai 
demono išmonė - juk šiuo rudens metu nėra kelio, kuriuo lietuviai galėtų ateiti, 
- toliau meldėsi, pasikliaudamas Dievu. Iš ryto, kadangi nieko, ką šmėkla jiems 
buvo išpranašavusi, neišgirdo ir nepastebėjo, jie susirinko visi kaip vienas: 
kunigas paliudijo jiems stabmeldystės bjaurumą ir įrodė, kad tokios šmėklos 
esančios demonų išmonės; pagaliau jis jiems paskelbė, kad esąs tik vienas Dievas, 
visų daiktų kūrėjas, vienas tikėjimas, vienas krikštas; šitaip ir panašiai jis kvietė 
garbinti vieną Dievą. Tai išgirdę, jie atsižadėjo velnio ir jo darbų ir prižadėjo 
įtikėti Dievą ir, kiek Dievo buvo skirta, tiek jų pasikrikštijo. [...] 


— 286 — 


HENRIKAS LATVIS 





XI. Alberto vyskupavimo devintieji metai. 1206-1207 


[...] Todėl Alobrandas tuo beveik nesirūpino. Galvodamas apie kitus dalykus, 
jis grįžo atgal ir pakeliui skelbė latgaliams, gyvenantiems prie Imeros?, Dievo 
žodį apie krikšto priėmimą, ypač dėl to, kad jau visa Livonija ir daugelis latgalių 
Dievo žodį buvo priėmę. O šie, džiūgaudami kunigui atvykus, su džiaugsmu 
priėmė Dievo žodį, nes, lietuvių daug kartų apiplėšti, o lyvių visada prispausti, 
vylėsi, kad vokiečiai jų būklę palengvins ir juos apsaugos; tik prieš tai, mesdami 
burtus, jie ištyrė savo dievų nuomonę, ar turėtų priimti krikštą iš Pskovo rusų, 
kurie, kaip ir kiti latgaliai iš Talavos?, yra graikų tikybos, ar iš lotynų ir vokiečių. 
Matrusai buvo anksčiau atvykę ir pakrikštiję savo latgalius iš Talavos, mokančius 
jiems duokles. Burtas krito ant lotynų, ir jie [latgaliai] buvo su Livonijos bažnyčia 
priskirti prie rygiečių. Alobrandas pakrikštijo keletą kaimų ir, grįžęs į Rygą, 
pranešė apie tai vyskupui. [...] 


XII. Alberto vyskupavimo dešimtieji metai. 1207-1208 


[...] Tuo metu rygiečiai ir krikščionys, kurie gyveno Livonijoje, labai troško 
taikos, bet negalėjo jos pasiekti: ieškojo gėrio, ir štai! Prasideda neramumai! Mat 
rusams pasitraukus, jie tikėjosi esą išsigelbėję nuo Charibdės, bet juos slėgė čia 
pat esąs ir grėsmingas Scilės pavojus, nes Viestartas*, žiemgalių vadas, 
nepamiršdamas daugelio karų ir kaip lietuviai juos dažnai nugalėdavo ir 
apiplėšdavo, rengėsi visame Žiemgalos krašte karo žygiui prieš lietuvius ir 
maldaudamas prašė Rygos krikščionių paramos, primindamas, kad jis kartą 
rygiečiams prieš kitus pagonis suteikęs paramą; prie to dar pridūrė, kad jo dievų 
burtai laimingai kritę. Betgi Rygos seniūnai, nepaisydami jų dievų burtų, atsisakė 
paremti, ypač dėl savo negausumo, ir visokiais būdais atsikalbinėjo nuo karo 
prieš lietuvius. Pagaliau nesiliaujant jiems prašyti ir dėl kai kurių neišmintingų, 
norėjusių su juo vykti žmonių didelio atkaklumo jie [seniūnai] buvo palenkti ir 
nusprendė karo neuždrausti ir juos [norinčiuosius] siųsti į karą, bet taip, kad jų 
kūnui ir sielai nesusidarytų pavojaus. Taigi buvo pasiųsta su Viestartu 
penkiasdešimt ar dar kiek daugiau vyrų, karių ir akmensvaidžių, ir nemaža 
Kristaus tarnybos brolių riterių. Po to, paėmę idumėjiečių? kunigą Danielių, jie 
išžygiavo į žiemgalių žemę. Jie atjojo raiti ant savo žirgų, žibėdami šarvais, ir 
buvo žiemgalių maloniausiai sutikti. Siųsdami [pranešimą] per visą savo kraštą, 
jie [Žiemgaliai] surinko didelę kariuomenę ir, priėję prie Lietuvos, naktį sustojo 
poilsio ir ilsėdamiesi klausinėjo savo dievų apie ateitį. Mesdami burtus ir 


— 287 — 


TRYLIKTAS AMŽIUS 





prašydami savo dievų palankumo, o drauge prisiekdami, teiravosi, ar jau žinia 
apie jų žygį nuskridusi ir ar lietuviai rengiasi joti prieš juos kovoti. Ir burtas 
krito, kad gandas jau pasklidęs ir kad lietuviai jau esą pasiruošę kovai. Dėl to 
žiemgaliai labai išsigando ir prašė vokiečių grįžti atgal, nes jie labai bijojo lietuvių 
užpuolimo. [...] 


XIII. Alberto vyskupavimo vienuoliktieji metai. 1208-1209 


[-..] Jų patariamas, vyskupas sušaukė visus jau seniai atsivertusius lyvius ir 
latvius ir, prisiminęs žudynes, kurias jam ir jo žmonėms praėjusiais metais 
surengė Kuoknesės“ kunigaikštis Vesčeka, kada jis [vyskupas] savo karius ir 
tarnus su didelėmis išlaidomis, jo prašomas, pasiuntė į pagalbą prieš lietuvius, 
o šis [Vesčeka] juos klasta ir apgavyste išžudė, jis [vyskupas] pasuko su visa 
kariuomene ir visais keliautojais į Kuoknesę. Patį kalną radęs apleistą, o dėl 
gyventojų netvarkingumo pilną kirmėlių bei gyvačių, jis paprašė ir įsakė šitą 
kalną išvalyti, atstatyti ir tvirtovės sustiprinimo įtaisais sutvirtinti; labai stiprią 
pilį pastatęs, karius bei akmensvaidžius su jų šeimomis toje pačioje vietoje prie 
pilies saugoti paliko. Dėl sunaudotų didelių lėšų liepė kuo stropiausiai saugoti, 
kad kartais vikrūs lietuviai ar rusai sukta klasta neapgautų jų vėl, kaip ir 
anksčiau. [...] 


XIV. Alberto vyskupavimo dvyliktieji metai. 1209-1210 


[...] O kuršiai, susirinkę su visa savo kariuomene, pratūnoję netoliese 
keturiolika dienų, burtais ieškojo savo dievų pagalbos ir patogaus laiko". [...] 

[...] Po to [kuršių] kariuomenė ėjo į savo laivus ir papusryčiavusi vėl rengėsi 
mūšiui. Išgirdę didžiojo varpo skambėjimą, jie sakė būsią šito krikščionių Dievo 
suryti ir sunaikinti. Prisiartinę vėl prie miesto, jie kovojo ištisą dieną, o kai, 
norėdami atsinešti malkų miestui padegti, išėjo iš savo teritorijos, šauliai 
nemaža jų sužeidė. Kuris tik, sužeistas patrankų arba akmensvaidžių akmenų, 
krisdavo, tam jo brolis arba koks nors draugas tučtuojau nukirsdavo galvą ir 
visiškai užmušdavo. Ir kai jie iš visų pusių apsiautė miestą ir užkūrė didelę 
ugnį, holmiečiai, atjoję ant savo žirgų prie Senojo kalno, grasindami priešams 
kalavijais, įėjo į miestą iš kitos pusės. Kuršiai, juos pamatę, pasitraukė nuo 
miesto, ir, surinkę savo užmuštuosius, grįžo prie laivų ir, persikėlę per 
Dauguvą, tris dienas ilsėjosi, degino žuvusiuosius ir raudojo jųš. [...] 


— 288 — 


HENRIKAS LATVIS 





XV. Alberto vyskupavimo tryliktieji metai. [1210-1211] 


[...] Po to estai išsiuntinėjo po visą provinciją savo narsiausius žmones krašto 
plėšti. Padeginėdami kaimus ir bažnyčias, jie žudė lyvius, kuriuos tik pagavo, 
kitus paimtus į nelaisvę išsivedė ir, paėmę daug grobio, suginė jaučius ir kitus 
gyvulius į savo susirinkimo vietą. Skersdami juos, aukojo savo dievams, kad 
pelnytų jų palankumą. Bet skerdžiami gyvuliai virto į kairę pusę, o tai rodė dievų 
pyktį ir blogą lėmimą. Tačiau jie, neatsisakydami savo sumanymo, puolė pilies 
gynėjus, krovė į krūvą medžius, kasė pilies kalną ir skelbė, kad jie čia „magetas“, 
t. y. pasiliksią nuolatos, tol, kol pilį sugriausią arba lyvius palenksią į savo pusę 
eiti tučtuojau su jais tuo pačiu keliu Rygos naikinti. [...] 


XVI. Alberto vyskupavimo keturioliktieji metai. 1211-1212 


[...] Todėl lyviai ir latviai, traukdamiesi nuo vokiečių, sudarė sąmokslą ir 
patvirtino tą sąmokslą, pagal pagonių papročius atsistodami ant kalavijų. [...] 

[...] O vokiečiai akmenis svaidančiomis mašinomis sugriovė pilies 
įtvirtinimus?, primėtė į pilį daug ir didelių akmenų, užmušė daug žmonių ir 
gyvulių. Kiti pastatė kuorą, kurį vėjas kitą naktį nuvertė žemėn. Pilyje kilo riksmai 
ir šūkavimai iš džiaugsmo, ir jie [lyviai] pagal seną paprotį dievų garbei skerdė 
gyvulius ir, norėdami pasityčioti iš krikščionių, vyskupo ir visos kariuomenės, 
mėtė iš pilies žemyn paaukotus šunis bei ožius. Betgi tuščios buvo jų 
pastangos. [...] 


XVII. Alberto vyskupavimo penkioliktieji metai. 1212-1213 


[...] O lietuviai, nepaisydami sudarytos su vokiečiais taikos, atėjo prie 
Dauguvos ir, pašaukę keletą iš Kuoknesės pilies, įmetė į Dauguvą ietį 
atsisakydami taikos ir draugystės su vokiečiais. [...] 

[...] O tuo pat metu Kuoknesės riteriai ir latviai dažnai apiplėšinėjo sėlius ir 
lietuvius, niokojo jų kaimus bei pasienius ir, vienus žudydami, o kitus išsivesdami 
į nelaisvę, statydami ant kelio pinkles, darė jiems daug žalos. Dėl to lietuviai, 
surinkę kariuomenę, įsiveržė per Dauguvą į Lielvardės!" sritį, čiupo kaimuose 
lyvius, žudė, išsivedė su savimi moteris, vaikus ir galvijus, gabendami didžiulį 
grobį; kaip belaisvį jie išsivedė ir tos srities seniūną Uldeweną. Bet čia atvyko 
Ordino magistras Volguinas, kurio riteriai su pirkliais buvo atplaukę Dauguva 


— 289 — 


TRYLIKTAS AMŽIUS 





aukštyn. Taigi minėtasis magistras su nedaugeliu žmonių vijosi lietuvius, 
užpuolė juos iš užpakalio. Lietuvių vadas ir seniūnas krito ir buvo užmuštas, o 
su juo daug kitų. Kiti išbėgiojo ir išsigelbėjo. O tie, kurie buvo pirmojoje gretoje, 
pabėgo ir išsivedė Uldeweną. Vėliau jis buvo išpirktas už ano užmuštojo lietuvio 
galvą, kad jie [lietuviai], atgavę tą galvą, bent galėtų iškelti pagal pagonių 
papročius jam pritinkančias šermenis su išgėrimu. [...] 


XXIV. Alberto vyskupavimo dvidešimt antrieji metai. 
1219-1220 


[...] Tuo tarpu, kitiems rungiantis dėl žemių valdymo, latvių kunigas iš Imeros, 
pasiėmęs kitą kunigą - neseniai įšventintą Theodoriką - nuvyko dar kartą į 
Estiją. [...] 

[..] Tenai!! buvo kalnas ir labai gražus miškas, kur, kaip pasakoja vietiniai 
žmonės, gimęs didysis saremiečių dievas, vadinamas Tarapita, ir iš čia išskridęs 
į Saremą. Nuėjo ten ir kitas kunigas ir sukapojo jų dievų paveikslus bei stabus. 
Pagonys stebėjosi, kad netryško kraujas, ir nuo to laiko labiau tikėjo kunigais. [...] 


XXVI. Alberto vyskupavimo dvidešimt ketvirtieji metai. 
1221-1222 


[...] Po to tie patys sakaliečiai!?* nužygiavo į Gervą!? ir ten, sučiupę daną Hebbą, 
kuris buvojų teisėjas, parsivedė jį su kitais danais į savo pilį!4. Žiauriai nukankinę, 
jį ir kitus nukryžiavo ir, draskydami jų vidurius ir ištraukę dar gyvo Hebbo širdį 
iš kūno, iškepę ją ant ugnies ir pasidaliję tarpusavyje, suvalgė, kad būtų stiprūs 
kovoje su krikščionimis. O jų kūnus atidavė šunims ir dangaus paukščiams. 

Atlikę tokį šlykštų, nusikalstamą ir klastingą darbą, jie tą pačią dieną išsiuntė 
Viljandžio seniūnus į Otepę““, prikalbinėdami ir juos daryti tą patį. O Tartu 
gyventojams pasiuntė kaip ženklą kruvinus kalavijus, kuriais jie buvo išžudę 
vokiečius, jų [vokiečių] žirgus bei drabužius. O anie visi su džiaugsmu priėmė 
tą žinią ir, užpuolę Ordino brolius, juos surakino, užmušė Johanną, jų teisėją, ir 
visus jų tarnus. Taip pat kalavijais nukovė labai daug pirklių. Kiti išsigelbėjo 
pasislėpdami, bet vėliau buvo surakinti; visą Ordino brolių ir kitų vokiečių bei 
pirklių turtą pagrobė ir pasidalijo tarp savęs, užmuštųjų lavonus paliko laukuose 
nepalaidotus gulėti. Tesiilsi jų sielos ramybėje Kristuje. Tuo laiku pas Ordino 
brolius į Tartu atvykojų dvasinis brolis kunigas Hardwikas; jie [estai] jį pasodino 


— 290 — 


HENRIKAS LATVIS 





ant paties riebiausio jaučio, nes jis ir pats buvo labai riebus. Išvedę jį iš pilies, 
burtais paklausė savo dievų, ką jie geriau norėtų pasirinkti kaip auką - kunigą 
ar jautį. Burtai krito jaučiui, ir jis buvo tą pačią akimirką paaukotas. Dievų valia 
kunigą jie paliko gyvą, tačiau padarė jam didelę žaizdą, kuri vėliau užgijo. Tada 
pasklido įsakymas po visą Estiją ir Saremą, kad jie [vietos gyventojai] kovotų su 
danais ir vokiečiais. Ir jie visai išstūmė Kristaus vardą iš savo krašto. 

Jie pasikvietė į pagalbą tiek Naugardo, tiek Pskovo rusus ir, sudarę su jais 
tvirtą taiką bei įkurdinę kai kuriuos iš jų Tartu, kitus Viljandyje, o dar kitus kitose 
pilyse, kad ryžtųsi kovoti su vokiečiais ir lotynais ir visais krikščionimis, pasidalijo 
su jais [rusais] Ordino brolių ir pirklių arklius, pinigus, visą mantą ir viską, ką 
tik buvo paėmę, ir kuo stipriausiai įtvirtino savo pilis. Visose pilyse jie pristatė 
pabūklų, mokė vienas kitą svaidyti akmenis ir pasidalijo tarp savęs Ordino brolių 
balistas, kurių daugybę buvo paėmę. Atsiėmė ir savo moteris, kurias 
krikščionybės laikais buvo išsiuntę, taip pat išsikasė savo numirėlius, kurie buvo 
kapinėse palaidoti, ir pagal savo seną pagonišką paprotį juos sudegino. Plaudami 
savo namus ir pilis vandeniu bei valydami juos šluotražiais, jie taip mėgino 
krikšto sakramentus savame krašte visiškai panaikinti. [...] 


XXX. Alberto vyskupavimo dvidešimt aštuntieji metai. 
1225-1226 


[...] Krikščionių kariuomenė džiūgauja, šūkauja, meldžiasi. Ir anie!? šaukia, 
garbindami savo Tarapitą. Anie meldžiasi šventajai giriai, šitie Jėzui, kurio vardo 
garbei jie narsiai kopia aukštyn ir pasiekia pačią pylimo viršūnę; bet anųjų yra 
narsiai atmušami. Pirmąjį kopėją pasitiko iečių kruša ir pikčiausi akmenų 
smūgiai, tačiau jį vienas Dievas išsaugojo nesužeistą tarp tokios daugybės 
šėlstančių priešų. [...] 

[...] Tą atlikę ir pabaigę, t. y. pakrikštiję visą tautą, išmetę lauk Tarapitą, 
nuskandinę Faraoną ir išlaisvinę visus belaisvius, grįžta rygiečiai džiaugda- 
miesi. [...] 


Vertė LEONAS VALKŪNAS 


—291- 


TRYLIKTAS AMŽIUS 








KOMENTARAI 


Ikškilė - lyvių gyvenvietė Dauguvos žemupio dešiniajame krante (aukščiau Rygos), buvusi 
Polocko įtakos zonoje. 1184 metais, vokiečių pirklių remiamas, čia įsikūrė vienuolis 
Meinhardas. 1185 metais lietuviai sudavė smūgį šiai vokiečių kolonijai, bet ji toliau čia 
stiprinosi, iš Gotlando pakviesti meistrai pastatė mūro pilį. 

Imera (dab. Seda) — upė šiaurvakarių Latgaloje, tuo pat vardu vadinta ir nedidelė senovės 
latgalių sritis. 

Talava - senovės latgalių sritis Gaujos aukštupio baseine (šiaurrytinė Latvija). 

Viestartas - kunigaikštis Viestartas, minimas 1205-1225 metų įvykiuose, gyveno Tervetėje, 
valdė ir kitus Žiemgalos centrus, atstovavo visai Žiemgalai. 

Idumėjiečiai - Idumėja latgalių ir lyvių mišriai gyvenama sritis Gaujos vidurupio dešiniajame 
krante (Latvijoje, į šiaurę nuo Cėsių). 

Kuoknesė — pilis Latgalos pietvakariuose, dešiniajame Dauguvos krante, jos santakoje su 
Perse, to pat vardo kunigaikštystės, tuo metu pavaldžios Polockui, centras. 

Kalbama apie kuršių puolimą prieš Rygą (1210 07 13). 

Tai pavaldaus Ordinui lyvių vado Kaupo Turaidos pilies (prie Gaujos upės) apgulimas 
(1211). 

„„sugriovė pilies įtvirtinimus... - kalbama apie Sateselę (Siguldą), lyvių feodalo Dabrelos pilį 
kairiajame Gaujos krante. 

0 Lielvardė - sritis dešiniajame Dauguvos žemupio krante. 

1 Tenai... - tai yra estų žemėje (makondoje) Virumaa (į rytus nuo Riavalos - plačiųjų Talino 
apylinkių). 

2 Sakaliečiai - Sakalos žemės, apėmusios pietvakarinį estų kraštą, gyventojai. 

3 Gerva - estų žemė Jervamaa (į pietryčius nuo Talino), plačiosios Paidės apylinkės. 

..į savo pilį - tai yra į Viljandį. 

5 Otepė - estų pietryčių žemės Ugaunijos centras. 

6 Anie - Mone (Muhu) salos (tarp Saremos salos ir kontinentinės Estijos) pilies Linuze gynėjai. 


ROMAS BATŪRA 


— 292 -— 


EILIUOTOJI LIVONIJOS KRONIKA 


Eiliuotosios Livonijos kronikos (Livlūndische Reimchronik) autorius tiksliai 
nežinomas. Sprendžiant iš jos teksto, — tai Livonijos ordino šalininkas, karys, 
apie 1260 metus atsidūręs Livonijoje, Kroniką rašęs XIII amžiaus paskutiniame 
dešimtmetyje. Kronikoje aprašomi XII amžiaus vidurio-1290 metų įvykiai. 

Ilgą laiką manyta (kartais tokia nuomonė kartojama ir dabar), kad autorius 
buvęs Ditlebas von Alnpeke, nes Kronikos Rygos nuorašo gale buvo pažymėta, 
jog šis asmuo „geschrieben“. Palyginus su kitu, vėliau rastu XV amžiaus nuorašu 
(Heidelbergo), paaiškėjo, kad tai tik teksto perrašinėtojo ar savininko vardas, 
įrašytas XVII amžiaus trečiajame dešimtmetyje. Spėta, kad autorius buvęs cistersų 
vienuolis ar danų riteris, bet ir šios nuomonės pasirodė esančios klaidingos. 
Kronikos teksto tyrimas įgalina manyti, kad autorius kilęs iš Vidurio Vokietijos. 

Kronika (12 017 eilučių) parašyta viduramžių vokiečių aukštaičių kalba. Joje 
pasakojama apie krikščionybės, vokiečių feodalų, Kalavijuočių ordino atsiradimą 
ir įsitvirtinimą Livonijoje. Dėmesio centre - Livonijos magistrai, jų veikla. 
Kronikos tikslas greičiausiai buvo pateikti skaitinius riteriams, auklėti juos 
Ordino tradicijos dvasia. Autorius - Ordino, jo kruvinos agresijos apologetas. 
Jis vaizduoja kovas su Pabaltijo tautomis, ypač kuršiais, žiemgaliais ir Lietuva, 
pasakoja apie 1219 metų lietuvių žygį į Saremos salą (čia paminėtas lietuvių 
dievas Perkūnas), rašo apie Saulės (Šiaulių) mūšį (Kronika yra vienintelis šaltinis 
apiejo eigą), mini Mindaugo laikotarpio įvykius, kai kuriuos svarbius Lietuvos 
vidaus gyvenimo visuomeninius-politinius faktus, Traidenio kovas (Daugpilio 
puolimas, kiti žymiausi mūšiai), bendras lietuvių, žiemgalių, kuršių pastangas 
atremti Ordino agresiją. 

Autorius greičiausiai naudojosi neišlikusiais Diunamiundės, Rygos analais, 
Tartu vyskupo Kronika, dokumentais, žuvusių riterių sąrašais, kitų įvykių dalyvių 
pasakojimais, savo stebėjimais. Nors šiame poetiniame kūrinyje yra tik trys datos, 
nedaug vietovardžių, nemaža pasikartojančių stilistinių formuluočių, tačiau 
didelė Kronikos dalis, ypač nuo XIII amžiaus vidurio, pateikia unikalių liudijimų 
apie autoriaus gyvento laiko įvykius. 

Kronikos fragmentas buvo publikuotas dar 1787 metais. Visą Kronikos tekstą 
pirmasis 1817 metais paskelbė Liborius Bergmannas pagal XIV amžiaus vidurio 
Rygos nuorašą. 1844 metais Franzas Pfeifferis išleido Kroniką panaudodamas 
dar ir XV amžiaus Heidelbergo nuorašą. 1853 metais Kronika išleista Livonijos 
rašytinių paminklų serijoje. Naują kritinį Kronikos tekstą 1876 metais paskelbė 
Leo Meyeris. 


— 293 — 


TRYLIKTAS AMŽIUS 





Kronika yra išversta į dabartinę vokiečių, latvių kalbą, fragmentai - į rusų, 
lietuvių kalbas. 


ROMAS BATŪRA 


Daugelį Kronikoje minimų baltų religijos ir mitologijos faktų autorius arba pats 
buvo matęs dalyvaudamas žygiuose, arba sužinojo iš amžininkų. Todėl jie 
patikimi, aprašyti gyvai, nors eiliuota forma gerokai trukdė tiksliai juos perteikti. 
Trukdė ir krikščioniška autoriaus pasaulėžiūra, anais laikais įprasti trafaretai, 
kaijis rašo apie „pagoniškąsias“ religijas. Tokiais trafaretiniais laikytini net keliose 
vietose esantys teiginiai apie daugelio „dievaičių“ garbinimą. Kaip yra pastebėjęs 
Mannhardtas, krikščioniškosios pasaulėžiūros veikiamas autorius visur mato 
besaikį baltų pasitikėjimą savo dievais (Mannhardt, 1936, 82). Kyla įtarimas, ar 
autorius neperdeda ir kalbėdamas apie paprotį aukoti belaisvius dievams, - tai 
užsimenama net keturiose vietose, nors patį aukojimo faktą sunku nuneigti; jį 
mini daugelis kitų šaltinių. 

Kronikoje minimi daugelio baltų genčių (sėlių, lietuvių, žemaičių, žiemgalių, 
kuršių, sembų) tikėjimai ir papročiai. Tačiau didesnį skirtumą tarp jų sunku 
įžiūrėti: tiek lietuviai, tiek žemaičiai, tiek žiemgaliai pasitiki savo dievais; tiek 
lietuviai, tiek žemaičiai, tiek sembai aukoja jiems karo belaisvius; tiek sembai, 
tiek žiemgaliai degina mirusiuosius. Matyt, iš tiesų baltų genčių tikėjimai ir 
papročiai buvo panašūs. Antra vertus, autorius nebuvo taip į juos įsigilinęs, kad 
būtų sugebėjęs apčiuopti nežymius skirtumus ir juos sąmoningai pavaizduoti. 
Ką autorius buvo regėjęs ar girdėjęs apie vieną ar kitą žygį, tą ir aprašė, daug 
nesukdamas galvos, kuriai genčiai aprašomieji papročiai priskirtini. Kai kurie 
papročiai (žygio baigties spėjimas iš skiedros kritimo, paukščio giedojimo), 
atrodo, priskirtini net patiems Ordino broliams, kartu su kuršiais traukusiems į 
žygį prieš lietuvius. 

Kronikoje yra užfiksuota daug baltų tikėjimų, papročių ir jų detalių. Be jau 
minėto pasitikėjimo savo dievais, belaisvių aukojimo, vaizdžiai aprašyto 
mirusiųjų deginimo, net kelis kartus užsimenama apie burtus (sembai pagal 
burtus pasidalija belaisvius, žemaičiai iš skerdžiamo gyvulio buria apie būsimo 
žygio sėkmę), apie dievams skirtas aukas po pergalingo žygio (žemaičiai yra 
raginami savo dievams skirti net trečdalį viso įgyto grobio), minimas lietuvių 
dievas Perkūnas, žemaičių žynys, kuris iš paskersto gyvulio spėja būsimo žygio 
sėkmę, aukurai, ant kurių deginamos dievams skirtos aukos. Vertos dėmesio 
detalės, kad rankos paspaudimu sudaroma taika, kurią sulaužius baudžiama 
kartuvėmis, kad karalius pasiaukoja už tautą ir kt. 


— 294 — 


EILIUOTOJI LIVONIJOS KRONIKA 





Kronikos žiniomis rėmėsi daugelis baltų mitologijos tyrinėtojų (Narbutt, 1835; 
Krumbholtz, 1890; Mierzynski, 1900b; Klimas, 1919; Bertuleit, 1924; Linksmūnėlis, 
1925; Šmits, 1926; Šliūpas, 1932; Ivinskis, 1938b; Clemen, 1938; Straubergs, 1939; 
Jaskiewicz, 1952; Biezais, 1954; 1971; 1975; Balys, Biezais, 1965; Dundulienė, 1969; 
Puhvel, 1974; Lowmianski, 1976a; HBanos, Tomopos, 1980; Vėlius, 1986 ir kt.). 


NORBERTAS VĖLIUS 


Publikacijos: Bergmann, 1817; Pfeiffer, 1844; Kallmeyer, Napiersky, 1853; Meyer, 1876; 
Mierzynski, 1892, 116-124 (fragm.); Mannhardt, 1936, 71-81 (fragm.); Saiva, 1936 (latv. k.); 
LIŠ, I, 29, 30, 35, 37, 42, 48-50 (fragm. liet. k.) 

Literatūra: Bergmann, 1817; Pfeiffer, 1844; Kallmeyer, Napiersky, 1853, 728-783; Meyer, 
1876; Linder, 1891; Mierzynski, 1892, 114-124; Mannhardt, 1936, 70-82; Ivinskis, 1936; 1955; 
3yTruc, 1949, 18-22; IMamyro, 1959; 1963; Jučas, 1964; Vahtre, 1969. 

Tekstas iš: Kallmeyer, Napiersky, 1853, 524, 528, 547, 576, 587, 589, 601-602, 605, 609, 619, 
621, 624, 626, 630, 631, 641, 645, 671, 694-695, 702. 


LIVLANDISCHE REIMCHRONIK 
um 1290 


Einleitung 


68-75 [...] Das begunde irweichen 
Sumeliche bėse heidenschaft, 
Do sie der apostolen craft 
Ir gote sahen touben 
Vnd ires gewaldes rouben. 
Sumeliche warf der tuvel nider, 
Das er nimmer wider 
Gemachet wart von menschen hant. [...] 


Meinhart als Bischof von Livland 


337-340 [...] Selen ouch heiden sint 
Vnd an allen tugenden blint; 


=295— 


TRYLIKTAS AMŽIUS 





Sie haben abgote vil 
Vnd triben bosheit ane zil. [...] 


Grofer Raubzug der Litthauer 


1423-1437 Sus bereit sich die cristenheit. 
Das was den littowen leit; 
Der wurfen do zusamne sich 
Vumfzen hundert, noch wen ich, 
Das sie der tuvel vurte: 
Kein her sich nie gerurte 
So vreuelichen in vremde lant, 
So von denselben wart bekant. 
Durch semegallen vuren sie, 
Das was da vor gescheen nie, 
Es sol gescheen kume me. 
Zu swurben vuren sie ubir se, 
Das ist genant das osterhap: 
Als es perkone, ir apgot, gap, 
Das nimmer so hart gevros. [...] 


Des litthauischen Hauptlings Lengewin Kampfe 
mit den Brūdern Dutze, Milgerin und Dindecke, 
und mit dem deutschen Orden 


3099-3118 [...] Dy bruder meystig do bleben tot. 
Er eyner vntran mit groser not, 
Der brachte heim dy mere. 

Daz waz en alle swere. 

Nune worden do geslagen; 

Der czende bruder muste tragen 
Hin czu littowen 

Eyn houb abe gehowen, 

Daz synis kummetuirs was. 

Der clagitte gote, das her genas, 
Do man dy andern bruder slug, 
So dicke alz her daz houb truk. 
Dannoch muste daz selbe syn; 


— 296 — 


EILIUOTOJI LIVONIJOS KRONIKA 





Darzu twang en lengewin; 

Dem was zu lande mit vm gach. 
Her totte in synym bruder nach; 

Do mitte wolde her den uor clagen, 
Den hatte dez meisters her geslagen, 
Bynnyn dez do irgangen was 

Czu rige, als man ouch e las. [...] 


Allgemeiner Aufstand der Samlūnder zur Zerstorung 
der Memelburg und vergebliche Belagerung derselben 


3746-3764 [...] Her sprach: „iz beruwit 
Alle dy cristen, dy hy sint; 
Si dunken mich der synne blint, 
Sy sint sunder wiczczen, 
Wenen sy hy besiczczen. 
Ich vrawe mich, daz vnser lant, 
Daz samelant ist genant, 
Hat so manchyn rischen man, 
Der mit orlouge kan 
Harte wol gebaren. 
Diz kreyn nest wir czwaren 
Wollen czu kleynyn stucken 
In kurczer wile rucken; 
Dy lewte, dy dar offe sint, 
Man, wib vnde kint, 
Dy wolle wer mit lozen, 
Dy cleynyn vnde grozen, 
Vnsin goten senden. 
Daz enkan nymant wenden.'[...] 


3870-3890 [...] In disen dingen wurden bracht 
Ir lute, die da lagen tot. 
San ir wisten in gebot, 
Das sie die toten brenten 
Vnd von hinnen senten 
Mit iren wapen vngespart. 
Sie solden dort ouch hereuart 


— 297 — 


TRYLIKTAS AMŽIUS 





Vnd reise riten; 

Des geloubeten sie bie den ziten. 
Der rede uolgeten sie mite, 

Wen es was der lute site. 

Vf hor zu hant sie traten, 

Ir toten, die sie haten, 

Die branten sie mit irme zuge. 
Vurwar ich nicht enluge: 

Spere, schilde, brunie, pfert, 
Helme, keyen vnd swert 

Brante man durch ir willen. 

Dar mite solden sie stillen 

Den tuwel in iener werlde dort. 
So grose torheit wart nie gehort. [...] 


Neue Rūstungen; Friedensschlufš mit den Samayten 
auf zwei Jahre 


4610-4620 | [...] In ir stat sie giengen do. 
Den heiden den stunt ouch ir mut, 
Als noch vremden luten tut, 
Wider hin zu lande. 
Sie taten ire hande 
Dem meistere vnd waren vro. 
Des landes site stet also: 
Wer dem anderen tut die hant, 
Wer er uber das dritte lant, 
Der hette getruwelichen vride 
Vie dem halse vnd der wide. [...] 


Ungliūcklicher Kampf des Ordensheeres gegen 
die Samayten bei Schoden 


4653-4709 [...] Die konige von sameiten 
Die liesen in bereiten 
Ein getrenke, das was gros 
Dar zu guam mancher ir genos. 
Sie trunken vynd waren vro. 


— 298 — 


EILIUOTOJI LIVONIJOS KRONIKA 





Ir edelste sprach also 

Zu den konigen uberal: 

„Ich vreuwe mich zu diser zal; 
Io sehe ich rischer helde vil, 
Durch die ich sunderlichen wil 
Vreuwen mich, die wile ich leben. 
Ir sameiten, ir sullet streben 
Vmme ere vnde beiac 

Vf die cristen nacht vnd tac. 

Ir hat lange genuc gelegen; 
Vrlouges sullet ir mer pflegen 
Vnd sullet mit mannes hant 
Den cristen wusten ire lant.“ 
Der rede die konige wurden vro 
Vnd sie gelobeten do 

In deme getrenke, sie wolden varn; 
Ir gode sulden sie bewarn. 

Do die wirthschaft was ergan, 
Sie bereiten sich san 

Vs mit drin tusent mannen. 
Sus karten sie von dannen 

Zu den kuren in ir lant. 

Ir blutekirl der warf zu hant 
Sin loc nach ir alden site; 

Zu hant er blutete alles mite 
Ein gueck, als er wol wiste. 

Er sprach in sneller vriste: 

„Ir sameiten, siet gemeit; 

Ir sehet lieb vnde leit 

Vf diser selben hereuart, 

Doch sult ir wesen so bewart, 
Das ir behaldet die obern hant. 
Ir muset nu zu kurlant 

Striten mit den cristen. 

Dar vmme solt ir nicht vristen. 
Ir sult geloben das dritte teil 
Den goten, so geschiet uch heil. 
Werden uch die gote gut, 

So werdet ir vil wol behut. 


— 299 — 


TRYLIKTAS AMŽIUS 





Die gote die sint wol wert, 
Das man brunien vnd pfert 
Vnd ouch rische man da mite 
Burnen nach vnser site.“ 

Die sameiten sprachen do: 
„Des rates sie wir alle vro. 

Is, das wir zu diser zit 

Mit den cristen den strit 
Behalden vnd die walstat 
Vnd die brudere machen mat, 
So wolle wir vil werde 
Brunien vnd pferde 

Vnsern goten brinnen. [...]“ 


4870-4879 [...] Vnd dutschen ein teil, das ich clagen, 
Vf derselben walstat. 
Die cristen wurden strites mat. 
Die sameiten teilten do 
Pferde vnd waren vollen vro 
Vnd saiten iren goten danc, 
Das an deme strite in gelanc. 
Dar nach sie karten drate, 
Mit einem gemeinen rate, 
Mit dem roube in ir lant. [...] 


Die Litthauer entziehen sich dem Angriffe 
durch die Flucht 


5090-5110 [...] Die lettowen drabeten uaste uor; 
So schiere sie guamen in das her. 
Was sol ich sprechen da von mer. 
Die mere taten sie in bekant. 
Vil schiere boten wurden gesant 
Von irme konige uber al das her 
Vnd taten das in stiller wer. 
Sie guamen zu samne an einen rat. 
Jene lettowen man sagen bat, 
Was sie hetten da vernomen, 


- 300 - 


EILIUOTOJI LIVONIJOS KRONIKA 





Die von der sla waren komen. 

Die sprachen alle uil wol bedacht: 
„Ein her ist von der dune bracht, 
Das hat ein uil breites pfat. 

Es tut vns lettowen allen mat. 
Hettet ir ir wege als wir gesehn, 

Ir hulfet vns der warheit iehn. 
Vnser gote mogen vns helfen wol, 
Den man vil wol getruwen sol; 
Sie konnen darzu vil wol vromen, 
Das wir gesunt von hinnen komen.“ [...] 


Folgen der Schlacht bei Durben fūr Preušen 


5697-5702 [...] Do die semen guamen 
Zu lande, sie vernamen, 
Das sie manchen vromen helt 
Hatten verlorn gar usirwelt; 
Die clageten sie vil manche tage 
Mit uil bitterlicher clage. [...] 


Martertod von acht Ordensbrūdern 
auf der Burg Wartach 


5790-5797 [...] Zu hant wurden sie genomen 
Harte iemerlichen; 
Man wolde in nicht entwichen 
An keiner hande sachen. 
Ein vuer man hies machen, 
Dar inne wurden alzuhant 
Der brudere ein teil von in gebrant. 
Zuhowen wart ir ouch ein teil. [...] 


Der Vicemeister Juries veranlafšt die Wiedereroberung 
von Sinteles und Asseboten 


5985-5989 [...] Zu sintels den lettowen. 
Sie enmochten da nicht drowen, 


— 301 — 


TRYLIKTAS AMŽIUS 





6085-6089 


Sie gaben sich in der bruder hant; 
Man nam ir kindere vor ein pfant 
Von den besten allen. [...] 


Die Litthauer siegen bei Lennewaden 
ūber das Ordensheer 


[...] Die heiden namen roubes vil, 
Mer dan ich uch sagen wil, 

Vnd gaben schonen teil 

Iren goten, das sie in heil 

Vnd helfe hatten bracht. [...] 


Kėnig Myndowe's Abfall vom Christenthume 


6363-6382 


6399-6414 


[...] Zu hant sie sich beviengen 
Mit handen vnde giengen 

An den konic myndowen 

Vnd marthen siner vrowen, 
Tramat vnd die sameiten; 

Nicht lenger sie beiten. 

Do sie zu im guamen, 

An eine stat sie in namen 

Vnde sprachen also: 

„Die sameiten sint vnvro 

Durch dich, vnd durch din ere 
Du salt nu ir lere 

Volgen. sich, das wirt dir gut. 
Von irenthalben wirt behut 
Alles, das dir gehoric ist, 

Das du lasest varen crist, 
Damite du bist betrogen. 

Es ist werlichen gelogen 

Was dich die brudere han gelart, 
Von dinen goten dich han bekart. [...] 


[...] Wiltu der cristen werden vri, 
So stan dir die sameiten bie, 


— 302 — 


EILIUOTOJI LIVONIJOS KRONIKA 





Die dich mit truwen meinen. 

Du salt dich des vereinen 

Vnd kere dich von der cristenheit; 
Las dir mit truwen wesen leit, 
Das du, ein konic lobelich, 
Gewaldic vnd dar bie rich, 

Hast dine gote verlan, 

Die dinen eldern han gestan 

Bie in manchen sachen. 

Wiltu die gote swachen 

Vnd dich halden zu der cristenheit, 
Tu hin vnd las dir wesen leit, 

Das du das ie gedachtes 

Vnd ouch ie uor gebrachtes. [...] 


Die Ordensritter von Memel, zuerst geschlagen, 
verbrennen Kretenen 


7011-7015 [...] Zwene brudere viengen sie; 
Ich wil sagen, wie es den ergie: 
Der kvmmentur der einer was, 
Durch iren has er nicht genas: 
Sie satzten in uf einen rost. [...] 


Myndowe wird ermordet 


7196-7206 [...] Sie sprachen: „herre, nu vernim: 
Er saget dir so grosen danc, 
Das er immer ane wanc 
Wil gantze vruntschaft mit dir haben. 
Er hat harte wol entsaben, 
Das ir in mit truwen meinet. 
Nu hat er sich vereinet 
Mit sinen luten, das ist war; 
Sie han im gehuldet gar 
Vnd ist ein svne worden 
Gantz nach der heiden orden. [...]“ 


- 303 - 


TRYLIKTAS AMŽIUS 





7222-7234 


8750-8755 


[...] Vs deme konvente sie namen 
Brudere vnde knechte, 

Die in guamen rechte, 

Vnd kuren ouch da mite, 

Die westen wol des landes site 
Vnd die wege kein gresen wart. 
Sus huben sie sich uf die vart. 
Sie waren algemeine vro 

Vnd ir mut der stunt also, 

Das es in solde wol ergan; 

In vil vil dicke wol ir span, 

Ir uogel in uil wol sanc: 

So pruweten sie, das in gelanc. [...] 


Die Semgallen gewinnen die Burg Terweten 


[...] In kurtzen stunden darnach 
Hielden sie ein teiding; 

Sie machten einen witen ring, 
Da muste ein bruder in gehn - 
Man sach sie al ymme stehn - 
Da wart er zu howen. [...] 


[Die Burg Heiligenberg] wird von den Samaiten 


vergeblich bestūrmt 


10101-10105  [...] Do es uf den abent guam 


Vnd der sturm ein ende nam, 

Ir toten wurden schiere gebrant. 
Dar nach sie karten san zu hant 

Zu lande mit den wunten wider; [...] 


Niederlage und Tod des Ordensmeisters Willekin 


10518-10537  [...] Der semegallen einer sprach: 


„Wir han alle wol vernomen, 
Das vns schaden vil ist komen 
Dicke von der brudere her; 


— 304 — 


EILIUOTOJI LIVONIJOS KRONIKA 





Davon bereitet uch zur wer 

Vnd lat vns striten, es ist zit, 

Sint vns das her so nahen lit. 
Gesige wir den brudern an, 

Der heiligeberc mus vergan; 

Sie rumen vns die burc zu hant, 
So stet mit vride vnser lant. 

Wir musen von den landen gen, 
Blibet in die burc sten. 

So ist besser, das wir sterben, 
Dan wir also verterben, 

Vnd wagen hie nu das leben, 
Wollen vns die gote selde geben. 
Vnser macht ist hie so gros; 

Wir tun dem here wol wider stos, 
Das von der dvne ist na vns komen.“ [...] 


EILIUOTOJI LIVONIJOS KRONIKA 
apie 1290) 


Įžanga 


68-75 [...] Net stabmeldžių žiaurios širdys 
Greitai atsileist pradėjo, 
Kai apaštalus pamatė, 
Trupinančius jų dievaičius, 
Triuškinančius jųjų spėką. 
Velnias daug jų sunaikino, 
Kad žmogus daugiau jau jųjų 
Niekuomet sau nebedirbtų. [...] 


Meinhartas lieka Livonijos vyskupu 


337-340 [-..] Sėliai juk irgi stabmeldžiai, 
Be jokios tikros dorybės. 


- 305 - 


TRYLIKTAS AMŽIUS 





Turi begales dievaičių 
Ir be saiko nedorybių. [...] 


Didelis lietuvių žygis [1219] 


1423-1437 Taip vis plėtės krikščionybė, 
Tai lietuviams nepatiko. 
Jų daugybė susibūrė, 
Apie tūkstantį penkis šimtus. 
Velnias pats juos taip sugundė. 
Nėr kariuomenės dar buvę, 
Kur svetur taip žiauriai elgtųs, 
Kaip tuomet ji pagarsėjo. 
Per žiemgalių brovės kraštą, 
Ko lig šiol nebuvo buvę 
Ir vargu ar bus dar greitai. 
Syrvėj! perėjo jie jūrą, 
Rytų mariomis vadintą: 
Mat Perkūnas, jų dievaitis, 
Leido joms stipriai užšalti. [...] 


Lietuvių vado Lengvenio kovos su vokiečių riteriais Dutze, 
Milgerinu ir Dindecke bei su Vokiečių ordinu 


3099-3118 [-..] Ten daugybė žuvo brolių, 
Vienas vos ne vos ištrūko, 
Kurs tą žinią atgabeno. 

Ji visus labai prislėgė. 
Devyni pražuvo broliai, 

O dešimtas nešt turėjo 

Lig pat Lietuvos rubežių 
Nukirstą komtūro galvą, 
Jojo rankosna įduotą. 

Jis gailėjos gyvas likęs, 
Kad nežuvo draug su broliais, 
Kol tą galvą jis nešiojo. 
Taip daryti jis turėjo, 

Nes Lengvenis? jį prispyrė. 


- 306 - 


EILIUOTOJI LIVONIJOS KRONIKA 





Jis jį skubino į kraštą, 

Kad už brolį paaukotų 

Ir jo mirtį apraudotų, 

Mat jį riteriai nukovė, 

Kai Rygoj nelaisvėj buvo. 
Bet jau buvo tai sakyta. [...] 


Visuotinis sembų žygis Klaipėdos sugriauti? 
ir jos bergždžias apgulimas 


3746-3764 | [...] Jis kalbėjo: „Man pagailo 
Čionai esančių krikščionių, 
Jie akli yra, man rodos, 
Ir neturi jokio proto, 
Kad jie čia apsigyveno. 
Aš džiaugiuos, kad mūsų kraštas, 
Kuris Semba pavadintas, 
Tiek vikriausių turi vyrų 
Šauniai mokančių kariauti, 
Žinančių, kaip tai daryti. 
Šitą varnų lizdą norim 
Kuo greičiausiai išdraskyti 
Ir nelaukdami jau nieko, 
Žmones, kur tenai gyvena, 
Moteris, vaikus ir vyrus, 
Burtais mes pasidalysim. 
Ir mažuosius, ir didžiuosius 
Mes saviems dievams pasiųsim. 
Sukliudyt mums nieks negali“. [...] 


3870-3890 [...] Tad savuosius jie lavonus 

Sugabeno greit į krūvą, 

Kaip išminčiai jiems įsakė, 
Kad sudegintų jų kūnus, 

Kad ir ten, kitam pasauly, 

Jie visus ginklus turėtų, 

Nes ir ten gal prisireikti 
Jiems taip pat į žygį eiti. 


— 307 — 


TRYLIKTAS AMŽIUS 





Tais laikais taip jie tikėjo, 
To įsakymo jie klausė, 

Nes jų paprotys toks buvo. 
Tuoj krūvon jie susirinko 

Ir sudegino lavonus 

Tuos, kuriuos tuomet turėjo. 
Aš tikrai jums nemeluoju: 
Ietis, skydus, šarvus, žirgus, 
Šalmus, kuokas, kalavijus 
Degino jie savo noru. 

Jie tuom velnią nuraminti 
Manė ten, kitam pasauly. 
Tai kvailybė negirdėta. [...] 


Nauji pasiruošimai. Dvejų metų taika su žemaičiais* 


4610-4620 [...] Jie [Žemaičiai] į savo miestą grįžo, 
Kurio taip labai ilgėjos, 
Kaip keleiviams atsitinka, 
Kai ilgiau namo negrįžta. 
Savo dešines magistrui 
Padavė jie gan džiaugsmingai. 
Mat toks paprotys jų krašto: 
Jei kam kas paduoda ranką, 
Nors iš trečio krašto būtų, 
Turi tas taikos laikytis, 
Kitaip kartuvės jam gresia. [...] 


Nelaimingas Ordino kariuomenės mūšis 
su žemaičiais prie Skuodo? 


4653-4709 [...] Tad žemaičių kunigaikščiai 
Pasitarę ruošė puotą 
Ir ją didelę surengė. 
Daug draugų čia susirinko, 
Jie džiaugsmingai valgė, gėrė. 
Pats kilniausias iš visų jų 
Šitaip tarė kunigaikščiams: 


- 308 - 


EILIUOTOJI LIVONIJOS KRONIKA 





„Aš džiaugiuosi čia matydams 
Tiek garsių didžiųjų vyrų. 
Man tai džiaugsmas kuo didžiausias, 
Kol tiktai aš gyvas būsiu. 

Jūs, žemaičiai, pasistenkit, 
Dėl garbės ir dėlei grobio 
Prieš krikščionis mūšin stoti. 
Ir ilgai nepoilsiaukit — 

Juk kariauti reik išmokti — 
Turit vyriškai žygiuoti, 
Siausti svetimam krašte“. 
Kunigaikščiams tai patiko, 

Ir tam pokyly prisiekė 

Karo žygin iškeliauti. 

Juos dievai turėjo ginti. 

Kai pasibaigė tos vaišės, 

Tuoj suskato jie rikiuotis 

Ir trys tūkstančiai sustojo. 

Ir čia pat tuojau prisiekė 
Užsipulti Kuršo kraštą. 

Jų žynys tuo tarpu būrė 

Sulig papročiu senovės, 
Gyvulius dievams aukodams, 
Taip saviesiems prakalbėjo: 
„Būkite linksmi, žemaičiai, 
Žygyje tam gali tekti 

Jums patirti daugel vargo, 
Bet bus šauniai nugalėta 

Ir bus pergalė laimėta. 

O dabar į Kuršą ženkit 

Ir krikščionims „puotą“ renkit. 
Nebegalite gaišuoti, 

Skirkit dievui trečią dalį, 

Kad laimėtumėt tą šalį. 

Jei palankūs bus dievai, 
Saugūs būsite tikrai. 

Juk dievai to nusipelno. 

Kad aukotume ginklus jiems, 
Žirgus ir narsiuosius vyrus, 


- 309 - 


TRYLIKTAS AMŽIUS 





Kaip mums papročiai įsako“. 

O tada žemaičiai tarė: 
„Patarimas mums patinka, 

Kad tiktai šitoj karionėj 

Mes krikščionis nugalėtum, 
Kad sutriuškintumėm brolius, 
Mes dievams aukas aukotum — 
Degintum šarvus ir žirgus. [...]“ 


4870-4879 [...] Taigi vokiečių būrelis 
Šitame lauke parkrito. 
Ir krikščionys čia pakriko, 
O žemaičiai jųjų žirgus 
Tarp savęs linksmai dalijos 
Ir saviems dievams dėkojo, 
Nes tą mūšį jie laimėjo. 
Jie netrukus pasiryžo 
Grįžt atgal į savo šalį 
Ir gabentis visą grobį. [...] 


Lietuviai vengia mūšio ir pasitraukia“ 


5090-5110 [...] O lietuviai vis į priekį 
Kuo greičiausiai tik šuoliavo, 
Savo būrį jie pasiekė 
Ir šitas žinias paskelbė, 
Kad kariuomenėn jie jotų 
Ir karaliaus žodį skleistų. 
Jų tarybai susirinkus, 
Liepta lietuviams sakyti, 
Ką yra jie sužinoję, 

Kai sugrįžo iš žvalgybos. 
Jie visi protingai tarė: 

„Jų kariuomenė didžiulė 
Čia nuo Dauguvos atėjo, 
Nugalės jinai lietuvius. 
Jųjų pėdsakus pamatę, 
Jūs sakytumėt tą patį. 

Ir tegu dievai mus gelbsti, 


—310 — 


EILIUOTOJI LIVONIJOS KRONIKA 





5697-5702 


Atsiduoti jiems privalom, 
Jie vieni padėt tegali, 
Kad sveiki iš čia sugrįžtum““. [...] 


Durbės mūšio padariniai Prūsijai 


[-..] Į šalį sugrįžę, 
Sembai pajuto, 

Kad daug karžygių 
Neteko šaunių. 
Graudžiomis raudomis 
Ilgai jų raudojo. [...] 


Aštuonių Ordino brolių kankinių mirtis Vartajų pilyje? 


5790-5797 


[...] Bet labai žiaurių stabmeldžių 
Buvo suimti jie greitai; 

Saugojo juos prisistoję, 

Kad kur nors jie nepaspruktų. 
Greitai jie sukūrė ugnį 

Ir beregint dalį brolių 

Čia sudegino stabmeldžiai, 

Dalį žiauriai sukapojo. [...] 


Vicemagistras Juries įsako atkariauti Sintelę ir Aizputę 


5985-5989 


[...] Sužinoję, kas nutiko Sintelėje jų lietuviams, 
Priešintis jie nebgalėjo ir pabėgti nebespėjo. 
Broliai paėmė visus 

Kilmingiausiųjų vaikus 

Įkaitais į savo kraštą. [...] 


Lietuviai nugali Ordino kariuomenę prie Lielvardės 


6085-6089 


[..] Daug pagonims grobio teko, 
Kiek galiu aš apsakyti, 

Šito grobio gražią dalį 

Jie dievams saviems paskyrė, 
Kad apgynė nuo nelaimės. [...] 


—311 -— 


TRYLIKTAS AMŽIUS 





Karaliaus Mindaugo atsimetimas nuo krikščionybės? 


6363-6382 [...] Kits kitam rankas paspaudę, 
Jie pas Mindaugą karalių 
Ryžos eiti pasitarti 
Ir pas Mortą, karalienę. 
Ir Treniota, ir žemaičiai 
Tuo metu nemanė gaišti, 
Tuoj nuėjo pas karalių. 
Atskirai jį pasikvietę, 
Taip pradėjo jam kalbėti: 
„Nepatinka mums, žemaičiams, 
Šitie poelgiai tavieji. 
Tu nurodymų klausyki. 
Tuokart pasiseks tau viskas, 
Ko norėsi, to pasieksi, 
Tik nuo Kristaus atsitrauki. 
Jie visi tave apgavo, 
Visa buvo grynas melas, 
Ko tave mokino broliai, 
Nuo dievų kai atsitraukei. [...] 


6399-6414 [...] Jei atsisakysi Kristaus, 
Ir žemaičiai tau pagelbės, 
Nuoširdžiai tave jie myli, 
Reik su jais iš vieno eiti 
Ir atmesti krikščionybę. 

Tu dėl to turi kentėti, 

Kad garbings karalius būdams 
Ir turtingas, ir galingas, 

Tu savus dievus apleidai. 
Tėvus visad jie globojo 

Ir jiems suteikė pagalbą. 

Jei dievus naikinti nori 

Ir priimti krikščionybę, 
Skaudžiai teks tau nusivilti. 
Tik paskui tu pamatysi, 

Ką esi dabar padaręs. [...]“ 


=312- 


EILIUOTOJI LIVONIJOS KRONIKA 





Klaipėdos riteriai, iš pradžių sumušti, sudegina Kretingą 


7011-7015 | [-..] Jie pagavo du mūs brolius. 
Pasakysiu, kas nutiko. 
Vienas jų komtūras buvo, 
Dėl jų pykčio jis pakliuvo, 
Gyvas ant žarijų žuvo. [...] 


Mindaugo nužudymas 


7196-7206 | [-..] Jie kalbėjo!?: „Tu supraski, 
Koks jis [Mindaugas] tau yra dėkingas; 
Visuomet jis nesvyruodams 
Nori su tavim draugauti. 
Aiškiai yr jis įtikėjęs, 

Kad jį esat pamylėję, 

Su tauta gyven taikingai, — 
Tą tikrai turi žinoti. 

Jis parodė nuolankumą 

Ir visiems pasiaukojo, 

Kaip įstatymai jų moko [...]“. 


7222-7234 | [...] Čia iš savo vienuolyno 
Ėmė riterius ir brolius, 
Nes jiems buvo reikalingi, 
Nepaliko jie ir kuršių, 

Mat anie žinojo šalį, 

Ypač vieškelį į Griežę!!. 
Taip pradėjo jie kelionę 

Ir visi smagiai klegėjo. 
Toks jų geras buvo ūpas, 
Kad turėjo žygis sektis, 
Burtas jiems laimingai krito 
Ir gerai giedojo paukštis. 
Jie tikėjosi sau laimės. [...] 


Žiemgaliai paima Tervetės pilį 


8750-8755 | [...] Vos trumpam praslinkus laikui 
Priešai surengė čia teismą!?. 


—313— 


TRYLIKTAS AMŽIUS 





Jie padarė platų ratą, 

Broliui liepė eit į vidų, 
Patys gi aplink stovėjo, 
Kalavijais jį kapojo. [...] 


Žemaičiai bergždžiai šturmuoja [Heiligenbergo pilį] 


10101-10105  [...] Vakarui visai artėjant, 
Jau puolimas buvo baigtas's. 
Greit sudegino lavonus 
Ir visi namo patraukė; [...] 


Ordino magistro Willekino pralaimėjimas ir mirtis!4 


10518-10537  [...] Vienas žiemgalių kalbėjo: 
„Mes iš Ordino kareivių 
Esame visi patyrę 
Didelę ir dažną žalą: 

Todėl ruoškitės kautynėms, 
Leiskite ir mums kovoti! 
Metas - jie netoli mūsų. 

Jei mes brolius nugalėsim, — 
Heiligenbergui teks žlugti. 
Jei paliks jie mums tą pilį, 
Bus ramybė mūsų žemei. 
Teks palikti mums šį kraštą, 
Jei pilies neatkovosim, 

Todėl mums verčiau numirti, 
Negu taip turėtum žūti. 
Ryžkimės padėti galvas. 

Gal dievai mūs žygį laimins. 
Mums pakaks jėgų kovoti, 
Mes sutrinsim tą galybę 

Iš už Dauguvos atblokštą“. [...] 


Vertė SIGITAS PLAUŠINAITIS 
ir VYTAUTAS BALAIŠIS 


—-314- 


EILIUOTOJI LIVONIJOS KRONIKA 





KOMENTARAI 


1 Syrvė (zu swurben) - Syrvės (Svorbės), Servės kyšulys - pietinė Saremos (Ezelio) salos dalis, 
kurią Baltijos jūros Irbės sąsiauris skiria nuo Kuršo kyšulio. 

2 Lengvenis (Lengewin, /Ionskesenu, Langwinus) — istoriniuose šaltiniuose 1242-1260 metais 

minimas Mindaugo seserėnas, Lietuvos kariuomenės vadas. Čia kalbama apie Livonijos 

riterių sutriuškinimą prie Vendeno (Cėsių) pilies (apie 1246 metus). 

Sembų žygis - žygis, vykęs 1253-1254 metais, tikriausiai 1254 metų pavasarį. 

Taika su žemaičiais - Žemaičių ir Livonijos paliaubos, sudarytos 1257 metais. 

Mūšis su žemaičiais prie Skuodo — kautynės prie Skuodo, įvykusios 1259 metais. 

Lietuviai vengia mūšio ir pasitraukia — tai 1259 metų įvykiai. 

Aštuonių Ordino brolių kankinių mirtis... — tai įvykiai po 1260 metų liepos 13 dienos Durbės 

mūšio, kai kuršių kviečiami lietuviai ateina jiems į pagalbą (kuršiai pripažino lietuvių ir 

žemaičių valdžią). Vartajų pilis buvo vakarų Kurše — pamaryje, į pietus nuo Durbės (į 

rytus nuo Liepojos). 

Š Daug pagonims grobio teko... - kalbama apie grobį po žygio į Livoniją ir 1261 metų vasario 3 
dienos kautynių prie Lielvardės (padauguvyje). 

? Karaliaus Mindaugo atsimetimas nuo krikščionybės - 1261 metų rudenį Lietuvos karalius 
Mindaugas atvirai stojo į karą prieš Ordiną. Dėl Ordino kaltės Mindaugas negalėjęs išlikti 
krikščioniu. 

10 Jie kalbėjo... - tai Mindaugo sūnaus Vaišvilko pasiuntinių pas Livonijos magistrą žodžiai. 

"I Griežė - pilis kuršių Keklio srityje, stovėjusi Varduvos dešiniajame krante, netoli santakos 
su Venta (Griežės piliakalnyje, Mažeikių rajone), per čia minimą netikėtą Livonijos ordino 
puolimą užimta ir sunaikinta (1264). 

22 priešai surengė čia teismą —- Lietuvos kariuomenei 1279 metų kovo mėnesį sutriuškinus 
Livonijos ordiną, sukilę žiemgaliai, pavaldūs Lietuvai, vadovaujami Nameisio, paėmę tais 
pat metais Tervetės pilį, surengė teismą vokiečių riteriui (greičiausiai pilies komtūrui, kadaise 
įžeidusiam Nameisiį). 

13 „puolimas buvo baigtas - didelis žemaičių ir lietuvių kariuomenės puolimas prieš Livonijos 
ordino Heiligenbergo pilį Tervetėje (1285 metų pabaiga ar 1286 metų pradžia). 

14 Ordino magistro Willekino pralaimėjimas ir mirtis - 1287 metais žiemgalių kariuomenę, stipriai 
puolusią Livonijos ordino valdas iki Ikškilės apylinkių padauguvyje, persekiojo magistro 
vadovaujamos jėgos. Kovo 26-osios mūšyje žiemgaliai jas visiškai sutriuškino. Žuvo 
magistras Willekinas ir trisdešimt keturi Ordino broliai. Šis Kronikos fragmentas vaizduoja 
žiemgalių ryžtą prieš kautynes. 


NO (E 0 


ROMAS BATŪRA 


—315 — 


RAŠIDAS AD-DYNAS 
1247-1318 


FADL ALLAH RASHID AD-DIN 
IBN 'IMAD AD-DAULA ABŪ AL-KHAIR 


Įžymus persų istorikas, politikas, gydytojas Rašidas ad-Dynas (Fad] Allah Rashid 
ad-Din ibn 'Imad ad-Daula Abū al-Khair), vadinamas Tabybu (t. y. Gydytoju), gimė 
1247 metais. Politinę veiklą pradėjo valdant Abagachanui (1265-1282). Gana greit 
atsiskleidė jo kaip valstybės veikėjo ir kaip gydytojo talentas. Valdant Ghazan- 
chanui Rašidas ad-Dynas buvo paskirtas pirmuoju viziriu, o iš tikrųjų buvo 
valstybės vadovas. Pagal jo pasiūlytą projektą buvo reformuota mongolų 
valstybės Persijoje administracija, finansai, kariuomenė. Politinė jo karjera baigėsi 
gana liūdnai. 1316 metais mirus Uldžaituchanui, jis buvo apkaltintas valdovo 
nunuodijimu ir nužudytas. 

Aktyviai dalyvaudamas politinėje veikloje, Rašidas ad-Dynas daug dirbo kaip 
istorikas. Jis parašė Indijos, Kinijos istoriją, aprašė mongolų-totorių žygius nuo 
Čingischano valdymo laikų iki XIV amžiaus pradžios. Vienas iš didžiausių 
Rašido ad-Dyno istorijos darbų - Frankų istorija (parašyta 1304-1305). Autorius 
frankais laikė visas Europoje gyvenančias ir jam žinomas tautas. Pagrindinis šio 
darbo šaltinis - daugelio arabų keliautojų, apsilankiusių Europoje, pasakojimai. 
Veikale išdėstoma ne tik istoriniai vienos ar kitos šalies įvykiai, bet ir kalbama 
apie šalių geografinę padėtį, aptariama gyventojų buitis, tikėjimai. Rašido ad- 
Dyno darbas leidžia pažvelgti į Europos istoriją arabų akimis. Būtent šis jo darbo 
momentas yra vienas iš svarbiausių. Žinoma, darbas vertingas ir kaip istorijos 
šaltinis, tačiau dėl savo bendro pobūdžio jis daugiau turi iliustracinę reikšmę. 


ALVYDAS NIKŽENTAITIS 


Apie prūsų ir kitų baltų senąją religiją iki Rašido ad-Dyno (Tabybo) jau daug 
buvo rašyta. Tačiau apie tai, kad jie garbina ugnį, mūsų turimais duomenimis, 
buvo užsiminęs tik arabų keliautojas Idrisijus (XI a.). Tuo tarpu daugelis šaltinių 
kaip išskirtinį baltų religijos bruožą mini mirusiųjų deginimą. Kitataučiai tai 
irgi galėjo suprasti kaip ugnies garbinimą. Sunku patikėti, kad Tabybas būtų 
skaitęs Vakarų Europoje esančius rankraštinius šaltinius, kuriuose kalbama apie 


— 316 — 


RAŠIDAS AD-DYNAS 





prūsų tikėjimus. Jam galėjo būti žinomas nebent Idrisijaus veikalas, o dar labiau 
tikėtina, kad informaciją apie prūsų tikėjimus jis gavo iš savo amžininkų. 
Kryžiuočių kova su baltais ir baltų christianizacija anuo metu buvo svarbiausias 
Europos įvykis, apie kurį plačiai buvo kalbama ne tik Europoje, bet ir kitur. Į šį 
šaltinį BRM tyrinėtojai dar nebuvo atkreipę dėmesio. 


NORBERTAS VĖLIUS 


Publikacijos: Jahn, 1977, 49. 
Literatūra: bapron»A, 1963, 92-96; CHD, XI, 907-908; Jahn, 1977, I-XXV. 
Tekstas iš: Jahn, 1977, 49 (vok. k.). 


DIE FRANKENGESCHICHTE 
um 1304-1305 


Und dem Land benachbart liegt ein anderes Reich, Burūsijjach (Prussia) 
genannt. Es ist das Land der Priester, die ein Gewand aus weifšer Wolle mit 
einem schwarzen Kreuz auf der Brust tragen. Frūher war es im Besitze von 
Gėtzendienern und Feueranbetern. 


FRANKŲ ISTORIJA 
apie 1304-1305 


Ir to krašto [Lenkijos] kaimynystėje yra kita karalystė, vadinama Borusija 
(Prūsija). Tai - vienuolių, vilkinčių baltos vilnos rūbus su kryžiumi ant krūtinės!, 
kraštas. Anksčiau ją valdė pagonys ir ugnies garbintojai. 


Vertė ALVYDAS NIKŽENTAITIS 


KOMENTARAI 


1 ..su kryžiumi ant krūtinės - turima galvoje Vokiečių ordino riteriai. 


—- 317 — 


DOKUMENTUOSE PAMINĖTI 
ŠSVENTŲJŲ VIETŲ PAVADINIMAI 


Neretai vietų vardai Lietuvoje atspindi senosios baltų mitologijos reliktus. 
Nemaža tekstų šiais vardais dar XIX amžiaus antrojoje pusėje surinko Wilhelmas 
Mannhardtas ir jo knygos leidėjai (Mannhardt, 1936, 129-131). Šie tekstai ir 
perspausdinami šiame rinkinyje. 

Ilgainiui baltų šventviečių pavadinimai nunyko arba virto vietovardžiais. 
Tačiau dar XIV amžiaus Prūsijoje arba XV amžiaus Lietuvoje, t. y. po krikšto 
priėmimo, tos šventvietės buvo orientyras nustatant įvairias ribas. Jos tada jau iš 
dalies buvo praradusios savo sakralinę prasmę ir buvo vartojamos šventųjų girių, 
šventųjų laukų ir panašiais pavadinimais oficialiuose tiek lietuvių, tiek Ordino 
dokumentuose. 


ALVYDAS NIKŽENTAITIS 


Net keliuose dokumentuose minimas tas pats šventas laukas šalia Romainių 
(Romaynis, Romayn, Romehnen) kaimo, kuris anksčiau vadinęsis Romuva 
(Rummove), ir to kaimo apylinkėse esanti šventoji giria. Kaimas, laukas ir giria, 
atrodo, sudarė vieną sakralinį kompleksą. Sprendžiant iš vietovardžių, galima 
daryti prielaidą, kad šioje Sembos vietoje būta senosios prūsų šventovės. 
Vietovardžių su šaknimis Rom-, Ram- nemaža pasitaiko Prūsijoje, Lietuvoje ir 
kituose baltų kraštuose (Kalwaitis, 1910; Gerullis, 1922; LATSŽ, I-IĮ VK ir kt.). 
Kai kurie šiais vardais vadinami objektai iki šių dienų yra išlaikę sakralinę prasmę. 
Matyt, tokią prasmę senovėje turėjo visi šiais vardais vadinami objektai. 


NORBERTAS VĖLIUS 


Publikacijos (nurodoma dokumentų išdėstymo tvarka Mannhardto veikale): PUB, 508; CDP, 
II, 67, 126, 129, 132; CDP, IV, 175; Tėppen, 1858, 140; CDP, II, 151; Voigt, 1827, I, 640, 643; 
CDW, I, 375; Tėppen, 1858, 25; Voigt, 1827, I, 642; CDP, III, 5; Voigt, 1828, III, 85; CDP, III, 70; 
Voigt, 1827, I, 643; SRP, IV, 81; Mannhardt, 1936, 129-131. 

Literatūra: Biržiška, 1930a. 

Tekstas iš: Mannhardt, 1936, 129-131. 


—-318— 


DOKUMENTUOSE PAMINĖTI ŠVENTŲJŲ VIETŲ PAVADINIMAI 





BENENNUNG ALTGEHEILIGTER STATTEN 
1304-1377 


[A 1304 wird derselbe heilige Wald in einer Urkunde des Landmeisters Konrad 
Sack (ūber Gūter in Stangau) erwahnt: bona in Stangow .. sub hiis graniciis, 
scilicet de bonis hospitalis sancti spiritus in Kvngesberch viam directe usgue 
Arnow juxta paludem usgue ad magnum lapidem et ab illo directe usgue ad 
tyliam juxta pirum, et ab illa directe usgue ad sanctam silvam usw. Red.1]*). 

Aus dem 14. Jahrhundert: die Verschreibung ūber die Dėrfer Ratytien und 
Bulichien, in der von einer sacra sylva, gue Scayte vulgariter nominatur, die 
Rede ist**). 

A 1309. Bischof Sigfried von Samland verschreibt den beiden Stammpreussen 
Hermann Maldite und dessen Bruder Strambote sechs Hufen Landes bei seinem 
Schlosse Ziegenberg und dem Dorfe Craghen: Prima granicia est guercus circa 
fluvium, gui fluit infra castrum et curiam supradictam, a gua guercu est eundum 
directe versus villam dictam Craghen, ad arborem circumfossam, a gua arbore 
linealiter procedendum est versus silvam sanctam usgue ad cumulum unum 
usw.***) 

A 1322. Unter anderen Streitigkeiten ūber den dem Bistum zustehenden dritten 
Teil des Landes erhebt der Bischof Johannes von Samland 1322 Klage ūber die 
Vorenthaltung des heiligen Feldes (de sacro campo), welches vor alters seinem 
Anteile zugesprochen sei V. 

Darauf schliesst der Landmeister, Friedrich von Wildenberg, einen Vertrag mit 
dem Bischof und dem Domkapitel von Samland: Nos dei justiciam habentes pre 
oculis ipsis in supplementum tercie partis terre Sambiensis gue eos contingit terciam 
partem sacri campi dedimus et assignavimus, gui campus prius remanserat 
indivisus, et datum limitavimus et limitatum signavimus eis presentibus et 
consencientibus in limitibus infrascriptis. Primus limes sive granicia incipit in 
campo cuiusdam Pruteni dicti Pomande, ubi palus est fixus, a guo directe 
procedendum est ad locum, gui dicitur Brantstatt et ad hoc loco directe eundum 


! Red. - Wilhelmo Mannhardto knygos redaktorių intarpai ir pastabos (BRMŠ red. pastaba). 
*) [Preuss. Urkundenbuch I 2 n. 814 S. 508. Red.] (originalo nuorodos neredaguojamos — 
BRMŠ red. pastaba). 
**) J. Voigt, Gesch. Pr. III 85 Anm. 1. 
*+*) Cod. Dipl. Pruss. II n. LVIII S. 67 f. 
D Das. n. XCIX S. 126 


—319-— 


KETURIOLIKTAS AMŽIUS 





est usgue ad palum in terram positum et ut moris est circumfossum lapidibus 
atgue terris et ab illo palo usgue ad salsum mare protendit dictus limes. 

Die Untertanen des Ordensanteils sollten mit den bisch6flichen Untersassen 
gemeinschaftlich das Recht des Bernsteinsammelns am Seestrande vom Flusse 
Lassa bis zur Grenze des Heiligen Feldes habenl*!. 

Noch in demselben Jahre verleiht der Bischof Johann das heilige Feld (sacrum 
Campum pertinentem ad partem terciam sortis nostre) auf seine Lebenszeit dem 
Ordenskonvent zur Viehweide (pro pastura eguorum et falcatura feni*). 

In einer etwa 10 Jahre spateren Grenzbestimmung heisst es**): unde ist eine 
dorre eiche umbgelegit mit steynen, dy do stet czwischen Romiten***) und 
Plawtowin. Von dannen zcu eyner umbgrabenen eichen, dy do stet by dem wege 
Wanginkin, von der zcu eyner andern grunen eichen, dy do stet no by dem 
heiligen velde. Von der eiche dy gerichte vort zcu geende bis zcu der salczin see, 
wo eyn umbgraben pfol stet. Von dannen widir kommende von dem mere unde 
dem pfole, der do stet no by dem vlise in pruschen genannt Lasse, dy gerichte 
zcu eynem andern umbgrabenen pfole, der do stet uff der stat Brandestat genant. 
Von dannen zcu eynem andern umbgrabenen pfole, der do stet czwischen den 
dorffern Romaynis unde Lenkeniten. 

Das heilige Feld umfasste also ein Gebiet von mehreren Meilen. Es umschloss 
die sūdliche Halfte des heutigen Kirchspiels Heiligenkreuz im westlichen 
Samland und erstreckte sich vom Dorfe Romehnen (Romaynis) bis Kl. Hub- 
nicken, ohne die See zu erreichen?. 

Das Dorf Romenen an der ėstlichen Grenze des heiligen Feldes hiess ehedem 
Rummove. So verleiht Bischof Johannes von Samland 1325 dem Stammpreussen 
Stagote „unum uncum in campis ville Rummove situm“"*). 

In spateren Urkunden von 1343-1349 usw. tritt dafūr die Benennung Romayn 
ein''i). 

In der Umgebung von Romayn nennt eine Urkunde des Bischofs Johannes 
von Samland ein nemus sacrum; und in einer Grenzangabe desselben Bischofs 
heisst es: De guo (sc. palo magno) directe procedendum est ad nemus, guod 


[*1 Das. n. C S. 129. 
*) Das. n. CIS. 132; [siehe auch die Gegenurkunde des Komturs von Kėnigsberg das. n. 
CII. Red.]. 
**) Das. IV n. CXXI S. 175. 
*+*) Rowyten? 
D Tėppen, Geogr. S. 140. 
*)D Cod. Dipl. Pruss. II n. CXIII S. 151. 
t Voigt, Gesch. Pr. I 640. 


— 320 — 


DOKUMENTUOSE PAMINĖTI ŠVENTŲJŲ VIETŲ PAVADINIMAI 





sacrum nemus nominatur, versus mare salsum usgue ad arborem ibidem 
signatam, deinde eundum est versus sacrum campuml*!. 

A. 1325. Verschreibung des Domkapitels vom Ermland ūber 32 Hufen zum 
Dorfe Seefeld I**!: Et de illa guergu juxta lacum descendendo ad aliam graniciam 
in nemore, guod a pruthenis Sanctum nemus dicitur positaml***!, 

A. 1326. Ein sacrum nemus lag auch bei Blumenau im Kirchspiel Medenen*). 

A. 1327. An der Kūste der Ostsee, bei den Dėrfern Neuendorf und Dargowayn 
(Dargen), nennt eine Urkunde des Bischofs Johannes vom Samland 1327, bei 
Bestimmung der Grenzen von Neuendorf, ebenfalls einen heiligen Wald: Ab 
eadem granicia adscendendo sursum contra salsum mare per incisiones arborum 
usgue ad viam, guae de villa Dargowayn ducit versus Sabenow. Item adscen- 
dendo eandem viam versus Sabenow usgue ad aliam viam, guae ad sinistram 
sive laevam manum occurrit et ducit ad sacram silvam**). 

Im namlichen Jahre (1327) verschreibt Bischof Johannes von Samland seinem 
Neffen Frowin das Schultheissenamt nebst zehn Hufen Landes beim Dorfe 
Neuendorf (Nova villa): Primus limes est palus magnus in predicta villa positus 
et circumfusus; de guo directe procedendum est ad nemus, guod sacrum nemus 
nominatur, versus mare salsum, usgue ad arborem gue lynboum dicitur ibidem 
signatam. Deinde eundum est versus sacrum campum usgue ad guercum ab 
antiguo signatam***), 

A. 1334. Das Kapitel in Samland erteilt sesinem Kammerer in Ouedenau: 
dimidium mansum in silva olim a Pruthenis sancta reputata prope villam 
Transdytin". 

A. 1344. ūbertrūgt der Ordensmarschall, Winrich von Kniprode, dem Volk- 
win von Dobrin die Grūndung des Dorfes Heiligenwalde'?) und das dortige 
Schultzenamt. 

A. 1357 verschreibt Bischof Jakob von Samland dem Heinrich von Regenwalde 
beim Dorfe Nastrenen (Nastrayn) unfern des Geltgarben: pratum unum sub silva, 
guae dicitur Heyligewalt Wyssekint situm''?. 


+] Das. S. 643 Anm. 2. 

[**1 Kirchspiel Plauten bei Mehlsack. 
[+] Cod. Dipl. Warm. ID. S. 375 f. n. 221. 

*) Tėppen, Geogr. S. 25 Anm. 130. 

**) Voigt, Gesch. Pr. I 642 Anm. 4. 
+) Cod. Dipl. Pruss. III n. III S. 5. 

") Das heutige Trausitten bei Neuhausen. Voigt, Gesch. Pr. III 85 Anm. 1. 

*D Cod. Dipl. Pruss. III n. XLVII S. 70. Heiligenwolde im jetzigen Landkreis Kėnisberg. 
"D Voigt, Gesch. Pr. 1643 Anm. 1. 


—321-— 


KETURIOLIKTAS AMŽIUS 





A.1377. Nach einer Urkunde vom 3. November d. J. befand sich Winrich 
von Kniprode am genannten Tage „in Zetyn in dem heiligen Walde bei Schip- 
penbeil“ [+]. 


NUO SENO GARBINAMŲ 
ŠVENTŲ VIETŲ PAMINĖJIMAI 
1304-1377 


[1304 metais ta pati šventoji giria! minima viename krašto valdovo Konrado 
Sacko dokumente (Apie gėrybes Stangau): „Gėrybės Stangove .... šiame ruože, 
būtent: Šventosios Dvasios malonės dovanos Karaliaučiuje — kelias, einąs iki pat 
Arnovo (Arnow), palei pelkę iki didžiojo akmens, o nuo jo tiesiai prie liepos, 
esančios prie kriaušės, o nuo šios tiesiai iki pat šventosios girios ir t. t.“*)] 

Iš XIV amžiaus: palikimo raštas dėl kaimų Ratytien ir Bulichien, kuriame 
kalbama apie šventąją girią, liaudiškai vadinamą Scayte**). 

1309 metai. Sembos vyskupas Zigfrydas užrašo dviem tikriesiems prūsams 
Hermannui Malditei ir jo broliui Strambotei šešis ūbus žemės prie savo pilies 
Ziegenberge ir Craghen kaime: „Riba prasideda nuo ąžuolo prie upės, kuri teka 
žemiau tvirtovės ir aukščiau minėtos rotušės. Nuo to ąžuolo reikia eiti tiesiai 
kaimo, pavadinto Craghen, link, prie apkasto iš visų pusių medžio, o nuo to 
medžio kilti aukštyn, tiesiai šventosios girios link iki pat vienos kalvos ir t. t.“***) 

1322 metai. Be kitų ginčų dėl vyskupijai priklausančios krašto trečiosios dalies, 
Sembos vyskupas Johannesas 1322 metais skundžiasi dėl neteisėtai užvaldyto 
šventojo lauko (de sacro campo), kuris nuo seno esąs priskirtas jo daliai. 

Krašto valdovas Friedrichas von Wildenberg sudaro sutartį su Sembos vyskupu 
ir katedros valdytojų taryba: „Mes Dievo valia ir jo akivaizdoje kariuomenės 


+ Ser. R. Pr. IV 81 Anm. 6. 
! Turima galvoje Karaliaučiaus komtūro Bertholdo von Brūhaven 1292 metų liepos 23 
dienos akte paminėta šventoji giria (žr. šio leidinio p. 253-255 - BRMŠ red. pastaba). 
*) PUB, I, 508, nr. 814 (šaltinio vertime originalo bibliografijos santrumpos keičiamos šio 
leidinio santrumpomis — BRMŠ red. pastaba). 
**) Voigt, III, 1828, 85. 
+++) CDP, II, 67ff, nr. LVIII. 
D Ibid., 126, nr. XCIX. 


— 322 


DOKUMENTUOSE PAMINĖTI ŠVENTŲJŲ VIETŲ PAVADINIMAI 





papildymui iš trečios sembų krašto dalies, kuri su jais susisiekia, atidavėme ir 
paskyrėme jiems trečdalį šventojo lauko, kuris anksčiau buvo nedalomas. 
Dovanotajam [laukui] nustatėme ribas ir jį paženklinome jiems patiems dalyvaujant 
ir sutinkant su toliau nurodomomis ribomis. Prasideda riba nuo vieno minėtojo 
prūso Pomandės lauko, už kurio yra pelkė; nuo jos kylama tiesiai aukštyn iki vietos, 
kuri vadinama Brantštatu (Brantstatt), nuo tos vietovės reikia eiti tiesiai iki stulpo, 
įkalto į žemę ir jų papročiu apkasto aplink akmenimis, taigi nurodyta riba eina 
nuo anos žemės ir stulpo iki pat sūriosios jūros“. 

Ordino valdiniai kartu su vyskupijos vasalais turėjo teisę rinkti gintarą pajūrio 
ruože nuo Lasos upės iki šventojo lauko ribos*). 

Dar tais pačiais metais vyskupas Johannas perleidžia šventąjį lauką (šventąjį 
lauką, kuris tęsiasi iki trečios mūsų burtų dalies) iki gyvos galvos Ordino 
konventui kaip ganyklą gyvuliams (arkliams ganyti ir šienauti) **). 

Maždaug po dešimties metų viename ribų apibrėžime sakoma***: „Ten yra 
vienas išdžiūvęs ąžuolas, apdėtas akmenimis, jis auga tarp Romiten |Rowyten?] 
ir Plawtowin. Nuo ten - iki apkasto ąžuolo, kuris auga prie kelio į Wanginkin, iš 
ten — iki kito žalio ąžuolo, kuris auga čia prie šventojo lauko. Nuo šio ąžuolo 
tiesus kelias veda iki sūriosios jūros, kur stovi apkastas stulpas. Iš ten einant 
priešinga kryptimi nuo jūros iki stulpo, kuris stovi prie upės, prūsiškai vadinamos 
Lasse, link kito apkasto stulpo, kuris yra vietovėje, vadinamoje Brandestat. Nuo 
ten link kito apkasto stulpo, kuris stovi tarp kaimų Romaynis ir Lenkeniten“. 

Taigi šventasis laukas užėmė keleto mylių plotą. Jis apėmė pietinę dabartinės 
Heiligenkreuz parapijos dalį vakarų Semboje ir nepasiekdamas jūros tęsėsi nuo 
Romehnen (Romaynis) kaimo iki Mažųjų Hubnicken“. 

Romenen kaimas prie rytinės šventojo lauko ribos anksčiau buvo vadinamas 
Rummove. Antai Sembos vyskupas Johannesas 1325 metais vietiniam prūsui 
Stagote užrašo „vienui vieną kaimą Rummove, laukuose esantį“? 

Vėlesniuose 1343-1349 metų dokumentuose vietoj jo atsiranda pavadinimas 
Romayn"'V. 

Vienas Sembos vyskupo Johanneso raštas mini Romayn apylinkėse buvus 
nemus sacrum (šventąją giraitę); o to paties vyskupo duotame ribų apibrėžime 
sakoma: „Nuo kurio (aišku, didžiojo stulpo) reikia kilti tiesiai aukštyn iki giraitės, 


*) Ibid., 129, nr. C. 

**) Ibid., 132, nr. CI (žr. taip pat Karaliaučiaus komtūro atsakomąjį raštą nr. CI. Red.) 
*) Ibid., IV, 175, nr. CXXI. 

D Tėppen, 1858, 140. 

*) CDP, II, 151, nr. CXIII. 
"D Voigt, I, 1827, 640. 


— 323 — 


KETURIOLIKTAS AMŽIUS 





kuri vadinama šventąja giraite, sūriosios jūros link, iki pat ten pažymėto medžio, 
o po to reikia eiti šventojo lauko link“1*!. 

1325 metai. Ermlando katedros tarybos 32 ūbų žemės užrašymas Seefeldo 
kaimui I**!: „O nuo to ąžuolo leidžiantis žemyn prie ežero, prieinama prie kitos 
ribos, esančios giraitėje, kuri prūsų vadinama šventąja giraite“ [***!, 

1326 metai. Šventoji giraitė buvo taip pat Medenen parapijoje prie Blumenau*). 

1327 metai. Vienas Sembos vyskupo Johanneso 1327 metų dokumentas, 
nusakantis Baltijos pajūrio kaimų Neuendorf ir Dargowayn (Dargen) ribas, mini ir 
šventąją girią: „nuo tos ribos kopiant aukštyn priešais sūriąją jūrą, sekant medžių 
įpjovimus iki pat kelio, kuris nuo Dargvainių (Dargowayn) kaimo veda Sabinovų 
(Sabenow) link. Toliau kylant tuo pačiu keliu Sabinovų link iki kito kelio, kuris 
pasirodo kairėje pusėje ir veda į šventąją girią“ **). 

Tais pačiais metais (1327) Sembos vyskupas Johannesas savo sūnėnui Frowinui 
užrašo kaimo seniūno tarnybą su dešimčia ūbų žemės prie Neuendorfo kaimo 
(Naujas kaimas): „Prasideda riba iš visų pusių apkastu didžiuoju stulpu, stovinčiu 
minėtajame kaime. Nuo jo reikia eiti tiesiai į giraitę, kuri vadinama šventąja, 
sūriosios jūros link iki ten pažymėto medžio — liepos. Pagaliau reikia paeiti 
šventojo lauko link iki nuo seno pažymėto ąžuolo“ ***), 

1334 metai. Sembos taryba savo iždininkui Ouedenau paskiria: pusę girios, 
kitados prūsų laikytos šventa, netoli Transdytin kaimo“ ****). 

1344 metai. Ordino raitelių vadas Winrichas von Kniprode paveda Volkwinui 
von Dobrin įkurti Heiligenwalde kaimą ir paskiria jį to kaimo seniūnu". 

1357 metai. Sembos vyskupas Jakobas užrašo Heinrichui von Regenwalde 
nuo Nastrėnų (Nastrayn) kaimo netoli Geltgarben: „Vieną pievą, esančią 
Wyssekinte, prie girios, kuri vadinama šventąja giria“'V. 

1377 metai. Pagal vieną šių metų lapkričio 3 dienos dokumentą Winrichas von 
Kniprode buvo minėtą dieną „Zetyne, šventojoje girioje, prie Schippenbeil“ TV"). 


Vertė SIGITAS PLAUŠINAITIS (iš vokiečių kalbos) 
ir DAIVA MAZIULYTE (iš lotynų kalbos) 


+! Ibid., 643, Anm. 2. 
+] Plauteno prie Mehlsacko parapija. 
[+++] CDW, I D, 375 ff, n. 221. 
*) Toppen, 1858, 25, Anm. 130. 
**) Voigt, I, 1827, 642, Anm. 4. 
**) CDP, III, 5, nr. III. 
**) Dabartiniai Trausitten šalia Neuhausen. Voigt, III, 85, Anm. 1. 
D CDP, III, 70, nr. XLVII. Heiligenwolde, dabartinėje Karaliaučiaus apylinkėje. 
"D Voigt, I, 1897, 643, Anm. 1. 
*) SRP, IV, 81, Anm. 6. 


—324— 


VOKIEČIŲ-PRŪSŲ KALBŲ 
ELBINGO ŽODYNĖLIS 


XIV amžiaus pradžioje (ar XIII amžiaus gale) sudarytas vokiečių-prūsų kalbų 
žodynėlis, paprastai vadinamas Elbingo žodynėliu, yra seniausias prūsų ir visų 
baltų rašto paminklas. Jo išliko ne originalas, o nuorašas (be pavadinimo) — 
viena iš vadinamąjį Codex Neumannianus (185 puslapių rankraštį) sudarančių 
keturių dalių (Liubeko teisė, Pamedės teisė, Senoji lenkų teisė ir Elbingo 
žodynėlis). Visas jas apie 1400 metus perrašė Marienburgo vienuolis vokietis 
Peteris Holzwascheris. Šis 1825 metais rastas kodeksas, kuriame Elbingo 
žodynėlis užima paskutinius 17 puslapių (p. 169-185), nuo 1868 metų buvo 
saugomas Elbingo miesto bibliotekoje (iš to kilo ir žodynėlio pavadinimas), 
tačiau 1945 metais jis dingo. 

Vokiečių-prūsų kalbų žodynėlį (originalą) sudarė nežinomas autorius, 
pasirėmęs, matyt, vokiečių-lotynų kalbų žodynėliu (paplitusiu viduramžiais) ir 
lotyniškus žodžius pakeitęs prūsiškais, turbūt Pamedės šnektų žodžiais. 
Žodynėlyje yra dviem skiltimis surašyti 802 vokiečių-prūsų kalbų žodžiai — 
daiktavardžiai ir keletas būdvardžių, reiškiančių spalvas. Žodžiai sudėlioti ne 
abėcėlės tvarka, o pagal asociacines sąvokų grupes, pavyzdžiui, po E 12* JOr — 
Mettan („metai“) eina Somer - Dagis („vasara“), Herbist - Assanis („ruduo“) ir kt., 
po E 24 ERde - Same („žemė“) eina Leym - Laydis („molis“), Sant - Sixdo („smėlis“) 
ir kt. Tokių grupių yra trisdešimt dvi, žodžių skaičiumi jos labai nevienodos. 


VYTAUTAS MAŽIULIS 


Krikščionybės platintojai, norėdami, kad naujatikiai jų skelbiamą mokslą greičiau 
suprastų, krikščionių gerąją dvasią dažniausiai pavadindavo naujatikių anksčiau 
garbinto dangaus dievo, o blogąją - jų populiaraus chtoniškojo dievo ar demono 
vardu. Kadangi krikščionių geroji dvasia prūsiškai pavadinta Deywis, reikia manyti, 
kad tuo žodžiu ir buvo vadinamas senųjų prūsų dangaus dievas, o žodžiu Cawx - 
koks nors žemės dievas ar demonas. Šį spėjimą paremia lietuvių ir kitų 
indoeuropiečių mitologijos duomenys. Žodžiu "deiuo- „šviečiantis dienos dangus“ 
indoeuropiečių mitologijoje buvo vadinama aukščiausioji dievybė, o vėliau šis 


* Žodžio numeris Elbingo žodinėlyje. 


— 325 — 


KETURIOLIKTAS AMŽIUS 





žodis buvo vartojamas kaip bendrinis dievo ar dievų klasės pavadinimas (Mudos, 
1980, 528); žodžiu kaukas Lietuvoje vadinama chtoniška mitinė būtybė, artima 
aitvarui ir dažnai su juo painiojama (Vėlius, 1977, 129-198). Kituose prūsų 
šaltiniuose - Sūduvių knygelėje (apie 1520-1530), Prūsijos Pamedės ir Sembos vyskupų 
sinodo nutarimuose (1530), Jono Maleckio rašinyje (1551) ir kituose - žodžiui Pyculs 
(kuriuo žodynėlyje vadinamas krikščioniškasis pragaras) artimais žodžiais Pickūls, 
Peckols, Poklus vadinamos su požemiu, tamsa susijusios piktos mitinės būtybės, o 
kartais ir pati krikščionių piktoji dvasia. Janis Endzelynas pr. pickūls „velnias“ 
sieja su liet. pik-tas, o pr. pyculs kildina iš lenkų pieklo (Endzelins, 1943, 226). 
Kazimiero Būgos nuomone, šaknies peik-, poik-, pik- žodžiais indoeuropiečiai vadino 
mirusį žmogų (velionį) ir jo dvasią (vėlę), kuri gali pasivaidenti gyviesiems (Būga, 
1959, 78-79). Vadinasi, šių žodžių prasmė panaši kaip ir lietuvių velnio. 

Iš žodynėlio nematyti, kad žodžiams Percunis (perkūnas), Angis (angis) ir 
Anxdris (žaltys) būtų suteikiama mitinė prasmė. Šie žodžiai įtraukti į BRMŠ tik 
atsižvelgiant į jų mitiškumą kituose šaltiniuose. 


NORBERTAS VĖLIUS 


Publikacijos: Bezzenberger, Simon, 1897; Trautmann, 1910, 82-93; Mažiulis, 1966, 59-75; 
1981, 14-46. 

Literatūra: Trautmann, 1910; 1925, 199-200; Endzelins, 1943; Būga, 1959; Mažiulis, 1966— 
1981; 1988-1996; Tonopos, 1972; 1975-1990; Levin, 1974. 

Tekstas iš: Mažiulis, 1981, p. 14-46. 


VOKIECIŲ-PRŪSŲ ELBINGO ŽODYNĖLIS 


XIV a. pr. 
1 Got Deywis [dievas] 
10 Helle Pyculs [pragaras] 
11 Tufel Cawx [velnias] 
50 Donner Percunis [perkūnas] 
774 Slange Angis [gyvatė, angis] 
775 Notir Anxdris [žaltys] 


— 326 — 


PETRAS DUSBURGIETIS 
XIII a.-XIV a. I pusė 


PETER VON DUSBURG 


Petras Dusburgietis (Petrus de Dusburgk, Peter von Dusburę) buvo Vokiečių 
ordino brolis (kunigas), galimas daiktas, magistro kapelionas. Jis parašė Prūsijos 
žemės kroniką (Chronicon terrae Prussiae), kurioje dėstoma Vokiečių ordino karų 
istorija. Buvo manoma, kad Kronikos autorius yra kilęs iš pareinės Duisburgo 
(Duisburę), vėliau įsigalėjo nuomonė, kad jo gimtinė - Olandijos Dusburgas 
(Doesburg, į rytus nuo Utrechto), kur Vokiečių ordinas veikė nuo XIII amžiaus 
pirmosios pusės. Dusburgiečio išsilavinimui galėjo turėti įtakos vokiečių kultūros 
centras Kelnas. Nuo 1289 metų Petras Dusburgietis galbūt jau gyveno Prūsijoje 
(nuo tų metų jo Kronikoje yra daugiau tikslių datų), nors jis galėjo atvykti ir vėliau, 
po 1309 metų. Atrodo, kad Petras Dusburgietis yra gyvenęs ar lankęsis Ragainėje, 
Karaliaučiuje, Marienburge. Rašydamas Kroniką, jis veikiausiai gyveno 
Karaliaučiuje, o vėliau (kai rašė Kronikos papildymus) - galimas daiktas, buvo 
persikėlęs į vakarinę Ordino žemių dalį, arčiau didžiojo magistro. 

Kronikoje aprašomi XIII amžiaus ir XIV amžiaus pirmojo trečdalio įvykiai (iki 
1326 metų, papildymuose - iki 1330 metų). Tai laikotarpis, kai Vokiečių ordinas 
pavergė dalį vakarų baltų ir toliau veržėsi į Žemaitiją ir Rytų Lietuvą. Gedimino 
valdoma Lietuvos valstybė XIV amžiaus trečiajame dešimtmetyje atrėmė 
kryžiuočių spaudimą prie Nemuno, kovojo plačiu frontu nuo Suomijos įlankos 
šiaurėje iki Oderio pietvakariuose. Lietuva bendradarbiavo su gretimomis rusų 
bei lenkų žemėmis, stengėsi demaskuoti Ordino savanaudiškus kėslus, silpninti 
jo tarptautinę padėtį. Vokiečių ordino adresu pasigirsdavo kritiškų balsų ir Vakarų 
Europoje. Buvo siūloma netgi jį likviduoti. Ordino viduje vyko grupuočių kova. 
Todėl Ordinas buvo suinteresuotas pagrįsti savo veiksmų Prūsijoje ir Lietuvoje 
būtinumą, įrodyti savo nuopelnus. Tam ir buvo skirta Petro Dusburgiečio Kronika. 
Kronikoje vaizduojamas prūsų, jotvingių, lietuvių gyvenimas. 

Kronikos originalo - XIV amžiaus rankraščio — neišliko. Žinomi vėlesni jo 
nuorašai: buvusios Karaliaučiaus karališkosios bibliotekos nuorašas (pradėtas 
perrašinėti 1540 metais ir priklausęs Prūsijos hercogui Albrechtui), Torunės magis- 
trato bibliotekos (XVII amžiaus), Elbingo, Berlyno, Vienos bibliotekų nuorašai, 
taip pat XVI amžiaus antrosios pusės ir XVII amžiaus rankraštinės ištraukos. Vienas 
Kronikos nuorašas buvo Livonijoje, Roneburgo (Raunos, Cėsių rajonas) pilies 
bažnyčioje. Tą nuorašą XVI amžiaus antrojoje pusėje rado LDK etmonas Jonas 


= 327 


KETURIOLIKTAS AMŽIUS 





Chodkevičius. Jis perdavė Kroniką Vilniaus vaitui Augustinui Rotundui (mirusiam 
1582 metais), rašiusiam pirmąją Lietuvos istoriją (rankraščio neišliko). Augustinas 
Rotundas Kronikos nuorašą perdavė Motiejui Strijkovskiui. Strijkovskis panaudojo 
jį 1582 metais išleistoje savo Kronikoje, kurioje dėstoma LDK istorija. Taip Petro 
Dusburgiečio Kronikos faktai buvo įtraukti į lituanistinę istoriografiją. 

XIV amžiaus ketvirtajame dešimtmetyje Kroniką eilėmis į vokiečių kalbą išvertė 
Mikalojus iš Jerošino. Jis nemaža detalių pakeitė arba papildė. Mikalojaus iš 
Jerošino tekstu, skubotai ir su klaidomis išverstu į lotynų kalbą, pasinaudojo 
Jonas Dlugošas, 1455-1480 metais rašydamas Lenkijos istoriją. Dlugošo pateikta 
Petro Dusburgiečio Kronikos informacija naudojosi kai kurie vėlesni autoriai. 

Pirmą Petro Dusburgiečio Kronikos leidimą parengė Kristoforas Hartknochas 
(1679). XIX amžiuje moksliškai šį veikalą tirti ėmėsi Johannesas Voigtas. Maxas 
Tėppenas ištyrė Kroniką rengdamas naują, iki šiol mokslinėje apyvartoje esantį 
jos leidimą (1861). Jo parengtas tekstas pateiktas pagal geriausius nuorašus 
(pagrindu paimtas XVII amžiaus Torunės nuorašas; jis sulygintas su XVI amžiaus 
Karaliaučiaus, Berlyno ir kitais variantais). Vėliau Kroniką plačiai analizavo Maxas 
Perlbachas. Lenkijoje ją tyrė Marzena Pollakėwna, Gerardas Labuda, Jarostawas 
Wenta ir kt., Sovietų Sąjungoje - Vladimiras Pašuta, Vera Matuzova. 1985 metais 
pasirodė Kronikos vertimas į lietuvių kalbą su įvadu, plačiais komentarais ir 
žemėlapiu. Publikaciją parengė Romas Batūra su vertėju Leonu Valkūnu, 
pasinaudojusiu dar 1947 metais rašytojo Antano Šmulkščio-Paparonio išverstu 
Kronikos tekstu. 

Petro Dusburgiečio Kronikos šaltiniai: Seniausiasis Prūsijos metraštis (sudarytas 
XIII amžiaus pabaigoje), Pasakojimas apie Vokiečių ordino pradžią (XIII amžiaus 
pradžia), didžiojo magistro Heinricho von Hohenlohe Pranešimas apie Prūsijos 
nukariavimą (XIII amžiaus penktasis dešimtmetis), dokumentai iš Ordino archyvo 
Karaliaučiuje ir kiti tekstai. Tačiau didžiąją Kronikos teksto dalį (ypač Kronikos 
trečios dalies) sudaro originalios žinios, kurių šaltiniai nežinomi. 

Petras Dusburgietis dažnu atveju rėmėsi amžininkų pasakojimais ir savo paties 
stebėjimais. Paprastai pasakojo tik apie svarbiausius įvykius, juos sutraukdamas 
ir apibendrindamas. Nuo 1289 metų, kai buvo pastatyta Ordino Ragainės pilis, 
Kronikoje atsirado daugiau smulkmenų, nurodomos konkretesnės įvykių datos 
(net dienos). Kitos vietos paremtos liudytojų pasakojimais apie pamirštus įvykius. 
Aprašant XIV amžiaus pradžios įvykius vėl pagausėja detalių, čia kur kas plačiau 
aprašoma karo su Lietuva eiga. Žinių kronikininkui teikė Ordino broliai, ypač iš 
Ragainės, Karaliaučiaus, Balgos, patys dalyvavę kare prieš Lietuvą. Daug žinių 
galėjo duoti ir Ordinui paklusę prūsai, ypač kilmingieji, karo vadai, pagaliau ir 
lietuviai. Manoma, kad Petras Dusburgietis galėjo pasiremti ir Ordino teritorijų 
valdytojų raportais, suplaukiančiais į Karaliaučių. 


--328 = 


PETRAS DUSBURGIETIS 





Kronikoje ne viskas išdėstyta chronologine tvarka, yra klaidų, kai kas praleista 
(pavyzdžiui, nepaminėti trys Ordino magistrai). Petras Dusburgietis tendencingai 
aprašo Ordinui neparankius tarptautinius santykius. Tendencingai vaizduoja 
prūsų bei lietuvių kovas, kartais akivaizdžiai stengiasi atsieti prūsų kovą nuo 
Lietuvos, jos karinių pastangų. Faktus dėsto nepalankia Lietuvai, Gedimino 
vyriausybei dvasia. Kronikininkas - ryškus Ordino interesų gynėjas, agresyvios 
jo politikos aukštintojas, siejantis Ordino veiksmus tik su krikščionybės platinimo 
misija. Prūsų ir lietuvių gynybinė kova, priešinimasis nacionalinei ir kultūrinei 
priespaudai jam tolygu kovai prieš krikščionybę ir patį Dievą. Šia mintimi 
grindžiamas visas Kronikos turinys, faktų interpretacija. 

Nepaisant minėtų tendencijų ir netikslumų, Petro Dusburgiečio Kronika turi 
didelę mokslinę reikšmę. Joje pateikta daug baltistikai ir lituanistikai svarbios 
unikalios medžiagos, kurią užrašė įvykių amžininkas, stebėjęs tuomet dar gyvą 
vietinę tradiciją. 


ROMAS BATŪRA 


Daugiausia mitinės informacijos yra Petro Dusburgiečio Kronikos trečios dalies 
penktame skyriuje („Apie prūsų stabmeldystę, apeigas ir papročius“), kuriame 
glaustai apibūdinama visa prūsų senoji religija ir mitologija — dievai ir kultai, 
šventovės, kulto tarnai, pomirtinio gyvenimo įsivaizdavimas, laidojimo apeigos, 
kai kurie papročiai, tikėjimai, burtai bei prietarai. Ir tik pavienes detales (apie 
prietarą laikyti tik kurio nors vieno plauko arklius, turėjimą apeiginių indų — 
katilų) aptinkame kituose skyriuose. Kronikoje yra užfiksuota ir viena kita 
lietuvių religijos ypatybė (kad po pergalingo žygio būdavo aukojama dievams, 
kad, norint sužinoti žygio sėkmę, būdavo buriama, kad Lietuvoje būta šventų 
kaimų - Romainių, Aukaimių), pateiktas įdomus padavimas apie galindų 
išnaikinimą. 

Petro Dusburgiečio žinios apie prūsų religiją, kaip pagrįstai spėjo Wilhelmas 
Mannhardtas (Mannhardt, 1936, 90-91), paimtos ne iš senesnių rašytinių kronikų, 
o iš gyvosios tradicijos (kryžiuočių ir pačių prūsų, ypač kilmingųjų, pasakojimų). 
Informatoriai kryžiuočiai, pasakodami apie savo priešų prūsų tikėjimus, galėjo 
nesuprasti kai kurių slaptesniųjų tiesų, galėjo kai ką ir sąmoningai iškreipti, 
norėdami prūsus suniekinti. Tačiau Petras Dusburgietis bendravo ir su pačiais 
nukariautaisiais prūsais, todėl galėjo iš kryžiuočių gautą informaciją patikrinti. Jo 
žinios yra patikimas senosios prūsų religijos ir mitologijos šaltinis. Jomis, kaip 
patikimomis, naudojosi beveik visi prūsų ir kitų baltų religijos tyrinėtojai. Abejonių 


— 329 — 


KETURIOLIKTAS AMŽIUS 





sukėlė tik svarbiausio prūsų religijos centro Romuvos ir vyriausio žynio krivio 
gretinimas su krikščionių religijos centru Roma ir popiežiumi: Romuva gavusi 
vardą nuo Romos, o krivio, tarsi popiežiaus, klausę ne tik prūsai, bet ir kitos baltų 
gentys. Suabejojus šia analogija, imta iš viso nebepasitikėti Petro Dusburgiečio 
žinių apie Romuvą ir krivį tikrumu, pradėta samprotauti, kad krivio iš viso nėra 
buvę, kad šis vardas yra atsiradęs per nesusipratimą iš rusų tautos etnonimo 
krievi (Lehrberg, 1840, 145) ar lenktos lazdos pavadinimo krivūlė (Brūckner, 1904, 
19, 58). Kiti tyrinėtojai, kad ir pripažindami krivio tikrumą, yra linkę manyti, 
kad jo valdžia buvusi siauresnė. Pavyzdžiui, Mannhardtas abejoja, kad prūsų ir 
jų kaimynų religija būtų buvusi tokia centralizuota kaip krikščionių ar islamo. 
Jo manymu, tik iškilus grėsmei visoms baltų gentims galėjo sustiprėti prūsų žynio 
įtaka kitoms baltų gentims (Mannhardt, 1936, 93). Antonio Mierzynskio manymu, 
Krivis buvęs tikrinis paskutinio Romuvos žynio vardas, o jo valdžia apsiribojusi 
tik nadruvių gentimi (Mierzynski, 1896, 21-46; Mepixunckuii, 1899, 5), pasak 
Jono Bertulaičio, - tik Romuvos apylinkėmis (Bertuleit, 1924, 71). Lietuvių 
kalbininkas Kazimieras Būga, susipažinęs su Petro Dusburgiečio ir vėlesnių 
autorių (Mikalojaus iš Jerošino, Simono Grunau) informacija ir jos kritika, bandė 
išsklaidyti kilusias abejones. Jo išvados: „1“. Senobės prūsai turėjo vyriausiąjį 
kunigą (Oberpriester). Tą kunigą vieni (nadraviškiai prūsai) vadino kriviu, antri 
(tolkiemytiškiai prūsai) - kirvaičiu. 2“. Vyriausiųjų kunigų luominis vardas krivis 
(kirvis) etymologiškai yra lygia-reikšmis su graikų 0pytwv, senobės indų kar- 
tūr - („der diensttuende Priester“: kar- „tun, machen“) ir lotynų sacri-ficus. 
3*.Krivio sostinė buvo Ruomuvos (šituo vardu vadino nadraviškiai prūsai) 
arba Rikajoto (taip vadino tolkiemytiškiai prūsai) mieste“ (Būga, 1958, I, 178). Iš 
tiesų, žinant Petro Dusburgiečio nusistatymą prieš prūsus, kaip kryžiuočių ir 
savo priešus, sunku patikėti, kad, neturėdamas jokio pagrindo, jų svarbiausiąją 
šventovę būtų pradėjęs lyginti su Roma, ojų žynį - su popiežiumi. Labiau tikėtina 
minėtoji Mannhardto nuomonė. Tačiau viskas turbūt vyko atvirkščiai: ne 
paskutiniu metu, iškilus bendrai visiems baltams grėsmei, sustiprėjo vieno kulto 
centro reikšmė, o toks centras galėjo egzistuoti senų senovėje, kai atskiros baltų 
gentys dar nebuvo nutolusios vienos nuo kitų. Vėliau jo reikšmė silpnėjo, ko gero, 
net visai išnyko ir liko tik padavimas (gandas), kurį ir užfiksavo Petras Dusburgietis. 
Kad bendras baltų kulto centras galėjo egzistuoti vakariniame baltų areale, rodo ir 
senosios baltų pasaulėžiūros tyrimai (Vėlius, 1983, 221-223). Petras Dusburgietis 
yra užfiksavęs ir daugiau sakytinių padavimų, kuriuos pateikia kaip tikrus įvykius. 
Kitas toks senajai baltų pasaulėžiūrai suprasti svarbus padavimas yra apie galindų 
išnaikinimą. Pirmiausia šiame pasakojime, kurį Mannhardtas vadina liaudies 
sakme (Mannhardt, 1936, 91), dėmesį patraukia labai retas, mitologiškai ir 
etnokultūriškai svarbus motyvas: galindai, nenorėdami, kad jų žmonos gimdytų 


- 330 - 


PETRAS DUSBURGIETIS 





ir maitintų vaikus, nutaria nupjaustyti joms krūtis. Tuo tarpu romėnų geografas 
Pomponijus Mela (I amžius) mini, kad už Vyslos gyvenantys sarmatai tik 
gimusioms mergaitėms išdegina dešiniąją krūtį, kad jos geriau galėtų vartoti 
šaunamuosius ginklus. Kaip žinia, šis įprotis Antikos laikais buvo priskiriamas 
amazonėms. Graikų istorikas Herodotas (V amžius pr. Kr.) sarmatus laikė 
kilusius iš skitų jaunuolių ir amazonių sąjungos. Iš minėtojo prūsų padavimo 
taip pat matyti, kad galindų gentyje moters vaidmuo buvo labai svarbus (jų 
reikalai buvo tvarkomi pagal žynės nurodymus, tos pačios žynės paraginti jie be 
ginklų puolė ir nugalėjo krikščionis). Svarbų vaidmenį, kaip matyti iš 
Pomponijaus Melos ir Herodoto informacijos, moterys vaidino ir sarmatų 
gentyse. Iš šio sugretinimo aiškėja, kad panašius bruožus, kuriuos senieji istorikai 
priskirdavo sarmatams, prūsai priskiria tolimiausiems savo gentainiams. Todėl 
būtų galima ieškoti ryšio tarp senųjų autorių aprašytųjų sarmatų ir baltų. O šio 
padavimo motyvas, kad galindai į mūšį su krikščionimis einą be ginklų, 
pasikliaudami vien savo žynės pranašavimais, primena Tacito teiginį, kad baltai 
(aisčių gentys) mūšyje labiau pasitiki dievų pagalba, o ne ginklais. Moterų žynių 
vaidmenį yra iškėlę ir kiti BRM šaltinių autoriai: Martynas Mažvydas (1547), 
Mikalojus Daukša (1599), Jonas Bretkūnas (1591). 

Petro Dusburgiečio žinios paveikė daugelį vėlesniųjų baltų mitologijos šaltinių 
autorių (Lauryną Blumenau, Joną Dlugošą, Simoną Grunau, Motiejų Strijkovskį, 
Aleksandrą Guagnini, Erazmą Stellą, Luką Davidą, Kristoforą Hartknochą, 
Albertą Vijūką-Kojalavičių ir kt.). Vieni iš jų ištisai perpasakojo Petro 
Dusburgiečio informaciją, kiti paminėjo tik atskirus faktus, net nenurodydami 
pirminio šaltinio, dar kiti Kroniką analizavo, komentavo. Kai kurie Petro 
Dusburgiečio aprašytieji prūsų religijos bei mitologijos faktai vėlesniųjų tyrinėtojų 
(Teodoro Narbuto, Juzefo Jaroševičiaus, Juzefo Ignaco Kraševskio, Simono 
Daukanto, Liudviko Jucevičiaus ir kt.) buvo priskirti lietuviams. 


NORBERTAS VĖLIUS 


Publikacijos: Hartknoch, 1679a; Toeppen, 1861, 21-219; Mierzynski, 1896, 4—12 (fragm.); 
Mannhardt, 1936, 84-91 (fragm.); Užpurvis, 1938-1939 (orig. ir liet. k. fragm.); LIŠ, I, 28-54 
(liet. k. fragm.); Petras Dusburgietis, 1985 (liet. k.). 

Literatūra: Toeppen, 1861, 3-20; Perlbach, 1886, 95-119; Mepmxunckuū, 1895; 1899; 
Mierzynski, 1896, 1-55; Bauer, 1935, 13-59; Mannhardt, 1936, 83-97, 102-106; Būga, 1958, 
165-179; Iamyro, 1959, 142-146; Pollakėwna, 1968; Labuda, 1971; Wenta, 1980; MarysoBa, 
1984; Batūra, 1985. 

Tekstas iš: Toeppen, 1861, 32-33, 52-55, 99—101, 111, 127-128; 131, 152, 153, 159, 166-167, 
175, 176, 185, 189, 192, 215. 


— 331 — 


KETURIOLIKTAS AMŽIUS 





CHRONICON TERRAE PRUSSIAE 
1326 


EXPLICIT PRIMA PARS LIBRI HUJUS. 
INCIPIT SECUNDA PARS5 


DE ADVENTU FRATRUM DOMUS 
THEUTONICE IN TERRAM PRUSSIE 


De vastacione terre Colmensis per Pruthenos 


Tempore, guo nobilis ille ac illustris cristianissimus princeps 
Conradus dux principatum tenuit in Masovia, Cuyavia et Polonia, fuit 
guidam episcopus de Prussia, Cristianus nomine, ordinis Cisterciensis, 
gui divini verbi semen sepius sparsit inter Pruthenos, exhortans eos, ut 
relicta ydolatria deum verum colerent Jesum Cristum. Sed guia hoc 
semen cecidit in terram non bonam fructum nullum fecit. Tantum enim 
erant obstinati in malicia sua, guod nulla monita salutis eos ab 
infidelitatis sue errore poterant revocare. Unum tamen fuitin eis factum 
laudabile et multipliciter commendandum, guod licet ipsi essent 
infideles, et diversos deos colerent, pacem cum Cristianis vicinis 
nihilominus habuerunt, nec eos in cultura dei vivi impediebant, nec 
aligualiter molestabant. [...] 


EXPLICIT SECUNDA PARS LIBRI. 
INCIPIT TERCIA PARS 


DE BELLIS FRATRUM DOMUS 
THEUTONICE CONTRA PRUTHENOS 


De desolacione terre Galindie 
Galindite creverunt et guasi germinantes multiplicati sunt, et roborati 


nimis, et inpleverunt terram suam, sic guod eos non potuit ammodo 
sustinere. Unde sicut Pharao ad opprimendum populum Israeliticum 


--332— 


PETRAS DUSBURGIETIS 





dixit obstetricibus: si masculus natus fuerit, interficite ipsum, si femina 
reservate, ita ergo istis videbatur consultum, guod guisguid nasceretur 
sexus feminini, occideretur, et masculi ad bellum servarentur. Et dum 
hoc edicto non proficerent, guia mulieres videntes eleganciam 
nascencium conservabant occulte eas, idcirco de communi consilio et 
consensu, ut omnis materia nutriendi pueros tolleretur, omnium 
uxorum suarum ubera preciderunt. Super guo contemptu et detestabili 
facto mulieres indignate accesserunt ad guandam dominam, gue 
secundum ritum ipsorum sacra et prophetissa reputabatur, ad cujus 
imperium hujus terre facta singula regebantur, petentes sibi super hoc 
negocio salubriter provideri. Oue compaciens sexui suo, convocatis ad 
se pocioribus tocius terre, ait ad eos: dii vestri volunt, ut omnes sine 
armis et ferro vel aliguo defensionis amminiculo contra Cristianos 
bellum moveatis. Ouo audito statim obediunt, et omnes, gui ad bellum 
habiles fuerant, ad viciniorem Cristianorum terram leto animo sunt 
profecti. Ubi preter alia mala, gue fecerant, predam hominum et 
jumentorum innumerabilem abduxerunt. In reditu guidam de captivis 
occulte fugientes, reversi ad fideles, nunciaverunt eis, guod in toto 
infidelium exercitu non essent aligua arma nec aliud aliguid, guo se 
possent defendere, consulentes bona fide, ut ad impugnandum eos 
viriliter seguerentur. De guibus verbis animati Cristiani, cum magna 
turba secuti, irruerunt in eos, et omnes sine defensione aligua 
occiderunt, guo percepto Sudowite et alie naciones vicine intraverunt 
terram Galindie predictam, et mulieres et parvulos et alios, gui relicti 
fuerant, in servitutem perpetuam deduxerunt, sicgue terra illa usgue 
in presentem diem remanet desolata. 


De ydololatria et ritu et moribus Pruthenorum 


Prutheni noticiam dei non habuerunt. Ouia simplices fuerunt, eum 
ratione comprehendere non potuerunt, et guia literas non habuerunt, 
ymmo in scripturis ipsum speculari non poterant. Mirabantur ultra 
modum in primitivo, guod guis absenti intencionem suam potuit per 
literas explicare. Et guia sic deum non cognoverunt, ideo contigit, guod 
errando omnem creaturam pro deo coluerunt, scilicet solem, lunam et 
stellas, tonitrua, volatilia, guadrupedia eciam, usgąue ad bufonem. 
Habuerunt eciam lucos, campos et aguas sacras, sic guod secare aut 
agros colere vel piscari ausi non fuerant in eisdem. Fuit autem in medio 
nacionis hujus perverse, scilicet in Nadrowia, locus guidam dictus 


- 333 - 


KETURIOLIKTAS AMŽIUS 





Romow, trahens nomen suum a Roma, in guo habitabat guidam, dictus 
Criwe, guem colebant pro papa, guia sicut dominus papa regit 
universalem ecclesiam fidelium, ita ad istius nutum seu mandatum 
non solum gentes predicte, sed et Lethowini et alie naciones Lyvonie 
terre regebantur. Tante fuit autoritatis, guod non solum ipse vel aliguis 
de sanguine suo, verum eciam nuncius cum baculo suo vel alio signo 
noto transiens terminos infidelium predictorum a regibus et nobilibus, 
et communi populo in magna reverencia haberetur. Fovebat eciam prout 
in lege veteri jugem ignem. Prutheni resurrectionem carnis credebant, 
non tamen, ut debebant. Credebant enim, si nobilis vel ignobilis, dives 
vel pauper, potens vel impotens esset in hac vita, ita post resurrectionem 
in vita futura. Unde contingebat, guod cum nobilibus mortuis arma, 
egui, servi et ancille, vestes, canes venatici, et aves rapaces, et alia, gue 
spectant ad miliciam, urerentur. Cum ignobilibus comburebatur id, 
guod ad officium suum spectabat. Credebant, guod res exuste cum eis 
resurgerent, et servirent sicut prius. Circa istos mortuos talis fuit illusio 
dyaboli, guod cum parentes defuncti ad dictum Criwe papam venirent, 
guerentes, utrum tali die vel nocte vidisset aliguem domum suam 
transire, ille Criwe et disposicionem mortui in vestibus, armis, eguis et 
familia sine hesitacione aligua ostendebat, et ad majorem certitudinem 
ait, guod in superliminari domus sue talem fixuram cum lancea vel 
instrumento alio dereliguit. Post victoriam diis suis victimam offerunt, 
et omnium eorum, gue racione victorie conseguuti sunt, terciam 
partem dicto Criwe presentarunt, gui combussit talia. Nunc autem 
Lethowini et alii illarum parcium infideles dictam victimam in aliguo 
loco sacro secundum eorum ritum comburrunt, sed anteguam egui 
comburrerentur, cursu fatigantur in tantum, guod vix possunt stare 
supra pedes suos. Prutheni raro aliguod factum notabile inchoabant, 
nisi prius missa sorte secundum ritum ipsorum a diis suis, utrum bene 
vel male debeat eis succedere, sciscitentur. Vestes superfluas aut 
preciosas non curabant, nec adhuc curant; sicut hodie ipsas exuit, ita 
cras induit, non attendens, si sint transverse. Molli stratu et cibo delicato 
non utuntur. Pro potu habent simplicem aguam et mellicratum seu 
medonem, et lac eguarum, guod lac guondam non biberunt, nisi prius 
sanctificaretur. Alium potum antiguis temporibus non noverunt. 
Hospitibus suis omnem humanitatem, guam possunt, ostendunt, nec 
sunt in domo sua esculenta vel potulenta, gue non communicent eis 
illa vice. Non videtur ipsis, guod hospites bene procuraverunt, si non 
usgue ad ebrietatem sumpserint potum suum. Habent in consuetudine, 


—334— 


PETRAS DUSBURGIETIS 





guod in potacionibus suis ad eguales et immoderatos haustus se 
obligant, unde contingit, guod singuli domestici hospiti suo certam 
mensuram potus offerunt sub hiis pactis, guod, postąuam ipsi 
ebiberunt, et ipse hospes tantundem evacuet ebibendo, et talis oblacio 
potus tociens reiteratur, guousgue hospes cum domesticis, uxor cum 
marito, filius cum filia omnes inebriantur. Secundum antiguam 
consuetudinem hoc habent Prutheni adhuc in usu, guod uxores suas 
emunt pro certa summa pecunie. Unde servat eam sicut ancillam, nec 
cum eo comedit in mensa et singulis diebus domesticorum et hospitum 
lavat pedes. Nullus inter eos permittitur mendicare, libere vadit egenus 
inter eos de domo ad domum, et sine verecundia comedit, guando 
placet. Si homicidium committitur inter eos, nulla potest composicio 
intervenire, nisi prius ille homicida vel propinguus ejus ab occisi 
parentibus occidatur. Ouando ex inopinato rerum eventu aliguam 
immoderatam incurrerunt turbacionem, se ipsos occidere consueverunt. 
Distinctionem dierum non habuerunt aut discrecionem. Unde contingit, 
guando inter se vel ipsi cum alienis aliguod placitum vel parlamentum 
volunt servare, datur certus numerus dierum, guo facto guilibet eorum 
prima die facit unum signum in aliguo ligno vel nodum in corrigia aut 
zona. Secunda die addit iterum secundum signum, et sic de singulis, 
guousgue perveniat ad illum diem, guo tractatus hujusmodi est 
habendus. Aligui omni balneis utebantur ob reverenciam deorum 
suorum, aligui balnea penitus detestabantur. Mulieres et viri solebant 
nere, aligui linea, alii lanea, prout credebant diis suis complacere. Aligui 
eguos nigros, guidam albos vel alterius coloris propter deos suos non 
audebant aligualiter eguitare. 


De miraculo guodam 


Fuit guidam Pruthenus in terra Sambie, in territorio Scoken, dictus 
Dorge, gui eguos albos detestabatur, a guo errore dum frater 
Theodoricus advocatus Sambie ipsum vellet cohercere, emit ei eguum 
album, gui dum eo invito stetisset in stabulo suo per unam noctem, 
mane facto invenit dictum eguum jugulatum et omnia pecora sua 
mortua. Ouod fuit in tribus vicibus attemptatum, et tociens eunden 
exitum habebat. Ouarta vice idem advocatus guartum album eguum 
emit ei, asserens, guod hoc vellet iterare tot vicibus, guousgue eum ab 
errore hujusmodi revocaret. Sic tandem cum eguus guartus a dyabolo 
non suffocaretur, sicut alii tres priores, idem Dorge credidit, et errorem 


=535- 


KETURIOLIKTAS AMŽIUS 





90 (85) 


91 (86) 


1261 


22. Januar 


suum humiliter est confessus, factusgue est magnus fidei zelator, et 
fidelium et fervens in devocione dei et sanctorum, multorumgue corda 
errancium neophitorum in fide confortavit. 


De multa Cristiani sanguinis effusione 


Hii capitanei et duces exercituum statuerunt diem certum ad hoc, ut 
omnes convenientes in armis, guoscungue fidei Cristiane professores 
occiderent et usgue ad internecionem delerant. Ouod et perfecerunt, 
guia omnes Cristianos, guos extra municiones in terra Prussie 
invenerunt, guosdam miserabiliter trucidantes, alios captivantes, in 
perpetuam servitutem deduxerunt; ecclesias, capellas et oratoria dei 
comburentes, sacramenta ecclesie irreverenter tractantes, vestes sacras 
et vasa ad illicitos usus pertrahentes, sacerdotes et ministros alios 
ecclesie miserabiliter trucidabant. Sambite guendam sacerdotem, 
fratrem domus Theutonice, gui ad baptizandum eos missus fuerat, 
comprehenderunt, et collum ejus sub duobus asseribus compresserunt, 
guousgue deficiens expiraret, asserentes, guod tale genus martirii 
competeret viris sanctis, guorum sanguinem fundere non auderent. 


De conflictu in Pocarwis, 
ubi multi Cristiani sunt occisi 


Anno domini MCCLXI, volante fama persecucionis hujusmodi per 
Alemaniam, commoti sunt principes et barones. Unde dominus de 
Reyder et multi nobiles de aliis Theutonie partibus, compacientes fidei 
et fidelibus, guod novella plantacio ecclesie in partibus Prussie, per 
multorum fidelium sanguinis effusionem erecta, deberet tam 
miserabiliter interire, venerunt dicte terre in subsidium. Cum guibus 
fratres et eorum armigeri intraverunt terram Nattangie, et devastata 
ipsa incendio et rapina, captis et occisis multis, redierunt ad eum locum, 
ubi nunc situm est castrum Brandenburgk, ibigue castra metati sunt. 
Placuitgue fratribus et peregrinis, ut aligua pars exercitus rediret ad 
dictam terram iterum depopulandam, relicta parte alia in dicto loco. 
Ouo facto Nattangi considerantes, guod pauci non auderent ipsorum 
terram depredari, congregati invaserunt residuam partem exercitus in 
Pocarwis, peregrinis et fratribus ex adverso viriliter se opponentibus, 
et precipue guidam miles de Westfalia, dictus Stenckel de Bintheym, 


- 336 - 


PETRAS DUSBURGIETIS 





gui audierat in guodam sermone episcopi, guod anime fidelium 
interfectorum in Prussia deberent ad celum sine omni purgatorio 
evolare, hic perurgens dextrarium suum calcaribus, applicatague lancea, 
more militari pertransiit hostium cuneos, interficiens impios a dextris 
et a sinistris, et cadebant ab eo huc et illuc. Sed in reditu, dum venisset 
ad medium ipsorum, occisus est, ortumgue est inter eos grave bellum, 
ex utrague parte pluribus vulneratis letaliter et occisis. Tandem sicut 
deo placuit, ita factum est, guod ipse dominus de Reyder cum magna 
parte exercitus et fratribus, gui cum eo fuerant, est occisus, guidam 
capti, in fugam ceteri sunt conversi. Dum hec agerentur, fratres cum 
alia parte exercitus dum appropinguantes loco certaminis viderent 
exercitum Cristianorum confusum, nec possent pre multitudine 
hostium liberare, per viam aliam ad propria sunt reversi. Post hanc 
cedem Nattangi, volentes victimam diis offerre, miserunt sortem inter 
Theutonicos ibi captos, ceciditgue duabus vicibus super guendam 
burgensem de Megdenburgk, nobilem et divitem, dictum Hirtzhals, 
gui sic in angustia constitutus, Henricum Monte rogavit, ut ad 
memoriam reduceret beneficia, gue ipsi in civitate Megdenburgk sepius 
exhibuit, et eum ab hac miseria liberaret. Ouo audito Henricus eidem 
compaciens, ipsum duabus vicibus liberavit. Sed cum tercio missa sors 
caderet iterum super eum, noluit redimi, sed sponte offerens se in bona 
confessione hostiam deo, ligatus super eguum suum, est crematus: Nota 
hic, guod idem Henricus et plures alii sub iuramento suo postea 
affirmabant, guod cum idem burgensis in eguo crematus emitteret 
spiritum, viderunt ex ore ipsius columbam albissimam evolantem. 


De destructione trium propugnaculorum 
et occisione mille et plurium Pruthenorum 


Post hec surrexit guedam altercacio inter familiam fratrum et Pruthenos 
existentes in obsidione pro guodam caldario, gui debebat deferri de uno 
propugnaculo ad aliud, in guo Prutheni consecrata secundum ritum 
ipsorum decoguere consueverunt. Ad hanc pugnam venerunt fratres cum 
CLviris, et factum fuit inter eos bellum magnum. Tandem fratres volente 
domino caldarium violenter optinuerunt, et procedentes ulterius illa tria 
propugnacula penitus destruxerunt, ita guod de MCCC viris, gui ad 
defensionem ipsorum fuerant ordinati, vix aliguis mortem evasit, et de 
parte fratrum solus marscalcus cecidit interfectus. 


— 337 — 


120 (115) 


KETURIOLIKTAS AMŽIUS 





165 (160) 


175 (170) 


1274 


238 (231) 


240 (233) 


25. Juni 


De impugnacione castri Schonense et morte 
Diwani capitanei Barthorum 


Demum Diwanus capitaneus Barthorum cum octingentis viris 
obsedit castrum Schonense, et juravit per potenciam deorum suorum, 
guod nisi cito traderent castrum in manus suas, ipse tam fratres guam 
armigeros suspenderet ante portam castri. [...] 


De bello Nadrowitarum et conversione 
plurium de dicta terra 


Anno domini MCCLXXIIII, reversis ad sancte matris ecclesie 
unitatem Pogesanis, Warmiensibus, Nattangis, Barthis et Sambitis, 
factague caucione debita per obsides, guod neguaguam de cetero tam 
detestabilia attemptarent, sed fidei et fratrum imperio humiliter 
obedirent, magister et fratres soliciti ad dilatandum terminos Cris- 
tianorum, contra gentem Nadrowitarum arma bellica paraverunt. 
Postguam igitur Tirsko pater Maudelonis castellanus de Wilow, de guo 
superius est premissum, se cum omnibus sibi adherentibus fidei et 
fratribus subdidisset, plures de Nadrowia viri potentes et nobiles 
venerunt ad fratres successivis temporibus cum omni familia sua, et 
renati fonte baptismatis, relictis ydolis, servierunt deo vivo Jesu Cristo. 


De impugnacione castri Colayne 


[...] Surminus autem capitaneus non longe postea dictum castrum 
desolatum religuit, jurans per deorum potenciam, guod nunguam 
impugnacionem fratrum in aliguo castro de cetero exspectaret. 


De occisione XXV Lethowinorum per 
fratres de Raganita 


Ex hoc eventu Lethowini magnam audaciam sumpserunt, sic guod 
in die nativitatis beati Joannis Baptiste proximo seguenti de confinio 
castri Oukaym XXXVI viri egredientes ausi fuerunt contra fratres de 
Raganita sua latrocinia exercere. Oui dum appropinguarent, mittentes 
sortem secundum ritum eorum, compertum fuit, guod eis prospere 
succedere non deberet. Unde statim iter redeundi sunt aggressi. [...] 


- 338 - 


PETRAS DUSBURGIETIS 





De morte fere guingentorum Lethowinorum 


Eodem anno et tempore Jesbuto Lethowinus cum guingentis viris 
preelectis intravit Poloniam, et preter multa mala, gue ibidem gessit, 
duxit secum tam hominum guam aliarum rerum magnam predam. Iste 
Jesbuto licet esset cum infidelibus, occulte tamen dilexit fratres. 
Anteguam exiret cum isto exercitu, premunivit eos. Unde magister 
fratrem Henricum Zutswert et XXIX fratres cum MCC viris misit eis in 
occursum. Oui venientes in solitudinem inter duos fluvios scilicet 
Lickam et Naram per octo dies ipsos cum magno tedio et defectu 
victualium exspectabant. Tandem dum revertentes essent in vicino, 
primus Lethowinus in acie missa sorte clamavit: ve nobis male ibit 
negocium nostrum. Ouem capitaneus increpavit, ut taceret. Ille autem 
non cessavit id ipsum clamare, guousgue fratres cum suis de insidiis 
erumpentes insilirent in eos, et CCCL ex ipsis occiderent. Alii fugerunt, 
et in solitudine guidam pre tristicia se suspenderunt, religui siti et fame 
attriti moriebantur, sic guod pauci sine mortis periculo evaserunt. 


De fratre Lodewico de Libencele, 
et bello ipsius contra Lethowinos 


Eodem tempore frater Lodewicus de Libencele fuit commendator 
de Raganita, gui cum suis fratribus et armigeris multa bella gloriose 
gessit contra Lethowinos. Navale bellum multiplex habuit, unum versus 
Austechiam terram regis Lethowie, in gua villam dictam Romene, gue 
secundum ritus eorum sacra fuit, combussit, captis omnibus et 
occisis. [...] 


De destructione castri Oukaym prima 


Hujus magistri tempore anno domini MCCCI guidam Lethowinus 
dictus Drayko castrensis de Oukaym dolens, se tamdiu fraude diabolica 
deceptum, volensgue ydolorum cultura postposita dei veri et vivi 
servicio mancipari, secrete filium suum Pinnonem misit fratri Volrado 
commendatori de Raganita, supplicans humiliter et devote, ut ipsum a 
gentilitatis errore et infidelium manibus liberaret. Oui commendator de 
consilio magistri cum exercitu processit contra castrum Oukaym, et ecce 
mirabilis deus in omnibus operibus suis, cujus providencia hoc summe 


- 339 - 


241 (234) 


259 (252) 


1294-1300 


280 (273) 


1302 


KETURIOLIKTAS AMŽIUS 





307 (300) 


1311 


310 (303) 


338 (331) 


1320 
27. Juli 


necessarium ordinavit, guod dum fratres ad impugnandum dictum 
castrum accederent, ipsa nocte vigilia et custodia castri dicto Draykoni 
competebat. Unde appropinguante exercitu fratrum, portam castri 
secrete aperuit, et fratres intrantes omnes preter unum, scilicet filium 
Sudargi, graviter tamen vulneratum, occiderunt. Captis mulieribus et 
parvulis castrum cum suburbio funditus cremaverunt, dictusgue 
Drayko deductus usgue Raganitam cum tota familia est baptizatus. 


De populacione territorii Pograude 


Statim post recessum regis et exercitus sui frater Fridericus de 
Wildenbergk commendator de Kunigsbergk cum magno exercito 
incedens per eandem viam, per guam dictus rex precesserat, venit illo 
tempore, guo homines dicti exercitus fuerunt ad propria reversi, et post 
fatigacionem itineris guiescerent, gracias diis suis referentes de beneficiis 
sibi exhibitis in hoc bello, et intravit territorium Pograude et magnam 
stragem fecit in populo, occidendo et rapiendo. Adeo destruxit hoc 
territorium, guod infra multos annos non potuit resumere vires primas. 


De victoria fratrum contra regem Lethowinorum 


[...] Seguenti die i. e. VIII idus Aprilis frater Henricus de Ploczke 
magnus commendator et CL fratres cum multo populo advenerunt et 
invenerunt regem et suum exercitum undigue indaginibus vallatum, et 
in primo congressu Lethowini LX viros cristianos interfecerunt; sed dum 
viderent fratres cum suo vexillo et multitudinem copiosam armatorum 
seguentem, irruit super e0s pavor et adeo emarcuit cor eorum, guod non 
habebant ultra virtutem resistendi; unde guasi in ictu oculi rejectis armis 
omnes terga verterunt. Extunc fratres cum suis inseguentes, percusserunt 
eos plaga magna, sic guod rex cum paucis vix evasit, alii eladio trucidati 
sunt, guidam submersi, ceteri in solitudine consumpti inedia vel pre 
dolore se suspendentes perierunt. [...] 


De morte marscalci et XXIX fratrum 
et multorum de populo Sambiensi 


Anno domini MCCCXX VI. Kalendas Augusti i. e. tercia die post 
festum beati Jacobi apostoli, frater Henricus marscalcus cum XL 


— 340 — 


PETRAS DUSBURGIETIS 





fratribus et eguitibus de Sambia et de Memela venit ad territorium 
Medenickam, et dum primi precursores secundum consuetos mores 
belli ipsum transirent per rapinam et incendium devastando, gentes 
hujus territorii, jam parate in armis, eos, gui sub vexillo erant constituti, 
hostiliter invaserunt in bello, et cadentibus ex utrague parte pluribus 
interfectis, tandem ipsum fratrem Henricum marscalcum cum XXIX 
fratribus et multis de populo occiderunt. Alii in solitudine errantes per 
plures dies et noctes consumpti inedia sunt reversi. Fratrem etiam 
Gerardum dictum Rude advocatum Sambiensem indutum armis et 
depositum super dextrarium cremantes diis suis pro victima obtulerunt. 


De morte guorundam Lethowinorum 


Hoc eciam anno tempore messium frater Henricus commendator de 
Tapiow cum octo fratribus et CCC viris eguitavit ad campum Seme- 
gallie, gui ex opposito castri Pastovie situs est, et messores Lethowino- 
rum, guos guesivit, non invenit laborantes propter tempus pluviale. 
Receptis ergo XXXIIII eguis, rediit. Sed Lethowini seguentes dum 
venirent ad locum, ubi fratres posuerant insidias, unus missa sorte 
secundum ritum gentilitatis clamavit alta voce: cito revertamur, insidie 
Theutonicorum sunt hic. Ouo audito dum Lethowini recederent, fratres 
de insidiis exilientes seguebantur, et ex eis XII occiderunt. 


De reditu nunciorum legatorum 


Hoc anno VII Kalendas Decembris nuncii legatorum Rigam sunt 
reversi, et cum eis guidam Lethowinus nobilis et guasi secundus post 
regem: gui ex ore ipsius regis in presencia legatorum et multitudine 
prelatorum et aliorum fidelium circumstante alta voce dixit: guod 
nunguam aligue litere de consciencia regis super negocio baptismatis 
sui vel suorum emanaverint, aut domino pape fuerint presentate, nec 
mandaverit talia in civitatibus maritimis et provinciis aliis in sermonibus 
publicari; addens, guod ipse rex per deorum potenciam juraverit, guod 
nunguam aliam legem vellet assumere, preter eam, in gua progenitores 
sui decesserunt. Hoc idem eciam nuncii predicti ita esse coram omni 
multitudine veraciter affirmabant. Ouo audito legati cum dicta respon- 
sione ad sedem apostolicam sunt reversi. 


—341 — 


347 (340) 


1323 


359 (352) 


1324 
25. Novemb. 


KETURIOLIKTAS AMŽIUS 





SUPPLEMENTUM 
De combustione preurbii castri Oukaym 


Non longe autem post iidem fratres de Raganita cum suis subditis 
preurbium castri Oukaym dormientibus castrensibus intraverunt et 
totaliter cremaverunt, et preter IIII viros, gui in castro fuerant et preter 
paucos, gui effugerant, omnes alii cum uxoribus, liberis, pecoribus et 
pecudibus aut igne aut gladio sunt consumpti.. 


PRŪSIJOS ŽEMĖS KRONIKA 
1326 


BAIGIASI PIRMA ŠIOS KNYGOS DALIS. 
PRASIDEDA ANTRA DALIS 


APIE VOKIEČIŲ ORDINO BROLIŲ 
ATVYKIMĄ Į PRŪSIJOS ZEMĘ 


Apie tai, kaip prūsai niokojo Kulmo žemę 


Tuo metu, kai kilmingasis bei garbusis valdovas ir kunigaikštis 
Konradas!, didžiai krikščioniškos sielos žmogus, valdė Mazoviją, 
Kujaviją ir Lenkiją, buvo vienas vyskupas iš Prūsijos, vardu Kristijonas?, 
cistersų ordino vienuolis, dieviškojo žodžio sėklą dažnai sėjęs tarp prūsų 
ir dažnai juos raginęs, kad, pametę stabus, imtų garbinti tikrąjį Dievą 
Jėzų Kristų. Ši sėkla vis dėlto nedavė jokio derliaus, nes krito į negerą 
dirvą. Mat jie buvo tokie užkietėję nedorėliai, kad jokie išganingi 
įkalbinėjimai negalėjo jų atitraukti nuo klaidatikystės. Tačiau jie turėjo 
vieną girtiną ir visiems siūlytiną paprotį: patys būdami netikėliai ir 
garbindami daugybę dievų, jie vis dėlto gyveno taikoje su savo 
kaimynais, išpažįstančiais krikščionybę, netrukdė jiems garbinti gyvojo 
Dievo ir apskritai jų nekliudė. [...] 


— 342 — 


PETRAS DUSBURGIETIS 





BAIGIASI ANTRA KNYGOS DALIS. 
PRASIDEDA TREČIA DALIS 


APIE VOKIEČIŲ NAMŲ ORDINO BROLIŲ 
KARUS PRIEŠ PRŪSUS 


Apie Galindos? žemės nuniokojimą 


Pagausėjo galindų, kurie, daugindamiesi kaip grybai po lietaus, taip 
nepaprastai sustiprėjo ir taip perpildė savo žemę, kad ji nebegalėjo jų 
išmaitinti. Kaip tas faraonas, kuris, norėdamas sunaikinti Izraelio tautą, 
pasakė priėmėjoms, kad, jeigu gimsiąs berniukas, nužudytų jį, jeigu 
mergaitė - paliktų gyvą, taip ir jie nutarė, kad gimusios mergaitės būtų 
nužudomos, o berniukai paliekami karui. Suvokę, kad šiuo nutarimu 
maža ką laimėsią, nes motinos, išvydusios pagimdytų mergaičių grožį, 
slapčiomis jas augino, - vieningai nutarė nupjaustyti visoms savo 
žmonoms krūtis, kad neturėtų kuo maitinti kūdikių. Pasipiktinusios 
šitokiu išniekinimu ir šitokiu šlykščiu elgesiu, moterys kreipėsi į vieną 
viešpatę, kurią jie, paisydami senųjų papročių, laikė šventąja bei žyne, 
- pagal jos nurodymus buvo tvarkomi šios žemės gyventojų reikalai, 
prašydamos kuo rimčiausiai jas užtarti dėl šio dalyko. Ši, užjausdama 
savąją lytį, sušaukė pas save visos žemės galingesniuosius ir jiems 
pasakė: „Jūsų dievai nori, kad be ginklų, be kalavijų ir kitų gynimosi 
priemonių kariautumėte su krikščionimis“. Šitai išgirdę, jie bematant 
jos paklausė, ir tie, kurie buvo tinkami karui, visi it vienas, smagiai 
nusiteikę, įsibrovė į kaimynų krikščionių žemes. Be kitų nuostolių, kurių 
ten pridarė, išsivarė su savimi grobį - nesuskaitomą daugybę žmonių 
ir gyvulių. Traukiantis atgal, kai kuriems belaisviams pavyko slapta 
pasprukti, šie, grįžę pas tikinčiuosius, papasakojo, kad netikėlių 
kariuomenė neturinti nei ginklų, nei nieko kita, kuo galėtų gintis, ir 
pradėjo nuoširdžiai juos įkalbinėti drąsiai leistis iš paskos ir pulti. Šių 
žodžių padrąsinti, krikščionys, dideliais būriais leidęsi iš paskos, 
užpuolė netikėlius ir išžudė visus, nė nebandžiusius priešintis; sūduviai 
ir kitos kaimynės gentys, šitai sužinojusios, įsibrovė į minėtąją Galindos 
žemę ir išsivarė į amžiną vergovę moteris, vaikus bei kitus likusius. 
Šitaip toji žemė iki šios dienos liko nusiaubta“. 


— 343 — 


KETURIOLIKTAS AMŽIUS 





Apie prūsų stabmeldystę, 
apeigas ir papročius 


Prūsai nepažino Dievo. Būdami paprasti žmonės, neįstengė jo protu 
suvokti, o kadangi neturėjo rašto, tai nė iš rašto jo negalėjo pažinti. Jie 
be galo stebėdavosi, sužinoję, kad žmogus gali raštu perduoti savo norą 
kitam, čia nesančiam. Kadangi jie nepažino Dievo, tai, suprantama, 
klaidingai garbino kaip dievus visokiausius tvarinius, būtent: saulę, 
mėnulį ir žvaigždes, griaustinį, sparnuočius ir keturkojus, netgi rupūžes. 
Jie turėjo šventųjų miškų, laukų ir vandenų, kur niekas nedrįso nei 
medžio kirsti, nei žemės dirbti, nei žuvauti. Šios klastingos tautos 
[gyvenamų žemių] viduryje - Nadruvoje - buvo vieta, kurią vadino 
Romuva“, gavusi savo vardą nuo Romos, 0 ten gyveno žmogus, 
vadinamas kriviu, kurį gerbė kaip popiežių, mat kaip jo šventenybė 
popiežius valdo visuotinę tikinčiųjų Bažnyčią, taip ir krivio valiai bei 
žodžiui pakluso ne tik suminėtos gentys, bet ir lietuviai bei kitos tautos, 
gyvenančios Livonijos žemėje. Toks didelis buvo jo autoritetas, kad ne 
tik jis pats, ne tik jo gentainiai, bet ir jo pasiuntinys, su jo krivūle ar 
kokiu kitu žinomu ženklu keliaudamas per šių netikėlių žemes, 
susilaukdavo didžios pagarbos iš kunigaikščių, kilmingųjų bei 
prastuomenės. Be to, jie garbino, kaip buvo įprasta senovėje, 
negęstančiąją ugnį. Prūsai tikėjo, kad kūnas prisikelia iš numirusiųjų, 
bet, žinoma, ne taip [tikėjo], kaip dera. Jie mat manė, kad tas, kas šiame 
gyvenime yra buvęs kilmingas ar nekilmingas, turtingas ar vargšas, 
galingas ar negalingas, toks pat bus po prisikėlimo ir būsimajame 
gyvenime. Dėl to dažnai atsitikdavo, kad kartu su mirusiu kilminguoju 
jie degindavo jo ginklus, žirgus, vergus ir tarnaites, drabužius, 
medžioklinius šunis bei sakalus ir visa kita, kas reikalinga kario tarnybai. 
Su nekilmingaisiais drauge degindavo jų kasdienio darbo reikmenis. 
Jie tikėjo, kad sudeginti daiktai prisikelsią drauge su jais ir jiems 
tarnausią kaip anksčiau. Dėl šitų mirusiųjų nutikdavo tokių velniškų 
patyčių, kad štai, mirusiojo tėvams nuėjus pas minėtąjį popiežių - krivį 
- ir paklausus, ar tokią ir tokią dieną bei tokią ir tokią naktį jis nematęs 
ko einant į jų namus, tas nedvejodamas pasakydavo, kokie buvę 
mirusiojo drabužiai, ginklai, žirgai bei šeimyna, be to, siekdamas 
didesnio įtikinamumo, pridurdavo, jog, girdi, jo namų durų staktoje 
numirėlis palikęs vienokią ar kitokią žymę ietimi ar kitu kokiu įrankiu. 
Po pergalės jie aukoja savo dievams padėkos auką iš viso grobio, 
pergalingoje kovoje laimėto, trečdalį atiduodami mūsų jau minėtam 


— 344 — 


PETRAS DUSBURGIETIS 





kriviui, kuris tą dalį sudegina. Šiuo metu lietuviai ir kiti tose žemėse 
gyvenantys netikėliai tą auką pagal savo paprotį degina vienoje ar kitoje 
vietoje, kurią jie laiko šventa, bet, prieš degindami arklius, taip juos 
nuvaro nuo kojų bevaikydami, kad šie vos begali pastovėti. Prūsai retai 
kada imasi kokio svarbesnio darbo netraukę, kaip reikalauja jų 
papročiai, burtų ir šitaip nepasiteiravę savo dievų, ar gerai, ar blogai 
tas darbas pavyksiąs. Jie nei anksčiau nesirūpino nebūtinais ir 
prabangiais drabužiais, nei dabar nesirūpina: kaip šiandien nusivelka, 
taip rytoj apsivelka, nė nepastebėdami, kad jie išvirkšti. Jie nekloja 
minkšto guolio ir nevalgo išrankių valgių. Geria paprastą vandenį, 
medaus vyną, vadinamą midumi, taip pat kumelių pieną, tik jo niekad 
negeria nepašventinto. Kitokių gėrimų senovėje jų ir nežinota. Savo 
svečiams jie rodo kokį tik begali lipšnumą, ir vargu ar jų namuose 
rastumei tokių valgių ir tokių gėrimų, kuriais šia proga nepasidalytų 
su savo svečiu. Jiems rodosi, jog svečią būsią nepakankamai pamylėję, 
jeigu jis negersiąs iki apsvaigimo. Turi paprotį lažintis, jog vaišėse gers 
po lygiai ir be saiko, todėl svečiui namiškiai siūlo išgerti su tokia sąlyga, 
kad jiems štai savo žodį tesėjus ir numatytą kiekį pirma išgėrus, ir svečias 
privaląs tiek pat išgerti; tokios išgertuvės trunka tol, kol nusigeria visi: 
svečias su namiškiais, žmona su vyru, sūnus su dukterimi. Pagal seną 
paprotį, kurį prūsai išlaikė iki šios dienos, jie žmonas perkasi už tam 
tikrą pinigų sumą“. Dėl to žmoną laiko nelyginant tarnaitę: ji su savo 
vyru nesėda prie vieno stalo valgyti ir kasdien plauna kojas namiškiams 
ir svečiams. Jų krašte niekam neleidžiama elgetauti, pavargėliai laisvai 
vaikšto nuo namo prie namo ir nesidrovėdami valgo kada tinkami. Jeigu 
jų žemėje žmogus nužudo žmogų, tai šalys gali užbaigti nesantarvę tik 
tada, kai užmuštojo tėvai nužudo patį žudiką arba jo giminaitį?. Žmonės, 
netikėtai atsidūrę itin varganoje padėtyje, pratę patys nusižudyti. Jie 
neskiria nei dienų, nei valandų. Štai dėl ko, norėdami tesėti tarpusavy 
ar su svetimaisiais sudarytą sandėrį ar sutartį, susitaria dėl vienokio ar 
kitokio dienų skaičiaus; jie paprastai, šitai padarę, pirmąją dieną įkerta 
kokį ženklą į medį arba užmezga mazgą apyvaruose ar juostoje. Kitą 
dieną prideda dar vieną ženklą?, ir šitaip daro kasdien, iki prieina tą 
dieną, kurią reikia tesėti susitarimą. Iš pagarbos savo dievams kurie ne 
kurie kasdien maudosi pirtyse, kiti pirties tiesiog kęste nekenčia. 
Moterys ir vyrai pratę verpti, vieni — linus, kiti — vilnas, žiūrint, kas 
kaip įsitikinęs galėsiąs įsiteikti savo dievams. Vieni iš pagarbos 
saviesiems dievams nedrįsdavo jodinėti juodžiais, kiti - balčiais, treti — 
kitokio plauko žirgais. 


—- 345 — 


KETURIOLIKTAS AMŽIUS 





90 (85) 


91 (86) 


1261 


Apie vieną stebuklą 


Sembos žemėje, Žiokos valsčiuje?, gyveno vienas prūsas, vardu 
Dargis, kuris nepakentė baltų žirgų; brolis Theodorikas, Sembos fogtas!", 
norėdamas jį atpratinti nuo prietaro, nupirko jam baltą žirgą ir, nors 
tas ir prieštaravo, pastatė jį vienai nakčiai jo tvarte; ryto metą žmogelis 
rado šį žirgą nudurtą, o visus savo gyvulius padvėsusius. Tris kartus 
jis darė šitokį bandymą ir kiekvieną kartą sulaukė tokios pat baigties. 
Ketvirtą kartą teisėjas nupirko jam ketvirtą baltą žirgą ir pareiškė, kad 
tiek sykių šitai kartosiąs, iki tą prūsą atpratinsiąs nuo prietarų. Kadangi 
ketvirtojo žirgo velnias nepasmaugė kaip pirmųjų, Dargis įtikėjo, 
šalininkas, karštas Dievo bei šventųjų gerbėjas, sutvirtinęs tikėjimu 
daugelio klystančiųjų naujakrikščių širdis. 


Apie didelį krikščionių kraujo praliejimą 


Šie kariuomenių vadai ir vyresnieji paskyrė dieną!!, kada visi 
susirinkę ginkluoti turėjo išžudyti žmones, išpažįstančius krikščionių 
tikėjimą, ir visiškai juos išnaikinti. Jie šitai ir padarė - visus krikščionis, 
kurie nespėjo Prūsijos žemėje pasislėpti už įtvirtinimų, arba be gailesčio 
išžudė, arba išsivarė į amžinąją vergovę, degino Dievo bažnyčias, 
koplyčias ir kitus maldos namus, niekino bažnyčios šventenybes, 
neleistiniems tikslams vartojo šventus rūbus ir šventas taures, be 
pasigailėjimo žudė kunigus bei kitus Bažnyčios tarnautojus. Sembai 
pagavo vieną kunigą, Vokiečių ordino brolį, atsiųstą jų krikštyti, ir, 
suspaudę jam kaklą dviem kartimis, tol kankino, kol šis numirė, 
tvirtindami, kad šitokia kankinių už tikėjimą mirtis ir prideranti 
šventiems vyrams, nes jų kraujo pralieti nedrįstą. 


Apie susirėmimą Pokarviuose, kur žuvo 
daugybė krikščionių 


1261 Viešpaties metais, Vokietijoje sklindant gandui apie šitokį 
persekiojimą, subruzdo kunigaikščiai ir baronai. Todėl ir valdovas iš 
Reyderio!?, ir daug kilmingųjų iš kitų Vokiečių ordino žemių, 
sielodamiesi dėl tikėjimo bei tikinčiųjų, išskubėjo padėti Prūsijai, 
suprasdami, kad gležnutis tos žemės vietovių Bažnyčios daigynas, 


— 346 — 


PETRAS DUSBURGIETIS 





daugybės tikinčiųjų pralieto kraujo brandintas, neturėtų būti taip 
negailestingai sutryptas. Su jais įsibrovė į Notangos žemę“ broliai bei 
jų ginklanešiai ir nuniokoję ją ugnimi bei apiplėšę, daug paėmę į nelaisvę 
ir daug išžudę, sugrįžo į tą vietą, kur dabar stovi Brandenburgo pilis!*, 
ir ten apsistojo stovyklauti. Broliai ir maldininkai nutarė, kad viena dalis 
kariuomenės sugrįžtų atgal ir pakartotinai nusiaubtų minėtąją žemę, o 
kita dalis paliktų toje pačioje vietoje. Kai šitaip padarė, notangai, 
suvokdami, kad nedidelė kariauna nedrįs jų žemės siaubti, sutelkė jėgas 
ir užpuolė Pokarviuose!?likusią kariuomenės dalį; maldininkai ir broliai 
narsiai jiems priešinosi, ypač vienas riteris iš Vestfalijos, vardu Stenckel 
de Bintheym, kuris kadaise buvo girdėjęs vieną vyskupą per pamokslą 
sakant, kad tikinčiųjų, nukautų Prūsijoje, sielos kylančios tiesiai į dangų, 
aplenkdamos skaistyklą, todėl dabar paspaudęs pentinais savo žirgą, 
atstatęs ietį, kaip paprastai daro kariai, įsibrovė į priešo rikiuotę, 
žudydamas nedorėlius iš dešinės ir iš kairės, o jie šen ir ten krito žemėn. 
Vis dėlto, kai grįždamas brovėsi pro juos, buvo nukautas, o tarp jų 
prasidėjo atkakli kova, pareikalavusi ir vienoje, ir kitoje pusėje daugybės 
mirtinai sužeistų arba užmuštų. Kadangi tokia buvo Dievo valia, krito 
galop nukautas pats valdovas iš Reyderio su didžiąją dalimi karių ir 
brolių, su juo ten drauge buvusių; kai kurie buvo paimti į nelaisvę, o 
likusieji pasileido bėgti. Kai šitai dėjosi, broliai, su kita kariuomenės 
dalimi artėdami prie kovos lauko, išvydo pakrikusią krikščionių 
kariuomenę, kurios dėl priešų gausumo neturėjo nė menkiausios vilties 
išgelbėti, ir kitu keliu sugrįžo pas saviškius!*. Po šių skerdynių notangai, 
sumanę savo dievams paaukoti auką, metė burtus paimtų į nelaisvę 
vokiečių akivaizdoje, ir burtai abu kartus krito vienam Magdeburgo!? 
miestiečiui, kilmingam ir turtingam vyrui, vardu Hirtzhalsas, kuris, 
patekęs į tokią bėdą, paprašė Herkų Mantą!Š prisiminti Magdeburgo 
mieste ne kartą patirtas geradarystes ir išgelbėti jį iš šitokios nelaimės. 
Šitai išgirdęs, Herkus, jį užjausdamas, du kartus jam pagelbėjo. Tačiau 
kai ir trečią kartą burtai krito jam, pats atsižadėjo noro išsigelbėti ir iš 
pagarbos tikėjimui laisva valia pasiaukojo Dievui: pririštas ant savo 
žirgo, jis buvo sudegintas. Gerai įsidėmėk, kad ir tas pats Herkus, ir 
daugybė kitų vėliau, priesaika patvirtindami savo žodžius, tikino, jog 
tuo metu, kai tas ant žirgo sudegintasis miestietis išleido paskutinį 
kvapą, jie išvydo jam iš burnos išskrendant baltų balčiausią balandį. 


— 347 — 


sausio 22 


KETURIOLIKTAS AMŽIUS 





120 (115) 


165 (160) 


175 (170) 


1274 


Apie trijų kuorų sunaikinimą ir 
daugiau nei tūkstančio prūsų žūtį!? 


Po to prasidėjo brolių šeimynos ir pilį supančiųjų prūsų susirėmimas 
dėl vieno katilo, kurį šiems reikėjo perkelti iš vieno kuoro į kitą ir 
kuriame prūsai buvo pratę virinti kažkokias savo šventenybes, kurios 
reikalingos jų apeigoms. Į šią kovą broliai stojo su šimtu penkiasdešimt 
vyrų, tada užvirė didelis mūšis. Galop broliai Viešpaties valia užgrobė 
katilą ir verždamiesi toliau iš pamatų sugriovė visus tris kuorus; iš 
tūkstančio trijų šimtų vyrų, kurie turėjo juos ginti, retas kuris išvengė 
mirties, o brolių pusėje krito nukautas tik vienas maršalas. 


Apie Šenenzės pilies puolimą ir 
bartų vado Dyvano žūtį 


Tuo tarpu Dyvanas, bartų vadas, su aštuoniais šimtais vyrų apsiautė 
Šenenzės pilį?? ir prisiekė savo dievų galybe, kad iškarsiąs brolius bei 
jų ginklanešius ties pilies vartais, jeigu jie bematant neatiduosią jam 
pilies. [...] 


Apie nadruvių karą ir daugybės šios žemės 
žmonių atsivertimą 


1274 Viešpaties metais, grįžus į Šventosios motinos Bažnyčios bendri- 
ją pagudėnams, varmiams, notangams, bartams bei sembams, davus 
jiems įkaitų ir šitaip laidavus, kad jie niekada nemėginsią imtis tokių 
baisingų veiksmų, bet būsią nuolankiai paklusnūs tikėjimui ir brolių 
valdžiai, magistras ir broliai, susirūpinę krikščionių [žemių] ribų 
praplėtimu, nukreipė savo ginklus prieš nadruvius. Po to, kai Tirskas, 
Maudelio tėvas ir Vėluvos?! pilininkas, apie kurį anksčiau buvo kalbėta, 
su visais savo artimaisiais įtikėjo Dievą ir pasidavė broliams, daug 
galindų ir kilmingų Nadruvos vyrų vienas po kito atėjo pas brolius su 
visomis savo šeimynomis ir, atgimę nuo krikšto vandens bei išsižadėję 
stabų, ėmė tarnauti gyvajam Dievui Jėzui Kristui. 


— 348 — 


PETRAS DUSBURGIETIS 





Apie Kolainių pilies?? užpuolimą 


[...] Neilgai trukus vadas Surminas paliko šią apleistą pilį, prisiekęs 
dievų galybe niekad ateityje nelaukti, kol broliai užpulsią kokią pilį. 


Apie tai, kaip Ragainės broliai nukovė 
dvidešimt penkis lietuvius 


*M-100 


Jono Krikštytojo dieną iš netoliese esančios Aukaimio pilies?3 apylinkių 
su trisdešimt šešiais vyrais patrikdyti plėšikiškais išpuoliais Ragainės 
broliams ramybę. Artėdami metė - kaip reikalauja jų papročiai - burtus, 
kurie jiems nežadėjo nieko gero. Dėl to tučtuojau pasuko atgal. [...] 


Apie beveik penkių šimtų lietuvių žūtį 


Tais pačiais metais ir tuo pačiu laiku lietuvis Jazbutas su penkiais 
šimtais rinktinių vyrų įsibrovė į Lenkiją ir, be kitų ten pridarytų 
piktadarybių, išsigabeno didelį grobį: išsivarė daug žmonių ir išsivežė 
galybę visokių daiktų. Nors šis Jazbutas rodėsi einąs su netikėliais, 
tačiau slapta gerbė brolius. Jis įspėjo juos anksčiau, nei pats patraukė 
su kariuomene į žygį. Dėl to magistras pasiuntė brolį Henriką Zutswertą 
ir dvidešimt devynis brolius su tūkstančiu dviem šimtais vyrų, kad 
pastotų jam kelią. Šie, nužygiavę į dykras, plytinčias tarp dviejų upių, 
tai yra tarp Luko?“ ir Narevo, ten tykojo aštuonetą dienų, smarkiai 
piktindamiesi ir didžiai stokodami maisto. Galop, kai lietuvių kariuo- 
menė grįždama priėjo šią vietą, voros priekyje žygiavęs lietuvis, metęs 
burtus, sušuko: „Vargas mums, nes mūsų laukia nesėkmė“. Vadas jį 
subarė, kad nutiltų. Tačiau jis nesiliovė tą patį šaukęs tol, kol broliai, 
iššokę su savo kariais iš pasalų užpuolė juos ir nukovė tris šimtus 
penkiasdešimt žmonių. Kiti išbėgiojo, kurie ne kurie dykroje iš sielvarto 
pasikorė, o kiti ten išmirė negaudami nei atsigerti, nei pavalgyti, tik 
vienas kitas išsigelbėjo nuo žūties. 


— 349 — 


238 (231) 


240 (233) 


birželio 25 


241 (234) 


KETURIOLIKTAS AMŽIUS 





259 (252) 


1294-1300 


280 (273) 


1302 


307 (300) 


1311 


Apie brolį Lodewiką de Libencele 
ir jo karus su lietuviais 


Tuo metu brolis Lodewikas de Libencele buvo Ragainės komtūras. 
Su savo broliais bei ginklanešiais jis daug kartų šlovingai kariavo su 
lietuviais. Ne sykį jis traukė į karą laivais, o kartą užpuolė Lietuvos 
karaliaus žemę Aukštaičius?“, čia sudegino kaimą, vadinamą 
Romainiai?6, kuris pagal jų papročius buvo laikomas šventu, o visus 
gyventojus paėmė į nelaisvę arba išžudė. [...] 


Apie pirmąjį Aukaimio pilies sugriovimą 


Šio magistro laikais, 1301 Viešpaties metais, vienas lietuvis, vardu 
Draika, Aukaimio pilėnas, didžiai susikrimtęs, kam jis šitaip ilgai leidosi 
klastingojo velnio apgaudinėjamas, ir išsižadėjęs stabų garbinimo, 
panoro atsidėti tikrojo bei gyvojo Dievo tarnybai. Todėl slapta pasiuntė 
jis savo sūnų Piną pas brolį Volradą, Ragainės komtūrą, nuolankiai ir 
pamaldžiai prašydamas padėti jam išsivaduoti iš stabmeldystės klaidų 
bei apsisaugoti nuo netikėlių rankų. Tas komtūras, magistro patartas, 
patraukė su kariuomene prieš Aukaimio pilį, ir štai kokie nuostabūs 
visi darbai Dievo, kurio apvaizda taip sutvarkė šį itin svarbų reikalą, 
kad, broliams susirengus pulti šią pilį, tą naktį pilyje sargybą ėjo 
minėtasis Draika. Dėl to, prisiartinus brolių kariuomenei, jis slapta 
atidarė pilies vartus, ir broliai, ten įsibrovę, visus išžudė, išskyrus vieną, 
būtent Sudargo sūnų, kuris vis dėlto buvo sunkiai sužeistas. Paėmę į 
nelaisvę moteris ir vaikus, sudegino iki pamatų pilį ir papilį, o minėtąjį 
Draiką nuvedė į Ragainę, kur jis su visa šeimyna buvo pakrikštytas. 


Apie Pagraudės valsčiaus nusiaubimą 


Neilgai trukus po to, kai pasitraukė karalius?? ir jo kariuomenė, brolis 
Friderikas de Wildenbergk, Karaliaučiaus komtūras, patraukė su didele 
kariuomene tuo pačiu keliu, kuriuo neseniai žygiavo minėtasis karalius, 
ir tuo metu, kai minėtosios kariuomenės vyrai buvo sugrįžę namo ir 
ilsėjosi po sunkaus žygio, dėkodami savo dievams už jiems suteiktą 
šiame kare pagalbą, įsiveržė į Pagraudės valsčių?? ir jį žiauriai nuniokojo, 
išžudė žmones ir viską išgrobė. Jis taip nusiaubė šį valsčių, kad ilgus 
metus šis negalėjo atsigauti. 


- 350 - 


PETRAS DUSBURGIETIS 





Apie pergalingą brolių kovą 
su lietuvių karaliumi?? 


[...] Kitą dieną, tai yra balandžio 8, atžygiavo brolis Henrikas de 
Ploczke, didysis komtūras, bei šimtas penkiasdešimt brolių su daugybe 
žmonių ir aptiko karalių bei jo kariuomenę, iš visų pusių apsitvėrusią 
užtvaromis; priartėjus priekiniams būriams, lietuviai nukovė šešias- 
dešimt krikščionių, tačiau netrukus, kai jie išvydo iš paskos atžygiuo- 
jančius brolius su savo vėliava bei galybe ginkluotų vyrų, juos pagavo 
tokia baimė ir taip jiems sukrupo širdys, kad nebeturėjo jėgų daugiau 
priešintis; dėl to vienu akies mirksniu metė ginklus ir apsigręžę šoko 
bėgti. Tada broliai, leidęsi pavymui su savo žmonėmis, juos tiesiog 
kapote iškapojo, jų karalius su būreliu savo vyrų vos ne vos paspruko, 
tuo tarpu kitus iškapojo kalavijais, kurie ne kurie prigėrė, kai kurie išmirė 
dykrose badu ar iš sielvarto pasikorė. [...]. 


Apie maršalo, dvidešimt devynių brolių 
ir daugybės sembų žūtį 


1320 Viešpaties metų liepos 27 dieną, tai yra trečią dieną po apaštalo 
palaimintojo Jokūbo dienos, brolis Henrikas, maršalas, atžygiavo su 
keturiasdešimt brolių bei Sembos ir Klaipėdos raiteliais į Medininkų 
valsčių??; kai priekiniai būriai perėjo, kaip reikalauja karo papročiai, 
per šį valsčių ir jį siaubė, degindami bei plėšdami, šio valsčiaus 
stabmeldžiai, iš anksto pasirengę kovai, narsiai užpuolė tuos, kurie 
žygiavo po vėliava; abiem šalims netekus daugybės [karių] užmuštų, 
galop jie nukovė maršalą brolį Henriką, dvidešimt devynis brolius bei 
daugybę paprastų žmonių. Kiti, nemaža dienų bei naktų klaidžioję be 
duonos kąsnio dykrose, sugrįžo vargais negalais namo. Tuo tarpu 
lietuviai kaip auką savo dievams sudegino brolį Gerardą, pravarde 
Rude, Sembos fogtą, apvilktą šarvais ir užsodintą ant jo kovos žirgo. 


Apie keliolikos lietuvių žūtį 
Tais pačiais metais, per rugiapjūtę, brolis Henrikas, Tepliavos 
komtūras, su aštuoniais broliais ir trimis šimtais vyrų išjojo į Zemygalos 


lauką, esantį prieš Paštuvos pilį?!, tačiau dėl lietingo oro neužtiko čia 
lietuvių pjovėjų, kuriuos tikėjosi išvysti dirbant laukuose. Todėl 


— 351 -— 


310 (303) 


338 (331) 


1320 
liepos 27 


347 (340) 


1323 


KETURIOLIKTAS AMŽIUS 





359 (352) 


1324 
lapkričio 25 


pasitraukė, pagrobęs trisdešimt keturis arklius. Lietuviai vydamiesi 
priėjo vietą, kur broliai buvo įrengę pasalas. Tada vienas lietuvis, metęs 
burtą, kaip paprastai daro stabmeldžiai, garsiai sušuko: „Greitai 
grįžkime atgal, čia vokiečių pasalos!“ Kai, šitai išgirdę, lietuviai ėmė 
trauktis, broliai, iššokę iš slėptuvių, pasileido iš paskos ir dvylika jų 
nukovė. 


Apie legatų pasiuntinių sugrįžimą 


Tų pačių metų lapkričio 25 dieną legatų pasiuntiniai sugrįžo į Rygą, 
osujais čia atvyko ir vienas kilmingas lietuvis, buvęs nelyginant antras 
[asmuo] po karaliaus. Legatų, daugybės prelatų ir kitų aplinkui susto- 
jusių tikinčiųjų akivaizdoje jis, kalbėdamas savo karaliaus vardu, didžiu 
balsu pasakė, kad su karaliaus žinia niekad nebuvo siunčiama jokių 
laiškų jo paties bei jo žmonių krikšto reikalu, nebuvo tokių įteikta nė Jo 
Šventenybei Popiežiui, niekam jis nebuvo įsakęs tokių viešai skelbti 
nei pajūrio miestuose, nei kitose provincijose??; be to, pridūrė, kad 
karalius savo dievų galybe prisiekė, jog niekad neketinąs priimti kito 
tikėjimo, o laikysis to, kuriam iki mirties buvo ištikimi jo senoliai. Jog 
tai gryna tiesa, visų žmonių akivaizdoje patvirtino mūsų jau minėti 
pasiuntiniai. Šitai išgirdę, legatai ir iškeliavo atgal su tokiu atsakymu 
prie apaštališkojo sosto. 


PAPILDYMAS 
Apie Aukaimio papilio sudeginimą33 
Neilgai trukus po to tie patys Ragainės broliai užpuolė su savo 
valdiniais, pilėnams miegant, Aukaimio papilį ir jį iki pamatų sudegino; 
neskaitant keturių vyrų, buvusių pilyje, ir saujelės pabėgusių, visi kiti 
žuvo arba nuo ugnies, arba nuo kalavijo drauge su žmonomis, vaikais, 


galvijais ir gyvuliais. 


Vertė LEONAS VALKUNAS 


=:952— 


PETRAS DUSBURGIETIS 





1 


2 


KOMENTARAI 


Konradas (apie 1187-1247) - nuo 1202 metų Mazovijos, Kujavijos, Seradzo ir Lenčicos, 
1229-1231 ir 1241-1243 metais - Krokuvos kunigaikštis. 

Kristijonas — greičiausiai vokietis, 1210 metų popiežiaus bulėje minimas kaip vienas iš 
krikščioniškosios misijos Prūsijoje vadovų. Kristijono misijai padėjo Danijos karaliaus 
Valdemaro II 1210 metų žygis prieš Prūsiją. Kristijono būstine tapo Santyras (dešiniajame 
Vyslos žemupio krante prie Nogato atšakos). Prūsijos žemes iš vakarų pusės puldinėjant 
danų ir pamarėnų, o iš Mazovijos pusės - lenkų feodalams, kai kurie vakarų prūsų žemių 
nobiliai pripažino Kristijono valdžią. 1215 metų antrojoje pusėje ar 1216 metų pradžioje, 
realizuojant popiežiaus planus, Kristijonas paskelbtas pirmuoju Prūsijos vyskupu. Jis 1218 
metais organizavo kryžiaus žygį į kitas Prūsijos žemes. To meto katalikiškųjų šalių agresija 
vertė prūsus stoti į kovą. 

Galinda — viena iš Prūsų krašto žemių į pietus nuo Bartos — nuo Alnos (dab. Linos) aukštupio 
(apie dab. Olštiną) vakaruose iki Nagutino ir Snervų ežerų rytuose. Dusburgiečio minimi 
galindai gyveno prūsų žemių pietiniame pakraštyje. I tūkstantmetyje ir vėliau galindai 
taip pat žinomi prie Oderio aukštupio bei baltų arealo rytiniame pakarštyje, prie Protvos 
ir Okos (plačiau šį ir kitus paaiškinimus žr.: Batūra, 1985, 331-430. Romo Batūros 
paaiškinimai). 

„toji žemė iki šios dienos liko nusiaubta — manoma, kad pagrindinė Galindos žemės 
nusiaubimo priežastis buvo pasienio karai, ypač su Lenkija XI amžiuje-XIII amžiaus 
pradžioje. Dalis gyventojų galėjo išlikti iki XIII amžiaus. 

Romuva (kitaip Romovė, Romava, Ramuva) - pasak Petro Dusburgiečio, prūsų, lietuvių ir 
kitų baltų religinio pagoniško kulto vieta. Jos nuo XVI amžiaus ieškota Varmėje, Notangoje, 
Semboje ir kitur. Ieškant centrinės baltų Romuvos Nadruvoje, atkreiptas dėmesys į Sidabro 
kalną prie Biserkiemio, netoli Gumbinės (Pratorius, 1871), į Rausvės intaką Romene rytų 
Nadruvoje (Toeppen, 1861), į vietovardžius Kreiwutschen ir Romanuppen prie Auksinės 
upės (Friederici, 1876). Turime pagrindo manyti Nadruvoje buvus ne vieną vietą, susijusią 
su pagonišku kultu. Auksinės žemupyje žinoma Romovupės upė ir Romovupių gyvenvietė 
bei kaimas Krivučei, Kreyvučei (Kalwaitis, 1910, plg. XVIII-XIX a. sandūros Schroetterio 
žemėl.). Reikšminga, kad senuose dar XVI amžiuje Jonui Bretkūnui žinomuose 
pasakojimuose minima vieta prie Auksinės, buvusi vaidilos globoje (Pratorius, 1871). Taigi 
su senovės baltų kultu sietųsi į pietvakarius nuo Įsruties, Auksinės žemupyje (jos santakoje 
su Didlova), buvusios Obeliškių apylinkės su Romovupe ir Aukskalių piliakalniu. Nuo 
šio regiono kiek į pietryčius, prie Vangrapės upės Darkiemyje žinomas Patrimpo kalnas 
(Potrimbusberę). Dar toliau į rytus, Nadruvos pietryčiuose, Romintės aukštupyje, į 
pietvakarius nuo Vištyčio ežero, yra kalvota Romintės (Romintos) giria. Jos šiauriniame 
pakraštyje buvo kaimas Sventiškiai, kur išliko piliakalnis. Nuo girios pakraščio pro 
Tolminkiemį teka Šventainė. 

Kiek toliau Šventainės ir Romintės santakos su Pisa pastarosios dešinysis intakas Golba 
(Galbė) prie Narpiškių kaimo buvęs šventas. Šiose apylinkėse į šiaurę nuo Gumbinės buvę 
Perkūnlaukiai, o netoli Gumbinės - šventasis akmuo. Stalupėnų apylinkėse - Šventiškės 
upė ir Šventiškių kaimas, Šventakiemis prie Katinavos. Katinavos kalva nadruvių buvo 
laikoma šventa. Prie Katinavos — upelis Romonė (Ramonė) ir vietovardis Romanuppen. 


- 353 - 


KETURIOLIKTAS AMŽIUS 








20 


Taigi Romintės giria ir šiauriau nuo jos Katinavos apylinkės - ryškus senovės kulto židinys 
(plg. Pėteraitis, 1992, 293-299). 

Iš pagoniškam kultui skirtų Nadruvos regionų išsiskiria Katinavos apylinkės, kur Katinavos 
kalva nadruvių buvo laikoma šventa. Čia, piliakalnyje, lokalizuojama Auktuolyčių pilis 
(Petras Dusburgietis, III, 177). 

Dabar jau žinome, kad kai kurios senovės baltų, lietuvių šventovės buvo įtvirtintos tarsi 
pilys. Taigi kuri nors iš Katinavos apylinkių istorinių kalvų, gal ir Katinavos piliakalnis, 
bus susijusi su senovės kultu, matyt, čia ir bus buvusi centrinė apeigų vieta (plačiau 
žr. Batūra, 1985). 

„„žmonas perkasi už tam tikrą pinigų sumą — jaunikis pinigais ar daiktais mokėjo šeimos 
galvai, tėvui arba lauko bendruomenės seniūnui. Vėliau tai žinomas krienos, kitaip krieno, 
lietuvių paprotys, paveldėtas iš pirmykštės bendruomenės laikų, leidęs krikščionių 
autoriams kalbėti apie žmonų pirkimą. 

Apie kraujo kerštą Dusburgietis užrašė, matyt, iš nuogirdų, be to, perdėdamas. Taliono 
principas (kaklas už kaklą, ranka už ranką) XIII amžiaus antrojoje pusėje buvo pakeičiamas 
išpirka. Senovės prūsų ir lietuvių prigimtinėje teisėje daug lėmė nukentėjusiojo arba jo 
artimųjų valia, net žmogžudžio galėjo būti pasigailima, jis galėjo atsilyginti pinigais. 

Čia minimi seni skaičiavimo būdai mazgeliais, įkirtimais. Baltai, lietuvių protėviai, žinojo 
ir sudėtingą skaičiavimo sistemą, skaičiavo ir tūkstančiais (Būga, 1961, 496). 

Žioka (pr. Žoko, šaltiniuose, literatūroje buvo rašoma ir Šakiai) — upė, vietovė ir tuo pat 
vardu vienas didžiausių Sembos valsčių šiaurės Semboje, pietinėje Kuršių marių pakrantėje. 
Valsčiaus centras ieškotinas pačioje Žiokoje (vėliau Schaaken) arba labiau į pietryčius, apie 
buvusį Gailgarbį. 

Theodorikas (Dytrichas) — Sembos fogtas buvo 1278-1292 metais. 

Kronikininkas čia kalba apie Didįjį prūsų sukilimą (1260-1274), prasidėjusį po lietuvių 
pergalės prieš jungtinę Livonijos ir Prūsijos ordinų kariuomenę Durbės mūšyje (1260 
liepos 13). 

Valdovas iš Reyderio — galbūt Vestfalijos feodalas. 

Notanga - viena iš Prūsijos žemių netoli Priegliaus žemupio. 

Brandenburgas — pilis prie Aismarių, dešiniajame Frišingo žiočių krante. Frišingas galėjo 
būti suvokietinta prūsų *Virs-i1ng- arba *Virz-ing- forma; kitas Frišingo pavadinimas — 
Undenava, Vandenava (Pėteraitis, 1992). 

Pokarviai - vietovė apie 2 km į pietryčius nuo vėliau įkurto Brandenburgo, į pietvakarius 
nuo Karaliaučiaus. 

„„sugrįžo pas saviškius — greičiausiai į Karaliaučių. 

Magdeburgas — miestas prie Elbės. 

Mantas - notangų vadas (greičiausiai iš Mantiminų giminės), kurio veikla plačiai apėmė 
Prūsiją, todėl jis apibūdinamas kaip viso sukilimo vadas. Henrikas — Manto krikštijant 
gautas vardas, kurio trumpinys — Herkus. 

Kalbama apie Ordino pilies Bartenšteino (vardo pagrindą sudaro prūsų genties bartų 
pavadinimas) Alnos upės kairiajame krante apgulimą 1260-1264 metais. Prūsams atstačius 
apgulties kuorus, kryžiuočiai buvo priversti palikti pilį, joje įsitvirtino prūsai (Petras 
Dusburgietis, III, 121). 

Šenenzė (Schėnense) - dab. Kowalewo Pomorskie, gyvenvietė Kulmo žemėje į šiaurės rytus 
nuo Torunės. Ordino pilį bartai puolė apie 1272 metus, per apgultį žuvo jų vadas Dyvanas. 


—354— 


PETRAS DUSBURGIETIS 





21 
22 


23 


24 


25 


26 


27 


28 


29 


30 


31 


32 


33 


Vėluva - vietovė Priegliaus ir Alnos santakoje. 

Apie Kolainių pilies užpuolimą - po 1290 metų balandžio mėnesio Ordino puolimo, atkaklaus, 
daug aukų pareikalavusio gynėjų pasipriešinimo Kolainių pilis buvo palikta. Istoriografijoje 
Kolainių pilis dažniausiai sieta su Kalnėnais į vakarus nuo Jurbarko, jos ieškota ir toliau į 
rytus, už Bisenės. Išanalizavus visus rašytinių šaltinių duomenis ir piliakalnių išsidėstymą 
dešiniajame Nemuno krante, galima manyti, kad Kolainių pilis stovėjusi Jurbarko 
šiauriniame pakraštyje, Imsrės krante esančiame piliakalnyje, vadinamame Bišpiliu, Višpiliu, 
Viešpiliu (plg. viešė - senovės žemdirbių gyvenvietė), Didžpiliu. 

Aukaimis — vietovė prie vėliau minimų Batakių, į pietvakarius nuo dabartinio Batakių 
miestelio. Ančios ir Ūkio santakoje yra piliakalnis, matyt, čia ir buvo Aukaimio pilis. 
Lukas (vėliau vok. Lyck, dab. Elkas) — pietų Sūduvos upė (dab. Lenkijoje), dešinysis Bebro 
intakas. 

„užpuolė Lietuvos karaliaus žemę Aukštaičius — tai pirmas Lietuvos valstybės lietuviškųjų 
žemių dalies Aukštaičių paminėjimas. 

Romainiai — vietovė kairiajame Nevėžio krante, priešais Raudondvarį, senovės lietuvių 
šventvietė; greta, tarp Nemuno ir Nevėžio, buvęs Šventasis miškas. 

Karalius — Lietuvos valdovas Vytenis. Kalbama apie jo 1311 metų vasario mėnesio žygį į 
Ordino valdas, Sembą ir Notangą. 

Pagraudė - valsčius Žemaičių pietvakariuose, ties Jūros upe. 

Kronikininkas kalba apie 1311 metų balandžio mėnesio Lietuvos valdovo Vytenio žygį į 
Prūsiją, Varmės vyskupystės nusiaubimą ir grįžtant mūšį Bartos žemės dykroje Vaplaukio 
lauke, tarp dabartinio Kentžino (Kętrzyn, buvusio Rastenburgo) ir Dargainio ežero. 
Medininkų valsčius — plačios Medininkų-Varnių apylinkės vidurio Žemaitijoje. 

Paštuva - pilis Jaučakių piliakalnyje, dešiniajame Nemuno krante, prie Vilkijos. Žemygala 
prieš Paštuvos pilį - galbūt žemuma kairiajame Nemuno krante. 

Dusburgietis, tendencingai neigdamas Gedimino laiškų buvimą, stengiasi sumenkinti ir 
diskredituoti sėkmingą Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės diplomatinę kovą prieš Ordino 
agresiją. 

Tai 1328 metų įvykiai. 


ROMAS BATŪURA 


=-555-— 


MIKALOJUS IŠ JEROŠINO 
apie 1290-apie 1345 


NICOLAUS VON JEROSCHIN 


Mikalojus iš Jerošino (Nicolaus von Jeroschin) - Vokiečių ordino metraštininkas, 
gyvenęs Prūsijoje, poetas, XIV amžiaus ketvirtajame dešimtmetyje išvertęs ir 
vokiškai sueiliavęs lotynišką Petro Dusburgiečio Kroniką. 

XIV amžiaus trečiojo dešimtmečio pabaigoje jis turėjo gyventi Karaliaučiuje. 
Matyt, tuometinis Karaliaučiaus komtūras Gottfriedas von Heimburg priėmė jį 
į Ordiną, jo paragintas Mikalojus pradėjo eiliuoti. Ordino magistro Lutherio von 
Braunschweig (1331-1335) globojamas ėmė versti Petro Dusburgiečio Kroniką, 
bet rankraštis kažkokio pavyduolio buvo sunaikintas. Magistras Dietrichas von 
Altenburg (1335-1341) Jerošiną paskyrė savo kapelionu ir pavedė visą Kroniką 
išversti iš naujo. Persikėlęs į Marienburgą, šis apie 1340 metus vertimą baigė. 
Mikalojaus iš Jerošino Prūsijos žemės kronika (Kronike von Pruzinlant) apologizuoja 
Ordiną ir katalikų Bažnyčią, nepalankiai vertina Ordino priešus, Lietuvą, 
Gediminą. Kronika plačiai paplito tarp Ordino brolių, buvo skaitoma riterių 
sueigose, jos posmai dainuojami, o lotyniškas Petro Dusburgiečio originalas 
buvo užmirštas. 

Jerošino Kroniką panaudojo Jonas Dlugošas savo Lenkijos istorijoje (rašytoje 
1445-1480). 1464 metais Dlugošo paprašytas dvasininkas skubiai išvertė Kroniką 
į lotynų kalbą. Skubotame vertime padaryta klaidų, kurios pakliuvo ir į Dlugošo 
veikalą. 

Jerošino Prūsijos žemės kronikos originalas vokiškomis eilėmis (27 738 eilutės) 
ne tik vaizdžiau perpasakojo Dusburgiečio Kronikos įvykius, bet ir pateikė kai 
kurių papildomų žinių. Autorius nuo 1311 metų buvo įvykių amžininkas. 

Kronikos tekstą ištyrė ir 1861 metais paskelbė Ernstas Strehlke. 


ROMAS BATURA 


Mikalojus iš Jerošino išvertė į vokiečių kalbą ir sueiliavo visą Petro Dus- 
burgiečio Kronikoje esančią informaciją apie senąją baltų religiją ir mitologiją. 
Nors verčiant ir eiliuojant buvo siekiama tikslumo, savaime aišku, vis vien buvo 
kiek nutolta nuo originalo. Kai ką vertėjas sąmoningai nuo savęs pridūrė. 


- 356 - 


MIKALOJUS IŠ JEROŠINO 





Pavyzdžiui, kalbėdamas apie prūsų įprotį prieš imantis kokio nors darbo mesti 
burtus, vertėjas sakosi pats apie tai girdėjęs. Detaliau aprašomas ir Sembos vaito 
sudeginimas, apie kurį, kaip pastebi Antonis Mierzynskis, vertėjas galėjo žinoti 
iš amžininkų pasakojimų (Mierzynski, 1896, 56). Tačiau tokių papildymų nedaug. 
Kadangi Mikalojaus iš Jerošino Kronika nėra savarankiškas šaltinis, ja mitologijos 
tyrinėtojai retai tesinaudojo (Krumbholtz, 1890; Skirmuntt, 1897; Tarasenka, 1926; 
Biezais, 1954; 1975; Būga, 1958; 1961; Tonopos, 1972; Vėlius, 1983). 


NORBERTAS VĖLIUS 


Publikacijos: Strehlke, 1861; Mierzynūski, 1896, 57-67 (fragm. vok. ir lenk. k.); Mannhardt, 
1936, 107-114 (fragm.). 

Literatūra: Toeppen, 1861; Mierzynski, 1896, 55-69; Ziesemer, 1906; Mannhardt, 1936, 106— 
107, 114-115; Krollmann, 1941, 303; Ivinskis, 1956b; Ilamyro, 1959, 146-147. 

Tekstas iš: Strehlke, 1861, 348-351, 528, 538, 593, 602. 


KRONIKE VON PRUZINLANT 
15235 


Diz ist von den abgotin und von dem ungeloubin 
und sittin der Prūzin 
V. 3983-4264 


Di Prūzin nicht irkantin got 
noch diwedir sin gebot; 

3985 tum und einveldic was ir sin, 
des inmochtin si nicht in 
bevan mit der vornumtfte grift; 
und want si ouch nicht hattin schrift, 
darin man gote pflit irspėn, 

3999 des mochtin si in nicht irsėn 
mit den ougin der kentnisse. 
In was joch sė ungewisse 
und so vremde von vornunst 


— 357 — 


KETURIOLIKTAS AMŽIUS 





der schrifte wisheit unde kunst, 

3995  daz si zum ėrstin sundirlich 
daz dūchte alzū wundirlich, 
daz ein man dem anderen 
mit briven zwischinwanderen 
mochte hin in vremde lant 

4000 sinen willin tūn irkant. 

Und want in got sus was unkunt, 
da von di irrikeit instūnt, 

daz si in tumplichir vūre 

ein icliche crėatūre 

4005  vur got pflagin betin an; 
donre, sunne, stėrne, man, 
vogle, tir und ouch di crotin 
warin in irkorn zu gotin. 
Ouch sė hattin si velde, 

4010 " wazzere unde welde 
heilic nach irme sinne, 
s6 daz si nicht darinne 
pflūgin noch vischin torstin, 
noch houwin in den vorstin. 

4015  Nū was undir dirre 
heidinschaft sė irre 
wol inmittin gesat 
eine vornėme stat 
in dem lande Nadrowe. 

4020 Di stat di hiz Rėomowe 
und was nach R6me genant, 
want da was wonende irkant 
der obriste ėwarte 
nach heidenischir arte. 

4025  Criwe was genant sin name. 
Di heidin pflagin allintsame 
vor einin pabst in haldin; 
want als der pabist waldin 
pflit gemein der cristinheit, 

4030 sust warin disem ouch gereit 
di Prūzin nicht alleine, 
sundir ouch gemeine 


- 358 - 


MIKALOJUS IŠ JEROŠINO 





4035 


4040) 


4045 


4050 


4055 


4060 


4065 


4070 


Littowin und Liflande; 

swaz man da irkande 

von heidenischin rotin, 

di warin sinen gebotin 
gehėrsamlichin undirtan. 
Gewalt sė grėz sach man in han 
undir in und achberkeit, 

daz nicht alleine wirdikeit 

im odir sinen magin 

di heidin irbitin pflagin, 
sundir swa ein bote ouch 
durch ire gegenėte zouch, 
dem da Criwe sinen stab, 

odir ein andir zeichin gab 

der heidenischin dit bekant, 
daz er wėr von im gesant, 

den pflūgin si sėre ėren. 

Di kunge und di hėren, 

darzū di gemeine schar 

sich im irbėt mit dinste gar. 
Ouch hegte und bewarte 

der vorgenante ėwarte 

ein burnde vūer immir mė 
nach gewonheit der aldin ė. 
Di Prūzin ouch genende 
geloubtin der urstende 

und doch nicht rechtverteclich. 
Alsus trūg ir geloube sich: 

swi nū hi ein wesin 

dem menschin wėr irlesin, 
edil odir unedelich, 

durftig odir gūtis rich, 
gewaldig odir ūne gewalt, 

sust wirt sin wesin ouch gestalt 
nach der urstende ebene 

in dem kumftigin lebene. 
Hivon daz pflegelich geschach 
so man di edelin sterbin sach, 
daz man wapin unde pfert, 


- 359 - 


KETURIOLIKTAS AMŽIUS 





4075 


4080 


4085 


4090 


4095 


4100 


4105 


4110 


knechte, meide, cleidir wert, 
jaithunde und vedirspil 
und andirs gezūgis vil, 

daz man zu hėrschaft nante, 
mit den tėdin brante. 

Sė mit den unedlin wart 
vorbrant nach iris todis vart, 
swaz da angehėrt ir amt; 
want, daz di selbin dinc intsamt 
mit in soldin widir irstan, 
sus was irs geloubin wan, 
unde in dinen vorbaz mė, 
als si getan hattin ė. 

Bi disen todin was gewis 
ein sulch tūvelisch trugnis: 
want so des todin mūge 
guamen hin durch vrūge 

zu Criwin und in batin jėn, 
ob er imande hėt gesėn 

an deme odir an dem tage 
adir an sulchir nachtelige 
varin vor sime hūse hin, 
secht, so pflac er sagin in 
unde gar intscheidin 

an wapenen und an cleidin, 
an gesinde und an pferdin 
und ouch an gebėrdin 

mit zeichenin gewisse 

des tėdin gesteltnisse. 

Und daz si des geloubtin baz, 
s6 wiste er in ofte daz, 

daz er gevarn wėr da vur: 
er hėt ein zeichin in sin tur 
gestochin odir gehouwin, 
als si da mochtin schouwin. 
Al dise heidin vorgeseit 
hatin ouch gewonheit, 
swen si gesigit hatin, 

daz si ir opfir tatin 


- 360 - 


MIKALOJUS IŠ JEROŠINO 





4115 


4120 


4125 


4130 


4135 


4140 


4145 


den abgotin durch ir heil, 
und al der habe dritte teil, 

di in zūval des sigis gab, 

wart von in geteilit ab 

und geantwortit Criwin san, 
der daz den gotin ouch vorbran. 
Nū pflegin di Littouwin, 

als man da mac schouwin, 
und andere des tūvils kint, 

di des geloubin ėnic sint, 

daz si sundirn an einir stat, 
di von in heilic ist gehat, 
nach iren tummen sinnen 
daz selbe opfir brinnen. 

Und sė sich daz geburt, 

daz man zu dem opfre vūrt 
pfert, di man vorburnen wil, 
di rent man ėrstin also vil 
und jagit si s6 lange an, 

unz si vor mūdikeit gestūn 
kūme ūf den vūzin mugin. 
Sust si deme opfre tugin. 

Di Prūzin waren ouch gewon, 
als ich vornumen hab da von 
daz si seldin tatin icht, 

was icht merklich di geschicht, 
si wurfin ėčrstin ire 162 

nach irem ungeloubin grėz, 
da mit si dachtin sundir wan 
irvarn an iren gotin san, 

ob in di sache sus getūn 

wol odir ubil solde irgan. 

An cleiderin richeite 

und ubirvluzzikeite 

nicht achtit noch daz selbe lūt: 
als er si hūte abezūt, 

sus er si morgin ouch antūt. 
Er lėzit daz gar wesin gūt, 

ob si ebich sint gekart. 


— 361 — 


KETURIOLIKTAS AMŽIUS 





4150 Weiche bette, spise zart 
sin in ouch ungewonlich. 
Ir tranc, des si ouch nertin sich 
in aldin zitin, was ouch drilch: 
wazzir, mete, kobilmilch; 
4155 nicht westin si von tranke mė. 
Ouch intrunkin si nicht ė 
di milch, unz si geheilgit wart 
nach irre heidenischin art. 
Swenn in ouch komen geste, 
4160 den tūn si gar daz beste 
daz si indirt mugint, 
(daz ist ir grėste tugint), 
und nicht in irme hūse ist 
von tranke, spise in der vrist, 
4165 si inteiln iz williclich 
in mitte unde mildiclich. 
Si indunkit des ouch nicht, 
daz si iz vrūntlich han bericht 
und gepfloin der geste wol, 
4170 inwerdin si nicht alsė vol 
trankis, daz si spiin. 
Gewonlich ist daz bi in, 
daz si einandir pflichtin 
in unmėzlichin schichtin 
4175  gliche trunke und der vil. 
Davon geschit iz in dem zil, 
so si in tranc gesetzin sich, 
daz dem wirte ein iclich 
hūsgenėze brengt ein maz 
4180 und trinkit im zū ūf daz, 
daz der wirt ouch ane haz 
ūztrinke vol daz selbe vaz. 
Sust trinkin si einandir zū 
und lin dem napfe keine rū: 
4185 er loufit hin, er loufit her, 
itzunt vol, itzunt lčr. 
So lange tribin si daz an, 
unz das wip unde man, 


— 362 — 


MIKALOJUS IŠ JEROŠINO 





wirt und hūsgenėzin, 
4190 di cleinin mit den grėzin, 
alle werdin trunkin. 
Daz ist nach irn gedunkin 
kurzewil und ėre grėz, 
doch dunkit iz mich čren blėz. - 
4195  Nach der aldin gewonheit 
sich noch der Prūzin sitte treit, 
daz si koufin mit gedinge 
ire wib umme pfenninge. 
Des helt er si als eine mait. 
4200 Sin tisch ist ir ouch vorsait, 
daz si da icht ezzin mūze. 
Si mūz tegelich di vūze 
dem hūsgesinde alle twan 
und den gestin sundir wan. 
4205  Betlin pflit ir keinir gan, 
want si di gewonheit han: 
swer da arm ist undir in, 
der mac her gėn unde hin 
von hūs su hūse unvorjait 
4210 und ezzin da, swenn im behait. 
Geschit ouch an in ein tėtslac, 
niman daz vorsūnen mac, 
iz inwerde irslagin 
von des tėdin magin 
4215 zum ėrstin der schuldige, 
odir tot gelige 
sinre nėstin vrūnde ein 
von in um den selbin mein. 
Swenn ouch den Prūzin unvorsėn 
4220 ein unmėzlich leit geschėn 
was biwilin etswa von, 
secht, so waren si gewon, 
daz si sich in den nėtin 
selbe pflūgin tėtin. 
4225  Ouch nemeliche undirscheit 
an den tagin was vorseit 
den heidin vorgesprochin; 


- 363 - 


KETURIOLIKTAS AMŽIUS 





4230 


4235 


4240) 


4245 


4250 


4255 


4260 


si reitin ouch nicht wochin. 
Davon, sė iz sus gelac, 

daz si soldin einin tac 
bescheidin unde machin 
durch sumeliche sachin, 

di si denne woldin 

hantiren odir soldin, 

den tac man mit der zal beschit 
und den merkte sus di dit: 
swenn i ein tac vorvūr, 

an einin rimen odir ein snūr 
machte einin knotin 

iclichir von der rotin 

adir nam ein holzil sin 

und sneit ein zeichin dran. 
Sust reitin si der tage zal, 

und daz si irvullit al 

biz an den genantin warn, 

an dem man sold di sache urbarn. — 
Etsliche Prūzin vlizzin sich, 
daz si battin tegelich 

zu lobe irn abgotin. 

S6 warin in den rotin 
sumeliche ouch gesat, 

di nimmir guimen in ein bat. — 
Wib und man manc disen scharn 
beidentsamen spunnen garn, 
di wullin, gene linin, 

als si den gotin dachtin sin 

dar an behegelich unde wert. — 
Sumeliche swarze pfert 
vormidin gar mit vlize; 
sumeliche wize, 

etsliche ouch andirsgevar; 

in lac daran sė grėze var, 

daz si in keinen zitin 

di pfert getorstin ritin. 


— 364 — 


MIKALOJUS IŠ JEROŠINO 





Wi vunfhundirt Littouwin vorturbin 
V. 19,386-19,396 


19,386  [...] Und d6 si nėhetin der stat, 
da di lage was gesat, 
inweiz waz vogils kegn in vlėc, 
odir ob der tūvil trėc 
19390 den vordirstin Littouwin, 
wen daz er wold i schouwin, 
wi im gevile da sin l6z, 
daz sich im ouch alsė vorsch6z 
daz er zuhant vil lūte schrė: 
19395  „Wė uns, wė uns, hūte wė, 
wir sin allintsam vorlorn!“ [...] 


Von brūdir Lūdewige von Libenzelle 
V. 20,290-20,300 


20290  [...] Eins er sich su schiffe nam 
mit den sinen unde guam 
zu Ousteten in daz lant, 
daz dem kunege ist benant 
von Littouwin [...]. 

20,296 Da was ein mechtic dorf gelein 
unde rich, das hiz Rėomein. 
Daz dorf al di Ousteten 
gar vor heilic hėten 

20300 nach irre tummen wise. [...] 


Wi brūdir Heinrich von Plotzk der marschalk wart 
geslagin mit nūnundzwėnzic brūdern unde vil volkis 
V. 25,140-25,164 


25140  [-..] D6 di dit gemachte blas 
des lebins alliz, daz da was, 
gevangin si behildin 
und in bandin wildin 
des vogetis von Samelant, 


- 365 - 


KETURIOLIKTAS AMŽIUS 





25, 145 


25,150 


25, 155 


25, 160 


der brūdir Gėrhart was genant 
und mit zūnamen Rudde, 

und den mit vreisir crudde 
machtin sus des lebbins wan: 
drier manne wapin an 

si im zumale taten 

und ūf ein ros in saten 
gebundin an vir pfele 

nach ires sitten wele 

und trūgin holzes dran 

s6 vil, daz si noch ros noch man 
gesėn darinne kundin, 

und darnach intzundin 

in dem holze eine vūer 

groz und ungehūer 

und vorbrantin in der glūt 

den gotis irweltin rittir gūt. 
Damite wart irboten 

ein opfer iren goten 

von den heidin um den sic. [...] 


Wi zwelf Littouwin wurden geslagen 


25,930 


25, 935 


25,940 


V. 25,927-25,941 


[...] Doch si wol virunddrizic pfert 
namen d4 den heidin, 

di si da vundin weidin, 

und sich dannen wanten, 

daz ouch jene irkanten 

vil schire und in jaiten nach. 
D6 daz brūdir Heinrich sach, 
ein lūge er besiten stiz 

und ein teil der sinen liz, 

vur sich hin di straze varn. 
Und dė di heidin kumen warn 
vil nach ūf di warte, 

den weg ir einre sparte 
werfinde sine spine 

nach littouwischem wane. [...] 


- 366 - 


MIKALOJUS IŠ JEROŠINO 





PRŪSIJOS ŽEMĖS KRONIKA 
1335 


Apie prūsų stabus, tikėjimus ir papročius 
Eil. 3983-4264 


Prūsai Dievo nepažino, 
jo įsakymų nežino; 
3985 jų protas kvailas ir naivus 
net nebuvo pajėgus, 
suvokti galią Dievo; 
jie ir rašto neturėjo, 
kuris spinduliuotų globą Dievo, 
3990 todėl ir akimis jie negalėjo 
suvokti pažinimo. 
Nežinomas jiems buvo 
ir svetimas jų protui 
rašto meno supratimas. 
3995 Jiems tikrai keistai atrodė, 
lyg stebuklai kokie, 
kad žmogus kitam žmogui 
laišką patikėjęs 
ji svetiman kraštan pasiųst galėjo 
4000 ir savo norus perduoti mokėjo. 
Toks Dievo nepažinimas 
buvo tikras klaidžiojimas. 
Kiekvienai 
kvailai rūpužėlei 
4006 melsdavosi lyg Dievui; 
griaustinis, saulė, žvaigždės ir mėnulis, 
paukščiai, žvėrys ir rupūžės - 
tai jų dievai rinktiniai buvo. 
Taip pat ir laukus, 
4010 vandenis ir miškus 
jie laikė šventais, 
žvejot juose 
nedrįsdavo, 
nei miško kirst nelįsdavo. 


— 367 — 


KETURIOLIKTAS AMŽIUS 





4015 


4020 


4025 


4030 


4035 


4040 


4045 


4050 


Taigi tarp šitų 

paklydusių pagonių 

buvo kilni vietovė 

miško glūdumoje 

Nadruvos krašte. 

Ta vieta buvo Romuva, 

pagal Romą pavadinta, 
kadangi čia, kaip žinoma, 
gyveno aukščiausiasis šventikas, 
pagonių papročiams taip tikęs. 
Jo vardas buvo Krivis. 

Ji popiežiumi visi 

pagonys laikė, 

nes jis, kaip popiežius krikščionis, 
visus pagonis valdė, 

taigi paklusnumo 

sulaukė jis 

ne vien iš prūsų, 

bet ir iš visos 

Livonijos ir Lietuvos. 

Kaip sužinota 

iš pagoniškų genčių, 

jos laikėsi jo įsakymų visų 

ir buvo jam pavaldžios. 
Matėsi, kad jis tarp jųjų 

turi valdžią 

ir pelno pagarbą visų, 

kad ne vien tiktai pagonys - 
jam ir giminaičiams jo 
klusnumą rodo visi žmonės. 
Ir kai jo pasiuntinys, 

kuriam Krivis savo lazdą 

ar kitą ženklą davė, 
keliaudavo po jųjų kraštą, 
pagonims buvo žinoma gerai, 
kieno jis pasiųstas, 

todėl jis buvo gerbiamas labai. 
Priimdavo jį kunigaikščiai ir kilnieji, 
ir žmonės paprasti 


- 368 - 


MIKALOJUS IŠ JEROŠINO 





4055 


4060 


4065 


4070 


4075 


4080 


4085 


4090 


jam negailėdavo malonės. 
Minėtasis šventikas Romuvos 
negęstančiąją ugnį be paliovos kūreno, 
kaip praeity senoliai. 

Prūsai šventai tikėjo, 

kad prisikelsią amžinai, 

tačiau tikėjimas jų buvo ne visai teisingas. 
Jis neprotingai mokė, 

kad koks žmogaus 

gyvenimas dabar, - 

kilmingas ar vargingas, 

turtingas ar skurdus, 

be galios ar galingas, — 

toks bus gyvenimas 

ir po prisikėlimo, 

po būsimojo atgimimo. 

Todėl ir buvo paprotys, kad, 

kai kilmingieji mirdavo, 

jų žirgus ir ginklus, 

tarnus, tarnaites ir rūbus vertingus, 
medžioklinius šunis ir sakalus 

ir viską, ką tik jie turėjo, 

kartu su jais sudegindavo. 

Taip atsitikdavo ir nekilmingiesiems, 
kad po mirties sudegindavo viską, 
kas tik jiems priklausė. 

Taigi paskui ir tie dalykai 

kartu su jais turėję prisikelti, - 

taip buvo jie tikėt įpratę, 

kad tie daiktai turėsią jiems tarnauti 
geriau negu anksčiau tarnavo. 

Kaip žinoma, su mirusiaisiais 
šėtoniška apgaulė buvo: 

kadangi mirusiojo giminės 

pas Krivį klausinėt ateidavo 

ir jo teiravosi kiekvienas, 

ar jis ko nors nematęs 

kurią nors dieną 

arba kokią naktį 


- 369 - 


KETURIOLIKTAS AMŽIUS 





važiuojant prie jo namo, 
žiūrėkite, sakydavo jis jiems, 
ir tam tikrais ženklais 
4095 mėgindavo jiems nusakyti 
iš ginklų ir drabužių, 
iš palydovų ir žirgų, 
taip pat iš elgsenos 
velionio išvaizdą. 
4100 Kad žmonės juo geriau tikėtų, 
jis pasakodavo jiems 
ką buvo pastebėjęs: 
jis ženklą savo duryse 
išpjaudavęs arba iškirsdavęs, 
4105 kad įsitikint jie galėtų. 
Visi minėtieji pagonys 
turėjo tokį paprotį, 
kad nugalėtą priešą 
aukodavo stabams 
4110 už tai, kad jie sveiki išliko. 
O trečią dalį grobio, 
parsinešto iš žygio, 
paskirdavo jie Kriviui, 
kad paaukotų tai dievams. 
4115 Lietuviai yra pratę 
kaip ir kiti velnio vaikaičiai 
(iš to galima manyti, 
kad jų tikėjimas vienodas) 
tam tikroje vietoj, 
4120 kurią jie laiko šventa, 
dėl savo menko proto 
sudeginti aukas. 
Ir taip jau nustatyta, 
kad žirgus, sudeginimui skirtus, 
4125 prieš vesdami aukoti, 
turėjo tol vaikyti 
ir varinėti, 
kol jie iš nuovargio 
vos pastovėt galėjo. 
4130 Taip su auka jie elgdavos. 


— 370 — 


MIKALOJUS IŠ JEROŠINO 





Prūsai įpratę buvo, 
kaip aš esu girdėjęs, 
prieš imdamies ką veikti 
(o ši istorija įdomi), 
41355 mest burtus, 
tikėdamies klaidingai 
ir pasikliaudami, 
kad jų dievai jiems pasakys, 
kaip darbas jiems, — gerai ar blogai — 
4140 turėtų baigtis. 
Drabužių puošimas jiems nerūpėjo 
ir į perteklių visokiausią 
jie nekreipė dėmesio menkiausio: 
ką jie šiandien nusivilko, 
4145 tą rytoj ir apsivilko. 
Jiems visai gerai, 
jei apsivelka išvirkščiai. 
Minkštos lovos, skanūs valgiai 
jiems visai neįprasti. 
4150 Gėrimai, kuriuos jie geria, 
yra tiktai trys: 
vanduo, midus, kumelės pienas. 
Kitoks gėrimas jiems nežinomas. 
Ir pieno jie negerdavo, 
4155 kol jis pagal pagonišką klaidingą būdą 
nebūdavo pašventintas. 
Kai pas juos svečiai ateina, 
stengiasi dėl jų labai, 
sukasi kaip tik išmano, — 
4160 tai didžiausia jų dorybė. 
Ir jei tada pakankamai neturi 
namuose gėrimų ir valgių, 
esamais dalijasi mielai 
draugiškai po lygiai. 
4165 Atrodo, kad taip pat gražiai 
jie sutaria viens su kitu 
ir rūpinas svečiais meiliai. 
Jie geria tol, 
kol pasidaro bloga. 


—371- 


KETURIOLIKTAS AMŽIUS 





4170 


4175 


4180 


4185 


4190 


4195 


4200 


4205 


Pas juos taip įprasta, 

kad ragina viens kitą 

išgerti draug, 

gert lygiai ir po daug. 

Dėl to taip ir atsitinka, 

kad tada, kai jie išgerti susitinka, 
svečias kiekvienas siūlo 
šeimininkui po taurę, 

ir įjo sveikatą geria susikaupęs, 
kad ir šeimininkas 

išgertų neskubėdamas tą pačią. 
Taip jie geria į kits kito sveikatą, 
nepalikdami ramybėje ąsočio: 
jis keliauja šen ir ten, 

tai pilnas, tai tuščias. 

Jie girtauja šitaip tol, 

kol moterys ir vyrai, 
šeimininkas ir svečiai, 

dideli ir maži, 

pasigeria visi. 

Tai pagal jų supratimą 

yra garbė ir pasilinksminimas, 
bet man atrodo - negarbinga. 
Senuoju papročiu, 

kuris dar Prūsuose paplitęs, 

jie pagal sutartį 

perka žmonas už pinigus. 

Jie laiko žmonas kaip tarnaites. 
Prie stalo žmonai 

draudžiama valgyti. 

Taip ji turi tarnauti, 

netgi kojas kasdien plauti, 

ir svečiams taip pat. 

Elgetauti pas juos neina niekas, 
kadangi jie taip įpratę, 

jei kas iš jų nieko neturi, 

tas gali visur vaikščioti, 

iš vienų namų į kitus, 

ir valgyti kiek tik nori. 


=3/2- 


MIKALOJUS IŠ JEROŠINO 





Ir jei kas ką užmušė, 
4210 sutaikyti jųjų niekas negalės, 
kol nebus užmuštas 
kas nors iš giminaičių nužudžiusiojo, 
pirmiausia pats kaltininkas 
arba jo artimiausi draugai 
4215 dėl tos pačios piktadarystės. 
Ir jeigu ištinka prūsus 
didelė nelaimė nelauktai, 
o kartais gal ir šiaip kas, 
sako, kad jie, didelės bėdos ištikti, 
4220 linkę patys nusižudyti. 
Kaip skirti dienas ypatingas, 
yra pagonims pasakoma iš anksto, 
nes jie net savaičių 
patys neskaičiuoja. 
4225 Taigi kartais būdavo, 
kad jie norėdavo vieną dieną 
nustatyti ir pažymėti 
dėl tam tikrų dalykų - 
kai jie norėdavo 
4230 pirkti ar parduoti. 
Tą dieną žmonės skaičių įrėždavo 
ir taip įsidėmėdavo: 
kai praeidavo viena diena, 
tai jie ant diržo ar virvės visada 
4235  užrišdavo mazgą vieną 
arba medžio paimdavo, 
ir vienas iš būrio 
kas dieną 
ten ženklą įpjaudavo. 
4240 Taip jie dienas 
skaičiuodavo tol, 
kol ateidavo skaičius 
dienos sutartos, 
kada reikėjo 
4245 reikalus tvarkyti. 
Kai kurie prūsai stengėsi 
savo dievo garbei 


- 373 — 


KETURIOLIKTAS AMŽIUS 





nusimaudyti kasdien. 
Tarp jų buvo, 
4250 kaip sakyta, ir tokių, 
kurie niekada 
neidavo į pirtį. 
Vyrai ir moterys, susirinkę būrin, 
verpė siūlus kartu visi, 
4255  vilnonius ar lininius. 
Visi jie tikėjo, 
kad tai patiks dievams. 
Kai kurie arklių juodų 
vengdavo visų, 
4260 kai kurie baltų 
ir kitų spalvų; 
kiti bijojo ištisai 
ir nedrįso apskritai 
joti arkliais. 


Apie penkių šimtų lietuvių žūtį 
Eil. 19 386-19 396 


19386  Kaijie atėjo prie tos vietos, 
iš anksto nustatytos, 
nežinau, koks paukštis prieš juos skrido 
ar velnias apgauti suskubo 
19390 prieky einantį lietuvį, 
kuris parodyt jiems norėjo, 
kaip jam burtas susidėjo, 
o kai burtas nepavyko, 
jis iš karto tuoj suriko: 
19395 „Vargas mums, vargas mums, šiandien vargas, 
mes visi pražūsim!“ [...] 


Apie brolį Ludewige von Libenzelle 
Eil. 20 290-20 300 


20290 Kartą jis savo laivu 
su savaisiais atvyko kartu 


—-374- 


MIKALOJUS IŠ JEROŠINO 





į Aukštaičių žemę, 

kuri jį remia 

ir priklauso Lietuvos karaliui [...]. 
20296 Ten buvo kaimas išties didingas, 

Romein vadinamas ir turtingas. 

Tas kaimas aukštaičių visų 

buvo laikomas tikrai šventu 
20300 pagal jų paprotį kvailą!. [...] 


Apie brolio Heinricho von Plotzk, maršalo, žūtį kartu 
dvidešimt devyniais broliais ir daugeliu Žmonių 
Eil. 25 140-25 164 


25140 Kai žmonės laužą uždegė, 
visus, kas gyvas, sušaukė, 
belaisvį jie tvirtai 
surišę laikė ilgai, 

Sembos vaitą žinomą, 

25145 broliu Gerhartu vadinamą. 

Iš jo, Rudde pravardę turinčio, 
žiaurumu, pavyzdžio neturinčiu, 
jie viltį gyvenimo atėmė taip: 
trijų vyrų ginklus jie greit 

25150 jam vienam uždėjo 
ir ant žirgo pakylėjo, 
pririšo prie stulpų keturių jį? 
pagal paprotį savąjį 
ir malkų prinešti suspėjo 

25155 tiek daug, kad jie negalėjo 
nei žirgo, nei žmogaus matyti, 
o paskui skubėjo uždegti 
malkose ugnį tamsią, 
didelę ir baisią 

25160 ir liepsnose sudegino 
riterį gerą, išrinktą Dievo. 
Tuo buvo suteikta 
jų dievams auka 
pagonių pergalės garbei. [...] 


- 375 — 


KETURIOLIKTAS AMŽIUS 





25 930 


25 935 


25 940 


Apie dvylikos lietuvių žūtį 
Eil. 25 927-25 941 


Broliai trisdešimt keturis 

iš pagonių atėmė arklius, 
besiganančius lankoj. 

Ir tada jie greit pajuto, 

kad anie taip pat sukruto 

ir pavyti juos panoro. 

Brolis Heinrichas tai matė, 
pasislėpęs pasaloj, 

ir saviesiems jot įsakė 

atgal savo keliais. 

Kai atėjo ten pagonys, 

puolė pasalą kaip grobuonys, 

bet vienas pagonis kautynes sutrukdė, 
sakydamas, kas suras mestą burtą 
pagal tikėjimą lietuvių aklą. [...] 


Vertė SIGITAS PLAUŠINAITIS 


KOMENTARAI 


ir VYTAUTAS BALAIŠIS 


1 Mikalojus iš Jerošino, kaip ir Petras Dusburgietis bei kiti senovės baltams priešiškos 
krikščionių ideologijos atstovai, dažnai tendencingai, pabrėžtinai primityvindami vaizdavo 
pagonis, tačiau kartais nepajėgdavo nuslėpti ir gerų, sektinų, humaniškų baltų visuomenės 


bruožų. 


2 Šiuo faktu Mikalojus iš Jerošino papildo Petro Dusburgiečio (III, 338) 1320 metų įvykio 


aprašymą. 


— 376 — 


ROMAS BATŪRA 


OLYVOS KRONIKA 


Olyvos kroniką iš platesnės XVII amžiaus kompiliacijos išskyrė Theodoras 
Hirschas. Šis kūrinys dažnai vadinamas Senesniąja Olyvos kronika (Die ūltere 
Chronik von Oliva). Daugelis požymių rodo, kad ji buvo parašyta 1350 metais 
arba kiek vėliau (SRP, I, 649-655). Anoniminis Kronikos autorius buvo Olyvos 
(dab. Gdansko dalis) vienuolis, iškilęs į šio vienuolyno abatus ar bent į vieną iš 
vienuolyno vadovų (SRP, I, 654). Jis stengėsi objektyviai aprašinėti Vokiečių 
ordino konfliktus su Pamario (Pomeranijos) ar Lenkijos kunigaikščiais. Paties 
Olyvos vienuolyno istorijos faktai dažniausiai grindžiami dokumentais — 
vienuolyno aktais. Kronikoje aprašomi įvykiai nuo 1170 iki 1350 metų. Kronika 
išliko XVII amžiaus rankraščiuose, tekstas daug kur iškraipytas (SRP, I, 649— 
651; T6ppen, 1853, 19-20). 

Reikia skirti organišką Kronikos pasakojimo tekstą nuo didelio intarpo, 
pradedamo Pamario kunigaikščio Sventopelko valdymo įvykiais ir apimančio 
tarpsnį iki 1256 metų (SRP, I, 655-656). Siam intarpui artimi kai kurie Petro 
Dusburgiečio Kronikos fragmentai (SRP, I, 656-663), kurie savo ruožtu panašūs į 
du XIII amžiaus prototipus turinčius istoriografijos veikalus - Kryžiuočių ordino 
pradmenis ir Ordino magistro Hermanno von Salza Pranešimą apie Prūsijos 
užkariavimą (tai magistro Heinricho von Hohenlohe neišlikusio Pranešimo 
perdirbinys; MPH, VI, 273, 275, 285, 301, 302; SRP, V, 160-162; Ziesemer, 1928, 
93; Pollakėwna, 1968, 25-54). Kai kurių faktų nesutapimas gimininguose Olyvos 
ir Petro Dusburgiečio kronikų fragmentuose aiškintinas didesniu Olyvos kronikos 
objektyvumu (Petras Dusburgietis buvo Ordino apologetas). 

Mūsų pateikiamas Pipino epizodas yra iš minėtojo intarpo. Iš šio epizodo 
galima spręsti, kiek šališkasis Petras Dusburgietis yra iškraipęs faktus. Epizode 
pasakojama apie kryžiuočių žiaurumus tik prasidėjus karo veiksmams prieš 
prūsus. Žiaurus elgesys buvo priemonė prūsams įbauginti. Petras Dusburgietis 
ir Olyvos kronika nurodo, kad karo veiksmai prasidėjo 1231 metais (SRP, I, 49-50, 
677) - kryžiuočiai padarė įtvirtinimą prie didelio ąžuolo Vyslos pakrantėje (SRP, 
I, 50). Petras Dusburgietis mini šį įrenginį pasakodamas apie tai, kaip kryžiuočiai 
sučiupo prieš juos kovojusių pamedėnų didžiūną Pipiną (SRP, I, 55-56). 
Susidorojimas su Pipinu sukelia šiurpą - pririštas prie arklio uodegos, jis buvęs 
nuvilktas į Ordino pilį ir pakartas (SRP, I, 56). Tačiau pasirodo, kad Petras 
Dusburgietis sušvelnintai aprašė susidorojimo būdą. Olyvos kronika (šitam 
vienuolynui teko ne kartą nukentėti nuo kryžiuočių) papasakoja tiesą: Pipinui 
buvo prapjautas pilvas, ištrauktos ir pririštos prie medžio žarnos, ir jis buvo 


= 377 — 


KETURIOLIKTAS AMŽIUS 





priverstas bėgti aplink medį, kol žarnos visiškai išsivyniojo. Ir Olyvos kronika, ir 
Petras Dusburgietis nurodo, kad po to, 1232 metais, į Pavyslį atvyko kryžiuočiai 
ir buvo pastatyta Kulmo pilis (SRP, I, 56, 677). Vadinasi, su Pipinu buvo 
susidorota dar 1231 metais, t. y. kryžiuočiams tik įžengus į Prūsiją. 


EDVARDAS GUDAVIČIUS 


Tiesioginių užuominų apie prūsų mitologiją pasakojime, kaip buvo įkurtas 
Olyvos vienuolynas, nėra, tačiau kai kurios pasakojimo vietos gali būti naudingos 
mitologijos interpretavimui. Žinant prūsų ir kitų baltų pagarbą ąžuolams ir jų 
garbinimą, dėmesį patraukia teiginys, kad kryžiuočiai pirmąją sustiprintą 
stovyklą prūsų žemėje įkūrė prie Vyslos, tokioje vietoje, kur augo lapuotas 
ąžuolas. Kryžiuočiai Prūsijoje paprastai įsikurdavo vietose, reikšmingose ne tik 
strateginiu, bet ir svarbiose religijos požiūriu (religiniuose centruose arba arti 
jų), kad lengviau galėtų kovoti su senaisiais tikėjimais. Krikščionybės platintojai 
ir kituose kraštuose bažnyčias dažnai statydavo senosiose kulto vietose. Todėl 
galimas dalykas, kad ąžuolas, prie kurio įsikūrė kryžiuočiai, prūsų buvo laikomas 
šventu arba, kaip mano Matas Pretorijus, toje vietoje galėjusi būti net prūsų 
šventovė. Šią prielaidą iš dalies paremia faktas, kad prūsai, kryžiuočiams įsikūrus 
prie minėto ąžuolo, šalia Vyslos pastatė kitą pilį ir ją pavadino Ragava. 
Pavadinimas, matyt, sietinas su lietuvišku žodžiu ragas. O vietovardžiai su 
šaknimi rag- (rog-) neretai rodo ten buvusias kulto vietas (plg. Šventaragis, 
Ragainė, Raguva ir kt.). Galbūt prūsai, netekę vienos savo šventovės prie ąžuolo, 
įkuria kitą, jau sustiprintą, esančią pilies teritorijoje, ir pavadina ją Ragava. Baltų 
mitologijos šaltinius padeda geriau suprasti ir šiurpus Pipino nužudymo vaizdas. 
Suprantama, kad kryžiuočiai garsų prūsų vadą žiauriai nužudė ne norėdami jį 
paaukoti krikščionių Dievui, o iš įtūžio. Taigi ir baltai, matyt, ne visada žudė į 
nelaisvę paimtus krikščionis tam, kad paaukotų juos savo dievams (kaip mano 
daugelio šaltinių autoriai), o norėdami išlieti kovos įkarštyje susikaupusį pyktį. 


NORBERTAS VĖLIUS 
Publikacijos: SRP, I, 649-726. 
Literatūra: Toppen, 1853, 18-26; SRP, I, 649-668; Ewald, 1886, IV, 14; Pakarklis, 1948a, 36— 


42, 47, 61-85; Pollakėwna, 1968, 25-54. 
Tekstas iš: SRP, I, 677. 


= 378 


OLYVOS KRONIKA 





DE PRIMA FUNDATIONE 


MONASTERII OLIVAE 
1350 


[...] Postea anno Domini MCCXXXI. cum praedicto duce Conrado et aliis 
fidelibus peregrinis frater Hermannus Balcke provincialis magister et sui fratres 
transierunt Wislam ad partem Culmensem et juxta ripam Wislae super unam 
frondosam guercum aedificaverunt propugnacula et circumfoderunt eam, 
eandem munitionem Thorn appellantes et oppidum ejusdem nominis ibidem 
fecerunt. Sed postea in brevi ab eo loco castrum cum oppido ad locum, ubi nunc 
stat Thorn transtulerunt. Eodem tempore Pruteni construxerunt castrum 
guoddam Rogow nomine juxta Wislam ultra Thorn et aliud inferius Thorn, ubi 
nunc est antiguum Culmen. Tertium castrum habuit guidam nobilis Prutenus 
sed Christianis multum infestus Pipinus nomine in guodam lacu, gui hodierna 
die dicitur lacus Pipini. De his castris multa mala guasi guotidie patiebantur 
Christiani. Contigit autem guadam vice cooperante Deo, guod Cruciferi cum 
Prutenis de primo castro convenerunt ad pugnam et omnes occiderunt excepto 
capitaneo, gui pro redimenda vita castrum tradidit et Cruciferis adhaesit; et in 
brevi ipso duce castrum inferius per Cruciferos fuit captum; et insuper Pipinum 
sororium suum Cruciferis tradidit, guem deleto castro suo totaliter peremerunt. 
Ventrem namgue ipsius circa umbilicum aperire fecerunt et umbilicum arbori 
affixerunt et per circuitum arboris currere vi praeceperunt, guousgue penitus 
evisceratus fuit, et sic gui multos Christianos impie necaverat crudeliter fuit et 
miserabiliter interemptus. [...] 


APIE PIRMĄJI 
OLYVOS VIENUOLYNO ĮKŪRIMĄ 
1350 


[...] Paskui, 1231 Viešpaties metais, brolis Hermannas Balcke, provincijos 
magistras, ir jo broliai drauge su anksčiau minėtu kunigaikščiu Konradu ir kitais 
tikinčiaisiais atėjūnais perėjo Vyslą į Kulmo pusę ir prie pat Vyslos kranto, už 


- 379 — 


KETURIOLIKTAS AMŽIUS 





lapuoto ąžuolo, pastatydino įtvirtinimą ir jį grioviu apkasė. Tą įtvirtinimą 
pavadinę Tornu, ir miestą tuo pačiu vardu ten įkūrė. Tačiau netrukus pilį su 
miestu iš anos vietos perkėlė ten, kur stovi dabartinis Tornas!. Tuo pačiu laiku 
prūsai netoli Vyslos, už Torno, pasistatė pilį, vardu Ragava, o kitą - žemiau 
Torno, kur dabar yra Senasis Kulmas. Trečia pilis buvo vieno kilmingo, bet 
krikščionims nedraugiško prūso, vardu Pipinas. [Pilis] buvo ežere, kuris šiandien 
Pipino ežeru vadinamas. Iš šių pilių krikščionys beveik kasdien daug bloga 
patirdavo. Atsitiko vieną kartą, kad krikščionys, Dievo padedami, susikovė su 
prūsais iš pirmosios pilies ir visus nužudė, išskyrus vadą, kuris už gyvybę pilį 
atidavė ir prie kryžiuočių prisišliejo; netrukus jam pačiam vadovaujant 
kryžiuočiai paėmė žemiau esančią pilį; negana to, [jis] atidavė kryžiuočiams savo 
sesers vyrą Pipiną, kurį jie nužudė, o pilį iki pamatų sugriovė. Jo [Pipino] pilvą 
prie bambos prapjovė, o bambą prie medžio pririšo ir apie medį bėgti privertė, 
kol žarnos visiškai išsivyniojo. Taip tas, kuris daug krikščionių nedorai buvo 
užmušęs, buvo žiauriai ir pasibaisėtinai nužudytas. [...] 


Vertė ANTANAS DAMBRAUSKAS 


KOMENTARAI 


1 Tornas - dabar Senoji Torūnė. 


- 380 - 


ERNESTAS KIRCHBERGAS 
XIV a. 


ERNST KIRCHBERG 


Ernestas Kirchbergas (Ernst Kirchberę) — XIV amžiaus vokiečių kronikininkas, 
tiuringas. Gimimo ir mirties metai nežinomi. 1378 metais Meklenburgo 
kunigaikščio Alberto užsakymu pradėjo rašyti Meklenburgo eiliuotąją kroniką 
(Meklenburgische Reimchronik). Darbas pradedamas Karolio Didžiojo veiklos 
aprašymu (VIII amžiaus pabaiga-IX amžiaus pirmoji pusė), baigiamas 1337 
metais. Aprašydamas ankstyviausius įvykius iki XII amžiaus pabaigos, 
Kirchbergas, atrodo, naudojosi Helmoldo Slavų kronika. Likusioji Kronikos dalis 
parašyta remiantis to meto šaltiniais ar amžininkų pasakojimais. 

Ernesto Kirchbergo Kronika labiau vertinama kaip XIV amžiaus literatūros 
paminklas. 


ALVYDAS NIKŽENTAITIS 


Ernestas Kirchbergas nieko nuo savęs nepridėdamas tik sueiliavo Adomo 
Brėmeniečio informaciją apie prūsų krašto padėtį, jo žmonių gerumą nelaimės 
ištiktiems jūreiviams, jų girtinus papročius, drąsą, priešiškumą krikščionybei. 
Todėl Kronikos reikšmė baltų mitologijai ir senajai pasaulėžiūrai pažinti nedidelė. 
Joje pirmą kartą minimas Baltijos jūros pavadinimas (vok. Gortelmere — Juostos 
jūra, nuo lot. balteus - juosta, diržas). 


NORBERTAS VĖLIUS 


Publikacijos: Westphalen Monumenta, 1745, 595; Strehlke, 1861, 648; Mierzynski, 1892, 45-46 
(fragm.). 

Literatūra: Lorenz, 1870, 188-192; Vildhaut, 1900, 456. 

Tekstas iš: Strehlke, 1861, 648. 


— 381 — 


KETURIOLIKTAS AMŽIUS 





MEKLENBURGISCHE REIMCHRONIK 
1378 


[...] in deme Gortelmer; 

gein Osten wont der Wende her, 
der ėrste lant ist Rūszin, 

darnach Polėnen und Prūszin 
liggent westenwart den Rūszin na [...] 
Von Prūszin ist mir ouch bekant, 
widi geloubig wėren, 

vaz si mit groszin čren 

ir lebin mėchten halden wol. 

Das lant ist grėszir richeit vol 
unde an daz mer gerigelt; 

willich schifman sich vorsigelt, 
der in dem Gortelmere vorgėt, 
der wint in gerne zu Prūszen wėt; 
wer ūf dem mere beroubet 

wird, ouch des gloubet, 

deme kummen si zu helfe doch. 
Das lant hat keiner richeit broch 
an golde, an silbere noch an frūchten 
anwilt werk, des si mit genūchten 
uns vorkoufen, daz ist war, 

und tragenz selbin nicht eyn har. 
Vil lobelichir sidde 

dem volke wonet midde, 

an alleine daz si nicht sint 

der christenheit gloubenkint, 

wan si sint des irbulgin, 

daz si j6 nachfulgin 

den, di kundigin godes wort; 

der ist vil von in irmort 

der edle bischoff Adelbrecht 

von Beheimen, Jėsu Christi knecht, 
der cristenliche ėwartir 

leit von en da di martir. 


— 382 — 


ERNESTAS KIRCHBERGAS 





Des landes legede Iit sė fast 

daz si vorchten keinen gast 

durch gewelde noch durch mechte; 

si woullin ouch mit rechte 

selbir keinen hėrren han 

noch nimanne wesin undirtan. 

Durch wiltnis, briche und durch waszir 
sint si risch, zur wer nich laszir, 

rėt, wolgevar mit gūden harn 

gemūdic, stark in iren jarn. [...] 


MEKLENBURGO EILIUOTOJI KRONIKA 
1378 


[...] Prie Baltijos jūros nuo seno 
rytuose vendai gyveno, 

pirmasis kraštas yra rusų, 

po to eina lenkai ir prūsai, 

jie yra į vakarus nuo rusų žemių [...] 
Apie prūsus aš turiu Žinių, 

kokio tikėjimo jie esą 

ir kad garbingai jį laiką 

ir visą savo gyvenimą išlaikyti norėtų. 
Kraštas pilnas didelių turtų, 

jis prie jūros glaudžias; 

ir jei koks nors jūreivis kelionėn leidžias 
į jūrą Baltijos, 

vėjai jį greit nuneša iki Prūsijos; 

ir jei ką nors jūroj užpuola 

kas nors, patikėkit, jie uoliai 

tokiam tuoj pagalbą suteikia. 

Kraštui jokių turtų nereikia — 

nei aukso, nei sidabro, nei vaisių: 


- 383 - 


KETURIOLIKTAS AMŽIUS 





laukinių žvėrelių kailius jie gausiai 
pardavinėja mums, tai tiesa, 

nors patys jais nedėvi niekada. 
Pagirtinų papročių nuo seno 
žmonėse daug gyvena, 

išskyrus vieną paprotį tiktai, 

kad jie ne Kristaus tikėjimo vaikai. 
Vien dėl to jie įpykę 

ir visad persekioti linkę 

tuos, kurie Dievo žodį skelbia; 

ir nužudyti jų nevengia, 

kaip Jėzaus Kristaus tarnas kilnus 
vyskupas Adalbertas von Beheimen!, 
krikščionių globėjas stropus, 
kentė jų kankinimus baisius. 

Dėl tvirtos krašto padėties 
nereikia bijoti jiems priešų išties 
nei galingų, nei stiprių; 

jie ir patys nenori jokių 

turėti valdovų 

ir būti pavaldūs. 

Per tankmę, pelkes ir vandenis 

jie greiti ir gynybai netingūs, 
vešliais plaukais, rusvi ir gražūs, 
suaugę stiprūs ir visad drąsūs. 


Vertė SIGITAS PLAUŠINAITIS 


KOMENTARAI 


1 Vyskupas Adalbertas von Beheimen - Adalbertas (Vaitiekus) - Prahos vyskupas misionierius, 
997 metais nužudytas Prūsijoje (žr. 170-187 p.) 


ALVYDAS NIKŽENTAITIS 


— 384 — 


DIDŽIOJO MAGISTRO 
KONRADO VON JUNGINGEN 
1394 METŲ BALANDŽIO 23 DIENOS 
POTVARKIS 


Tai vienas pirmųjų Vokiečių ordino valstybės (1230-1525) valdovo potvarkių 
dėl baltų pagoniškojo tikėjimo, su kuriuo reikalaujama griežčiausiomis 
priemonėmis kovoti (vėlesnių metų potvarkiai švelnesni). Potvarkis priimtas 
Marienburge, Ordino sostinėje (dab. Malbork, Lenkija), valdančiųjų visuomenės 
luomų atstovų. Panašūs potvarkiai viduriniais amžiais būdavo leidžiami Vakarų 
ir Vidurio Europoje. 

Konradas von Jungingen gimė apie 1355 metus Aukštutinėje Švabijoje 
(Vokietijoje), mirė 1407 metų kovo 30 dieną Marienburge. Į Prūsiją atvyko apie 
1380 metus. Vokiečių ordino didžiuoju magistru išrinktas 1393 metų lapkričio 
30 dieną, mirus Konradui von Wallenrodt. Jau 1394 metais surengė karo žygį į 
Lietuvą, puolė Vilnių. Norėdamas užgrobti Žemaitiją (tuo atveju būtų susijun- 
gusios Vokiečių ir Livonijos ordinų teritorijos), su Lietuvos didžiuoju kuni- 
gaikščiu Vytautu 1398 metais Nemuno saloje ties Nevėžio žiotimis sudarė Salyno 
sutartį (Vytautas tada rengėsi žygiui prieš totorius). Žemaičiams 1401 metais 
sukilus, Konradas von Jungingen 1402-1403 metais puolė Lietuvos Didžiąją 
Kunigaikštystę, 1402 metų viduryje vadovavo paskutiniam dideliam vokiečių 
riterių žygiui į Vilnių. Nepavykus nuversti Vytauto ir jo pakeisti Švitrigaila, 1404 
metais Racionže (Raciąž, Vyslos saloje, dab. Lenkija, Wtoclaweko vaivadija) 
sudarė taiką su Lietuvos Didžiąja Kunigaikštyste ir Lenkija. 

Konrado von Jungingen potvarkio pagrindu jo brolis didysis magistras Ulri- 
chas von Jungingen 1408 metais paskelbė naują potvarkį. 

Konrado von Jungingen potvarkio nuorašas iki Antrojo pasaulinio karo 
pabaigos buvo Karaliaučiaus slaptojo valstybinio archyvo Popiežių senųjų 
privilegijų fonde. 


ALGIRDAS MATULEVIČIUS 


Šis potvarkis yra vienas iš seniausių baltų kraštuose potvarkių prieš 
burtininkavimą. Jis įdomus dar ir tuo, kad šalia vokiškų burtininkų pavadinimų 
(Zauberer, schwartzkunstiger, Schwartzkonstler) pateikiami ir prūsiški (weideler, 


- 385 - 


KETURIOLIKTAS AMŽIUS 





pilweysen, pilwittenn). Pirmasis iš prūsiškųjų pavadinimų vėlesniuose šaltiniuose 
- Heinricho Beringerio Pamokyme (1428), Simono Grunau Kronikoje (1529), 
Kasparo Hennebergerio žemėlapių paaiškinimuose (1595), Luko Davido Kronikoje 
(1583), Mato Pretorijaus Prūsijos įdomybėse (XVII a.) ir kt. - dažnai vartojamas 
kaip bendrinis burtininko pavadinimas, o antrasis - kaip burtininko pilvakalbio 
(sugebančio kalbėti taip, tarsi balsas veržtųsi ne iš burnos, o iš pilvo) pavadinimas. 
Be to, vėlesniuose šaltiniuose — Prūsijos Pamedės ir Sembos vyskupų sinodo 
nutarimuose (1530), Sūduvių knygelėje (apie 1520-1530), Jono Maleckio laiške Jurgiui 
Sabinui (1551) ir kt. - Pilvyčiu (Piluvytus, Pilvitus, Piluuytus, Piluitum) vadinamas 
dar ir atskiras prūsų (sūduvių) gausos dievas. Apskritai būrimas ir būrimu 
užsiimantys žmonės minimi daugelyje baltų mitologijos šaltinių. Būrimas buvo 
esminė baltų religijos bei mitologijos dalis. 


NORBERTAS VĖLIUS 


Publikacijos: Baczko, 1793, 380; Jacobson, 1837, 285; Grunau, 1876, 713; Mierzynski, 1896, 
128 (fragm.). 

Literatūra: Voigt, 1834, 16-17; Mierzynski, 1896, 121, 128-129; ASP, I, 67-68, 71. 

Tekstas iš: Mierzynski, 1896, 128. 


DIE LANDESORDNUNG 
DE5 HOCHMEI5STER5 KONRAD 
VON JUNGINGEN 


den 23. April 1394 


7. Alle weideler, pilweysen, schwartzkunstiger, wie solche gotvergesser 
heissen, sol man totten, wa man sie uberkomet nach erster vermanung, pen 
verlurst des rechtenus. 


7. Auch wollenn, gebiethenn wir, das alle Zauberer, Weydeler pilwittenn, 
Schwartzkonstler unndt wie diese Gotteslesterer mogenn genandt werden, alle 
sollen nach ernster vermahnung, umbgebracht, getodet, vnndt lebendig mit feuer 
verbrandt werden an allen orthen, woe man die khan undt mag bekommen. 


- 386 - 


DIDŽIOJO MAGISTRO KONRADO VON JUNGINGEN 1394 M. BALANDŽIO 23 D. POTVARKIS 





DIDŽIOJO MAGISTRO 
KONRADO VON JUNGINGEN 
POTVARKIS 


1394 balandžio 23 


7. Visus burtininkus, pilvo žynius, juoduosius magus, kad ir kaip tie visi 
bedieviai būtų vadinami, reikia žudyti, nesvarbu, kur jie būtų pagauti, po pirmo 
perspėjimo, be teisės atgailauti. 

7. Taip pat norime ir įsakome, kad visi kerėtojai, burtininkai, pilvo žyniai, 
juodieji magai, kad ir kaip tie visi Dievo niekintojai būtų vadinami, visi turi būti 
po pirmo perspėjimo užmušti, nužudyti ir gyvi ugnyje sudeginti visose vietose, 


kur tik juos galima ir įmanoma pagauti. 


Vertė VYTAUTAS BALAIŠIS 


— 387 — 


POPIEŽIAUS LEGATŲ 
PRANEŠIMAS 


Popiežiaus legatai, 1324 metais atvykę į Rygą, lapkričio mėnesį pasiuntė savo 
pasiuntinius į Vilnių. Grįžę į Rygą, pasiuntiniai papasakojo vizito rezultatus. Jų 
pasakojimo pagrindu 1324 metų lapkričio ar gruodžio mėnesį buvo parašytas 
pranešimas. 

Popiežiaus legatų ataskaita — svarbus šaltinis apie 1323-1324 metų Lietuvos 
pastangas pralaužti tarptautinę izoliaciją. Lietuvos valdantieji sluoksniai suprato, 
kad pagrindinė priemonė šiam tikslui pasiekti — krikštas. Ataskaitoje smulkiai 
aprašomas pasiuntinių susitikimas su Gediminu, Gedimino laiškų popiežiui ir 
kitiems adresatams parašymo aplinkybės. Sužinoję, kad Gediminas atsisako 
priimti krikštą, pasiuntiniai domėjosi, kokios tokio sprendimo priežastys, 
kalbėjosi su Gediminui artimais žmonėmis. Per šiuos pokalbius gauta informacija 
sudaro pagrindinę ataskaitos dalį. Ataskaita tiksliai atspindi to meto padėtį, 
nurodo pagrindinę Gedimino apostazijos priežastį - Vokiečių ordino inspiruotą 
rusų stačiatikių ir žemaičių opoziciją. Tai unikalus XIV amžiaus pirmosios pusės 
Lietuvos istorijos šaltinis. 

Popiežiaus legatų pranešimas saugomas Rygoje, Latvijos valstybiniame 
istorijos archyve. 


ALVYDAS NIKŽENTAITIS 


Popiežiaus legatų pranešime paminėtą Gedimino posakį apie vieną Dievą (tarsi 
ir lietuviai, ir krikščionys turį tą patį Dievą) galima įvairiai interpretuoti. Sunku 
patikėti, kad jis taip būtų pasakęs diplomatiniais sumetimais, norėdamas 
sušvelninti krikščionių požiūrį į lietuvių religiją. Tokiu atveju jis nebūtų pasakęs 
krikščionims baisių žodžių: „tepakrikštija mane velnias“. Kalbėdamas apie vieną 
Dievą, Gediminas tikriausiai turėjo galvoje lietuvių dangaus Dievą, kuris ir savo 
vardu, ir daugeliu požymių (tiesos saugotojas, likimo lėmėjas, šviečiančio dienos 
dangaus skliauto dievas) panašus į krikščionių Dievą (Deus) (Vėlius, 1986, 12- 
14). Galbūt tuo iš dalies gali būti paaiškinamas ir toks didelis daugelio lietuvių 
kunigaikščių tolerantiškumas kitoms religijoms, visų pirma krikščionybei. 

Įvairiai galima interpretuoti ir Gedimino posakį „tepakrikštija mane velnias“. 
Čia dar sunkiau patikėti, kad taip sakydamas Gediminas būtų turėjęs galvoje 


- 388 - 


POPIEŽIAUS LEGATŲ PRANEŠIMAS 





krikščionių piktąją dvasią. Tai būtų buvę nediplomatiška, o Gediminas norėjo 
taikiai gyventi su krikščionimis. Tikriausiai ir čia Gediminas paminėjo vieną iš 
lietuvių dievų, kurio vardu būdavo atliekamos lietuvių krikštynos. Tačiau 
popiežiaus pasiuntiniai šio dievo vardą perteikė savo sąvoka diabolus, kadangi 
velniais jie laikė visus kitų religijų dievus. 

Senąjį patriarchalinį bendruomeninį požiūrį atspindi ir Gedimino žodžiai, kad 
kiekvieną vyresnį už save jis esąs pasiryžęs laikyti tėvu, vienmečius - broliais, o 
jaunesnius - sūnumis (plg. lietuvių liaudies dainose panašia prasme vartojamas 
„brolelio“, „seselės“ sąvokas). 

Vienas kitas baltų mitologijos tyrinėtojas į šį šaltinį jau yra atkreipęs dėmesį 
(Lowmianski, 1976; Jurginis, 1976; Vėlius, 1986). 


NORBERTAS VĖLIUS 


Publikacijos: Napiersky, 1868, 44-48; LUB, VI, 477-483; LIŠ, I, 38-40 (liet. k.); Gedimino 
laiškai, 1966, 117-147 (lot., rusų ir liet. k.). 

Literatūra: Voigt, 1830, 366-376; Bonnell, 1862, 165-167; Napiersky, 1868, 42-43; Prochaska, 
1895; Chodynicki, 1914, 263-276; Friedrich, 1915, 58-74, 114-128; Forstreuter, 1928; 1962; 
Jakštas, 1936, 13-32; Spliet, 1953, 1-32; 1959, 1-17; Pamm, 1959, 192-208; IlamyTo, 1964; 
Wyrozumski, 1987; Nikžentaitis, 1987-1988; Rowell, 1993. 

Tekstas iš: Gedimino laiškai, 1966, 127—-129. 


NUNTIUM LEGATORUM PAPAE 
1324 


[...] Postea guesiuit rex, si sciremus, guid continebatur in litteris, guas domino 
apostolico, domino archiepiscopo et toti mundo destinasset. 

Respondimus, guod intencio litterarum fuit, guod vellet recipere fidem Christi 
et baptizari. 

Tunc ipse respondebat, guod non iussisset hoc scribere, sed si frater Bertoldus 
scripsisset, in capud suum redundaret. Sed si unguam habui in proposito, 
dyabolus me baptizaret. 

Postea affirmabat, guod vellet tenere dominum apostolicum pro patre, sicut 
scripsit, guia est antiguior me et tales tenebo sicut patres, et dominum archi- 
episcopum similiter pro patre teneo, guia est antiguior me, et gui sunt similes 


- 389 - 


KETURIOLIKTAS AMŽIUS 





mei, tenebo pro fratribus et minores me pro filiis et christianos facere deum suum 
colere secundum morem suum, ruthenos secundum ritum suum, polonos 
secundum morem suum et nos colimus deum secundum ritum nostrum, et 
omnes habemus ynum deum. [...] 


POPIEŽIAUS LEGATŲ PRANEŠIMAS 
1324 


[...] Po to karalius! paklausė, ar mes žinome, kas buvo parašyta laiškuose, 
kuriuos jis buvo paskyręs apaštališkajam viešpačiui?, ponui arkivyskupui? ir 
visam pasauliui. 

Atsakėme, kad laiškų mintis buvo ta, jog jis norįs priimti Kristaus tikėjimą ir 
krikštytis. 

Tada karalius atsakė, jog nebuvo liepęs to rašyti, tačiau, jei brolis Bertoldas* 
tai parašė, tai tegu savo galva ir atsako. „Bet jei kada nors galvojau apie tai, 
tepakrikštija mane velnias“. 

Paskui jis tvirtino, jog apaštališkąjį viešpatį jis norįs laikyti tėvu, kaip rašė, nes 
„jis yra vyresnis už mane; ir kitus tokius laikysiu tėvais, ir poną arkivyskupą 
panašiai laikysiu tėvu, nes jis yra vyresnis už mane; 0 tuos, savo vienmečius, 
laikysiu broliais; jaunesnius už save - sūnumis“; krikščionims jis leidžiąs savo 
Dievą garbinti pagal savo papročius, rusams pagal savo apeigas, lenkams pagal 
savo papročius, „o mes garbiname Dievą pagal savo apeigas, ir visi turime vieną 
Dievą“. [...] 


Vertė MARCELINAS ROČKA 


KOMENTARAI 


! Karalius - Lietuvos didysis kunigaikštis Gediminas. 

2 Apaštališkasis viešpats - popiežius Jonas XXII (išrinktas 1316 08 03, mirė 1334 12 04). 

3 Ponas arkivyskupas - Rygos arkivyskupas Frydrichas (1304-1341). 

* Brolis Bertoldas - pranciškonų ordino vienuolis, Gedimino pavedimu parašęs antrąjį jo 
laišką popiežiui. 


ALVYDAS NIKŽENTAITIS 


- 390 - 


RYGOS MIESTO TARYBOS 
LAIŠKAS LIUBEKUI 


Rygos miesto laiškas Liubekui priklauso vienam šaltinių kompleksui: 1323— 
1324 metų susirašinėjimui ir pasitarimams dėl Lietuvos krikšto. Laiške Liubekui 
rygiečiai norėjo išsklaidyti kryžiuočių šalininkų keliamas abejones dėl Gedimino 
laiškų autentiškumo. Laiške gana plačiai aprašomas Vokiečių ordino pasiuntinių 
vizitas pas Lietuvos didįjį kunigaikštį Gediminą 1323 metų spalio 2 dieną 
sudarytos taikos sutarties išvakarėse. Nurodoma, kad Gediminas prisipažino 
rašęs laiškus Hanzos miestams, popiežiui. Plačiai aprašomi kryžiuočių savivalės 
aktai po taikos su Lietuva sudarymo, parodomi kryžiuočių veiksmai siekiant 
nutraukti šią sutartį. Šis dokumentas patvirtina pagrindinę kitų šaltinių nuro- 
domą priežastį, dėl kurios žlugusios Lietuvos pastangos krikštytis, - agresyvius 
kryžiuočių veiksmus. 

Nėra tikslių duomenų, kada laiškas buvo parašytas. Apytikrės datavimo ribos 
- po 1323 metų spalio 16 dienos (nes minimas tos dienos Varmės vyskupo 
Eberhardo laiškas tikintiesiems) ir prieš 1324 metų lapkričio mėnesį (tada į Vilnių 
atvyko popiežiaus pasiuntiniai, apie kurių laukiamą vizitą laiške rašoma). 

Yra išlikęs apie tą patį metą darytas laiško nuorašas, saugomas Latvijos 
valstybiniame istorijos archyve. 


ALVYDAS NIKŽENTAITIS 


Gedimino posakis „o ką aš turiu savo širdyje, tai žino tik Dievas ir aš“ 
neabejotinai tikras, nes jis, kaip teigia Rygos miesto taryba, buvo pasakytas 
Livonijos ir Estijos žemių valdovų pasiuntinių akivaizdoje. Tik neaišku, kokį 
dievą Gediminas taip sakydamas turėjo galvoje. Krikščionys jį suprato savaip — 
krikščioniškai. Tačiau, kaip žinome, Gediminas nebuvo išsižadėjęs savo dievų 
ir vėliau griežtai atsisakė krikštytis. Todėl tikėtina, kad jis pasinaudojo senojo 
lietuvių dangaus Dievo vardo panašumu su krikščioniškuoju ir, diplomatiškai 
ji paminėdamas, pelnė krikščionių pasiuntinių palankumą, o pats liko ištikimas 
savo seniesiems dievams. Šitokią interpretaciją paremia ir jo atsakymas 
popiežiaus pasiuntiniams (žr. p. 389-390). 


NORBERTAS VĖLIUS 


—391-— 


KETURIOLIKTAS AMŽIUS 





Publikacijos: Napiersky, 1868, 38—41; LUB, VI, 472-474; Gedimino laiškai, 1966, 147-165 (lot., 
rusų ir liet. k.). 

Literatūra: Voigt, 1830, 366-376; Prochaska, 1895; Forstreuter, 1928; Jakštas, 1936, 13-32; 
Spliet, 1953, 1-32; IamyTo, 1964; Wyrozumski, 1987; Nikžentaitis, 1987-1988; Rowell, 1993. 

Tekstas iš: Gedimino laiškai, 1966, 149. 


EPISTOLA SENATUS URBIS RIGAE 


AD LUBECUM 
c. 1324 


[...] Oui nuncii cum ad presenciam dicti regis peruenerunt cum litteris suis 
antedictis, guibus perlectis et examinatis coram universis nunciis, guare rex 
recognouit publice sigillum litteris appensum esse suum et articulos in ipsis 
litteris conscriptos ex ore suo perlatos. Rursum, rex reguisitus, si secundum 
predictos articulos se regere vellet, respondit, guando legati domini pape ad me 
venerint, guorum aduentum prestulor desiderio summo, guod in corde meo 
habeo, hoc deus scit et ego; et sic singulos articulos in ipsis litteris scriptos adeo 
firmauit rationibus, prout dictorum nunciorum ab ipso rege reuersorum 
vniuersitas se [...] testabatur. [...] 


RYGOS MIESTO TARYBOS 


LAIŠKAS LIUBEKUI 
apie 1324 


[...] Kai tie pasiuntiniai! nuvyko pas minėtąjį karalių? su jo laiškais?, apie 
kuriuos kalbėjome anksčiau, ir po to, kai jie buvo perskaityti ir sutikrinti visų 
pasiuntinių akivaizdoje, karalius viešai pripažino, kad prie rašto prikabintasis 
antspaudas yra jo, taip pat [pripažino] savo paties padiktuotus straipsnius, kurie 
buvo surašyti laiškuose. Ir vėlei karalius, paklaustas, ar jis stengsis vadovautis 
minėtaisiais straipsniais, atsakė: „Tegul atvyksta pas mane Viešpaties Popiežiaus 
legatai, kurių pasirodymo laukiu su didžiausiu nekantrumu; o ką aš turiu savo 
širdyje, tai žino tik Dievas ir aš“. Ir taip kiekvieną tų laiškų straipsnį jis įtikinamai 


= 292 


RYGOS MIESTO TARYBOS LAIŠKAS LIUBEKUI 





pagrindė savosiomis mintimis — tai paliudijo visi minėtieji iš to karaliaus grįžę 
pasiuntiniai. [...] 


Vertė MARCELINAS ROČKA 


KOMENTARAI 


1 Tie pasiuntiniai - Vokiečių (ir Livonijos) ordino pasiuntiniai, kurie 1323 metų spalio 2 dieną 
sudarė taiką tarp Lietuvos ir Vokiečių ordino. 

2 „pas minėtąjį karalių... - pas Lietuvos didįjį kunigaikštį Gediminą (1316-1341). 

3 „.su jo Iniškais... - kalbama apie 1323 metų gegužės 26 dienos Gedimino laiškus Hanzos 
miestams bei pranciškonų ir dominikonų ordinų vienuoliams. 


ALVYDAS NIKŽENTAITIS 


=593— 


TRUMPOJI SILEZIJOS KRONIKA 


Henrikavo cistersų analai, arba Trumpoji Silezijos kronika (Breve Chronikon Silesiae), 
apima 970-1410 metų įrašus (SRP, I, 249; MPH, III, 700-704). Jie išliko dviejuose 
XIV ir viename XV amžiaus rankraštyje (MPH, III, 699). Tai nevienalytis, 
sudarytas iš kelių dalių kūrinys. Plačiausia dalis - 1238-1317 metų įvykių 
aprašymas ir 1315-1326 metų aprašymo papildymas (MPH, III, 701-704). 
Viename rankraščių yra dar trys papildomi 1386-1410 metų įrašai (MPH, III, 
704). Mūsų aptariama analų vieta yra 1315-1326 metų papildymo paskutinis, 
t. y. 1326 metų, įrašas. Jo informaciją patvirtina tų pačių metų įrašai čekų 
Pranciškaus Prahiškio ir BenešoVeitmiliškio kronikose, o pastarieji autoriai gavo 
informaciją iš pirmųjų lūpų (Prameny, 1884, 399, 480). 


EDVARDAS GUDAVIČIUS 


Trumposios Silezijos kronikos autorius perdėtai vaizduoja lietuvių žiaurumus, 
norėdamas prieš juos nuteikti krikščionis ir pateisinti kryžiuočių ekspansiją, nors, 
antra vertus, žiaurumu anuo metu, matyt, pasižymėjo tiek viena, tiek kita 
kovojanti pusė. Tai veikiau kovos įkarštyje prasiveržęs įtūžis, o ne religijos 
sankcionuotas sakralinis aktas. Su religija sietinas nebent ateities spėjimas iš to, 
kaip teka belaisvio kraujas. Kaip yra nurodęs Herodotas, belaisvius dievams 
aukodavo rytiniai baltų kaimynai skitai (/Įosaryp, Kanxucro8, Illumosa, 1982, 
122-123). Iš dvikovos su belaisviu rezultato apie karo sėkmę spėdavo germanai 
(Tacitas, 1972, 10-11). Apie tokį paprotį užsimenama ir kituose baltų mitologijos 
šaltiniuose. 


NORBERTAS VĖLIUS 


Publikacijos: SRP, I, 249; MPH, III, 700-704; Mierzynski, 1896, 69 (fragm.); Mannhardt, 
1936, 116 (fragm.). 

Literatūra: Zeissberg, 1873, 116; MPH, III, 699-700. 

Tekstas iš: SRP, I, 249. 


—394— 


TRUMPOJI SILEZIJOS KRONIKA 





BREVE CHRONIKON SILESIAE 
1326 


Anno domini MCCCXXVI Litwanorum exercitus, de terra sua egressus, cum 
conductu regis Cracovie, Vlodezlai, cognomento Locket, intraverunt dyocesim 
Lubucensem, et ibi et alias magnam multitudinem hominum christianorum, 
virorum ac mulierum, captivam duxerunt, et miserabiliter tractaverunt; nam 
mulieres et virgines stupraverunt, pregnantes cum suis fetibus transfixerunt, 
guibusdam guttura preciderunt et divinaciones suas exercuerunt, guam plures 
eciam diversis modis occiderunt, religuos vero, vinctis manibus et decem vel 
pluribus pariter copulatis et caldaribus et aliis diversis rebus ad colla ipsorum 
suspensis, ad terram suam miserabiliter abduxerunt. 


TRUMPOJI SILEZIJOS KRONIKA 
1326 


1326 Viešpaties metais lietuvių kariuomenė, išėjusi iš savo šalies, Krokuvos 
karaliaus Vladislovo, vadinamojo Lokietkos, vedama įžengė į Liubeko vyskupiją, 
ten ir kitur didelę daugybę krikščionių, vyrų ir moterų, kaip belaisvius išsivedė 
ir elgėsi be pasigailėjimo: moteris ir merginas žagino, nėščias kartu su jų vaisiais 
subadė, kai kuriems perpjovė gerkles ir taip spėjo ateitį, daugelį įvairiais būdais 
nužudė, o visiems kitiems surišo rankas ir, dešimtį ar daugiau sujungę drauge, 
užkabinę ant kaklų krepšius ir kitus įvairius daiktus, išsivedė vargšus į savo 
šalį. 


Vertė LEONAS VALKŪUNAS 


- 395 - 


LIETUVOS DIDŽIOJO KUNIGAIKŠČIO 
GEDIMINO PREKYBOS SUTARTIS 
SU ORDINU 


Ši sutartis yra Lietuvos ir Livonijos prekybinius santykius reguliuojantis aktas. 
Ji buvo sudaryta sustiprėjus lietuvių kovai su Vokiečių ordinu, todėl laikytina 
Lietuvos diplomatijos pergale. Sutartyje nebuvo numatyta nutraukti karo 
veiksmų, tačiau susitarta dėl plataus taikos ruožo tarp Vilniaus ir Rygos, kuriame 
abiejų susitariančiųjų šalių pirkliams garantuojama keliavimo laisvė ir saugumas. 
Šio ruožo puldinėti neturėjo teisės nei Lietuva, nei Livonijos ordinas. Dauguvos 
upė kartu su intakais buvo paskelbta laisva visiems Lietuvos ir Livonijos 
pirkliams. Sutartis buvo sudaryta dešimčiai metų. Ją pasirašant, be Lietuvos 
valstybės ir Livonijos ordino, dalyvavo Polocko bei Vitebsko kunigaikščiai. 

Išlikęs to meto sutarties nuorašas saugomas Rygoje, Latvijos valstybiniame 
istorijos archyve. 


ALVYDAS NIKŽENTAITIS 


Sutartyje sakoma, kad sudarę taikos sutartį lietuviai „atliko savo šventąsias 
apeigas“. Tai liudija ritualų svarbą senojoje lietuvių religijoje. Kad tai buvo 
religinės apeigos (ritualai), rodo jų vadinimas šventosiomis. 


NORBERTAS VĖLIUS 


Publikacijos: Napiersky, 1868, 67-69; Hohlbaum, 1879, Nr. 628; Gedimino laiškai, 1966, 187— 
196 (vok., rusų ir liet. k.) ir kt. 

Literatūra: TuxomMupos, 1877; Goetz, 1916, 355; Ivinskis, 1934, 50; Sideravičius, 1964, 219; 
Wyrozumski, 1987; Nikžentaitis, 1987-1988; Rowell, 1993, 

Tekstas iš: Gedimino laiškai, 1966, 195. 


- 396 - 


LIETUVOS DIDŽIOJO KUNIGAIKŠČIO GEDIMINO PREKYBOS SUTARTIS SU ORDINU 





HANDELSVERTRAG ZWISCHEN 
GEDIMINAS UND DEM ORDEN 
den 1. November 1338 


[...] Desse vrede is ghemaket na Ghodes bort dusent jar drehundert jar unde 
aghtendertigh jar, in alle Ghodes hilleghe daghe, van vulbort des mesters unde 
des lantmarscalkes unde vele anderer bedere unde des rades van der Ryghe, de 
hirup hebbet dat cruce ghekusset, unde van vulbort des koninghes van Lettowen 
unde siner kindere unde alle siner boyarlen, de oc ere hilligh hirup hebben 
ghedan, unde mit vulbort des biscopes van Ploscowe, des koninghes unde des 
stades van Ploscowe unde des koninghes van Vytebeke unde des stades van 
Vitebeke, de alle uppe dessen vorebenomeden vrede dat cruce hebben ghekusset. 
Desse vrede scal waren theyn jar unghebroken. 


GEDIMINO PREKYBOS SUTARTIS 


SU ORDINU 
1338 lapkričio 1 


[...] Toji taika sudaryta tūkstantis trys šimtai trisdešimt aštuntaisiais Dievo 
gimimo metais, Visų Šventųjų dieną!, magistro?, krašto maršalkos ir daugelio 
kitų kilmingųjų, taip pat Rygos miesto tarybos sutikimu; jie tuo reikalu pabučiavo 
kryžių; ir Lietuvos karaliaus“, jo vaikų bei visų jo bajorų sutikimu; jie tuo reikalu 
taip pat atliko savo šventąsias apeigas; ir Polocko vyskupo, Polocko karaliaus* ir 
miesto, Vitebsko karaliaus? ir miesto sutikimu; jie, patvirtindami minėtąją taikos 
sutartį, visi pabučiavo kryžių. 

Šios taikos nepertraukiamo galiojimo laikas - dešimt metų. 


Vertė MARCELINAS ROČKA 


— 397 — 


KETURIOLIKTAS AMŽIUS 





KOMENTARAI 


Visų šventųjų diena - lapkričio 1 diena. 

Magistras — Livonijos ordino magistras Eberhardas von Munheim (1328-1340). 

Lietuvos karalius — Gediminas, Lietuvos didysis kunigaikštis. 

Polocko karalius - Gedimino brolis Vainius (?-13427). 

Vitebsko karalius — 1341 metais Vitebsko valdovas buvo Lietuvos didysis kunigaikštis 
Algirdas (1345-1377). Ar 1338 metais jis sėdėjo Vitebske, nežinoma. 


ALVYDAS NIKŽENTAITIS 


- 398 - 


PRANEŠIMAS APIE TAI, 
KAIP 1345 METAIS KĘSTUTIS 
UŽĖMĖ VILNIŲ 


Žinutėje kalbama apie Lietuvos valdovo Jaunučio nuvertimo ir Algirdo 
įsigalėjimo Lietuvos didžiojo kunigaikščio soste aplinkybes, veikiausiai žiemą 
iš 1344-ųjų į 1345 metus. Šiai informacijai istorinėje literatūroje lig šiol buvo skirta 
pernelyg mažai dėmesio, nors joje pateikti duomenys daug kur nesutampa su 
kitų šaltinių informacija. Minėtas šaltinis yra vienintelis, kuriame nurodoma, 
kad sąmoksle prieš Jaunutį tiesiogiai dalyvavo Gedimino žmona - Kęstučio bei 
Jaunučio motina. Istoriografijoje tradiciškai ji yra laikoma Jaunučio šalininke, 
padėjusia užimti Algirdo pirmtakui Lietuvos valdovo sostą. Šaltinyje pirmą kartą 
atvirai kalbama apie Kęstučio kovas su dėdėmis. Jeigu tai iš tikro buvo, prie 
tokių galėtume priskirti nebent Gedimino brolį Teodorą, veikusį XIV amžiaus 
septintajame dešimtmetyje Kijeve. Galbūt žinutės autorius terminą patruus vartojo 
ir platesne prasme, turėdamas omenyje ir kitus Kęstučio giminaičius. Prie tokių, 
aktyviai pasipriešinusių Algirdo, Kęstučio ir juos rėmusio Liubarto sąmokslui, 
galima priskirti kunigaikštį Narimantą. Nors šaltinio informacija, neatitinkanti 
kitų šaltinių duomenų, vertintina atsargiai, ji neatmestina dėl į ją įterptų tam 
tikrų realistinių mitologijos detalių. 

Žinutė paimta iš Karaliaučiaus Karališkosios bibliotekos formuliarų knygos 
Nr. 101. Pirmas ją paskelbė Johannesas Voigtas (CDP, VI 2-3,nr. 2), oišjo leidinio 
— Wilhelmas Mannhardtas (Mannhardt, 1936, 128). 


ALVYDAS NIKŽENTAITIS 


Šaltinis neabejotinai autentiškas. Gyvulio kraujas buvo svarbus įvairiuose 
lietuvių ritualuose. Pavyzdžiui, didysis kunigaikštis Kęstutis, kaip rašoma 
Dubnicos kronikoje, jaučio krauju 1351 metais sutvirtino lietuvių ir vengrų taikos 
sutartį. 


NORBERTAS VĖLIUS 


- 399 - 


KETURIOLIKTAS AMŽIUS 





Publikacijos: CDP, VI, 2-3, nr. 2; Mannhardt, 1936, 128. 
Literatūra: Prochaska, 1930; Nikžentaitis, 1989. 
Tekstas iš: Mannhardt, 1936, 128. 


BERICHT ŪBER DIE EINNAHME WILNAS 


DURCH KINSTUTTE IM J. 1345 
1345 


Regressus (scil. Kynstutus) - versus Litwaniam castrum Wille dictum, fugatis 
suis patruis de eodem, cum matre cepit et a Litwanis dictorum patruorum 
suorum vasallis congregatis in unum fidelitatis extorsit omagium et ex eis 
guibusdam hoc sibi sponte prestantibus juxta morem et ritum suum cum 
aspersione sangwinalis animalis mactati constrinxit eosdem; nec est clara 
noticia, guo devenit rex precipuus. [...] 


PRANEŠIMAS APIE TAI, KAIP 1345 METAIS 


KĘSTUTIS UŽĖMĖ VILNIŲ 
1345 


Grįždamas (aišku, Kęstutis) atgal į Lietuvą drauge su motina, užėmė Vilniaus 
pilį, išvaikęs iš ten savo dėdes. Subūręs krūvon savo dėdžių vasalus iš Lietuvos, 
privertė juos tapti jam ištikimais. Kai kuriuos iš jų, tuos, kurie stojo prieš jo 
valią, pagal savo paprotį bei nuostatą apšlakstęs papjauto gyvulio krauju, surišo. 
Nėra tikrų žinių, kur nuvyko šaunusis karalius. [...] 


Vertė DAIVA MAŽIULYTĖ 


— 400 — 


DUBNICOS KRONIKA 


Dubnicos kronikos (Chronicon Dubnicense) autorius nėra žinomas. Kai kurie 
tyrinėtojai mano, kad tai Jonas Skaitytojas (Jan Lector), tačiau ši versija istorio- 
grafijoje neįsigalėjo. Iš Kronikos teksto galima spėti autorių buvus vengrą, 
Vengrijos karaliui Liudvikui artimą žmogų, gal pranciškonų ordino vienuolį. 
Daugelyje vietų autorius kalba pirmuoju asmeniu, Kronikoje yra nemaža 
tiesioginio įvykių vertinimo, ir tai rodo autorių buvus aprašomų įvykių am- 
žininką. 

Dubnicos kronikos pagrindą sudaro iš ankstesnių Simono Kezos, Jono Kikule- 
viečio, Budos kronikų paimti duomenys. Iš viso šio kompiliacinio darbo išsiskiria 
1345-1355 metų įvykių aprašymas. Tarp kitų įvykių šioje dalyje minimas ir 1351 
metų Vengrijos bei Lenkijos karalių žygis prieš lietuvius. Dubnicos kronikoje gana 
plačiai aprašytos Lietuvos didžiojo kunigaikščio Kęstučio derybos su Vengrijos 
karaliumi Liudviku. Iš Kronikos teksto netgi galima bandyti rekonstruoti 
neišlikusią Vengrijos ir Lietuvos sutartį. Pasak kronikininko, Vengrijos karalius 
Liudvikas pažadėjo, jei Lietuva priimtų krikštą, gauti Kęstučiui iš popiežiaus 
karaliaus karūną, įkurti atskirą Lietuvos metropoliją, ginti Lietuvą nuo priešų ir 
netgi grąžinti lietuviams kryžiuočių užgrobtas žemes. Už visa tai Lietuva turėjo 
padėti Liudvikui jo kovoje su Vengrijos karalystės priešais. 

Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Kęstučiui sulaužius priesaiką, šie Vengrijos 
planai žlugo. 


ALVYDAS NIKŽENTAITIS 


Dubnicos kronikoje esantis Vengrijos karaliaus Liudviko ir Lietuvos didžiojo 
kunigaikščio Kęstučio sudarytos taikos sutvirtinimo aprašymas - vienintelis 
tekstas, rodantis, kokie ritualai tokių įvykių proga būdavo atliekami. Šis ritualas 
lietuvių religijos tyrinėtojų detaliau dar tebėra neištirtas. Jo analizę, kaip jau yra 
pastebėta (Vėlius, 1986), komplikuoja visų pirma dvi aplinkybės: Kęstutis nebuvo 
vienintelis Lietuvos valdovas (valdė kartu su Algirdu), be to, sudarytosios taikos 
jis nesilaikė. Tai galėjo atsiliepti ir šio ritualo pobūdžiui. Vis dėlto iš aprašymo 
matyti, kad tai karališkasis ritualas (jį atlieka pats valdovas, be to, aukojamas 
raguotis, kuris indoeuropiečių religijoje paprastai rodo sąsają su karaliumi). 
Tačiau Kęstutis ir Liudvikas taikos sudarymo metu buvo ne tik savo kraštų 


— 401 — 


KETURIOLIKTAS AMŽIUS 





valdovai, bet ir karo vadai. Tai galėjo atsiliepti aukojamo gyvulio spalvos 
parinkimui (aukojamas žalas jautis — asociacija su kraujo spalva). Iš aprašymo 
galima suvokti, kad Kęstutis buvo įpratęs atlikinėti tokius ritualus (sviesdamas 
peilį, jis lengvai pataiko į vidurinę jaučio gyslą). Vadinasi, lietuvių, kaip ir kitų 
indoeuropiečių (hetitų, indų, graikų), religijose kai kuriuos ritualus atlikinėdavo 
patys valdovai, o ne žyniai. Galbūt, Kęstučiui ir Algirdui pasidalijus valdžią, 
Kęstučiui teko visų pirma juridinė ir maginė, o Algirdui - karinė valdžia. Kronikoje 
aprašomo ritualo tikslas (taikos sutarties sutvirtinimas), atlikėjas (valdovas) ir 
aukojamo gyvulio pasirinkimas (jautis) leidžia manyti, kad buvo aukojama 
dievui, kuris laikomas valdovo globėju, taikos sutarčių saugotoju. Šis aprašymas 
baltų mitologijos tyrinėtojų dar mažai tepanaudotas (Brūckner, 1904; Klimas, 
1919; Pisani, 1950; Jurginis, 1976; Vėlius, 1986). 


NORBERTAS VĖLIUS 


Publikacijos: Florianus, 1884, 161; Mierzyūski, 1896, 76 (fragm.); Mannhardt, 1936, 118-119 
(fragm.). 

Literatūra: Mierzynski, 1896, 73-79; Būga, 1907; Chodynicki, 1914, 282-284; Paszkiewicz, 
1925, 157-160; Kučinskas, 1938, 128-131; Jovaišas, 1976; Jurginis, 1976, 47-49. 

Tekstas iš: Florianus, 1884, 161. 


CHRONICON DUBNICENSE 
1351 


Et in festo assumpcionis beate virginis venit Kestutus ad tentorium regis 
Hungarie, videntibus cunctis, fedus superius exaratum iuramento Lithwanico 
isto modo confirmavit, guod fecit adducere unum bovem rubei coloris et ligari 
super duas stipites, et arripiens cultrum Lithwanicum proiecit in bovem et tetigit 
ipsum in vena mediana et statim sanguis emanavit largissime, de guo sanguine 
ipse et omnes Litwani manus et facies perunxerunt, clamantes Lithwanice: 
„Rogachina roznenachy gospanany“, guod interpretatur: Deus ad nos et animas, 
cornutum respice, iuramentum per nos promissum hodie persolutum. Et his 
dictis caput bovis amputavit et in tantum a collo separavit, guod ipse Kestutus 
et alii Lithwani, ibidem existentes per illam divisionem colli et capitis ipsius 
bovis tribus vicibus transierunt. 


— 402 — 


DUBNICOS KRONIKA 





DUBNICOS KRONIKA 
1351 


Per Palaimintosios Mergelės Ėmimo į dangų šventę! Kęstutis atvyko prie 
Vengrijos karaliaus? palapinės ir, visiems matant, šitaip lietuvių papročiu 
priesaika sutvirtino anksčiau surašytą sutartį: liepė atvesti žalą jautį, viršuje 
pririšti du baslius ir, pačiupęs lietuvišką peilį, sviedė į jautį, pataikydamas į 
vidurinę gyslą. Tučtuojau labai smarkiai ištryško kraujas, jis pats ir visi lietuviai 
tuo krauju išsitepė rankas ir veidus, lietuviškai šaukdami: „Rogachina roznenachy 
gospanany““. Tai reiškia: „Dieve, dėl mūsų ir mūsų sielų pažvelk į raguotį. 
Šiandien įvykdoma mūsų žadėtoji sutartis“. Sulig tais žodžiais jis nupjovė jaučiui 
galvą ir atskyrė nuo kaklo taip, kad Kęstutis ir kiti ten buvusieji lietuviai per tą 
tarpą tarp jaučio ir jo galvos tris kartus paeiliui perėjo. 


Vertė DALIA DILYTĖ 


KOMENTARAI 


1 Palaimintosios Mergelės Ėmimo į dangų šventė - Žolinė, rugpjūčio 15 diena. 

2 Vengrijos karalius - Liudvikas I, 1342-1382 metais jis Vengrijos, nuo 1370 metų - ir Lenkijos 
karalius. 1345 metais Liudvikas I dalyvavo Vokiečių ordino žygyje į Lietuvą. 

3 Kęstučio priesaikos žodžiai ligi šiol neiššifruoti. 


ALVYDAS NIKŽENTAITIS 


— 403 — 


HENRIKAS DYSENHOFENIETIS 
apie 1300-1376 


HENRICUS DE DIESSENHOVEN 


Henrikas Dysenhofenietis (Henricus de Diessenhoven) - XIV amžiaus vokiečių 
kronikininkas. Gimė Turgau mieste. Šeima buvo susijusi su grafų Habsburgų 
gimine. Kronikininko tėvas Jonas, tarnavęs Friedricho Gražiojo (Friedrich der 
Schėne) dvare, turėjo didelę įtaką sūnaus karjerai. 1322 metais Henrikas 
Dysenhofenietis kartu su tėvu nuvyko į Avinjoną, tuometinę popiežių rezidenciją. 
Čia būsimasis kronikininkas baigė teisės studijas. 

1341 metais Henrikas Dysenhofenietis tapo popiežiaus kapelionu, buvo 
paskirtas Konstanco kanauninku, jam buvo suteiktas teologijos daktaro laipsnis. 
1373 metų rašytiniuose šaltiniuose jis vadinamas ir teisės mokslų daktaru (doctor 
decretorum). 

Pagrindinis Henriko Dysenhofeniečio darbas - Bažnyčios istorija, arba kronika 
(Historia ecclesiae sive chronicon), apimanti 1316-1361 metus. Šiuo darbu Henrikas 
Dysenhofenietis pratęsė savo pirmtako Ptolemėjo Luko (Ptolemaeus von Lucca) 
Bažnyčios istoriją, kurioje įvykių aprašymas baigiamas 1313 metais. Manoma, kad 
Kronika buvo pradėta rašyti 1345 ar 1346 metais. Iš pradžių (1316-1333 metų) 
aprašymas glaustas, nuo 1334 metų dėstoma plačiau. Kronikininkas įvykius 
vertina gana objektyviai. Ypač plačiai aprašomi įvykiai, susiję su Turgau ir 
Konstancu. 


ALVYDAS NIKŽENTAITIS 


Henrikas Dysenhofenietis aprašo tą patį įvykį kaip ir Dubnicos kronikos autorius 
bei Peteris Suchenwirtas — Vengrijos karaliaus Liudviko ir Lietuvos didžiojo 
kunigaikščio Kęstučio taikos sutartį bei Kęstučio priesaiką laikytis šios sutarties. 
Priesaika aprašoma remiantis liudijimu kario, dalyvavusio žygyje į Lietuvą ir 
viską mačiusio. Todėl tai patikimas šaltinis. Iš esmės priesaika aprašoma taip 
pat kaip ir Dubnicos kronikoje, nors yra ir kai kurių nesutapimų. Dubnicos kronikoje 
Kęstutis pats prakerta jaučio gyslą ir nupjauna jam galvą, o čia tai atlikti liepia 
kažkam kitam. Labai reikšminga, kad šiame šaltinyje priesaikos veiksmai yra 
motyvuojami. Gyslos prakertamos todėl, kad iš kraujo tekėjimo būtų galima 


—- 404 — 


HENRIKAS DYSENHOFENIETIS 





nuspėti ateitį, o galva jaučiui nupjaunama norint parodyti, kad šitaip atsitiks 
tam, kuris nesilaikys priesaikos. Spėti ateitį iš kraujo tekėjimo buvo įprasta ne tik 
baltų, bet ir jų kaimynų kraštuose. 


NORBERTAS VĖLIUS 


Publikacijos: SRP, III, 420; Boehmer, 1868, 82-83; Mierzynski, 1896, 79-80 (fragm.); 
Mannhardt, 1936, 119 (fragm.). 

Literatūra: Boehmer, 1868, XI-XX; Mierzynski, 1896, 79-80; Vildhaut, 1900; Jacob, 1952, 
58-59; Dąbrowski, 1964, 179 ir kt. 

Tekstas iš: SRP, III, 420. 


HISTORIA ECCLESIAE SIVE 


CHRONICON 
112351 


Item predicto anno, (13)51 anno in die assumptionis s. Mariae rex Ludewicus 
Ungariae una cum rege Krachofiae et cum suis armatis contra regem Litowiae 
progressi fuerunt; sed rex Litowiae cum ipsis convenit, guod fidem Christi 
susciperet cum suis et in suo regno permaneret in pace. Et facta est haec promissio 
per regem cum tali juramento: accepit enim bovem et in praesentia regis Ungariae 
et suorum fecit bovi duas venas incidi in collo, et, si sanguis ferventer exiret, 
bonum esse indicium futurorum; et largiter fuit sanguis effusus. Tunc rex 
Litowiae bovem fecit decollari et inter bovis caput et corpus progrediens juravit, 
sic sibi contingi, si promissa non servaret. [...] Haec miles mihi retulit, gui 
praedictis praesens fuit, nominatus de Sternegge. 


— 405 — 


KETURIOLIKTAS AMŽIUS 





BAŽNYČIOS ISTORIJA, 
ARBA KRONIKA 
1351 


Taip pat minėtais 1351 metais Švč. Marijos Ėmimo į dangų dieną! Vengrijos 
karalius Liudvikas drauge su Krokuvos karaliumi? ir savo kariais buvo išžygiavęs 
prieš Lietuvos karalių?. Tačiau Lietuvos karalius su jais susitarė, kad jis su 
saviškiais priims Kristaus tikėjimą ir ramiai pasiliks savo karalystėje. Karalius 
pažadėjo šitaip prisiekdamas: paėmė jautį ir Vengrijos karaliaus bei saviškių 
akivaizdoje liepė įkirsti jaučiui dvi kaklo gyslas, ir, jei stipriai švirkš kraujas, 
būsiąs geras ateities ženklas. Kraujas ištryško plačiai. Tuomet Lietuvos karalius 
liepė nupjauti jaučiui galvą ir, žengdamas tarp jaučio galvos ir kūno, prisiekė, 
kad taip teatsitinką jam, jei nesilaikysiąs pažado. [...] Man šitai papasakojo ten 
dalyvavęs karys, vardu de Sternegge. 


Vertė DALIA DILYTĖ 


KOMENTARAI 


1 Švč. Marijos Ėmimo į dangų diena - rugpjūčio 15 diena, Žolinė. 

Krokuvos karalius - taip buvo vadinami Lenkijos valdovai. Šiuo atveju šaltinis mini karalių 
Kazimierą (valdė 1333-1370). 

3 Lietuvos karalius - Trakų kunigaikštis Kęstutis. 


ALVYDAS NIKŽENTAITIS 


— 406 — 


HENRIKAS HERFORDIETIS 
XIV a. I pusė-1370 


HENRICUS DE HEREFORDIA 


Apie Henriką Herfordietį (Henricus de Herfordia) duomenų maža. XIV amžiaus 
ketvirtajame dešimtmetyje jis įstojo į Mindeno dominikonų vienuolyną. Mirė 
1370 metais Mindene. Išgarsėjo teologiniais ir filosofiniais traktatais. Parašė 
veikalą Atmintiniausių įvykių sąvadas, arba kronika (Liber de rebus memorabilioribus 
sive Chronicon). Įvykiai čia dėstomi nuo pasaulio sukūrimo iki 1355 metų. Tai 
kompiliacinis darbas, tačiau gana vertingas. Jame panaudota nemaža įvairių 
šaltinių, tarp jų ir dingusi Brandenburgo kunigaikščių kronika (Cronica principum 
de Brandenborgh). Autoriui buvo žinomi daugelis to meto šaltinių, ir jis jais 
naudojosi. Todėl Kronika — vienas reikšmingiausių XIV amžiaus pirmosios pusės 
Europos istorinių veikalų. Henrikas Herfordietis gerai išmanė to meto Europos 
politinius santykius. Tai atsispindi ir mūsų spausdinamoje ištraukoje. Kronikos 
autorius nurodė 1326 metų Brandenburgo žygio priežastis, lietuvių ir lenkų 
pasiruošimą tam žygiui ir jo eigą. Šio žygio inspiratoriumi pagrįstai laikomas 
popiežius Jonas XXII. 


ALVYDAS NIKŽENTAITIS 


Kaipjau anksčiau minėta, belaisvius dievams aukodavo rytiniai baltų kaimynai 
skitai; iš dvikovos su belaisviu rezultato apie karo sėkmę spėdavo germanai. 
Apie karo sėkmės būrimą iš to, kaip teka belaisvio kraujas, kalba net keli baltų 
religijos ir mitologijos šaltiniai. Henriko Herfordiečio Kronikoje tai aprašoma su 
konkrečiomis detalėmis, kurias galėjo žinoti tik šio būrimo liudytojai. Todėl nėra 
pagrindo abejoti aprašomų faktų tikrumu. 


NORBERTAS VĖLIUS 


Publikacijos: Potthast, 1859; Toeppen, 1861, 242-243 (fragm.); Mierzynski, 1896, 69 (fragm.); 
Mannhardt, 1936, 115-116 (fragm.). 

Literatūra: Mierzynski, 1896, 69; Vildhaut, 1900; Mannhardt, 1936, 115-116 ir kt. 

Tekstas iš: Toeppen, 1861, 242-243. 


— 407 — 


KETURIOLIKTAS AMŽIUS 





LIBER DE REBUS MEMORABILIORIBUS 


SIVE CHRONICON 
1355 


Ouartodecimo anno Rodulfi regnum Polonorum per marchiones de 
Brandenborch destruitur et desolatur. Sane marchiones Brandenburgenses cum 
Polonis vicinis suis bella pervicacia viribus magnis et freguenter agentes, 
tandemgue regnum Polonorum potenter ingredientes, invalescebant. Regem 
eorum in regno suo, in domo sua, guin et in lecto suo preoccupantes, interime- 
bant. Regnum totum igne ferrogue vastantes et ubigue desolantes, destruebant. 
Civitates, opida, castra, villas et terras sibi propinguiores abrapiebant et pro se 
perpetuojure belli possidenda tenebant. Una terrarum illarum fuit Prucia, ubere 
gleba, opibus et urbibus insignibus plurimis dives et populosa, habens in 
longitudine guasi 60 miliaria Theutonica, gue faciunt miliaria Lombardica guasi 
300. Hanc cruciferi de domo Theutonica, guasi metis suis conterminam, per 
tempora multa desiderantes et guerentes amicabiliter obtinere et possidere, 
ipsam tandem a marchionibus dictis, jam dudum ejus possessoribus, emunt 
pecunia magna valde. Ouam pecuniam pro terris aliis, civitatibus, urbibus, 
villis, fluviis, pascuis et hujusmodi ceteris cum juribus suis, gue marchiones 
emerant, melius pro Marchia situata, dicti cruciferi persolventes, Pruciam pleno 
jure possidere videntur, guamguam Poloni numguam adhuc ad ejus 
impetitione guiescant. Injuriam hanc antiguam rex Polonorum temporibus 
nostris corde revolvens, Letwinis paganis, consilio et placito pape Johannis, ut 
dicebatur, gui marchionem Lodwicum propter patrem suum Lodowicum 
imperatorem odivit, amicitia, fide, federibusgue sociatur, sperans, per eos de 
Marcomannis se posse vindicare. Ouod viribus propriis propter marchionis 
potentiam, guia filius essetimperatoris, attemptare non presumebat. Ducitigitur 
paganos per Poloniam et terminos guosdam alios cristianorum ad vastandum 
cristianos. Oui stragem maximan in metis Marchie et Polonie facientes, 
exercitum ad interiora terre ducunt. Prepositum de Bernow hominem corpore 
grossum et pinguem, vinciunt, caput inter crura detorguentes, dorsum ejus 
gladiis aperiunt, profluvium sanguinis attendunt, de exitu belli per ipsum 
divinare cupientes. Interea de partibus omnibus Marchie vicinis, guasi ad 
pestem vel ignem communem extinguendum concurrentibus, pagani cum 
Polonis fugam meditantur. Sed occupantur, sternuntur, capiuntur, paucis per 
paludes et terras alias invias elapsis. 


— 408 — 


HENRIKAS HERFORDIETIS 





ATMINTINIAUSIŲ ĮVYKIŲ SĄVADAS, 


ARBA KRONIKA 
1355 


Keturioliktaisiais Rudolfo! valdymo metais Brandenburgo markgrafai 
nuniokojo Lenkijos karalystę ir pasitraukė. Tiesą sakant, Brandenburgo 
markgrafai didelėmis pajėgomis ir dažnai bei atkakliai kariavę su kaimynais 
lenkais ir dar kartą į Lenkijos karalystę su didele jėga įsiveržę, ėmė silpnėti. 
Karalius jie žudė užklupę netikėtai jų karalystėje, jų namuose, netgi jų pačių 
lovose, o visą karalystę niokojo, siaubė ugnimi ir naikino kardu. Remdamiesi 
karo teise, miestus, įtvirtinimus, pilis, dvarus ir arčiau jų esančias žemes 
apiplėšinėjo ir glemžėsi visam laikui. Viena iš šių sričių buvo ir Prūsija, kuri dėl 
dirvos derlingumo buvo pilna turtų, turėjo daugybę žymių miestų ir buvo tankiai 
gyvenama; ji yra apie šešiasdešimt vokiškų mylių ilgio, o tai sudaro apie tris 
šimtus lombardiškų mylių. Kryžiuočiai iš Vokietijos, esančios prie pat šios žemės 
sienų, ilgus metus į ją varvino seilę, norėjo ją įsigyti ir užvaldyti, pagaliau 
gudrumu nusipirko už labai didelius pinigus iš minėtųjų markgrafų, senųjų jos 
valdytojų. Sumokėję pinigus labiau už tas žemes, miestus ir jų gyventojus, dvarus, 
upes, ganyklas ir kitus panašius dalykus (kuriuos markgrafai jau buvo nugyvenę) 
negu už ten esančią marką? kryžiuočiai įsivaizdavo, jog jie yra visateisiai Prūsijos 
valdytojai, nors lenkai ligi šiol nesiliovė jos siekę. Lenkijos karalius?, širdyje 
apsvarstęs šią seną skriaudą, patariamas ir nurodomas popiežiaus Jono* (buvo 
kalbama, kad jis nekentė markgrafo Liudviko dėl jo tėvo imperatoriaus 
Liudviko"), per draugystę, ištikimybę, bičiulystę suartėjo su pagonimis lietuviais?, 
tikėdamasis jų padedamas atkeršyti vokiečių padermei. Šitai įvykdyti savo 
jėgomis dėl markgrafo galingumo (mat jis buvo imperatoriaus sūnus) nesiėmė. 
Taigi vedė pagonis? per Lenkiją ir kai kuriuos kitus krikščionių kraštusš 
krikščionių niokoti. Šie, ant markos ir Lenkijos sienos suruošę didžiausias 
skerdynes, nuvedė kariuomenę į šalies gilumą. Viršininką iš Bernovo, žmogų 
stambų, riebų, surišo, įspraudę galvą jam tarp kelių, nugarą kalavijais subadė ir 
stebėjo kraujo tekėjimą, taip norėdami atspėti, kaip baigsis karas. Tuo tarpu iš 
visų pasienio sričių visiems skubant tarsi marui užėjus arba gaisro gesinti, 
pagonys su lenkais leidosi bėgti. Bet jie buvo puolami, blaškomi, gaudomi, tik 
nedaug kas per nepereinamas pelkes ir kitas neišbrendamas vietas paspruko“. 


Vertė LEONAS VALKUNAS 


— 409 — 


KETURIOLIKTAS AMŽIUS 





m Nn 


KOMENTARAI 


Rudolfas - imperatorius Rudolfas I (1273-1291), Habsburgų dinastijos pradininkas. 
Marka — Brandenburgo marka, t. y. grafystė. 

Lenkijos karalius - Vladislovas Lokietka (1320-1333). 

Popiežius Jonas - popiežius Jonas XXII (1316-1334). Jis inspiravo 1326 metų lietuvių ir lenkų 
žygį į Brandenburgą. Ši karinė akcija buvo vienas iš popiežiaus veiksmų jo kovoje su 
imperatoriumi. 

Imperatorius Liudvikas - Šventosios Romos imperijos imperatorius Liudvikas Bavaras (1313 
1347). 

„„suartėjo su pagonimis lietuviais... - kalbama apie 1325 metais sudarytą Lietuvos ir Lenkijos 
sąjungą. 

„„vedė pagonis... - lietuvių būriui (jį sudarė apie 1500 raitelių) vadovavo Gedimino karvedys 
Dovydas Gardiniškis. 

„per kai kuriuos kitus krikščionių kraštus... — per Vokiečių ordino valdas. Dėl laisvo lietuvių 
kariuomenės perėjimo per Ordino valdas Lenkijos karalius Vladislovas ir Ordinas susitarė 
1326 metais Lenčicos derybose. 

Kronikininkas čia, matyt, perdeda. Dauguma šaltinių kalba apie sėkmingą lietuvių ir lenkų 
kariuomenės žygio į Brandenburgą baigtį. 


ALVYDAS NIKŽENTAITIS 


—410 — 


ŠV. PETRO ERFURTIEČIO 
MODERNIOJI KRONIKA 


Šv. Petro Erfurtiečio modernioji kronika (Chronica S. Petri Erfordensis moderna) 
laikoma kompiliaciniu veikalu. Ankstyviausias išlikęs šios Kronikos nuorašas yra 
iš XVI amžiaus. Manoma, kad ji pradėta rašyti 1209 metais. Nei pirmasis Kronikos 
autorius, nei vėlesni jos tęsėjai nėra žinomi. 

Vertingiausia Kronikos dalis prasideda nuo 1272 metų. Ypač svarbiu intarpų 
laikomas 1272-1277 metų aprašymas. Tyrinėtojų nuomone, tai savarankiškas ir 
vienu metu parašytas pasakojimas. 

Mūsų pateiktoje ištraukoje minimus faktus aprašo ir Petro Dusburgiečio 
Kronika. Todėl šio šaltinio duomenis galima laikyti patikimais. 


ALVYDAS NIKŽENTAITIS 


Abejotina, ar šią Kroniką reikia skirti prie baltų mitologijos šaltinių. Teigdamas, 
kad pagonys „kaimus padegė ir daugybę žmonių sudegino“, Kronikos autorius 
neužsimena, kad tie žmonės buvo sudeginti kaip auka dievams. Žmonių 
sudeginimas greičiausiai priskirtinas smurto, o ne sakraliniam religijos aktui. 
Antonis Mierzynskis ir Wilhelmas Mannhardtas - baltų mitologijos šaltinių 
leidėjai - mano, kad žmonės galėjo būti sudeginti dievų garbei, ir todėl šią Kroniką 
priskiria prie baltų mitologijos šaltinių. 


NORBERTAS VĖLIUS 


Publikacijos: Toeppen, 1861, 245 (fragm.); Mierzynski, 1896, 70 (fragm.); Mannhardt, 1936, 
116 (fragm.) ir kt. 

Literatūra: Lorenz, 1886; Mierzynski, 1896, 70; Vildhaut, 1900, 408-410; Mannhardt, 1936, 
116. 

Tekstas iš: Toeppen, 1861, 245. 


-411 -— 


KETURIOLIKTAS AMŽIUS 





CHRONICA 5. PETRI EREORDENSIS 


MODERNA 
1355 


1271. Eodem anno inimici crucis Christi pagani cum guatuor turmis irruerunt 
in Prussiam, ecclesias et altaria devastantes. Unam civitatem Christisburgk 
ceperunt et occiderunt XIII fratres domus Theutonicae et de populo promiscui 
sexus alias CL; nec non et duo milia et innumerabilem populum Christianorum 
utriusgue sexus captivantes cum pecoribus et spoliis secum deduxerunt, villas 
succenderunt et plurimos homines cremaverunt. 


ŠV. PETRO ERFURTIEČIO MODERNIOJI 


KRONIKA 
1355 


1271 metai. Tais pačiais metais Kristaus Kryžiaus priešai pagonys! su keturiais 
raitelių pulkais įsiveržė į Prūsiją, nuniokojo bažnyčias ir altorius. Vieną 
Kristburgo? miestą jie užėmė ir nužudė trylika Vokiečių ordino brolių, o iš 
paprastųjų abiejų lyčių žmonių paėmė dar šimtą penkiasdešimt; beje, ir dar du 
tūkstančius, o begalinį skaičių krikščionių abiejų lyčių, paėmę į nelaisvę, su 
gyvuliais ir daiktais su savimi išsivedė, kaimus padegė ir daugybę žmonių 
sudegino. 


Vertė LEONAS VALKUNAS 


KOMENTARAI 


1 „priešai pagonys... - Bartos ir Pagudės sukilėlių kariuomenė, vadovaujama Dyvano ir Linkaus. 
2 Kristburgas - dab. Stary DzierzgoA (Lenkija, Olsztyno vaivadija). Pilis pastatyta 1247-1248 
metais prūsų Zirgūnos pilies vietoje. 


ALVYDAS NIKŽENTAITIS 


-412 -— 


PETERIS SUCHENWIRTAS 
XIV a. I pusė-apie 1400 


PETER SUCHENWIRT 


Peteris Suchenwirtas (Peter Suchenwirt) - austrų poetas, savo eilėmis išaukštinęs 
ne vieną savo krašto didiką. Gimė XIV amžiaus pirmojoje pusėje. Jo biografinių 
duomenų beveik neišliko, žinoma tik, kad dažnai su austrų būriais lankėsi 
Pabaltijyje. Manoma, kad 1358-1395 metais Peteris Suchenwirtas gyveno Vienoje, 
čia turėjo keletą namų. Spėjama, kad mirė apie 1400 metus. 

Peteris Suchenwirtas pasižymėjo ne tik kaip poetas. Jo eilės, kuriose aprašomi 
realūs įvykiai, yra svarbus istorijos šaltinis. Pateikiama informacija vertinga dar 
ir todėl, kad jos pagrindą sudaro tiesioginių liudininkų arba paties poeto matyti 
įvykiai. Tiesa, eilėse pasitaiko kai kurių nesutapimų. Antai, aprašydamas 1351 
metais Kęstučio duotą priesaiką, Suchenwirtas vienur mini, kad lietuvių 
susidūrimas su vengrais įvyko Lietuvoje, kitur - kad rusų šalyje. Tačiau šie 
nesutapimai apskritai nemenkina jo pateikiamos informacijos. Reikšmingiausias 
Lietuvos istorijai yra 1377 metų žygio aprašymas. 


ALVYDAS NIKŽENTAITIS 


Peteris Suchenwirtas, apdainuodamas Vengrijos karaliaus Liudviko žygį į 
Lietuvą, net kelis kartus mini taikos sutartį tarp Vengrijos karaliaus ir Lietuvos 
didžiojo kunigaikščio Kęstučio bei Kęstučio priesaiką, duotą „pagal pagonių 
papročius“: „pagal savo paprotį krauju prisiekė“, „pagal savo tikėjimą“. Jokių 
konkrečių šios priesaikos detalių nepateikiama. Todėl šio šaltinio reikšmė lietuvių 
mitologijai nedidelė. 


NORBERTAS VĖLIUS 


Publikacijos: Primisser, 1827; Strehlke, 1863b, 157-159; Mierzynski, 1896, 70-73 (fragm.); 
Mannhardt, 1936, 116-118 (fragm.). 

Literatūra: Busse, 1845, 5-8; Strehlke, 1863b, 155-170; Lorenz, 1886, 236-240; Mierzynūski, 
1896, 70-73; Mannhardt, 1936, 116-118; Veblaitis, 1939. 

Tekstas iš: Strehlke, 1863b, 157-159. 


-413 — 


KETURIOLIKTAS AMŽIUS 





DIE REDEN 
um 1356 


Von chunik Ludwig von Ungerland 


V.104 In Reuzzenlant der mūtes vrūt 
vūr zwir mit manigem helde wert, 
daz er der Litau schaden mėrt; 
dem chunig er dar ze laide vūr 
und den bedwanch, daz er im swūr 
nėch haidenischen siten. 

110 Die treu di wart versniten, 

das er an im geprochen hat. [...] 


Von hern Puppli von Elrwach (dem jungen) 
Erste Rede 


v.136 In Litau vūr der mūtes frūt 
von Ungern mit dem chunig wert, 
des herze treu und manhait gert, 
dem sich der Litauchunik geporn 
140  ergab, der aide hėt gesworn 
auf dem plūt n6ch seiner art; 
die treu gar zerprochen wart. 


Von hern Puppily von Elrwach (dem jungen) 
Zweite Rede 


v.88 Mit manigem helde unverzait 
der edel auch in Litau vūr, 
90 dė der kunich von Litau swūr 
dem chunig von Ungern, als ich hab 
vernumen, und sich dem ergab, 
und swūr nach seines gelauben art. 
Der treuen er dė prichig wart... 


-414 — 


PETERIS SUCHENWIRTAS 





Von hern Fridreichen dem Chreuzpekch 


v.268  [...] Darnach der werde chom geriten 
in Reuzzenlant, dė sich ergab 
270 der chunig und des gelubdes ab- 
gestūnt dem edlen kunige gūt 
von Ungerlant, der črn frūt. [...] 


KALBOS 
apie 1356 


Apie Vengrijos karalių Liudviką 


Eil.104 Į rusų kraštą! drąsiai 
išvyko su daug karžygių narsiai 
padaryti Lietuvai nuostolių. 
Jis išvyko nubausti karaliaus? 
ir jį įveikė, kad jis jam vietoj 
pagal pagonių papročius prisiekė tuoj. 

110  Ištikimybės pažadas, jam duotas, 

buvo sulaužytas“. [...] 


Apie (jaunąjį) poną Puppli von Elrwach 
Pirmoji kalba 


Eil. 136 Į Lietuvą, narsiai nusiteikę, 
Išvyko iš Vengrijos, kilmingojo karaliaus vedami, 
karžygiai drąsūs ir ištikimi, 
kuriems Lietuvos karalius pasidavė raitas. 
140 Jis pagal savo paprotį 
krauju prisiekė, 
ši ištikimybė greitai buvo sutrypta. 


-415 — 


KETURIOLIKTAS AMŽIUS 





Apie (jaunąjį) poną Puppily von Elrwach 
Antroji kalba 


Eil.88 Su daug drąsių karžygių 
jo prakilnybė Lietuvą pasiekė, 
90 kur Lietuvos karalius jam prisiekė. 
Tą priesaiką Vengrijos karaliui jis davė 
ir, kaip girdėjau, greit jam pasidavė 
ir, pagal savo tikėjimą jam prisiekęs, 
jis savo žodį sulaužė nelaukęs. 


Apie poną Fridreicheną Chreuzpekchą 


Eil. 268 | [...] Po to kilnusis atjojo 
Į rusų šalį, kur pasidavė 
270 karalius ir pažadą davė 
kilmingajam, gerajam 
Vengrijos karaliui garbingajam. [...] 


Vertė SIGITAS PLAUŠINAITIS 


KOMENTARAI 


1 Į rusų kraštą... - tiksli žygio vieta nėra žinoma. 
2 „išvyko nubausti karaliaus... - kalbama apie Trakų kunigaikštį, LDK submonarchą Kęstutį 


(1297-1382). 
3 Ištikimybės pažadas... buvo sulaužytas - Kęstutis, davęs priesaiką, kad priims krikštą, pabėgo 
iš Vengrijos karaliaus Liudviko stovyklos. 


ALVYDAS NIKŽENTAITIS 


—416 — 


HERMANAS VARTBERGIETIS 
XIV a. II pusė 


HERMANN DE WARTBERGE 


Hermanas Vartbergietis, arba Hermanas iš Vartbergės, Hermanas Vartbergė 
(Hermann de Wartberge, Hermann von Wartberge), buvo Livonijos ordino magistro 
kapelionas, kilęs iš Vestfalijos. Lotynų kalba jis parašė Livonijos kroniką (Chronicon 
Livoniae), apimančią laikotarpį nuo vokiečių vienuolio Meinhardo įsikūrimo lyvių 
žemėje Dauguvos žemupyje XII amžiaus antrojoje pusėje iki 1378 metų, kai 
Ordinas įnirtingai veržėsi į Lietuvą. Nuo 1358 metų Kronikos tekstas detalesnis, 
todėl manoma, kad apie tą laiką autorius jau buvo atvykęs į Livoniją arba bent 
užmezgęs glaudesnius ryšius su Livonijos magistro dvaru ir galėjo rašyti kaip 
įvykių liudininkas. Jis buvo Livonijos ordino oficialus asmuo, vedė diplomatines 
derybas, pavyzdžiui, 1366 metais Dancige (Gdanske) buvo Ordino patikėtinis 
derybose su Rygos arkivyskupu ir Livonijos vyskupais. Išliko jo rašytas Ordino 
požiūrį reiškiantis raštas (SRP, II, 148-155). Rašydamas Kroniką, jis galėjo naudotis 
Ordino archyve Rygoje saugomais sutarčių tekstais ir kitais dokumentais, Ordino 
pareigūnų pranešimais magistrui apie karo veiksmus. Rėmėsi ankstesnėmis 
kronikomis — Henriko Latvio Senąja Livonijos kronika, Eiliuotąja Livonijos kronika, 
Bartholomūus Hoeneke's Naująja eiliuotąja kronika (aprašančia 1315-1348 metų 
įvykius) ir kitais šaltiniais. Jų medžiagą interpretavo tendencingai, Ordino 
interesų požiūriu. 

Hermano Vartbergiečio Kronikoje plačiai aprašomi Livonijos ordino karai su 
Lietuva (ypač 1330-1378 metų), su Rusia, be to, Livonijos vidaus kovos dėl 
politinio viešpatavimo. Kronika, neigiamai vaizduojanti Ordino priešus, 
pabrėžianti Ordino nuopelnus krikščionybės skleidimui, galėjo būti atrama 
Livonijos diplomatams. 

Kronikininkas ne kartą lydėjo Livonijos magistrus Arnoldą von Vietinghof 
(1360-1364), Wilhelmą von Vrimersheim (1364-1385), jų maršalus žygiuose į 
Lietuvą, per kuriuos buvo niokojama šiaurinė, šiaurės rytų, vidurio Lietuva, 
ypač Upytės, Nevėžio apylinkės iki pat Kauno. Kronikoje parodyta, kaip buvo 
siaubiama - vien per 1372 metų rugpjūčio žygį buvo sunaikintos keturiasdešimt 
aštuonios vietovės (Strehlke, 1863a, 101-102), rašoma, kaip atkakliai lietuviai 
priešinosi. Minima nemaža faktų, charakterizuojančių Lietuvos materialinę ir 
dvasinę kultūrą, nobiliteto padėtį, teritorinį pasiskirstymą, gausiai vardijama 
lietuviškų vietovardžių ir asmenvardžių. Kronikoje yra tokių detalių, kurias 


-417 -— 


KETURIOLIKTAS AMŽIUS 





galėjo pateikti tik įvykius matęs žmogus. Šie autentiški faktai, amžininko, įvykių 
dalyvio užrašyta medžiaga yra ypač vertinga. Kronikos tekstą ištyrė ir 1863 metais 
paskelbė Ernstas Strehlke. 


ROMAS BATŪRA 


Mitologinės medžiagos Hermano Vartbergiečio Kronikoje nedaug, tačiau ji 
patikima, nes beveik visa užfiksuota žmogaus, aktyviai dalyvavusio aprašomuose 
įvykiuose arba apie juos sužinojusio iš amžininkų. Ypač reikšminga informacija 
apie Lietuvos didžiojo kunigaikščio Algirdo laidotuves, per kurias buvę sudeginta 
„Avairių daiktų ir aštuoniolika žirgų“. Iš lakoniškos užuominos, kad lietuviai, 
užėmę tris kryžiuočių pilis, „vieną brolį savo įpročiu nužudė“, matyti, kad lietuviai 
buvo įpratę aukoti dievams vieną belaisvį. Kronikininkas apie tai praneša 
nesistebėdamas - kaip apie įprastą veiksmą. Nėra pagrindo juo netikėti. Autorius 
mini keletą mitinę prasmę turinčių vietovardžių: Livonijoje Velnio kalną, Lietuvoje 
Romainius (Romagyn), Šventąją, Burvelius (Burve), Ramėnus (Ramoe), Ruminius 
(Ramynne), Šventežerį (Swente Azere), šventu vadinamą Šatijų (Sethen) kaimą. 
Kadangi pastarasis turi pavadinimą be sando „šventas“, tai šventu jis buvo 
laikomas tikrai dėl ryšio su religinėmis apeigomis ar mitiniais tikėjimais. 
Vietovardžiai, kurių vienas dėmuo yra žodis „šventas“ (Šventosios upė, 
Šventežeris), žmonių sąmonėje iki pat XX amžiaus išlaikė ryšį su religija, mitologija 
(tik jau ne su senąja pagoniškąja, o su krikščioniškąja). Pavyzdžiui, padavimuose 
pasakojama, kad Sventosios upėje buvę krikštijami žmonės (LTR 1831 / 492 /), 
kad joje nuskendęs kunigas su švenčiausiu sakramentu (LTR 720 / 25 /, 1420 / 
1 /). Kunigas su švenčiausiu sakramentu buvęs nuskendęs ir Šventežeryje (LTR 
3517 / 2797, 2821 /). Hermano Vartbergiečio žiniomis yra naudojęsis vienas kitas 
baltų mitologijos tyrinėtojas (Biezais, 1954; 1975; Johansons, 1964; Tonopos, 1970). 


NORBERTAS VĖLIUS 


Publikacijos: Strehlke, 1863a; 1864 (vok. k.); Tueonckaa nemonuco, 1879 (rusų k.); 
Mierzynski, 1896, 83-87 (fragm.); Mannhardt, 1936, 120-125 (fragm.); Užpurvis, 1939 (fragm. 
orig. ir liet. k.), LIS, I, 42, 55-57 (fragm. liet. k.); Vahtre, 1960 (orig. ir estų k.); Jurginis, 1991, 
166-208 (liet. k.). 

Literatūra: Strehlke, 1863a; Mierzynski, 1896, 82-88; Mannhardt, 1936, 119-125; Ivinskis, 
1941; 3yTuc, 1949, 22; MamyTo, 1959, 139-141; Jučas, 1964, 11-12; Vahtre, 1969, 79-80; Jurginis, 
1991, 154-166. 

Tekstas iš: Strehlke, 1863a, 23, 81, 85, 92, 96, 101-102, 106, 113. 


-418— 


HERMANAS VARTBERGIETIS 





CHRONICON LIVONIAE 
c. 1358-1378 


[...] Anno domini 1167 [1196] fuit episcopus Livoniensis dominus Bertoldus, 
guem collecto exercitu Livones recidivantes in Monte zabuli crudeliter occide- 
runt. [...] 

[...] Anno 1362 magister Arnoldus fecit guatuor expeditiones ad terram 
infidelium, primam conversionis beati Pauli usgue ad villam Sethen, gue dicitur 
sancta; secundam statim cum guibusdam hospitibus de Almania; tertiam 
navigalem ad peticionem generalis magistri circa festum Palmarum in destruc- 
tionem castri Kauve. [...] 

[...] Anno 1365 idem fecit expeditionem in terram Opythen, guam vastavit. 

Eodem anno circa Valentini Letwini tria castra expugnarunt in Prussia, scilicet 
Schalwitarum in Ragnithen, Kaustriten et Splittern, omnibus hominibus abductis, 
uno fratre secundum ritum eorum interfecto, castra comburentes. [...] 

[...] [1368] Eodem anno et tempore marscalcus devastavit trans Navezam in 
Letowia has regiones, scilicet Bastowe et Romagyn, perveniensgue ad castrum 
Kauve inopinabiliter secundo reparatum in crastino devicit et expugnavit, VIC 
viros armatos repertos ibi necavit, paucis nobilioribus exceptis, guos secum duxit. 
De nostris tres de menibus occisi sunt; de vulneratis vita sperabatur. [...] 

[...] [1370] Post hec Letwini in littore maris circa rivulum, gui Sanctus dicitur, 
posuerunt insidias, guod intimatum advocato in Grobyn fuit, gui emisit 
speculatores, gui negligenter iverunt. Insidiatores igitur XX ex eis occiderunt. [...] 

[...] [1372] Eodem anno et tempore magister Livonie, licet cum exercitu exiverat, 
compulsus fuit ex egritudine redire, emittens fratrem Andream de Stenberg 
lantmarscalcum, gui cum potencia intravit terras infidelium. Primum sowalk, 
id est accubitum, fecit in Kistenas, ubi terre devastate sunt Minanen, Velzen, 
Malu. Secundum sowalk fecit in Velenste, ubi terre devastate sunt scilicet Silnike, 
Barclene, Remigalle, Suckeyne, Lieszkeinen, Preybe; tercium sowalke Salkappen; 
terre vastate in eo sunt Veyseke, Waysevilte, Opiten; guartum sowalk versus 
partes Sameyten vocatur Eginten; terre in eo vastate sunt Lauden, Knien, Burve, 
Linkowe, Sasen. Ouintum sowalk fuit Datinen; terre vastate scilicet Berze, Ramoe, 
Slappiberze, Megene, Datyske, Zazati, Vergo; sextum sowalk Andigenkuthi; terre 
vastate sunt scilicet Ramynne, Babyne, Gaydine, Karianowe, Labunowe, Pedins, 
Kapplius, Narmayne. Septimum sowalk fuit Kralinowe; terre vastate in eo sunt 
Opitelake, Rady, Stenghe; octavum sowalk Egelaythe; terre in eo vastate scilicet 
Swanike, Prewaysike, Nevesenike. Nonum sowalk Salweythe fuit super Nevesen; 
terra in eo vastata vocatur Wadachte. [...] 


-419— 


KETURIOLIKTAS AMŽIUS 





[...] [1375] Eodem anno frater Gotfridus de Linden, summus marscalcus, fuit 
in Letowia cum illis de Elbingo et Brandeborg, de Balge, de Cristborg ac duobus 
advocatis de Sambia, cum guibusdam eciam hospitibus de Almania. In die sancte 
Scolastice, terras has [...] incendiis et rapinis vastarunt. Divisit autem exercitum 
in tres turmas, ita guod illi de Cristborch et Balga in villa dicta Swirdekeynendorp 
pernoctabant et ipse marscalcus et hospites cum advocatis de Zambia in Swente 
Azere; illi vero de Elbingo et Brandeborg in Staghelisken. [...] 

[-..] [1377] Eodem anno circa idem tempus Algarden, summus rex Letwinorum, 
mortuus est. In exseguiis magna pompa in cremacione diversarum rerum ac 
XVIII eguorum dextrariorum secundum ritum eorum. [...] 


LIVONIJOS KRONIKA 
apie 1358-1378 


[...] 1167 [1196] Viešpaties metais Livonijos vyskupas buvo ponas Bertoldas, 
kurį lyviai, surinkę kariuomenę ir atsimetę nuo tikėjimo, Velnio kalne žiauriai 
nužudė. [...] 

[...] 1362 metais magistras Arnoldas padarė keturis žygius į netikėlių žemę: 
pirmąjį - šv. Pauliaus atsivertimo dieną iki Šatijų (Sethen) kaimo, kuris vadinamas 
šventu, antrąjį - netrukus po to su kai kuriais svečiais iš Vokietijos, trečiąjį — 
laivais, vyriausiojo magistro prašymu, maždaug apie Verbų sekmadienį, 
norėdamas nugriauti Kauno pilį. [...] 

[-..] 1365 metais jis surengė žygį į Upytės žemę, kurią nuniokojo. 

Tais pačiais metais apie Valentino dieną [vasario 14] lietuviai Prūsijoje užėmė 
tris pilis, būtent: skalvių pilį Ragainėje, Kaustryčius ir Spitrę (Splittern). Visus 
žmones išsivedę, vieną brolį savo papročiu nužudė, stovyklas sudegino. [...] 

[-..] [1368] Tais pačiais metais ir tuo pačiu laiku maršalas nuniokojo Lietuvoje, 
už Nevėžio, Paštuvos (Bastowe) ir Romainių kaimus ir, atžygiavęs iki Kauno 
pilies, kuri antrą kartą neįtikėtinai buvo atstatyta, rytojaus dieną ją nugalėjo ir 
užėmė, šešis šimtus ginkluotų vyrų ten suradęs išžudė, išimtį padarė tik nedau- 
geliui didikų, kuriuos su savimi išsivedė. Iš mūsiškių trys tarnai žuvo; tikima, 
jog sužeistieji pasveiks. [...] 

[...] [1370] Po to lietuviai pajūryje, prie upelio, kuris vadinamas Šventąja, 
paspendė pinkles. Apie tai buvo pranešta Grobyn teisėjui, kuris išsiuntė žvalgus, 
bet tie ėjo nusiteikę abejingai. Todėl pinklių spendėjai dvidešimt išjų nužudė. [...] 


—420— 


HERMANAS VARTBERGIETIS 





[...] [1372] Tais pačiais metais ir tuo pačiu metu Livonijos magistras, kad ir su 
kariuomene išvykęs, buvo priverstas dėl ligos grįžti atgal; jis išsiuntė krašto 
maršalą brolį Andrių von Stenberg, kuris su visomis pajėgomis įsiveržė į netikėlių 
žemes. Pirmą puolimą nukreipė į Kistėnus, kur nuniokojo Mingelionius 
(Minanen), Velžį, Molainius (Malu), antrąjį - į Uliūnus (Velenste), kur nuniokojo 
Šilnikų [Šilaičių?], Berklainių, Ramygalos, Šukėnų [Šukių?] (Suckeyne), Leškėnų 
[Leškių?] (Lieszkeinen), Preibės žemes. Trečiasis [puolimas] į Šaltkapius 
(Salkappen); nuniokotos Vaskonių (Veyseke), Vaišvilčių, Upytės žemės. Ketvirtasis 
puolimas Žemaitijos link, į vadinamuosius Jugintus (Eginten); nuniokotos 
Liaudos, Kujėnų (Knien), Burvelių (Burve), Linkūnų, Šašių (Sasen) [Bakainių?] 
žemės. Penktasis buvo į Dotnuvą (Datinen); nuniokotos Beržės, Ramėnų (Ramoe), 
Šlapaberžės, Miegėnų, Dotiškių, Zazatų [Zacišių?], Vergų [Varėnų?] žemės. 
Šeštasis — į Andigenkutę; nuniokotos Ruminių (Ramynne), Babėnų, Kėdainių 
(Gaydine), Kernavės (Karianowe), Labūnavos, Pėdžių (Pedins), Kaplių, Normainių 
žemės. Septintasis puolimas buvo į Karūnavą (Kralinowe); nuniokotos šios žemės: 
Apytalaukis, Rodai, Stangiai. Aštuntasis buvo į Eglaitę; nuniokotos šios žemės: 
Švaininkai (Swanike), Prievačka (Prewaysike), Nevėžninkai. Devintasis puolimas 
buvo į Šalvietę [Salvas?] už Nevėžio, nusiaubta žemė vadinasi Vadaktai. [...] 

[...] [1375] Tais pačiais metais brolis Gotfridas von Linden, vyriausiasis 
maršalas, buvo Lietuvoje su žmonėmis iš Elbingo ir Brandenburgo, Balgos, 
Kristburgo ir dviem prievaizdais iš Sembos. Buvo taip pat keletas svečių iš 
Vokietijos. Šv. Scholastikos dieną šias žemes gaisrais ir plėšimais nuniokojo. O 
kariuomenę padalijo į tris būrius taip, kad tie, kurie buvo iš Kristburgo ir Balgos, 
pernakvojo kaime, vadinamame Svirdekainiais, o pats maršalas ir svečiai su 
Sembos teisėjais - Šventežeryje; tie, kurie buvo iš Elbingo ir Brandenburgo, 
nakvojo Stageliuose [Stagiuose?] (Staghelisken). 

[...] [1377] Tais pačiais metais apie tą patį laiką mirė vyriausiasis lietuvių 
karalius Algirdas. Laidotuvės buvo labai iškilmingos, pagal jų paprotį buvo 
sudeginta įvairių daiktų ir aštuoniolika žirgų. [...] 


Vertė LEONAS VALKŪNAS 


- 421 — 


PATRIARCHO FILOTĖJAUS RAŠTAI 
APIE RUSŲ KUNIGAIKŠČIŲ, 
NEDALYVAVUSIŲ KARE PRIEŠ 
LIETUVIŲ KUNIGAIKŠČIUS, 
ATSKYRIMĄ 


Šiuose dviejuose patriarcho raštuose (rusų kunigaikščiams ir specialiai 
skirtame Smolensko kunigaikščiui Sviatoslavui) yra smerkiamas rusų kuni- 
gaikščių dalyvavimas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Algirdo organizuotame 
žygyje prieš Maskvą ir jos kunigaikštį Dimitrijų Donietį 1368 metais. Be Lietuvos 
vasalu 1367-1375 metais buvusio Smolensko kunigaikščio, žygyje dalyvavo dar 
Tverės bei Briansko valdovai. Algirdo vadovaujama Lietuvos kariuomenė tada 
pirmą kartą pasiekė Maskvą, ir tai padarė didelį įspūdį amžininkams. Po 
antpuolio buvo susigriebta, jog reikia užkirsti kelią panašiems Lietuvos 
veiksmams. Patriarcho Filotėjaus raštai ir atspindi propagandinę kovą prieš 
Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę ir didįjį kunigaikštį Algirdą. Abu raštus 
inspiravo Maskvos metropolitas Aleksijus, siekęs paversti Maskvos kunigaikščio 
kovas prieš Lietuvą „šventuoju karu“. Raštai, išgauti iš patriarcho, reiškė dalinį 
Aleksijaus laimėjimą, tačiau Lietuvos ir Maskvos santykių iš esmės nepakeitė. 


ALVYDAS NIKŽENTAITIS 


Abiejuose patriarcho Filotėjaus raštuose lietuviai vadinami ugnies garbintojais. 
Ugnies kultas sudarė svarbią baltų ir kitų indoeuropiečių religijos bei mitologijos 
dalį ir labai krito į akis kitų religijų atstovams. Pavadinti lietuvius ugnies 
garbintojais, tarp kitko, matyt, paskatino ir šio termino populiarumas ano meto 
Bizantijoje. Ugnies garbintojais buvo vadinami pasakiškosios Sabos karalystės 
gyventojai ir nekrikščioniškos Artimųjų Rytų tautos, kurios laikėsi skirtingų 
religijų. Rytų Bažnyčios raštuose esančia informacija jau yra rėmęsi lietuvių 
mitologijos tyrinėtojai (Brūckner, 1909; Niemi, 1928; Klimas, 1919; Būga, 1958). 


NORBERTAS VĖLIUS 


- 422 — 


PATRIARCHO FILOTĖJAUS RAŠTAI APIE RUSŲ KUNIGAIKŠČIŲ ATSKYRIMĄ 





Publikacijos: Acta Patriarchatus, I, 1860, 523-525. 
Literatūra: Brūckner, 1909; Klimas, 1919; Niemi, 1928; Paszkiewicz, 1933; Būga, 1958. 
Tekstas iš: Acta Patriarchatus, I, 1860, 523—-525. 


LITTERAE PATRIARCHAE PHILOTHEI 
DE SECRETIONE DUCUM RUSSIAE, 
ABSENTIUM IN BELLO CONTRA 
DUCES LITHUANIAE 
Junius 1370 


"ETel oi el yEveoTUTOL bNYEC TNC PW0LAC GUOPYYNOAV TAVTEC KA oUVėBeVTO, 
ODKOVC GPLKTOVG TOUMIAVTEC KAL TOV TIMLOV KAU GOTOLOV OTOAUDOV AOTOUOAMEVOL, 
UETA TOU eVyeveoTUTOV ueydNOV bNYOC TUONC Pwoiac, KŪo AnunTpiov, 6C AV 
GTUVTEC OUOV EKOTOUTEVOWOL KATA TOV KNNOTPLYV TNC T UETĖDAC TIOTEWC, TV 
ėXB06V TOV GTUVOOU TOV UN TLOTEVOVTOV ELC TOV KUPLOV NUOV Inoo0v XpioTOV, 
GNMA NATPEVOVYTYV KOL KUKOC KAU ABĖVC TH TUPL, KAL O UEV UEYAC GNĖ KATA 
TOVC OPKOVG KAL TAV OVUPYVIAV, NV TDOC ĖKELVOVĘ ETOLNOE, KATELDOVNOE OE KOL 
TNC GONC AUTOU, TPOTIMOTEPOAV TAVTYV TOVTYV KYNOGUEVOC TRV EiC TOV VeOV 
dyYATNV KOL TO UTED AUTOU TONEUELY KAL TOVC ExXBDOVC AUTOV UAXEOBAUL, KOL 
ėTOUAOdEC ėKABNTO, TEDLUĖVYV ėkeiVoVą, oUTOL Oe, uNTE TOV Bedv pOBNBEVTEC, 
UNTE TOVĘ ODKOVC ALdEGBEVTEC, ANNA TAPYBAVTEC AUTOVC TE KAL TOV OTAUPOV, 
0V NOTAOAVTO, KOL TAC TOC ANAINOUC GUVĖNKOAC KOL UTOOXEGELC, KABOC UEV 
UTEOXENNOAWV, VK ėTOMNIAV, TLOGETE d NVAV dė UGNOV TH AOeBet OVpyėNdY, OC 
KOL ĖKOTONTELYV TOMIAC KATA TOV UeydNOU bYOC, TONNOVUC TWV XPLOTUUVOV 
GTONeEOE KOL dLELBELPE. |...] 


— 423 — 


KETURIOLIKTAS AMŽIUS 





LITTERAE PATRIARCHAE PHILOTHEI 
DE 5SECRETIONE DUCI5 5MOLENS5CENSIS 


SVETOSLAVI 
Junius 1370 


EvyevėoTuTE uėya bhE Yuokeviokou, kŪp YpeTCLONABE. H UeTOLOTNC TUOV 
ČYVYPLOEV, OTL UETA TOV UEYANOU LNYOC TNC PwOLaC, KOP AnunTpLOU, GWVePYYNIAC 
KOL OVVŠONKOAC ĖTOMNIUC, PPLKTOC OUOOAYC KAL TOV TiMLOV KOL CWOTOLOY OTAVDOV 
ČOTUOGVUEVOC, WAY UET' AUUTOV EKOTOUATEVONC KATA TOV EXBDOV TNC NUETĖDAC 
TiOTEVC KUL KOTA TOV EXBPAV TOVU GTAUPOU TGV NUATPEVOVTWV KAL TLOTEVOVTUV 
eic 70 T0p. Kai ėketvoc, KUDOC ETAŽUTE KAL GUVEPYVIOATE, ETOLUOGC NV KOL 
ėžedEXETO KAL GE, GV OE OV UOVOV OUK ETOLNIAC, KABOC UTEOXEBNC KAL GUOGAC, 
GNMA UANOV TAPOYBAC KAL TOVC GDKOVĘ KAL TAC GUVŪNKAC KOL TAC UTOGXEGELC 
KOL TO GINNUO TOU OTUUPOU, GUVEOTPATEVIAC TE OlpYėNdY KATA TOV XPLITIAUVOV 
KOL ėpoveVdnoAV Kal ėPBAPNOAV XPLOTUAVOL TONOL. [...] 


PATRIARCHO FILOTĖJAUS RAŠTAS APIE 
RUSŲ KUNIGAIKŠČIŲ, NEDALYVAVUSIŲ 
KARE PRIEŠ LIETUVIŲ KUNIGAIKŠTĮ, 


ATSKYRIMĄ 
1370 birželis 


Po to, kai visi kilmingiausieji Rusios kunigaikščiai susitarė ir švenčiausiai 
prisiekdami bei bučiuodami kryžių, šlovės ir gyvybės šaltinį, kartu su 
šviesiausiuoju visos Rusios kunigaikščiu valdovu Dimitrijumi pasižadėjo visi 
kartu išžygiuosią prieš mūsų tikėjimo nedraugus, kryžiaus priešus, netikinčius 
mūsų Viešpatį Jėzų Kristų, bet bjauriai ir bedieviškai garbinančius ugnį, didysis 
kunigaikštis, laikydamasis priesaikos ir sudarytos sutarties, nesaugodamas savo 
gyvybės — mat svarbesniu už ją dalyku laikė meilę Dievui ir kovą su jo priešais, 
— susiruošęs laukė kunigaikščių. Tačiau jie, nebijodami Dievo ir nepaisydami 
savo priesaikų, jas kaip ir kryžių, kurį bučiavo, pamynę bei sulaužę sutartis ir 


- 424 — 


PATRIARCHO FILOTĖJAUS RAŠTAI APIE RUSŲ KUNIGAIKŠČIŲ ATSKYRIMĄ 





pažadus, duotus vienas kitam, ne tik nedarė to, ką žadėjo, bet, dar blogiau, 
susimetė su tuo bedieviu Algirdu, kuris, užpuolęs didįjį kunigaikštį, išžudė bei 
sunaikino daugybę krikščionių. [...] 


PATRIARCHO FILOTĖJAUS RAŠTAS 
APIE SMOLENSKO KUNIGAIKŠČIO 
SVIATOSLAVO ATSKYRIMĄ 
1370 birželis 


Kilmingiausias Smolensko kunigaikšti, didysis valdove Sviatoslavai! 
Sužinojome, kad tu, susitaręs su didžiuoju Rusios kunigaikščiu valdovu 
Dimitrijumi, švenčiausiai prisiekinėjai ir bučiavai kryžių, šlovės ir gyvybės šaltinį, 
žadėdamas kartu su juo žygiuoti prieš mūsų tikėjimo ir kryžiaus priešus, 
garbstančius ugnį ir tikinčius ją. Didysis kunigaikštis, kaip buvote sutarę, jau 
buvo pasiruošęs ir laukė tavęs, bet tu ne tik nedarei to, ką žadėjai ir prisiekinėjai, 
bet, dar daugiau, pamynęs priesaikas, sutartį, pažadus ir kryžiaus bučiavimą, 
kartu su Algirdu išžygiavai prieš krikščionis, o dėl to daug jų buvo išžudyta bei 
sunaikinta. [...] 


Vertė ARVYDAS BARONAS 


—- 425 — 


PATRIARCHO NILO PATVIRTINTAS 
SINODO NUTARIMAS DĖL KIPRIJONO 
NETEISĖTO PASKYRIMO Į KIJEVO 
METROPOLITO VIETĄ 


Kaip ir prieš tai publikuojamame šaltinyje aptarti patriarcho Filotėjaus raštai, 
taip ir šis nutarimas atspindi Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Maskvos 
Didžiosios Kunigaikštystės ideologinę kovą. Lietuvos valstybės tikslas buvo įkurti 
atskirą Bažnyčios metropoliją. Po minėtųjų 1370 metų Maskvos metropolito 
Aleksijaus veiksmų Algirdas ėmėsi atsakomųjų priemonių: patriarchui buvo 
nusiųstas Algirdo laiškas, kuriame paaiškinta, dėl ko jis kariavo su Maskva. 
Lietuvos sąjungininkas Tverės kunigaikštis patriarchui nusiuntė raštą, kuriame 
buvo reiškiamas nepasitenkinimas metropolito Aleksijaus veiksmais. Lietuvos 
diplomatijai Bizantijoje 1375 metais pavyko rasti kandidatą - Kiprijoną, - kuris 
turėjo tam tikrą įtaką Konstantinopolio patriarchui bei sutiko užimti Kijevo 
metropoliją. Po Maskvos metropolito mirties jis turėjo užimti ir jo sostą. Tokiems 
Lietuvos veiksmams pasipriešino Maskvos kunigaikštis, ir Kiprijonas Maskvos 
metropoliją gavo tik 1390 metais. Aptariamame rašte ir atsispindi vienas iš tos 
kovos momentų. 


ALVYDAS NIKŽENTAITIS 


Mitinė informacija patriarcho Nilo rašte panaši kaip ir patriarcho Filotėjaus 
raštuose: ten ugnies garbintojais vadinami visi lietuviai, o čia - jų didysis 
kunigaikštis Algirdas. Ugnies garbintojo terminą patriarchas Nilas galėjo būti 


TIT 


NORBERTAS VĖLIUS 


Publikacijos: Acta Patriarchatus, II, 1860, 12-18. 
Literatūra: Brūckner, 1909; Klimas, 1919; Niemi, 1928; Paszkiewicz, 1933; Būga, 1958. 
Tekstas iš: Acta Patriarchatus, II, 1860, 12-18. 


— 426 — 


PATRIARCHO NILO PATVIRTINTAS NUTARIMAS DĖL KIPRIJONO NETEISĖTO PASKYRIMO 





DECRETUM SYNODI A PATRIARCHA NILO 
APROBATUM DE INJUSTA NOMINATIONE 
CYPRIANI IN SEDEM METROPOLITAE 
KIJOVENSIS 
Junius 1380 


[.] Too y00v unTpOTONITOU KAL TOV TALOA dAGWĖEVY KOL TRY XVDOAV KAL TRV 
ČOXTV AUTĘ OVYTNOELY TOAVTI TPOTY TLOBUUOVUĖVOU, TOC UėV ANAOLC Kal ROELETY 
OTW000V E00KEL KAL eionVNV AyYeW, TE de TUVGONATON bNYL TAV AnTB6V, TAOAV 
uėv bAdIOC ThV GMNV ėTLOVTU XVYPAV KOL AGAVICOVTI, TAGAV dE TONY UP“ 
ėXVTOV TOLOVUĖVY, TDOC dė ThV MeyoNyv "Pwoiav O00': MVTWOVV EUPLGKOVTU 
TAPOŠOV, VK NV NOEUEW, ANNA TUL ETVeL KATA TOV UNTOOTONITOU, KOL TA XEIDLOTA 
diadnoew aUTOV ėoTOVdA(e. |...) 


PATRIARCHO NILO PATVIRTINTAS 
SINODO NUTARIMAS DĖL KIPRIJONO 
NETEISĖTO PASKYRIMO Į KIJEVO 
METROPOLITO VIETĄ 
1380 birželis 


[...] Metropolitui stengiantis išsaugoti sūnų ir bet kokia kaina išlaikyti jam žemę 
bei valdžią, tuo tarpu kai kiti buvo linkę elgtis ramiai ir laikytis taikos, tas ugnies 
garbintojas lietuvių kunigaikštis, kiekvienu metu pasiryžęs užpulti ir nusiaubti 
bet kokią kitą šalį ar pavergti bet kokį miestą, kad ir kaip troško, negalėjo prieiti 
prie didžiosios Rusios ir dėl to nerado sau ramybės, bet, degdamas neapykanta 
metropolitui, visokiausiais būdais stengėsi jam pakenkti. [...] 


Vertė ARVYDAS BARONAS 


- 427 — 


KRYŽIUOČIŲ KARO KELIŲ Į LIETUVĄ 
APRAŠYMAI 


Lietuvos kelių aprašymai (Die littauischen Wegeberichte) — kryžiuočių žvalgų 
pranešimų rinkinys, parengtas Vokiečių ordino maršalų aplinkoje Karaliaučiuje. 
Čia Lietuvos pasienyje esančių Ordino pilių komtūrų į centrą siunčiami kelių 
aprašymai buvo trumpinami ir redaguojami. Kokie tie aprašymai buvo, rodo 
39-as ir 57-as pranešimas - laiškai maršalui, kurie šioje knygoje nespausdinami. 
Šiuose išlikusiuose netrumpintuose laiškuose remiamasi Ordino žvalgų, vedlių 
duomenimis. Vedliai buvo daugiausia Ordino valdžioje esantys prūsai (daž- 
niausiai iš Sembos, taip pat iš Skalvos, Nadruvos, Notangos, Varmės, Pagudės, 
Bartos), kai kurie Ordino pusėje atsidūrę lietuviai (80, 85, 92, 100 pranešimai). 
Tai amžininkų, regioną gerai pažįstančių žmonių duomenys. Iš šimto paskelbtų 
Lietuvos kelių aprašymų (kaip nustatė Kazys Alminas, jų yra keliais daugiau) 
53 tenka Žemaitijai, 47 - Aukštaitijai. Kryžiuočių maršrutai apima regioną nuo 
Klaipėdos, Rasytės, Ventės (Vintburgo), Ragainės, Įsruties (Insterburgo), 
Metenburgo - pasienio su Lietuva Ordino pilių - iki Varnių, Kražių, Vilkmergės 
(Ukmergės), Maišiagalos, Vilniaus, Šalčininkų, Krėvos, Ašmenos, Gardino 
apylinkių. Kraštas buvo žvalgomas ir iš Lietuvos gilumoje pastatytų Ordino pilių 
(Marienburgo prie Dubysos žiočių). 

Lietuvos kelių aprašymai išliko XIV amžiaus pabaigos-XV amžiaus pradžios 
dokumentų rinkinyje, kuris buvo saugomas slaptajame Ordino archyve 
Karaliaučiuje; juos 1863 metais paskelbė Teodoras Hirschas. 

Karo kelių aprašymai teikia labai vertingų duomenų apie visą to meto Lietuvos 
kraštovaizdį: kelius, miškus, upes, pelkes, brastas, įvairaus tipo gyvenvietes, 
atstumus tarp jų Ordino myliomis (8280 m), taip pat apie teritorinį krašto 
padalijimą, ūkį, kultūrą. Čia daug baltiškų asmenvardžių, vietovardžių, kuriems 
rekonstruoti, lokalizuoti dar reikia nemaža pastangų. 


ROMAS BATURA 


Kryžiuočių karo kelių į Lietuvą aprašymuose minima daug mitinę prasmę 
turinčių vietovardžių (Aukaimis, Milžo piliavietė, Stabukalnis, Šventaragis, Sventoji, 
Rambynas, Vilkamergė, Romainiai, Šventupė, Šventasis miškas). Nemaža jų (Aukaimis, 
Milžo piliavietė, Stabukalnis, Šventaragis, Šventasis miškas, Šventoji) išsidėstę netoli 


—- 428 — 


KRYŽIUOČIŲ KARO KELIŲ Į LIETUVĄ APRAŠYMAI 





vienas kito ir sudaro tarsi vieną kompleksą, kuriame, matyt, buvo svarbios 
žemaičių kulto vietos. Kad bent dalis šių pavadinimų anuomet buvo ne paprasti 
mitiniai vietovardžiai, o siejosi su religine praktika, iš dalies rodo Šventojo miško 
vietovardis. Keliuose aprašymuose šis miškas vadinamas Ašviete, tačiau turi 
epitetą šventas, kuris rodo paties objekto išskirtinumą. Matyt, neatsitiktinai tie 
patys vietovardžiai kartojami net keliuose aprašymuose. Žygiuose į Lietuvą ir 
Zemaitiją kryžiuočiai, ko gero, stengėsi smogti ne tik strateginiu, bet ir kulto 
požiūriu svarbiems objektams. 

Šie ir kituose šaltiniuose minimi vietovardžiai rodo, kokie gamtos objektai 
lietuvių buvo labiausiai garbinami (miškai, upės, ežerai, kalnai, akmenys), ir leidžia 
nustatyti senąsias lietuvių kulto vietas. Į kryžiuočių karo kelių aprašymus vienas 
kitas BRM tyrinėtojas jau yra atkreipęs dėmesį (Klimas, 1919; Balys, Biezais, 1965). 


NORBERTAS VĖLIUS 


Publikacijos: Hirsch, 1863b; Mierzynski, 1896, 88-105 (fragm.); Biržiška, 1930a (fragm. 
vok. k.); Mannhardt, 1936, 126-127 (fragm.); Jurginis, Šidlauskas, 1983, 7-41 (liet. k.). 
Literatūra: Hirsch, 1863b, 662-664; Thomas, 1885; Mierzynski, 1896, 88-105; Miller, 1927; 
Biržiška, 1930a; Salys, 1930; Lowmianski, 1931-1932; Mannhardt, 1936, 126—127; Ivinskis, 1940; 
1958; IlamyTo, 1959; Jurginis, 1962; Steponavičienė, 1974; Jurginis, Šidlauskas, 1983, 7. 
Tekstas iš: Hirsch, 1863b, 668-670, 675-678, 684-685, 687-688, 692-696. 





DIE LITTAUISCHEN WEGEBERICHTE 
1384-1402 


A. Wege nach Samaiten 


W.6. Zūige von dem untern Memel ūber die Sczeszuwa 
in die nordlich von ihr gelegenen Samaitischen 
Landschaften. Winterreise 


Samayts 
Eykint vnd sin bruder vnd Bunse wellin fūren von Wyste bis czu c. 1386 


Wayswille, das ist ii; mile gutes weges, do ist holczes vynd wassirs 
gnuk. Die selbin wellin furen von Wayswille bis an eyn flys, das heist 


— 429 — 


KETURIOLIKTAS AMŽIUS 





1386 25. Dec. 


Sessow, das ist iij mile, do czwisschin mus man į mile weges rūmen, 
vnd do let man die letzste cost, do ist ouch wassirs vnd holczes gnuk; 
do kerin dy sleten wedir. - Die selbin wellin vort fūren von Sessow 
vf das velt Awkon vnd ist ij mile, do czwisschin mus man an etlichen 
enden rūmen vnd wopint sich czu Awkon; von Awkon in das lant 
czu Caltenenen vnd ist iiį mile gutes weges vnd hat denne vort czum 
nachtlegir ij mile, das heist czu Jensetilte, do ist futers vnd czu herin 
gnuk, holczes vnd wassirs gnuk, die vij mile mus man vndir eyns 
ryten tag vnd nacht. 


Vff Kawen 


Eykint syn bruder vnd Mase wellin fūren von Jensetilte bys czum 
heilgin walde, der heist Asswyiote, das ist iį mile czu herin gnuk vnd 
ouch wassirs gnuk. - Mase vnd Pawl von Waldow wellin fūren von 
Asswyoten bis czu Girstawtin dorffe, das ist iij mile, czu herin gnuk. 

Skocz vnd Skwabe wellin fūren von Girstawtin bis czu Milso dem 
burcgwale, das ist ij mile, czu herin gnuk, wassirs vnd holczs gnuk. — 
Bunse, Rexa, Matryco, Kynne vnd Darge wellin fūiren von Milso czū 
Susūkendorff, das ist ij mile rume lant, czu herin futers, wassirs vnd 
holczs gnuk. - Dy selbin wellin fūren von Susūkin bis czu Stabuncaln, 
das ist ij mile czu herin gnuk, wassirs vnd holezs gnuk. —- Dy selbin 
wellin furen von Stabuncaln czu Cosleykin, das ist ij mile, czu herin 
gnuk; do czwisschin ist eyne rume damerow, do darff man nicht 
rūmen, wassirs vnd holczs gnuk. — Skocz, Mateyko, Darge wellin 
fūren von Cosleykin wedir czurucke czu Rogyare, das ist ii mile, czu 
herin gnuk, wassirs vnd holczs gnuk. - Eykint, sin bruder, Skocz, 
Mateyco, Bunse, Darge wellin fūren von Rogyare czu Namaxste, das 
ist iij mile, do kumpt man wedir in den aldin weg; vnd wen man 
Namaxsten vff eyne mile na kumt, so mus das heer futern vnd das 
futer metefūren vff das legir. - Von Namaxste ist vij mile bis czū 
Sessow, do kumt man wedir czur cost. 


W.7. Eine andere Abfassung der letzten Aufzeichnung 
mit einigen Abweichungen 


Dese wege han lasin czeichin Eykint vom Goltberg vnd sin bruder 
Skawdegirde anno Domini etc. lxxxvi ipso die nativitatis 


— 430 — 


KRYŽIUOČIŲ KARO KELIŲ Į LIETUVĄ APRAŠYMAI 





Samayts 


Czum erstin wellin sie anhebin von Rangnit czu leyten vf eyn vlys, 
das heist Wyeste ij mile, von Wyste czu Wayswille an eyn vlys iij mile 
gutes wegs, do let man die erste cost; von Wayswille czu Sessow eyn 
flys iij mile, do czwisschin ist į mile czu rūmen, vnd do let man die 
leczste cost. Von Sessow vf das velt Awkon ij mile, do czwisschin mus 
man rumen, do mus man sich ouch wopin. Von Awkon ins lant 
Caltenenen iij mile gutes wegs, do liet man czu Jensetilte, das ist ij mile 
vort. Von Jensetilte czum heilgin walde, der heist Asswyiote ij mile, 
von dannen vf das vlys Rawde ij mile, czu herin gnug. Von Rawde in 
Girstawtendorff, do wonet Sowgutte ij mile. Von dannen czu Milso 
eyn burgwal ij mile, von Milso czu Susockindorff ij mile. Wil man do 
Kosleike wonet, so hat man von Susuckin ij mile bis czu Stabuncaln, 
do liet man nacht. Von Stabuncaln czu Kosleikindorffe ij mile, do 
czwisschin ist eyne gerume damerow, do darff man nicht rūmen. Von 
Kosleykin keret man wedir vmme vnd kumpt czu Rogyare iiij mile, do 
mus man an etlichin enden riimen. Von Rogyaren czu Namaxste, czum 
heilgin walde, do kumpt man wedir in den aldin weg vnd ist ij mile, 
do mus man vf eyner mile in etlichin enden rūmen. Von Namaxste 
czu Sessow, do man die letzte cost gelasin hat, ist v. mile. In desin 
selbin wegin bekennen sich ouch Mase von Rangnit, Skotcz von 
Waldow, Punse von der Balge, Kynne ibidem, Darge ibidem, Rexa von 
Brandinburg, Mateyco ibidem, Skwobe von Lawkiskin. 

Nota: dese vorgeschreben leitslūte wellin dese wege furen mit 
vndirscheit; Eykint vnd sin brudir Skawdegirde vnd ouch Punse 
wellin furen von Rangnitbis czu Asswyioten, Eykint vnd Maze wellin 
furen von Asswyiote czu Girstawtindorffe, Skotz vnd Skwobe wellin 
furen von Girstawtin bis czu Milso, Punse, Kynne vnd Rexe wellin 
furen von Milso czu Cosleikin, Skotz, Mateico wellin von Cosleykin 
furenbis czu Rogyare, von Rogyare wellin sy mit enandir wedir fūren 
in den aldin weg wedir heym. Idoch bekennen sie sich gemeynlich in 
alle den vorgeschreben wegin. 


W. 18. Von Ragnit in die Gegend von Poszyli 


Omnium sanctorum xcv“ 


Desin weg han gegangen Hans Eisutten son, Scurdenne vom 
Nuwenhuse vnd Panst doselbist. Czum erstin von Rangnit seczit man 


— 431 — 


1395 1. Nov. 


KETURIOLIKTAS AMŽIUS 





1395 18. Oct. 


c. 1385/95 


sich obir die Memil bie deme Mergilsee vnd czuet iiij milen bis czu 
Greiseen, do lyt man das erste nachtleger; vort iijj milen bis czu 
Ringelauken dem velde vnd vort ii; mile bis czu Putelauken, 
doczwischin ist eyn wald eyner milen lang vnd ist gut steende wald, 
vnd in dem walde mus man wol eyn halb virteil von eyner mile 
rumen, vort iį mile bis in das land vnd ist rum weg; do trift man 
czum erstin Ouestin das land; vnd czu Jonawdo dem lande, do lyt 
eyn heilig wald vnd eyn vlys, do sal das heer die erste nacht legen. 


W.20. Von Trappėhnen a. M. aus ins Land Weigow 


Luce ewangeliste xcv“ 


Desin weg han gegangen Rexa vnd Twirbute von Brandinburg vnd 
Neweke. Czum erstin eyne nacht vff dem Trappen vnd di ander nacht 
vf der Swinton, von der Swinton vj mile bis czu der Saltone dem vlise 
vort iij mile bis ins land, vnd die erste nacht lyt man im lande bi Salto 
dem walde, die ander nacht lyt man czu Stabekalne im lande vf 
Weikenveld. 


W.23. Nahere Angaben iber denselben 
Weg. Sommerreise 


Diese sint von Rangnith 


Robūtte vnd Sade von Lawkisken wellen diese wege fūren. Von 
deme heyligen walde von Rambyn in das lant czu Medeniken. Das 
erste nachtleger von Rambin ij mile vf die Lūmpe, doczwischen darf 
man nicht brūcken vnd ist gūt wek vnd hat wassers vnd grasis genug. 
Von der Lumpe iij mile cz Wilkeen vnd ist gūt wek. Von Wilkeen iij 
mile czū Arisken, do ist gut wek, vnd man mūs doczwischen ein teil 
die wege rūmen. Von Arisken iij mile vf die Jure, vnd ist gut wek, 
vnd man mus an etzlichin enden rūmen. Von der Jure ij mile vf das 
flis Namile vnd ist gūt wek. Von deme flise Namile iij mile in das 
lant czu Medeniken, in deme lande ij mile czu Barsepille cz deme 
borgwalle vnd fort, wo man in habin wil in deme lande die lenge 
vnde die breite. Dese wege weis ouch Nabute von Waldow vnd sin 
brudir Waigal. 


—-432-— 


KRYŽIUOČIŲ KARO KELIŲ Į LIETUVĄ APRAŠYMAI 





W. 25. Weg nach Samaiten von der Schwente 
aus und ūber die Szaltuna 


Samayts weg. Balge 


Dese wege habin sie fulbort czu geende Ixxxv“ in die Walpurgis. 

Darge vnd Punse von Stabelauken wellen wege fūren von der 
Swintowe iiij mile bis czū deme flise Saltūne, do czwischen hat man 
eyn bruch czu brūckin ij seelis lank. Von Saltūne iiij mile bis czū 
Wedūkkelen. Von Wediikkelen cziū Rossyeyn, vnd czū Karsov do 
findet man ein hūs, do das lant alle czū flūget; vnd vort wellen sie 
das heer fūren, wo man heen wil. 


W. 26. Weg von der Schwente aus nach Widukle 


Symonis et Judė xciij? 


Rexa vnd sin bruder Twirbut von Brandenburg haben desin weg 
gegangen. Czum erstin von der Swintov bis vf die Saltūne vj mile 
wegis truge heide, von dannen iij cleyne mile waldes, do ist eyn flys 
inne, Oppe genant, do ist is eyn wening vorhouwen, vnd das ryt man 
vmme ane hindernisse; wen man vs dem walde kumpt, so hat man į 
mile wegis gute damerow bis in das land czu Weduckelen; wen man 
do gehert hat vnd wedir vs wil czyhen, so mag man czyn vbir das 
veld Auken, als Zada vnd Kinne gegangen haben, so kumpt man czu 
Wirsolauken vf die Memil. 


W.27. Ein anderer Weg nach Widukle 
von der Schwente aus 


Geczeichnit xcv “Zu piingstėn 


Rexa vnd Twirbut vs deme gebite czu Brandenburg wellin furen 
desin weg in das land czu Weduckeln. An der Swintoppe scheidet 
man von der Memil, vnd ist das erste nachtleger iiij mile von dannen 
vf dar Saltune dem vlyse, rum weg, heide vnd damerow, vnd vindet 
wol gras czu eyner nacht; von dannen in das land czu Weduckeln iij 
mile, vnd vor deme lande wol eyne myle ist eyn hayn eyns armbrost 
schossis breit, der ist ald vnd gut czu rumen, vnd mitten in deme 
hayne ist eyn flys, das vortet man wol, wo man wil, vnd ist eyn bruch 
czwischin dem hayne vnd der Saltūne, do hat man wol czweir 


- 433 — 


1385 1. Mai 


1393 28. Oct. 


1395 30. Mai 


KETURIOLIKTAS AMŽIUS 





c. 1384 


1385 20. Jan. 


obirgerittin, das man nicht durfte brucken. Die dritte nacht lyt man 
im lande an eyme walde, der heist Sautum bi eynem vlise Sassaw. 
Wil man denne von dannen heym czyhen denselbin weg, das mag 
man thūn; wil man ouch sust ander wege czyen, so vindet man czu 
heren gnug vnd czūt obir das veld czu Gewillen czu Aukeyn; czu 
den weg bekennen sich Kinne vnd Zada vs dem gebite czur Balge. 


W.42. Von Insterburg in die Memelgegenden zwischen 
Wilia und Niewescha 


[...] Vort an hat man ix myle bes jn das lant czu Slowisso, czu 
Wayswidendorff, do czwuschen hat man vaste vil czu rūmen, do 
czwuschen mus man ix brūcken machen: off der Suppe dy erste, dy 
andir off dem Sassene ij rutte lang, abir eyns obir dy Sassene eyne 
brūcke j rutte lūng, dy vierde off dem Pobalxte j rutte lang, dy fūmfte 
off der Jusse ij rutten czu briicken, ouch mus man off deser seyte 6bir 
eyn bruch wol iiij zeyle brucken, off der andern seyte mus man jį zeyl 
brūcken, dy sechste brūcke wol ij rutte lang, dy sebende off der 
Swyntove ij rutte lang, dy achte wol j rutte lang czu brūcken, dy 
newnde off der Wyte, do mus man ouch eyne rute brucken. 


W.51. Weg vom Felde Aukon (Batoki) 
in das Land Weigow 


Samayts-Ken Grasyen 


Dese wege hat Sguabe von Lawkisken vnde Gastart von Labiow 
lasin czeichenen Fabiani et Sebastiani martirum anno Ixxxv“. 

Cziim erstin wellin sie anhebin vf deme felde Aukon; von dannen 
ist is v. mile in das lant czū Grasyen, do ist gūt wek, sundir man mūs 
an eczlichin enden ein wenik bruckin; von Grasien ij mile in das lant 
czū Milsowe, das ist gūt lant vndeist czū herende genuk; von Milsowe 
ij mile bis czii Saūten czū deme heiligenwalde do miis das heer legen, 
do ist czū herende geniik; von Saūten ij mile in das lant czū Wayke, 
do ist czū herinde genuk vnd ist allis gūt wek. 


—-434— 


KRYŽIUOČIŲ KARO KELIŲ Į LIETUVĄ APRAŠYMAI 





B. Wege nach Auxteten oder Ober-Littauen 
W.64. Weg an der Wilia 


Desin weg mag man czyhen bie der Nerye hinuf: Die erste nacht 
lyt man vf der Rist dem vlise į myle jensit Wissewal czu der rechtin 
hant hen abe; das ander leger vordan iij mile vf der Lamen vnd ist 
heide vnd czwe brucher, die haben hertin grunt vnd sin gut czu reiten; 
vordan iiį mile weges bis czu Swirgalendorf das iij““ leger, vnd ist 
gut weg; vordan die iiij4“ nacht czu Darudendorf iiį mile gutis wegis; 
die v?“ nacht czu Rinkant iiį mile gutis wegis; die vid“ nacht vf der 
Wake ij mile gutes wegis. 


W. 65. Weg von Kulwa nach Meiszagola 


Anno Ixxxv*? vigilia assumptionis Marie do lys Henczke von Syntyn 
vnd Materne syn brudir vs dem dorfe Wackenn dese wege zceichin. 
Vf Garthen. Zcum ersten wil her anhebin czu Koluwe vnd vort zcu 
Weppre; do zcwischen sint iiij myle, do zewischen ist eyn bruch czu 
brucken eyns halben seyles lang, vnd an eczlichen enden of den iiij 
milen mus man rumen, vnd do zcwischen alumme mag man heeren. 
Item von Weppren vort ken Gelwen sint ij myle, do zcwischen ist j. 
vlys, das heiset Swyntoppe, do ist eyn fort obir vnd do zcwischen ist 
gnug czu heeren. [...] 


W. 66. Weg von der Niewescha nach Wilna 


Anno Domini etc. Ixxxv!? assumtionis Marie. Vf die Wille. 

Do lys Girhardt von Kremiten dese wege czeichen. Czum ersten 
wil her anhebin czur Nawese an dem vliese; von dannen sint iij mile 
gut weg bes czu Seten czu dem dorfe vnd dorczwischen ist czu heeren 
gnug. Item von dem dorfe Seten bes czu Zeymen in das lant sint iij 
mile gut weg, vnd dorczwischen czu heeren gnug. Item von Zeymen 
bes zcu Wydegirden iij mile gut weg vnd dor czwischen zcu heeren 
gnug. Item von Wydegirden bes czu Kernow iij mile gut weg, 
dorczwischen ist das vlies Swyntoppe vnd dorobir ist eyn fort vndir 
Widegirden dem dorfe vnd dorczwischen ist czu heeren gnug. Item 
von Kernow bes czur Wille iij mile gut weg vnd dorczwischen ist czu 
heeren gnug. 


- 435 — 


1385 14. Aug. 


1385 15. Aug. 


KETURIOLIKTAS AMŽIUS 





1385 17. Juli 


(1385) 


1384 21. Dec. 


W. 67. Weg an der Wilia nach Wilna 


Anno Domini etc. Ixxxv? am montag post divisionem apostolorum 
lys Merune dese wege czeichin vff die Wille. Czum erstin wil her 
anhebin an der Nergin kele vnd wil furen vff das velt czu Wilkee, do 
der kompther von Rangnit her Wigant wart dirslagin vnd ist ij mile, 
das ist gut weg, do czwisschin ist eyn clein hagen, den mus man 
rūmen. Von Wilkee bis an dy Swyntoppe ist iij mile, do liet man dy 
andir nacht, doczwisschin ist ouch eyn hagin, den man riimen mus 
vnd eyn brūch, das mus man bruckin wol eynen armbrostschos. Von 
deme nachtleger cziet man dy Swyntoppe vf j. mile weges, do ist 
eyn vort ken Vgintendorfe, do Mileikin brudir wonet; wil man do 
nicht obir, so czuet man noch j. mile vort an dy Swintappe vff, do 
trifft man abir eynen vort, der ist ken dem lande Dewilto; wil man 
obir den vort nicht, so czūt man abir an der Swintappe vff į mile, do 
trifft man eynen vort ken Busekindorfe; von dem vorte liet Wilkemerge 
das hus vff dys siet der Swintoppe j. vierteil weges hert vff der 
Swintoppe. [...] 


W. 68. Winterweg in denselben Gegenden nach 
Kiernowo und Meiszagola 


Vff Maysegayl 


Dese wege wil her winterczit fūren ken der Kernow. Czum erstin 
von der Neryen kele bis czu Setin iį mile gerum weg; von Setin bis 
czu Byalgindorffe ij mile das andir nachtleger; von Byalgin czu 
Sowguttindorffe iiį mile czu herin gnug, von Sowguttin czur Kernow 
ij mile, von der Kernow czu Eytuttendorffe iį mile, von Eytuttin czu 
Tansottendorffe ij mile; von dannen czu Gelwin ij mile, von Gelwin 
czu Sirputtindorffe vff der Swintoppe ij mile; von dannen ist j. mile 
czu Wilkamergen czum huse; von Wilkemerge czu Dewilto j. mile. [...] 


W.70. Weg von Romeyn nach Troki und Wilna 


Dese wege hat Eysutte von Labiow lasin czeichin Thome apostoli 
anno Ixxxguarto vf Tracken. 

Czum erstin als man kūmpt an dy Memel ken Romayn, so hat man 
von der Memel durch Romayn bys czu Warlow j mile, von Warlow 


— 436 — 


KRYŽIUOČIŲ KARO KELIŲ Į LIETUVĄ APRAŠYMAI 





bis czu Swelanen 2“ mile, von Swelan dry mile obir eyn heydebis czu 
Trackin Pobarthin, do czwisschin ist eyn walt, do ist eyn vlis, ane do 
rytet man wol obir vngebruckt, der walt ist eyner halbin mile lang; 
von Treckin bis czur Kernow ij mile. Wil man abir von Treckin czur 
Wille, so hat man von Treckin bis czu Tulniken ij mile; von Tulnekin 
bis czum huse czu Trackin sint iiį mile; ouch sint von Tulnekin bis 
czur Wille iii mile. 


W.71. Weg aus der Gegend von Labunow 
an der Niewescha nach Wilna 


Geczeichint anno Domini etc. lxxxV? 
Iyburtcii martiris 


Dise weg wel furen Schiris von Tapiow vnd wil anhabin czu Pedyn 1385 11. Aug. 

czwisschin Labunen vnd Seymen; von Pedyn czu Taykinsee ij mile; 
do sint ouch heyne, do mus man rūmen, von dannen czu Weppren 
iiij mile, do sint heyne; von Weppre czu Wilkemerge ij mile, das ist 
heide; kan man abir czu Weppre obir den vort obir dy Swyntoppe, so 
hat man ij mile czu Gelwin, von dannen czu Starpeykin dorfe iij mile; 
von dannen czūr Kernow ij mile, von der Kernow czu Meisegal ij 
mile, von dannen wil her furen ins lant ken der Wille vnd bi der 
Nerge wedir heym. Ouch bekennet her sich ym lande czu Seymen. 


LIETUVOS KELIŲ APRAŠYMAI 
1384-1402 


A. Keliai į Žemaitiją 
6. Žygiai nuo Nemuno žemupio per Šešuvį į šiaurėje 
esančius Žemaitijos kraštus. Ziemos kelias 


Žemaičiai 


Eikintas ir jo brolis ir Bunse ves nuo Vistės! iki Viešvilės, ten yra apie 1386 
pustrečios mylios gero kelio, malkų ir vandens užtektinai. Tie patys 


—- 437 — 


KETURIOLIKTAS AMŽIUS 





ves nuo Viešvilės iki upės, vadinamos Šešuviu, iki jos trys mylios, iš 
jų pusę mylios kelio reikės valyti, ir čia reikės palikti paskutinę maisto 
dalį, čia taip pat vandens ir malkų užtektinai; nuo čia atsiskyrusieji 
sugrįžta. — Tie patys toliau ves nuo Šešuvio iki Aukaimio2 lauko, tai 
dvi mylios kelio, keliose vietose teks kelią valyti ir, paruošus ginklus, 
žygiuoti į Aukaimį; iš Aukaimio į Kaltinėnų kraštą trys mylios gero 
kelio, o iš ten dvi mylios iki nakvynės vietos, kuri vadinama Yžnės 
tiltu“, čia pašaro ir maisto, malkų ir vandens yra pakankamai, tas 
septynias mylias reikia nujoti per vieną dieną ir naktį. 


Į Kauną 


Eikintas, jo brolis ir Mase ves nuo Yžnės tilto iki šventojo miško, 
vadinamo Ašviete*, pusantros mylios, pastovis geras ir vandens 
pakankamai. - Mase ir Pawl iš Waldow ves iš Ašvietės iki Girstauto 
kiemo“, tris mylias, pastovis geras. 

Skocz ir Skwabe ves nuo Girstauto iki Milžo piliavietės“, tai dvi 
mylios, pastovis geras, vandens ir malkų užtektinai. —- Bunse, Rexa, 
Maitryco, Kynne ir Darge ves nuo Milžo iki Susiuko kiemo, dvi mylias 
atvira vietove, pastoviui pašaro, vandens ir malkų užtektinai. - Tie 
patys ves nuo Susiuko iki Stabukalnio?, yra dvi mylios tinkamos 
pastoviui, vandens ir malkų užtektinai. - Tie patys ves nuo 
Stabukalnio iki Kušleikos, yra dvi mylios, pastoviui vieta tinka; kelyje 
yra atviras tyras, valyti nereikės, vandens ir malkų užtektinai. - Skocz, 
Mateyko, Darge ves nuo Kušleikos iki Rogyare (Šventaragio), čia yra 
trys mylios, pastovis geras, vandens ir malkų užtektinai. - Eikintas, 
jo brolis, Skocz, Mateyco, Bunse, Darge ves nuo Rogynre į Nemakščius, 
tai trys mylios, čia vėl išeinama į senąjį kelią; prisiartinus prie 
Nemakščių per mylią, kariuomenė tegul pasimaitina ir pasiima maisto 
į stovyklą. - Nuo Nemakščių iki Šešuvio yra septynios mylios, 
grįžtama prie palikto maisto. 


7. Pastarojo pranešimo kitas variantas su kai kuriais 
nukrypimais 


„1386 Šiuos kelius parodė Eikintas iš Goltbergo ir jo brolis Skawdegirde 
gruodžio 25 1386 Viešpaties metais, per Kalėdas [gruodžio 25]. 


- 438 — 


KRYŽIUOČIŲ KARO KELIŲ Į LIETUVĄ APRAŠYMAI 





Žemaičiai 


Visų pirma jie pradės vesti nuo Ragainės dvi mylias ligi upės, 
vadinamos Viste, nuo Vistės ligi Viešvilės upės pustrečios mylios gero 
kelio, ten paliekama pirma dalis maisto; nuo Viešvilės iki Šešuvio 
upės trys mylios, ten pusę mylios teks prasivalyti, ir ten paliekama 
paskutinė dalis maisto. Nuo Šešuvio iki Aukaimio lauko dvi mylios, 
čia teks prasivalyti kelią ir paruošti ginklus. Nuo Aukaimio iki 
Kaltinėnų krašto trys mylios gero kelio, apsistojama prie Yžnės tilto, 
tai yra už dviejų mylių. Nuo Yžnės tilto ligi šventojo miško, vadinamo 
Ašviete, pusantros mylios, iš ten iki Raudžio upės dvi mylios, 
pastoviui visko užtektinai. Nuo Raudžio iki Girstauto kiemo, kur 
Saugutis gyvena, dvi mylios. Iš ten ligi Milžo piliavietės dvi mylios, 
nuo Milžo iki Susiuko kiemo dvi mylios. Norint patekti ten, kur 
Kušleika gyvena, reikia nuo Susiuko dvi mylias iki Stabukalnio 
keliauti ir ten apsinakvoti. Nuo Stabukalnio iki Kušleikos kiemo dvi 
mylios, tame tarpe yra lydimas, per jį kelio valyti nereikia. Nuo 
Kušleikos grįžtama atgal ir vykstama pusketvirtos mylios iki Rogynre, 
čia keliose vietose reikės valyti kelią. Nuo Rogyare iki Nemakščių, 
prie šventojo miško?, yra trys mylios, čia vėl išeinama į senąjį kelią ir 
visą mylią keliose vietose reikės kelią valytis. Nuo Nemakščių iki 
Šešuvio, kur paliktas paskutinis maistas, yra penkios mylios. Šiais 
keliais sutinka vesti taip pat Mase iš Ragainės, Skotcz iš Waldow, Punse 
iš Balgos, taip pat Kynne, taip pat Darge, Rexa iš Brandenburgo, taip 
pat Mateyco, Skwobe iš Laukiškių. 

Pastaba: šie nurodyti žvalgai ves atskirais etapais; Eikintas ir jo 
brolis Skawdegirde ir taip pat Punse ves nuo Ragainės ligi Ašvietės, 
Eikintas ir Mase ves nuo Ašvietės iki Girstauto kiemo, Skotz ir Skwobe 
ves nuo Girstauto ligi Milžo, Punse, Kynne ir Rexe ves nuo Milžo ligi 
Kušleikos, Skotz, Mateico ves nuo Kušleikos ligi Rogyare, nuo Rogyare 
jie visi bendrai ves į senąjį kelią ir namo. Bendras aprašytasis kelias 
jiems visiems yra žinomas. 


18. Iš Ragainės į Pašilės apylinkes 
1395 metais, Visų šventųjų dieną [lapkričio 1] 
Šituo keliu ėjo Hansas, Eisučio sūnus, Scurdenne iš Nuwenhuse ir 


Panst iš ten pat. Iš pradžių nuo Ragainės persikeliama per Nemuną 
prie Mergežerio!? ir vykstama keturias mylias iki Greižėnų, čia — 


— 439 — 


1395 
lapkričio 1 


KETURIOLIKTAS AMŽIUS 





1395 
spalio 18 


apie 
1385-1395 


1385 
gegužės 1 


pirmoji nakvynė; toliau trys mylios iki Ringių lauko ir nuo ten 
pustrečios mylios iki Pūtvės lauko!!, tame tarpe yra vienos mylios 
ilgumo sausas miškas, kur nuo ketvirčio iki vienos mylios reikės kelią 
prasivalyti, iš ten pusantros mylios gero kelio į kraštą; pirmiausia 
patenkama į Kęsčių kraštą ir į Jaunodavos kraštą, kur yra viena šventa 
giria!? ir upė, čia kariuomenė turi pirmą naktį nakvoti. 


20. Nuo Trapėnų į Vaiguvos kraštą 
1395 metais, Luko Evangelisto dieną [spalio 18]. 


Šituo keliu ėjo Rexa ir Tvirbutas iš Brandenburgo ir Neweke. Pirmoji 
nakvynė Trapėnuose, antroji — prie Šventosios!3, nuo Šventosios šešios 
mylios iki Šaltuonos upės, toliau trys mylios iki krašto, pirmą naktį 
reikia nakvoti krašte prie Šalto miško, antra nakvynė — pasiekus 
Stabukalnį, Vaikių lauke. 


23. Papildomi duomenys apie tą patį kelią. 
Vasaros Žygis 
Prasideda nuo Ragainės 


Šituo keliu ves Robiitte ir Sade iš Laukiškių. Nuo šventojo miško 
prie Rambyno!“ į Medininkų kraštą!?. Pirmoji nakvynė už Rambyno, 
nuėjus dvi mylias iki Lumpės, nieko nereikės valyti, kelias geras, 
vandens ir žolės užtektinai. Nuo Lumpės iki Vilkės trys mylios, taip 
pat geras kelias. Nuo Vilkės trys mylios iki Ariškėnų, ten kelias geras, 
tik nedidelį tarpą teks prasivalyti. Nuo Ariškėnų trys mylios iki Jūros, 
taip pat kelias geras, keliose vietose reikės prasivalyti. Nuo Jūros dvi 
mylios iki Nemylo upės, geras kelias. Nuo Nemylo upės pustrečios 
mylios iki Medininkų krašto, kur dvi mylios iki Paršpilio piliavietės!* 
ir toliau nuo jos į visas puses skersai ir išilgai. Šitą kelią taip pat žino 
Nabute iš Waldow ir jo brolis Waigal. 


25. Kelias į Žemaitiją nuo Šventosios per Šaltuoną 
Žemaičių kelias. Balga 
Šitą kelią apsiėmė nueiti 1385 metais, Valpurgijos dieną [gegužės 1]. 


Dargeir Punse iš Stablaukio ves keliu nuo Sventosios keturias mylias 
iki Saltuonos upės, tame tarpe reikės grįsti perėją pusantros virvės 


—- 440 — 


KRYŽIUOČIŲ KARO KELIŲ Į LIETUVĄ APRAŠYMAI 





ilgumo. Nuo Šaltuonos keturios mylios iki Viduklės. Nuo Viduklės 
iki Raseinių ir Karšuvos!", kur yra pilis, į kurią iš krašto visi subėga; 
iš ten jis gali vesti kariuomenę bet kur, kur tik norima. 


26. Kelias nuo Šventosios į Viduklę 
1393 metais, Simono ir Judo dieną [spalio 28]. 


Šį kelią yra nuėjęs Rexa ir jo brolis Tvirbutas iš Brandenburgo. Pir- 
miausia nuo Šventosios iki Šaltuonos šešios mylios kelio tvirtu tyrlau- 
kiu, toliau trys mažosios mylios miško, ten yra upė, vadinama Upis, 
čia reikės truputį prasiskinti [kelią] ir toliau galima joti be kliūčių; išėjus 
iš miško, mylia kelio geru traku iki Viduklės krašto; ten padarius pasto- 
vį, norint grįžti atgal, galima vykti per Aukaimio lauką keliu, kuriuo 
buvo ėję Zada ir Kinne, ir atvykstama į Wirsolauken** prie Nemuno. 


27. Kitas kelias į Viduklę nuo Šventosios 
Surašyta 1395 metais, Sekminių dieną [gegužės 30]. 


Rexa ir Tvirbutas iš Brandenburgo srities ves šituo keliu į Viduklės 
kraštą. Prie Šventosios upės atsitraukiama nuo Nemuno, ir pirmoji 
nakvynė — atėjus keturias mylias prie Šaltuonos upės, kelias geras: 
trakai ir lydimai, ir vienai nakčiai žolės užtektinai; iš ten į Viduklės 
kraštą trys mylios, šitame krašte už vienos mylios yra užtvara arbaleto 
šūvio platumo, užtvara sena ir nesunkiai pašalinama; užtvaroje yra 
upė, ją bet kurioj vietoj galima perbristi, tarp užtvaros ir Šaltuonos 
yra raistas, jį galima perjoti netiesiant kelio. Trečioji nakvynė - to krašto 
miške, kuris vadinamas Sautum, prie Šešuvio upės. Norint galima 
atgal grįžti tuo pačiu keliu; jeigu norima vykti kitu keliu, galima rasti 
gerą vietą pastoviui Gewillen lauke pakeliui į Aukaimį; tą kelią žino 
Kinne ir Zada iš Balgos srities. 


42. Nuo Įsruties iki Panemunės tarp Neries ir Nevėžio 


[...] Iš ten iki Slovisų krašto, iki Vaišvydo kiemo, devynios mylios, 
ten daug kelio reikės valyti, statyti devynis lieptus: pirmą per Šešupę, 
antrą per Sasną pusantros rykštės ilgumo, dar vieną per Sasną vienos 
rykštės ilgumo, ketvirtą per Pabalkštę vienos rykštės ilgumo ir penktą 
- per Jiesią dviejų rykščių, taip pat šitoje pusėje teks geras keturias 


-—441 — 


1393 
spalio 28 


1395 
gegužės 30 


apie 1384 


KETURIOLIKTAS AMŽIUS 





1385 
sausio 20) 


1385 
rugpjūčio 14 


virves grįsti raistą, kitoje pusėje grįsti virvės ilgumo perėją, šeštasis 
lieptas dviejų rykščių ilgumo, septintasis per Šventąją — pusantros 
rykštės ilgumo, aštuntasis — vienos rykštės ilgumo, devintasis - per 
Vytę, čia taip pat reikės grįsti rykštės ilgumo perėją. 


51. Kelias iš Aukaimio lauko (Batakių) į Vaiguvos kraštą 
Žemaitija.-Kražių kryptis 


Šituo keliu ėjo Sguabe iš Laukiškių ir Gastartas iš Labguvos 1385 
metais, Fabijono ir Sebastijono mirties dieną [sausio 20]. 

Žygi jie pradės iš Aukaimio lauko; iš ten penkios mylios į Kražių 
kraštą, kelias geras, tačiau nedidelį tarpą reikės grįsti; nuo Kražių dvi 
mylios į Milžavėnų kraštą, kraštas geras ir pastoviui visko yra; nuo 
Milžavėnų dvi mylios iki Saiten prie Šventojo miško, čia turi 
kariuomenė apsistoti, visko yra užtektinai. Nuo Saiiten dvi mylios iki 
Vaiguvos (Wayke) krašto, čia pastoviui visko yra ir kelias visur geras. 


B. Keliai į Aukštaitiją 
64. Kelias prie Neries 


Šitas kelias veda į Neries aukštupį; pirmoji nakvynė prie Rist, pusė 
mylios už Wissewal, dešinėje pusėje žemyn; antroji nakvynė už 
pustrečios mylios, prie Laumenos, yra plynė ir du raistai, betjų dugnas 
tvirtas, ir galima lengvai perjoti; iš ten pustrečios mylios kelio iki 
Svirgailos kiemo, čia trečioji nakvynė, kelias geras; toliau ketvirta 
naktis prie Darudėno kiemo, pustrečios mylios gero kelio; penkta 
naktis prie Rykantų, pustrečios mylios gero kelio; šešta naktis prie 
Vokės, dvi mylios gero kelio. 


65. Kelias nuo Kulvos į Maišiagalą 


1385 metais, Švenčiausiosios Mergelės Marijos Ėmimo į dangų 
išvakarėse [rugpjūčio 14], Henczke iš Syntyn ir Materne, jo brolis, iš 
Wackenn kaimo nurodė šitą kelią. Prie Garthen. Pirmiausia jie ves nuo 
Kulvos ir toliau iki Veprių; ten yra keturios mylios, reikės grįsti perėją 
per raistą pusės virvės ilgumo, o kitose tų keturių mylių vietose reikės 
valytis, visur galima daryti pastovį. Nuo Veprių toliau į Gelvonus 
yra trys mylios, už vienos mylios yra upė, vadinama Šventąja, per ją 
yra brasta, abiejose pusėse pastoviui visko užtenka [...]. 


-442 — 


KRYŽIUOČIŲ KARO KELIŲ Į LIETUVĄ APRAŠYMAI 





66. Kelias nuo Nevėžio į Vilnių 


1385 Viešpaties metais, Švenčiausiosios Mergelės Marijos Ėmimo į 
dangų dieną [rugpjūčio 15]. Į Vilnių. 

Šitą kelią rodys Girhardt iš Kremiten. Pirmiausia reikia eiti nuo 
Nevėžio upės; iš ten trys mylios gero kelio iki Šatijų (Seten) kaimo, čia 
pastoviui visko užtenka. Nuo Šatijų kaimo iki Žeimių krašto trys 
mylios gero kelio, pastoviui visko užtenka. Nuo Žeimių iki 
Videgirdžių (Wydegirden) trys mylios gero kelio ir pastoviui visko 
užtenka. Nuo Videgirdžių iki Kernavės pustrečios mylios gero kelio, 
tame tarpe yra upė Šventoji, per ją yra brasta, tarp jos ir Videgirdžių 
kaimo pastoviui visko užtektinai. Nuo Kernavės iki Vilniaus trys 
mylios gero kelio, čia pastoviui visko užtenka. 


67. Kelias palei Nerį į Vilnių 


1385 Viešpaties metais, pirmadienį po Apaštalų atsiskyrimo [liepos 
17] Merune nurodė šitą kelią į Vilnių. Pirmiausia pradės nuo Neries 
kelio ir ves į Vilkės lauką (Wi/kee)!?, kur buvo užmuštas Ragainės 
komtūras Vygantas, dvi mylios, kelias geras, jame yra nedidelė 
užtvara, kurią reikės pašalinti. Nuo Vilkės iki Šventosios trys mylios, 
ten nakvojama kitą naktį, šitame tarpe taip pat yra nedidelė užtvara, 
kurią reikės pašalinti, ir raistas, per kurį reikia grįsti perėją vieno 
arbaleto šūvio ilgumo. Nuo šios nakvynės iki Šventosios mylia kelio, 
ten yra brasta ir Uoginto kiemas, kuriame Mileikos brolis gyvena; 
jeigu nenorima per šitą brastą keltis, vykstama dar mylią Šventosios 
pakrante iki kitos brastos, kuri yra Deltuvos krašte??, jeigu ir čia 
nenorima keltis, vykstama toliau palei Šventąją pusę mylios prie 
brastos, kur yra Buseikos kiemas; nuo šitos brastos einama į 
Vilkmergę, į pilį, esančią šiapus Šventosios, ketvirtis kelio palei 
Šventąją kietas. [...] 


68. Žiemos kelias į tas pačias Kernavės ir Maišiagalos 
apylinkes 
Į Maišiagalą 


Šiuo keliu jis [ĮMerune] ves į Kernavę žiemą. Pirmiausia nuo Neries 
kelio iki Satijos (Setin) dvi mylios atviro kelio; nuo Satijos dvi mylios 


-443 — 


1385 
rugpjūčio 15 


1385 
liepos 17 


(1385) 


KETURIOLIKTAS AMŽIUS 





1384 
gruodžio 21 


1385 
rugpjūčio 11 


iki Byalgin kiemo, kur antroji nakvynė; nuo Byalgin iki Saugučio kiemo 
pustrečios mylios, pastoviui visko pakankamai, nuo Saugučio iki 
Kernavės dvi mylios, nuo Kernavės iki Eitučio kiemo pusantros 
mylios, nuo Eitučio iki Tansoto kiemo dvi mylios, nuo čia iki Gelvonų 
dvi mylios, nuo Gelvonų iki Sirpučio kiemo prie Šventosios pusantros 
mylios; iš ten viena mylia iki Vilkmergės pilies; nuo Vilkmergės iki 
Deltuvos viena mylia. [...] 


70. Kelias nuo Romainių į Trakus ir Vilnių 


Šitą kelią nurodė Eisutis iš Labguvos 1384 metais apaštalo Tomo 
dieną [gruodžio 21] Trakuose. 

Pirmiausia ateinama į Romainius?! prie Nemuno, nuo Nemuno 
per Romainius iki Varluvos viena mylia, nuo Varluvos iki Svilainių 
(Swelanen) dvi mylios, nuo Svilainių trys mylios dykra iki Trakų 
Paparčių (Pobarthin), tame tarpe yra miškas ir upė, kurią galima perjoti 
nedarant liepto, miškas pusės mylios ilgio; nuo Trakų iki Kernavės 
dvi mylios. Bet jeigu norima iš Trakų į Vilnių, tada nuo Trakų iki 
Tulnikų (Tulniken) dvi mylios; nuo Tulnikų iki Trakų pilies pustrečios 
mylios, nuo Tulnikų iki Vilniaus pusketvirtos mylios. 


71. Kelias iš Labūnavos apylinkių prie Nevėžio į Vilnių 
Rašyta 1385 Viešpaties metais,kankinio 
Tiburcijaus dieną [rugpjūčio 11]. 


Šituo keliu ves Schiris iš Tepliavos ir pradės nuo Pėdžių (Pedyn), 
tarp Labūnavos ir Žeimių; nuo Pėdžių iki Taikino ežero (Taykinsee) 
dvi mylios; ten yra užtvara, kurią reikia pašalinti, iš ten iki Veprių 
keturios mylios, ten yra užtvara; nuo Veprių iki Vilkmergės dvi 
mylios, ten yra plynė; prie Veprių galima persikelti per Šventąją, yra 
brasta, bus dvi mylios iki Gelvonų, iš ten iki Starpeikos kiemo trys 
mylios; iš ten iki Kernavės pusantros mylios, nuo Kernavės iki 
Maišiagalos dvi mylios, iš ten galima vykti į Vilnių palei Nerį arba 
atgal namo. Jam taip pat pažįstamas Žeimių kraštas. 


Vertė JUOZAS JURGINIS 


-444 — 


KRYŽIUOČIŲ KARO KELIŲ Į LIETUVĄ APRAŠYMAI 





„Nn - 


vw x I 


10 
11 


14 


(ST) 


16 


N 





i] 


19 
20 


21 


KOMENTARAI 


Wyste, Wyeste (žr. ir W. 7) - upė kažkur prie Nemuno, ties Jūros upe. 

Aukaimis buvo Ančios krante prie Batakių. 

Yžnė — upė, į pietus nuo Kaltinėnų įtekanti į Akmeną. Kelias kerta Yžnę ties Bagdonu, kur 
greičiausiai ir buvo Yžnės tiltas. 

Ašvietė - šventasis Ašvietės miškas buvo į šiaurę nuo Kaltinėnų. Ten teka Ašvija, 
prasidedanti nuo Medvėgalio. Medvėgalio-Bilionių-Dievyčio ir Kražių regionas - sakralinis 
plotas, kurio gynybinis centras, vienas svarbiausių Žemaitijoje, — Medvėgalio pilis. 

„Iki Girstauto kiemo... — tai Kražiai. 

„Iki Milžo piliavietės... — tai Milžavėnai (netoli Nemakščių); netoli, Balčios krante, yra 
piliakalnis (Pabalčiai). 

Stabukalnis „Vaikių lauke“ (W. 20) lokalizuojamas ties Geišiais, prie Raseinių. 

Rogyare — Šventaragis. Šventaragio giria buvo į vakarus nuo Kražių. 

Šventasis miškas prie Nemakščių - tai Šventūnų giria. 

Mergežeris, Merguva - senvagė Nemuno dešiniajame krante, priešais Ragainę. 

Pūtvės laukas ir pilis (minima XIV a. pradžioje) identifikuojami su dab. Pūtvės kaimu prie 
Akmenos (Jūros intako) į pietryčius nuo Šilalės, bet senovėje Pūtvės laukas apėmė platesnes 
apylinkes, o pilis greičiausiai stovėjo dabartinio Indijos (Grublių) kaimo piliakalnyje 
Akmenos krante. 

„„viena šventa giria — tai minėtoji Ašvietės giria. 

Šventoji - dešinysis Nemuno intakas ties Smalininkais. 

Rambynas — senovės skalvių, lietuvių pilis ir sakralinis centras, dievų buveinė dešiniajame 
Nemuno krante žemiau Ragainės. 

Medininkų kraštas - Medininkų žemė vidurio Žemaitijoje. Jos gynybinis centras XIV amžiaus 
pirmojoje pusėje buvo Medvėgalis. 

Paršpilio piliavietė - Paršpilis prie Paršežerio (netoli Laukuvos), svarbus gynybinis punktas. 
Karšuva - Karšuvos kraštas XIV amžiaus pabaigoje — tai plačiosios Akmenos (Jūros intako) 
upės apylinkės. Jo centras - buvęs Senasis Obelynas kairiajame Akmenos krante. 
Wirsolauken buvo netoli Jūros upės. 

Wilkee - gal tai Vilkupės (netoli Veprių) apylinkės. 

Deltuvos kraštas - plačiosios dabartinės Deltuvos (vietovė į vakarus nuo Ukmergės) ir pačios 
Ukmergės apylinkės. 

Romainiai - Nevėžio žemupio kairiajame krante, netoli santakos su Nemunu, senovės 
lietuvių apeigų vieta. Greta buvęs šventasis miškas. 


ROMAS BATŪRA 


-445 — 


POPIEŽIAUS URBONO VI 
1388 METŲ KOVO 12 DIENOS BULĖ 
POZNANĖS VYSKUPUI DOBROGOSTUI 
NOVODVORIEČIUI 


1388 metų kovo 12 dienos bule popiežius Urbonas VI pavedė Poznanės 
vyskupui Dobrogostui paskirti vyskupą ir kitus dvasininkus į Vilniuje pastatytą 
Katedrą, patvirtinti 1387 metų Jogailos privilegijas Vilniaus miestui. Bulėje minimi 
istoriniai faktai. Joje sakoma, kad naujoji Katedra pastatyta ant pagoniškos 
šventyklos liekanų. Ši informacija laikytina visiškai patikima, kadangi popiežius 
Urbonas VI rėmėsi Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Jogailos 
jam rašytu laišku. Bulėje nurodytą faktą patvirtina archeologiniai tyrimai 
(Kitkauskas, Lisanka, 1986). 

Ši popiežiaus bulė yra vienas iš šaltinių, kuriais rėmėsi lenkų kronikininkas 
Jonas Dlugošas rašydamas apie 1387 metų Lietuvos krikštą. 


ALVYDAS NIKŽENTAITIS 


Popiežius Urbonas VI buvo gerai informuotas apie ką tik pasikrikštijusius 
lietuvius ir pačią krikšto eigą. Todėl nėra jokio pagrindo abejoti jo teiginiu, kad 
toje Vilniaus vietoje, kur Švenčiausiosios Trejybės, Palaimintosios Dievo Motinos 
ir šv. Stanislovo garbei buvo pastatyta bažnyčia, anksčiau stovėjusi lietuvių 
pagoniška šventykla, kurioje lietuviai garbinę „išgalvotus dievus“ bei „stabus“, 
ir kad karalius Jogaila šią šventyklą išgriovęs, o stabus sudaužęs į gabalus. 
Popiežius savo bulėje dar patikslina, kad šią žinią gavęs iš karaliaus Jogailos ir 
karalienės Jadvygos. Apie tai, kad Vilniuje, dabartinės Arkikatedros vietoje, 
seniau stovėjusi lietuvių šventykla su Perkūno statula, užsimenama ir kituose 
šaltiniuose: Lietuvos metraščiuose (XVI a.), Motiejaus Strijkovskio Kronikoje 
(1582), Augustino Rotundo (1520-1582) Lietuvos istorijoje. 


NORBERTAS VĖLIUS 


Publikacijos: Fijatek, Semkowicz, 1948, 20-21. 
Tekstas iš: Fijalek, Semkowicz, 1948, 20-21. 


— 446 — 


POPIEŽIAUS URBONO VI 1388 M. KOVO 12 D. BULĖ POZNANĖS VYSKUPUI NOVODVORIEČIUI 





BULLE PONTIFICIS MAXIMI URBANI VI 
EPISCOPO POSNANIENSI DOBROGOSTIO 


NOVODVORSCENSI 
12 Marti 1388 


[...] Sane nuper pro parte carissimi in Christo filii nostri Wladislai regis et 
carissime filie nostre Hedvigis regine Polonie illustrium nobis fuit expositum, 
guod ipse rex, postąguam favente domino nostro Ihesu Cristo, gui lux vera et 
candor est lucis eterne, sancti Spiritus gracia illustratus, abiecta ydolorum 
servitute et cecitatis errorum detracta caligine, ad agnicionem vere catholice et 
orthodoxe fidei pervenisset, sacro baptismatis fonte renatus in guodam loco 
populoso Wilna nuncupato, in guo tam ipse rex ante baptisma huiusmodi guam 
Litwani et alii infideles in guodam fano vana deorum et ydolorum numina 
supersticiose colebant, huiusmodi fanum subvertit, ydola confregit et comminuit 
frustratim, in eodemgue loco guandam ecclesiam in honorem sancte et individue 
Trinitatis ac Gloriose Dei Genitricis Virginis Marie et beati Stanislai martiris erigi 
fecit, ipsamgue sufficienter dotavit; [...] 


POPIEŽIAUS URBONO VI BULĖ 
POZNANĖS VYSKUPUI DOBROGOSTUI 


NOVODVORIEČIUI 
1388 kovo 12 


[...] Neseniai gi šviesiausiasis Kristuje mūsų sūnus karalius Vladislovas ir 
šviesiausioji mūsų duktė Lenkijos karalienė Jadvyga aiškiai mums pranešė, jog; 
pats karalius po to, kai, įkvėptas mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus (kuris yra tikroji 
šviesa ir amžinos šviesos spindesys) ir apšviestas Šventosios Dvasios malonės, 
nusimetė stabų vergovę, atsižadėjo klaidatikystės tamsos ir priėjo prie tikro ir 
teisingo katalikų tikėjimo pažinimo, atgimęs šventame krikšto šaltinyje, tam 
tikroje vietoje, gausiai apgyventoje, vadinamoje Vilniumi, kur pats karalius prieš 
minėtą krikštą, kaip ir lietuviai bei kiti netikintieji, kažkokioje šventykloje 
prietaringai garbino išgalvotus dievus ir stabus, šitą šventyklą išgriovė, stabus 


— 447 — 


KETURIOLIKTAS AMŽIUS 





sutriuškino ir sudaužė į gabalus, o toje vietoje liepė pastatyti Švenčiausiosios ir 
nedalomos Trejybės bei Palaimintosios Dievo Motinos Mergelės Marijos ir 
palaimintojo kankinio Stanislovo garbei bažnyčią!, kurią pakankamai ap- 
rūpino. [...] 


Vertė DAIVA MAŽIULYTĖ 


KOMENTARAI 


1 „liepė pastatyti ... bažnyčią... - Vilniaus Katedra buvo pastatyta maždaug tarp 1386 metų 
sausio ir 1387 metų vasario mėnesio. 


ALVYDAS NIKŽENTAITIS 


—-448 — 


PHILIPPE DE MĖZIĖRES 
1327-1405 


Philippe de Mėzičres — XIV amžiaus politinis veikėjas, vienas aktyviausių 
kryžiaus žygių propaguotojų. Gimė jis 1327 metais šiaurės Prancūzijoje, Amjeno 
mieste. Savarankiškai studijavo vidurinių amžių istoriją. Jo pažiūroms didelę 
įtaką turėjo vieno pirmųjų kryžiaus žygių propaguotojų Petro Atsiskyrėlio (Pierre 
VErmite) darbai. Kryžiaus žygių prieš Rytų pagonis organizavimo idėjoms Philippe 
de Mėziėres paskyrė visą gyvenimą. Keliaudamas po Rytų šalis, 1346 metais 
susipažino su Kipro karaliaus sūnumi Petru. 1358 metais šiam tapus Kipro 
karaliumi Petru V, Philippe de Mėziėres buvo paskirtas Kipro karalystės kancleriu 
(1361). Naudodamasis Kipro karaliaus parama, jis apkeliavo beveik visą Europą, 
ieškodamas kryžiaus žygių prieš Rytų pagonis rėmėjų. Per šias keliones, 1364 
metais, jis lankėsi Prūsijoje. 

1369 metais nužudžius Kipro karalių, Philippe de Mėziėres grįžo į Prancūziją. 
1373 metais buvo paskirtas Prancūzijos sosto įpėdinio Karolio VI auklėtoju ir 
patarėju. 1380 metais mirus Prancūzijos karaliui Karoliui V, jis pasitraukė į 
celestinų vienuolyną, kuriame gyveno iki mirties. 

Pasitraukęs į vienuolyną, Philippe de Mėzičres ir toliau propagavo kryžiaus 
žygius. Vienuolyne jis parašė savo žymiausią politinį traktatą Senojo maldininko 
sapnas (Songe du vieil pelerin, 1389). Šis veikalas yra svarbus istorijos šaltinis, 
nes jo pagrindą sudaro amžininkų pasakojimai. 


ALVYDAS NIKŽENTAITIS 


Philippe de Mėzičres veikalas lietuvių mitologijai svarbus dėl lietuvių karaliaus 
laidotuvių aprašymo. Apie senovės lietuvių laidotuvių apeigas ne kartą buvo 
užsiminta ir ankstesniuose šaltiniuose (Wu/fstano pasakojime, Ipatijaus metraštyje, 
Malalos, Eiliuotojoje Livonijos, Petro Dusburgiečio ir kitose kronikose), tačiau 
Philippe de Mėzičres jas apibūdina plačiau ir detaliau. Iš jo veikalo matyti, kad 
miręs lietuvių karalius būdavo deginamas kartu su sveiku geriausiu bičiuliu ir 
kad išrinktajam būdavo garbė lydėti karalių į aną pasaulį. Karalių degindavo 
tarsi gyvą, aprengtą šarvais, pasodintą ant balto žirgo. Deginimo ritualui iš eglinių 
rąstų padarydavo būstą, kuriame ant žirgo sėdėdavo karalius ir į kurį įžengdavo 
jo palydovas. Vykstant ritualui, kilmingieji raudodavo ir melsdavosi. Šios 


—449 — 


KETURIOLIKTAS AMŽIUS 





laidojimo detalės negalėjo būti išgalvotos autoriaus arba jo informatorių, nes 
yra mitologiškai prasmingos, jas patvirtina ir kiti šaltiniai. Iš daugelio lietuvių 
archeologijos paminklų matyti, kad kilmingieji lietuviai ir kiti baltai iš tiesų buvo 
laidojami, o kartais ir deginami kartu su žirgais (Lietuvos archeologijos bruožai, 
1961, 158, 168, 277303, 376-394 ir kt.). Lietuvos metraščiuose taip pat nurodoma, 
kad kunigaikštis Šventaragis buvo sudegintas su geriausiu tarnu. Vėlesni 
tautosakos ir etnografijos šaltiniai patvirtina eglės ryšį su laidotuvėmis (sakmėse 
ir pasakose eglė siejama su lietuvių mirusiųjų globėju velniu, į kapus mirusieji 
vežami eglaitėmis papuoštuose vežimuose, iš eglių pinami laidotuvių vainikai, 
namuose, kuriuose vyksta šermenys, pribarstoma eglišakių) (Vyšniauskaitė, 1961; 
Bemmoc, 1982). Mitologiškai prasmingas ir būsto (Philippe de Mėzičres narvu 
vadinamo) statymas iš rąstų. Būsto statymas galėjo būti įsivaizduojamas kaip 
namo statymas mirusiajam. Galima palyginti tą motyvą su kitais analogiškais 
motyvais. Pavyzdžiui, lietuvių raudose karstas vadinamas „dvareliu“, „tėviš- 
kėle“ (JLD, III, 279-303). Ant vakarinių baltų laidojimo urnų (puodų) buvo 
raižomas namas; akmeniniai laidojimo paminklai buvo panašūs į namelius, 
kuriuose pastatoma urna su mirusiojo palaikais (Gimbutienė, 1958, 40, 52-55, 
63-64; Lietuvos archeologijos bruožai, 1961, 129-138). 

Philippe de Mėzičres paminėtų lietuvių laidotuvių detalių tikrumą patvirtina 
ir lyginamoji medžiaga. Panašios laidotuvių detalės (būstas - laivas iš malkų, 
kur pasodinamas iškilmingai aprengtas mirusysis, mirusiojo deginimas kartu 
su jam skirtais gyvuliais ir palydovais) yra minimos ir kilmingo ruso laidotuvėse 
Kazanėje, kurias keliais šimtmečiais anksčiau buvo aprašęs arabų keliautojas 
Ibn Fadlanas (Kpaukosckuū, 1939). O danų kronikininkas Saksas Gramatikas 
panašias laidotuves aprašė Skandinavijoje. 

Į Philippe de Mėziėres veikalą baltų mitologijos tyrinėtojai dar nėra atkreipę 
dėmesio. 


NORBERTAS VĖLIUS 


Publikacijos: Kiparsky, 1940, 62-64 (fragm.); Coopland, 1969. 

Literatūra: Iorga, 1896; Kiparsky, 1940; Jakštas, 1959; Hauzinūski, 1973; Nikžentaitis, 1989; 
Tonopos, 1975, 101. 

Tekstas iš: Kiparsky, 1940, 62-64. 


— 450 — 


PHILIPPE DE MĖZIĖRES 





SONGE DU VIEIL PELERIN 
1389 


Comment la riche precieuse Veritė la royne et sa belle compaignie se trouverent es 
parties derraines de la tremontaine, c'est d'aguillon, ou royaume de Layto, des conditions 
de cette gent, et d'un example gui avint, pour faire rire ceulx gui liront cestui songe. 

Les dames se partirent du royaume de Roussie alans devers la tremontaine et 
entrerent es derraines confines de Tartarie c'est assavoir ou royaume de Laito, 
unes gens sans lettres et sans clergie, mais assės combatans, tesmoigns les vaillans 
croissiez de Prusse. Les chambrieres des dames firent leur engueste, et trouverent 
gue ceste gent estoit ydolatre; et guant leur roy est mort, ses barons I'arment de 
plain arnois et le mettent sur ung cheval bien armė de ses armes, et entour lui ilz 
font une grant assemblee de sappins composee en maniere gue on fait les 
mesengiers; et par election les barrons prengnent le plus grant amy gue le roy 
avoit, et lui presentent cest honneur, c'est assavoir gu'il doie tenir compaignie a 
son seigneur, gui tant V'ama, et estre ars avec lui et aler en paradis. Le dit amy se 
tient pour honnorė a tousjours mais de tenir compaignie a son seigneur, et de sa 
propre voulentė se mest dedens le mesengier de bois emprės le roy son seigneur 
mort, gui est assis sur ung cheval tout vif; et lors les barons a grant devotion et a 
grans oroisons et regretz boutent le feu ou dit messangier de bois et ardent leur 
seigneur roy et son bon amy, et les ames s'en vont tantost en paradis ordenė a 
telz gens. - Et pour faire ung peu rire les lisans de cestui songe, je recorderay ce 
gu'il me fut recordė, et pour veritė. Et n'a pas trop long temps gu'il avint gu'il 
eust une bataille entre les seigneurs de Prusse et le roy de Laito, en laguelle entre 
les autres fut prins ung tres vaillant chevalier de la religion et perdist a la dite 
bataille ung oeil et fut prisonnier au roy; et en telle maniere se porta le chevalier 
de Prusse, gue le roy le prist en trop grant amour et le tenoit pres de luy et luy 
faisoit de grans biens et honneurs et de tout en tout se fioit de luy non obstant 
gu'il fust chrestien. Advint gue le dit roy de Laito morutet fut ordenee le sepulture 
royale comme dessus est dit. Les barons eurent leur conseil pour veoir gui auroit 
Vonneur d'accompagnier le roy, et fut entre eulx une grande altercation pour ce 
gue chacun vouloit avancer son amy; a la fin de leur guestion fut trouvė et de 
tous accordė gue le chevalier de Prusse estoit celui gui devoit avoir I'onneur, 
pour ce gue le roy T'avoit mieulx amė; et se penserent les barons gu'il auroit 
grant joye et lui vindrent presenter I'onneur avec beau parler en lui louant et 
approuvant ses vertus et I'amour gue le roy lui avoit monstrė. Ouant le chevalier 
chrestien oyst ces nouvelles et gu'il convenoit gu'il fut ars tout vif avec le roy, 
s'il eust grant douleur au cuer, nul ne le doit demander. Touteffois il prinst cuer 


— 451 -— 


KETURIOLIKTAS AMŽIUS 





en lui en monstrant une grant lyesse pardehors et leur remercia de Vonneur 
gu'ilz lui offroient, disant gu'il n'estoit pas digne de tant d'onneur, combien 
gu'il eust estė loyal serviteur du roy. Pour abregier Listoire, il fut conclus gue le 
chevalier tiendroit compaignie au roy. Adonc il se recommanda a Dieu et a la 
sainte vraye croix, et guant il eust faicte son oroison il appella tous les barons et 
leur dit: „Seigneurs, vous savez bien, et je le say, les grands vertus, vaillances et 
perfections gue le roy avoit; si me suis appensė et advisė gue mon imperfection 
ne lui face doumaige a V'ame: vous veez gue je n'ay gue ung oeil, dont j'ay tres 
grant desplaisir. Et pour ce gue je n'ay pas tous mes membres j'ay grant paour 
gue je ne soye pas digne d'accompaignier ung si parfait seigneur; toutefois, se 
vous jugiės gue [j'en suis digne], je suis tout prest, ne je ne pourroye avoir plus 
grant joye“. Les barons eurent leur conseil sur ce gue le chevalier avoit proposė 
et fut determinė gue le chevalier n'estoit pas digne d'avoir cest honneur pour ce 
gu'il n'avoit pas tous ses membres. Et prirent ung autre des amis du roy, et 
remercierent au chevalier crestien et le tindrent pour bon et loyal, et fut delivrė 
de prison et retourna a sa saincte religion a grant honneur, et le roy de Laito et 
son amy furent ars en la maniere dessus dite. Bonne fut la perde de V'ueil du 
chevalier, car s'il en [eust] eu deux; il eust estė ars avec le roy. Ceste hystoire me 
fut contee pour vraye des anciens et vaillans chevaliers de la religion. [...] 


SENOJO MALDININKO SAPNAS 
1389 


Apie tai, kaip brangi prakilnioji karalienė Teisybė! ir jos puiki palyda atsidūrė tolimose 
srityse šiaurės dykynių, kur Leto? karalystė, apie šios tautos gyvenimo būdą ir apie vieną 
nutikimą — teprajuokina tai skaitytoją. 

Damos iškeliavo iš Rusijos karalystės, vyko per dykynes ir pasiekė ribas pačios 
Tartarijos?, t. y. Leto karalystės. Ten žmonės beraščiai ir neturi dvasininkų, tačiau 
pakankamai karingi, kaip liudija narsūs Prūsijos kryžiuočiai. Damų kambarinės 
ištyrė ir sužinojo, jog šie žmonės yra stabmeldžiai. Kai numiršta jų karalius, jo 
baronai jį aprengia šarvais ir užsodina ant žirgo, taip pat šarvuoto. Aplink karalių 
sustato eglinius rąstus, padaro lyg ir medinį narvą. Paskui baronai išrenka patį 
geriausią iš karaliaus bičiulių. Jam suteikiama garbė palaikyti draugiją valdovui, 
kuris jį taip mylėjo, būti sudegintam kartu su juo ir eiti į rojų. Minėtas bičiulis 
laiko garbe palaikyti draugiją savo valdovui ir gera valia įžengia į medinį narvą 


— 452 — 


PHILIPPE DE MĖZIĖRES 





prie karaliaus, mirusio valdovo, kuris sėdi ant žirgo. Ir tada baronai, nuoširdžiai 
melsdamiesi ir didžiai raudodami, padega minėtą medinį narvą, sudegina savo 
valdovą karalių ir jo geriausiąjį bičiulį. Abiejų sielos tučtuojau eina į rojų, kaip ir 
priklauso tokiems žmonėms. Ir tam, kad truputį pasijuoktute, skaitydami šį sapną, 
aš priminsiu tai, ką man pasakojo kaip tiesą. 

Ne per seniausiai buvo mūšis tarp Prūsijos didikų ir Leto karaliaus*. Čia, be 
kitų, kovėsi vienas labai narsus tikėjimo riteris, kuris neteko tame mūšyje vienos 
akies ir tapo karaliaus belaisviu. Šis Prūsijos riteris taip elgėsi, jog karalius priėmė 
jį labai meiliai, laikė prie savęs, suteikė didelius turtus bei dovanas ir visiškai 
juo pasitikėjo, nepaisydamas, kad tas buvo krikščionis. Kai minėtasis karalius 
mirė, turėjo būti surengtos karališkos laidotuvės, tokios, kaip aukščiau nusakyta. 
Baronai susirinko tartis, kam teks garbė lydėti karalių. Ir kilo tarp jų didis vaidas, 
nes kiekvienas norėjo būti pirmesnis už savo draugus. Pagaliau klausimas buvo 
išspręstas, kai visi sutarė, jog garbę reikia suteikti Prūsijos riteriui, kurį karalius 
labiausiai mylėjo. Baronai manė, kad jis labai džiaugsis jam suteikiama garbe, 
gražiai kalbėjo girdami jo dorybes ir meilę, kokią jam rodė karalius. Kai 
krikščionių riteris išgirdo tas naujienas ir suprato, jog bus sudegintas gyvas su 
karaliumi, jį apėmė gilus liūdesys ir skausmas, kokio niekas negali apsakyti. 
Tačiau jis paslėpė skausmą giliai savyje, rodė didelį pasitenkinimą ir dėkojo už 
siūlomą jam garbę, sakydamas, jog tokios garbės nesąs vertas, kad ir koks 
ištikimas karaliaus tarnas buvęs. Trumpiau tariant, buvo nutarta, jog riteris 
palaikys draugiją karaliui. Tada riteris pavedė save Dievui bei švenčiausiajam 
tikrajam kryžiui ir, sukalbėjęs maldas, kreipėsi į baronus, sakydamas: „Ponai, 
jūs ir aš gerai žinome didžias dorybes, narsumą bei tobulybes, kurias turėjo 
karalius. Jei aš esu sunerimęs, tai tik todėl, kad mano veido trūkumas 
nenuliūdintų karaliaus sielos. Jūs matote, jog aš teturiu tik vieną akį, dėl ko labai 
apgailestauju. Neturėdamas visų savo kūno dalių, aš labai bijau, kad nesu vertas 
lydėti tokį tobulą valdovą. Tačiau, jei jūs nutarsite, jog aš vertas, esu visiškai 
pasiruošęs, nes tai man būtų didžiausia palaima“. Baronai apsvarstė tai, ką riteris 
jiems pasakė, ir nusprendė, jog jis nėra vertas turėti tokią garbę, kadangi jis neturi 
visų savo kūno dalių. Ir išrinko vieną iš kitų karaliaus bičiulių, padėkojo 
krikščionių riteriui už jo gerumą bei ištikimybę ir paleido jį iš nelaisvės. Jis sugrįžo 
į savo šventąją religiją didžiai garbingas, o Leto karalių ir jo bičiulį sudegino 
aprašytuoju būdu. Laimingas buvo riteriui akies praradimas, nes turėdamas jas 
abi, būtų buvęs sudegintas kartu su karaliumi. Sią istoriją kaip tikrą tiesą man 
papasakojo seni ir narsūs tikėjimo riteriai. [...] 


Vertė ALGIS KASPERAVIČIUS 
ir IRINA MIKALKEVIČIENĖ 


— 453 — 


KETURIOLIKTAS AMŽIUS 





KOMENTARAI 


! Karalienė Teisybė - alegorinis įvaizdis, dažnai vartojamas vidurinių amžių kronikininkų. 

2 Letas - Lietuva. 

3 „pasiekė ribas pačios Tartarijos... — tartarais (nuo Tartaras - požemio karalystė, pragaras) 
Vakarų Europos raštijoje dažnai buvo vadinami totoriai. 

* Leto karalius - Valentinas Kiparsky mano, kad čia aprašomas karalius - Lietuvos didysis 
kunigaikštis Vytenis. Tačiau labiau tikėtina, kad tai buvo Lietuvos didysis kunigaikštis 
Gediminas. 


ALVYDAS NIKŽENTAITIS 


—-454— 


VYGANDAS MARBURGIETIS 
prieš 1365-po 1409 


WIGAND VON MARBURG 


Vygandas Marburgietis (Wigand von Marburg, Wigandus Marburgensis) — 
Vokiečių ordino heroldas Prūsijoje, vokiečių kalba eilėmis parašęs Ordino 
kroniką. Veikalą rašė pusę metų, baigė 1394 metų spalio mėnesį. Kronika 
pradedama 1311 metų Vytenio kovų su Ordinu aprašymu ir baigiama 1394 metų 
įvykiais (Ordino žygiu į Lietuvą, Vilniaus apgultimi, Ragainės komtūro žmonių 
susidūrimu su lietuviais pasienio girioje). Taigi aprašyti XIV amžiaus vidurio ir 
antrosios pusės didieji Ordino puolimai prieš Lietuvą. Kronika galėjo būti apie 
17 000 eilučių. Jos originalo išliko tik fragmentai. 

1464 metais Jono Dlugošo paprašytas Torunės šv. Jono bažnyčios kunigas 
Konradas Geselenas iš Geismaro skubotai (per 22 dienas) išvertė Kroniką į lotynų 
kalbą. Vertėjas kai ką sutrumpino, ne viską įskaitė neaiškiame originalo tekste. 
Šiuo vertimu, taip pat originalu naudojosi Dlugošas. Be to, eiliuotuoju originalu 
pasinaudojo XVI amžiaus Dancigo (Gdansko) istorikai Stenzelis Bornbachas ir 
Kasparas Schūtzas. Vėliau originalas žuvo. 1821 metais Torunės vienuolyne buvo 
rastas lotyniškasis Kronikos vertimas, pavadintas Naująja Prūsijos kronika (Cronica 
nova Prutenica), įrašytas XV amžiaus rankraštinėje knygoje (279-303 lapas), kurioje 
dar buvo Mikalojaus iš Jerošino parengto Petro Dusburgiečio Kronikos vokiškojo 
vertimo vertimas į lotynų kalbą Senoji kryžiuočių kronika (Cronica vetus 
Cruciferorum), astronomijos, teologijos traktatų. Tekstą surado ir nustatė, kad tai 
Vygando Marburgiečio veikalo vertimas, Christianas Theodoras Ludwigas Lucas. 
Rankraštis buvo perduotas Karaliaučiaus valstybiniam archyvui. 1842 metais šį 
lotyniškąjį tekstą (kartu su jo vertimu į lenkų kalbą) paskelbė Johannesas Voigtas 
ir Eduardas Raczynskis. Theodoras Hirschas, ištyręs lotyniškąjį tekstą, paskelbė 
jį istorijos šaltinių serijoje Prūsijos istorikai (Scriptores rerum Prussicarum). Kronikos 
lotyniškajame tekste yra netikslumų, neaiškumų, todėl kelia abejonių kai kurių 
lietuviškų tikrinių vardų, ypač vietovardžių, interpretacija. 

Rašydamas Kroniką, Vygandas Marburgietis naudojosi Prūsijos ir Livonijos 
istorijos šaltiniais (Olyvos kronika, Sembos kanauninko kronika, Hermano 
Vartbergiečio Kronika), Ordino archyvu. Tačiau didelė dalis informacijos yra 
nauja, iš kitų šaltinių nežinoma ir dėl to labai svarbi. 

Kronikoje pasakojama apie 1330 metų Gedimino kovas su Ordinu, Pilėnų 
gynybą, kryžiuočių pilių statybą Nemuno žemupyje ir kovas Žemaitijoje, 1362 


— 455 — 


KETURIOLIKTAS AMŽIUS 





metų Kauno apgulimą, 1363 metų Naujojo Kauno gynybą, vėlesnes kovas Rytų 
Lietuvoje, Vilniaus, Trakų gynybą. Detaliai aprašomi Ordino antpuoliai, žygių į 
Lietuvą maršrutai, atsakomieji Kęstučio ir Algirdo žygiai, didieji mūšiai, smulkiai 
vardijami Ordino talkininkai iš Vokietijos, Prancūzijos, Anglijos. Daug įdomių 
detalių pateikiama ir apie XIV amžiaus paskutinių dešimtmečių Lietuvos 
materialinę ir dvasinę kultūrą, papročius (Lietuvos pilių aprašymai, 1382 metų 
Kęstučio laidotuvių aprašymas). Tai labai vertinga, amžininkų liudijimais 
pagrįsta istorinė informacija. Ideologine prasme Vygandas Marburgietis yra 
Ordino grobikiškos politikos gynėjas. Jis nuolat pabrėžia, kad karo veiksmus 
prieš Lietuvą laimina Dievas, lietuvių karius vadina „velnio veisle“. 


ROMAS BATŪRA 


Daugelyje Vygando Marburgiečio Kronikos vietų užsimenama apie lietuvių 
papročius ir tikėjimus. Didesnė informacijos dalis, atrodo, yra paimta iš gyvenimo. 
Dalyvaudamas žygiuose prieš lietuvius, autorius kai ką galėjo ir pats pastebėti, o 
dar daugiau prisiklausyti iš kitų kryžiuočių pasakojimų ir gandų. Dažniausiai 
Kronikoje užsimenama apie belaisvių aukojimą dievams. Sunku patikėti, kad tai 
būtų grynas prasimanymas, nes tokios informacijos melagingumas kryžiuočiams, 
nuolat kovojantiems su lietuviais ir pažįstantiems jų papročius, būtų buvęs 
akivaizdus. Kituose istorijos šaltiniuose - Lenkų analuose (1279), Alberto 
Bardovikiečio Kronikoje (apie 1298) ir kt. - taip pat minima, kad lietuviai 
kilminguosius belaisvius gyvus su šarvais ir žirgais degindavo savo dievų garbei. 
Antra vertus, teiginys apie gyvų belaisvių deginimą galėjo būti sąmoningai 
perdėtas, norint pagąsdinti brolius, kad jie narsiau kovotų ir jokiu būdu 
nepasiduotų, nes tada juos lietuviai gyvus sudeginsią. Kaip vienas vadas tuo 
gąsdina ir drąsina savo karius, yra aprašyta net pačioje Kronikoje. Kad ne visa 
Vygando Marburgiečio informacija yra patikima, rodo epizodas apie pirklio 
aukojimą prie Rygos, ištraukiant jam žarnas. Panašiai patys kryžiuočiai, kaip 
rašoma Olyvos kronikoje (1350), yra nužudę prūsų vadą Pipiną, o vėliau ėmė skleisti 
gandus, neva prūsai arba lietuviai taip aukoją žmones savo dievams. Vygando 
Marburgiečio Kronikoje minimi dar ir kitokie lietuvių aukojimo būdai. Vienas 
paimtas į nelaisvę kryžiuotis buvęs pririštas prie medžio, sužeistas ietim ir 
nužudytas. Belaisvius dievams aukodavo skitai, iš dvikovos su belaisviu prana- 
šaudavo būsimo žygio sėkmę germanai (/Įosaryp, KaxnucroB, Illumosa, 1982, 
122-123; Tacitas, 1972, 10-11). 

Labai prasminga Vygando Marburgiečio užuomina, kad po pergalės lietuviai 
aukoją tauro kraują. Tauras lietuvių mitologijos šaltiniuose - Bychovco kronikoje 


— 456 — 


VYGANDAS MARBURGIETIS 





(XVI amžiaus vidurys), Motiejaus Strijkovskio Kronikoje (1582) ir kt. — siejamas 
su vyriausiuoju kunigaikščiu (karaliumi). O šiame žygyje, per kurį buvo 
aukojamas tauro kraujas, dalyvauja net keturi Lietuvos „karaliai“. Verta dėmesio 
ir kita, nors labai neaiški užuomina, kad Vėluvoje vienam pagoniui buvusios 
nukirstos „gėdingosios kūno dalys“, o vėliau jis buvęs sudegintas. Gal čia 
užfiksuotas su mitologija nesusijęs įvykis, o gal specifinis aukojimas, nes, 
pavyzdžiui, Erazmas Stella (1518) yra užsiminęs, kad baltai aukojamiems 
gyvuliams pašalindavę lyties organus. 

Kronikoje yra vietovardžių su šaknimi Rom- (Romainiai, Romainė), kurie, atrodo, 
susiję su religija (plg. Romuvą). Minima lietuvių pagonių šventykla, kurioje telpa 
net šešiasdešimt žmonių, šventas vyras (tikriausiai žynys), moters būrimas siūlais. 

Ypač reikšminga Vygando Marburgiečio informacija apie Pilėnų gynėjų žuvimą 
ir Kęstučio laidotuves. Pirmoji informacija tikriausiai imta iš senesnių rašytinių 
šaltinių, o antroji - iš gyvų pasakojimų, nes tai autoriaus gyvenamojo meto įvykis. 

Pasakojimas apie šiurpų Pilėnų gynėjų išsižudymą padeda geriau suprasti, kaip 
baltai įsivaizdavo pomirtinį gyvenimą (plg. epizodą iš Henriko Latvio (1225-1227) 
apie tai, kad penkiasdešimt lietuvių moterų, sužinojusios, jog jų vyrai žuvo, 
pasikorė, norėdamos kartu su jais būti aname pasaulyje), teikia informacijos apie 
žynių luomą. Senutė, kuri kirviu nukovė šimtą pilėnų, o vėliau ir pati tuo pačiu 
kirviu susiskaldė galvą, tikriausiai buvo žynė, kulto apeigų —- aukojimų - 
atlikinėtoja. Jos kirvis — apeiginis, nes sunku patikėti, kad senutė būtų vartojusi 
vyrų kovos kirvį. Senutę žynę, kurios klausė galindai, mini ir Petras Dusburgietis 
(1326), kalbėdamas apie galindų išnaikinimą. Moterys žynės būdingos archajinėms 
religijoms, ypač svarbus vaidmuo joms tekdavo nekrokulte. Manoma, kad pasakų 
ragana yra perėmusi kai kuriuos tokios žynės bruožus (Ilponn, 1946). 

Informacija apie Kęstučio laidotuves rodo, kad didieji Lietuvos kunigaikščiai 
buvo laidojami Vilniuje su gausiomis įkapėmis (žirgais, rūbais, medžiokliniais 
paukščiais ir šunimis). Tai patvirtina ir kiti rašytiniai šaltiniai bei baltų 
archeologinė medžiaga. Vygando Marburgiečio žinios apie baltų religiją ir 
mitologiją jau seniai yra įėjusios į mokslinę apyvartą (žr.: Krumbholtz, 1890; 
Skirmuntt, 1897; Mierzynski, 1900b; Klimas, 1919; Clemen, 1938; Biezais, 1954; 
Biezais, 1957; Jurginis, 1976; Vėlius, 1986 ir kt.). 


NORBERTAS VĖLIUS 


Publikacijos: Voigt, Raczynski, 1842 (lot. ir lenk. k.); Hirsch, 1863a (lot. k., orig. fragm.); 
1870a (orig. fragm.); Mierzynski, 1896, 108-118 (fragm.); Mannhardt, 1936, 120-125 (fragm.); 
Užpurvis, 1939 (lot. ir liet. k. fragm.); LIŠ, L, 77-81 (liet. k. fragm.). 


— 457 — 


KETURIOLIKTAS AMŽIUS 





Literatūra: Lucas, 1824; Hirsch, 1863a, 429-452; Perlbach, 1895; Mierzynski, 1896, 105-118; 
Mannhardt, 1936, 119-125; Jučas, 1964, 13-14; Arnold, 1967; Ivinskis, 1969. 

Tekstas iš: Hirsch, 1863a, 488-490, 496, 502, 505, 518-519, 542, 549, 550, 554, 560, 582-583, 
584, 591, 596, 610-611, 620, 623-624, 633, 637-638. 


20. 


1336 
25. Febr. 


CRONICA NOVA PRUTENICA 
1394 


Fragment III. 


[...] Hic merito cum fratribus Deum laudavit, guum tempore suo 
multi principes etc. ei subveniunt, sc. Brandenburgensis, comes de 
Namen, similiter de Hennenberg, guidam de Francia et Austria et 
alii multi bene compositi in armis, ultra 200 galeas habentes; unde 
magister in dominica reminiscere transiit cum eis in Lithwaniam 
impugnando castrum Pillenen in terra Troppen, ad guod pagani plus 
guam 4000 de 4 terris confugerant. Pagani exercitum videntes 
perterriti sunt, desperantes de castri observacione, infinita bona in 
ignem projecerunt, se ipsos occiderunt, ubi, ut ayunt, guedam vetula 
pagana cum securi 100 ex eis occiderit et se ipsam post interemit. In 
tali conflictu pagani sic vulnerati multi hinc eguitabant, unde comes 
de Hennenberg ibidem bene se habuit in hoc castro. Rex Lithwanorum 
guesivit vindictam in Prutenos, gui ignem, ligna et lapides in castrum 
et regem jactabant. Rex tamen a suis clientibus cum schutis protectus, 
tandem terrore concussus, fugit in guoddam latibulum et conjugem 
suam transfixit et in ignem jecit. Pagani in tanta afflictione concussi 
inclinaverunt cervices suas, et rex omnes occidit. Et sic in profectum 
Prutenorum et christianitatis castrum Polenen destructum est, de guo 
captivos et rapinam ducunt magnam. [...] 


Schūtz:[-..] dokegen die Littawen sich entschloszen, eh das 
eusserste zu erwarten, als die vestung aufgeben vnd den feinden in 
die hende kommen, sonderlich der religion halber, die yhnen so 
gantz widdrig war, das sie den todt viel leichter achteten; wie sie es 
dan diszmal in der thatt aber ganz vnmenschlicher weise dartheten 
vnd erweiseten. Dan do sie merckten, das sie sich lange nicht halten 


— 458 — 


VYGANDAS MARBURGIETIS 





kunten, vnd yhre polwerck und wehren durch stettig vnaufhėrlich 
sturmen albereit durchbrochen, vnd an etlichen orten fast nidder- 
geworffen, do zundeten sie ein grosz fewer an, warffen alle hab 
vnd gutt dorein, folgiz erwurgeten sie weib vnd kint, wurffen sie 
ins fewer, darnach mordeten sie sich vntereinander; der mehrern 
teil hielten yhrem obersten (Wigandus nennet yhn kūnig 
Marger) die helse dar, das er einen nach dem andern abhiebe. 
Wigandus schreibet auch, das do eine alte keidinne gewesen 
sey, welche mit einer axt vber 100 manne, die guttwillig den todt 
von yhr entfiengen, entleibet, vnd sich selbst zuletzt, do der feint 
eingebrochen, mit derselben axt den kopff zerspalten habe. Dis 
schreckliche spectakel kunten die ordensbruder den mehrern teil 
wol sehen vnd nicht ohne threnen vnd groszen iammer, dorumb 
yhr volck desto mehr eileten, das sie noch den rest vom feur vnd 
schwert erretten mochten. Do sie aber der rettung mechtig, war allein 
der oberste mit seinen dienern noch vbrig, die sich noch eine gute 
weil aus einem fortel dapffer wehreten, deren auch die meisten 
erschlagen vnd wenig sich gefangen ergaben. Der oberste Marger, 
als ein groszer starcker heune, thet vnmenschliche kegenwehr, vnd 
kostete noch manchen kopf, eh dan er den seinen dohinden lassen 
wolte. Ins letzte, do er nicht mehr vermochte, sprang er eilent zu 
einem finstern keller oder speluncken, do er sein weib versteckett 
hatte, die hieb er mit dem sebel in einem streich von einander; 
darnach schlug er sich selbst mit demselben gewehr in den bauch, 
das die darmen hernach folgeten, fiel also nebenst der frawen 
dornidder vnd gab den vnseligen geist auff. [...] 


Post hec eodem anno magister Theodericus edificavit Marienburg 
contra paganos in insula Romayn inter Welyn et Beisten, guo 
constructo erexit guoddam fortalicium; et tunc temporis flumen 
Memela poterat pertransiri, guia parvum; ibigue pagani cum magno 
exercitu steterunt contra copiam fratrum et vi pepulerunt magistrum 
de loco, et sic domus mansit destructa et non completa. [...] 


[Der Marschall Heinrich Dusmer ermahnt die Seinen einem 
ūbermūtigen litauischen Heerhaufen gegenūber zur Tapferkeit:] so 
solten sie doch gedencken, das sie dieses tages als verfolgere der 
vnglaubigen heiden in der ehre der mutter gottes zu verfechtung des 
allgemeinen cristenthumbs, auch fur yhr selbst ehr, leib vnd leben 


—- 459 — 


21. 
1336 30. Mai. 


24. 
1338 14. Aug. 


KETURIOLIKTAS AMŽIUS 





31. 
1343 2. Aug. 


32, 
1345 ca. Jan. 


43, 
135221. Febr. 


streiten musten, vnd were weger, aldo auf dem platz ehrlich vnd 
ritterlich zu bleiben, als in der vnchristlichen heidenischen hende zu 
kommen, die nicht an gemeiner weise des menschlichen todes 
benugig, sondern die gefangenen in yhrem harnisch mit rosz vnd 
man yhren teuffelischen abgėttern in vnmenschlicher marter pflegten 
zu verbrennen vnd aufzuopffern, vnd wer gleich das gluck so gunstig 
haben mochte, das yhme das leben durch die feinde gefristet, so muste 
er doch in ewiger dinstbarkeit vnter schlegen vnd beitschen bei denen 
leuten, do die gefangene christen nicht viel beszer, auch wol kaum 
so gutt, als die hunde gehalten wurden, sein leben in eussersten elend 
verschliszen. [...] 


[...] Mirum tunc accidit tale in castro. Mulier enim guedam animosa 
habuit ante se camisiam sanguine conspersam et extensam, nec aliguo 
telo vel sagitta poterat offendi, tenens vertebrum in manu et fila 
involvit in eo, exercens sortilegia, donec magister ibi staret. [...] 


[...] Festinans ad transitum occurrit ei juvenis mercator, sarcinam 
mercandorum ferens, volens intrare opidum Rigense, nihil sciens de 
guerris, guem apprehenderunt, ligaverunt pagani, ventrem eius 
sciderunt et circumducunt eum arbori, donec intestina eius omnia 
extraheret, deposueruntgue eum de trunco, sanguinem eius sic 
sacrificando, in guo delectabantur exultantes. [...] 


Fragment VI. 


[...] Post hec rex de Smalentz festinat prope Labio, mane ante septa 
veniens. Frater vero Henningus Scyndekoff ei fortiter resistens 
verberibus etc., paganos a septis, vulgariter slege, repellens, et procedunt 
ad fluvium vulgariter Deyme, in guod rex cecidit et fere fuisset 
submersus, in guo tamen multi de suis sunt submersi numero 500, gui 
fluxu ague ducti sunt in stagnum, vulgariter Wilde Hab dictum. Vnde 
rex temptans vada hinc inde vix obisset; guod comperiens frater 
Hennigus extraxit regem de flumine Deim et in reda letus posuit eum 
et misit domum, volens regi Kynstuten complacere eo, guod fuit filius 
fratris sui, et eum ei pro magna presenta presentare; dum ductus fuisset 
in Welou cuidam occiso pagano pudibunda fuerunt detruncata, guod 
pro miro guidem videns in defuncto tantam impietatem factam; eum 
more paganorum incinerant. [...] 


— 460 — 


VYGANDAS MARBURGIETIS 





Fragment VIII. 


[...] Ouinta die processit magister et preceptores in terram Swilone 56. 
et ad aliam dictam Seten juxta Nergam sitas, et capiunt ibi guendam 1364 26. Jan. 
sanctum virum, gui promisit eis, se velle ducere in locum, in guo 
invenirent paganos multos de tribus terris collectos in unam 
copiam; [...] 


[...] Feria 6ta ante dominicam exurge 4 reges sc. Kynstud, Algart, 61. 

Paterky de Garten et rex Alexander in gravamen christianorum intrant 1365 14. Febr. 
terram Schalweram in tribus exercitibus cum 4000 et vicerunt duo 

castra et incineraverunt, Caustriten etc., captivos educentes viros et 

mulieres festinantgue ad stagnum vulgariter Kurisch-Hab, in guo 

piscatores captivaverunt, XIV. etiam eguos commendatoris deduxe- 

runt, festini redeunt ad regem prope Ragnitam leti, sacrificantes Diis 

sanguinem thauri, et guendam vocabulo Hensel Neuwensteyn in 

ignem proiciunt et sacrificant. [...] 


Schūtz: [1365] [-..] der erste einfall geschach in Schalawonien, 
welchs sie gar verheereten vnd sonderlich die gepiete Constritten vnd 
Splyten gar verbranten vnd do im lande bei viertausent menschen 
erschlugen vnd gefangen namen vnd die ordensherren mit waffen 
vnd roszen yhrem gebrauch nach den abgottern aufopfferten vnd 
lebendig verbrenneten. [...] 


[-..] [Schūtz unter 1366] Doselbst in Masgallen hatte sich der 63b. 
compter von Ragnitt mit 50 pferden ettwas zu weit von dem hellen 
hauffen verritten, das sie vnversehens an vierhundert Littawen 
gerieten, derer hauptman mit namen Busko mit dem comptor 
vorgengig, eh dan sie mit einander traffen, gesprech hielte, das er 
sich mit seinen mannen solte gefangen geben, yhr leben zu retten. 
Der comptor besprach sich mit den brudern, die wollen lieber alle in 
den rasen beissen, eh dan den vnglaubigen sich gefangen ergeben, 
do sie doch folgig mit rosz vnd harnisch lebendig verbrennet vnd 
den teuffeln auffgeopffert werden musten. Derwegen sie ohne lenger 
gesprech mit grosser manheit die heiden angriffen, hielten sich auch 
so dapffer vnd ritterlich, das sie der heiden bei dritthalbhundert 
nidderlegten vnd die vbrigen in die flucht schlugen, der bruder aber 
musten in diesem scharmutzel [ausgestrichen: siebentzehen] sieben 


— 461 — 


KETURIOLIKTAS AMŽIUS 





72. 
1368 Sept. 


92. 
(? 1375 c. 29. 
Juni?) 


94c. 
1377 25. Dec. 


102a. 
1379 


106. 
[1378] 


vnd zwantzigk mit der hautt bezalen, von den andern waren yhrer 
wenig, die nicht hefftig verwundet. [...] 


[...] Et eodem anno marschalkus vastat terram Seldwischen in 
longum igne, occisione. Eodem tempore dominus de Mansveld in 
Romeyne terra talia etiam egit eguitantes de Ragneta; [...] 


[...] In terra Samaytarum noluerunt stare, cognoverunt e0s esse 
armatos, guare intrantes terram Kaltenarum, guam rapina, igne, 
occisione perturbant virorum, mulierum et puerorum, guorum nume- 
rus existimari non potest, guos cum rapina immensa deduxerunt. 
Pagani huiusmodi considerantes intrant silvam, in gua rivus erat, 
guem fratres transvolant et per silvam properant. Sed et pagani 
celeriter in eos in[jliciunt lanceas, petras, kambucas, letaliter vulne- 
rando, non obstantibus galeis aut loricis etc. Ouare fratres descendunt 
de eguis, et fit bellum acerrimum, in guo 21 cruciferi cesi sunt in 
mortem preter multos nobiles. Ouendam fratrem captivatum 
alligabant ad arborem et lanceolis suis multis vulneribus occisum diis 
obtulerunt. Cuius anima cum ceteris Deo sit commissa. Frater vero 
Gerhardus misericorditer a Deo fuit preservatus. [...] 


Iterum frater Kun de Hattensteyn cum 150 statuit reysam in terram 
Romayn, in gua captivavit viros, mulieres, pueros et occidit multos. 
Simile egit in Pastow. 


Post hec Gottfridus dictus marschalkus et frater Kun de Hattensteyn 
intrant terram Labune dictam vulgariter et avisatam non vastant eam, 
sed predantur rapina magna. Steterunt guogue juxta flumen Nergiam 
devastantes, descenderunt prope Nergam usgue in Egullen incendiis 
etc., pertranseunt eciam Romaynen usgue ad flumen Nowese, [...] 


Post penthecosten Kynstut finxit se infirmum in dolo: post breve 
tempus cum 500 venit prope Eckersberg et castrum impugnat non 
avisatum et incendio turbavit; unde castrum incole exhibebant regi; 
prefectus eciam nomine Johannes Surbach dedit se captivum, guem 
pagani diis sacrificare voluerunt, guia ab eo multipliciter erant offensi, 
sed rex noluit; et in eo laudavit huius modi acta, et demum in patriam 
revertuntur inimici Christi. [...] 


— 462 — 


VYGANDAS MARBURGIETIS 





[...] Wygandus commendator de Ragnita predictus vastabat in 
longum et latum terram inavisatam Romeyen dictam igne, virorum, 
mulierum et puerorum occisione 200; 50 vero captivi cum preda 
pecorum et eguorum multa deducta. Terram guogue vulgariter Wylle 
multipliciter devastavit. 


Fragment IX. 


[De obitu Kynstut miraculoso.] Interea Schirgal duxit Kynstut in 
captivitatem in Krewen et rediit in Willam; post 4 dies Schirgal 
revertitur volens videre patruum suum in vinculis et invenit eum 
mortuum. Sed guomodo obierit, nemo umguam cognovit. Et duxit 
eum in Willam, ubi in cinerem est redactus. Et miraculose in terra 
vorago visa profunda in longitudinem unius viri et medii absorbens 
cineres, guod a multis visum est, et tamen nemo vitam de astantibus 
emendavit; egui, vestimenta, arma etc. omnia fuerunt incinerata; aves 
atgue canes venatici cum eo incinerantur. [...] 


[...] Eadem estate cum populo Wytaut transeunt in Wandeiagel 
terram non avisatam, ubi Lithwani stant ante edes sacras videntąue 
preeguestres, et putant eos esse de numero eorum; fugiunt tamen ad 
edes sacras, guas circumdederunt cum vexillis; vicecommendator 
cum familia sua de una accepit 36 viros, Marguardus de alia 60 preter 
mulieres et pueros et post terre desolacionem, occisionem hominum 
cum preda ingenti abierunt. [...] 


Anno 1388 magister et preceptores statuunt reysam; frater Engelhart 
Rawe marschalcus, et magnus commendator intrant Lithwaniam, 
terram Romanye per pratum ad castrum Wyssewalde obsidendum, 
in guo dux Schirgal tunc temporis manebat, gui cum bombarda contra 
christianos ordinata multos occiderat; guare exercitus retrocessit ad 
locum, guo non poterat tangi. Marschalcus in primo sompno excogi- 
tavit et totus exercitus processit in castrum Wilkenberg. [...] 


In hyeme frater Marguardus commendator et frater Kun advocatus 
Sambiensis cum suo collega et ceteris a Mymila transeunt in terram 
Medenik non avisatam, guam igne et preda devastant. Lithwani vero 
seguuntur eorum vestigia et perseguuntur e0s usgue ad guandam 


— 463 — 


129; 
1381. (2) 


133. 
1382 c. 15 Aug. 


135b. 
1384 Frūhling 


142. 
1388 Sept. 


147. 
1389 28. Febr. 


KETURIOLIKTAS AMŽIUS 





20 
1336 
vasario 25 


paludem non gelatam, - maximegue erant nives —- ubi commendator 
de Mymila Nicolaus Cassow captivatur. Lithwani vero juxta errorem 
suum proposuerunt unum christianum offerre diis, ceciditgue sors 
super dictum commendatorem, impositumgue eguo suo cremare 
voluerunt, gui perfusus cruore ex vulneribus rubicundus apparuit, 
alligantgue eum ad 4 vibices cum manibus et pedibus et circumposito 
igne suffocatus est. [...] 


NAUJOJI PRŪSIJOS KRONIKA 
1394 


Trečias fragmentas 


[...] Šis su broliais atsidėkodamas pagarbino Dievą, nes pačiu laiku 
jam į pagalbą atžygiavo daug kunigaikščių, būtent Brandenburgo 
[kunigaikštis], Nemūro grafas, taip pat iš Hennenbergo, kai kurie iš 
Prancūzijos ir Austrijos ir daugelis kitų, gerai apsiginklavusių ir 
pasiruošusių, turinčių daugiau kaip du šimtus šalmų; iš ten magistras 
sekmadieniui prisiminti nuvyko su jais į Lietuvą ir užpuolė Trapėnų 
žemėje Pilėnų pilį!, prie kurios iš keturių žemių buvo subėgę daugiau 
kaip keturi tūkstančiai pagonių. Pagonys, matydami kariuomenę, 
labai išsigando, nesitikėdami, kad galės išlaikyti pilį, sumetė į ugnį 
be galo didelius turtus ir patys išsižudė: sako, kad ten viena pagonė 
senutė kirviu šimtą jų užkapojo, o vėliau ir pati galvą susiskaldė. Šiame 
mūšyje daugelis smarkiai sužeistų pagonių iš čia raiti ėmė trauktis; 
jame [mūšyje] šioje pilyje ypač pasižymėjo grafas iš Hennenbergo. 
Lietuvių karalius stengėsi atkeršyti prūsams, kurie į pilį ir karalių 
svaidė ugnį, pagalius ir akmenis. Tačiau karalius, savo žmonių 
skydais pridengtas, baimės ir siaubo sukrėstas, pagaliau pasitraukė į 
tam tikrą slėptuvę, savo žmoną pervėrė [kalaviju] ir į ugnį įmetė. Taip 
suspausti ir sukrėsti pagonys nulenkė savo sprandus, ir karalius visus 
juos išžudė. Beje, pasitraukdami prūsai ir krikščionys sugriovė Pilėnų 
pilį, iš kurios išsivedė belaisvių ir didelį grobį. 


Vertė LEONAS VALKUNAS 


— 464 — 


VYGANDAS MARBURGIETIS 





Schūtzas: [...] O lietuviai pasiryžo geriau sulaukti baisiausio 
galo, negu pilį atiduoti ir priešams į rankas patekti, ypač dėl [priešų] 
religijos, kuri jiems buvo visai svetima, todėl geriau jie pasirinkdavo 
mirtį; taip ir šį kartą jie iš tikrųjų darė ir elgėsi visiškai nežmoniškai. 
Kada jie pastebėjo, kad ilgiau nebegalės išsilaikyti, o jų tvirtovės 
gynyba dėl nesiliaujančio puolimo beveik palaužta, o kai kuriose 
vietose [įtvirtinimai] beveik nugriauti, tada uždegė didelį laužą, 
sumetė visą turtą, paskui pasmaugė moteris ir vaikus, sumetė juos į 
ugnį, po to vienas kitą išžudė, didžioji jų dalis laikė savo vyriausiajam 
vadui (Vygandas vadina jį karaliumi Margiriu) atkišę galvas, kad jis 
vieną po kitos nukirstų. Vygandas taip pat rašo, kad ten buvusi viena 
stabmeldė, kirviu nukirtusi apie šimtą žmonių, kurie savo valia sutiko 
nuo jos rankų mirti, o kai priešas įsiveržė, tuo pačiu kirviu pati 
susiskaldė galvą. Šį baisų vaizdą tikriausiai dar spėjo pamatyti riteriai, 
ne be ašarų ir didelio sielvarto, todėl jų būrys dar labiau skubėjo, kad 
galėtų dar bent dalį išgelbėti nuo ugnies ir kalavijo. Tuo tarpu, kai jie 
pradėjo gelbėti, buvo likęs tik vyriausiasis vadas su savo tarnais, kurie 
iš vieno kampo dar kurį laiką drąsiai gynėsi. Dauguma jų buvo 
nukauta ir tik nedaugelis pasidavė. Vyriausiasis Margiris, didelis 
stiprus milžinas, iš paskutiniųjų priešinosi, ir dar ne vienas padėjo 
galvą, kol jis savuosius praleido pasitraukti. Galiausiai, kada jis jau 
nebegalėjo laikytis, šoko paskubom į tamsų rūsį ar olą, kur buvo 
paslėpęs savo žmoną, ją vienu kalavijo smūgiu perkirto, po to pats 
sau tą patį kalaviją įsmeigė į pilvą, kad pasileido žarnos, krito šalia 
žmonos ir nelaimingai mirė. [...] 


Vertė VYTAUTAS BALAIŠIS 


Po to, tais pačiais metais magistras Theodericus pastatė kovai prieš 
pagonis Marienburgo [pilį] Romainių saloje tarp Veliuonos ir Pieštvės. 
Ją pastatęs, surentė kažkokią tvirtovę. Tada buvo galima pereiti per 
Nemuno upę, nes ji buvo maža. Ten sustojo pagonys su didele 
kariuomene prieš brolių pajėgas ir jėga išstūmė magistrą iš tos vietos. 
Ir taip namai liko sugriauti ir tušti. [...] 


Vertė DALIA DILYTĖ 
[Maršalas Heinrichas Dusmeris ragina savuosius būti narsius prieš 


drąsią lietuvių kariuomenę:] jūs turite prisiminti, kad jūs, netikinčių 
pagonių persekiotojai, šią dieną turite žūtbūtinai kovoti dėl Dievo 


— 465 — 


21 
1336 
gegužės 30 


24 
1338 rugpj. 14 


KETURIOLIKTAS AMŽIUS 





31 
1343 rugpj. 2 


32 
1345, apie 
sausį 


43 
1352 
vasario 21 


Motinos garbės, dėl visos krikščionybės ir jūsų pačių garbės, ir būtų 
geriau garbingai ir riteriškai žūti kovos lauke, negu patekti į nekrikš- 
čionių, pagonių, rankas, kurie nepasitenkina paprasta žmogaus 
mirtimi, bet paprastai belaisvius kartu su jų šarvais ir žirgais 
nežmoniškai kenčiančius sudegina ir paaukoja savo velniškiesiems 
dievaičiams, ir jeigu kam nors laimė būna palanki, kad jam gyvybės 
terminą priešai pratęsia, tai tas turi amžinoje vergijoje mušamas ir 
botagu čaižomas tarnauti tiems žmonėms, kurie belaisvius krikščionis 
ne ką geriau, o gal dar ir blogiau kaip šunes laiko, ir savo gyvenimą 
baigti baisiame skurde. [...] 


Vertė VYTAUTAS BALAIŠIS 


[...] Tuomet pilyje atsitiko toks stebuklas. Kažkokia įkvėpta moteris 
laikė prieš save krauju apšlakstytus ištiestus marškinius, ir jokia ietis 
ar strėlė negalėjo jos paliesti. Laikydama rankoje kaulą, vyniojo ant jo 
siūlus ir būrė tol, kol ten stovėjo magistras. [...] 


[...] Susitiko skubantį prie perėjos jauną pirklį, nešantį prekių dėžę, 
norintį įeiti į Rygos pilį, nieko nežinantį apie karus. Pagonys jį sučiupo, 
surišo, perpjovė jam pilvą ir vedė aplink medį, kol ištraukė visas 
žarnas. Atitraukę jį nuo kamieno, jo kraują aukodami, šokinėjo iš 
džiaugsmo. [...] 


Šeštas fragmentas 


[...] Po to karalius iš Smolensko skuba prie Labos? ir atvyksta ten 
anksti rytą, prieš septynias. O brolis Henningas Scyndekoffas jam 
stipriai priešinasi, rykštėmis ir t. t. nuvarydamas pagonis nuo užtvaro, 
žmonių vadinamo slege. Jie nužygiuoja prie upės, žmonių vadinamos 
Deimena, į kurią karalius įkrito ir ko tik nepaskendo. Daugelis jo karių 
(apie penkis šimtus), kurie srovės buvo nunešti į vandenis, žmonių 
vadinamus Audringomis mariomis“, nuskendo. Ten vos nepražuvo 
ir karalius, ieškodamas brastos tai vienur, tai kitur. Tai sužinojęs, brolis 
Henningas ištraukė karalių iš Deimenos upės ir linksmas pasodino į 
vežimą ir išsiuntė namo, norėdamas įtikti karaliui Kęstučiui, nes anas 
buvo jo brolio sūnus, ir jį [Kęstutį] aplankyti, atsidėkodamas už 
daugybę aplankymų. Kai buvo atlydėtas į Vėluvą, kažkokiam 


— 466 — 


VYGANDAS MARBURGIETIS 





užmuštam pagoniui buvo nukirstos gėdingosios kūno dalys. Jis tuo 
stebėjosi, matydamas, kad taip nedorai elgiamasi su mirusiuoju. 
Pagonių papročiu jį sudegino. [...] 


Aštuntas fragmentas 


[...] Penktą dieną magistras ir vyresnieji išžygiavo į Svilonių žemę 
ir į kitą, vadinamą Šatijais. Šios žemės buvo šalia Neries. Ten jie 
sučiupo kažkokį šventą vyrą, kuris jiems pareiškė norįs nuvesti į vietą, 
kur yra daug pagonių, susirinkusių į daiktą iš trijų žemių. [...] 


[...] Penktadienį pakyla keturi karaliai: Kęstutis, Algirdas, Patrikas 
iš Gardino ir karalius Aleksandras į žygį prieš krikščionis. Jie įžengė 
į skalvių žemę su trimis kariuomenėmis ir keturiais tūkstančiais 
[vyrų], nugalėjo ir sudegino dvi pilis, Kaustryčius ir kt., išsivedė 
belaisvių, vyrų ir moterų, ir nuskubėjo prie vandenų, žmonių 
vadinamų Kuršių mariomis, kur žvejus paėmė į nelaisvę, be to, 
išsivedė keturiolika komtūro žirgų. Skubiai linksmi grįžo pas karalių 
prie Ragainės, paaukojo dievams tauro kraujo ir kažkokį Henselį 
Neuwensteyną įmetė į ugnį ir paaukojo. 


Vertė DALIA DILYTĖ 


Schūtzas: [1366] [...] Pirmiausia įsiveržė į Skalvą, kurią jie visai 
nusiaubė, ypač Kaustryčių (Constritten) ir Spitrės (Splyten) sritis visai 
sudegino ir tada keturis tūkstančius krašto žmonių užmušė ir į 
nelaisvę paėmė ir Ordino brolius su ginklais ir žirgais pagal jų paprotį 
dievaičiams paaukojo ir gyvus sudegino. [...] 


[-.][Schūtzas, po 1366] Ten pat, Maišiagaloje, Ragainės kom- 
tūras su penkiasdešimt žirgų truputį per toli nujojo nuo pagrindinio 
vadas, vardu Buska, su komtūru pajojo į priekį ir kalbėjosi: jis [kom- 
tūras] su savo vyrais, kad išliktų gyvi, turį pasiduoti. Komtūras 
pasitarė su broliais, kurie geriau norėjo mirti negu pasiduoti neti- 
kėliams, kad vėliau nebūtų gyvi su žirgais ir šarvais sudeginti ir 
velniams paaukoti. Dėl to, ilgai nekalbėję, jie narsiai puolė pagonis, 
laikėsi taip drąsiai ir riteriškai, kad apie šimtą penkiasdešimt pagonių 


— 467 — 


56 
1364 sausio 26 


61 
1365 vasario 14 


KETURIOLIKTAS AMŽIUS 





72 
1368 rugs. 


92 
(? 1375 apie 
birž. 29?) 


94c 
1377 
gruodžio 25 


1024 
1379 


106 
[1378] 


nudėjo, o kitus privertė bėgti. Broliai šioje kovoje padėjo dvidešimt 
septynias galvas (išbraukta: septyniolika), iš likusiųjų tik nedaugelis 
buvo nesužeisti. 


Vertė VYTAUTAS BALAIŠIS 


[...] Ir tais pačiais metais maršalas ugnimi ir žudynėmis plačiai 
nuniokojo Seldvičių žemę. Tuo metu ponas Mansveldas tą patį padarė 
Romainių žemėje, jodamas iš Ragainės. [...] 


[...] Žemaičių žemėje jie nenorėjo stovėti, mat sužinojo, kad anie 
yra ginkluoti. Todėl įžengė į Kaltinėnų kraštą, kuriame plėšimais, 
gaisrais, žudynėmis sukėlė sąmyšį, vyrus, moteris ir vaikus, kurių 
skaičių sunku tiksliai nusakyti, išsivedė su milžinišku grobiu. 
Pagonys, tai matydami, patraukė į mišką, kuriame buvo upelis. Broliai 
ji perplaukė ir skubėjo mišku. Bet pagonys staiga ėmė į juos mėtyti 
ietis, akmenis, vėzdus, mirtinai sužeisdami. Nepadėjo nei šalmai, nei 
šarvai. Todėl broliai kariauti nulipo nuo žirgų, ir įvyko labai žiaurus 
mūšis, kuriame buvo užmuštas dvidešimt vienas kryžiuotis, be to, 
daug kilmingųjų. Kažkokį paimtą į nelaisvę brolį jie pririšo prie 
medžio ir, savo ietimis smarkiai sužeidę, užmuštą paaukojo dievams. 
Jo siela, kaip ir kitų, tegul bus pavesta Dievui. O brolis Gerhardas 
Dievo buvo gailestingai apsaugotas. [...] 


Brolis Kunas de Hattensteyn su šimtu penkiasdešimt vyrų vėl 
nusprendė vykti į Romainių žemę, kur paėmė į nelaisvę vyrų, moterų 
ir vaikų ir daugelį nužudė. Panašiai jis veikė Paštuvoje. 


Po to minėtasis maršalas Gottfridas ir brolis Kunas de Hattensteyn 
netikėtai įžengė į žemę, žmonių vadinamą Labūnava, ir jos neniokojo, 
bet apiplėšė ir išsivežė didelį grobį. Jie sustojo prie Neries upės, 
niokodami nusileido palei Nerį iki Eigulių, degindami ir t. t. perėjo 
Romainių kraštą iki Nevėžio upės. [...] 


Po Sekminių Kęstutis parodė, kad iš tikrųjų tebėra tvirtai nusiteikęs 
klastą daryti: netrukus su penkiais šimtais vyrų atžygiavo prie 
Ekersbergo, nelauktai apsupo pilį ir padegė. Gyventojai perdavė pilį 
karaliui, pilies vadas, vardu Johannesas Surbachas, pasidavė į 
nelaisvę. Pagonys norėjo jį paaukoti dievams, nes daug kartų buvo jo 


— 468 — 


VYGANDAS MARBURGIETIS 





puldinėjami, bet karalius nenorėjo. Jis pagyrė jo tokius veiksmus, ir 
tada Kristaus priešai grįžo namo. 


[...] Minėtasis Ragainės komtūras Wygandas gaisrais skersai ir 
išilgai nuniokojo to nesitikinčią Romainių žemę, nužudė du šimtus 
vyrų, moterų ir vaikų; buvo išvesta penkiasdešimt belaisvių su gausiu 
galvijų ir arklių grobiu. Jis taip pat daug kartų nusiaubė žemę, žmonių 
vadinamą Vilniumi (Wy!le). 


Devintas fragmentas 


[Apie stebuklingą Kęstučio palaikų išnykimą.] Tuo tarpu Skirgaila 
nulydėjo Kęstutį nelaisvėn į Krėvą ir grįžo į Vilnių. Po keturių dienų 
Skirgaila grįžta, norėdamas pamatyti savo dėdę kalėjime, ir randa jį 
jau mirusį. Bet niekas niekada nesužinojo, kaip jis mirė. Ir jį nuvežė į 
Vilnių, kur buvo sudegintas. Stebuklingu būdu žemėje atsivėrė 
vidutinio ūgio vyro ilgio bedugnė ir prarijo pelenus. Tai matė daugelis, 
tačiau niekas iš šalia stovinčių gyvenimo būdo nepataisė. Arkliai, 
rūbai, ginklai ir t. t. - viskas buvo sudeginta, medžiokliniai paukščiai 
ir šunys su juo sudeginti. [...] 


Vertė DALIA DILYTĖ 


[...] Tą pačią vasarą Vytautas su savo žmonėmis netikėtai atžygiavo 
į Vandžiogalos žemę, kur lietuviai sustoję prie šventyklų pamatė 
jojančius raitus žvalgus ir manė juos esant iš tų pačių tarpo; tačiau jie 
subėgo į šventyklas, kurias apsupo savo vėliavomis [kariniais 
daliniais]; vicekomtūras su savo valdiniais iš vienos [šventyklos] 
suėmė trisdešimt šešis vyrus, Marguardas iš kitos - šešiasdešimt, be 
moterų ir vaikų, ir, nuniokoję kraštą, išžudę žmones, su didžiuliu 
grobiu pasitraukė. 


Vertė LEONAS VALKŪNAS 


1388 metais magistras ir vadai nusprendė eiti žygin. Maršalas brolis 
Engelhartas Rawe ir didysis komtūras nužygiavo Lietuvon per Ro- 
mainių žemę pievomis prie Visevaldės pilies ir ją apsupo. Ten tada 
buvo kunigaikštis Skirgaila. Jis daugelį krikščionių užmušė bombarda, 
todėl kariuomenė atsitraukė į tokią vietą, kur negalėjo būti pasiekta. 


— 469 — 


122 
1381(?) 


133 
1382, apie 
rugpj. 15 


135b 
1384 pavasaris 


142 
1388 rugs. 


KETURIOLIKTAS AMŽIUS 





Naktį maršalui sumanius, visa kariuomenė nužygiavo į Vilkmergę 
[Ukmergę]. 


147 Žiemą brolis komtūras Marguardas ir brolis Kunas, Sembos teisėjas, 


1589 vasario 28 su savo draugu ir kitais iš Klaipėdos netikėtai nužygiavo į Medininkų 


1 


2 
3 


žemę, kurią nuniokojo gaisrais ir plėšimais. O lietuviai sekė iš paskos 
jų pėdsakais ir persekiojo juos iki neužšalusios pelkės (buvo gilu 
sniego), kur Klaipėdos komtūras Nicolaus Cassow buvo paimtas į 
nelaisvę. Tuoj po to lietuviai sumanė nusikaltimą - paaukoti dievams 
vieną krikščionį, ir burtas iškrito minėtajam komtūrui: jie nusprendė 
jį sudeginti raitą ant jo žirgo. Jis buvo visas žaizdotas, paplūdęs 
kraujais. Jie pririšo jo rankas ir kojas, aplink sukūrė ugnį, ir jis 
užduso. [...] 


Vertė DALIA DILYTĖ 


KOMENTARAI 


„„castrum Pillenen in terra Troppen (Pilėnų pilį Trapėnų žemėje) — Pilėnų pilies ir Trapų 
(Trapėnų) žemės ieškota Punioje, prie Nevėžio, prie Nemuno žemiau Neries ir Nevėžio 
žiočių, kairiajame Nemuno krante Pyplių piliakalnyje (prieš Nevėžio žiotis), pagaliau 
pastaruoju metu, interpretuojant vėlesnius šaltinius - Žemaitijoje, siejant su Jūkainių kaimu 
(Raseinių rj.), netolimu Malavėnų piliakalniu (Nikžentaitis, Gudavičius). Tačiau 
pastarajame regione XIV amžiaus šaltiniai visiškai aiškiai mini Viduklės žemę. 
Nedarant iš vėlesnių neaiškių šaltinių per didelių apibendrinimų, turint omenyje, kad 
neišlikusios originalios Vygando Kronikos vietovardžiai labai iškraipyti, o kronikininko 
Schūtzo užfiksuotas Pullen variantas, reikia prisiminti Strijkovskio, taip pat Klimo mintis, 
kad apskritai iš Punios padaryti Pulle ar pan. berods nesunku, kaip ir iš Trakų — Troppen. 
XVI amžiaus autoriaus Strijkovskio teiginį galėjo lemti ir galbūt tuomet dar gyva istorinė 
tradicija, siejanti įvykius su Punia. 

Laba - senesnis Deimenos upės vardas. 

Audringos marios - Kuršių marios. 


ROMAS BATŪRA 


— 470 -— 


JOKŪBAS Iš EKSO 
1371-1455 


JACOUES D'AIX 


Jokūbas iš Ekso (Jacgues d'Aix) - žymus politikas, diplomatas, istorikas. Gimė 
Lotaringijoje, Meco mieste. Jo šeima buvo pati įtakingiausia Mece, garsėjo plačiais 
ryšiais. Norėdamas išbandyti savo jėgas, 1399 metais Jokūbas iš Ekso dalyvavo 
žygyje į Prūsiją - buvo Meco feodalų būrio vadas. Nuo XV amžiaus pradžios iki 
gyvenimo pabaigos reiškėsi Meco politiniame gyvenime. Jokūbas iš Ekso parašė 
Meco kroniką, kurioje papasakojo svarbiausius miesto įvykius nuo XIII amžiaus 
pabaigos iki XV amžiaus vidurio. Geras išsimokslinimas, diplomato veiklos 
patirtis nulėmė platų kronikininko požiūrį į aprašomus įvykius. Ypač vertinga 
darbo dalis, apimanti įvykius nuo 1300 metų. Mums svarbus pasakojimas apie 
1399 metų Vokiečių ordino žygį į Žemaitiją. Tekste pateiktos detalės, pavyzdžiui, 
užpultų Žemaitijos žemių pavadinimai, visiškai sutampa su Vokiečių ordino 
šaltinių duomenimis. Pasakojime yra patikimų žinių apie žemaičių šventą mišką. 
Nepatikimi, aiškiai perdėti yra Jokūbo iš Ekso minimi skaičiai, pavyzdžiui, 
Žemaitijos miestų skaičius. Meco kronika — vienas iš negausių istorijos šaltinių, 
teikiančių žinių apie XIV amžiaus pabaigos Lietuvą. 


ALVYDAS NIKŽENTAITIS 


Jokūbo iš Ekso minima tvirtovė ir „gražūs pastatai“ greičiausiai buvo žemaičių 
šventykla. Vargu ar kitokios paskirties pastatas būtų galėjęs stovėti šventoje 
girioje, kurioje „joks krikščionis nėra buvęs“. Ši tvirtovė buvusi „labai stipri, iš 
storų rąstų“. Kad baltų kraštuose būta sutvirtintų šventyklų, parodė archeolo- 
giniai tyrimai (žr. TperbakoB, Ilmuxr, 1963). Sutvirtintų šventyklų, stovinčių 
šventose giriose, buvo ir kituose kraštuose (Nikžentaitis, 1987a). 


NORBERTAS VĖLIUS 


Publikacijos: Wolfram, 1906, 336-338. 
Literatūra: Wolfram, 1906, LXXII-XCII. 
Tekstas iš: Wolfram, 1906, 336—338. 


- 471 — 


KETURIOLIKTAS AMŽIUS 





DIE METZER CHRONIK 
Ende 14. Jh.-Anfang 15. Jh. 


Et en Ile rotte estoit le dit duc de Lorraine gui fuit fait chevalier et ciaulx de 
Metz, et disoit on gu'ilz avoient bien destruictz LX luez de payx de longe et XL 
de lairge et y ot III" et V“ villez arses et destruitez et d'omes et de femes et 
d'enffans prins sens nombre; car lesdis Salmaite volxent combatre les Crestiens. 
Maix guant ilz sentont la force desdis Crestiens, ilz recullont arrier et s'en allont 
fuiant en ung mervilleux boix, gu'ilz appelloient te Saint Boix, on ongue Crestien 
n'avoit esteit, et ongueil boix guant ilz se sentient constrains, ilz s'i alloient adez 
salver. Et y avoit de tres fort fermeteit de gros mairiens on dit boix et de belz 
edificez et fuit gaingniez par les Crestiens. [...] 


MECO KRONIKA 
XIV a. pabaiga-XV a. pradžia 


Ir šitame žygyje! minėtasis Lotaringijos hercogas? buvo pakeltas į riterius, ir 
tie, kurie jį lydėjo iš Meco, taip pat; ir sakoma, kad jie nusiaubė kraštą, šešiasdešimt 
mylių išilgai ir keturiasdešimt mylių skersai, ir sudegino bei sugriovė 3500 
miestų", o vyrų, moterų ir vaikų paėmė be skaičiaus, nes minėtieji žemaičiai 
norėjo kautis su krikščionimis. Bet, pajutę minėtų krikščionių jėgą, jie atsitraukė 
ir pabėgo į nuostabią girią, kurią jie vadina Šventąja giria ir kur joks krikščionis 
nėra buvęs. Toje girioje jie gelbėdavosi, kai jausdavosi pralaimį. Ir toje girioje 
buvo labai stipri tvirtovė iš storų rąstų, ir stovėjo gražūs pastatai, ir visa tai buvo 
krikščionių paimta. [...] 


Vertė IRINA MIKALKEVIČIENĖ 


KOMENTARAI 


1 „.šitame žygyje - aprašomas 1400 metų Vokiečių ordino ir Vytauto bendras žygis prieš 
sukilusius žemaičius. 

2 Hercogas - Lotaringijos hercogas Karolis. 

3 Nurodomi skaičiai, be abejo, perdėti. 


ALVYDAS NIKŽENTAITIS 


- 472 — 


DIDŽIOJO MAGISTRO 
ULRICHO VON JUNGINGEN 
POTVARKIS 


Ulrichas von Jungingen (Ulrich von Jungingen) gimė apie 1360 metus 
Aukštutinėje Švabijoje. 1404-1407 metais buvo Vokiečių ordino didysis 
maršalas. Didžiuoju magistru išrinktas 1407 metais, mirus broliui Konradui 
von Jungingen. Svarbiausiu uždaviniu Ulrichas von Jungingen laikė įsigalėti 
Žemaitijoje. Provokavo karą su Lietuvos Didžiąja Kunigaikštyste, 1409 metų 
viduryje paskelbė karą Lenkijai. Per Žalgirio mūšį vadovavo Ordino kariuo- 
menei, žuvo kovos lauke (1410 metų liepos 15 dieną). 

Didžiojo magistro potvarkis skiriamas Vokiečių ordino valstybės vietiniams 
gyventojams nevokiečiams (prūsams, lietuviams ir kitiems). Pagrindu paimtas 
didžiojo magistro Konrado von Jungingen 1394 metų balandžio 23 dienos 
potvarkis čia papildytas keliais paragrafais. 

Potvarkio nuorašas iki Antrojo pasaulinio karo pabaigos buvo Karaliaučiaus 
slaptojo valstybinio archyvo Popiežių senųjų privilegijų fonde. 

Potvarkį perrašė Jono Posilgiečio Prūsijos žemės kronikos tęsėjas (vardas 
nežinomas), aprašydamas 1408 metų įvykius (SRP, III, 295). Iš čia šį potvarkį į 
savo Kroniką perrašė Simonas Grunau, klaidingai priskirdamas jį Konradui 
von Jungingen ir kiek pakeisdamas tekstą. Naujų įrašų, kad Dievo niekintojus 
būtina dar ir gyvus ugnyje sudeginti, padarė Lukas Davidas (Lucas David) savo 
Kronikoje. Iš čia potvarkį perspausdino Ludwigas Baczko (Geschichte Preussens, 
III, 409). Jau Johannesas Voigtas (Geschichte Preussens, VI, 17) pastebėjo, kad 
Simonas Grunau keitė potvarkio tekstą. Taigi tikslus potvarkio tekstas yra 
pateiktas Jono Posilgiečio Kronikos tęsinyje. ASP ir SRP skelbtame tekste yra 
rašybos skirtumų. 


ALGIRDAS MATULEVIČIUS 


Magistro potvarkis buvo taikomas visiems vietiniams gyventojams 
nevokiečiams, tačiau kadangi dauguma jų buvo prūsai, tai reikia manyti, kad 
jis daugiausia buvo orientuotas į jų papročius bei tikėjimus. Todėl šį potvarkį 
iš dalies galima priskirti prūsų mitologijos šaltiniams. Tuo labiau kad Konrado 


- 473 — 


PENKIOLIKTAS AMŽIUS 





von Jungingen potvarkis, kurio pagrindu ir šis potvarkis buvo surašytas, aiškiau 
buvo orientuotas į prūsus (jame buvo minimi prūsiški burtininkų vardai). 


NORBERTAS VĖLIUS 


Publikacijos: SRP, III, 295; ASP, I, 117; Baczko, 1794, 409; Mierzynski, 1896, 121 (fragm..). 
Literatūra: ASP, I, 116; Mierzynski, 1896, 124-129. 
Tekstas iš: ASP, I, 117. 


DIE LANDESORDNUNG 
DES HOCHMEISTERS ULRICH VON 
JUNGINGEN 
den 30. November 1408 


4. Item sal eyn yderman syne undersassen dorczu halden, das sie beichten 
und gote recht thun, und wer zowberey und andern ungelowbin under im 
dirferet, der sal is weren und storen, so her beste mag. 


DIDŽIOJO MAGISTRO 
ULRICHO VON JUNGINGEN POTVARKIS 
1408 lapkričio 30 


4. Kiekvienas iš savo valdinių turi reikalauti, kad jie atgailautų ir būtų 
dievobaimingi, o jeigu kas pastebės juos burtininkaujant ar kitaip netikint, tas 
turi sutrukdyti ir su tuo kaip išgalėdamas kovoti. 


Vertė SIGITAS PLAUŠINAITIS 


— 474 — 


1418 METŲ VARMĖS VYSKUPO 
PRANEŠIMAS POPIEŽIUI 


Pranešimas parašytas vykstant atkakliai karinei ir politinei Vokiečių ordino 
kovai su LDK ir Lenkija. Po 1410 metais pralaimėto Žalgirio mūšio kryžiuočių 
valstybės autoritetas Europoje ir ypač jos karinė galia labai sumenko. 1413-1422 
metais didysis magistras buvo Michaelis Kūchmeisteris von Sternberg (1404- 
1409 metais buvęs Ordino vaitas Žemaitijoje, 1410-1413 metais —- Ordino 
maršalas). Jis stengėsi diplomatinėmis priemonėmis gauti Žemaitiją, sabotavo 
derybas su Vytautu. Michaelis Kichmeisteris sumanė dvasinei valdžiai priminti 
kryžiuočių nuopelnus - prūsų, lietuvių ir kuršių žemių užkariavimą, pagonybės 
naikinimą ir katalikybės diegimą vietiniams gyventojams, taip pat paneigti kaip 
nepagrįstus Jogailos ir Vytauto teritorinius reikalavimus. Jis įkalbėjo Varmės 
vyskupą Johannesą Abezierą nusiųsti popiežiui Martynui V Ordino giriamąjį ir 
kartu ginamąjį raštą. 

Į Varmės (dar vadinamos Varmija) vyskupiją (1243-1772) įėjo, be pietų ir 
vidurio Varmės, didžioji dalis Bartos su Alenšteinu (Allenstein, dab. Olsztyn). 
Vyskupija tada buvo Vokiečių ordino vasalė. Popiežius šį vyskupą gerai pažinojo: 
Bažnyčios Konstanco susirinkime (1414-1418) jis protokolavo ypač svarbias 
kalbas. Pranešimo autorius veikiausiai buvo ne pats vyskupas, o Varmės klebonas 
ir kanauninkas, žinomas Ordino diplomatas Kasparas Schauenpflugas ar Schu- 
wenpflugas. Kaip Ordino pasiuntinys, Kasparas Schauenpflugas 1414 metais 
dalyvavo Konstanco susirinkime, 1420 metais Vroclave didžiojo magistro vardu 
vedė derybas su Lenkijos karaliaus Jogailos pasiuntiniais. Wilhelmo Mannhardto 
(Mannhardt, 1936, 154) nuomone, pranešimą galėjo parašyti ir kitas Varmės 
dvasininkas. Pranešimą popiežiui pristatė Dancigo (dab. Gdanskas) klebonas 
Andreas Ruperti. 

Rankraščio kopija iki Antrojo pasaulinio karo pabaigos buvo Karaliaučiaus 
slaptojo valstybinio archyvo Popiežių senųjų privilegijų fonde. 


ALGIRDAS MATULEVIČIUS 


Varmės vyskupo pranešime minimas lietuvių paprotys aukoti savo dievams 
raitus kryžiuočius ir įvardijami du prūsų garbinti „demonai“ — Patulas ir 
Natrimpas. Užsimindamas apie „sėdinčiųjų ant žirgų“ kryžiuočių aukojimą 


- 475 — 


PENKIOLIKTAS AMŽIUS 





dievams, Varmės vyskupas tikriausiai turėjo galvoje paimtų į nelaisvę kryžiuočių 
deginimą kartu su žirgais - apie tai jau buvo rašyta Liubeko, Petro Dusburgiečio, 
Mikalojaus iš Jerošino ir kitose kronikose. Apie šį paprotį pranešimo autorius 
galėjo sužinoti iš minėtų rašytinių šaltinių arba iš dar gyvų kryžiuočių 
pasakojimų. Prūsų dievai Patulas ir Natrimpas senesniuose rašytiniuose 
šaltiniuose neminimi. Jie, atrodo, yra paimti iš gyvosios prūsų mitologinės 
tradicijos. Vėliau Patulas Simono Grunau Kronikoje buvo apibūdintas kaip baisus, 
brangių aukų reikalaujantis mirusiųjų dievas, o Natrimpas Sūduvių knygelėje ir 
jai giminiškuose šaltiniuose - kaip marių ir didelių jūrų dievas (rašoma: 
Autrimpus, Antrymius, Antrimpus ir pan.). Manoma, kad Varmės vyskupo 
užuomina apie prūsų dievus yra paveikusi vėlesnių prūsų mitologijos šaltinių 
autorius, ypač Simoną Grunau (Mierzynski, 1896, 146; Mannhardt, 1936, 220). 
Šaltinis jau yra sulaukęs reikiamo tyrinėtojų dėmesio (Voigt, 1827; Usener, 1896; 
Grienberger, 1896; Mierzynski, 1900b; Brūckner, 1904; Klimas, 1919; Bertuleit, 
1924: Šmits, 1926; Ivinskis, 1938b; Balys, Biezais, 1965; Tonopos, 1972; Puhvel, 
1974; Lowmianski, 1976a ir kt.). 


NORBERTAS VĖLIUS 


Publikacijos: Voigt, 1827, 587-588; AM, II, 695; Mierzynski, 1896, 145 (fragm.); Mannhardt, 
1936, 154 (fragm.). 

Literatūra: Mierzynski, 1896, 144—146; Mannhardt, 1936, 153-155. 

Tekstas iš: Mierzynski, 1896, 145. 


COLLATIO EPISCOPI VARMIENSIS FACTA 
CORAM SUMMO PONTIFICE PER DOMINUM 


ANDREAM, PLEBANUM IN DANCZK 
1418 


[...] ordo se fidum in opibus suis approbavit. Nam guantam fidem ad Deum 
habuerit, probat primo multiplex et difficilis labor acguisicionis terre pruwsie, 
de gua ab inicio expellende erant et expulse sunt gentes, servientes demonibus, 


— 476 — 


1418 METŲ VARMĖS VYSKUPO PRANEŠIMAS POPIEŽIUI 





colentes patollu (sic), Natrimpe et alia ignominiosa fantasmata, ut locarentur 
ibidem veri adoratores, adorantes christum, filium Dei omnipotentis et vivi - 
Matth. XVI. [...] Sed valde consolatorium est, guod idem sanctus ibidem 
subjungit. Inguit enim: Sed guo certamine inferiores, eo fide superiores inventi 
sunt, eadem fidelitas ejus ad deum. Ex eo patet guod multi fratres, aligui 
incarcerati, aligui mutilati, aligui impositi eculeis, sedentes super eguos, igne 
sanctificati sunt diis hostium et hoc tartareo (sic) more Litwanorum. [...] 


VARMĖS VYSKUPO PRANEŠIMAS POPIEŽIUI 
PER DANCIGO KLEBONĄ PONĄ ANDRIŲ 
1418 


[...] Ordinas įrodė, kad yra labai ištikimas. Kaip labai jis tiki Dievą, visų pirma 
parodo daugybė sunkių Prūsijos užkariavimo vargų. Iš šio krašto nuo pat pradžių 
buvo ketinama išvaryti ir buvo išvaryti demonams tarnaujantys Žmonės, 
garbinantys Patulą (sic), Natrimpą ir kitus gėdingus vaizdinius, kad ten būtų 
apgyvendinti tikrieji visagalio ir gyvojo Dievo sūnaus Kristaus garbintojai 
(Evangelija pagal Matą, XVI). [...] Bet didelė paguoda, kad ten tas pats šventasis 
dar sako: „Bet kuo mūšyje prastesni, tuo tikėjimu viršesni pasirodė, tokia pati jo 
ištikimybė Dievui“. Iš to aišku, kad daugelis brolių, kai kurie įmesti į kalėjimą, 
kai kurie sužaloti, kai kurie pasodinti ant kankinimo suolų ir sėdintys ant žirgų, 
buvo paaukoti priešų dievams pagal tą pragarišką (sic) lietuvių paprotį. [...] 


Vertė DALIA DILYTĖ 


- 477 — 


SEMBOS VYSKUPO 
MICHAELIO JUNGE'S ĮSAKA5 


Michaelis Junge Sembos (Sambijos) vyskupas buvo nuo 1425 iki 1442 metų. 
Nėra tikslių duomenų, kada parašytas jo įsakas, lietuvių istoriografijoje dar 
vadinamas pagraudenimu. Povilas Pakarklis mano, kad jis parašytas 1425 metais 
(Pakarklis, 1948b, 262). Vis dėlto veikiausiai Sembos vyskupas savo įsaką paskelbė 
tais pat metais, kai Elbinge (dab. lenk. E/bl49) pagonybės klausimu priėmė 
nutarimus keturi Prūsijos vyskupai. Antonis Mierzynskis spėja Elbingo suva- 
žiavimą įvykus 1426 metais. Wilhelmas Mannhardtas mano, kad Michaelio 
Junge's įsakas paremtas Sembos vyskupų nutarimais, parengtais apie 1427 metus 
(Mannhardt, 1936, 162). Jeigu jis turi omenyje tuos pačius Elbingo nutarimus, 
apie kuriuos rašo Mierzynskis, galima būtų tarti, kad Michaelio Junge's įsakas 
parašytas apie 1426 metus. 

Sembos vyskupo jurisdikcijai priklausė ne tik prūsų Sembos, bet ir lietuvininkų 
Nadruvos, Skalvos žemės, taip pat į šiaurę nuo jų esanti sritis iki sienos su 
Lietuvos Didžiąja Kunigaikštyste. Taigi jo paliepimų turėjo klausyti ne tik prūsai, 
sūduviai, kuršiai, bet ir lietuviai. Tokio turinio pagraudenimų Sembos vyskupai 
yra paskelbę daugiau negu Pamedės (Pomezanijos) ar Varmės: Sembos vyskupijoje 
ilgiausiai laikėsi pagonybė. Ši vyskupija ribojosi su Žemaitija, kurioje tik neseniai 
buvo pradėta skleisti katalikybė. Pagoniškus papročius praktikuojantiems 
vietiniams gyventojams vyskupas grasina didelėmis bausmėmis: žiaurus 
išplakimas, didelės piniginės baudos (trys, o kai kuriais atvejais net šešios 
markės). Bažnyčiai reikalaujama mokėti dešimtinę ir duoti visokias duokles. 

Michaelio Junge's įsako originalo kopija iki Antrojo pasaulinio karo pabaigos 
buvo Karaliaučiaus slaptojo valstybinio archyvo Popiežių senųjų privilegijų 
fonde. 


ALGIRDAS MATULEVIČIUS 


Sembos vyskupas išleido įsaką prieš tuos baltų papročius, kurie ryškiau buvo 
susiję su senąja jų pasaulėžiūra, mitologija ir nesiderino su krikščionybe. Norint 
įtvirtinti krikščioniškąją pasaulėžiūrą, tuos papročius reikėjo uždrausti. Tokie 
papročiai daugiausia buvo praktikuojami (kaip matyti iš įsako) per šeimos šventes 
- krikštynas, vestuves, laidotuves, mirusiųjų minėjimus. Populiarus buvo ir 


- 478 — 


SEMBOS VYSKUPO MICHAELIO JUNGE'S ĮSAKAS 





ritualinis gyvulių aukojimas bei būrimai. Daugumą šių papročių yra komentavęs 
Antonis Mierzynskis (Mierzynski, 1896, 133-143). 

Paprotys nuplauti krikščioniškąjį krikštą upės vandeniu buvo būdingas ne 
tik baltams. Šitaip darė ir nuo krikščionybės atsimetę lyviai. Tai rodo tikėjimą 
tekančio vandens galia. Baltų nenorą krikštytis krikščioniškai mini ir kiti autoriai, 
o vėlesniuose šaltiniuose yra šiek tiek duomenų ir apie senuosius prūsų krikštynų 
papročius. 

Net keliose įsako vietose peikiamos įvairiomis progomis keliamos vaišės ir 
alaus gėrimas. Vaišių kėlimas ir svaiginamųjų gėrimų (daugiausia alaus) varto- 
jimas turėjo ritualinę prasmę, todėl tai taip dažnai ir buvo kritikuojama. Kadangi 
dažnas prūsų sandėris būdavo sutvirtinamas gėrimu, tai ir sandėrį su krikščio- 
niškuoju Dievu per išpažintį baltai mėgdavo užgerti alumi. Svaiginamuoju rituali- 
niu gėrimu Mierzynskis yra linkęs laikyti ir įsake minimą Kresze, kurį draudžiama 
šventinti. Remdamasis Johannesu Voigtu, Mierzynūskis šį gėrimą tapatina su 
Potvarkyje visam Ordino kraštui (1445 05 22, žr. šio leidinio p. 503-504) minimu 
gėrimu keyse (keesze) ir mettele (Mierzynski, 1896, 135-137). 

Įsake yra žinių ir apie baltų mirusiųjų kultą. Mirusiesiems skirtos apeigos su 
vaišėmis ir aukojimais buvusios atliekamos ne tik namuose, bet ir giriose. Čia 
tikriausiai turima galvoje šventi miškeliai - alkai, kuriuose seniau mirusieji buvo 
deginami ir kuriuose buvo atliekamos apeigos per laidotuves ir kitomis progomis. 
Šitie miškeliai paprastai būdavo netoli laidojimo vietos. Juose, kaip rašo Jonas 
Dlugošas, buvo švenčiamos rudens šventės, per kurias žemaičiai kelias dienas 
puotaudavo ir aukodavo savo dievams. Atrodo, kad panašios apeigos minimos 
ir tame įsako punkte, kur kalbama apie apeigas su išgėrimais ir lėbavimais prie 
milžinkapių ir kapų. Iš įsako taip pat matyti, kad palaidojus mirusįjį tam tikros 
apeigos buvo atliekamos ant kapo, kad buvo raudama. Mirusiųjų minėjimus, 
vaišes ir raudas ant kapo aprašo ir vėlesni prūsų (sūduvių) mitologijos šaltiniai 
(Sūduvių knygelės autorius, Jonas Maleckis ir kt.). Mirusiesiems ant kapų buvo 
statomi paminklai - kryžiai. Kadangi vyskupas atkreipė į juos dėmesį ir uždraudė 
statyti, o pastatytuosius liepė nugriauti, matyt, jie buvo susiję su senąja mitologija 
ir savo išvaizda skyrėsi nuo krikščioniškųjų kryžių. Kad baltų memorialiniai 
paminklai labai skiriasi nuo krikščioniškųjų kryžių, akivaizdžiai rodo krikštai, 
koplytstulpiai ir stogastulpiai su ryškia senąja simbolika, dar statyti Lietuvoje 
XIX ir XX amžiuje (Galaunė, 1930; Basanavičius, 1970, 133-155; Gimbutas, 1958). 
Mierzynskis mano, kad minėdamas kryžius Sembos vyskupas turėjo galvoje 
krikštus, kurie buvę įsivaizduojami (Jono Lasickio teigimu) kaip kryžius 
globojančios dievybės (Mierzynski, 1896, 137-138). Vis dėlto manytina, kad, jeigu 
krikštai ir buvo įsivaizduojami kaip dievybės, tai veikiau ne kaip kryžių, o kaip 
mirusiųjų globėjai. 


—- 479 — 


PENKIOLIKTAS AMŽIUS 





Įsake minimas gyvulių aukojimas dievams („demonams“). Tokį aukojimą 
praktikavo visi baltai. Jis yra paliudytas daugelyje baltų mitologijos šaltinių. 
Nemaža kitų šaltinių aprašo ir įvairiausius baltų būrimus, o kai kurie iš jų (pvz., 
Sūduvių knygelės autorius, Jonas Maleckis, Matas Pretorijus) mini tuos pačius 
kaip šiame įsake būrimus iš alaus bei paukščių ir plačiau juos apibūdina. 

Labai įdomus įsake pateiktas draudimas dainuoti. Kadangi jis minimas šalia 
būrimo, galima manyti, kad jis buvo būdingas tiems patiems asmenims, kurie 
burdavo, pranašaudavo ateitį. Burtininkus su dainavimu XIX amžiuje yra siejęs 
Teodoras Narbutas (Narbutt, 1835, 261-262). 

Kadangi daugelis Sembos vyskupo įsake paminėtų baltų papročių yra paliu- 
dyti kituose šaltiniuose, jis laikytinas patikimu dokumentu. Kituose šaltiniuose 
šie papročiai aprašyti plačiau ir išsamiau. Įsaku yra rėmęsis ne vienas baltų 
mitologijos tyrinėtojas (Brūckner, 1904; Jungfer, 1926, Slaviūnas, 1947; Biezais, 
1954 ir kt.). 


NORBERTAS VĖLIUS 


Publikacijos: Jacobson, 1837, 126-128; Mierzynski, 1896, 131-133; Mannhardt, 1936, 157— 
160; Pakarklis, 1948b, 262-263 (liet. k.). 

Literatūra: Mierzynski, 1896, 131, 133-143; Mannhardt, 1936, 157. 

Tekstas iš: Jacobson, 1837, 126-128. 


ARTIKEL DES BISCHOFS VON SAMLAND 


MICHAEL JUNGE 
1426? 


Articuli per Prutenos tenendi et erronei 
contra fidem abiciendi. 


Subscripti articuli sunt editi per rev. in christo patrem et dom., dom. Michaelem 
episcopum Sambiensem et de mandato ipsius per districtum suum a pruthenis 
utriusgue sexus firmiter sub penis annexis obseruandi. 

Inprimis, ut omnis homo utriusgue sexus in annis discrecionis seu debite etatis 
constitutus, videlicet XII annorum, diebus festius et presertim dominicis suam 


— 480 — 


SEMBOS VYSKUPO MICHAELIO JUNGE'S ĮSAKAS 





parochialem freguentet ecclesiam, inibi diuina usgue ad finem misse audiendo 
et huiusmodi festa celebrando. 

Item ut guiuis eorum ibidem a suo plebano suum addiscat pater noster cum 
simbolo, prout ipse plebanus per se aut interpretem de ambone pronuncciet. 

Item ut guilibet semel ad minus in anno confiteatur, videlicet in guadragesima 
et eciam in extremis, et post confessionem non visitet tabernam, nec aliis guouis 
modo per se uel alias personas cereuisiam procurent de tabernis sibi apportari 
ad peccata eorum propotandum sub pena trium marcarum melioris monete. 
Similiter nec tabernatores ipsis cereuisiam vendant aut propinent ista uice sub 
eadem pena. 

Item ut ignorantes pater noster et simbolum ac in extremis non confitentes 
ecclesiastica careant sepultura et omnino inter fideles non sepeliantur. 

Item ut nullus ante missarum solempnia diebus festinis intret seu causa bibendi 
freguentet tabernas. 

Item ut nullus tabernariorum ipsis prutenis seu eciam aliis diebus prefatis et 
ante missarum solempnia propinet seu vendat cereuisiam sub pena trium marc. 
bone monete. 

Item ut de cetero in siluis aut nemoribus nullas faciant congregaciones seu 
celebritates contra statuta sancte matris ecclesie, et eorum Kresze amplius non 
celebrent sub pena rigide correccionis et priuacionis ecclesiastice sepulture. 

Item ut pueros suos per eorum plebanos baptisatos nec in fluminibus nec 
alias rebaptisent aut alia nomina imponant, guam eis in baptismo sunt imposita 
sub pena trium lapidum cere uel rigide flagellacionis. 

Item domino episcopo suisgue officiali et plebano in spiritualibus obediant. 

Item ut decimas et offertoria consueta suo plebano dent suis temporibus atgue 
soluent, guod si non fecerint, trina monicione premissa impignorentur sine 
iudicio. 

Item ut nullam crucem circa sepulchra mortuorum locent, et ut guilibet iam 
posita abscindat, sub pena III marc., medietas ecclesie et alia meditas (sic) iudici. 

Item ut cimiteria ecclesiarum suarum sepibus circumuallent, ne pecora ad ea 
ascendant, sub pena III marc. 

Item ut omnes abusus, abusiones seu ritus gentilium circa mortuos suos, 
guos guibusuis modis exercent, penitus aboleant, postergant et dimittant; et 
presertim inuocacionem demonum in nemoribus et siluis uel domibus, ac 
victimas seu conuinia inibi nullo modo faciant, sub pena priuacionis eccle- 
siastice sepulture. 

Item ut de cetero nullum animal in secreto uel eciam publico occidatur nec 
demoniis in eorum contuberniis ymoletur, et ut nec alii eis aliam (1. animal) 
vendant pena sub correccionis rigide. 


— 481 — 


PENKIOLIKTAS AMŽIUS 





Item ut festa ab ecclesia statuta obserueut et celebrent ac in eisdem non laborent 
sub pena correccionis uel lapidis cere ecclesie sue distribuende. 

Item ut ieiunia ab ecclesia indicta diligenter ieiunentur et in ipsis lacticiniis, 
ouis, seu eciam carnibus nec in publico nec in occulto uescatur, sub pena lapidis 
cere. 

Item ut in celebracionibus nupciarum infra (sic) sex tonnas cereuisie non 
consumant uel procurare per se uel alios in adiutorium ipsis faciant nec calcios 
ultra sex paria donent, sub pena sex marc. bon. mon., medietas ecclesie et 
medietas iudici. 

Item omnino prohibeatur eis, ne cantaciones uel diuinaciones in cereuisia uel 
pullis uel aliis guibuscungue modis exerceant, sub pena priuacionis ecclesiastice 
sepulture; et si in hoc fuerint incorrigibiles, dentur iudicio seculari finali sentencia 
puniendi. 

Item ut nullus pruthenus vir aut mulier in siluis guoscungue abusus aut 
abhominaciones de cetero exerceat iuxta ritus paganorum, cum ipsi christiani 
sint effecti, presertim juxta tumulos et sepulcra eorum, gui uel gue Geten uel 
Cappyn iuxta ydeomata eorum nuncupantur, in potacionibus, commessacionibus 
seu guibusuis aliis conuiuiis sub pena strictissime flagellacionis et pena III marc. 
ecclesie et iudici. 

Item de cetero nullus vir aut mulier ritus pauoris exerceat post mortem 
defunctorum amicorum seu proximorum, in cimiteriis circa sepulcra flendo aut 
ululando, sicuti usgue modo facere consueuerunt, sub penis dire flagellacionis 
et III marc. ecclesie et iudici. 

Item si guis hominum utriusgue sexus pruthenorum, gui uiuere uellet ut verus 
christianus et bonus, et se iuxta fidem katholicam regere et vitam suam in 
laudibus et seruiciis christi seruire, si guis dictorum pruthenorum repertus fuerit, 
gui prefatos christicolas odio haberet aut alias guouis modo molestaret ea de 
causa in verbis aut guibusuis aliis operibus, is subiacebit pene acerbissime 
flagellacionis et III marcarum irremissibiliter extorguendarum. 

Item si de cetero aliguis conjugatorum vir aut mulier de nacione pruthenorum 
fuerit repertus, inter guos alter illorum juxta ritum ecclesie sua peccata 
confiteretur et sacramenta ecclesiastica perciperet, uelud ceteri Christi fideles 
faciunt, et alia bona opera pro salute anime sue exerceant, et alter comthoralis 
hec odio haberet ac alias ei inferret obprobria guouis modo, penis cruentissime 
flagellacionis et III marc. subiacebit ecclesie et iudici seculari. 


—- 482 — 


SEMBOS VYSKUPO MICHAELIO JUNGE'S ĮSAKAS 





SEMBOS VYSKUPO 


MICHAELIO JUNGE'S ĮSAKAS 
1426? 


Nuostatai, kurių prūsai turi laikytis ir pagal kuriuos 
nusikaltę tikėjimui turi būti baudžiami 


Žemiau surašyti nuostatai yra išleisti gerbiamojo Michaelio, tėvo Kristuje ir 
Sembos valdytojo vyskupo, ir jo paties įsakymu reikia jų tvirtai laikytis jo 
[valdomame] krašte ir taikyti bausmes abiejų lyčių prūsams. 

Pirmiausia kiekvienas žmogus, vyras ar moteris, sulaukęs sąmoningų metų 
arba tinkamo amžiaus, būtent dvylikos metų, šventomis dienomis, o ypač 
sekmadieniais, telanko savo parapijos bažnyčią, teišklauso ten iki galo šventas 
mišias ir taip tešvenčia šventes. 

Taip pat kiekvienas tenai iš savo klebono teišmoksta „Tėve mūsų“ ir Tikėjimo 
išpažinimą, kalbamą iš sakyklos paties klebono arba jo vertėjo. 

Taip pat kiekvienas mažiausiai kartą per metus, būtent per gavėnią, ir 
paskutinėmis gyvenimo valandomis teatlieka išpažintį, o po išpažinties tegul 
nelanko smuklės ir kitų kokiu nors būdu [to daryti] tenekursto, tenedrįsta paties 
ar kitų asmenų iš smuklės atsineštu alumi užgerti savo nuodėmių: tuo nuside- 
dantieji baustini geresnių pinigų trimis markėmis. Taip pat ir smuklininkai jiems 
alaus teneparduoda arba teneužgeria. Už tokį nusidėjimą savo ruožtu jie baustini 
ta pačia bausme. 

Taip pat tų, kurie nemoka „Tėve mūsų“ ir tikėjimo išpažinimo, o paskutinę 
valandą neatlieka išpažinties, nereikia laidoti su Bažnyčios apeigomis ir apskritai 
negalima laidoti tarp tikinčiųjų. 

Taip pat šventomis dienomis prieš mišias niekam nevalia lankyti smuklės ir 
gerti. 

Taip pat nė vienam smuklininkui minėtomis dienomis prieš mišias negalima 
tų pačių prūsų užgerti arba parduoti jiems alaus: vien tuo nusidedąs yra baustinas 
gerųjų pinigų trimis markėmis. 

Taip pat ateityje miškuose bei giriose niekam nevalia daryti kokių nors 
susirinkimų ir apeigų, neatitinkančių Šv. Motinos Bažnyčios nuostatų, 0 savo 
krescės (Kresze) tegu daugiau nebešventina; bausmė už tai - smarkus išplakimas 
ir uždraudimas laidoti su Bažnyčia. 

Taip pat savo vaikų, pakrikštytų jų klebonų, tegu neperkrikštija nei upėse, nei 
kur kitur, tegu nerenka jiems kitų vardų, negu buvo duoti per krikštą. Nusidė- 
jusieji turi sumokėti tris akmenis! vaško arba [turi būti] smarkiai nuplakami. 


- 483 — 


PENKIOLIKTAS AMŽIUS 





Taip pat ir dvasiniuose reikaluose tegu klauso jiems paskirto pono vyskupo ir 
klebono. 

Taip pat tegujie nustatytu laiku atiduoda dešimtines ir kitas įprastines duokles 
savo klebonui ir atsilygina; o jeigu jie, iš anksto tris kartus įspėti, to nepadarys, 
tebūna tokie be teismo paimami įkaitais. 

Taip pat jokio kryžiaus ant mirusiojo kapo tegu jie nestato, o pastatytus tegu 
nugriauna; už nusidėjimą bausmė - trys markės: pusė Bažnyčiai, o kita pusė — 
teisėjui. 

Taip pat savo bažnyčių kapines teaptveria tvoromis, kad gyvuliai į jas nejeitų; 
nusikaltimas užtrauks trijų markių bausmę. 

Taip pat visus pagonių piktus papročius, piktnaudžiavimą jais ir apeigas, 
kurias kuriuo nors būdu atlieka prie savo mirusiųjų, tegu iš pagrindų naikina, 
nusivalo ir meta, o ypač demonų tenesišaukia giriose, miškuose ar namuose, ir 
aukojimų bei puotų ten nieku būdu tenerengia: bausmė nusidedantiems — 
uždrausti laidoti su Bažnyčia. 

Taip pat ateityje nei slaptai, nei viešai teneužmuša gyvulio ir demonams 
teneaukoja savo sueigose, o kiti jiems tam reikalui tegu neparduoda; nusikaltusieji 
baustini smarkiu išplakimu. 

Taip pat Bažnyčios nustatytas šventes tegu jie gerbia, švenčia ir per jas nedirba; 
nusidedantieji baustini smarkiu išplakimu arba vieno akmens vaško bauda; 
[vaškas] paskirtinas savo bažnyčiai. 

Taip pat Bažnyčios nustatytu metu tegu uoliai pasninkauja ir pasninkaudami 
nei avies pieno, nei tuo labiau mėsos nei viešai, nei slaptai tenevalgo: 
nusidedančius bausti vieno akmens vaško bauda. 

Taip pat švęsdami vestuves teneišgeria alaus daugiau negu šešias statines, ir 
nevalia nei patiems, nei pasitelkus į pagalbą kitus asmenis jo parūpinti; ir apavo 
tenedovanoja daugiau negu šešias poras; už nusidėjimą bausmė - gerų pinigų 
šešios markės: pusė Bažnyčiai, pusė teisėjui. 

Taip pat visiškai neleidžiama jiems dainuoti, burti iš alaus, iš jaunučių 
paukščiukų ir visokiais kitokiais būdais; už šį nusidėjimą bausmė - uždrausti 
su Bažnyčia laidoti, o jeigu toliau neklausys - perduoti valstybiniam teismui, 
kad padarytų galutinį sprendimą. 

Taip pat joks prūsas, vyras ar moteris, tenepiktnaudžiauja ateityje miškuose — 
teneatlieka žiaurių pagoniškų apeigų, nes jie jau tapo krikščionimis, ypač prie 
milžinkapių ir kapų, jų kalba vadinamų getais (Geten), arba kapinynais, tai 
pasakytina taip pat apie išgėrimus, lėbavimus ir kitas puotas: šitaip nusidedančius 
bausti griežčiausiu nuplakimu ir trimis markėmis Bažnyčiai ir teisėjui. 

Taip pat ateityje nė vienas vyras nė moteris teneatlieka siaubingų apeigų 
kapinėse ant mirusių draugų bei artimųjų kapo - tegu nerauda, nevaitoja, kaip 


—- 484 — 


SEMBOS VYSKUPO MICHAELIO JUNGE'S ĮSAKAS 





ligi šiol dar yra įpratę daryti; už šį nusidėjimą bausmė - žiaurus nuplakimas ir 
trys markės Bažnyčiai ir teisėjui. 

Tai pat jei koks nors vienos ar kitos lyties prūsas panorėtų gyventi kaip geras 
ir tikras krikščionis, pagal katalikų tikybą, ir visą savo gyvenimą garbingai 
tarnauti Kristui, o antra vertus, jei iš minėtųjų prūsų atsirastų toks, kurs neapkęstų 
minėtojo Kristaus gerbėjo ar kaip nors jį dėl to užgauliotų žodžiais ar kokiais 
kitais darbais, tai toks nusidėjėlis turi būti baudžiamas žiauriausiu plakimu ir 
trimis markėmis, kurias reikia plėšte išplėšti. 

Tai pat jei ateityje kuris nors iš susituokusiųjų prūsų, vyras ar moteris, pagal 
Bažnyčios papročius išpažins savo nuodėmes ir priims Švenčiausius Bažnyčios 
Sakramentus, kaip tai daro kiti Kristaus ištikimieji, ir atliks kitus gerus sielos 
išganymui skirtus darbus, o antrasis iš sutuoktinių to nepakęs ar šiaip pirmąjį 
kaip nors šmeiš, tai toks bus nubaustas nuplakimu iki kraujo ir trimis markėmis 
Bažnyčiai ir pasauliečiui teisėjui. 


Vertė LEONAS VALKŪNAS 


KOMENTARAI 


1 Akmuo - svorio matavimo vienetas, atitinkantis maždaug 40 lietuviškų svarų, t. y. apie 
14-15 kg. Akmenimis skaičiuodavo vašką, rugius, apynius, mėsą, sviestą. 


ALGIRDAS MATULEVIČIUS 


— 485 — 


1427 METŲ SAUSIO 26 DIENOS 
ŽEMUTINĖS PRŪSIJOS KRAŠTO 
POTVARKIS 


Šis potvarkis, kurio pavyzdžiu galėjo būti 1408 metų Vokiečių ordino didžiojo 
magistro Ulricho von Jungingen krašto potvarkis, buvo paskelbtas Prūsų Yluvoje 
(Preussisch-Eylau) didžiojo magistro Pauliaus von Rusdorf (valdė 1422-1441) ir 
skirtas Žemutinės Prūsijos (Niederland) gyventojams (prūsams, lietuviams). 
Potvarkis priimtas susirinkime, kuriame dalyvavo Sambijos ir Notangijos sričių 
kryžiuočių aukščiausiosios valdžios atstovai, Varmijos vyskupas Franzas 
Kuhschmalzas (jis rezidavo Brunsberge, dab. Braniewo, prie Aismarių, Lenkija). 
Buvo dvi potvarkio redakcijos: viena skirta Ordino žemėms, kita — Varmijos 
vyskupijai. Vyskupas šį potvarkį, nuo 19 punkto papildęs aštuoniais naujais 
punktais (skirtais tik vyskupijai), paskelbė savo diecezijoje. Apie tai Franzas 
Kuhschmalzas vasario 18 dienos rašte pranešė Pauliui von Rusdorf. 

Žemutinę Prūsiją sudarė didžioji dalis Vokiečių ordino teritorijos Prūsijoje, į 
šiaurę nuo Pasarės (Pasargės, vok. Passargen) upės: Barta, Notanga, Varmė, 
Semba, Nadruva, gal ir Skalva. Pagudės (Pogezanijos), Pamedės (Pomezanijos) 
ir Kulmo žemės vadinamos Aukštutine Prūsija (Oberland). 

Į Sambijos sritį įėjo Sembos, Nadruvos, Skalvos žemės ir teritorija į šiaurę iki 
Klaipėdos (iki sienos su LDK). Į Notangijos sritį įėjo Notanga, Barta, Galinda, 
dalis Sūduvos. 

Antonis Mierzynskis šį šaltinį pavadino didžiojo magistro Pauliaus von 
Rusdorf potvarkiu. Jis paskelbė dokumento 1 ir 17 punktus, Wilhelmas Mann- 
hardtas — 1, 2 ir 17. Potvarkio nuorašas iki Antrojo pasaulinio karo pabaigos 
buvo Karaliaučiaus slaptojo valstybinio archyvo Popiežių senųjų privilegijų 
fonde. 


ALGIRDAS MATULEVIČIUS 


Nors potvarkis skirtas visiems Žemutinės Prūsijos gyventojams, tačiau 
daugiausia taikomas prūsams, kurie ir minimi 2 ir 17 punktuose. Šiame 
potvarkyje, kaip ir Sembos vyskupo Michaelio Junge's įsake (14267), pasisakoma 
prieš burtininkavimą ir apribojamas šeimos švenčių (vestuvių, krikštynų, 
laidotuvių) šventimas bei vaišės. Potvarkis dėl vestuvių ir krikštynų, atrodo, 


— 486 — 


1427 METŲ SAUSIO 26 DIENOS ŽEMUTINĖS PRŪSIJOS KRAŠTO POTVARKIS 





taikomas visiems gyventojams, o dėl laidotuvių - tik prūsams (rašoma apie 
„šermenis, kurias prūsai mėgsta kelti“). Potvarkyje sakoma, kad apriboti vestuvių 
ir krikštynų vaišių dydį norima dėl materialinių paskatų. Iš tikrųjų ne mažiau 
svarbūs čia buvo ir bažnytiniai bei ideologiniai sumetimai. Kadangi krikštynos, 
vestuvės ir laidotuvės buvo keliamos pagal senuosius papročius, kurie ne visai 
atitiko krikščioniškuosius, tai apribojant šias šventes buvo siekiama apriboti pačią 
senosios pasaulėžiūros pasireiškimo sferą. O vaišės baltams buvo įprastos tiek 
per krikštynas, tiek per vestuves, tiek per laidotuves. Jas mini daugelis baltų 
religijos ir mitologijos šaltinių. Vaišių metu būdavo nemažai geriama. Paprotys 
kelti vaišes minėtomis progomis baltų kraštuose išsilaikė iki pat XX amžiaus. 
Svaiginamųjų gėrimų vartojimas nuo seno turėjo ritualinę reikšmę. Visų pirma 
dėl to prieš juos ir kovojo krikščionybės skleidėjai. 


NORBERTAS VĖLIUS 


Publikacijos: ASP, I, 468, 471-472; Mierzynski, 1896, 122 (fragm.); Mannhardt, 1936, 166 
(fragm.). 

Literatūra: ASP, I, 469; Mierzynski, 1896, 122, 124-128. 

Tekstas iš: ASP, I, 469, 471—472. 


DIE LANDESORDNUNG 


DER NIEDERLANDE 
den 26. Januar 1427 


I. Gote czu lobe unde merunge des geloubens, so wellen wir setczen unde 
gebieten, das offenbare czuberer und czewberynne nicht sullen gehalden noch 
geheget werden von erbar leuten, burgern ader gebawern. 

XVI. Item von ungewonlichen hochczeiten unde kyndelbyern komen 
merkliche schaden dem armut, darumbe sal eyne iczliche stat die alden wilkorn 
daruber gemacht vornuwen unde vorkunden unde halden. Gemeyne freien unde 
scholczen der dorffer sechs schusseln unde dy slechten gebuwer czu dryn 
schusseln, uff die schussele vier mensche gerechent, czu iren hochczeiten haben 
mogen unde nicht hocher, unde alzo das die hochczeiten nicht uber czwene 
tage weren. Czu dem kyndelbyre sullen alleyne die paten unde die neisten frunde 


— 487 — 


PENKIOLIKTAS AMŽIUS 





viere werden geruffen, so das nort eyne molczeith gesche; wer daruber thut, der 
sal der herschafft drei gutte marg seyn vorfallen. 

XVII. Item czu der sirmen, die die Prewssen pflegen czu halden, sal uffs hogeste 
nicht me, denne eyne tonne bir getrunken werden, bey der neisten obengeschre- 
benen busse. 


ŽEMUTINĖS PRŪSIJOS 
KRAŠTO POTVARKIS 
1427 sausio 26 


I. Dievo garbei ir tikėjimo sutvirtinimui mes nustatome ir įsakome, kad vieši 
burtininkai ir burtininkės neturi būti garbingųjų žmonių, piliečių (miestelėnų) 
arba valstiečių nei išlaikomi, nei remiami. 

XVI. Kadangi nepaprastai didelės vestuvės ir krikštynos pastebimai 
nuskurdina, ypač vargingesniuosius, tai dėl to turi kiekvienas miestas senuosius 
tuo reikalu surašytus nuostatus atnaujinti ir vėl paskelbti bei jų laikytis. Dėl to 
nusprendžiame ir įsakome: per vestuves tegali paprastieji laisvieji ir kaimų 
seniūnai po šešis dubenis, paprastieji valstiečiai po tris dubenis patiekti, skaitant 
keturiems žmonėms po vieną dubenį, daugiau negalima. Vestuvės neturi trukti 
daugiau kaip dvi dienas. Į krikštynas teturi būti sukviesti kūmai ir keturi 
artimiausi draugai, o vaišinti per krikštynas tegalima vieną kartą. Kas viso to 
nesilaiko, tasai turi būti nubaustas sumokėti vyriausybei tris geras markes baudos. 

XVII. Taip pat įsakome: per šermenis, kurias prūsai mėgsta kelti, negalima 
daugiau kaip vieną statinę alaus išgerti. Kas to nesilaiko, tasai turi būti nubaustas 
anksčiau minėta bauda. 


Vertė VALTERIS MAČKUS 


— 488 — 


HEINRICHAS BERINGERIS 
2-1444 


HEINRICH BERINGER 


Heinrichas Beringeris (Heinrich Beringer) buvo vienuolis, kilęs iš Holšteino 
krašto (Vokietija), vienuolyne buvo vadinamas Heinrichu Plėne pagal savo 
gimtinės pavadinimą (SRP, IV, 449). Simonas Grunau nepagrįstai vadino jį 
Johannu Taulerijumi (Taulerius). 1421-1429 metais Heinrichas Beringeris 
vadovavo Kartūzų (vok. Karthaus, dab. Gdansko vaivadija) vienuolyno filialui 
Marienkrone prie Riugenvaldės (Riigenwalde, dab. Darlowo, Košalino vaivadija) 
ant Baltijos kranto. 1434-1444 metais jis buvo Kartūzų vienuolyno vyresnysis. 

Vokiečių ordino didysis magistras Paulius von Rusdorf, 1425 metų rugsėjo 29 
dieną Elbinge pasitaręs su Ordino dvasinės ir pasaulietinės valdžios pareigūnais, 
potvarkiu paliepė miestų ir riterių valdžiai išaiškinti prūsų nuskurdimo priežastis 
ir nurodyti priemones jas pašalinti. Atsiliepdamas į šį raginimą, Heinrichas 
Beringeris 1428 metais parašė aiškinamąjį raštą. Iš jo matyti, kad Beringeris buvo 
gerai susipažinęs su socialine ekonomine padėtimi vokiečių valdomoje šalyje. 
Kaip vieną svarbiausių nuskurdimo priežasčių jis nurodė nusmukusią pačių 
Ordino feodalų ir kunigų moralę, sumenkusį krikščionių tikėjimą, nekrikščio- 
nišką elgesį su žmonėmis. Vokiečių ponai verčią prūsų baudžiauninkus šven- 
tomis dienomis eiti lažą, ištisus metus dirbti įvairiausius kitokius darbus. 
Baudžiauninkai esą beteisiai; sričių valdytojai, teisėjai ir kiti pareigūnai nesilaiką 
įstatymų ir su jiems priklausomais žmonėmis elgiąsi kaip su vergais. Mokytis 
tikėjimo dalykų žmonėms nebesą kada. 


ALGIRDAS MATULEVIČIUS 


Rašydamas apie prūsuose išlikusius senuosius tikėjimus, Heinrichas 
Beringeris rėmėsi savais stebėjimais. Todėl jo žinios patikimos. Iš jų matyti, 
kad krikščionybė anuo metu tarp prūsų dar mažai tebuvo įsigalėjusi: jie tebe- 
garbino savo dievus („dievaičius“), tebesilaikė senųjų papročių, tebeturėjo savo 
žynius („vaidilas“). Heinrichas Beringeris aprašė įdomų paprotį persirenginėti 
per Užgavėnes ir vestuves. Paprotys Lietuvoje išsilaikė iki pat šių dienų (Lietuvių 
etnografijos bruožai, 1964, 500, 539-541). Tai seniausia informacija apie šį paprotį. 


— 489 — 


PENKIOLIKTAS AMŽIUS 





Heinricho Beringerio žiniomis BRM tyrinėtojai retai tesinaudojo (Brūckner, 
1904; Biezais, 1954; Vėlius, 1977). 


NORBERTAS VĖLIUS 


Publikacijos: Waisselius, 1599, 162-163; Hartknoch, 1686, 219; SRP, IV, 448-465; Mierzynski, 
1896, 151-152 (fragm.); Mannhardt, 1936, 164—165 (fragm.); Pakarklis, 1948b, 251—-256 (liet. k.). 

Literatūra: SRP, IV, 448-450; ASP, I, 718-719; Mierzynūski, 1896, 150-152. 

Tekstas iš: SRP, IV, 460-461, 462, 463. 


HEINRICH BERINGERS ERMAHNUNG 
1428 


Vom gemeinen volke, zcum ersten von den Preussen. 


Weynigk achtet men der Preussen, was gelouben sy an sich haben, ader wy 
sy cristen seyn. Gemeynlich halden sy noch dy heydensche weyse, mit heilgen 
und wandeln etc. und keren sich nicht an der prister prediget. Ouch wellen dy 
gebittiger weynygk ycht dar bey thun, bsunder etczliche sullen wol sprechen 
zcu der pristerschafft: lasset Preussen, Preussen bleyben, adder sprechenn: her 
mogęe dy seynen nicht hoger zcwyngen wen der ander. Also will leyder nymant 
anheben. O almechtiger Got, dy Preussen sein noch also in eyme irrenden leben 
und wirt leyder weynigk geachtet von der hirschafft. Darummb wer is noch gut, 
das dy gebittiger ime nidderlande doch ernstlich anhuben und irdechten eyne 
weyse vor dy armenn Preussen. Also vele also sy dy prister gerne hilden zcu der 
kirchen, also halden sy etczliche heren do von, wen men zcwynget sy fachen 
des hilgen tagis ane not zcu scharwerken, und nicht alleyne im auste, sunder 
auch das gantcze yar zcu manicherley arbeit. Dorummb bleiben sy unwissende 
und lernen nicht von Gote, ader von dem heiligen geiste, ader von dem gelouben, 
das achtet men nicht. Men gedencket nicht forder men, das men ober sy hirschet 
und nutczet sy zcu allerley dynste und arbeit, aber uff ire zeligkeit sedencket 
men nicht; [...] 

[...] Eyne vortumete weise ist mit den Preussen under iren eyden; dy werden 
vor nicht gehalden vor der hirschafft, und synt doch vor Gote eyde; do geschen 
vele unrechte eyde, so sitczen dy heren und lachen. Dorummb das men dy 


— 490 — 


HEINRICHAS BERINGERIS 





selbigen eyde so gerynge helt, so sal etczlicher eynen tagk iiij ader vj eyde sweren, 
dy villeicht alle unrecht synt. Dorummb were is grosse nodt, das men eyne ander 
weyse dar bey erdechte, dy ouch gotlicher were. Ich meyne an etczlichen eyden, 
wurde men dy leydunge unsers heren legen, das sy dy fynger daruff legeten, 
und der wort nicht en sprechenn; es were yn doch eyne forchte, das sy der eyde 
nicht so vele teten, wen sy sust alle darzcu bereyt seyn zcu den eyden, das were 
meer gotlicher, wen also sy nu sweren, das sy eyne hant ober den hals legen. [...] 

[...] Do geschen ouch yn hochzceyten und fastnachten gar teufelsche tantcze 
und erbar leute weyber lassen yn nu mannekleider machen, also gesellen mentelle 
und dergleichen, das doch Got vorboten hot. [...] Eyn gemeyne gebreche, das 
men kaumeirfert in cristenen landen, das dy x gebot Gotis also weynygk gehalden 
werden, also zcu Preussen. Hy geschyt anbetunge der abgote gemeynlich von 
den Preussen, und by heylige feyerzceyt wirt nicht gehalden. [...] Ouch gestat 
man, das sich die Preussen widder einander keuffen zcusampne in veterschaft 
mit trincken und mit essen, das brenget vil arges zcu wege, und die kirmessen 
uff den dorffern brengen vil schlachtunge, das doch von den bisschoffen lange 
synt vorboten, aber dy leute keren sich nicht daran, dy hirschafft achtet is auch 
nicht. [...] 


HEINRICHO BERINGERIO PAMOKYMAS 
1428 


Apie prastuomenę, pirmiausia apie prūsus. 


Mažai tesirūpinama prūsais, negalvojama, nei kokio jie tikėjimo, nei kokie jie 
krikščionys. Jie laikosi dar pagoniškų papročių, gerbia [pagoniškus] šventuosius 
ir vaidilas ir t. t. ir nesiklauso kunigo pamokslo. Taip pat ir ponai beveik nieko 
nenori dėl to daryti, o kai kurie netgi kunigams sako: leiskit prūsams būti prūsais, 
arba sako: aš negaliu savųjų labiau spausti už kitą. Taigi niekas nenori pradėti. O 
visagali Viešpatie, prūsai dar tebėra paklydėliai, ir gaila, kad ponams tai mažai 
terūpi. Todėl būtų gerai, kad Žemutinėje Prūsijoje sričių valdytojai pagaliau rimtai 
pradėtų ir sugalvotų kokį nors būdą vargšams prūsams [atvesti į tikėjimą]. Taigi 
daugelis kunigų mielai patrauktų juos į Bažnyčios pusę, bet kai kurie ponai atbaido 
prūsus nuo jos, versdami šventomis dienomis be reikalo eiti lažą, ir ne tik per 
derliaus nuėmimą, bet ir ištisus metus dirbti įvairius darbus. Todėl jie lieka 
neišmanantys ir nieko neišmoksta apie Dievą, apie Šventąją Dvasią ar apie tikėjimą, 


— 491 — 


PENKIOLIKTAS AMŽIUS 





-įtai nekreipiama dėmesio. Visi galvoja tik apiejų valdymą ir naudojimą visokiems 
darbams bei patarnavimams, bet niekas negalvoja apie jų palaiminimą. [...] 

[...] Kvailas paprotys paplitęs, kaip prūsai prisiekia: jie nesilaiko priesaikų ponų 
atžvilgiu, bet juk tai yra Dievo priesaikos. Ten tiek daug netikrų priesaikų, kad 
ponai sėdi ir juokiasi iš jų. Tų pačių priesaikų taip menkai laikomasi todėl, kad 
daugelis per dieną gali prisiekti keturis ar šešis kartus, ir galbūt dėl to visos tos 
priesaikos yra netikros. Todėl labai reikėtų sugalvoti kitokį, šventesnį, būdą 
prisiekti. Aš manau, kad prisiekiant reikia padėti mūsų Viešpaties kančių kryžių, 
kad prisiekiantieji pridėtų prie jo pirštus ir garsiai ištartų priesaiką; jie jaustų 
šiokią tokią baimę ir taip dažnai neprisiekinėtų, kaip visi yra linkę daryti. Tai 
būtų dieviškiau, negu kad jie dabar prisiekia, laikydami ranką ant kaklo. [...] 

[...] Per vestuves ir Užgavėnes čia vyksta velnių šokiai, o garbingi žmonės 
leidžia moterims persirengti vyriškais drabužiais, berniokiškais paltais ir panašiai 
-kas Dievo yra uždrausta. [...] Vienas bendras trūkumas, kuris vargu ar pasitaiko 
krikščioniškose šalyse, yra tas, kad čia, Prūsijoje, mažai laikomasi dešimties Dievo 
įsakymų. Čia garbinami visi prūsų dievaičiai, o šventosios šventės nešvenčia- 
mos. [...] Pripažįstama taip pat, kad prūsai ištisomis giminėmis varžosi, kas 
daugiau suvalgys ir išgers. Tai pridaro daug blogio, nes per kaimo prekymečius 
skerdžiama daug gyvulių, kas vyskupų jau seniai uždrausta, bet žmonės dėl to 
nesirūpina, vyresnybė į tai taip pat nekreipia dėmesio. [...] 


Vertė VYTAUTAS BALAIŠIS 


—492— 


SUTRUMPINTI RYGOS PROVINCIJOS 
BAŽNYČIOS SUSIRINKIMO NUTARIMAI 
PRŪSIJOS VYSKUPIJOMS 


1428 metų sausio 26 dienos Rygos provincijos Bažnyčios susirinkimo nutarimai 
(žr. p. 613-617) galiojo ir Prūsijos vyskupijoms. Kadangi šiame susirinkime 
Prūsijos vyskupai nedalyvavo, Prūsijai buvo parengtas sutrumpintas nutarimų 
tekstas. Už nutarimų nevykdymą čia grasinama griežtesnėmis bausmėmis negu 
pirminiame nutarimų variante. 

Prūsijos Bažnyčios organizacijai skirtų sutrumpintų nutarimų viena kopija 
iki Antrojo pasaulinio karo pabaigos buvo Karaliaučiaus slaptojo valstybinio 
archyvo Popiežių senųjų privilegijų fonde. 


ALGIRDAS MATULEVIČIUS 


Trumpinant Rygos provincijos susirinkimo nutarimuose esančias užuominas 
apie senuosius Livonijos krašto gyventojų papročius ir tikėjimus, matyt, buvo 
išmesta tai, kas mažiau būdinga prūsams, o palikti jiems aktualesni dalykai. 
Įdomu, kad buvo palikta pastraipa, kurioje sakoma, kad gyventojai gausos ir 
sveikatos prašo dievo Perkūno, žalčių ir kitų Dievo padarų. Pati pastraipa kiek 
pakeista: vietoj „tikisi laimės“ sakoma „meldžia sveikatos“ ir pridėta dar, kad 
meldžia ir paukščius. Sunku pasakyti, ar pakeista nesąmoningai, ar atsižvelgta į 
kiek skirtingus prūsų tikėjimus. 


NORBERTAS VĖLIUS 


Publikacijos: Jacobson, 1837, 59; Mierzynski, 1896, 149 (fragm.). 
Literatūra: Mierzyūski, 1896, 148. 
Tekstas iš: Mierzynski, 1896, 149. 


— 493 — 


PENKIOLIKTAS AMŽIUS 





STATUTA PROVINCIAE RIGENSIS 


ABBREVIATA 
1428 


XIX. De veneracione sacramentorum et contra supersticiosos 


Prelati domini temporales rectores ecclesiarum parochialium sub inter- 
minacione malediccionis eterne extirpare debent omnes supersticiones et 
abhominaciones guorundam, gui rejectis fiducia creatoris et suffragiis sanctorum, 
a creaturis, videlicet a tonitruo, guod deum suum appellant, a serpentibus, 
vermibus, avibus et arboribus etc. incrementum rerum suarum temporalium 
guerunt et salutem. 


SUTRUMPINTI RYGOS PROVINCIJOS 


NUTARIMAI 
1428 


XIX. Apie sakramentų garbinimą ir prieš prietaringuosius 


Laikini parapinių bažnyčių vadovai prelatai privalo (kitaip jiems gresia 
amžinas prakeikimas) išrauti visus prietarus bei bjaurastis iš tų žmonių, kurie, 
atmesdami tikėjimą Kūrėju ir šventųjų teiginiais, meldžia Dievo kūrinius, būtent 
Perkūną, kurį jie vadina dievu, žalčius, šliužus, paukščius, medžius ir t. t., savo 
neamžinų daiktų gausėjimo bei sveikatos. 


Vertė DALIA DILYTĖ 


— 494 — 


1434 METŲ SAUSIO 24 DIENĄ 
ELBINGE IŠLEISTAS NAUJAS 
PRŪSIJOS KRAŠTO LUOMŲ 
POTVARKIS 


Senajame prūsų mieste Elbinge išleistas Vokiečių ordino valstybės luomų 
atstovų potvarkis įpareigoja Ordino didijį magistrą Paulių von Rusdorf ir kitus 
aukštuosius pareigūnus — pasauliečius ir dvasininkus - rūpintis, kad Prūsijoje 
būtų stiprinama katalikybė. 


ALGIRDAS MATULEVIČIUS 


. Šiame potvarkyje, kaip ir Sembos vyskupo Michaelio Junge's įsake (14267), 
Zemutinės Prūsijos krašto potvarkyje (1427 sausio 26), pakartojami teiginiai apie 
burtininkavimą. 


NORBERTAS VĖLIUS 


Publikacijos: ASP, I, 625; Mannhardt, 1936, 166-167. 
Literatūra: ASP, I, 721. 
Tekstas iš: ASP, I, 625. 


DIE ZU ELBING VON DEN STANDEN 
ENTWORFENE NEUE LANDESORDNUNG 
den 24. Januar 1434 


[1.] Czum ersten, das durch unsern gnedigen hern homeister, seyne gebietiger 
und die hern prelaten ouch mit czuthuen der lande und stete, weise gefunden 
werde, das die gebot gotes fleisiglicher werden gehalden, sunderlich das die 
kirchfeyer der heiligen tage achtbarlich gehalden und begangen werde [...] so 


— 495 — 


PENKIOLIKTAS AMŽIUS 





das man des heiligen tages keine arbeit noch feylen kouff verhenge, domete dy 
feyr verstoret wurde. [...] 

3. Item das eyn iderman seyne undersassen dorczu halde, das sie beichten 
und gote recht thun, und wer czoberye, unglouben, eebroch und ander untat an 
en erferet, das das geweret und gestoret werde. [...] 


ELBINGE IŠLEISTAS NAUJAS KRAŠTO 


LUOMŲ POTVARKIS 
1434 sausio 24 


[1.] Pirmiausia, kad mūsų maloningasis ponas Ordino magistras, jo valdiniai 
ir ponai prelatai, miesto ir kaimo padedami, surastų būdų, kaip rūpestingiau 
laikytis Dievo įsakymų, taip pat kad šventųjų dienos bažnyčioje būtų minimos 
pagarbiai [...], kad šventomis dienomis niekas nedirbtų ir neprekiautų, kadangi 
tai trukdo šventei. [....] 

3. Kad kiekvienas savo valdinius verstų eiti išpažinties ir būti dievobaimingus, 
ojei kas pastebėtų tarp jų burtininkavimą, netikėjimą, svetimoteriavimą ir kitokias 
negeroves, tam turi būti užkirstas kelias. [...] 


Vertė SIGITAS PLAUŠINAITIS 


— 496 — 


SEMBOS VYSKUPO MIKALOJAUS 
POTVARKIS 


1442 metų vyskupo Mikalojaus (Nikolaus) potvarkyje tikybos padėtis Sembos 
vyskupijoje apibūdinta panašiai kaip vyskupo Michaelio Junge's (1426?) įsake. 
Tačiau 1442 metais už nusižengimus krikščionybei grasinama didesne bausme 
- pakorimu. Wilhelmas Mannhardtas aiškina, kad kai kurie prūsai pagonybės 
tradicijų laikėsi dėl to, jog kunigai menkai mokėjo prūsiškai (Mannhardt, 1936, 
161). Kunigams buvo įsakyta kiekvieną sekmadienį vietinių gyventojų vaikus 
mokyti jų gimtąja kalba „Tėve mūsų“, Tikėjimo išpažinimo. Vaikai, nuo dvylikos 
metų einantys lažą, kas sekmadienį dar turėjo lankyti bažnyčią ir mažiausiai 
kartą per metus atlikti išpažintį (Mannhardt, 1936, 162-163). Nepaisydami 
bausmių, prūsai nesilaikė pasninkų, nelankė bažnyčios ir nešventė švenčių. 
Sekmadieniais ir kitų švenčių dienomis jie dirbdavo savo sklypuose. Bažnyčios 
įsakymus vykdyti buvo nelengva, baudžiauninkai prūsai tuos reikalavimus 
suvokė kaip socialinę neteisybę, kaip papildomas prievoles. 

Vyskupo Mikalojaus potvarkio nuorašas iki Antrojo pasaulinio karo buvo 
Karaliaučiaus slaptojo valstybinio archyvo Popiežių senųjų aktų fonde. 


ALGIRDAS MATULEVIČIUS 


Šis Sembos vyskupo potvarkis, kaip ir Michaelio Junge's (1426?) įsakas, rodo, 
kad krikščionybė dar mažai tebuvo paveikusi senąją prūsų pasaulėžiūrą, nors 
nuo jų krikšto jau buvo praėję beveik du šimtai metų. Gaila tik, kad potvarkyje 
plačiau neapibūdinta, ką būtent prūsai garbina. Sprendžiant pagal kitus prūsų 
mitologijos šaltinius, ypač vyskupo Michaelio Junge's įsaką, galima manyti, kad 
Sembos vyskupas turėjo galvoje gamtoje (laukuose, miškeliuose, kapinėse) prūsų 
atliekamas įvairias apeigas, o galbūt ir kai kurių gamtos objektų (žemės, vandens, 
miškų ir kt.) garbinimą. Komentuodamas vyskupo teiginį, kad prūsai laukuose 
garbiną Dievo kūrinius, Antonis Mierzynskis užsimena, kad jie buvo garbinami 
po atviru dangumi, o ne šventyklose (Mierzynski, 1896, 150). Tačiau ši užuomina 
neatsako į klausimą, ar prūsai yra turėję šventyklų, nes čia kalbama apie palyginti 
vėlyvą jų religijos laikotarpį, kai apie šventyklas nebegalėjo būti nė kalbos. 


NORBERTAS VĖLIUS 


— 497 — 


PENKIOLIKTAS AMŽIUS 





Publikacijos: Jacobson, 1837, 129; Mierzynski, 1896, 149-150 (fragm.); Mannhardt, 1936, 
160 (fragm.). 

Literatūra: Mierzynski, 1896, 149-150; Mannhardt, 1936, 160-163. 

Tekstas iš: Jacobson, 1837, 129. 


MANDAT DES BISCHOFS 


VON SAMLAND NIKOLAUS 
den 14. Oktober 1442 


Articuli subscribantur in missali et semel in anno 
per plebanum sub pena suspensionis populo publicentur 


Ne igitur sacrorum effectus et signanter confirmacionis tam abhominabilis, 
irreverens et contemptibilis in populo nobis commisso habeatur, cum racione 
ministri ipsum conferentis aliis sacramentis dignius existat. Exinde tunc pastorali 
sollicitudine super populo nobis commisso arguto oculo vigilantes, opportuno 
guogue remedio errori obstinategue perfidie ac ignorancie eorum, volite, et 
generaliter prutenorum obviare volentes, gui proh dolor!, prout decernimus, se 
in errorem precipitant voluntarium suis perniciosis incredulitatibus et 
diffidenciis, christiane religioni prorsus contrariantes, ac ad tantum supersticioso 
prophanabiligue ydolatriarum cultui dediti, guod creaturas pro creatore in 
campestribus satagunt venerari. [...] 


SEMBOS VYSKUPO MIKALOJAUS 


POTVARKIS 
1442 spalio 14 


Šie nurodymai nurašytini į mišiolą, ir klebonas kartą per metus 
tepaskelbia juos žmonėms; už jų nevykdymą karti 


Kad mums pavesti žmonės šventų apeigų, ypač sutvirtinimo, nelaikytų tokiais 
prastais, nekeliančiais pagarbos ir niekingais, jį teikiantis Bažnyčios tarnas tegu 


— 498 — 


SEMBOS VYSKUPO MIKALOJAUS POTVARKIS 





įtikinamai parodo šį sakramentą esant vertesnį už kitus. Todėl tarsi rūpestingi 
piemenys akylai budėkime prie mums pavestų žmonių, tinkamais būdais 
stengdamiesi užkirsti kelią jų paklydimui ir atkakliam netikėjimui bei 
nežinojimui; juk regime, kad jie, ir apskritai prūsai, puola (o varge!) į savanorišką 
paklydimą ir, savo pražūtingu netikėjimu bei nepatiklumu labai šiaušdamiesi 
prieš krikščionių religiją, taip atsidavė prietaringam ir bedieviškam stabų 
garbinimui, kad stengiasi laukuose garbinti Dievo kūrinius užuot garbinę Kūrėją. 


[...] 
Vertė DALIA DILYTĖ 


— 499 — 


1444 METŲ ŽEMUTINĖS PRŪSIJOS 
KRAŠTO POTVARKIS 


Šio potvarkio pagrindu paimti 1427 ir 1441 metų Žemutinės Prūsijos potvarkiai. 
32 punktas pažodžiui nurašytas nuo 1427 metų potvarkio 17 punkto. Potvarkį 
paskelbė Vokiečių ordino didysis magistras Konradas von Erlichshausen (valdė 
1441-1449), dalyvaujant Varmės ir Sembos vyskupams Franzui ir Mikalojui bei 
Žemutinės Prūsijos aukštiesiems pasaulietinės valdžios pareigūnams. Kaip ir 
dauguma kitų tokių potvarkių, šis skirtas daugiausia žemiausiems šio krašto 
socialiniams sluoksniams, t. y. vietiniams gyventojams. Iš potvarkio matyti, kad 
dar XV amžiaus viduryje buvo atskirų vokiškų ir prūsiškų kaimų, kad prūsai 
daugiausia buvo samdiniai. Įdomu, kad tikėjimui stiprinti vokiečių ponams leista 
prūsų samdinių vaikus atiduoti į miestus (juose gyventojų daugumą sudarė 
vokiečiai) ar vokiškus kaimus. Aišku, kad tie prūsų vaikai, vokiečių auklėjami ir 
vokiškoje aplinkoje gyvendami, greičiau nutausdavo. 

Potvarkio nuorašas iki Antrojo pasaulinio karo buvo saugomas Karaliaučiaus 
slaptojo valstybinio archyvo Popiežių senųjų privilegijų fonde. 


ALGIRDAS MATULEVIČIUS 


Potvarkyje pakartojami ankstesnių potvarkių teiginiai apie burtininkus, 
sakoma, kad jie turi būti baudžiami, ir kartojamas nurodymas, kuriuo prūsams 
per šermenis leidžiama išgerti tik tam tikrą kiekį alaus. Svaiginamųjų gėrimų 
gėrimas per šermenis ir mirusiųjų minėjimus baltų kraštuose buvo labai įsigalėjęs. 
Jis minimas daugelyje šaltinių, o Henrikas Latvis net specialiai nurodo, kad 
lietuviai kelia laidotuves „su išgėrimu“. 


NORBERTAS VĖLIUS 


Publikacijos: Baczko, 1794, 414—415, 417, 420; ASP, II, 617-623; Mierzynski, 1896, 122-123 
(fragm.); Mannhardt, 1936, 167-168 (fragm.). 

Literatūra: ASP, II, 550, 616-617, 761; Mierzynski, 1896, 124-125, 

Tekstas iš: ASP, II, 617-619, 621. 


— 500 - 


1444 METŲ ŽEMUTINĖS PRŪSIJOS KRAŠTO POTVARKIS 





LANDESORDNUNG DER NIEDERLANDE 
vor den 18. Oktober 1444 


Von deme, das dy ere gotes anruret. 


1. Czum irsten gote zcu lobe unde zcu merunge des geloubens setcze wir unde 
gebitten, das keyn zcoberer adder zcoberynne sal geleden werden von unsern 
amptsleuten, erbar leuten, burgern adder gebuern, sunder von enbillich gestroffet 
unde gerichtet sullen werden mit allem vleisze; wer sy dorobir wirt leyden, sall 
nicht vor eynen gutten cristenen geachtet werden. 

2. Item wurde von gemeynem geruchte ymands dorvor gehalden, unde die 
wertlichkeit gerichte widder dy nicht wuste zcu bestellen, so sal eyn ydermann 
obenberurt bey der obengedochten bussen scholdig seyn unvorzcogen dy zcu 
rugen seynem bisschove, uff das der thu, als ssyn ampt anweiset. 

3. Item das eyme yderman, wechs wesen der sey, frey sal ssyn wagen unde 
pferde zcu nemende, dy semliche uncristliche leute besuchen, unde dy zcu eygen 
behalden, so das doch dy besuchunge unde bose geruchte des czoberers adder 
czoberinne vor der hirschaft mit zweugwirdigen leuten wurde beweiset. 

6. Item so sullen alle amptsleute dy dorffere Dewtcz unde Preusch ernstlichen 
zcum kirchgange unde predicat halden des heligen tages; wer vrewelich 
dowidder thut unde zcu seynen jaren komen ist, sal y zcumale bussen eynen 
schilling, unde wer dy in eyner geheym ruget deme kemerer, adder deme is von 
der hirschaft is bevolen, sal dy helfte dorane haben. 


Vom gesinde. 


18. Item so sal eyn yderman seyn gesynde unde sunderlich das Prewsche unde 
seyne undirsos czemlich, unde zcu deme gelouben unde kirchgange unde 
predigat mit allem vleyse halden, so das sy ir pater noster und gelouben wol 
kunnen. Wurden sy aber vorsewmlich seyn an den obengeschrebenen artickel 
uf deme lande, so mag eyn itczlich herre dorumme Prewschen leuten dirloben 
ere kindere in dy stete unde Dewtcze dorffere zcu vormitten, uf das sy an deme 
gelouben nicht werden vorsewmet. 


Von burgern unde gebawren. 


32. Item zcu den sirmen, dy die Prewsen pflegen zcu trincken, sal ufs hogeste 
nicht mehe, denne eyne tonne bier getruncken werden bey der neesten oben 
geschreben busse. 


— 501 — 


PENKIOLIKTAS AMŽIUS 





ŽEMUTINĖS PRŪSIJOS KRAŠTO 
POTVARKIS 
1444, prieš spalio 18 


Apie tai, kas susiję su Dievo garbe 


1. Pirmiausia Dievo garbei ir tikėjimui stiprinti mes nutariame ir prašome, 
kad joks burtininkas ar burtininkė neturi būti pakenčiami mūsų pareigūnų, 
tarnautojų, garbingų piliečių, miestiečių, valstiečių, o turi būti jų atitinkamai ir 
labai rūpestingai teisiami; kas bus jiems pakantus, tas nebus laikomas geru 
krikščioniu. 

2. Jei kas nors buvo viešai kaltinamas, o pasaulietiškas teismas jo neteisė, tai 
pastarasis pagal anksčiau paminėtą nuostatą turi būti laikomas kaltas ir [apie tai 
reikia] nedelsiant pranešti savo vyskupui, o šis pasielgia taip, kaip liepia jam jo 
tarnyba. 

3. Taip pat kiekvienam, kad ir kas jis būtų, turi būti leidžiama pasiimti arklių 
ir vežimą aplankyti bet kokiems netikintiesiems ir juos patiems apklausti, tačiau 
paieškos ir piktos burtininko ar burtininkės kalbos turi būti įrodytos vyriausybei 
garbingų žmonių paliudijimais. 

6. Visi tarnautojai turi taip pat vokiškus ir prūsiškus kaimus rimtai paraginti 
šventadieniais eiti į bažnyčią ir klausytis pamokslų; kas įžūliai prieštarauja ir 
yra pilnametis, pirmiausia turi mokėti šilingą, o tam, kas slapta apie tai praneša, 
iždininkui arba kam nors iš valdžios įsakyta atiduoti pusę baudos. 


Apie samdinius 


18. Taip pat kiekvienas privalo savo tarnus, ypač prūsus, ir savo valdinius 
laikyti paklusnius ir labai stropiai pratinti prie tikėjimo, bažnyčios lankymo ir 
pamokslo, kad jie gerai mokėtų „Tėve mūsų“ ir Tikėjimo išpažinimą. Bet, jeigu 
jie, būdami kaime, nevykdytų anksčiau išdėstytų punktų, kiekvienas ponas prūsų 
žmonėms gali leisti savo vaikus atiduoti į miestus ar vokiškus kaimus, kur jie 
nebus skriaudžiami dėl tikėjimo. 


Apie miestiečius ir valstiečius 


32. Taip pat per šermenis, per kurias prūsai pratę gerti, turi būti išgeriama ne 
daugiau kaip viena statinė alaus; geriantiems kitą statinę gresia numatyta bauda. 


Vertė SIGITAS PLAUŠINAITIS 


— 502 — 


1445 METŲ GEGUŽĖS 22 DIENOS 
POTVARKIS VISAM ORDINO KRAŠTUI 


Šis potvarkis parengtas remiantis 1444 metais prieš spalio 18 dieną išleistu 
potvarkiu ir paskelbtas Vokiečių ordino didžiojo magistro Konrado von 
Erlichshausen. Anas skirtas tik kaimo gyventojams, šis — ir miestiečiams, 
valdantiesiems visuomenės sluoksniams, - apima visą valstybę. 1445 metų 
gegužės 22 dienos susirinkime, įvykusiame Frauenburge (dab. Frombork, Olštino 
vaivadija), dalyvavo Vokiečių ordino riterių ir miestiečių atstovai. Šiame 
potvarkyje nauja tai, kad iš prūsų reikalaujama atsisakyti netgi „pagoniškų 
drabužių“, t. y. kad prūsai neliktų prūsais. Taigi prūsai, sūduviai, lietuviai ir 
kiti baltai, laikydamiesi pagoniškų tradicijų, papročių ir tikėjimo, kartu priešinosi 
tautinei ir socialinei priespaudai, viešpataujančiai vokiečių kultūrai ir ideologijai, 
prievartinei germanizacijai. 

Potvarkio nuorašas iki Antrojo pasaulinio karo pabaigos buvo Karaliaučiaus 
slaptojo valstybinio archyvo Popiežių senųjų privilegijų fonde. 


ALGIRDAS MATULEVIČIUS 


Čia pakartojami ankstesnių potvarkių teiginiai apie burtininkus ir pagrau- 
denimai prūsams, kad atsisakytų „pagoniško būdo“. O tuo „pagonišku būdu“ 
laikomi drabužiai (matyt, tautiniai), gyvulių šventinimas, alaus ir kitų gėrimų 
gėrimas. Kaip jau yra nurodęs Antonis Mierzynskis, paskutinis sakinys 
skirtinguose šaltiniuose kiek įvairuoja: vienur „pagonišku būdu“ laikomas 
gyvulių šventinimas ir besaikis alaus gėrimas, o kitur - gyvulių, alaus ir kitokių 
gėrimų šventinimas (Mierzynski, 1896, 125-126). Ir vienu, ir kitu atveju, atrodo, 
kalbama apie ritualinį alaus gėrimą per šermenis, krikštynas ir kitas šventes. Jį 
mini daugelis baltų mitologijos šaltinių. Gyvulių šventinimą Mierzynskis 
supranta kaip gyvulių (pavyzdžiui, karvių) proginį pašventinimą (pavyzdžiui, 
atsivedus veršiuką) (Mierzynski, 1896, 126-128). Tačiau gyvulių pašventinimą 
galima suprasti ir kaip aukojimą (plg. sūduvių ir prūsų praktikuotus ožių, kiaulių 
aukojimus). 


NORBERTAS VĖLIUS 


- 503 - 


PENKIOLIKTAS AMŽIUS 





Publikacijos: Baczko, 1794, 423; Jacobson, 1837, 289; ASP, II, 664-673; Mierzynski, 1896, 124 
(fragm.); Mannhardt, 1936, 168 (fragm.). 

Literatūra: ASP, II, 663-664; Mierzynski, 1896, 125-128. 

Tekstas iš: ASP, II, 664. 


LANDESORDNUNG FUR DAS GANZE 


ORDENSLAND 
den 22. Mai 1445 


1. Czum ersten gote zcu lobe und zcu merunge des gelobens setcze wir und 
gebieten, das keyn czoberer adir czoberynne sal geleden werden von unsiren 
amptleuthen, erbar lewthen, burgeren adir gebouren, sundir von en billich 
gestrovet und gerichtet sullen werden mit allem fleisse; wer sie dorobir wirt 
leyden, sal nicht vor eynen gutten cristen gerichtet werden, und sunderlich die 
Preusen, das die abelegen heydensche weise als an clederen, heiligunge des fyhes 
und des byers, und alle unortlich getrencke, das uff Zameland die keyse und dy 
mettele is genant. 


POTVARKIS VISAM ORDINO KRAŠTUI 
1445 gegužės 22 


1. Pirmiausia Dievo garbei ir tikėjimui stiprinti mes nutariame ir prašome, 
kad joks burtininkas ar burtininkė neturi būti pakenčiami mūsų pareigūnų, 
tarnautojų, garbingų piliečių, miestiečių, valstiečių, o turi būti jų atitinkamai ir 
labai rūpestingai teisiami. Kas bus jiems pakantus, tas nebus laikomas geru 
krikščioniu. Ir ypač reikia, kad prūsai atsisakytų pagoniško būdo: drabužių, 
gyvulių šventinimo, alaus ir visų neleistinų gėrimų, kas sembiškai vadinama 
gira ir midumi. 


Vertė SIGITAS PLAUŠINAITIS 


— 504 — 


LAURYNAS BLUMENAU 
apie 1420-1484 


LAURENTIUS BLUMENAU 


Lauryno Blumenau (Laurentius Blumenau) Vokiečių kryžiuočių ordino istorija 
(Historia de Ordine Theutonicorum Cruciferorum) priklauso vėlyvosioms Prūsijos 
kronikoms. Autorius gimė Prūsijoje, nuo 1447 metų šaltiniai jį mini kaip didžiojo 
magistro dvaro teisininką, kuriuo išbuvo iki 1456 metų pabaigos (SRP, IV, 35- 
39). Vėliau iki pat savo mirties Laurynas Blumenau tarnavo įvairiems Vokietijos 
kunigaikščiams (SRP, IV, 39). Jo nebaigta likusi Istorija, kuri iš esmės yra kronika, 
rašyta 1456 metais ir pačioje 1457 metų pradžioje. Išliko 1457 metų jos nuorašas 
(SRP, IV, 39). Pirmojoje veikalo dalyje dėstoma Prūsijos istorija nuo seniausių 
laikų (kaip tai suprato autorius) iki 1449 metų, antroji dalis tėra fragmentas, kur 
bendromis frazėmis skundžiamasi dėl Prūsijos luomų priešiškumo Vokiečių 
ordinui (SRP, IV, 44-66). 

Laurynas Blumenau - didžiojo magistro parankinis (SRP, IV, 36), todėl jis 
viską vaizduoja kryžiuočiams palankia šviesa. Prūsijos praeitį jis suvokia kaip 
Vokiečių ordino, pirmiausia jo magistrų, istoriją. Tiesa, Vokietijos humanistų 
veikiamas, autorius bando Prūsijos vardą kildinti iš Bitinijos karaliaus Prūsijaus 
(šią mintį išplėtojo Jonas Dlugošas). Susipažinęs su kai kuriais savo meto darbais, 
populiarinančiais Antikos autorius, Laurynas Blumenau sumaišė getus ir gotus, 
pastaruosius laikė Prūsijos gyventojais, kurių puolami mozūrai pasikvietę 
Vokiečių ordiną (SRP, IV, 46). Šitaip Antikos žinių paveikta „etimologija“ 
kronikoje sulydoma su duomenimis iš Prūsijos istorijos šaltinių: Petro Dusbur- 
giečio (ar jo vertėjo į vokiečių kalbą Mikalojaus iš Jerošino) kronikos, Jono 
Posilgiečio kronikos (iš jos - vadinamasis Didžiųjų magistrų sąrašas; Toppen, 1853, 
39-41), Senesniosios didžiųjų magistrų kronikos (SRP, IV, 41). Be šių veikalų, 
naudotasi dar ankstesniu, sunkiai nustatomu Prūsijos šaltiniu, dėl kurio, matyt, 
atsirado keletas Istorijos sutapimų su Sembos kanauninko santrauka (SRP, IV, 42). 
XV amžiaus ketvirtojo ir penktojo dešimtmečio įvykiai - paties autoriaus pasako- 
jimas (SRP, IV, 40, 43). Laurynas Blumenau buvo vienas pirmųjų Prūsijos 
kronikininkų, cituojančių ištisus panaudotų dokumentų tekstus (SRP, IV, 41). 

Kronikos įžangoje, kur kalbama apie Antikos autorius, jais remiamasi tik 
tariamai, iš tikrųjų Antikos tekstai veikale nenaudojami (SRP, IV, 40). Remtis 
Antikos autorių nuomone buvo madinga, tačiau autoriui trūko tikro antikinių 
tekstų pažinimo, kad galėtų perimti humanistinį požiūrį ir antikinį stilių. 


— 505 - 


PENKIOLIKTAS AMŽIUS 





Lauryno Blumenau Istorija yra kelių senesniųjų kronikų kompiliacija, kai kada 
perteikianti jas netiksliai; daug kur jis rėmėsi mažaverte, nepatikima Senesniąja 
didžiųjų magistrų kronika, menkai orientavosi, kokia yra perpasakojamų įvykių 
esmė bei chronologija. Nors Blumenau dar neišplėtojo XVI amžiaus kronikinin- 
kams (pavyzdžiui, Simonui Grunau) būdingos fantazijos, tačiau jo žinios apie 
senuosius įvykius tikrintinos pagal kitus šaltinius. 


EDVARDAS GUDAVIČIUS 


Laurynas Blumenau vienas pirmųjų užsiminė apie prūsų etnonimo kilmę iš 
Bitinijos karaliaus Prūsijaus. Vadinasi, prūsai (bentjaujų valdovai) esą atsikėlėliai 
iš Bitinijos. Tai jau pasakojimų apie baltų protėvių kilmę ir migraciją pradmenys. 
Šie pasakojimai, greičiausiai paremti liaudies padavimais, vėliau įvairių kronikų 
ir metraščių autorių buvo labai išpopuliarinti. Rašydamas apie prūsų kilmę, 
Laurynas Blumenau juos sieja su gotais. Su gotais prūsus vėliau siejo Erazmas 
Stella, Lukas Davidas ir kiti autoriai. Nereikėtų čia įžiūrėti tik progermaniškų tų 
autorių tendencijų, kaip yra darę kai kurie istorikai. Susieti prūsus su gotais 
galbūt skatino sakytinė tradicija ir neaiškios senesnių autorių užuominos. Viena 
iš tokių netiesioginių užuominų yra ir Adomo Brėmeniečio raštuose. Vienoje 
vietoje jis kalba, kad prūsai geria darbinių gyvulių pieną ir kraują, o kitoje - kad 
Gelonas, nubėgęs į getų (romėnai gotus vadino getais) dykumas, gėrė su krauju 
sumaišytą kumelių pieną. Vadinasi, prūsai ir getai (t. y. gotai) geria kumelių 
pieną, maišytą su krauju. Iš to ir padaroma išvada, kad prūsai ir gotai turi kažką 
bendra. 

Lauryno Blumenau teiginiai apie senuosius prūsų tikėjimus yra perimti iš 
Petro Dusburgiečio. Perimant viena kita smulkmena pakeista ar papildyta. 
Kalbėdamas apie prūsų šventuosius miškus, Blumenau prideda, kad tai miškai, 
kur prūsai aukodavo, ir kad iš jų neleisdavo net nuvirtusių senų medžių išvežti. 
Kalbėdamas apie laidojimo apeigas, jis užsimena, kad jas atlieka mirusiojo vaikai. 
Sunku dabar pasakyti, ar šios detalės yra paremtos kitais šaltiniais, ar atsirado 
netiksliai perpasakojant Petro Dusburgiečio mintis. 


NORBERTAS VĖLIUS 


Publikacijos: SRP, IV,44-66; Mierzynski, 1896, 153-154 (fragm.); Mannhardt, 1936, 174 (fragm.). 
Literatūra: Tėppen, 1853; SRP, IV, 35-44; Mierzynski, 1896, 153-154; Mannhardt, 1936, 174. 
Tekstas iš: SRP, IV, 45-46, 49. 


— 506 - 


LAURYNAS BLUMENAU 





HISTORIA DE ORDINE THEUTONICORUM 


CRUCIFERORUM 
1456-1457 


Incipit historia feliciter 


Etsi non indigne a Prusia rege Bitinie, gue et Biticia et Buccinea Tracie adjaciens 
majorgue Frigia metropolisgue ejus Nicomedia secundum Ysidorum libro XV 
est dicta, Prusiam cum populo una in inicio ortum et nomen Valerio in tytulo de 
crudelitate teste traxisse credimus, orbem tamen terre, provinciarum situm ac 
diversarum gencium originem Varro et Orodotus describentes ipsam Mesie 
provinciam in inferioribus Sicie partibus in Europa locatam esse, et a Gothis 
guondam gente barbara et seva occupatam fuisse referunt, gui bonitate terre, 
cui solis temperamentum ibidem serviebat, et fluvii per plana diffusi ac per 
oportuna divisi augmenta undigue tribuebant ubertatis, ingrassati finitimos 
populos adhuc inbelles armis temptare et generi suo visam circumcirca terram 
ceperunt vindicare, guod eo tempore sicut factu facillimum, sic brevi tempore 
completum fuit. Nam undigue vicine gentes in pace vivebant, nec apud illas 
negue foris erant aligua incendia bellorum negue domi exercicia cupiditatum, 
sed unusguisgue ruris fructu contentus in casis et tuguriis humilem ac simplicem 
ducebat vitam. Sic novissime cum ad orthodoxorum [106.a.] hominum fines 
libidine dominacionis propagande incensi adventassent, et aliguamdiu incerta 
sepe pugna cum Mosavitis conflictarent, eos tandem usgue ad internecionem 
cedentes terram Colmensem, gue ducum ipsorum erat, sui imperii subjecerunt 
potestati, nec truculenta efferatague Sitarum sevicia de tanta hominum strage 
contenta longe ampliorem siciebat sanguinem cristianorum. [...] 

[...] Horum [Prutenorum] ritus sicuti a christiana religione alienus, ita ab omni 
humanitate remotus fuit. Ipsi namgue prisco gentilitatis errore inbuti omnem 
ornatum celi atgue terre adorantes, nonnullas silvas, ubi litare consueverant, 
adeo sacras esse arbitrabantur, ut nec ligna incidere, nec vetustate guidem dejectas 
arbores inibi abducere permittebant. Parentibus eciam liberi dum condigna 
exeguii jura mortuis persolvebant, pulchriorem genitoris servum, eguum, canes 
et aliam domus suppellectilem rogo una cum defuncto consumpserunt. 
Credebant etenim caligine infidelitatis obfuscati, his decedentes alio in seculo, 
guam hic solebant, multum uti gloriosius. Tam hercule perfide secte in 
consulendo insuper augurem, an decedentis animam in transitu e vita suo prima 
nocte hospicio collegisset, inguirendi studium fuit, ut non solum servandum, 
sed reverenter eciam aruspicis sui responsum debere coli crediderunt. [...] 


— 507 — 


PENKIOLIKTAS AMŽIUS 





VOKIEČIŲ KRYŽIUOČIŲ ORDINO 
ISTORIJA 
1456-1457 


Istorija prasideda laimingai 


Jeigu neklaidingai penkioliktojoje Izidoriaus knygoje yra pasakyta, Prūsijos 
vardas kilo nuo Prūsijaus, Bitinijos, kuri dar vadinosi Biticija ir Bukcinėja, 
karaliaus. Bitinija prisišliejusi prie Trakijos, yra didesnė už Frygiją, o jos sostinė 
yra Nikomedija; tikime, kaip liudija Valerijaus užrašai, kad Prūsija atsirado kartu 
su tauta ir vardą gavo dėl žiaurumo. Tačiau Varonas ir Herodotas, aprašantys 
pasaulio ir provincijų padėtį, nurodo, kad pati Mezijos provincija buvusi 
žemutinėje Skitijos dalyje, Europoje, ir kažkada buvusi okupuota žiaurios ir 
barbariškos gotų genties. Jie dėl žemės ir upės derlingumo, kurį lėmė malonus 
klimatas, iš visur sėmėsi gausių vaisių; pasklidę lygumoje ir išsiskirstę patogiose 
vietose, jie ėmė puldinėti gretimas ir ligi tol nekaringas tautas, kelti prieš jas 
ginklą ir savintis aplink esančias žemes. Kadangi tuo laiku tai buvo labai nesunku 
padaryti, greitai jie jas užėmė. Mat aplinkui kaimynės gentys gyveno taikoje, ir 
nei tarp jų, nei už jų nekildavo jokių karų pavojų, o namuose nebuvo skatinama 
jokių troškimų [kariauti], bet kiekvienas, patenkintas kaimiško gyvenimo vaisiais, 
lūšnelėse ir pirkelėse paprastai ir vargingai gyveno. O visai neseniai, trokšdami 
praplėsti savo valdas, atėjo prie tikrąjį tikėjimą išpažįstančių žmonių sienų ir 
ganailgą laiką užpuldinėjo mozūrus ir dažnai sujais kovojo, ne visada laimėdami, 
galų gale juos beveik visus išžudė ir, perėję Kulmo žemę, kuri jų [mozūrų] 
kunigaikščiams priklausė, pavergė ją savo valdžiai. Bet nuožmaus, žvėriško skitų 
žiaurumo visiškai nepasotino gausybės žmonių žudynės ir gausiai pralietas 
krikščionių kraujas. [...] 


Vertė EUGENIJA ULČINAITĖ 


[...] Kadangijų [prūsų] apeigos yra svetimos krikščionių religijai, tai nutolusios 
nuo bet kokio žmoniškumo. Mat, paskendę senovinėje stabmeldystėje, 
garbindami visokias dangaus ir žemės grožybes, manė, jog kai kurie miškai, kur 
jie paprastai atlikdavo aukojimus, yra tokie šventi, kad neleisdavo nei malkų 
kirsti, nei nuvirtusių senų medžių iš ten išvežti. Vaikai, su prideramomis 
apeigomis laidodami tėvus, kartu su mirusiuoju sudegindavo gražesnį tėvo 
vergą, žirgą, šunis bei namų rakandus. Netikėjimo miglų apgaubti, manė, jog, 


- 508 - 


LAURYNAS BLUMENAU 





nužengę į kitą gyvenimą, tais dalykais dar garbingiau naudosiąsi negu čia. Be 
to, ta netikėlių minia rūpinosi sužinoti, klausinėdama žynį, ar jis pasitraukiančią 
iš gyvenimo mirštančiojo sielą pirmą naktį sulaikė savo pastogėje, nes jie tikėjo, 
kad būrėjo atsakymą reikia ne tik priimti, bet ir gerbti. [...] 


Vertė DALIA DILYTĖ 


— 509 - 


ŽEMĖS PERLEIDIMO AKTAS 


Lietuvos teritoriniame ginče su Vokiečių ordinu Vytauto ir jo žmonių 
argumentus 1413 metais Kaune užfiksavo Vengrijos didikas Benediktas Makra, 
kuris buvo imperatoriaus Zigmanto įgaliotas tarpininkas. Akte apibūdinamos 
Veliuonos apylinkės ir valdos abipus Nemuno. Benedikto Makros raštas išliko 
apie tą patį laiką rašytoje pergamentinėje knygoje (7 registras), kuri buvo saugoma 
Karaliaučiaus slaptajame valstybiniame archyve. 


ROMAS BATŪRA 


Šis, kaip ir daugelis kitų šaltinių, patvirtina mintį, kad baltai turėjo daug 
miškelių, kuriuos laikė šventais. Anksčiau šie miškeliai, matyt, turėjo tikrinius 
vardus (čia minimas miškas, vadintas Ventu). Vėliau prasminiai jų apibūdinimai 
(šventoji giria, šventasis miškas) virto tikriniais vardais. 


NORBERTAS VĖLIUS 


Publikacijos: CDP, VI, 2; Hirsch, 1863a, 540; Lites, 1892; Mannhardt, 1936, 127-128 (fragm.). 
Literatūra: Mannhardt, 1936, 127-128; Ivinskis, 1940; Dundulis, 1960. 
Tekstas iš: Hirsch, 1863a, 540. 


PROZESSAKTE 
1413 


[...] A parte meridionali ultra fluvium Nemen et versus fluvium Suppa est 
villa seu predium et possessio, gue dicebatur Peygowa cum ipsius territorio et 
districtu, ad partem vero orientalem dicti castri Weluna territorium dictum 
Pestwa cum sua possessione seu predio et monte, ubi alias castrum erat erectum. 
Item versus occidentem dicti castri Weluna ex una parte fluvii Nemen villa, gue 
vocabatur Woygowa et ex alia parte fluvii Nemen silva dicta Ventus, gue alias 
sancta in paganismo vocabatur, circa guam silvam fuit villa dicta Calsina; item 
versus partem septentrionalem dicti castri Weluna fuit villa dicta Gastowdi. [...] 


—510 — 


ŽEMĖS PERLEIDIMO AKTAS 





[ŽEMĖS PERLEIDIMO] AKTAS 
1413 


[...] Iš pietų pusės anapus Nemuno Šešupės link yra kaimas arba dvaras ar 
žemės sklypas, turintis savo teritoriją ir ribas, kuris buvo vadinamas Peiguva. Į 
rytus nuo minėtosios Veliuonos pilies yra teritorija, pavadinta Peštva!, su savo 
dvaru arba valda ir kalnu. Kitąsyk ten aukštos pilies būta. Taip pat į vakarus 
nuo minėtos Veliuonos pilies vienoje Nemuno pusėje yra kaimas, kuris buvo 
vadinamas Vaiguva?, o kitoje - miškas, vadinamas Ventu, kuris kitados, 
pagonybės laikais, buvo laikomas šventu“. Prie to miško buvo kaimas, vadinamas 
Kalsina*. Dar į šiaurę nuo minėtosios Veliuonos pilies buvo minėtas Goštauto 
kaimas. [...] 


Vertė DAIVA MAŽIULYTĖ 


KOMENTARAI 


1 Peštva (Pestwa) - tai Pieštvė (dab. Seredžius) Nemuno ir Pieštvės upelio santakoje, greta 
Dubysos žiočių. Piliakalnyje buvusi pilis kovose su Ordinu minima nuo 1293 metų. 

2 Vaiguva - Vaiguvos upelio apylinkės kairiajame Nemuno krante. Ten yra piliakalnis (dab. 
Vaiguviškių kaimas šalia Plokščių). 

3 Šventasis miškas - miškas dešiniajame Nemuno krante. 

* Kalsina, Kalsinė - laukas ir kaimas į vakarus nuo Veliuonos, rašytiniuose šaltiniuose minimas 
nuo XIV amžiaus pradžios. 


ROMAS BATŪURA 


—511 -— 


GHILLEBERT'AS DE LANNOY 
1365-1462 


GHILLEBERT DE LANNOY 


Ghillebert'as de Lannoy (Ghillebert de Lannoy) - prancūzų didikas, riteris. 
Dalyvavo įvairiuose karuose bei žygiuose: Anglijoje kovėsi Ričardo II pusėje 
prieš Henriką Lankasterį, Belgijoje slopino Liežo piliečius, sukilusius prieš 
vyskupą, 1410-1411 metais kariavo Ispanijoje, o 1413 metų pradžioje atvyko pas 
kryžiuočius padėti kariauti su „saracėnais“ lietuviais. Tačiau pralaimėję Žalgirio 
mūšį kryžiuočiai nebeatsigavo ir į naują kovą su lietuviais nebestojo. Negavęs 
progos pakariauti, Ghillebert'as de Lannoy 1413-1414 metais per Neringą ir 
Klaipėdą nukeliavo į Livoniją, o iš ten -į Naugardą ir Pskovą. Vėliau per Daugpilį 
grįžo į Lietuvą, lankėsi Vilniuje, Trakuose, Kaune, susitiko su Lietuvos didžiuoju 
kunigaikščiu Vytautu ir per Prūsiją grįžo į Prancūziją. Antrą kartą į Lietuvą 
atkeliavo 1421 metais kaip Prancūzijos ir Anglijos pasiuntinys, prieš tai aplankęs 
Vokiečių ordino magistrą. Pas kunigaikštį Vytautą viešėjo devynias dienas, 
paskui patraukė į Siriją ir Egiptą. 

Savo kelionių aprašymuose Lietuvai Ghillebert'as de Lannoy skyrė palyginti 
nedaug vietos, tačiau juose yra taiklių pastebėjimų, o svarbiausia - autentiškų 
faktų ir jų vertinimo. Daugiausia tai istorinio etnografinio pobūdžio žinios. 


EUGENIJA ULČINAITĖ 


Ghillebert'o de Lannoy kelionių aprašymuose yra vertinga baltų mitologijai 
pastaba apie kuršių laidojimo papročius. Pastabos autentiškumas neabejotinas, 
nes ir kiti šaltiniai patvirtina, kad seniau baltai savo mirusiuosius degindavo, 
kad darė tai miškeliuose netoli laidojimo vietos. Velionį degindavo su geriausiais 
rūbais ir su ginklais. Pastaboje yra įdomių detalių, padedančių pažinti senuosius 
baltų laidojimo papročius, tik gaila, kad kai kurios išjų yra neaiškios, be platesnio 
konteksto. Iš teiginio, kad kuršiai turi vieną sektą, kurios nariai po mirties yra 
sudeginami, galima spėti, kad deginami būdavo ne visi kuršiai, o tik kai kurių 
giminių ar socialinių sluoksnių (kunigaikščių, žynių ar karių) atstovai. Arba 
galbūt anksčiau būdavo deginami visi mirusieji, o įvedus krikščionybę, šį 
laidojimo būdą praktikavo tik kai kurios, prie senųjų papročių labiau prisirišusios 


= 512 


GHILLEBERT'AS DE LANNOY 





šeimos ar giminės. Reikėtų paaiškinti ir teiginį, kad laužas mirusiesiems kuriamas 
iš ąžuolinių malkų. Ąžuolas baltų mitologijoje yra Perkūno medis, juo buvo 
reiškiama ir viso pasaulio struktūra („pasaulio medis“). Ąžuolinių malkų ugnis 
būdavo deginama Perkūno garbei. Tie kuršiai, kurie mirusiuosius degindavo 
ąžuolinėmis malkomis, savo globėju, matyt, laikė Perkūną. O Perkūnas visų 
pirma buvo karių globėjas. Vadinasi, ta kuršių „sekta“, apie kurią užsimenama, 
galėjo būti kokia nors karių giminė. Ghillebert'as de Lannoy užfiksavo dar vieną 
baltų mitologijai būdingą detalę - būrimą iš laužo dūmų. Tačiau to būrimo 
išvados nusakomos gana krikščioniškai („jeigu dūmai kyla tiesiai į dangų, tiki, 
kad siela yra išgelbėta“) ir primena Senajame Testamente aprašytus žydų 
aukojimus Dievui (plg. Kaino ir Abelio aukas). Apie būrimus iš ugnies ir dūmų 
užsimenama daugelyje baltų mitologijos šaltinių. Kaip teigia Matas Pretorijus 
(XVII a.), buvo net burtininkų rūšis dūmonys, kurie burdavo iš dūmų. 


NORBERTAS VĖLIUS 


Publikacijos: Guillebert de Lannoy, 1840; Lelewel, 1844; AGLEC, V, 167—172; Strehlke, 1866, 
444-452; Mierzynski, 1896, 130-131 (fragm.); Klimas, 1933 (fragm. liet. k.); Mannhardt, 1936, 
175 (fragm.); Jurginis, Šidlauskas, 1983, 49-52 (fragm. liet. k.). 

Literatūra: Gachet, 1843; Lelewel, 1844, 113; Strehlke, 1866, 443; Mierzynski, 1896, 129— 
130; Klimas, 1933, 94-150; Jurginis, Šidlauskas, 1983, 48-49. 

Tekstas iš: Lelewel, 1844, 26-29. 


VOYAGES ET AMBASSADES 
1413-1414 


37. On les dits Corres, ja soit ce gu'ils soient crestiens natifz par force, une 
secte gue apres leur mort ils sefont ardoir en lieu de sepulture, vestus at aournez 
chascun de leurs meilleurs aournemens, en ung leur plus prochain bois ou forest 
gu' ilz ont, en feu fait de purain bois de guesne; et croyent se la fumiere va droit 
ou ciel gue I'ame est sauvee, mais s'elle va soufflant de coste guel'ame est perie. 


=513-— 


PENKIOLIKTAS AMŽIUS 





KELIONĖS IR PASIUNTINYBĖS 
1413-1414 


37. Senieji kuršiai, nors tarp jų yra prievarta padarytų krikščionimis, turi vieną 
sektą, kurios nariai po mirties užuot buvę palaidoti yra sudeginami artimiausiame 
šile arba miške, kiekvienas su geriausiais savo rūbais ir ginklais, sukūrus laužą 
iš grynų ąžuolinių malkų; jeigu dūmai kyla tiesiai į dangų, tiki, kad siela yra 
išgelbėta, jeigu rūksta į šalį, mano, kad siela pražudyta. 


Vertė EUGENIJA ULČINAITĖ 


—514-— 


ŽEMAIČIŲ BAJORŲ SKUNDAS 
VAKARŲ EUROPOS VALDOVAMS IR 
POPIEŽIUI 


Nuo Torunės (1411) iki Melno (1422) taikos sutarčių vyko atkakli Lietuvos 
politinė kova su Vokiečių ordinu dėl Žemaitijos. Žemaičių skundas Šv. Romos 
imperijos imperatoriui ir Konstanco Bažnyčios susirinkimui yra vienas iš šios 
kovos diplomatinių žygių. Žemaičių delegacija atvyko į Konstanco susirinkimą 
1415 metų lapkričio 28 dieną. Skundas buvo perskaitytas 1416 metų sausio 
pabaigoje ar vasario pradžioje, veikiausiai vasario 6 dieną (Dundulis, 1960, 161- 
163). Skundo autorius ir jo parašymo vieta nežinomi, tačiau jis neabejotinai buvo 
parašytas Vytauto nurodymu - tai pabrėžė skundu nepatenkinti Vokiečių ordino 
atstovai (Dundulis, 1960, 166, 168). Skunde kartojamos 1407 metų žemaičių laiško 
krikščionių valdovams mintys, kaip ir aname laiške, rašoma apie kryžiuočių 
priespaudą (Dundulis, 1960, 164). 

Jau pačiu savo atvykimu į Konstancą žemaičiai pabrėžė, kad jie yra pasikrikštiję 
savo noru. Skunde jie rašė, kad į krikštą juos atvedė Vytautas, o Vokiečių ordinui 
rūpėjo ne žemaičius krikštyti, o niokoti jų žemes (Janulaitis, 1933, 53-54). Skunde 
nurodoma, kad žemaičiai esą tie patys lietuviai, minimas liūdnas prūsų likimas 
(Dundulis, 1960, 163-164). Žemaičių memorandume, kaip ir ankstesniuose 
Lietuvos valdovų pareiškimuose (pirmiausia čia prisimintini Gedimino laiškai), 
plėtojama mintis, kad Vokiečių ordino agresija trukdo jiems priimti krikščionybę. 
Zemaičių ir aukštaičių bendrumo idėją 1420 metais plačiau ir nuosekliau išdėstė 
Vytautas proteste Šv. Romos imperijos imperatoriui. 

Žemaičių skundas - labai svarbus šaltinis, teikiantis duomenų apie Žemaitijos 
socialinius santykius (tai - bajorų skundas) (Ilamyro, 1959, 159-160), Vokiečių 
ordino valdomų žemaičių padėtį, etninius žemaičių ir aukštaičių ryšius, 
supažindinantis su Lietuvos monarchų politine krikšto koncepcija. 


EDVARDAS GUDAVIČIUS 


Žemaičių bajorai, rašę skundą popiežiui ir Vakarų Europos valdovams, buvo 
ką tik pasikrikštiję. Todėl jų samprotavimuose apie Dievo ir žmogaus panašumą 
galima būtų ieškoti senosios mitologijos atspindžių. Antra vertus, skundas rašytas 
ne be Vytauto pagalbos. O Vytautas jau buvo net kelis kartus krikštijęsis ir gerai 


—515 — 


PENKIOLIKTAS AMŽIUS 





pažino krikščionių tikėjimą. Skundas adresuotas krikščionims, todėl jame 
taikomasi prie krikščionių pasaulėžiūros. Be to, skundą tikriausiai surašė ne patys 
bajorai, o Vytauto kanceliarijos raštininkas, kuris irgi buvo krikščionis. Teiginys, 
kad žmogus sukurtas pagal Dievo paveikslą, yra populiarus krikščionių religijoje 
ir, galimas daiktas, iš ten ir perimtas. 


NORBERTAS VĖLIUS 


Publikacijos: CEV, 1018-1024. 
Literatūra: Janulaitis, 1933; Dundulis, 1960, 161-169. 
Tekstas iš: CEV, 1022-1023. 


PROPOSITIO SAMAYTARUM 
AD CONCILIUM ECCLESIASTICUM 
CONS5TANTIENS5Ė ET PRINCIPEĖS 
1416 


[...] Consideret ergo vestra claritas crudelitatem et inhumanitatem istam gue 
nobis magnum metum mortis prebuit et ab eorundem obediencia nos abduxit; 
guapropter hoc sentire dignetur vestra fraternitas, guod vita nostra ad altissimi 
gloriam reducentes ad baptismi graciam Christo duce totis viribus aspiramus, 
vestram humiliter deprecantes claritatem, guatenus, si ipsi Cruciferi aliter vel 
alia de nobis fulminare voluerint, illis fidem credulam subtrahere velitis, 
guinimmo nos in oracionibus nostris habentes recommissos, ut deus omnipotens 
spiritu caritatis corda nostra inflammet ad baptismigue graciam felicit er et cicius 
nos perducat. Sed guia ad hanc exhorbitacionem istius epistole non fuit aliguis, 
gui manum apponeret nosgue gremio fidei catholice ut prefertur sociaret, ad 
vestram igitur sanctitatem recurrentes eandem devotissime deprecamur, 
guatenus, attendatur zelus auctoritatis vestre adversus tante crudelitatis malum; 
dissipate et evellite plantaciones iniguas, edificate et planate in ecclesia dei tales 
guos humilitas, guos innocencia, guos vita probacione recomendet, gui subiectos 
doceant, pauperes non gravent, guorum conversacio sit iusticia, guorum 
auctoritas sit non in habitu nec in vestibus, sed in erudicione et defensione fidei, 
guorum vita sit publice commendabilis et memoria in benedicione sempiterna. 


— 516 — 


ŽEMAIČIŲ BAJORŲ SKUNDAS VAKARŲ EUROPOS VALDOVAMS IR POPIEŽIUI 





Sentire eciam dignemini guod humanitatem habemus non autem sumus bruta 
gue donantur, venduntur, emuntur, sed sumus creatura dei ad imaginem ipsius 
facta, in libertatem filiorum dei, gua utigue libertate renovati et regenerati per 
fidem Christi uti, frui volumus et gaudere, prout ipsa ceteri utuntur christiani 
hoc per expressum et specialiter adiungentes, guod istos fratres super nos 
dominari nolumus nec ipsis subici, gui subiectum sibi populum non gubernare 
sed opprimere consveverunt; et guia veri christiani optamus effici, volumus 
primo deo postea cui nobis placuerit fideliter familiari et devote. [...] 


ŽEMAIČIŲ PAREIŠKIMAS 
KONSTANCO BAŽNYČIOS 


SUSIRINKIMUI IR VALDOVAMS 
1416 


[...] Tegul Jūsų Šviesybės turės galvoje šį žiaurumą ir nežmoniškumą, kuris 
mums sukėlė didelę mirties baimę ir atitraukė nuo paklusnumo jiems. Todėl 
Jūsų brolija tegul teiksis sužinoti, jog savo gyvenimą paskyrėme Aukščiausiojo 
garbei ir visomis jėgomis veržiamės prie krikšto malonės, Kristaus vedami, 
nuolankiai maldaudami Jūsų Šviesybių, jei kryžiuočiai kitokiais kaltinimais 
norėtų svaidytis, jais patikliai netikėti, bet laikyti patikimomis mūsų kalbas, kad 
visagalis Dievas meilės dvasia mūsų širdis uždegtų ir į krikšto malonę sėkmingai 
ir kuo greičiau mus atvestų. 

Bet kadangi, atmetus aną laišką, niekas neištiesė mums rankos ir nepriglaudė 
katalikiškojo tikėjimo glėbyje, o mes labiausiai to norėtume, atbėgę prie Jūsų 
Šventenybės, nuolankiausiai meldžiame: tegul Jūsų Galybė atkreipia dėmesį į 
tai, kokią patiriame skriaudą dėl tokio žiaurumo. Išblaškykite ir išraukite 
netinkamus sodinukus, statykite ir sodinkite Dievo bažnyčiose tokius, kuriems 
būdingas nusižeminimas, švari sąžinė, doras gyvenimas, kurie savo valdinius 
mokytų, vargšų neskriaustų, kurių elgesys būtų teisingumo įsikūnijimas, kurių 
vertingumą sudarytų ne išvaizda ir drabužiai, o išsimokslinimas ir tikėjimo 
gynimas, kurių gyvenimas būtų visų giriamas ir kurie būtų amžinai minimi geru 
žodžiu. Teikitės taip pat sužinoti, kad mes turime žmonių pavidalą, nesame 
nebylūs gyvuliai, kurie dovanojami, parduodami, perkami. Mes esame Dievo 
padarai, sukurti pagal jo paveikslą, esame Dievo sūnūs, skirti laisvei. Atsivertę 
ir atgimę Kristaus tikėjimui, norime taip šia laisve naudotis, mėgautis ir džiaugtis, 


— 517 -— 


PENKIOLIKTAS AMŽIUS 





kaip naudojasi kiti krikščionys. Patyrimo paskatinti, ypač pabrėžiame, jog 
nenorime, kad šitie broliai mums viešpatautų. Nenorime tarnauti tiems, kurie jų 
pavergtus žmones yra įpratę ne valdyti, o spausti, ir kadangi trokštame pasidaryti 
tikri krikščionys, norime visų pirma su tuo, kuris Dievui, o paskui — ir mums 
patiks, ištikimai ir pamaldžiai bendrauti. [...] 


Vertė DALIA DILYTĖ 


—518— 


ŠV. ROMOS IMPERIJOS 
IMPERATORIAUS ZIGMANTO 
LAIŠKAS JOGAILAI 


Laiške atsispindi imperatoriaus Zigmanto reakcija į žemaičių krikštą. Žemaičių 
krikšto klausimas iškilo Konstanco Bažnyčios susirinkime, kuriame, be kitų 
klausimų, buvo sprendžiama, kam turi priklausyti Žemaitija — Vokiečių ordinui 
ar Lietuvai. Susirinkimas padėčiai Žemaitijoje ištirti pasiuntė specialią delegaciją. 
Jos pranešimas buvo perskaitytas Konstance 1418 metų vasario mėnesį. Komisijos 
veiklos rezultatai imperatoriui galėjo būti žinomi ir iki oficialaus pranešimo 
perskaitymo. Laiške Jogailai imperatorius neslepia džiaugsmo dėl žemaičių 
krikšto ir aukštai vertina paties Jogailos pastangas, netgi lygina jį su Romos 
imperatoriumi Konstantinu Didžiuoju, suteikusiu krikščionybei valstybinį 
statusą. 

Laiške pateikti istoriniai duomenys gana abstraktūs, bet patikimi. 


ALVYDAS NIKŽENTAITIS 


Imperatoriaus Zigmanto užuominos apie senąją žemaičių religiją ir mitologiją 
labai trafaretinės. Tačiau raginimas naikinti stabus ir griauti pagoniškas 
šventyklas galėjo būti pagrįstas ir konkrečia, iš Lietuvos gauta informacija. Vargu 
ar imperatorius, rašydamas Lietuvos valdovui, būtų išdrįsęs minėti pastarojo 
valstybėje garbinamus stabus ir jiems skirtas šventyklas, jeigu nebūtų buvęs 
tikras, kad jų iš tikrųjų yra. Tuo labiau kad užuominų apie stabus ir šventyklas 
pasitaiko ir kituose baltų religijos bei mitologijos šaltiniuose. Tyrinėtojai šiuo 
šaltiniu dar mažai tėra naudojęsi (Krumbholtz, 1890; Vėlius, 1986). 


NORBERTAS VĖLIUS 


Publikacijos: Caro, 1879, 164-166. 
Literatūra: Janulaitis, 1933. 
Tekstas iš: Caro, 1879, 165. 


—519— 


PENKIOLIKTAS AMŽIUS 





AD REGEM POLONIE IN FORMA 


CONSIMILI A REGE ROMANORUM 
December 1417 


Serenissimo principi Wladislao dei gracia regi Polonie etc. fratri nostro 
charissimo Sigismundus eadem gracia etc. salutem etc. 

Oui post terrenam potestatem serenissime princeps frater noster charissime 
coelestis regni gloriam cupit acguirere ad faciendum lucrum suo creatori debet 
enixius laborare, ut ad ea gue desiderat, operacionis sue gradibus possit 
ascendere; sicut vos in gloria conversionis gentis Samogitice per reverendorum 
in Christo patrum Johannis archiepiscopi Leopoliensis et Petri Wilnensis episcopi 
mediantibus salutaribus induccionibus et exhortacionibus fecisse gaudemus. 
Festive siąuidem jucunditatis gaudia cum coelestibus civibus super peccatoris 
conversione letantibus celebrare debent summo opere omnes Christi charactere 
insigniti, cum vident operante gracia salvatoris vestrague gloriosa cooperacione 
nostris temporibus gentilitatis religuias ad fidem Christi converti, oleastri ramos 
inseri olive fecunde, vasa terre vasa fieri gracie ac habitaculum spirituum 
immundorum fieri spiritus sancti templum. Nam ecce miserator et misericors 
dominus [...] gentem ipsam Samogiticam vocando ad graciam charismatum 
donorum, gue diu sub ignorancie tenebris ambulando Dei omnipotentis noticiam 
non habebant, nuper sue gracie lumine illustrati, ut suo deinceps creatori 
reverenciam exhibeant et honorem salubriter et devote, sicut damnose prestabant 
usgueguague creature, et redemptorem nostrum Jesum Christum cultu diligant 
precipuo et venerentur. Ipse namgue gui est sapiencia Dei patris per guedam 
sui magisterii occulta argumenta illas gentes Samogiticas pene omnes ad fidem 
katholicam traxit et corda eorum postmodum eterna visitacione illuminans unda 
sacri babtismatis regeneravit, vosąue de salute eorundum solliciti, ut in fide 
katholica erudirentur, cathedralem et alias ecclesias, in guibus rectores providos 
ad dandam scienciam salutis plebi, prout epistolarum pagine testabantur, 
deputastis [...]. Et ideo gloriose frater eam guam accepistis divinitus graciam, 
sollicita mente custodite, Christianam fidem in populis vobis subditis extendere 
festinate, zelum rectitudinis vestre in eorum conversione multiplicate, idolorum 
cultus avertite, fanorum edificia evertite, subditorum mores in magna vite 
mundicia per bonos predicatores evangelizantes bona exhortando arguendo, 
corrigendo et boni operis exempla ministrando edificate, ut illum retributorem 
inveniatis in coelo cujus nomen atgue cognicionem dilataveritis in terra. 


— 520 — 


ŠV. ROMOS IMPERIJOS IMPERATORIAUS ZIGMANTO LAIŠKAS JOGAILAI 





ŠV. ROMOS IMPERIJOS IMPERATORIAUS 


LAIŠKAS LENKIJOS KARALIUI 
1417 gruodis 


Šviesiausiam valdovui Vladislovui Dievo malone Lenkijos karaliui ir t. t., mūsų 
brangiausiam broliui, Zigmantas taip pat maloniai siunčia sveikinimą ir t. t. 

Tas, kas po žemiškosios galybės, šviesiausiasis valdove, mūsų brangiausiasis 
broli, trokšta įsigyti dangiškosios karalystės šlovę, turi stropiai darbuotis 
nešdamas naudą savo Kūrėjui, kad savo veiklos laiptais galėtų kilti prie to, ko 
trokšta. Džiaugiamės, kad Jūs tai padarėte žemaičių tautos atvirtimo labui, 
gerbiamų tėvų Kristuje - Lvovo arkivyskupo Jono ir Vilniaus vyskupo Petro - 
išganingų įtikinėjimų bei raginimų [paveiktas]. Šį linksmą ir malonų įvykį kartu 
su dangaus gyventojais, džiūgaujančiais dėl nusidėjėlio atsivertimo, turi 
iškilmingai švęsti visi, pažymėti Kristaus ženklu, kadangi jie mato, kaip, padedant 
Išganytojui ir Jūsų šlovingų pastangų dėka, mūsų laikais į Kristaus tikėjimą yra 
atversti pagonių likučiai, kaip laukinio alyvmedžio šakos yra įskiepytos į derlingą 
alyvos medį, kaip žemiškieji indai tampa malonės indais, o nešvarių dvasių 
buveinė virsta Šventosios Dvasios šventykla. Nes štai gailestingasis ir atlaidusis 
Viešpats [...] prie dieviškosios malonės dovanų pašaukė žemaičių tautą, kuri 
ilgai nepažino visagalio Dievo ir klaidžiojo nežinojimo tamsybėse; dabar jie 
[žemaičiai] yra apšviesti dieviškosios malonės šviesa, kad toliau sąmoningai ir 
pamaldžiai rodytų pagarbą savo Kūrėjui, kaip ligi šiol nusikalstamai ją rodė 
kažkokiems kūriniams, ir kad mylėtų ir garbintų mūsų Atpirkėją Jėzų Kristų. 
Matbūtentjis, kuris yra Dievo Tėvo išmintis, kažkokių paslaptingų savo mokymo 
galių dėka beveik visas šias žemaičių gentis atvedė į katalikų tikėjimą ir, jų širdis 
apšvietęs amžinojo gyvenimo šviesa, atgaivino šventojo krikšto vandeniu; o Jūs, 
susirūpinę jų išganymu ir jų katalikų tikėjimo lavinimu, [pastatėte| Katedrą ir 
kitas bažnyčias ir paskyrėte jose teisingus valdytojus, kad jie teiktų žmonėms 
išganymo mokslą, kaip liudijama laiške [...]. Todėl, šlovingasis broli, rūpestingai 
saugokite šią malonę, kurią gavote iš Dievo, skubiai platinkite Jums pavaldžiose 
tautose krikščionių tikėjimą, atverskite jas [į Kristaus tikėjimą] kuo didesniu 
stropumu, naikinkite stabų garbinimą, griaukite pagoniškas šventyklas, 
remdamiesi gerais pamokslininkais, skelbiančiais Evangelijos gėrį, skatindami, 
sulaikydami, taisydami ir rodydami gerų darbų pavyzdžius, ugdykite tyrą 
valdinių dorovę, kad rastumėte tą Atlygintoją danguje, kurio vardą ir išpažinimą 
išplatinsite žemėje. 


Vertė EUGENIJA ULČINAITĖ 


— 521 — 


JONAS POSILGIETIS 
apie 1340-1405 


JOHANN VON POSILGE 


Jonas Posilgietis (Johann von Posilge, vok. Posilge - Pusiliai į rytus nuo Nogato 
ir Marienburgo, dab. Žulawka Szt. Lenkijoje) - XIV amžiaus pabaigos-XV amžiaus 
pradžios Ordino kronikininkas (kurį laiką klaidingai vadintas Lindenblattu). XIV 
amžiaus aštuntajame dešimtmetyje jis buvo Prūsų Yluvos kunigas, vėliau — 
Pamedės vyskupijos oficiolas Rizenburge (dab. Prabuty, į rytus nuo Kvidzino), 
gyveno ir Marienburge, prie katedros. Parašė Prūsijos žemės kroniką (lotynų kalba), 
apimančią įvykius nuo 1360 metų iki autoriaus mirties 1405 metais. Išliko tik 
vokiškas Kronikos vertimas (Chronik des Landes Preussen). Kiti keli autoriai tęsė 
Kroniką iki 1419 metų. Joje pastebima humanistinės minties pradų, pateikta plati 
epochos panorama. Rašant Kroniką, panaudoti Torunės analai (iki XIV amžiaus 
dešimtojo dešimtmečio pradžios), dokumentai, amžininkų, Ordino pareigūnų 
bei paties autoriaus žinios. Kronikoje gana daug vertingų žinių apie Ordino 
santykius su Lietuva, apie LDK vidaus padėtį. 


ROMAS BATURA 


Mitologiniu požiūriu įdomi Kronikos informacija apie komtūro, kitų belaisvių 
ir žirgų paaukojimą dievams. Apie belaisvių aukojimą dievams (jų deginimą) 
kalbama ir kituose šaltiniuose. Kai kuriuose iš jų (pavyzdžiui, Lenkų analuose) 
užsimenama, kad belaisviai buvo deginami pririšti prie medžio. Prie medžio 
pririšami kaip tik aukšto rango belaisviai (Livonijos magistras, Klaipėdos 
komtūras). Žinant išskirtinę medžių svarbą baltų mitologijoje (ypač polinkį 
medžiu vaizduoti Visatos modelį, vadinamąjį „pasaulio medį“), kyla mintis, kad 
aukojamo žmogaus pririšimas prie medžio (ir kitos deginimo detalės) galėjo būti 
mitologiškai įprasmintos. 


NORBERTAS VĖLIUS 


Publikacijos: Voigt, Schubert, 1823, 24—364; Strehlke, 1866, 79-388; Mierzynski, 1896, 120— 
121 (fragm.); Mannhardt, 1936, 125-126 (fragm.). 


—522— 


JONAS POSILGIETIS 





Literatūra: Voigt, Schubert, 1823, 1—-23; Strehlke, 1866, 31-57; Mierzynski, 1896, 118-121; 
Mannhardt, 1936, 125; Krollmann, 1941b; Ivinskis, 1961; Jučas, 1964. 
Tekstas iš: Strehlke, 1866, 88-89, 157. 


CHRONIK DES LANDES PREUSSEN 
1419 


Von dem (strite) zcu Rudow 


[...] Anno domini (13)70 hatte man allewege mere, wie dy Littowin sich stark 
samelten und die Russin, und woldin herin die lant czu Prussin, wend yn ir 
schade no gink. Des hatte der kompthur von Rangnith, von Manstelt, grosze 
hute und irfur allin eren ufsatzt und schreib is czurucke allewege dem 
marschalke, hern Henning Schindekop, also das sich der meister doruf warnte, 
und logen lantwere mit alle irer macht um Konigsberg. Das wolde der tufel die 
Littowen schenden, und worin in deme ufsatze, das sie komen welden uf die 
vastnacht, so werin die cristin alle torecht und ungewarnit. Ir specht hatte nicht 
recht geflogen, das sie acht tage czu fru gwomen; und sprengeten in das lant 
Samland uf den suntag Exurge, guare obdormis. [...] 


Von eyme grosin vorretnisse und schadin 


[...] In der selben cziit uf den sontag czu vastnacht was der erbar here, her 
Marguart von Rasschow, kompthur czur Mymmel, mit etlichen herrin, der nicht 
vil was und ouch der lute, die mit ym worin, gereyset ken Samaythen. Und sy 
woren gewarnit von eyme vorreter und sameltin sich, und lyssen sie wol ynczin; 
und do sie weder uswoldin, do was der snee gros; und slugen vier herren tot 
und LXVI man, und nomen den komptur in syme harnisch, und bundin yn uf 
sin pferd, und sperreten das an die bowme, und machtin eyn fur al umme, und 
heyligetin yn erin goten czu erin, und dorczu IIII ander pfert und XXX brunyen; 
und der herren, die do wordin geslagen, was eynir von Ouerinford und eynir 
von Stocheym. 


— 523 — 


PENKIOLIKTAS AMŽIUS 





PRŪSIJOS ŽEMĖS KRONIKA 
1419 


Apie Rūdavos mūšį 


[...] 1370 Viešpaties metais visur pasklido žinia, kad lietuviai ir rusai kaupė 
jėgas ir ketino užpulti prūsų kraštą, kadangi jiems rūpėjo jų skriauda. Todėl 
Ragainės komtūras von Mansfelt buvo labai budrus ir pirmasis sužinojo ir 
perdavė raštu žinią maršalui, ponui Henningui Schindekopui, taigi magistras 
po to perspėjo ir krašto gynėjai visai pasirengę susirinko prie Karaliaučiaus. Tai 
velnias panoro lietuvius sutrikdyti, nes jie buvo nusiteikę pulti per Užgavėnes, 
kada visi krikščionys būtų buvę apkvaišę ir nesipriešinę. Bet kadangi genys skrido 
ne taip, kaip reikėjo, tai jie atžygiavo aštuoniomis dienomis per anksti; ir įsiveržė 
į Sembą Pelenų sekmadienį, todėl ir tu šok iš miego. [...] 


Apie didelę išdavystę ir nuostolius 


[...] Tuo pačiu metu, Užgavėnių sekmadienį, garbingasis bajoras Marguartas 
von Rasschow, Mėmelio komtūras, su keletu riterių ir su jį lydinčiais vyrais 
patraukė prieš žemaičius. Ir čia juos vienas [žemaitis] išdavikas perspėjo, jie 
susirinko ir galėjo pasitraukti. Kai jie norėjo grįžti atgal, prisnigo daug sniego; 
keturis riterius ir šešiasdešimt šešis vyrus užmušė, komtūrą suėmė ir su visais 
šarvais ir žirgu pririšo prie medžio ir aplink sukūrė laužą, ir jį paaukojo savo 
dievų garbei, ten pat dar sudegino keturis žirgus ir trisdešimt vyrų su šarvais. Iš 
ten nužudytųjų riterių vienas buvo iš Ouerinfordo, o antras - iš Stocheymo. 


Vertė SIGITAS PLAUŠINAITIS 


—524— 


LIETUVOS DIDŽIOjJO 
KUNIGAIKŠČIO VYTAUTO LAIŠKAS 
ŠV. ROMOS IMPERIJOS 
IMPERATORIUI ZIGMANTUI 


Torunės taika tarp Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Vokiečių ordino, 
sudaryta 1411 metais, po Žalgirio pergalės, garantavo Lietuvai Žemaitijos 
valdymą tik iki Jogailos ir Vytauto gyvos galvos (LKK, 271). Šis kompromisas 
nepatenkino nė vienos pusės, ir politinė kova vyko toliau. Įprastą tokiais atvejais 
laviravimą tarp popiežiaus ir Šv. Romos imperijos imperatoriaus trikdė tai, kad 
buvo du popiežiai (Romoje ir Avinjone), o netrukus padėtį dar labiau sukompli- 
kavo Konstanco Bažnyčios susirinkimo pastangos išrinkti dar vieną popiežių 
(Herep, 1894, 489—491, 493-495). Tokiomis aplinkybėmis Jogaila ir Vytautas 1412 
metais sutiko pripažinti arbitru imperatorių Zigmantą Liuksemburgietį (jis buvo 
ir Jogailos svainis) (VD, 127; Jogaila, 1935, 158). Zigmanto įgaliotinis Benediktas 
Makra ištyrė padėtį vietoje ir 1413 metais paskelbė sprendimą, pripažįstantį 
Žemaitiją Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei, o Klaipėdą - Žemaitijai (Dundulis, 
1960, 131-133). Vokiečių ordinas pradėjo plačią propagandinę kampaniją prieš 
Benedikto Makros sprendimą bei asmeniškai prieš Vytautą ir Jogailą (Dundulis, 
1960, 134-137). Jogailos (jis kartu atstovavo ir Vytautui) ir Vokiečių ordino atstovų 
susitikimas pas Zigmantą Budoje (Vengrija) nieko nedavė, o netrukus, 1414 
metais, pasibaigė ir Zigmanto arbitražinių įgaliojimų laikas (Dundulis, 1960, 138). 
Abi pusės pabandė ginčą išspręsti jėga, tačiau nė viena iš jų nepasiekė norimų 
rezultatų (vadinamasis 1414 metų bado karas; LKK, 282-284). Popiežiaus ir 
imperatoriaus pasiuntinių reikalavimu byla buvo perduota spręsti Konstanco 
Bažnyčios susirinkimui (Jogaila, 1935, 167). 

Suprasdamas ideologinės propagandos reikšmę, Vytautas, Jogailos remiamas, 
1413-1417 metais oficialiai pakrikštijo žemaičius (Prochaska, 1914, 169-170; VD, 
102-103, 107). 1415-1416 metais svarstant Žemaitijos bylą Konstanco susirinkime, 
tai labai pravertė Lietuvos interesus ginančiai Lenkijos delegacijai, kurioje nuolat 
būdavo ir Lietuvos atstovų. Susirinkimas pasisakė už Žemaitijos priskyrimą 
Lietuvai, tačiau nepriėmė konkretaus nutarimo (Janulaitis, 1933, 27-61; Dundulis, 
1960, 153—-169; Jogaila, 1935, 167-171). Atsinaujinusios derybos su Vokiečių ordinu 
nedavė vaisių, grėsė naujas karas (Dundulis, 1960, 178-198). Popiežiaus legatams 
spaudžiant, 1419 metais Jogaila savo ir Vytauto vardu vėl sutiko pripažinti 
imperatorių Zigmantą arbitru (Dundulis, 1960, 197-198). 


— 525 — 


PENKIOLIKTAS AMŽIUS 





Zigmantas Liuksemburgietis, kaip ir kitais atvejais, siekė gautus įgaliojimus 
panaudoti savo tikslams. Jis elgėsi dviprasmiškai (Jogaila, 1935, 174-175), nors 
dar Konstanco susirinkime buvo slapta pažadėjęs Vokiečių ordinui ginčą išspręsti 
jo naudai (Prochaska, 1914, 186). Netrukus, norėdamas gauti Vokietijos kuni- 
gaikščių paramą Čekijos sostui užimti, jis jau aiškiai stojo jų palaikomų kryžiuočių 
pusėn (Dundulis, 1960, 203-204; Jogaila, 1935, 175). Nėra abejonių, kad Zigmantas 
prijautė Ordinui, nes pats buvo Vokietijos kunigaikštis, vėliau tapęs ir impera- 
toriumi. Tačiau siauri dinastiniai interesai vertė jį daryti didelius politinius 
vingius, o XV amžiaus antrojo dešimtmečio antrosios pusės sudėtinga politinė 
padėtis tikruosius jo kėslus darė ne visai suprantamus. Todėl nereikia stebėtis 
Jogailos bei Vytauto padaryta klaida - sutikimu Zigmantą pripažinti arbitru. 
Juo labiau kad 1419 metais popiežiaus legatai Gnevkove pareiškė esant teisų 
Vokiečių ordiną (Prochaska, 1914, 186). 

1420 metų sausio 6 dieną Vroclave vykusiame imperijos seime Zigmantas 
Liuksemburgietis paskelbė savo sprendimą, patvirtinantį Torunės sutarties sąlygas, 
bet kai kuriomis detalėmis dar palankesnį Vokiečių ordinui (Dundulis, 1960, 200- 
203). Zigmanto sprendimas Vytautui ir Jogailai buvo nelauktas (Prochaska, 1914, 
205). Jie atsakė griežtais protestais. Prasidėjo intensyvus pasikeitimas pasiuntiniais 
ir laiškais (Dundulis, 1960, 205-208). Vytautas pasinaudojo tuo, kad nebuvo jo 
rašto, pripažįstančio Zigmantą arbitru. Tai leido jam pareikšti, kad imperatoriaus 
arbitražinis sprendimas Lietuvos didžiojo kunigaikščio nevaržo (VD, 131). Šis 
Vytauto žingsnis buvo svarbus, nes Jogaila taktiniais sumetimais pareiškė sutinkąs 
su Vroclavo sprendimu, nors ir apskundė jį popiežiui (Prochaska, 1914, 207). 

Aptariamasis Vytauto laiškas imperatoriui yra vienas svarbiausių iš minėtųjų 
raštų, kuriais buvo keičiamasi po Vroclavo arbitražinio sprendimo. Prieš Vokiečių 
ordino ir imperatoriaus teiginius, grindžiamus formaliais sutarčių motyvais, 
Vytautas iškelia normalaus valstybės ir tautybės egzistavimo principus, susietus 
su lietuvių tautos raidos poreikiais. Tai buvo giliai suvokta savo meto istorinės 
raidos koncepcija. Šį laišką galima pavadinti politiniu traktatu (Prochaska, 1914, 
206-207; Dundulis, 1960, 208-212; LKK, 287-288). Kaip priešprieša Vokiečių 
ordino ir jį palaikiusių publicistų „antibarbarinei“ propagandai buvo keliama 
tautybės idėja, kurios esmę sudarė monarcho (net jei jis ir pagonis) tėvoninės 
valdžios neliečiamybės principas (Janulaitis, 1933, 31-40). 

Šią idėją nuosekliai išplėtojo lenkų teisininkas Paulius Vladimiris rašinyje 
„Apie popiežiaus ir imperatoriaus prerogatyvas pagonių atžvilgiu“ (Kahl, 1958, 
161-209; Weise, 1963, I, 420-473; II, 622-672; 1964, III, 401-420). Paulius Vladimiris 
iš esmės gynė Gediminaičių dinastijos valdžios teises, o kartu ir Lietuvos 
valstybės, kaip „Dievo duoto reiškinio“, egzistavimo teisę. Jis padarė Gedimi- 
naičiams šią paslaugą todėl, kad Jogaila buvo Lenkijos karalius. 


— 526 — 


VYTAUTO LAIŠKAS ŠV. ROMOS IMPERIJOS IMPERATORIUI ZIGMANTUI 





Vytauto laiškas yra paties Lietuvos valdovo politinė deklaracija. Sąlygas jai 
subrandino Lietuvos valstybės raida, Lietuvoje susikūrusi pajėgi didžiojo 
kunigaikščio raštinė (Kosman, 1969, 91-119). Traktato formulavimai atitinka 
įprastines to meto diplomatinių aktų išraiškos priemones (Kosman, 1971, 139- 
169). 

Atkreiptinas dėmesys į Broniaus Dundulio pastabą: laiškas rašytas ne Lietuvos 
Brastoje (dab. Brestas), kaip nurodo jį išleidęs Antonis Prochaska (CEV, 466), o 
Beržtuose, Gardino srityje, netoli Varėnos rajono Kabelių apylinkės (Dundulis, 
1960, 208). 


EDVARDAS GUDAVIČIUS 


Mitologiniu požiūriu įdomi Vytauto laiško mintis, kad žemaičių žemė yra 
„žemiau“, o aukštaičių — „aukščiau“. Iš tikrųjų geografiniu požiūriu tai nėra 
labai ryšku, nes Žemaitijos aukštumos yra net aukštesnės už bendrą Aukštaitijos 
paviršiaus lygį jūros atžvilgiu. Tačiau ir kiti šaltiniai, pavyzdžiui, Jonas Lasickis 
(1615), pažymi, kad žemaičių žemė yra „žemesnioji“, o aukštaičių — „aukštes- 
nioji“. Susiformuoti tokiam suvokimui, kuris įsitvirtino ir pačiuose etnonimuose, 
matyt, padėjo ir geografiškai orientuota senovės baltų mitinė pasaulėžiūra, pagal 
kurią vakarinė krašto teritorija suvokiama kaip „žemesnė“ (žemiau esanti), o 
rytinė - kaip „aukštesnė“ (Vėlius, 1983). 


NORBERTAS VĖLIUS 


Publikacijos: CEV, 466-469. 

Literatūra: Prochaska, 1914, 169-170, 186, 205-207; VD, 102-131; Janulaitis, 1933; Jogaila, 
1935, 167-173; Dundulis, 1960, 132-138; LKK, 271-288; Kosman, 1969; 1971. 

Tekstas iš: CEV, 467. 


— 527 — 


PENKIOLIKTAS AMŽIUS 





EPISTOLA VITOLDI, MAGNI DUCIS 
LITHUANIAE, AD 5SIGISMUNDUM, 


IMPERATOREM ROMANORUM 
11 Martii 1420 


[...] In gua guidem sentencie pronuncciacione nescimus guibus meritis vel 
culpa exigentibus vel in guo tantum contra vestram deliguimus serenitatem, 
pro guo merito vestra serenitas contra nos tantam debuit habere displicenciam, 
vel gue causa fuit, guod sic in toto contra nos sentenciastis, in omnibus partem 
nostram aggravando. Sentenciastis enim et pronuncciastis primo in terra 
Samaytarum, gue est hereditas et patrimonium nostrum ex legittima attavorum 
et avorum nostrorum successione, guam et nunc possidemus, gue eciam est et 
semper fuit unum et idem cum terra Lythwanie, nam unum ydeoma et uni 
homines. Sed guod terra Samaytarum est terra inferior ad terram Lythwanie, 
ideo Szomoyth vocatur, guod in lythwanico terra inferior interpretatur. Samoyte 
vero Lythwaniam appelant Auxstote, guod est terra superior respectu terre 
Samaytarum. Samagitte guogue homines se Lythwanos ab antiguis temporibus 
et nunguam Samaytas appelant, et propter talem ydemptitatem (sic) in titulo 
nostro nos de Samagicia non scribimus, guia totum unum est, terra una et 
homines uni. In gua adiudicastis nos pro ordine omnes meliores et maiores 
utilitates et proventus, ut sunt venaciones omnium ferrarum, piscature, mellificia 
et alios fructus sine guibus ipsa terra Samaytarum neguaguam stare potest nec 
vivere, omnem puta desertum ubi tamen prius castra et ville Samaytarum fuerant, 
proutadhuccolles et terre loca apparent manifeste, et ibi eorum nunc sunt omnes 
utilitates et proventus supradicte [...] 


LIETUVOS DIDŽIOJO KUNIGAIKŠČIO 
VYTAUTO LAIŠKAS ŠV. ROMOS IMPERIJOS 


IMPERATORIUI ZIGMANTUI 
1420 kovo 11 


[...] Nežinome, dėl kieno nuopelnų ar kaltės buvo paskelbtas toks sprendimas 


arba kuo mes taip nusikaltome Jūsų Šviesybei, kad Jūsų Šviesybė pelnytai 
nusiteikėte prieš mus, visur sudarydamas mūsų pusei sunkumų. Juk pirmiausia 


— 528 


VYTAUTO LAIŠKAS ŠV. ROMOS IMPERIJOS IMPERATORIUI ZIGMANTUI 





Jūs padarėte ir paskelbėte sprendimą dėl Žemaičių žemės, kuri yra mūsų 
paveldėjimas ir mūsų tėvonija iš teisėtos prosenolių bei senolių įpėdinystės. Ją ir 
dabar nuosavybėje turime, ji dabar yra ir visada buvo viena ir ta pati Lietuvos 
žemė, nes yra viena kalba bei tie patys gyventojai. Bet kadangi Žemaičių žemė 
yra žemiau negu Lietuvos žemė, todėl ir vadinama Žemaitija, nes taip lietuviškai 
yra vadinama žemesnė žemė. O žemaičiai Lietuvą vadina Aukštaitija, t. y. iš 
Žemaičių žiūrint, aukštesne žeme. Taip pat Žemaitijos žmonės nuo senų laikų 
save vadino lietuviais ir niekada žemaičiais, ir dėl tokio tapatumo (sic) savo 
rašte mes nerašome apie Žemaitiją, nes viskas yra viena, vienas kraštas ir tie 
patys gyventojai. Kodėl priskyrėte Ordinui tai, kas labiau teikia mums naudos ir 
pelno, būtent visokių žvėrių medžioklę, žvejybą, bitininkystę ir kitką, be ko pati 
Žemaičių žemė negali išsiversti bei išgyventi; priskyrėte visus tuščius plotus, 
kur pirmiau yra buvusios žemaičių pilys ir kaimai (o ir iki šiol aiškiai matyti 
piliakalniai ir gyvenvietės), ir ten jie dabar gauna minėtosios naudos bei pelno. 


[z 


Vertė LEONAS VALKŪNAS 


— 529 — 


MIKALOJUS LASOCKIS 
? — 1450) 


NICOLAUS LASOCKI 


Mikalojus Lasockis (Nicolaus Lasocki, Lantsosky, Mikotaj Lasocki) —- Krokuvos 
katedros dekanas, Jogailos sekretorius, publicistas, Lenkijos delegatas Bazelio 
visuotiniame Katalikų bažnyčios susirinkime. 

Lasockis gimė mažame Lasotkų dvarelyje Dobrynės žemėje, kuri 1392-1405 
metais priklausė Vokiečių ordinui. Dlugošas mini, kad nuo 1424 metų Lasockis 
buvo Romoje, matyt, kaip vienas iš popiežiaus Martyno V patarėjų Lenkijos ir 
Lietuvos reikalams. Vėliau (nuo 1426) jis buvo nuvykęs į Romą kaip Jogailos 
sekretorius ir aktyviai dalyvavo kurijos politikoje. 1434-1438 metais gyveno 
Bazelyje. Bazelio Bažnyčios susirinkime gynė tezę, kad susirinkimo sprendimai 
yra viršesni negu popiežiaus. Jis pasiūlė organizuoti kryžiaus žygius prieš turkus 
ir panaikinti Vokiečių ordiną. 

1434 metų lapkričio 5 dieną Bazelio susirinkime Lasockis pasakė kalbą apie 
neseniai (1434 05 31) mirusį Lenkijos karalių Jogailą. Susirinkimo pirmininkas 
kardinolas Julijonas Cesarini minėjo jo „puikią kalbą“. Lasockis gynė Jogailą 
nuo Ordino atstovų priekaištų, ypač dėl tariamos jo dviveidystės santykiuose 
su husitais. 

Tomis aplinkybėmis pasirodė Lasockio rašinys Didysis melas, Mikalojaus 
Lasockio, Lenkijos karalystės pasiuntinio Bazelio susirinkime, įteiktas šviesiausiesiems 
Kastilijos ir Leono karalystės pasiuntiniams (Magna mendacia per N Lantsosky, 
ambassiatorem regis Polonie in concilio Basiliensi, data ambassiatoribus serenissimi 
regis Castelle et Legionis). Kryžiaus žygių prieš turkus propaganda tapo 
Lasockio gyvenimo tikslu. Todėl šis rašinys buvo adresuotas ispanams, kurie 
kariavo prieš islamą. 

Rašinio pradžioje apibūdinama Lenkija: jos teritorija, kilmė, Bažnyčia ir kovos 
su totoriais uždaviniai. Lasockis siekė parodyti, kad Lenkija esą apsaugojusi 
Vakarus nuo totorių ir tai yra svarbus jos nuopelnas. Toliau autorius pasakoja 
apie Lietuvą. Lietuviai iš pradžių buvę pagonys barbarai, katalikiškos Lenkijos 
priešai. Lenkija turėjusi kariauti iš karto ir su lietuviais, ir su totoriais. Lasockiui 
rūpėjo pavaizduoti, kad lenkams teko kovoti su grynai pagoniška lietuvių tauta. 
Rašinyje vengiama polemikos su Ordinu. Lenkai ir Ordino broliai kovoje dėl 
tikėjimo buvę ginklo broliai. Bet Lasockis pripažino, kad pagonių lietuvių nebuvo 
įmanoma įveikti ginklu. Reikėjo rasti kitą išeitį - lenkų karalaitės vedybas su 


- 530 - 


MIKALOJUS LASOCKIS 





Lietuvos kunigaikščiu Jogaila. Jogaila labai giriamas ir rodomas jo dievobaimin- 
gumas. Vargu ar čia Lasockis ką nors perdėjo, nes apie tai kalba ir kiti šaltiniai. 

Didysis melas, kaip mano jo publikuotojas Kurtas Forstreuteris, buvo parašytas 
1435 metų antrojoje pusėje (bet ne metų pabaigoje). Pagrindinis Forstreuterio 
argumentas tas, kad rašinyje neminimas 1435 metų rugsėjo 1 dienos Pabaisko 
mūšis ir po jo sudaryta Bresto (Kujavuose) taika (1435 metų gruodžio 31 dieną). 
Jei autorius būtų žinojęs apie šiuos svarbius įvykius, jis būtų juos paminėjęs, nes 
tai buvo lenkams naudinga. 

Rašinys yra išlikęs XV amžiaus pirmosios pusės aktų rinkinyje. Dabar jis 
saugomas Waldburgo-Zeil kunigaikščių archyve. 


MEČISLOVAS JUČAS 


Žinias apie senuosius lietuvių tikėjimus Lasockis galėjo gauti iš amžininkų, 
net paties Jogailos, kurio sekretorius jis buvo, arba paimti iš kitų, dar senesnių 
šaltinių. Dalis jo informacijos (apie ugnies, miškų garbinimą, mirusiųjų deginimą) 
iš dalies sutampa su vėlesnėmis Dlugošo ir Lietuvos metraščių žiniomis. Sutampa 
ne tik bendri teiginiai, kurie kartojami daugelyje šaltinių, bet ir smulkesnės 
detalės. Pavyzdžiui, rašydamas apie miškų garbinimą, Dlugošas teigia, kad tokio 
miško niokotoją demonas nužudydavo arba sužalodavo jam kurią nors kūno 
dalį, o Lasockis - kad tokius miškus saugojo demonai; Bychovco kronikoje sakoma, 
kad Šventaragis buvo sudegintas kartu su žirgu, mylimu vergu, kuriam jis buvo 
malonus, o Lasockis sako, kad mirę Lietuvos valdovai buvo deginami „su tarnu 
bei žirgu, kurį labiau mylėjo“. Tačiau tiek Dlugošo raštuose, tiek Lietuvos 
metraščiuose mitinės informacijos yra kur kas daugiau negu Lasockio rašinyje, 
o pastarajame yra duomenų, kurių nėra anuose šaltiniuose (kad mirę Lietuvos 
valdovai būdavo „sudeginami kartu su žmona, net ir gyva“). Atrodo, kad visų 
trijų šaltinių autoriai yra rėmęsi dar ketvirtu šaltiniu, tik Lasockis iš jo paėmė 
daug mažiau informacijos negu kiti du autoriai. 

Kita Lasockio informacijos dalis (kad lietuviai per dieną laikydavo dievu tą, 
ką saulei tekant sutikdavo), turimais duomenimis, nėra užfiksuota kituose baltų 
mitologijos šaltiniuose. Toks tikėjimas iš viso būdingesnis ne baltams, o 
rytiečiams. Kadangi Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje anuo metu gyveno 
nemaža kitų tautybių žmonių (slavų, totorių, karaimų), tai nuogirdą apie jų 
tikėjimus Lasockis galėjo priskirti lietuviams. Baltų mitologijos tyrinėtojai į šį 
šaltinį dar nėra atkreipę dėmesio. 


NORBERTAS VĖLIUS 


— 531 — 


PENKIOLIKTAS AMŽIUS 





Publikacijos: Forstreuter, 1972. 
Literatūra: Witczak, 1971. 
Tekstas iš: Forstreuter, 1972, 693-696. 


MAGNA MENDACIA 
1435 


Regnum Polonie est situatum in finibus Cristianorum et tendit partim ad 
occidentem, partim ad septentrionem, guia est latissimum. Ex parte Cristianorum 
confinat cum regno Hungarie, Bohemie, Almania ut ducatu Saxonie. Ex parte 
infidelium confinat cum magna Tartaria, partim cum Turkia, cum magno 
imperatore videlicet Thurcorum, cum magna Rusia, gue licet sit cristiana, de 
obediencia tamen Grecorum guoad fidem, in temporalitate autem pro maiori 
parte subest regno Polonie, patria guidem amplissima et ditissima, ex gua omnes 
pelles Sobolinorum, Armelinorum, Mardminorum proveniunt. Confinat eciam 
cum Litwania, gue olim fuit infidelis, nunc autem catholica, de gua infra dicetur. 

Hoc regnum est amplissimum et in rebus opulentissimum, habens fluvium 
decurrentem per medium regni, vocatum Vandalus. Inde dicti fuerunt Vandalice, 
gui superiori tempore usgue ad Hispanias descenderunt. Et sicut historie nostre 
tradunt, dictus fluvius vocatus est Vandalus a Vanda, filia unius regis, gue in 
ipso flumine submersa dicitur, et inde cepit nomen Vandalus. Habet eciam 
dictum regnum utrumgue lacus maris mediterraneum et oceanum et per 
utrumgue navigat et in orientem et occidentem. Habet ultra triginta duces 
subiectos sibi. Comites non habet preter unum comitem palatinum regni. Habet 
XII palatinos regni in guorum manibus est omne regimen, sine guorum consilio 
rex nichil potest decernere, maxime in re ardua, gui eciam habent potestatem 
regem iudicandi et privandi, ubi sine consilio ipsorum agere vellet in rebus arduis. 
Habet multos prelatos, gui sunt in consilio regis, sine guorum presencia nichil 
concludi potest, gui preferuntur in votis et locis omnibus ducibus et palatinis. 
Clerus multum honoratur, guia fere omnes sunt nobiles et coniuncti sanguine 
cum secularibus. Habent cerimonias devotissimas et multa ieiunia. Prelati tenent 
magnum statum et hospitalitatem amplissimam. 

Populus ibidem devotissimus, sed ad resistendum hostibus sevissimus. Maior 
pugna eorum est cum imperatore Tartarorum potentissimo, cuius inexstimabilis 
potencia dicitur adeo, ut exercitus suus non per milia, sed miliones possit 
conputari nec sibi posset resisti per artem. Nam licet rex Polonie sine aliguo 


= 532 


MIKALOJUS LASOCKIS 





stipendio possit campum facere de ducentis milibus armatorum eguestrium 
omnium fere nobilium et aliorum pedestrium innumerabilium, tamen tanta est 
potencia illius imperatoris, ut sine comparacione in multo excedat. Oportet ergo 
pugnare cum eis per artem, id est cum curribus armatis. lamgue guadraginta 
anni lapsi sunt, guod rex Polonie ab illis partibus seu plaga Tartarorum habet 
suum exercitum armatum dictis curribus, videlicet decem milia eguitum et XX 
milia peditum, nec a dictis guadraginta annis citra umguam reversus fuit dictus 
exercitus ab illa plaga. Nam si dictus exercitus pro aliguo modico tempore 
cassaretur seu reverteretur, totum regnum Polonie et Hungarie et Bohemie esset 
in cinere, sicut superioribus temporibus factum fuit, sicut cronice nostre tradunt 
et Ungarorum. Iamgue ipse rex Polonie a dictis guadraginta annis citra ultra 
trecenta castra in terris dictorum Tartarorum medietate dicto exercitu construxit 
eciam invito dicto imperatore. Nam guociens ipse imperator invadit dictum 
exercitum nostrum cum sua maxima multitudine exercitus, ipse claudit se in 
ipsis curribus armatis habentibus ultra decem milia bombardarum magnarum 
et parvarum, cum guibus resistunt dictis infidelibus, guibus bombarde sunt 
incognite. Nam facilius posset expugnari guecumgue civitas fortissima guam 
ili currus sic armati, gui eciam, si obsiderentur per guamcumgue potenciam 
maximam, posset [!] ire de loco ad locum, ubi placet eis. Et nisi esset hec ars 
currium, regnum Polonie et alie partes vicine essent in magno periculo. Et 
guantum hec coniecturari possimus, non transibunt XXV anni, guod mediante 
dicto exercitu currium propellemus dictos Tartaros ultra mare, nec aliter 
christianitas ab illis infidelibus posset esse secura, donec illi infideles ultra mare 
propellantur. Cum guanto autem labore et expensa hec fiant, unusguisgue 
considerare poterit. Utinam alii christiani principes, maxime imperator, gui 
semper fuit inimicissimus illi regno, non darent impedimentum, iam ipsi infideles 
ultra mare fuissent profligati et christianitas ab illa parte esset secura. Illi infideles 
sunt adeo crudeles et inhumani, ut eciam carnes eguorum commedere et 
sanguinem bibere non abhorreant. Multa essent dicenda de crudelitate et 
multitudine atgue cerimoniis illorum infidelium, sed tempus non patitur. 

Ab alia parte dicti regni versus septentrionem confinat una patria vocata 
Lithwania, olim barbara, nunc vero catholica, unde collendissime ac sanctissime 
memorie rex, pater moderni regis, originem traxerat. Patria illa est maxima et 
latissima, habens plures principes sub se et duces maximos, sed solita est per 
unum, gui vocatur magnus dux lithwanie, gubernari, guemadmodum fuit rex 
noster prefatus anteguam vocatus esset ad regnum et ad fidem catholicam. 

Gens illa habuit mirabiles supersticiones. Nullam habuit legem, sed guidguid 
pro uno die in ortu solis occurebat, sive serpens, gallus eguus vel huiusmodi, 
illud pro Deo credebant. Sic gualibet die alios et alios deos habuerunt. Ignem 


- 533 - 


PENKIOLIKTAS AMŽIUS 





eciam ardentem continuo habuerunt sine intermissione, guem eciam colebant. 
Habuerunt silvas sanctas, ad guas nullus attingere poterat propter demonum 
custodias preter sacerdotes. Ipsorum mortui comburebantur, non sepeliebantur. 
Principes ipsorum, guandocumgue moriebantur, statim comburebantur cum 
uxore, eciam viva, et familiari et eguo, guem magis diligebat, sic ille mortuus, 
isti vivi comburebantur, et similia multa, gue longum esset enarrare. 

Hec gens multum bellicosa regnum Polonie fortissime impugnabat, et ab illa 
plaga illud regnum guasi totum desolatum fuit ab illis infidelibus nec regnum 
ipsum sibi resistere poterat propter impedimenta aliorum hostium infidelium, 
puta Tartarorum, gui eciam regnum ipsum ab alia parte impugnabant. Demum 
regnum ipsum non valens utrigue potencie resistere at audito, guod ordo 
Theutonicorum cum nigra cruce esset institutus contra infideles, misit pro eis et 
tradidit eis multa castra et civitates et terras in confinibus illorum infidelium, ut 
ipsi cruciferi ab una parte, regnum autem ab alia parte ipsis resisterent. Sicgue 
fratres ipsi cruciferi Pruteni sunt infra limites regni Polonie nec postea castra 
ipsa regno restituere volebant nec volunt, pro guibus gwerre fuerunt et erunt, 
donec castra ipsa et civitates regno restituant. Sicgue pugnantibus nobis ab una 
parte et ipsis cruciferis contra ipsos barbaros ab alia duravit hec pugna per CL 
annos nec tamen expugnari poterant, guinymo ipsi plura et maxima dampna 
nobis intulerunt. 

Ouod duravit usgue ad tempus regis [1] prefati tunc existente domino et magno 
duce illius ducatus et patrie. 

Demum, postąuam regnum vidit non posse ipsis infidelibus cum armis 
resistere, cogitavit si aliguo alio modo posset cum eis pacem habere vel saltem 
ad fidem per aligua media reducere. Vacante igitur regno Polonie per mortem 
regis Lodwici, gui fuit de domo Francie, gui habuit utrumgue regnum et Polonie 
et Hungarie, gui dimisit duas filia, guarum unam habuit imperator modernus 
et cum ea habuit regnum Hungarie, alia fuit relicta pro regno Polonie. Principes 
regni cogitarunt, si forte per medium matrimonii gens illa posset reduci ad fidem 
catholicam. Miserunt solempnes ambasiatores ad regem nunc mortuum, gui tunc 
fuit dominus et magnus dux illius patrie, ut si vellet fidem catholicam cum tota 
sua gente suscipere et illam patriam incorporare regno, regnum vellet sibi filiam, 
gue succedebat in regno, dare in matrimonium et imponere sibi diadema regni. 
Rex autem, tum ambicione regni tum eciam guia de natura fuit semper acclinatus 
ad bonum, habito consilio cum suis principibus et patria fidem suscepit et 
matrimonio annuit. Sicgue rex Polonie fuit effectus adductusgue ad civitatem 
principalem et sedem regni, scilicet Cracoviensem, primo baptizatus secundo 
matrimonium contraxit, tercio diademate coronatus. 


—534— 


MIKALOJUS LASOCKIS 





Demum reversus ad patriam suam cum prelatis et doctoribus fidei nostre totam 
patriam baptizari fecit. Nam facile fuit, postguam gens illa iam vidit principem 
suum baptizatum fuisse. Sicgue prelati ipsi et doctores per integrum annum 
laborantes ultra CCCC milia hominum uno anno baptizarunt. Erexitgue in illa 
patria septem ecclesias cathedrales et unam metropolitanam. Et in illo loco, in 
guo ignis continuo ardens a gentilibus colebatur, constituit dictam ecclesiam, in 
gua Deo laudes sine intercessione die et nocte alta voce decantantur ad instar 
illius ignis, ut sicut ille ignis in honorem deorum suorum continuo audebat, sic 
laudes ipse ad ho[nolrem Dei decantantur sine intermissione. Demum dotavit 
unum collegium in universitate Cracoviensi pro illis neophitis, gui expensis regis 
in illo graduantur, et demum preficiuntur illi populo in prelatos et predicatores. 
Estgue gens illa multo devocior guam nos antigui christiani. 

Illegue rex fuit adeo devotus, ut non possit videri devotior maior in guocumgue 
homine cuiuscumgue dignitatis esset. Missas suas devotissime audiebat, guibus 
peractis stabat singulis diebus ad minus per sex horas flexis genibus in oracione, 
ita guod aliguando servitores fastiditi ipsum solitarium in ecclesia relinguerunt. 
Ab eo tempore, guo baptizatus fuit semel neglexit missam audire, de guo doluit 
usgue ad mortem inceperat enim agitare seras die illo ante solis ortum ad tantum 
discurrit, guod cappelam pro missa preparatam reperire non potuit, donec lapsus 
esset meridies, de guo dolebat usgąue ad mortem. Tanta fuit devocio in illo 
barbaro. Vinum nunguam gustavit, sed puram bibit aguam, tribus diebus in 
septimana ieiunabat, die Veneris non commedit ferculum, sed panem et aguam, 
et hoc in sero. Tempore Ouadragesime non aliud commedit guam legumina. 
Clerum permaxime venerabatur, prelatos suos omnibus principibus preponebat. 
Multas ecclesias et monasteria construxit et dotavit. Victorias habuit felicissimas 
contra omnes inimicos suos et fidei. Nunguam movit gwerram nisi excitatus et 
compulsus. Multa essent de illo principe dicenda, sed tempus non patitur. Unum 
hoc solum dixerim principem magis devotum et liberalem nunguam vidisse 
nec de eo legisse. 

In regressu suo ad regnum ducatugue suo Litwanie regno unito eidem ducem 
Alexandrum alias Witoldum nuncupatum prefecit in gubernatorem. De isto 
principe multo dicenda essent multa et guodammodo auditui incredibilia. 


- 535 - 


PENKIOLIKTAS AMŽIUS 





DIDYSIS MELAS 
1435 


Lenkijos karalystė išsidėsčiusi krikščionių kraštuose ir plyti iš dalies į vakarus, 
iš dalies į šiaurę, nes yra nepaprastai didelė. Iš krikščionių pusės ribojasi su 
Vengrijos, Bohemijos karalystėmis ir vokiečių Saksonijos kunigaikštyste. Iš 
netikėlių pusės —- su didžiąja Totorija, iš dalies su Turkija, tai yra su didžiuoju 
turkų imperatoriumi, su didžiąja Rusia, kuri, nors yra krikščioniška, tačiau 
priklauso graikų tikėjimui. Dabar didžioji jos [Rusios] dalis yra Lenkijos karalystės 
valdžioje. Salis labai plati ir pertekusi turtais, iš jos keliauja visi sabalų, žebenkščių, 
šermuonėlių kailiai. Ji ribojasi su Lietuva, kuri seniau buvo netikinti, o dabar — 
katalikiška. Apie ją bus kalbama toliau. 

Lenkijos karalystė yra labai didelė ir galinga. Per karalystės vidurį teka upė, 
vardu Vandalas. Dėl to vandalais buvo vadinami tie, kurie ankstesniais laikais 
nuėjo iki Ispanijos. Kaip skelbia mūsų istorijos, minėta upė Vandalu pavadinta 
nuo Vandos, vieno karaliaus dukters, kuri, kaip pasakojama, joje nusiskandino. 
Todėl upė gavo vardą Vandalas. Karalystė turi tiek viduržemio vandenis, tiek 
vandenyną, kuriais plaukioja į Rytus ir Vakarus. Turi per trisdešimt priklausomų 
kunigaikščių. Grafų neturi, išskyrus karalystės vaivadą. Turi dvylika karalystės 
vaivadų, kurių rankose yra visa valdžia, be kurių pritarimo karalius negali nieko 
nuspręsti svarbiausiais reikalais. Jie turi galią karalių teisti ar atimti iš jo valdžią, 
jei jis be jų pritarimo norėtų tvarkyti svarbius reikalus. 

Turi daug prelatų, karaliaus patarėjų, be kurių dalyvavimo niekas negali būti 
nuspręsta ir kurie tada, kai duodami įžadai, bei kitais atvejais labiau vertinami 
už kunigaikščius ir vaivadas. Kunigai labai gerbiami, nes beveik visi yra kilmingi 
ir kraujo ryšiais susiję su pasauliečiais. Jie atlikinėja pamaldžiausias apeigas ir 
daug pasninkauja. Prelatų reikšmė didžiulė, jie nepaprastai svetingai priimami. 

Žmonės ten labai pamaldūs, bet priešus atmuša nepaprastai įnirtingai. Ypač 
didelis jų mūšis buvo su galingiausiu totorių imperatoriumi, kuris, kaip 
pasakojama, - sunku patikėti - buvęs toks galingas, kad jo kariuomenė 
skaičiuojama ne tūkstančiais, o milijonais, ir jai pasipriešinti įmanoma tik karo 
menu. Mat nors Lenkijos karalius be jokių papildomų lėšų gali išvesti į kautynių 
lauką du šimtus tūkstančių ginkluotų raitelių, kurie būtų beveik visi kilmingieji, 
ir nesuskaičiuojamą daugybę pėstininkų, tačiau anas imperatorius toks galingas, 
kad ir lyginti nėra ko. Taigi su jais reikia kautis naudojant karo meną, būtent 
kovos vežimus. Jau keturiasdešimt metų Lenkijos karalius laukdamas totorių 
smūgio laiko tais vežimais apginkluotą kariuomenę, būtent dešimt tūkstančių 
raitelių ir dvidešimt tūkstančių pėstininkų, ir per tuos keturiasdešimt metų ši 


- 536 - 


MIKALOJUS LASOCKIS 





kariuomenė niekuomet nepabėgo iš mūšio. Mat jei ši kariuomenė kuriuo nors 
metu būtų patekusi į spąstus ar pasitraukusi, visa Lenkijos, Vengrijos ir Bohemijos 
karalystė būtų virtusi pelenais, kaip įvyko ankstesniais laikais, kaip skelbia mūsų 
ir vengrų kronikos. Jau pats Lenkijos karalius per tuos keturiasdešimt metų su 
kariuomene totorių žemėse pastatė daugiau negu tris šimtus pilių prieš minėto 
imperatoriaus valią. Mat kai tik imperatorius su savo milžiniška daugybe užpuola 
mūsų kariuomenę, kariuomenė slepiasi kovos vežimuose, turinčiuose per dešimt 
tūkstančių didelių ir mažų patrankų, kuriomis jie priešinasi tiems netikėliams, 
kuriems patrankos nežinomos. Nes lengviau užkariauti bet kokį stipriausią 
miestą negu kovos vežimus, kurie, net apsupti, gali, verždamiesi per didžiausias 
pajėgas, judėti iš vietos į vietą, kaip jiems patinka. Jei nebūtų šio vežimų meno, 
Lenkijos karalystei ir kitoms gretimoms šalims grėstų didelis pavojus. Galime 
pridurti, jog nepraeis nė dvidešimt penkeri metai, kai minėtų Lenkijos karalystės 
vežimų kariuomenės padedami nustumsime totorius už jūros. Krikščionių pasau- 
lis galės būti ramus dėl netikėlių tik tuomet, kai netikėliai bus nustumti už jūros. 
Kiek vargo ir lėšų tam reikės padėti, kiekvienas gali paskaičiuoti. Jei kiti krikščio- 
nių valdovai ir ypač imperatorius, kuris visuomet tai karalystei buvo labai 
nedraugiškas, netrukdytų, netikėliai jau būtų nublokšti už jūros ir krikščionių 
pasaulis būtų iš tos pusės saugus. Tie netikėliai yra tokie žiaurūs ir nežmoniški, 
kad nebijo valgyti arklių mėsą ir gerti kraują. Daug reikėtų pasakyti apie netikėlių 
žiaurumą, jų daugybę ar apeigas, bet nėra laiko. 

[...] Iš kitos pusės, šiaurėje, minėta karalystė [Lenkija] ribojasi su šalimi, 
vadinama Lietuva. Kadaise tai buvo barbarų kraštas, o dabar katalikiškas. Iš jo 
yra kilęs pagarbiausios ir švenčiausios atminties karalius, dabartinio karaliaus 
tėvas. Ta šalis yra labai didelė ir plati, turi daug valdovų ir didžiausių kuni- 
gaikščių, bet paprastai valdoma vieno, kuris vadinamas Lietuvos didžiuoju 
kunigaikščiu. Taip buvo vadinamas ir mūsų karalius prieš tai, kol dar nebuvo 
pakviestas prie karalystės vairo ir katalikų tikėjimo. 

Ta tauta turėjo stebėtinų prietarų. Ji neturėjo nė vieno įstatymo, bet, ką tik 
kurią dieną saulei tekant pasitaikydavo sutikti - ar šliužą, ar gaidį, ar arklį, ar ką 
nors panašaus, — tą ir laikė dievu. Taip kiekvieną dieną jie turėjo vis kitus ir kitus 
dievus. Laikė visados nepaliaujamai degančią ugnį, kurią taip pat garbino. Jie 
turėjo šventų miškų, kurių niekas, išskyrus žynius, negalėjo liesti, nes juos saugojo 
demonai. Jų mirusieji buvo deginami, o ne laidojami. Miręs valdovas būdavo 
tučtuojau sudeginamas kartu su žmona, net ir gyva, ir tarnu bei žirgu, kurį labiau 
mylėjo. Taip tasai miręs, o anie gyvi būdavo sudeginami; ir taip dar ilgai galima 
būtų tęsti pasakojimą ir papasakoti daugybę panašių dalykų. 

Ši labai karinga tauta smarkiai puldinėjo Lenkijos karalystę. Dėl tų smūgių 
karalystė tapo lyg ir palikta likimo valiai, nebegalėjo jiems priešintis, nes trukdė 


— 537 — 


PENKIOLIKTAS AMŽIUS 





kiti priešai netikėliai, suprantama, totoriai, kurie puolė ją iš kitos pusės. 
Nepajėgdama priešintis vienai ir kitai galybei ir išgirdusi, jog prieš netikėlius 
yra įkurtas Vokiečių ordinas su juodu kryžiumi, karalystė pasiuntė [pasiuntinius] 
ir perdavė jam daugybę pilių ir miestų bei žemių prie tų netikėlių sienų, kad 
kryžiuočiai iš vienos pusės, o karalystė — iš kitos jiems priešintųsi. Taip broliai 
Prūsijos kryžiuočiai atsidūrė Lenkijos karalystės ribose. Vėliau jie nebenorėjo ir 
dabar nenori grąžinti karalystei tų pilių, dėl kurių vyko ir vyks karai, kol jie 
sugrąžins karalystei pilis ir miestus. Taip iš vienos pusės mums, o iš kitos — 
kryžiuočiams kaunantis prieš tuos barbarus, kova užtruko šimtą penkiasdešimt 
metų, tačiau jų užkariauti buvo neįmanoma, negana to, jie patys mums padarė 
daugybę didžiausių nuostolių. 

Tai truko iki minėto karaliaus — tuomet esančio tos kunigaikštystės ir šalies 
viešpaties ir didžiojo kunigaikščio - laikų. 

Karalystė, pagaliau pamačiusi, jog nepajėgia netikėliams priešintis ginklais, 
sumanė kitą būdą taikai pasiekti ar bent kitomis priemonėmis atvesti juos į 
tikėjimą. Lenkijos karaliaus vieta buvo tuščia mirus karaliui Liudvikui, kuris 
buvo kilęs iš Prancūzijos ir valdė Lenkijos bei Vengrijos karalystes ir kuris paliko 
dvi dukteris. Vieną iš jų turėjo (kartu su ja ir Vengrijos karalystę) dabartinis 
imperatorius, o kita buvo palikta Lenkijos karalystei. Karalystės pirmieji vyrai 
sumanė nebent per vedybas tą tautą atvesti į katalikų tikėjimą. Jie pasiuntė pas 
dabar jau mirusį karalių, kuris anuomet buvo tos šalies viešpats ir didysis 
kunigaikštis, pasiuntinius. Jei jis su visa savo tauta priimtų katalikų tikėjimą ir 
tą šalį sujungtų su karalyste, karalystė jam duotų į žmonas dukterį - sosto įpėdinę 
- ir uždėtų karaliaus vainiką. O karalius, ir trokšdamas karalystės, ir dėl to, kad 
iš prigimties buvo linkęs į gėrį, pasitaręs priėmė su savo pirmaisiais valstybės 
vyrais ir tėvyne [katalikų] tikėjimą ir sutiko vesti. Taip jis buvo padarytas Lenkijos 
karaliumi, atvestas sostinėn į karaliaus sostą, būtent Krokuvon, iš pradžių buvo 
pakrikštytas, paskui vedė, po to buvo karūnuotas. 

Paskui, grįžęs į savo tėvynę, su prelatais ir mūsų tikėjimo žinovais pakrikštijo 
visą šalį. Kai tauta pamatė pasikrikštijusį savo valdovą, tai padaryti buvo nesunku. 
Taip tie prelatai ir žinovai ištisus metus darbuodamiesi pakrikštijo daugiau negu 
keturis šimtus tūkstančių žmonių per vienerius metus. Jis pastatė tėvynėje septynias 
katedras ir vieną metropolijos bažnyčią. O toje vietoje, kur pagonys garbino amži- 
nąją ugnį, pastatė bažnyčią, kurioje be perstojo dieną ir naktį garsiai buvo giedamos 
Dievą šlovinančios giesmės, ir panašiai kaip toji ugnis jų dievų garbei nuolatos 
degė, taip be pertraukos buvo giedami pašlovinimai Dievo garbei. Pagaliau tiems 
neofitams karalius dotavo vieną Krokuvos universiteto kolegiją. Karaliaus lėšomis 
jie joje mokosi ir vadovauja žmonėms kaip prelatai bei pamokslininkai. Toji tauta 
yra daug pamaldesnė negu mes, seni krikščionys. 


- 538 - 


MIKALOJUS LASOCKIS 





Karalius buvo toks pamaldus, kad pamaldesnis negali būti jokio luomo 
žmogus. Jis nepaprastai pamaldžiai išklausydavo mišias. Joms pasibaigus, kai 
kuriomis dienomis klūpodavo melsdamasis mažiausiai po šešias valandas. 
Kartais net tarnams atsibosdavo, ir jie palikdavo jį vieną bažnyčioje. Nuo to laiko, 
kai pasikrikštijo, vieną kartą neišklausė mišių, ir dėl to sielvartavo iki pat mirties. 
Matjis tą dieną buvo pradėjęs varstyti duris dar prieš saulei tekant ir taip bėgiojo 
šen bei ten, kol atėjo vidurdienis, o koplyčią vis rasdavo neparuoštą mišioms. 
Dėl toiki mirties sielvartavo. Toks buvo to barbaro pamaldumas. Vyno niekuomet 
neragavo, gėrė gryną vandenį, tris dienas per savaitę pasninkaudavo, penkta- 
dieniais nevalgė nieko, tik duonos ir vandens, ir tai vėlai. Per gavėnią valgė tik 
daržoves. Kunigus nepaprastai gerbė, prelatus vertino labiau už savo pirmuosius 
valstybės vyrus. Pastatydino daug bažnyčių ir vienuolynų ir paskyrė jiems 
dotacijas. Turėjo sėkmingų pergalių prieš savo ir tikėjimo priešus. Karą skelbdavo 
tik sukurstytas ir paskatintas. Daug reikėtų pasakyti apie tą valdovą, bet nėra 
laiko. Tik viena galėčiau pasakyti: dievobaimingesnio ir maloningesnio valdovo 
niekuomet nesu regėjęs nei ką nors panašaus skaitęs. 

Tapęs karaliumi, savąją Lietuvos kunigaikštystę sujungė su karalyste, o jos 
valdytoju padarė kunigaikštį Aleksandrą, dar vadinamą Vytautu. Apie tą valdovą 
reikėtų daug pasakyti, net negirdėtų neregėtų dalykų. 


Vertė DALIA DILYTĖ 


- 539 - 


LAONIKAS CHALKOKONDYLAS 
apie 1423 ar 1430-apie 1490 


LAONIKOS CHALKOKONDYLES 


Laonikas Chalkokondylas (Axovkoc XadkokovdUAnc) - Bizantijos istorikas. 
Gimė jis (apie 1423 ar 1430) kilmingo atėniečio šeimoje. XV amžiaus penktajame 
dešimtmetyje mokėsi ir vėliau ilgai gyveno Mistroje — viename iš to meto 
Bizantijos kultūros centrų. Vienas jo mokytojas (1447) buvo žymus filosofas, 
istorikas ir visuomenės veikėjas Georgijus Gemistas Plethonas. Mirė Laonikas 
Chalkokondylas Kretos saloje (apie 1490). 

Dešimties knygų veikale Istorijos liudijimai (' Amodetže1c ioTOpL6v), aprašydamas 
1298-1463 metų įvykius, įvairiuose ekskursuose ir intarpuose Laonikas Chalko- 
kondylas pateikė politinių, geografinių, etnografinių žinių apie Vidurio ir Rytų 
Europos tautas: kryžiuočių nukariautus prūsus, žemaičius, lietuvius, Livonijos 
gyventojus, apie jų kaimynus slavus ir kitas tautas. Šiuose ekskursuose bei 
intarpuose pasitaiko ir sporadiškų žinių apie šių tautų kalbą, papročius, religiją. 

Sprendžiant iš istorinių realijų, veikalo teksto sandaros ir kitų dalykų, atrodo, 
kad Laoniko Chalkokondylo žinios apie baltus įrašytos ne anksčiau kaip 1440 ir 
ne vėliau kaip 1471 metais. Duomenys imti iš amžininkų kronikų, keliautojų 
pasakojimų, nuogirdų ir kitų įvairaus patikimumo šaltinių. 


JUOZAS TUMELIS 


Iš pirmo žvilgsnio susidaro įspūdis, kad Laonikas Chalkokondylas, norėdamas 
apibūdinti tolimos, mažai pažįstamos žemaičių genties tikėjimus, atsitiktinai 
jiems priskyrė populiarius savo krašte praeityje garbintus dievus. Tačiau kita jo 
informacija apie baltų gentis rodo, kad jis buvo neblogai su jomis susipažinęs 
(žinojo, kad žemaičių kalba skiriasi nuo prūsų, o rengiasi jie panašiai kaip prūsai). 
Todėl galima manyti, kad Laonikas Chalkokondylas šiek tiek buvo susipažinęs 
ir su baltų mitologija, o teiginys, kad žemaičiai garbina Apoloną ir Artemidę, 
yra paremtas konkrečiais duomenimis, tik šito teiginio nereikia suprasti parai- 
džiui: žemaičiai garbino ne graikų Apoloną ir Artemidę, o tik į juos panašius 
savo dievus. Šitokią prielaidą patvirtina gilesnė pažintis su senąja žemaičių 
pasaulėžiūra. Žemaičiai priklausė viduriniajam baltų arealui, kurio mitologijoje, 
liaudies mene buvo populiarūs dievų dvynių simboliai (Vėlius, 1983, 37, 46-51). 


— 540 — 


LAONIKAS CHALKOKONDYLAS 





Dvynių simboliai būdingi ir visai baltų mitologijai (HBauos, Tonopos, 1983). 
Dvyniai Apolonas ir Artemidė buvo laikomi ne graikų kilmės dievais. Pasak 
Aristotelio, jų motina, pasivertusi vilke, į Graikiją atbėgusi iš hiperborėjų krašto 
(JIoceB, 1957, 281-282). Artemidė mitologijos tyrinėtojų yra gretinama su dievų 
motina Kibele (Mucbs:, 1980, 107). Panašios deivės, kaip rodo šaltiniai, buvo 
žinomos ir baltams. Tai Tacito minima Dievų motina, Malalos kronikos 
perrašinėtojo - Žvorūna. 


NORBERTAS VĖLIUS 


Publikacijos: Chalcocondylas, 1843; 1922-1927; Dieterich, 1912; Mannhardt, 1936, 174-175 
(fragm.); Grabler, 1954. 

Literatūra: Miller, 1922; Darko, 1923/1924; 1927; Grecu, 1946; Becenaro, 1957; 1958; 1960; 
Tpeky, 1958; /luTrren, 1962; Ditten, 1968. 

Tekstas iš: Chalcocondylas, 1843, 133. 


APODEIKSEIS HISTORION 
c. 1440-1471 


d a JA - / JA 4 M 2 M - 
I. 124,4-7. Ilpovotwv dė ėxoVTAL YauoTOAL, yeVoC ANKIUOV TE KOL OVOEVL TV 
/ ę / 2 A ę / / + - + / M 5 / 
TEDLOLKOV, OUODLAYLTOV, oVdE OU0yYNWOG0V. voLifeL Oe TOUTO TO yevoc VeoVC "ATOMO 
NE Ž A Ž - Ž e - X V Žž 4 p 
Te Kal "ApTeuw: diaiTų dė xXPAVTAL TN TANAU EMAYIKN) KOL NOEOL, OkEUAN Oe T 
/ / 
Ilpovoiwv TUPATNMIOLŲ. 


ISTORIJOS LIUDIJIMAI 
apie 1440-1471 


I. 124,4-124,7. Su prūsais ribojasi žemaičiai, narsi gentis, kurios gyvenimo 
būdas ir kalba kitokia nei aplinkinių [genčių]. Šita gentis garbina Apoloną ir 
Artemidę. Gyvenimo būdas ir papročiai tokie kaip senovės graikų, o rengiasi 
panašiai kaip prūsai. 


Vertė NIJOLĖ JUCHNEVIČIENĖ 


—541 — 


JONAS DLUGOŠAS 
1415-1480 


JAN DLUGOSZ 


Žymiausias Lenkijos viduramžių istorikas Jonas Dlugošas (Jan Dlugosz, 
Dlugossius) gimė Brzežnicoje (Sieradzo vaivadija) neturtingo bajoro šeimoje. 1428— 
1431 metais studijavo Krokuvos akademijoje. Iš jos pasitraukęs dėl lėšų stokos, 
1431 metais įsikūrė vyskupo Zbignevo Olesnickio dvare, kur dvidešimt ketverius 
metus dirbo notaru, sekretoriumi, kanceliarijos vedėju. 1440 metais buvo 
įšventintas kunigu. Tarnaudamas Zbignevui Olesnickiui, vienam žymiausių XV 
amžiaus Lenkijos politikų, daug keliavo diplomatiniais reikalais - į Vengriją, 
Italiją ir kitus kraštus. Po Zbignevo Olesnickio mirties (1455) Lenkijos karaliaus 
ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Kazimiero Jogailaičio pavedimu 1459 ir 1460 
metais dalyvavo derybų su kryžiuočiais misijose. Buvo tos nuomonės, kad 
bažnytinė valdžia pranašesnė už pasaulietinę, dėl to atsidūrė opozicijoje karaliaus 
valdžiai ir buvo priverstas išvykti iš Krokuvos. 1461-1463 metais gyveno Piūczo- 
we ir Melsztyne. Atgavęs monarcho prielankumą, kaip karališkasis komisaras 
1464-1466 metais vedė taikos derybas su kryžiuočiais. Nuo 1467 metų buvo 
Kazimiero Jogailaičio sūnų auklėtojas. Diplomatiniais reikalais dažnai važinėjo 
į Čekiją ir Vengriją. Rūpinosi Krokuvos akademija. Mirė 1480 metų gegužės 19 
dieną Krokuvoje. 

Lenkijos istoriją (Historia Polonica) - vieną žymiausių Vidurio ir Rytų Europos 
viduramžių istorijos veikalų —- Jonas Dlugošas pradėjo rašyti raginamas savo 
globėjo vyskupo Zbignevo Olesnickio. Ją rašė apie dvidešimt metų. Veikale 
panaudojo Lenkijos, Rusios ir Lietuvos kronikas bei metraščius, kryžiuočių 
kronikas, bažnytinius archyvus, oficialius valstybės dokumentus, amžininkų 
prisiminimus. 

Spėjama, kad daug autentiškų žinių apie Lietuvą jam teikė Kazimiero 
Jogailaičio dvariškiai, LDK didikai, taip pat iš Lietuvos kilę Krokuvos akademijos 
studentai. 


JUOZAS TUMELIS 


Jonas Dlugošas pateikė daug ir įvairios medžiagos apie senąją lietuvių religiją 
ir mitologiją. Salia bendrų teiginių apie ugnies, miškų, žalčių bei gyvačių kultą, 


— 542 — 


JONAS DLUGOŠAS 





laidojimo ir mirusiųjų minėjimo papročius, rudens šventę, aukojimus, dievus, 
žynius, lietuvių kilmę, jo darbe yra daug svarbių detalių, užuominų, padedančių 
geriau suvokti senosios lietuvių religijos pobūdį, santykį su kitomis indo- 
europiečių religijomis. Iš jų matyti, kad viešuosius lietuvių ritualus dažniausiai 
atlikinėdavo diduomenė arba jos paskirti vietininkai, kad visose svarbesnėse 
aukodavo aukas, bet ir pranašaudavo ateities įvykius, kad „senosios tvarkos“ 
paslaptys buvo griežtai saugomos, kad žemaičių svarbiausia šventoji ugnis buvo 
kūrenama šventykloje, kad vieniems dievams buvo aukojami žmonės, kitiems — 
gyvuliai, dar kitiems — gaidžiai. 

Daugiausia medžiagos apie lietuvių religiją ir mitologiją yra trijose Lenkijos 
istorijos vietose: pasakojime apie lietuvių krikštą, etnografiniame senųjų lietuvių 
tikėjimų ir papročių aprašyme ir pasakojime apie žemaičių krikštą. Visose trijose 
vietose kartojami panašūs teiginiai apie ugnies, miškų ir žalčių bei gyvačių 
garbinimą. Atrodo, kad Jonas Dlugošas turėjo susikūręs bendrą Lietuvos žmonių 
religijos vaizdą ir nedarė didesnio skirtumo tarp lietuvių (aukštaičių) ir žemaičių. 
Tarsi pasiteisindamas dėl tokio bendro vaizdo, jis teigia, kad lietuviai, žemaičiai 
ir jotvingiai, nors ir vadinami skirtingai, tačiau yra kilę iš vienos genties. Wilhel- 
mas Mannhardtas mano, kad anksčiau Dlugošas buvo aprašęs žemaičių krikštą, 
kad išaukštintų Jogailą. Šį rašinį jis panaudojo ir pasakodamas apie lietuvių kilmę 
bei lietuvių krikštą (Mannhardt, 1936, 151). 

Dlugošas naudojosi daugeliu šaltinių, kuriuose buvo duomenų apie senąją 
lietuvių religiją (rusų ir lietuvių metraščiais, Mikalojaus iš Jerošino sueiliuota 
Petro Dusburgiečio Kronika, Enėjo Silvijaus Piccolomini'o raštais ir kt.). Iš tų 
šaltinių jis galėjo paimti dalį informacijos apie mitinius tikėjimus. Atrodo, kad iš 
slavų metraščių jis paėmė teiginį apie jotvingių narsumą, jų norą po mirties būti 
pagerbtiems giesmėmis, iš Petro Dusburgiečio — viską apie prūsų religiją, apie 
lietuvių dievams paaukotą kryžiuotį Gerhardą Rudde. Apie ugnies, miškų ir 
žalčių garbinimą jau buvo rašęs Enėjas Silvijus Piccolomini, remdamasis Jeronimo 
Prahiškio pasakojimu. Kad Dlugošas buvo susipažinęs su Piccolomini'o raštais, 
rodo tokie iš dalies sutampantys teiginiai. Piccolomini aprašė, kaip vienas šven- 
tosios girios kirtėjas parkrito beveik be sąmonės ant žemės, tarsi būtų persikirtęs 
blauzdą, bet paaiškėjo, kad jo koja sveika, o Dlugošas rašo, kad „kiekvienam, 
kuris kirviu jas paliesdavo ir išniekindavo, šėtonas gudrumu ir suktumu, Dievui 
leidžiant, pažeisdavo ranką, akį, koją ar kurią kitą kūno dalį, kad savuosius 
garbintojus išlaikytų šventvagiais“; Piccolomini rašo, kad „kiekvienas šeimos 
tėvas savo namų kampe laikė žaltį, kurį maitino ir gulinčiam ant šieno aukojo 
aukas“, o Dlugošas rašo: „Gyvatės ir žalčiai dažnai gyvena tiktai tų žmonių 
namuose, kurie juos lakina pienu ir kaip permaldavimo aukas pjauna jiems 


— 543 — 


PENKIOLIKTAS AMŽIUS 





gaidžius“. Abu autoriai panašiai teigia, kad šventosios ugnies kurstytojai 
pranašaudavo ateitį. Apie šventųjų miškų garbinimą jau buvo užsiminta Petro 
Dusburgiečio Kronikoje ir Ipatijaus metraštyje. Dlugošo minimi lietuvių dievai 
panašūs į metraštyje minimus Mindaugo garbintus dievus. Dlugošo Jupiteris 
daugmaž atitinka Ipatijaus metraščio Nunadievį (Dievą) ir Diviriksą (Perkūną), 
Vulkanas - Teliavelį, Diana - Medeiną. 

Dlugošas, matyt, buvo susipažinęs su minėtais šaltiniais ir jais naudojosi, tačiau 
jo medžiaga ne visai sutampa su ankstesnės istoriografijos duomenimis. Pavyz- 
džiui, jis nemini Piccolomini'o aprašyto saulės garbinimo ir mito apie saulės 
išvadavimą, Ipatijaus metraštyje paminėto kiškių dievo ir prietaro apie sutiktą 
kiškį, lietuviams nepriskiria to, ką Petras Dusburgietis rašo apie prūsus. Antra 
vertus, rašydamas apie tuos pačius kultus, Dlugošas pateikia kur kas daugiau ir 
įvairesnių detalių, rodančių, kad jis turėjo ir kitų šaltinių. Jis, atrodo, buvo susi- 
daręs gana aiškų lietuvių religijos modelį ir iš ankstesnės istoriografijos ėmė tik 
šį modelį atitinkančią informaciją. Dlugošas rašė tada, kai dar buvo gyvų senosios 
lietuvių religijos išpažinėjų (tiesa, jau pakrikštytų) ir tų, kurie krikštijo lietuvius. 
Jų atsiminimais, pasakojimais autorius, matyt, daugiausia ir rėmėsi. Todėl jo 
informacija yra iš esmės autentiška. Sutapimai su ankstesniais šaltiniais galėjo 
atsirasti ne dėl sekimo, o dėl aprašomų faktų tapatumo. 

Jono Dlugošo Lenkijos istorija — vienas iš populiariausių šaltinių, juo naudojosi 
beveik visi baltų religijos ir mitologijos tyrinėtojai. 


NORBERTAS VĖLIUS 


Publikacijos: Dtugossius, 1711; 1873-1877; 1978-1985; Dlugosz, 1868-1869 (vert. į lenkų k.); 
1975-1985 (vert. į lenkų k.); Mannhardt, 1936, 138-150 (fragm.); Jurginis, Šidlauskas, 1983, 
44-48 (fragm. liet. k.). 

Literatūra: Caro, 1863; Zeissberg, 1873; Szujski, 1880; Semkowicz, 1885; 1887; Prochaska, 
1888; Bobrzynski, Smolka, 1893; Sarnes, 1893; Olszewicz, 1915; Fijatek, 1924; Potkanski, 1924; 
Perfeckyj, 1932; 1940; Skoczek, 1932; David, 1934; Papėe, 1939/1946; Tymieniecki, 1948; 
Kuczynski, 1958; Pieradzka, 1958; Jučas, 1959; Jakštas, 1960; Rozbiėr, 1961; Nowy Korbut, 1964, 
127-136; 1965, 480-481; Turkowska, 1968; Koczerska, 1971; Ktoczowski, 1973; Ekdahl, 1976; 
Gėorski, 1980; Radziszewska, 1980; Ivinskis, 1986. 

Tekstas iš: Diugossius, t. 10, 1873, 151-154; t. 11, 1873, 389390); t. 12, 1876, 96, 194, 305—306, 
410-411, 465-469, 470—475; t. 13, 1877, 159-163, 619-621. 


— 544 — 


JONAS DLUGOŠAS 





HISTORIA POLONICA 
Pars II saeculi XV 


Annus Domini 997 


Origo Lithuanorum et Pruthenorum, moresgue, 
et guomodo Beatus Adalbertus in Prussia martyrium passus sit 


Aestuans vir Dei Adalbertus Gnesnensis archiepiscopus ignito et flagranti 
desiderio, lauream martyrii suscipere, de gua percipienda visione sibi monstrata 
certificatus erat (viderat) enim duplicem beatarum animarum, caelesti fulgore 
radiantium, ordinem, purpuratorum videlicet et candidatorum, cumgue stupens, 
guid huiusmodi visio portenderet, secum tacitus guaereret, caelesti illi voce 
nuntiatum est: Martyrum et Virginum duos sacerrimos coetus, iam beata 
immortalitate vestitos, guos viderat, ordines esse, et in utrogue eum consortium 
praemii sui recepturum. Hac itague visione vehementer instigatus, non sine Ducis 
Myeczslai Poloniae et filii sui Ducis Boleslai molestia et dolore, Gnesnensem sedem 
deserit, et fratre suo Gaudentio pro se archiepiscopo Gnesnensi ordinato, 
comitantibus illum Ducis Poloniae Myeczslai triginta militibus et familiaribus, 
versus Pruthenorum regionem, Polonorum regionibus confrontatam, a flumine 
Ossa, gui et ipse in Wislam decidit, terrasąue Polonorum a Pruthenis disterminat, 
usgue ad mare septemtrionale protensam pergit. Fuit autem pro ea tempestate 
Pruthenorum gens saeva et crudelis idololatriae et cultui daemonum et tam caeco 
et caliginoso dedita errori, ut solem, lunam, stellas, bestias, aves, ignem et caetera 
creata pro diis coleret, et guasdam silvas, lacus et aguas, guas negue piscatu, venatu 
aut incisione contingere liceret, sacratas putarent, speciale habens idioma, a Latino 
tamen aliguantulum derivatum et guod cum Lithuanico habet concordantiam 
aliguam et paritatem, eosdemgue paene deos, ritus et sacra eadem, unum verum 
et eundem summum sacrorum pontificem apud civitatem eorum pro metropoli 
habitam, Romowe vocatam residentem, a Roma intitulatam, cuius iussa a singulis 
non obedienter impleri capitale erat, et gui Criwe eorum lingua appellatus est. 
Unius enim et moris et linguae, cognationisgue Prutheni, Lithuani et Samagitae 
fuisse dignoscuntur, et bellis civilibus in Italia inter Caesarem et Pompeium exortis, 
flagrante Italia, veteribus sedibus desertis, in has, guas modo incolunt, oras venisse, 
sedesgue suas in nemoribus et desertis locis, fluminibus, stagnis et paludibus obsitis 
posuisse, ad instar guogue Romae civitatem principalem Romowe condidisse, et 
summum sacrorum suorum antistitem illic locasse. Et guamvis gentes ipsae in 
prolatione verborum differunt, guemadmodum Poloni, Bohemi et Rutheni, 


— 545 — 


PENKIOLIKTAS AMŽIUS 





nihilominus in multis conveniunt. Non unius tamen stirpis et linguae fuisse 
aestimantur: sed Pruthenis alia fertur fuisse, guam Lithuanis et Samagitis, origo. 
Dum enim Prusias Bithyniae Rex, apud guem Hannibal Poenorum dux a populo 
Romano victus et fugatus exulavit, suasu Hannibalis temere contra populum 
Romanum bellum suscepisset, publicam pugnam, non respondentibus fibris dum 
exta conspiceret, inire est ausus; dum in hunc modum ab Hannibale increpabatur: 
An tu, inguit, o Prusias, vitulinae carunculae credere mavis, guam imperatori 
probato? conflictus ergo et superatus Prusias cum Bithyniis gente sua in 
aguilonarem oram Romanos fugiens venit, et ex suo titulo Prussiae nomen fecit. 
Bithynici autem populi etiam in hactenus manent vestigia, guoniam nonnuli 
Prutheni priscae linguae retinentes oracula ab Aeolicis, Doricis, Atticis et Ionicis 
populis competenter intelliguntur. Coniuges his venales erant, servilia etiam opera 
agere coactae, defunctorum cadavera cum eguis, armis et vestibus, caeterisgue 
rebus, guae vivis cordi erant, incendere soliti. In Pruthenorum itague provinciam 
vir Dei Adalbertus ingressus, coepit per interpretem a Duce Poloniae Myeczslao 
ad id sibi singulariter praebitum, Pruthenico populo evangelisare Christum, et 
illos a cultura daemonum avertere, docens: ea guae colerent, solem, lunam, stellas, 
bestias, ignem, guem perpetuum vocabant, et silvas, creaturas veri Dei esse, et 
in illis permissione divina spiritus daemonum consistere et cultores suos 
ludificare. His et aliis pluribus vir Dei sermonibus usus, loca magis habitata 
gyrabat, continuo plantationi fidei sanctae et praedicationi insistens. Superanti 
fluvium Ossa, et remitti sibi naulum et sociis ob egestatem deprecanti, a remige 
gravem in caput ictum per remum excepit et in glorificationem Domini, gui sibi 
aliguid pro suo nomine pati tribuisset, ora solvit, ostendens exemplo, guia nil 
terribile est, ubi diligitur Deus, nil grave et acerbum, guando ab errore ad fidem 
reducitur proximus. Et licet videret Pruthenicum populum ad ea guae 
annunciabat obstinatum, difficultergue domabilem esse, de Dei tamen pietate, 
guae sibi praedicandi gentibus nomen suum donum concesserat, non desperans, 
pluresgue iniurias et opprobria perferens, adeo ut saepe domo et tectis exclusus, 
sub divo pluvia et frigore lacessitus, cogeretur hospitari, mira perseverantia, 
patientiague coeptum praedicationis officium diligentissime proseguebatur. 
Prutheni autem moleste ferentes deorum suorum contaminationem et 
vituperium, guorum cultum et ritum a maioribus susceptum iniguo animo 
dolebant confutari et rescindi, summo sacrorum antistite Criwe dicto, et aliis 
sacerdotibus idolorum primores Pruthenorum animantibus, in necem suam 
conspirant. Cum itague vir Dei, universa fere Prussia disseminando verbum 
vitae peragrata, ad vicum in littore Oceani prope oppidum, cui hactenus nomen 
Ffeszhausch situm pervenisset, et in colle petrino vico impendenti, die Veneris, 
guae fuit nona Calendas Maii, Missarum ageret solennia, et supplicibus precibus 


— 546 — 


JONAS DLUGOŠAS 





pro conversione Pruthenica pietatem divinam observatione et sacrificio 
imploraret, Prutheni conveniunt, et credentes illum incantationibus in deorum 
suorum perniciem uti, in ipsum insiliunt, et pluribus guassatum, scissumgue 
ictibus et septies confossum caput a corpore abscindunt, et in guadam vicina 
arbore, ut ampliori pateret contumeliae, suspendunt, guod per tres dies, guibus 
habebatur ostentui, diligenti ab aguila servabatur, tutabaturgue custodia. Sic 
anima illa beata carnificinis excruciata percussionibus, ad supernae Maiestatis 
thronum, geminatam lauream perceptura et sempiterno aevo fruitura, angelico 
obseguio comitata conscendit, et Sanctus ipse, carnis vinculis absolutus ad frugem 
transiit supernae et immarcescibilis voluptatis. Corpus sacrum, guod in plures 
partes scissum, hospes viri beati in sportam recollectum servaverat, Prutheni ne 
post mortem aliguibus per illud afficiantur incommodis, sub diligenti et secreta 
custodia in terra apud eundem, in guo mactabatur, vicum abscondunt. Comites 
vero Beati Adalberti, videlicet Benedictum, Matthaeum, Iohannem, Isaac, 
Cristinum et Barnabam, iniuriis et plagis variis affectos, denuntiantes eis mortem, 
si redire auderent, de regione sua eiiciunt et educunt. 

Habebant autem Prutheni barbari in suis ritibus et observantiis hanc legem, 
ut mortuos suos igne cremarent, adiungendo cremando funeri magis splendidas 
vestes, eguos, arma et guaegue meliora, existimantes mortuum his omnibus, 
guibus una cremaretur, in vita altera usurum; homicidia crudeli ultione 
damnando, reum aut suum affinem capite expiabant. In hospites liberales et 
humani, ebrietati et Baccho dediti, eguino lacte, guod multipliciter inebriare 
consuevit, utebantur; vini usus apud illos ignotus. Adeo ebrietatis sectatores, ut 
nullum se officium in amicum vel hospitem crediderint contulisse, si ebrium 
illum non viderent, mulieres iuxta ac viri in ebrietatem assiduam proclivae. 
Uxorum nullus illis finitus numerus, sed guantas guisgue poterat emere, tantis 
fruitur: propter guod nec in honore habebantur, sed ancillarum et servarum 
coguntur explere officia. Balneorum guotidianus tam viris, guam mulieribus 
usus, guibus hesternae diei ebrietatem astruunt ex corporibus depelli et vitam 
produci. Nemo mendicare permittitur, affatim unicuigue esurienti, in guam- 
cungue se domum contulerit, cibus ministratur. 


Annus Domini 1264 


Boleslaus Pudicus Dux Cracoviensis gentem Ilaczwingorum 
profligatam in toto delet, religuis ad baptismum conversis 


[...] Est autem Iaczwingorum natio versus aguilonarem plagam, Masoviae, 
Russiae et Lithuaniae terris conterminans, sita, cum Pruthenica et Lithuanica 


— 547 — 


PENKIOLIKTAS AMŽIUS 





lingua magna ex parte habens similitudinem et intelligentiam, populos habens 
immanes et bellicosos, et tam laudis memoriaegue avidos, ut decem ex illis cum 
centum hostibus decernerent, ea sola spe illectos, guod post mortem et casum, 
scirent suorum carminibus de fortibus factis se laudandos. Ouae res illis in eam 
pernitiem versa, cum pauci a multis facile superarentur, ut sensim natio ipsa 
fere universa cladium interiret exterminio, nemine illorum aut iniguam 
detrectante pugnam, aut pugna conserta fugere perseverante. Boleslaus itague 
Pudicus Cracoviensis et Sandomiriensis Dux fines illorum ingressurus, et acies 
ordinat, summa cura omnia, guae disciplinam exigunt militarem, providens, et 
milites pro concione vocatos in pugnam animat. Pluribus ante certaminibus per 
suos milites cum hostibus commissis, expertus, guod cum hoste pertinaci, vincere 
aut mori destinato, pugnam propediem (negue enim Iaczwingos laturos, ut agri 
eorum ipsis incolumibus popularentur) esset initurus, adhibuit et Boleslaus 
praefectos, gui et ultimum cogerent agmen, et milites a signis et locis discedere 
vetarent, tam composito semper incedens agmine, guasi hostes in conspectu 
forent. Negue illum opinio fefellit: laczwingi enim, apud guos tunc maior inter 
Duces Komath Princeps erat, Polonorum audito adventu, in arma alacres 
consurgunt, et populationem suam prohibituri, Polonis obviam eunt. Decimo 
itague Calendarum Iulii, excubatores Boleslao denuntiant hostes adesse, et eodem 
die sole illucescente, adhuc Boleslao tenente stativa, Iaczwingorum se acies ad 
pugnam paratae ostendunt. Ouibus visis et Boleslaus Pudicus acies suas educit, 
et pugnam, alteris in alteros coeca et obstinata mente ruentibus, committit, et 
aeguis viribus, aeguague sorte pugna in horas aliguot prolata; cum Iaczwingi 
vincendi mira pertinacia pro victoria adniterentur, Poloni multitudine freti, 
recentes et incolumes in fessorum aut desideratorum locum subducentes, acies 
tandem Ilaczwingorum succumbit: ubi Princeps eorum Komath, pugnam 
restituturus, animosius pugnans, a Polonis exceptus, pugionibus confoditur. 
Negue tam Ducis sui Komath casus, negue prostrata, rarefactague acies religuos 
laczwingos a praelio divertere coegit: ad extremum enim caesi et obtriti sunt. 
Negue Polonis incruenta victoria fuit, pluribus aut desideratis, aut vulnera gravia 
perpessis. Eo uno praelio omnis fere gens, omnisgue natio laczwingorum adeo 
deleta et extincta est, ut caeteris, et his guidem paucis et agrestibus, aut 
valitudinariis, aut in ditionem Boleslai concedentibus, aut Lithuanis se coniun- 
gentibus, hactenus ne nomen guidem laczwingorum extet. Terra eorum omni et 
pecore, guo plurimum abundabant, caeterague eorum supellectili Boleslaus 
Pudicus et eius exercitus potitus, omnes baptismum suscipere et fidem Christia- 
nam profiteri iussit, detrectantes capite mulctari, Papaegue Urbano supplicavit, 
ut in religuiis gentis illius, religionem catholicam professis, episcopum 
constitueret, pro neophytorum confirmatione et stabilimento. [...] 


— 548 — 


JONAS DLUGOŠAS 





Annus Domini 1320 


Henricus de Ploczk expeditione in Lithuaniam facta, 
districtum Medniczensem lacerat; tandem in redeundo per insidias 
a Lithuanis captus, exercitusgue ipsius caesus est 


Intermissam hactenus Lithuanorum vastationem Marsalcus Prussiae Henricus 
de Ploczk resumpturus, exercitu tam de eguite guam de pedite instructo, habens 
secum guadraginta Fratres Ordinis, gui ordines ducerent, Lithuaniam invadit, 
et Medniczensem districtum guam protensius potest, in partes singulas 
conflagratione et caede devastat. Lithuani interim se et Samagittae, nihil ea 
vastatione deterriti, armis sumptis, angustias unius saltus, guem Cruciferi in 
redeundo transituri erant, occupant, et maioribus arboribus circumguague saltum 
succisis, Marsalco Prussiae et eius exercitui insidias subornant. Dum itague 
Marsalcus Prussiae et eius exercitus insidiarum ignarus, saltum ingressus esset, 
a Lithuanis circumventus in primis ipse, deinde primores milites strangulantur, 
et guasi lagueo capti, ad unum omnes aut deleti, aut capti sunt. Lithuani et 
victoria et spoliis hostium potiti, Diis suis pro praestita victoria litando thura, 
ingenti pyra extructa, unum ex Cruciferis fratrem advocati de Samlenth, cum 
eguo et armis in holocaustum incendunt, Gerhardus Rudde nomen eius. 


Annus Domini 1339 
Anna Regina Poloniae consors Kazimiri Cracoviae moritur 


Vicesima octava mensis Iunii die, Princeps Anna Regina, consors Kazimiri 
Poloniae Regis et filia Gedimini Lithuanorum Ducis, infirmitatem gravem 
incidens, in Cracoviensi castro diem obiit, et in Cracoviensi ecclesia sepulturam, 
guae in funeris decus pertinebant, solutis, accepit: unicam filiam Elisabeth ex 
Kazimiro Rege susceptam relinguens. Femina honesta et viro ac Regi suo 
morigera, et in religiosos pauperesgue liberalis et benefica: sed solatiis, choreis 
et mundanis laetitiis dedita. His enim artibus et moribus a pueritia apud barbaros 
parentes imbuta, Christianitatis ritu suscepto, illas non religuerat: guinimo 
Kazimiro dissimulante magis guam probante, sive eguo, sive curru vehebatur, 
tympana, sambucae, fiolae et varii generis harmonia, modulando, canendogue, 
illam praecedebat. Unde in horum, guae in vita egerat, detestationem, fato 
portentogue terribili et monstruoso fertur excessisse e vita. 


— 549 — 


PENKIOLIKTAS AMŽIUS 





Annus Domini 1365 


Prutheni et Lithuani utringue regiones sibi vastant, 
et duo Duces Lithuani in Prussiam venientes fidem christianam 
professi baptisantur 


Lithuaniae Dux Keystuth, pedestribus et eguestribus copiis Lithuanorum et 
Samagittarum collectis, per silvarum invia et latebras, guoslibet excubitores 
Cruciferorum fallens, Prussiam ingressus, castrum Angerbork impugnat et per 
vim conguirit; vastatague vicina regione, in Lithuaniam praedam et spolia ducens, 
revertebatur. Secutus illum advocatus Samensis et aligui ex Commendatoribus, 
dum praedam raptam excutere negueunt, regionem Lithuaniae et districtum 
Eroglensem vastant, spoliague Prussiam referunt. Lithuaniae deinde guatuor 
Duces, videlicet Olgerth, Keystuth, Patrikyg et Alexander, magnis potentiis, guas 
ex Lithuanis et Ruthenis collegerant, freti, guadripartito agmine Prussiam 
ingrediuntur, eamgue crudeli vastatione et caede barbarica affligunt. Expugnato 
autem castro Ragnetha et aliis, incensis multis vieis, etiam illic Diis suis patrio 
ritu victimas et libamina de pecorum sanguine agunt, et tandem nulla resistentia 
reperta, octingentos captivos ex Christianis, item septuaginta eguos maiores, 
guos spadones vocant, referentes, Lithuaniam remearunt. [...] 


Annus Domini 1382 


Keystuth Dux cum Withawdo filio, collecto exercitu, 
versus Trokky procedunt. Dumgue Iagello pacem per Withawdum 
petit, eam obtinet, et data fide ut pater et filius praedicti ad castra 
sua venirent, eos comprehendit. Tandem Keystutho in carcere 
necato, Withawdum etiam ad id ipsum destinat 


[...] Verum cum ad Wilnam, Duce Keystutho et filio suo Withawdo resistere 
non ausis, ventum esset: Duce Withawdo sub custodia Wilnae reservato, Dux 
Keystuth ferreis catenis vinctus, Krewamgue ductus, ad fundum turris obscurae 
et sordidae proiicitur vinculatus. Ouinta denigue nocte, a Proxa Ducis Iagellonis 
pincerna, item fratre suo Bilgieny, item Mostew, Gethkone, Crewlanin, Cuczuk, 
Liszicza gui Zibinthae focum et lucernas accendentis gerebat officium, 
caeterisgue, guibus id munus a Iagellone imperatum erat, indigna se perimi, 
iure gentium et foederum violato, vociferans, caede, iugulatur, et funus suum a 


- 550 - 


JONAS DLUGOŠAS 





Duce Skirgalone in Wilnam relatum, ritu veteri, additis armis, eguis, vestimentis, 
canibus potioribus et carioribus, crematum est. [...] 


Annus Domini 1387 


Wladislaus Rex cum Hedvigi Regina in Lithuaniam vadit et idolis 
confractis, omnes gentes baptisat, donans illis vestes ex Polonia 
adductas: cui Urbanus sextus Papa eo nomine gratias agit 


Gentem et regionem Lithuanicam Wladislaus Poloniae Rex, guemadmodum 
in foedere cum Regno Poloniae et Hedvigi Regina icto iureiurando se astrinxerat, 
ab idolatria et superstitione gentili ad cultum unius veri Dei et religionem fidei 
orthodoxae reducturus, prae cunctis mentis suae desiderabilibus, catholicae fidei 
affectans incrementum, Bodzantha Gnesnensi archiepiscopo et pluribus viris 
ecclesiasticis, religiosis et exemplaribus ex Regno Poloniae, guorum doctrina, 
cura et opera, christiana religio apud gentem profanis ritibus deditam seri et 
florere posset, assumptis, Lithuaniam ire pergit, apud guam Christus hactenus 
fuit incognitus et invisus. Non contentus autem ecclesiasticis viris, Hedvigim 
Reginam, novam patriam, novamgue regionem et gentem sui coniugis visuram, 
item Semovitum et Iohannem Masoviae, Cunradum Oleschniczensem Duces, 
Bartossium de Wiszemburg palatinum Posnaniensem, Cristinum de Kozeglowy 
Sandeczensem, Nicolaum de Ossolin Visliciensem, Zaklikam de Myedzigorze 
cancellarium, Nicolaum de Moszkorzow vicecancellarium Regni Poloniae, 
Wlodkonem de Charbinowicze pincernam, Spitkonem de Tharnow succame- 
rarium et Thomkonem subpincernam Cracovienses, pluresgue alios Poloniae 
barones et milites secum ducit. Cum autem Lithuaniam perventum esset, 
conventum pro die Cinerum apud Wilnam agit. Ouo cum fratres regii, Skirgallo 
Troczensis, Withawdus Grodnensis, Wlodimirus Kyoviensis, Korybuth 
Nowogrodensis Duces et militum populariumgue freguens numerus regio iussu 
convenisset, pluribus diebus a Wladislao Poloniae Rege, adiuvantibus illum 
catholicis Ducibus, gui convenerant, apud milites et populares laboratum est, ut 
falsis Diis, guos hactenus vano gentilium errore decepti colebant, abiectis, unum 
verum Deum, eiusgue christianam religionem venerari, credere et colere 
consentirent. Reluctantibus barbaris et se suague Numina (erant autem haec 
praecipua: Ignis, guem credebant perpetuum, gui per sacerdotes subiectis lignis 
nocte atgue interdiu adolebatur; Silvae, guas putabant sacrosanctas; et Aspides, 
serpentesgue, in guibus Deos habitare et latere credebant) impium et temerarium 
contra maiorum instituta deserere et pessundare asserentibus, Wladislaus Rex 


— 551 — 


PENKIOLIKTAS AMŽIUS 





ignem, gui perpetuus ab illis putabatur, in Vilnensi civitate, guae caput et 
metropolis gentis erat, servatum, et a sacerdote gui eorum lingua Znicz appella- 
batur, et gui supplicantibus et de futuro rerum eventu Numen consulentibus 
falsa edebat (guasi haec a Numine accepisset) responsa, custoditum et sedula 
lisgnorum adiectione nutritum, barbaris inspectantibus, extingui, et templum 
et aram, in guibus hostiarum fiebat immolatio, disrumpi, silvas insuper, guae 
sacrosanctae putabantur, succidi et lucos earum confringi, aspides insuper et 
serpentes, guae et gui in singulis domibus velut penates Dii reperiebantur, 
interfici et enecari, barbaris fletibus tantummodo et lamentis falsorum suorum 
Deorum et Numinum ruinam et cladem et exterminium, cum mMussitare contra 
Regis imperium non auderent, proseguentibus, disposuit. Confractis autem et 
exterminatis idolis, dum Deorum suorum falsitatem, a guibus hactenus se 
ludificatos intellexerunt, oculis pervidissent, universa Lithuanorum gens et 
natio fidem christianam suscipere et vetusto errori renuntiare prona et obedienti 
devotione consensit. Per dies autem aliguot de articulis fidei, guos credere 
oportet, et oratione dominica atgue Symbolo per sacerdotes Polonorum, magis 
tamen per Wladislai Regis, gui linguam gentis noverat et cui facilius assentiebat, 
edocta, sacra baptismatis unda renata est, largiente pio Rege Wladislao singulis 
ex popularium numero, post susceptum baptisma, ex panno de Polonia adducto 
novas vestes, tunicas et indumenta. Oua guidem provida liberalitate et 
largitione effecit, ut rudis illa natio et pannosa, lineis in eam diem contenta, 
fama huiusmodi liberalitatis vulgata, pro conseguendis laneis vestibus 
catervatim ad suscipiendum baptisma ex omni regione accurreret. Et guoniam 
labor immensus erat, unumguemgue credentium baptisare singillatim, 
concurrentis ad baptisma populi Lithuanici utriusgue sexus multitudo, 
mandante Rege, seguestrabatur in turmas et cuneos, et universis de gualibet 
turmarum benedicta agua sufficienter conspersis, cuilibet etiam turmae et 
universis, gui in ea constiterant, nomen christianum et usitatum, abrogatis 
barbaricis, videlicet primae turmae Petrus, secundae Paulus, tertiae Iohannes, 
guartae Iacobus, guintae Stanislaus; feminis vero, guae et ipsae proprias 
faciebant turmas, competentia nomina, videlicet Catherina, Margaretha, 
Dorothea, iuxta numerum et guantitatem turmarum imponebatur. Militaribus 
tamen et natu maioribus specialis impendebatur baptismus, gui et ipsi cum 
consortibus, parvulis et cognatis, sacrum baptisma suscepturi et christianae 
fidei articulos cognituri, Wilnam certatim ruebant. De guibus omnibus christia- 
nissimus Rex a Summo Pontifice Urbano Papa sexto commendatus est per 
huiusmodi scripta: 

„Urbanus Episcopus, servus servorum Dei, Carissimo in Christo filio, 
Wladislao Regi Poloniae illustri, salutem et apostolicam benedictionem. 


= 552— 


JONAS DLUGOŠAS 





Gaudemus in Domino, fili carissime, et de tanto lucrifacto filio paternus animus 
iocundatur: gaudemus, inguam, fili, et laetamur, guod illuminator omnium 
gentium, candor lucis aeternae, suae lumen gratiae tuo et tuorum cordibus per 
donum chrismatis clementer infudit. Ex hoc enim Altissimo vitulos persolvimus 
labiorum, guod sponsam nostram sacrosanctam Romanam ecclesiam, matrem 
tuam, guae te in agua regeneravit et spiritu, nova semper prole multiplicat et 
propagatione fidei orthodoxae foecundat, de tenebris ad lucem reducens filios 
et evocans de Aegypto, ut Deum Deorum in Sion contemplentur. Sane fili 
carissime, nuper venerabili fratre nostro Dobrogostio episcopo Posnaniensi 
nobis referente, didicimus, guod post susceptum per te regenerationis 
lavacrum, consolator omnium personam tuam gratiae suae dono perfudit, 
sicgue grandem animum praebuit ad sua beneplacita proseguenda, guod tu 
tanguam Princeps christianissimus, eximiae devotionis et illustrium virtutum 
titulis insignitus, apud Deum et Sedem Apostolicam gerens reverentiam 
filialem, ecclesias et personas ecclesiasticas regio favore prosegueris, et iacentes 
in tenebris ad lumen veritatis et viam cognitionis divini nominis ardenti 
sollicitudine revocas et reducis, fana daemoniorum, in guibus infelicium 
animae illudebantur, subvertens, et erigens ibidem et construens templa Domini 
ad honorem praedictae sacrosanctae Romanae ecclesiae, matris tuae, in cuius 
caritatis visceribus praecipuum locum obtines inter Principes orbis terrae. Euge 
igitur, ut servus fidelis, fili carissime, gui pro praemissis pignus nobile, terreni 
videlicet culmen solii et procul dubio Regni coelestis acguisiisti. Et merito 
oportet etiam te fili, gaudere, gui cum multis perieras, guasi thesaurus 
absconditus es inventus. Iocundari etiam debent tua praecordia, guod de tuis 
studiis talia praedicantur, et guod tam carus et tam acceptus in sinu matris 
ecclesiae cum famosi nominis ubertate recumbis. Eapropter, fili carissime, 
praemissa cum incrementis virtutum continua, id guod accepisti a Domino, in 
fidei firmitate conservans, ac ecclesias et personas ecclesiasticas, ut coepisti, 
semper habeas in honore. Fratres ad fidem revoca, et in tuae operationis 
ministerio Marthae sollicitudinem assumas, et in altitudinem Mariae contem- 
plationis consurgas, ita ut thesauros perennis vitae thesaurises in superis, et 
post huius cursum vitae labilis optimam partem elegisse laeteris, et cum electis 
Dei guietis beatitudinem merearis. Caeterum, fili carissime, guod Serenitati 
tuae alias non scripsimus, hoc non provenit ex patris, sed potius ex nuntiorum 
solennium negligentia per te non missorum, et ex aliis rationabilibus causis. 
Sed nuper praefato veniente episcopo, ipsum contemplatione mittentis et grate 
audivimus et expedivimus gratiose. Datum Perusii, XV. Calendas Maii, 
Pontificatus nostri anno decimo.“ 


- 553 - 


PENKIOLIKTAS AMŽIUS 





Wladislaus Rex Wilnae fundat cathedralem ecclesiam, 
cuius primus episcopus Andreas Polonus Accipitrum familiae 
ordinatur; septem insuper ecclesias parochiales erigit, 
guibus multa largitur Hedvigis Regina 


Satagens autem devotissimus Rex Wladislaus, ut fides per eum in Lithuania 
plantata robur et incrementa susciperet, in Vilnensi civitate ecclesiam cathedralem 
in Benedictae Trinitatis honorem et sub titulo Sancti Stanislai pontificis et martyris 
gloriosi et magnifici, fundat et erigit, guatenus Polonici et Lithuanici populi, 
guos in unionem tam fidei et religionis, guam ditionis et imperii unionem et 
gratiam coniunxerat, uno etiam praeside et patrono gloriarentur, et assidua 
memoria nusguam obliteranda recolerent, ex Polonis et per eorum curam, 
subducta errorum caligine, fidei lumen sibi et posteris proluxisse. Principalem 
autem aram in loco, ubi ignis, gui falso perpetuus creditus est, accendebatur, 
constituit, ut error gentilis fieret cunctis patentior. Constituit insuper guatuor in 
praedicta Vilnensi ecclesia a se fundata et per Bodzantham Gnesnensem 
archiepiscopum consecrata, dignitarios et Praelatos, et octo praebendarios 
Canonicos, et sufficientem dotem, villas, praedia, introitus, lacus et notabiles 
possessiones largiendo, gua episcopus, Praelati et Canonici sustentari et 
congruum statum ducere possent, largitur, donat, inscribit et assignat, virumgue 
spectatae et rarae religionis, Andream Vaszilo, natione Polonum, genere nobilem 
de domo Accipitrum seu lastrzambczonum, professione fratrem ordinis Mino- 
rum, olim Elisabeth Hungariae Reginae confessorem et verbi Dei praedicatorem 
insignem, episcopum Cerethensem, in episcopum ordinari et praefici Vilnensem 
procurat: cui, ut pontificalem statum inter neophytos et rudes populos honestius 
possit ducere, ecclesiam parochialem in Klodawa Gnesnensis diocesis, guae 
notabiles introitus habebat, adiungit. Fundat insuper septem parochiales ecclesias 
in locis opportunis et necessariis, videlicet in Volkomaria, Miszohola, Nyemczani, 
Myedniki, Krewa, Obolcze et Hayna; item praebendam Sancti Martini in castro 
Vilnensi altiori; et tam ecclesiis parochialibus praedictis, guam praebendae Sancti 
Martini bona dotalia inscribit et assignat, et in huiusmodi ecclesiis presbyteros 
Polonos, zelum Dei habentes et sacra celebraturos et populum Lithuanicum in 
fide Christi, articulisgue et cerimoniis eius instructuros, religuit. Sed et Hedvigis 
Regina, femina devotissima ac religiosa, primum cathedralem Vilnensem, deinde 
parochiales ecclesias Lithuanicas calicibus, libris, monstrantiis, crucibus, 
imaginibus, casulis, caeterisąue ornamentis ex clenodiis, vestibusgue dotalibus 
implevit, et guanti esset fervoris in Deum et in amplitudinem suae religionis, in 
aetate lasciva monstravit. [...] 


— 554 — 


JONAS DLUGOŠAS 





Lithuanorum origo et cultus Deorum, 
moresgue veteres describuntur 


Ouamvis autem parum constet, cum id nemo scriptorum religuerit, gualiter, 
guomodo et guando gens Lithuanica et Samagittica in has, guas modo incolit, 
septemtrionales regiones venerit, aut a gua gente stirpem et genus ducat: 
verisimilis tamen praesumptio, et idiomatis ac linguae eorum sonus et proportio, 
ex variis circumstantiis et rerum gualificationibus sumpta, ostendit, Lithuanos 
et Samagittas Latini generis esse, etsi non a Romanis, saltem ab aligua gente 
Latini nominis descendisse, et sub tempore bellorum civilium, guae primum 
inter Marium et Syllam, deinde inter Iulium Caesarem et magnum Pompeium, 
eorumgue successores efferbuerant, sedibus veteribus et solo patrio, credentes 
omnem Italiae oram clade civili perituram, derelictis, in regiones vastas et 
solitudines, solis feris pervias, guae assiduis fere uruntur frigoribus, guaegue a 
scriptoribus titulantur indagines, ad plagam septemtrionalem cum coniugibus, 
pecore et familiis venisse, et regioni ex patrio et vetusto nomine Lithalia, genti 
vero Lithali, guae hodie Lithuania ex Polonorum et Ruthenorum immutatione 
appellatur, unam tantummodo literam L, guam etiam nunc Italici homines suae 
adiiciunt vulgari locutioni, praeponendo, indidisse; eadem guogue sacra, eosdem 
Deos, eosdem sacrorum ritus, easdem caerimonias, guae et gui Romanis 
gentilibus erant, ante susceptam fidem coluisse, videlicet sacrum ignem, et gui 
falsa credulitate ab illis perpetuus habitus est, et in illo Iovem tonantem, per 
Virgines Vestales Romae custoditum, cuius neglectam extinctionem capite 
expiabant; item silvas, guas vocabant sacrosanctas, et guas ferro contingere 
profanum et mortiferum erat: omnes siguidem illas ferro contingentes et violantes 
Satanae dolositas et versutia, in manu, oculo, pede, aut aliguo membrorum, ut 
cultores suos in fide sacrilega contineret, Deo permittente, offendebat, et nisi 
arietum et vitulorum holocaustis placati, simulatam reddebant sanitatem; in 
silvisgue huiusmodi Deum Silvanum, caeterosąue Deos, iuxta illud poeticum: 
„Habitarunt Dii guogue silvas“, consistere putans; in aspidibus vero atgue 
serpentibus, Deum Aesculapium in forma anguis, pro peste epidimiae graviter 
grassante sedanda, Romam ex Graecia et Epidauro navi advectum. Talibusgue 
et similibus sacris, etsi non ad liguidum Romanos et Italos exprimebant, pro 
magna parte tamen imitabantur. Erat insuper Lithuanis ex patrio ritu consuetu- 
dinarium et caerimoniale, dum illos gentilitatis detinerat caligo, ad silvas, guas 
sanctas putaverant, collectis frugibus, sub principio mensis Octobris cum 
coniugibus, pignoribus et familiis venire et Diis patriis boves, arietes et caetera 
animalia per triduum in holocausta et victimas offerre, et oblatis, sacrificatisgue, 
sub eodem triduo, vacando comessationibus, ludis et choreis, epulari, convivare 


= 555 


PENKIOLIKTAS AMŽIUS 





et vesci libaminibus: idgue inter omnia praecipuum et solenne sacrificium, guod 
nemini negligere licebat, habebatur. Ex hostilibus guogue terris, trtiumphum aut 
praedas referentes, reversi, congerie de lignis et pyra exstructa, ad cuius 
exstructionem unusguisgue lignum iaciebat, praestantiorem et insigniorem ex 
captivis iniicere et conflagrare, existimantes Deos suos huiusmodi incenso 
profano guam maxime et gratificari et placari. Idne a maioribus suis acceperint, 
an, ut solet delusa gentilitas in errore passim grassari, hunc ritum per se guaesierit, 
incertum habemus. Mortuos insuper suos, guod non Italis et Latinis tantummodo, 
sed et caeteris nationibus legimus fuisse solenne, comburebant. Lithuani tamen, 
cum silvarum et nemorum abundarent multitudine, habebant speciales silvas, 
in guibus singulae villae et guaelibet domus atgue familia, speciales focos, 
decedentium cadavera soliti erant conflagrare. Adiungebantur autem cremando 
corpori guaegue potiora, eguus, bos, vacca, sella, arma, vestis, cingulus, torgues, 
annulus, et simul una cum cadavere, non habito respectu guod aurea vel argentea 
forent, cremabantur. In hunc guogue morem Olgerdus filius Gedimini, Magnus 
Dux Lithuaniae et Wladislai Poloniae Regis genitor, in gentilitatis errore fatis 
absumptus, in silva Kokiveithus prope castrum et villam Miszeholy, cum eguo 
optimo, ioppula margaritis et gemmis intexta, veste ostro et auro superba, balteo 
argenteo deauratogue amictus, exustus est. Tam Lithuanicae autem guam 
Samagitticae gentes gelidissimum septemtrionis axem magna ex parte spectant, 
adeogue imbre et frigore rigescunt, ut plerosgue vis algoris extinguat, multos 
nasis, guod illic maior videtur inesse humor, in guem agat, mutilet. Duobus 
tantummodo mensibus in utrague regione sentitur magis guam habetur aestas: 
religua anni tempora frigore rigent. Coguntur proinde male matura frumenta 
igne torrere et artificioso colore illis maturitatem conferre. Terrae autem, guam 
inhabitant, et coeli, sub guo aluntur, proprietas, gentis guogue Ruthenicae 
convictus et commixtio, veterem illorum et priscam commutavit in plerisgue, 
non tamen in totum sustulit, indolem: gui a peregrinis voluptatibus excepti, 
contagione et alimento degenerant, populationibus, incursionibusąue, guam 
dimicatione, meliores. Lithuanica regio in annis superioribus adeo contempta, 
obscura et vilis, ut Kyovienses Principes ab ea et eius incolis, ob egestatem et soli 
nativi sterilitatem, sola perisomata et subera in signum tantummodo subiectionis 
exigerent. Vithenen Dux Lithuanorum, rebellionem primus contra Ruthenos 
inducens et se ipsum Ducem inter populares constituens, astu Principes Russiae 
aggressus conflixit, sensim guogue adeo crevit viribus, ut iugo Principibus 
Russiae iniecto, etiam in tributa eos redigeret sibi pendenda, guae per plures 
aetates Ruthenis ipse penderat. Magnam partem servitiorum Lithuani retinent: 
ex guorum concubitu caeteri in eandem sortem generati, nonnulli guoniam vel 
tributa, vel iudiciorum poenas, guae apud illos excessivae sunt, dependere 


- 556 - 


JONAS DLUGOŠAS 





negueunt, ex liberis in servitutem redacti aut venundati, numerum servitiorum 
in dies multiplicant; ministeriisgue et sudore servorum et supellectilem congerunt 
et opes, arcana sua et Principum, veteri disciplina edocti, mira celant fide. 


Lithuani oppido Wilno condito, illi et fluminibus circa illud 
currentibus, Villia et Wilno, ex nomine Ducis sui Villii nomen 
inposuerunt, et ob egestatem Ducibus Russiae in signum 
subiectionis nomine tributi perisomata pendebant 


Lithuani, Samagittae et laczwingi, licet appellationem diversam sortiti et in 
familias plures divisi, unum tamen fuere corpus a Romanis et Italis ducentes 
genus, et natio longo et diuturno tempore ignobilis et obscura, tunc primum 
erupit. Hi Italorum et Romanorum ferventibus bellis civilibus inter Iulium 
Caesarem et Pompeium, exules fuere. Oui sub tempore huiusmodi bellorum 
partes Pompeianas secuti, victo primum in campis Pharsalicis, deinde apud 
Alexandriam in Aegypto occiso Pompeio, guoniam et proximi nonnulli ex eis 
erant cognatione Pompeio, et partes Pompeii propensius guam caeteri Romani 
adiuvabant, victorem Iulium Caesarem perosi et veriti, ne in eos veluti sibi 
hostiliores et magis invisos et suspectiores, crudelius saeviret, Roma cum omni 
substantia et servitiis, anno conditae Urbis Septingentesimo guarto decimo, 
relicta, septemtrionales regiones, apud guas tute et impune latere possent, 
concesserunt. Hoc etiam ipsorum appellatione et vocabulo manifestatur. Omnes 
enim illae gentes Lithalos se vocabant, ex veteri consuetudine Italici sermonis, 
gua et hactenus in suo vulgari Italici ut communiter utuntur, literam L addendo 
in praepositione pluribus verbis. Eisdem sacris, Diisgue, caerimoniis, guibus et 
Romani in errore gentili usi, Vulcanum in igne, Iovem in fulmine, Dianam in 
silvis, Aesculapium in viperis et serpentibus colunt, in civitatibus principalibus 
tenendo ignem, guem vocabant et putabant aeternum, a sacerdote custoditum, 
gui etiam a Daemone instructus, sacrificantibus et petentibus ambigua dabat 
responsa. Iovem autem in fulmine venerando, vulgari suo illum Perkunum, guasi 
percussorem, appellabant. Silvas etiam plerasgue non secus guam sacrosanctas 
colebant, guas et intrare et per detruncationem aut arboris aut frondis violare, 
capitale fuit: detruncator enim frondium aut silvae ingressor, aut iugulabatur a 
Daemone, aut in aligua corporis, mutilabatur parte. Viperas insuper et serpentes 
fere singulorum hominum continebant domus, guibus et nutrimenta praebebant 
in lacte, et gallos illis velut hostias placationis immolabant. Lithuani enim, gui 
se primum Lithalos, processu vero temporis V addita et L mutata in N, ab aliis 
gentibus Lithuani appellati sunt, domesticis bellis et seditionibus Roma et Italia 


— 557 — 


PENKIOLIKTAS AMŽIUS 





pulsi, solitudines vastas inter Poloniam, Russiam, Livoniam et Prussiam sitas, 
furtim occupavere, guas ex magnitudine frigoris pro maiori anni parte hibernale 
gelu premebat. Ibi primum oppidum Wilno, guod et in hanc diem caput genti 
est, ex nomine Villii Ducis, guo auctore et Italiam deseruerant et regiones illas 
ingressi fuerant, condidere, fluminibus guogue circa illud fluentibus, Villia et 
Wilno, ex eiusdem Ducis nomine, indidere nomina. Deinde non intercedentibus 
finitimis, primum pro libito suo iure usi viventes, dum germinando excrevissent, 
terram inferiorem versus Prussiam, guam ex proprietate sermonis sui 
Samagittiam, guod sonat terra inferior, ad extremum terram Poloniae contiguam, 
guam laroczones vocaverunt, populati sunt. Principes Russiae et Kyovienses 
profectibus eorum permoti, ipsos, guoniam silvas eorum ditionis occupassent, 
ad tributum vile tamen et modestum, in signum tantummodo ditionis et domini, 
illos coegerunt: pendebantgue pro tributo annis multis ex guercinis frondibus 
perisomata, cum crassius ab his, ob terrae sterilitatem, exigi non posset. Sermo 
his Latinus modica varietate distinctus, gui iam ex commercio gentium 
vicinarum, ad proprietatem vocabulorum Slavonitarum defluxit. Vestis et 
abscissio brevis capillorum ac barbae olim moris fuit. Exercitus partem maiorem 
ex servitiis conficiunt, guibus omnia aedificia et officia demestica explent, illague 
pro dote generibus tribuunt: in guo nimiam austeritatem et parsimoniam 
plusąuam barbaricam exercent, nusguam vel raro manumittere soliti, ac per hoc 
omnibus servis nascentibus, crescit in dies eorum numerus. Freguenter insuper 
et liberi, debitis aut aere alieno nexi, aut iudiciis damnati, dum solutionem facere 
negueunt, in servorum conditionem retruduntur. Ouod et plurisgue per violen- 
tiam, calumniam, aut iniuriam solet provenire, in nostrae praesertim aetatis 
tempestate: in gua Princeps Lithuaniae principalis, guem illae gentes more 
maiorum Magnum vocare solent (gua etiam appellatione Pompeius vocitabatur), 
nullam pro oppressis et gravatis opponebat defensionem. Locupletissimus ut 
guisgue est, ita plures in bellum Principi suo armatos praebet. Cibus genti parcus 
et castigatus, pascedis et ollis ex farina formatis coctus, igne magis guam agua 
torritus. Inter septemtrionales populos obscurissimi, Ruthenorum servituti et 
tributis vilibus obnoxii, ut cuivis mirum videatur, ad tantam eos felicitatem sive 
per propriam virtutem, sive per finitimorum ignaviam et desidiam provectos, 
ut imperent nunc Ruthenis, sub guorum imperio annis prope mille veluti servile 
vulgus fuere. Funera illis gentilitatis tempore non alia fuere guam Italis: omnia 
enim cadavera cremabant igne, cum guibus eguum, vestem, vas, guae viventi 
sciebant cariora, nunc illa terra obruunt. Ingenia genti tumida, seditiosa, 
fraudulenta, procacia, mendosa et parca. Natura taciti, arcana sua et suorum 
Principum silentio tegunt. In liberos lascivi, in rem publicam suam incensi et 
studiosi, in libidinem et ebrietatem et assentationem proclivi, sortilegiorum et 


- 558 - 


JONAS DLUGOŠAS 





divinationum studiosi et rari sectatores. Parsimoniae dediti et in cibum parci, 
nisi guotiens coenarum apparatus et convivia instruunt pro hospitibus et advenis. 
In caerimoniis et ritibus ad curam rerum divinarum pertinentibus, proceribus et 
satrapis gentis praecipua cura, vulgo tenuis est. Feminae eorum gubernatione et 
incremento rerum domesticarum, et in procurandis cibariorum et victualium et 
omnifariam staminum, guae ex lino texuntur, magno studio et cura callent, et 
ipse in ebrietatem pronae. Has Withawdus Alexander duabus rebus obedienter 
parentes habuit, sine guibus irritus est et precarius, umbraegue similis apud 
illos omnis Principatus: timore guidem, guod esset ad poenam pronus, atrox et 
immitis; diligentia guogue, guod in expeditionibus et in expediendis singulorum 
necessitatibus erat celer, munificus et magnanimus. 


Annus Domini 1413 


Wladislaus Rex ignem perpetuum a Samagittis pro Deo 
cultum extinguit, lucos succidit, ritusąue gentium, 
gui late recensentur, abrogat 


Foedere perpetuo atgue glutinio inter Poloniae et Lithuaniae barones 
saluberrima ordinatione confecto, Wladislaus Poloniae Rex in Lithuaniam, 
comitante eum Alexandro Magno Duce Lithuaniae, cum Anna Regina et filia 
Hedvigi processit. Ingenti autem cruciatus, afflictusgue molestia, guod terrae 
suae naturales Samagittiae, non sine suo probro, coeco gentilitatis in eam diem 
detinerentur errore: omnes conatus suos pro illustranda gente praedicta, fide et 
religione christiana, intendit, et id sibi primum agendum existimavit, ut a populis 
Samagittiae idolatriae spurcitias dispelleret. Assumptis itague viris literatis et 
religiosis, zelum Dei habentibus, circa festum Sancti Martini, Samagittiam navali 
itinere, destinata animo executurus, ire pergit. Et Anna Regina apud Kowno 
cum impedimentis relicta, per flumen Nyemyen descendendo, usgue ad flumen 
Dubissa; abinde vero fluvium Dubissa ascendendo, ad terram Samagittarum 
pervenit; convocatogue utriusgue sexus universo Samagittico populo, docet 
foedum et turpe fore universis Lithuaniae tam Principibus et militaribus, guam 
popularibus, veri et unius Dei cultum agnoscentibus et tractantibus, Samagittas 
veteribus superstitionum erroribus detineri. Aras deinde idolorum destruit, lucos 
succidit, et ad praecipuum Samagittarum numen, ignem videlicet, guem 
sacrosanctum et perpetuum putabant, gui in montis altissimi iugo super fluvium 
Nyewyasza sito, lignorum assidua appositione a sacrorum sacerdotibus alebatur, 


- 559 - 


PENKIOLIKTAS AMŽIUS 





accedens, turrim, in gua consistebat, incendit, et ignem disiecit et extinguit. 
Succidit deinde per milites suos Polonicos silvas, guas non secus guam sanctas 
et Deorum suorum habitacula Samagittae, iuxta illud poeticum: „Habitarunt dii 
guogue silvas“, venerabantur, in eam caliginem mentis prolapsi, guod et silvae 
praefatae et aves, feraegue in illis consistentes, sacrae forent, et guicguid in illas 
faceret ingressum, ut sanctum deberet censeri. Non ergo Samagittarum aliguis 
in silvis praefatis ligna audebat concidere, aut alites vel feras venari: violanti 
enim nemus, feras, vel alites, manus aut pedes daemonum arte curvabantur. 
Usu itague longo ferae et alites apud silvas praefatas moratae, ad domesticarum 
instar, humanos negue horrebant negue vitabant conspectus. Maxima itague 
barbaros tenebat admiratio, guod Polonorum milites nemus ritu eorum sanctum 
excidentes, nulla laesio, gualem ipsi inter se freguentius experti erant, segueretur. 
Habebant praeterea in silvis praefatis focos in familias et domos distinctos, in 
guibus omnium charorum et familiarium cadavera cum eguis, sellis et ves- 
timentis potioribus incendebant. Locabant etiam ad focos huiusmodi ex subere 
facta sedilia, in guibus escas ex pasta in casei modum praeparatas deponebant, 
medonem guogue focis infundebant, ea credulitate illusi, guod mortuorum 
suorum animae, guorum illic combusta fuerant corpora, nocte venirent, escague 
se exsatiarent, ac medonem foco infusum et dudum a cineribus absorptum, 
biberent: cum non animas, sed corvos, cornices, caeterasgue silvestres aves et 
feras, ex assidua assuefactione cibos depositos constabat absumpsisse. Prima 
insuper mensis Octobris die, maxima per Samagittas in silvis praefatis celebritas 
agebatur, et ex omni regione universus utriusgue sexus conveniens illic populus 
cibos et potum, guilibet iuxta suae conditionis gualificationem, deferebat. Ouibus 
diebus aliguot epulati, Diis suis falsis, praecipue Deo lingua eorum appellato 
Perkuno, id est Tonitru, ad focos guisgue suos, offerebant libamina, existimantes 
celebritate et epulatione illa et placavisse Deos et animas suorum necessariorum 
cibasse. Est autem gens et regio Samagittica magna ex parte ad gelidum versa 
Septemtrionem, Prussiae, Lithuaniae, Livoniae conterminans, silvis, montibus 
et fluminibus circumsepta, foecundum habens solum, in hos districtus distincta, 
videlicet Iragola, Roszena, Medniky, Chroze, Widukly, Wyelunya, Kolthini et 
caetera. Gens pro ea tempestate barbara, inculta, atgue ferox et in omne facinus 
audax; procerae et altae staturae; parco et castigato victu de pane aut carne 
contenta, sitim suam raro medone aut cervisia, sed communius unda, sedare 
solita; auri, argenti, ferri, aeris, vini, piscium et pulmentorum expers et ignara; 
apud guam licitum erat viro uni plures habere uxores, et patre mortuo, novercam, 
fratri guogue glotem in uxorem accipere. Nullus illi stubarum aut aedificiorum 
nobilium, sed tantummodo tugurii unius usus; ventrem distentum et porrectum, 
extrema vero habens coarctata. Ex ligno et culmo structura largius ab imo sensim 


— 560 - 


JONAS DLUGOŠAS 





operis incremento aedificii in arctius cogitur, in carinae maximae similitudinem 
elaborata, in cacumine fenestra una superne lumen reddens: subter guam focus 
et cibos parabiles coguens, et frigus, guo regio pro maiori anni parte constricta 
est, repellens. In ea domo se, uxores, pignora, servos, ancillas, pecus, armentum, 
frumentum et omnem supellectilem condunt, nec alia aedificia, coenacula, 
palatia, promptuaria, aut cameras vel stabula norunt, sed iisdem habitationibus 
se et pecus suum, armenta, atgue omnia alia animalia domestica includunt. 
Gens agrestis, fera et inculta, et ad ritus profanos, ad divinitationes et auguria 
proclivis. 


Wladislao Rege concionante, Samagittae verbum Dei suscipiunt. 
Facetum cuiusdam de plebe dictum de creatione mundi 


Et guoniam nemo ex viris spiritualibus, gui cum Rege Wladislao Samagittiam 
advenerant, linguam Samagitticam noverat exprimere, Wladislaus Poloniae Rex 
ad populum Samagittiae pro fide et religione orthodoxa suscipienda declamare 
coactus est. Et primum guidem eos Orationem Dominicam, post vero Symbolum 
docuit, et omnes duodecim fidei articulos in Symbolo contentos credi prius, guam 
ad baptismum perveniatur, monstravit. Multiplici deinde sermone astruxit: 
unum coli oportere Deum, in essentia guidem unum, in personis vero trinum, 
mundi totius benignissimum et conditorem et redemptorem; Samagittas 
deducens evidenti errore coecatos, falsos Deos, videlicet isgnem, fulmen, silvas, 
aspides, nemora, pro vero coluisse: cum haec singula creata sunt, irrationabilia 
a vero Deo producta, negue salutem sibi ipsis, guantominus hominibus 
rationalibus praestare valentia, hominum etiam potestati pro illorum beneplacito 
et arbitrio subiecta: guod et ipsi in praecipui sui numinis, ignis videlicet, guem 
rebantur perpetuum, extinctione, in lucorum, silvarum et nemorum succisione, 
in ararum et simulacrorum suorum contritione, oculis perviderant. Haec et 
plurima alia, guae viri spirituales Regi suggerebant, Wladislao Rege praedicante 
et concionante, Samagittarum gens, et numinum atgue sacrorum suorum 
deletione, et regia authoritate atgue persuasione permota, fidem et religionem 
christianam suscipere et unda baptismatis se ablui, sordibus idolorum abiectis, 
consentit; consensumgue paucis guidem verbis, sed facetis, per unum natu 
maiorem ad id delectum pronuntiatis, edit. Ex guo, inguiunt, Dii nostri, guorum 
culturam et sacra a maioribus acceperamus, a te, tuisgue militibus, Rex 
serenissime, deleti sunt, et velut inertes et languidi a Polonorum Deo devicti, 
Deos nostros et sacra eorum deserimus, et Deo Polonorum atgue tuo, velut 


— 561 — 


PENKIOLIKTAS AMŽIUS 





fortiori, adhaeremus. Notabiliores itague eorum in fide edocti et de articulis fidei 
plene instructi, inspectante et procurante Wladislao Poloniae Rege et catholica 
nomina eis adaptante, baptisantur. Universis autem, gui fidem christianam et 
baptisma susceperunt, Wladislaus Rex pannos optimos, eguos, vestimenta, 
pecunias et alia munera, in fidei sanctae favorem, liberaliter largitus est: ut caeteri 
ad suscipiendam religionem orthodoxam forent proniores. In districtu autem et 
loco insigniori terrae Samagittiae Medniky cathedralem ecclesiam sub honore 
tituli Sanctorum Martyrum Alexandri, Theodori, Eventii, item in aliis locis 
parochiales ecclesias Wladislaus Rex fundat, aedificat et erigit, et illis in dotem 
sufficientes redditus et introitus consignat et literis suis inscribit. Contigit autem, 
dum Samagittiae praedicti per Magistrum Nicolaum Wanschik fratrem ordinis 
Praedicatorum, praedicatorem regium, instruerentur in fide, praefatusgue 
Magister Nicolaus Wanschik per interpretem praedicando, plura de mundi 
creatione et lapsu primi hominis Adae disseruisset, Samagittarum unus, 
existimans, Magistrum Nicolaum Wanschik tam diffusum de creatione mundi 
pronuntiasse sermonem, guasi sub sua aetate et memoria creatio ipsa ab ipso 
visa contigisset, sufferre ut silvanus et agrestis sermonem praedicantis non valens, 
in haec verba prorumpit. Mentitur, inguit, illustrissime Rex, sacerdos iste, 
asserens mundum creatum fore, cum enim non longaevae existat aetatis homo, 
guo pacto poterit creationem mundi suae recordationis testimonio firmare? Sunt 
enim inter nos plures numero, centenarium annum supergressi, e0 aetate priores, 
gui creationem praedictam recordari non possunt; sed sub eisdem motibus et 
decursibus sciunt solem et lunam, caeterague sidera luxisse. Wladislaus autem 
Poloniae Rex silere eo iusso, declaravit illis Magistrum Nicolaum Wanschik de 
creatione mundi singula vera dixisse, negue eum asseruisse, guod creatio ipsa 
sub diebus suis acciderit, sed guod ante sex millia et sexingentos annos, virtute 
et ordinatione provenerit divina; subinferens: guod Deus omnipotens mirabiliter 
creavit hominem, et in Paradiso voluptatis, homine, guem ad similitudinem suam 
creaverat, delinguente, et universae suae posteritati mortem et damnationem 
perpetuam innectente, mirabilius redemit, mittens filium suum ex purissima 
Virgine natum, et dans per illum nova praecepta mundo. 


De salute Samagittarum Rex solicitus, Kinzgalonem virum 
pietate insignem eis praeficit, Vilnam rediens 


Conversione Samagitticae gentis solicito studio Rex Poloniae Wladislaus 


feliciter, propitia Divintate, consummata, ex Samagittia recessurus, sciens, 
intelligensgąue Samagittas fluxae fidei homines esse, iamgue nonnullos, eos 


— 562 — 


JONAS DLUGOŠAS 





praecipue, gui fidei et baptismatis charactere insigniri detrectaverant, pro 
deletione falsorum Deorum suorum et ignis, guem sanctum et perpetuum 
putabant, extinctione, ingenti amaritudine molestos, ad reaccendendum ignem 
perpetuum, propterea, guod cineres loci aligualem calorem spirabant, 
clandestinis consiliis et sermonibus in hunc modum convenisse: Recedente, 
inguiunt, Rege, dummodo ex vetusto igne reaccendere focum poterimus, Deum 
nostrum intelligamus deleri non potuisse; continuavit dies aliguot in 
superstitionum loco: infra guos omnibus militibus ex fIfumine Nyewyasza afferri 
aguam copiosam iussit, et focum, locumgue ignis profani aguarum multitudine 
usgue ad os complui et inebriari. Kinzgalonem insuper, unum ex Lithuaniae 
baronibus, virum timoratum et devotum, Samagittis capitaneum et praefectum 
constituens, districte illi imperat: guatenus exguisitam curam circa neophytos 
adhibeat, omni cura et conatu, ne ad veteres superstitiones relabantur, 
provisurus; sed nec aliis fidei sanctae iugum recusantibus, Diis suis falsis offerre 
libamina, aut sacra et caeremonias freguentare permittat. Oui iussa Regis solicite 
exeguens, et roborabat neophytos, et gentiles a superstitione veteri cohibebat. 
Ouapropter gens Samagittica, sub brevi dierum spatio plenarie ad fidem, 
religionemgue catholicam accedens, Diis guogue suis falsis manus iniiciens, 
silvas, guas sanctas putaverat, in uberem culturam redegit. His peractis, secedit 
Wladislaus Rex in Lithuaniam, et pro die Sanctae Elisabeth in Trokky perveniens, 
et terram Lithuaniae solitis stationibus per curias gyrans, pro festo Natalis Christi 
Vilnam rediit, et festos dies Christi cum Alexandro Duce Magno, Annague 
Regina, apud Vilnam egit. [...] 


Annus Domini 1440) 


Sigismundus Magnus Dux Lithuaniae a suis, guod in eos 
crudelissime saeviret, occiditur 


[...] Die itague Dominico Ramis Palmarum, dum praefatus Sigismundus in 
Trokky castro audiret divina, et curiales sui essent officiorum divinorum in 
ecclesia parochiali audientia occupati, in cubiculum suum occultatis sub veste 
mucronibus ingressus, in praefatum Ducem Sigismundum cum suis complicibus 
irruit, et multis affectum vulneribus interficit, crudelissime in eum, ac plus guam 
barbarorum ritu degrassatus, corpus suum extra castrum in vehiculo sine ductore 
emittit, castrum et thesauros occupat. Barones Lithuaniae in ecclesia Vilnensi 
corpus cum debito honore sepeliunt et in uno sepulchro cum Duce Magno 
Withawdo recondunt. Fertur Dux ipse Sigismundus sortilegiis et Pythonissis 


- 563 - 


PENKIOLIKTAS AMŽIUS 





fuisse deditus, iuxta guarum praenosticationem multos occidebat insontes: 
propter guod creditur mortem illam, permittente iusto Deo, incidisse, fecitgue 
miserando suo occasu intelligi, guantum sibi adiumenti Pythonissae praestiterint, 
guatenus suo exemplo caeteri deterriti, fide potius guam fallacibus daemoniorum 
auspiciis suas actiones disponant. Nec solus Dux Czarthorysky destinatam et 
iam opere patratam in Sigismundum caedem gessit: creditum enim est et fama 
prodente vulgatum, barones Lithuaniae fere singulos, et guod detestabilius est, 
etiam maximis et honoratis officiis suo beneficio promotos, coniurationis 
huiusmodi extitisse participes atgue conscios, et necem Sigismundi Ducis sui e0 
guo accidit ordine meditatos. Profundae siguidem fuerat vir tum saevitiae tum 
avaritiae, pronus ad cuiuscungue et guacungue de causa supplicium, spolium 
atgue necem, statura mediocris, sermone rarus, sectator luxuriae, ira praeceps et 
turbidus, habendi cupidus, felicior aliguanto visus est mihi, si cecidisset in acie, 
ut potius hostilis praeda, guam subditorum victima fieret, non magnae solum, 
sed etiam callidae inopinataegue saevitiae, gui guoslibet accusatos, velut 
novarum rerum molitores et in caput suum extrema molientes, spoliis et rerum 
omnium expilatione, deinde captivitate, ad extremum nonnunguam morte et 
cruciatibus in guaestionibus perprius habitos et in se poenarum acerbitate 
mentitos, afficiebat. Nihilo tamen ei haec saevitia tutior fuit, guin a propriis 
interiret, et nisi mature interiisset, de multorum Boyarorum Lithuaniae capite in 
necem ab eo festo Paschatis consummato, actum foret. Post dies enim octo 
Paschae, seniores plures ex maioribus Lithuanorum ad supplicium et ad mortem 
rapi, bonague eorum expilari disponebat, sanguinem humanum ferarum 
silvestrium cruori, suadentibus Pythonissis, guarum regebatur et dirigebatur 
consiliis, permixtum litare ferebatur idolis, ad cognoscendos futurorum eventus, 
et e0s, gui vitae suae molirentur insidias, arte et denuntiatione daemonum 
dignoscendos. Rapiebantur autem sub tempore Principatus sui proceres et Boyari 
Lithuaniae ad supplicia, guos aligua vel malignorum vel adulatorum vel rodere 
aliguid ambientium incesserat delatio, ingeminabantur calumniae, accusatio- 
nibus omnia referta fervebant. 


— 564 — 


JONAS DLUGOŠAS 





LENKIJOS ISTORIJA 


XV amžiaus II pusė 
997-ieji Viešpaties metai 


Lietuvių ir prūsų kilmė, papročiai ir kaip palaimintasis 
Adalbertas Prūsijoje patyrė kankinio dalią 


Dievo vyras Gniezno arkivyskupas Adalbertas karštai troško kankinio laurų; 
kad juos gausiąs, jis sužinojo iš regėjimo. Mat jis buvo regėjęs dvi palaimintųjų 
sielų, spindinčių dangiškąja šviesa, eiles - purpurinių ir baltų, - ir kai jis nustėręs 
be žodžių savęs paklausė, ką šitoks regėjimas galėtų reikšti, jam iš dangaus 
žodžiais buvo pranešta, jog dvi jo matytos kankinių ir švenčiausių mergelių 
vestalių bendrijos, jau apgaubtos palaimintuoju nemirtingumu, sustojusios į eilę 
ir su kiekviena iš jų jis galėsiąs bendrauti, o tai būsiąs jam atpildas. 

Šitokio reginio smarkiai sukrėstas, jis paliko Gniezno vyskupiją (Lenkijos 
kunigaikštis Mečislovas ir jo sūnus Boleslovas dėl to reiškė nepasitenkinimą ir 
apmaudą)ir, paskyręs savo vietoje arkivyskupu brolį Gaudencijų, lydimas trijų 
šimtų Lenkijos kunigaikščio Mečislovo karių bei tarnų, išvyko į Prūsiją, esančią 
šalia Lenkijos žemių. Pirmiausia patraukė prie Osos, kuri įteka į Vyslą ir skiria 
Lenkiją nuo Prūsijos. Beje, ši upė teka iki pat Šiaurės jūros. Tuo metu Prūsijos 
žmonės buvo laukiniai, žiaurūs stabmeldžiai, garbinantys demonus ir sken- 
dintys tokiame aklame ir tamsiame paklydime, jog saulę, mėnulį, žvaigždes, 
gyvulius, paukščius, ugnį bei kitus padarus laikė dievais, o kai kuriuos miškus, 
ežerus bei vandenis manė esant šventais ir neleido juose nei žvejoti, nei 
medžioti, nei medžių kirsti. Prūsai turėjo savitą kalbą, kilusią iš lotynų, gimi- 
ningą lietuvių kalbai ir į ją panašią, garbino beveik tuos pačius dievus, turėjo 
tuos pačius papročius bei apeigas ir vieną tikrą vyriausią apeigų žynį, gyvenantį 
jų valstybės svarbiausiame mieste, pavadintame Romuva; tas pavadinimas kilęs 
nuo Romos. Už žynio įsakymų nevykdymą kiekvienam žmogui grėsė mirties 
bausmė. Tas žynys jų kalba vadinosi Krivis. Pripažįstama, jog prūsai, lietuviai 
ir žemaičiai turi tuos pačius papročius, vieną kalbą ir yra gentainiai. Kilus 
pilietiniams karams tarp Cezario ir Pompėjaus, Italijai liepsnojant, jie, palikę 
seniausias gyvenvietes, atkeliavę į šiuos kraštus, kuriuose dabar tebegyvena, 
įsirengę sau būstus giriose, apleistose vietose, paupiuose, senuosiuose raistuose 
ir pelkynuose. Įkūrę svarbiausią miestą, jie pavadino jį Romos pavyzdžiu 
Romuva ir apgyvendino čia vyriausiąjį savo apeigų žynį. Ir nors pačių genčių 
pavadinimai, kaip kad ir lenkų, čekų, rusų, skiriasi, tačiau, nepaisant to, jos 


— 565 - 


PENKIOLIKTAS AMŽIUS 





daug kuo panašios. Vis dėlto manoma, jog kilusios jos ne iš to paties kamieno 
ir kalbėjusios ne viena kalba: sakoma, jog prūsų kilmė buvusi kitokia negu 
lietuvių bei žemaičių. Mat tuo metu, kai Bitinijos karalius Prūsijus!, - beje, pas 
ji apsigyveno kaip tremtinys romėnų tautos nugalėtas ir išvytas pūnų vadas 
Hanibalas, kurio patarimu anas neapgalvotai buvo pradėjęs karą su romėnais, 
kautynes, Hanibalas jį šitaip koneveikė: „Nejaugi tu, Prūsijau, labiau linkęs 
tikėti gabalėliu veršio mėsos nekaip šauniu imperatoriumi?“ Sumuštas ir 
nugalėtas Prūsijus su savo Bitinijos gentimi bėgo nuo romėnų ir nuvyko į 
šiaurės šalį, kurią pavadino savo vardu Prūsija. Beje, Bitinijos tautos pėdsakai 
išliko ir iki šių dienų, nes kai kuriuos prūsus, išlaikiusius senąją kalbą, galima 
suprasti iš eoliečių, dorėnų, atikiečių ir jonėnų kalbų žodžių. Žmonas jie galėjo 
parduoti, maža to, jas vertė dirbti kaip verges. Mirusiųjų kūnus jie paprastai 
sudegindavo kartu su žirgais, drabužiais bei kitais daiktais, kurie gyviems buvę 
prie širdies. 

Taigi įžengęs į Prūsiją, Dievo vyras Adalbertas per vertėją, kurį jam asmeniškai 
buvo paskyręs Lenkijos kunigaikštis Mečislovas, pradėjo prūsams skelbti Kristaus 
mokslą, [stengėsi] atitraukti juos nuo piktųjų dvasių garbinimo, mokė, jog; tai, 
ką jie garbina, būtent saulė, mėnulis, žvaigždės, gyvuliai, ugnis, kurią jie laiko 
amžina, miškai tėra tikrojo Dievo kūriniai ir juose, Dievui neprieštaraujant, gali 
apsigyventi piktosios dvasios, kurios išjuokia savo garbintojus. Po šitokių ir 
daugybės kitų išvedžiojimų Dievo vyras apsuko tankiau apgyventas vietoves, 
be atvangos uoliai diegdamas ir skelbdamas šventąjį tikėjimą. Keldamasis per 
Osos upę, kai ėmė maldauti keltininkų, kad iš jo, nieko neturinčio, neimtų 
užmokesčio, skaudžiai gavo irklu galvon. Tada meldėsi, garbindamas Viešpatį, 
kad leidojam patirti šiek tiek kančios dėl Jo [Viešpaties] vardo, ir parodė pavyzdį, 
jog nėra nieko baisaus ten, kur yra Dievo meilė, nieko skaudaus nei žiauraus, jei 
žinai, jog taip grąžini artimą iš paklydimo į tikėjimą. Ir nors jis galbūt nujautė, 
kad prūsų tauta atkakliai prieštaraus viskam, ką jis skelbė, ir nepasiduos 
tramdoma, tačiau nenustojo vilties vardan Dievo meilės skelbti tautoms Jo 
[Viešpaties] vardą ir, patyręs begalę skriaudų, šmeižiamas taip labai, kad dažnai, 
išvarytas iš namų ir likęs be pastogės, turėdavo apsinakvoti po atviru dangumi, 
varginamas lietaus ir šalčio, su nuostabiu atkaklumu ir kantrybe kuo stropiausiai 
ir toliau dirbo pradėtąjį tikėjimo tiesų skelbimo darbą. 

O prūsai, sunkiai pakeldami išniekinimą ir iškeikimą savo dievų, kurių 
garbinimą ir papročius jie buvo perėmę iš protėvių, skaudžiai apgailestavo jų 
griovimą ir pavertimą niekais. Pačiam vyriausiajam šventyklos žyniui Kriviui 
pareiškus ir kitiems įžymiems prūsų pagonių kunigams pritariant, prūsų 
vyresnieji susitarė jį [Adalbertą] nužudyti. 


— 566 - 


JONAS DLUGOŠAS 





Taigi, kai Dievo vyras, apkeliavęs beveik visą Prūsiją, sėdamas gyvenimo 
žodį, atvyko į vandenyno pakrantėje esantį kaimą, visai netoli miesto, kuris 
ligi šiol tebevadinamas Fišhauzenu, ir ant uolėtos kalvos, iškilusios virš kaimo, 
penktadienį - tai buvo gegužės 10 diena - laikė iškilmingas mišias ir karštai 
melsdamasis aukojo už prūsų atsivertimą, maldavo jiems Dievo meilės, prūsai 
susibūrė ir įsitikinę, jog jis užkeikia jų dievus pražūčiai, užpuolė jį ir skaudžiais 
smūgiais sumušė bei sužalojo, po to labai subadę jo galvą, nupjovė ją nuo kūno 
ir, norėdami ją dar labiau išniekinti, pakabino ant netoliese esančio medžio, 
kur ištisas tris dienas - tiek ji buvo laikoma pasižiūrėti - budriai sergėjo erelis 
ir saugojo sargyba. 

Taip toji palaimintoji siela, išvarginta budelių kankinimų, nuolankių angelų 
lydima, pakilo prie Aukščiausiosios Didybės sosto vildamasi gauti dvigubą laurų 
vainiką ir naudotis amžinu gyvenimu, o pats šventasis, išsilaisvinęs iš kūno 
pančių, tapo didžiausio ir neapsakomo džiaugsmo šaltiniu. Šventąjį jo kūną, 
sukapotą į daugelį dalių, palaimintojo vyro bičiulis, surinkęs į pintinę, pasaugojęs, 
kad prūsai su tuo mirusiu kūnu nepridarytų dar kokių nors nemalonumų, 
pasitelkęs rūpestingą ir slaptą sargybą, palaidojo žemėje to paties kaimo, kuriame 
jis buvo nužudytas. Palaimintojo Adalberto palydovus, būtent Benediktą, Matą, 
Joną, Izaoką, Kristiną ir Barnabą, [prūsai] smarkiai sumušė ir prievarta išvarė iš 
savo šalies žadėdami jiems mirtį, jeigu išdrįstų vėl sugrįžti. 

Tiesa, tamsuolių prūsų apeiginiuose papročiuose buvo įstatymas savo 
mirusiuosius deginti ir prie deginamo lavono pridėti puošnesnių drabužių, žirgų, 
ginklų ir kitokių geresnių daiktų, nes buvo manoma, jog mirusysis visais šiais 
kartu sudegintais daiktais pasinaudosiąs kitame gyvenime. Už žmogžudystę jie 
reikalaudavo atsakyti galva ir pasmerkdavo kaltininką arba jo bendrą žiauriam 
kerštui. 

Su svečiais jie mandagūs ir žmoniškai apsieina. Garbina Bakchą ir mėgsta 
išgerti, bet paprastai geria kumelių pieną, kuris juos dažnai apsvaigina; vyno jie 
visai nevartoja. Pasitaiko tokių mėgėjų išgerti, kurie mano, jog negalima pavesti 
jokių pareigų draugui arba svečiui, kol jis blaivus. Moterys, taip pat kaip ir vyrai, 
nuolatos linkusios išgerti. Žmonų skaičius jiems nenustatytas: kiekvienas jų turi 
tiek, kiek įstengia nusipirkti; mat jos negerbiamos ir verčiamos dirbti tarnaičių 
bei vergių darbus. Pirtyse prausiasi kasdien ir vyrai, ir moterys; jose jie gali 
išsipagirioti po vakarykščio išgėrimo ir atsigaivinti. Niekam nevalia elgetauti: 
išalkusiam tereikia užsukti į kokią nors trobą, ir jis tuoj pavalgydinamas. 


— 567 — 


PENKIOLIKTAS AMŽIUS 





1264-ieji Viešpaties metai 


Krokuvos kunigaikštis Boleslovas Drovusis visiškai sunaikina 
nelaimingą jotvingių gentį, likusius gyvus krikštija 


[...] O jotvingių kraštas nusidriekęs į šiaurę, ribojasi su Mazovijos, Rusios ir 
Lietuvos žemėmis. Jų kalba labai panaši į prūsų ir lietuvių, ir šie gali ją suprasti. 
Jotvingiai - nepaprastai aukšti ir karingi žmonės ir taip geidžia šlovės bei išlikti 
[žmonių] atmintyje, kad dešimt jų kaunasi su šimtu priešų ir guodžiasi vienui 
viena viltimi, kad jiems žuvus ar mirus artimieji pagerbs giesmėmis jų šaunius 
žygius. Tas karingumas jiems buvo labai pražūtingas, nes dauguma lengvai gali 
įveikti mažumą; taigi pamažu beveik visa tauta žuvo pralaimėjusi karo lauke, nė 
vienam nepasitraukus iš nelygios kovos ir nesistengus pabėgti iš pradėto mūšio. 
Taigi Boleslovas Drovusis, Krokuvos ir Sandomiro kunigaikštis, ketindamas įžengti 
įjotvingių kraštą, kariuomenę surikiavo eilėmis, mat iš anksto kuo rūpestingiausiai 
apsvarstęs visus karinės tvarkos klausimus, sušaukęs karius į susirinkimą, drąsino 
juos [stoti] į kovą. Po susirėmimų su priešais iš savo karių buvo patyręs, kad kovose 
su atkakliu priešu yra lemta laimėti arba mirti (juk jotvingiai nepakęsią to, kad 
jiems sveikiems esant jų kraštas būtų nusiaubtas); prieš pat kovos pradžią 
Boleslovas, sušaukęs vadus, nurodė jiems sutraukti didžiausias kariuomenės 
pajėgas ir uždrausti kariams pasitraukti nuo kovos vėliavų bei iš savo vietų ir 
liepė taip išrikiuoti kariuomenę, tarsi priešai jau būtų buvę prieš akis. Toks planas 
jo neapvylė, nes jotvingiai, kurių vyriausias karvedys tuo metu buvo kunigaikštis 
Skomantas, išgirdę, kad artinasi lenkai, greitai šoko prie ginklų ir, norėdami atremti 
puolimą, išžygiavo prieš juos. Taigi liepos dešimtą sargybiniai pranešė Boleslovui, 
kad priešai jau čia pat; tą pačią dieną vos praaušus, Boleslovui dar būnant 
stovykloje, pasirodė mūšiui išrikiuota jotvingių kariuomenė. Ją pamatęs, Boleslovas 
Drovusis taip pat išvedė savo rikiuotę ir paskelbė mūšį. Atkakliai, lyg akis išdegus, 
vieniems kitus puolant ir esant lygioms jėgoms, keletą valandų vyko kautynės. 
Kai jotvingiai buvo įveikti, jie dar iš paskutiniųjų nepaprastai atkakliai stengėsi 
laimėti, tačiau lenkai, kurių buvo dauguma, žvalius ir sveikus statė pailsusių arba 
norinčių pailsėti vieton ir nugalėjo jotvingius, jotvingių kariuomenė pagaliau 
pasidavė. Jų vadas Skomantas, vėl panorėjęs atnaujinti kovą, dar karščiau kovėsi, 
bet buvo lenkų sučiuptas ir subadytas durklais. Nei jų vado Skomanto žuvimas, 
neiišsklaidyta ir išretėjusi rikiuotė neprivertė likusių jotvingių pasitraukti iš mūšio: 
visi lig vieno buvo sutriuškinti ir išžudyti. Lenkai šios pergalės taip pat negavo be 
kraujo praliejimo, daug jų žuvo, daug sunkiai sužeistų kentė skausmus. Ir per 
vieną mūšį beveik visa jotvingių gentis, visi žmonės buvo taip išžudyti ir išnaikinti, 


- 568 - 


JONAS DLUGOŠAS 





kad išlikusieji [gyvi], tai yra saujelė kaimiečių, sužeistieji ir pasidavusieji Boleslovo 
valdžion ir tie, kurie prisijungė prie lietuvių, net ir jotvingių vardo neišlaikė. Jų 
žemę su visais gyvuliais, kurių buvo didžiulės bandos, ir visą kitą jų turtą 
Boleslovas Drovusis su savo kariuomene užvaldė bei įsakė visiems, norintiems 
išvengti mirties bausmės, pasikrikštyti ir viešai išpažinti Kristaus tikėjimą. Jis išprašė 
popiežiaus Urbono, kad tos genties likučiams, išpažinusiems katalikų tikėjimą, 
paskirtų vyskupą naujai atverstųjų pastiprinimui ir išganymui. [...] 


1320-ieji Viešpaties metai 


Henrikas de Ploczk, atlikęs žygį į Lietuvą, siaubia 
Medininkų kraštą, tačiau grįžtantį atgal lietuviai jį 
iš pasalų pagauna ir jo kariuomenę išžudo 


Prūsijos maršalas Henrikas de Ploczk, vėl pradėdamas nutrauktą žygį prieš 
lietuvius, sudaręs raitelių ir pėstininkų kariuomenę, su keturiasdešimčia Ordino 
brolių, riterių vadeivų, įsiveržė į Lietuvą. Pasiskirstę atskirais daliniais, jie kuo 
plačiausiai nusiaubė Medininkų apylinkes gaisrais bei žudynėmis. Tuo tarpu 
lietuviai ir žemaičiai, nė kiek dėl to nesutrikę, ginkluoti įsitvirtino vieno miško 
siauroje dauboje - tuo keliu turėjo grįžti kryžiuočiai — ir, iškirtę aplinkui didesnius 
medžius, surengė pasalas Prūsijos maršalui bei jo kariuomenei. Kai tik Prūsijos 
maršalas, neįtardamas klastos, su savo kariuomene įžengė į mišką, pirmiausia 
pats, pakliuvęs į lietuvių rankas, buvo pasmaugtas, po to ir kilmingieji riteriai, 
tarsi į tinklą patekę, visi ligi vieno buvo užmušti arba paimti į nelaisvę. Įveikę 
priešus ir įsigiję karo grobio, lietuviai, atsidėkodami už šaunią pergalę, aukojo 
savo dievams kvapius smilkalus. Kai buvo sukrautas didžiulis laužas, jame 
sudegino vieną kryžiuotį kartu su žirgu ir ginklais. Tai buvo vienuolis Gerhardas 
Rudde, vaito brolis iš Sembos. 


1339-ieji Viešpaties metai 


Krokuvoje miršta Lenkijos karalienė Ona, 
Kazimiero gyvenimo bendrakelionė 


Birželio dvidešimt aštuntą dieną po sunkios ligos Krokuvos karališkoje pilyje 
mirė Lenkijos karaliaus gyvenimo bendrakelionė ir Lietuvos kunigaikščio 


- 569 - 


PENKIOLIKTAS AMŽIUS 





Gedimino duktė šviesiausioji karalienė Ona?. Ji buvo palaidota Krokuvos 
bažnyčioje su derama laidotuvių prabanga ir ištaigingumu ir paliko vienintelę 
dukterį Elžbietą, gimusią iš karaliaus Kazimiero. 

Moteris ji buvo garbinga, nuolanki savo vyrui karaliui, atlaidi ir labdaringa 
dievobaimingiems vargšams, tačiau prisirišusi prie to, kas teikia džiaugsmą, 
mėgstanti dainas ir šokius bei pasaulietiškas linksmybes. Tiesą sakant, šie menai 
bei papročiai jai dar iš mažumės buvo įdiegti tamsuolių tėvų namuose, bet ir 
priėmusi krikščioniškuosius papročius, anų neišsižadėjo: Kazimierui veikiau 
nekreipiant dėmesio į tai negu pritariant, ji jodinėjo arkliu ar važinėjosi karieta, 
oją lydėdavo būgnų, arfų bei kitų muzikos garsų bei dainų sutartinė. Sakoma, 
jog, pasitraukdama iš gyvenimo, ji prakeikė visa, ką darė gyvendama, ir mirė 
labai šiurpia mirtimi. 


1365-ieji Viešpaties metai 


Prūsai ir lietuviai siaubia vieni kitų žemes; 
du Lietuvos kunigaikščiai, atvykę į Prūsiją, priima 
krikščionių tikėjimą ir pasikrikštija 


Lietuvos kunigaikštis Kęstutis, surinkęs Lietuvos ir Žemaitijos pėstininkų bei 
raitelių kariuomenę, neįžengiamais miškais ir slaptais šunkeliais įsiveržė į Prūsiją, 
apgavęs kai kuriuos kryžiuočių sargybinius, užpuolė ir jėga paėmė Angerburgo 
pilį; nusiaubęs ir apiplėšęs aplinkines sritis ir paėmęs didelį karo grobį, traukėsi 
atgal į Lietuvą. Jį sekęs Sembos vaitas ir kiti komtūrai, nepajėgdami atsiimti 
pasiglemžto iš jų grobio, nusiaubė Lietuvos kraštą ir Ariogalos apylinkes, o grobį 
nusigabeno į Prūsiją. Po to keturi Lietuvos vadai, būtent Algirdas, Kęstutis, 
Patrikas? ir Aleksandras [Karijotaitis], su didžiulėmis karo pajėgomis, kurias 
sudarė lietuviai ir rusai, pasidaliję į keturis pulkus, įžengė į Prūsiją ir kirto jai 
lemiamą smūgį, negailestingai plėšė ir žiauriai žudė. Paėmę Ragainės ir kitas 
pilis, sudeginę daug kaimų, tose vietose tėvų papročiu aukojo savo dievams 
paskerstus gyvulius, taip pat ir jų kraują, po to, nesutikę jokio pasipriešinimo, 
sugrįžo į Lietuvą, gabendamiesi aštuonis šimtus krikščionių belaisvių ir septy- 
niasdešimt didžiųjų žirgų, kuriuos vadina spadonais. [...] 


— 570 — 


JONAS DLUGOŠAS 





1382-ieji Viešpaties metai 


Kunigaikštis Kęstutis su sūnumi Vytautu, surinkęs kariuomenę, 
traukia į Trakus. Tuo tarpu Jogaila prašo taikos ir Vytauto 
tarpininkavimu ją gauna, tada, abiem pusėms davus 
neliečiamybės pažadus, Jogaila pasikviečia į savo stovyklą 
ką tik minėtą tėvą su sūnumi, o atvykusius suima. 
Pagaliau, nužudęs kalėjime Kęstutį, tokiam pačiam likimui 
pasmerkia ir Vytautą 


[...] Beje, kai kunigaikštis Kęstutis ir jo sūnus Vytautas, neišdrįsę pasipriešinti, 
atvyko į Vilnių, kunigaikštis Vytautas buvo perduotas Vilniaus sargybai, o 
kunigaikštis Kęstutis, surakintas geležinėmis grandinėmis, nugabentas į Krėvą 
ir surištas įmestas į tamsius niūraus bokšto požemius. Pagaliau penktąją naktį 
kunigaikščio Jogailos taurininkas Prokša ir jo brolis Bilgenis, taip pat Mastis, 
Gedka, Krėviškis, Kučiukas, Lisica, kuriam buvo pavesta Žibintos (Zibinthae) 
garbei užkurti židinį ir uždegti žibintus, ir kiti, kuriems Jogaila buvo įsakęs tą 
darbą padaryti, pasmaugė Kęstutį, balsu šaukiantį, kad žudomas nekaltai, 
sulaužius tautų teises ir sutartis. Kunigaikštis Skirgaila, atvežęs jo palaikus į 
Vilnių, senoviniu papročiu sudegino kartu su jo mėgtais ir labiausiai vertintais 
ginklais, žirgais, drabužiais, šunimis. [...] 


1387-ieji Viešpaties metai 


Karalius Vladislovas [Jogaila] su karaliene Jadvyga atvyksta į 
Lietuvą ir, sunaikinęs stabus, pakrikštija visus žmones, 
dovanodamas jiems iš Lenkijos atgabentų marškinių; 
popiežius Urbonas VI už tai padėkoja 


Lenkijos karalius Vladislovas sutartyje, sudarytoje su Lenkijos Karalyste ir 
karaliene Jadvyga, davęs priesaiką, įsipareigojo bet kokiu būdu atitraukti 
Lietuvos krašto žmones nuo stabmeldystės ir prietarų ir atvesti juos prie vieno 
tikrojo Dievo garbinimo bei tikrojo tikėjimo išpažinimo. Labiau nei visi kiti, 
pritariantys jo siekimams, trokšdamas katalikų tikėjimo išplitimo, jis, pasiėmęs 
Gniezno arkivyskupą Bodzantą* ir daugybę iš Lenkijos karalystės pamaldžių ir 
pavyzdingų Bažnyčios vyrų, kurių mokymu, rūpesčiu ir pastangomis krikščionių 


= 571 -— 


PENKIOLIKTAS AMŽIUS 





tikėjimas pagonybėje skendinčioje tautoje galėjo paplisti ir suklestėti, patraukė į 
Lietuvą, kur Kristaus dar iki tol neišpažino ir nekentė. 

Tačiau, nepasitenkindamas Bažnyčios vyrais, jis pasiėmė podraug karalienę 
Jadvygą, trokštančią išvysti savo naująją tėvynę ir savo vyro šalį bei jo žmones, 
taip pat Mazovijos kunigaikščius Zemovitą ir Jonušą, Olesnicos kunigaikštį 
Konradą, Poznanės vaivadą Bartošą iš Višemburgo, Kristiną iš Kozeglovų, 
Sondečo [kaštelioną], Mikalojų iš Osolino, Vislicos [kaštelioną], kanclerį Zakliką 
iš Mendzigožo, Lenkijos karalystės pakanclerį Mikalojų iš Moskožovo, Krokuvos 
pataurininkį Vlodeką iš Charbinovičių, Krokuvos pakamarį Spiteką iš Tarnovo, 
Krokuvos taurininką Tomeką ir daugelį kitų Lenkijos baronų bei karių. O kai jie 
pasiekė Lietuvą, Vilniuje prieš Pelenų dieną vyko pasitarimas. Ten karaliaus 
įsakymu suvažiavo karaliaus broliai kunigaikščiai - Skirgaila iš Trakų, Vytautas 
iš Gardino, Vladimiras iš Kijevo, Kaributas iš Naugardo [Seversko], - susirinko 
didelė daugybė karių bei paprastų žmonių. Ne vieną ir ne dvi dienas triūsė 
Lenkijos karalius Vladislovas ir jo pagalbininkai katalikų kunigaikščiai, kurie 
čia buvo susirinkę, įtikinėdami karius bei paprastuosius žmones atsižadėti netik- 
rųjų dievų, kuriuos iki tol be reikalo garbino skendėdami pagonybės prietaruose, 
nes troško, kad visi kaip vienas įtikėtų vienatinį tikrąjį Dievą, garbintų jį ir gerbtų 
krikščionių religiją. Barbarai spyriojosi ir gynė save bei savo dievybes (svarbiau- 
sios iš jų buvo šios: ugnis, kurią laikė amžina ir kuri žynių kurstoma malkomis 
degė dieną naktį; miškai, kuriuos garbino ir laikė neliečiamais, ir gyvatės bei 
žalčiai, nes tikėjo juose slypint ir gyvenant dievus) - juk esą nedora ir neprotinga 
nepaisyti protėvių papročių, apleisti ir išnaikinti juos. Tačiau karalius Vladislovas 
įsakė barbarų akivaizdoje užgesinti ugnį, kurią jie laikė amžina ir kurią sostinėje 
vadinamas Znič (nuolankiai dievybę maldaujantiems ir norintiems sužinoti ateitį 
jis duodavo neva pačios dievybės jam pakuždėtus atsakymus). Karalius liepė 
išgriauti šventovę ir aukurą, kur jie atnašaudavo aukas, iškirsti ir nuniokoti girias 
bei miškelius, jų laikomus neliečiamais, ir, negana to, išžudyti ir išnaikinti gyvates 
bei žalčius, kurie kiekvienuose namuose buvo laikomi tarsi dievai namų globėjai. 
Barbarai tik liejo ašaras ir raudojo, žiūrėdami, kaip naikinami, griaunami ir gujami 
netikrieji dievai bei dievybės, nes murmėti prieš karaliaus valdžią jie neišdrįso. 
O kai, sunaikinus stabus ir atsikračius jų, įsitikino savo dievų netikrumu, patys 
savo akimis pamatė, kad iki tol buvo jų apgaudinėjami, visa lietuvių tauta nutarė 
priimti krikščionių tikybą ir atsisakyti pagoniškos klaidatikystės bei palinkimo į 
kerėjimus. Tada lenkų kunigai, o ypač karalius Vladislovas (mat jis mokėjo 
lietuvių kalbą ir geriau galėjo paveikti), keletą dienų mokė tikėjimo tiesų, kurios 
yra būtinos tikinčiajam, Viešpaties maldos bei Tikėjimo išpažinimo, ir tauta, 
pamokyta, pakrikštyta švęstu vandeniu, atgimė. 


— 572 — 


JONAS DLUGOŠAS 





Po krikšto dievobaimingasis karalius Vladislovas dosniai apdovanojo kai 
kuriuos paprastus žmones iš Lenkijos atgabentais naujais vilnoniais marškiniais 
ir kitokiais drabužiais. Ir štai tokiu iš anksto numatytu dosnumu bei dovanomis 
taip paveikė tuos nuskurdusius prastus žmones, kurie tenkinosi kasdieniais 
lininiais apdarais, kad, pasklidus gandui apie neregėtą dosnumą, jie pulkais 
traukė iš viso krašto krikštytis, idant gautų vilnonių drabužių. O kadangi buvo 
labai sunku kiekvieną įtikėjusį krikštyti po vieną, nes krikštytis susirinko labai 
daug lietuvių, tiek vyrų, tiek moterų, tai karaliaus įsakymu jie buvo suvaromi į 
būrius, sustatomi kyliu ir kiekvieno būrio visi žmonės gausiai apšlakstomi švęstu 
vandeniu; kiekvienam būriui, tai yra visiems ten stovintiems žmonėms, buvo 
duodamas krikščioniškas įprastas vardas, atsižvelgiant į būrio dydį ir lytį, prieš 
tai atėmus barbariškus vardus; tarkim, pirmajam būriui - Petro, antrajam - Povilo, 
trečiajam - Jono, ketvirtajam - Jokūbo, penktajam - Stanislovo, o moterims, kurios 
sudarė savo atskirus būrius, buvo duodami joms derantys vardai, kaip antai 
Kotryna, Margarita, Darata, atsižvelgiant į būrių skaičių bei didumą. Kariai ir 
kilmingieji buvo atskirai krikštijami. Norėdami gauti šventą krikštą ir pažinti 
tikėjimo tiesas, jie kartu su savo broliais, vaikais ir giminaičiais rungčiomis veržėsi 
į Vilnių. Vyriausiasis dvasininkas popiežius Urbonas VI juos visus pavedė 
krikščioniškajam karaliui šitokio turinio raštu: 

„Vyskupas Urbonas, Dievo tarnų tarnas, brangiausiajam sūnui Kristuje 
šviesiajam Lenkijos karaliui Vladislovui [siunčia] pasveikinimą ir apaštališką 
palaiminimą. Mes džiaugiamės Viešpatyje, mieliausiasis sūnau, o tėviškoji dvasia 
džiaugiasi tiek naudos teikiančiu sūnumi, todėl, sakau, džiūgaukime, sūnau, ir 
linksminkimės, nes visų tautų Viešpats, amžinos šviesos šaltinis, tavo ir tavųjų 
širdis maloningai pripildo savo malonės šviesos per patepimo dovaną. Juk dėl 
to Aukščiausiajam padėką lūpomis išreiškiame, kad jis savo sužadėtinę, šventąją 
Romos Bažnyčią, tavo motiną (ji tave vandeniu ir dvasia tarsi antrą kartą 
pagimdė), visada stiprina naujais vaikais ir tikrojo tikėjimo plitimu daro ją 
vaisingą. Ji veda vaikus iš tamsos į šviesą ir šaukia iš Egipto, kad jie dievų Dievą 
ant Siono išvystų. Iš tiesų, mylimiausiasis sūnau, ką tik iš mūsų garbingojo brolio 
Dobrogosto, Poznanės vyskupo, pranešimo sužinojome, kad po to, kai tu ėmeisi 
atnaujinančiojo krikšto, visų Ramintojas tave apdovanojo savo malone ir suteikė 
tokią kilnią dvasią jo valiai vykdyti. Juk tu tarsi pats didžiausias krikščionių 
vadas esi paženklintas nepaprastu dievobaimingumu ir nuostabių dorybių garbe, 
Dievui ir apaštališkajam sostui rodydamas sūnišką pagarbą, karališka malone 
apdovanoji Bažnyčią, o jos žmones, skendinčius tamsybėje, karštai rūpindamasis 
šauki ir vedi į tiesos šviesą ir Dievo vardo pažinimo kelią, sunaikinęs demonų 
buveines, kuriose nelaimingųjų dvasios buvo žudomos, ir ten pat įkūręs bei 
pastatęs Dievo namus, anksčiau minėtos šventosios mūsų motinos Romos 


— 573 — 


PENKIOLIKTAS AMŽIUS 





Bažnyčios garbei, kurios meilės gelmėse tu užimi ypatingą vietą tarp pasaulio 
valdovų. Taigi puiku, ištikimasis tarne, brangiausias sūnau, kuris esi tauri 
garantija pirmųjų naujos pjūties vaisių ir, aišku kaip dieną, nusipelnei žemėje 
aukščiausios karaliaus valdžios bei dangaus karalystės. Taigi vertėtų prideramai 
džiaugtis ir tau, sūnau, nes tarp daugelio buvai pasimetęs, bet esi surastas tarsi 
paslėptas turtas. Tesidžiaugia ir tavo širdis, kad už savo uolumą šitaip esi 
giriamas ir kad toks brangus ir toks malonus atsiduodi motinos Bažnyčios globai 
drauge su garbingojo vardo vaisiais. Dėlei to, brangiausias sūnau, rink neišsen- 
kančius naujojo derliaus pirmuosius vaisius kartu su dorybių prieaugiu, tai, ką 
gavai iš Dievo, tvirtai išsaugodamas tikėjime, ir Bažnyčią bei Bažnyčios žmones 
kaip ir anksčiau visad gerbk, brolius atvesk į tikėjimą, rūpestingai darbuokis 
tarnaudamas Mortai, kilk aukštyn, žvelgdamas į Mariją. Tad kaupk nenykstan- 
čius gyvenimo turtus danguje, o pasibaigus greit prabėgančiam žemiškajam 
gyvenimui geriausią dalį paveldėjęs džiaugsies ir su Dievo išrinktaisiais ramybės 
palaimą pelnysi. Beje, mylimasis sūnau, kad Jūsų Šviesybei neparašėme apie 
kitką, tai atsitiko ne dėl tėvų kaltės, bet veikiau per kasmetinių pasiuntinių, 
nepasiųstų pas tave, apsileidimą ir dėl kitų svarbių priežasčių. Bet ką tik atvykus 
minėtam vyskupui, pasiųstojo nuomonę maloniai iš jo paties išgirdome ir su 
meile apsakėme. Parašyta Perudžijoje, per XV gegužės kalendas, dešimtaisiais 
mūsų pontifikato metais". 


Karalius Vladislovas Vilniuje stato Katedrą, kurios pirmuoju 
vyskupu skiriamas Akcipitrų giminės lenkas Andrius, be to, 
jis įsteigia septynias parapines bažnyčias, kurioms dosniai 
aukoja karalienė Jadvyga 


Vladislovas turėjo pakankamai rūpesčių, tačiau karštai trokšdamas, kad 
Lietuvoje jo paskleistas tikėjimas išaugtų ir sustiprėtų, Vilniuje pastatydino ir 
įsteigė Švenčiausiosios Trejybės garbei Katedrą ir pavadino ją šv. Stanislovo, 
vyskupo ir garbingo bei didžiadvasio kankinio, vardu, kad lenkų ir lietuvių 
tautos, kurios buvo sudariusios uniją, pagrįstą tikėjimo ir religijos bendrumu, 
beto, valdžios bei įtakingumo vienove, didžiuotųsi ir tuo pačiu gynėju bei globėju 
ir kad per amžius nebūtų garbinamas niekas kitas, o lenkų pastangomis bei jų 
rūpesčiu išsklaidžius klaidatikystės tamsą, tikėjimo šviesa jam ir jo palikuoniams 
šviestų. Didįjį altorių pastatė toje vietoje, kur buvo kūrenama pagonių ugnis, 
klaidingai laikyta amžina, kad visiems aiškiau matytųsi pagoniška klaidatikystė. 
Be to, jis pastatė dar keturis altorius anksčiau minėtoje Vilniaus bažnyčioje, 
karaliaus įsteigtoje ir Gniezno vyskupo Bodzantos pašventintoje. Paskyrė 


— 574 — 


JONAS DLUGOŠAS 





dignitorių ir prelatų, aštuonis kanauninkus ir davė jiems išlaikymą: dovanojo, 
užrašė ir skyrė gausybę dvarų, žemių, privilegijų, ežerų ir didelių turtų, kad 
vyskupas, prelatai ir kanauninkai galėtų prasimaitinti ir užimti deramą padėtį. 
O Vilniaus vyskupu pasirūpino paskirti ir padarė vyresniuoju reto dievobaimin- 
gumo lenkų tautybės vyrą Andrių Vasilą iš kilmingos Akcipitrų, arba Jasttembcų, 
giminės, Mažųjų brolių ordino? brolį, kadaise buvusį Vengrijos karalienės 
Elžbietos nuodėmklausį, garsų Dievo žodžio skelbėją, Sireto vyskupą; o kad jis 
bažnytinę tvarką tarp naujai atverstųjų ir tamsių žmonių tinkamiau galėtų 
palaikyti, priskyrė jam klestinčią Klodavos parapijos bažnyčią Gniezno vysku- 
pijoje. Be to, įsteigė septynias parapines bažnyčias svarbiausiose ir būtiniausiose 
vietose, būtent Vilkmergėje [Ukmergėje], Maišiagaloje, Nemenčinėje, Medinin- 
kuose, Krėvoje, Bolcuose“ ir Gainoje, taip pat davė išlaikymą Aukštutinėje 
Vilniaus pilyje esančiai šv. Martyno bažnyčiai, kaip ir minėtoms parapinėms 
bažnyčioms. Beje, šv. Martyno bažnyčiai užrašė ir skyrė deramas pajamas. Šiose 
išlaikomose bažnyčiose paliko lenkų kunigus, uolius Dievo tarnus, pasiryžusius 
iškilmingai laikyti pamaldas ir lietuvių tautą mokyti Kristaus tikėjimo, to tikėjimo 
tiesų bei apeigų. O ir karalienė Jadvyga, labai tikinti ir dievobaiminga moteris, 
pirmiausia Vilniaus katedrą, o po to ir Lietuvos parapines bažnyčias gausiai 
aprūpino taurėmis, knygomis, monstrancijomis, kryžiais, paveikslais bei kitais 
puošniais reikmenimis ir apdovanojo drabužiais, rodydama savo karštą ir gilų 
tikėjimą tuo džiaugsmingu metu. [...] 


Lietuvių kilmės, jų tikėjimo bei senųjų 
papročių aprašymas 


Nors ir mažai žinoma, kadangi to neminėjo nė vienas rašytojas, kaip, kokiu 
būdu ir kada lietuvių ir žemaičių gentys atsikraustė į šį šiaurės kraštą, kuriame 
dabar gyvena, ir iš kokios giminės ar genties save kildina, tačiau tam tikri posakiai, 
kalbos skambesys ir įvairių daiktų, reiškinių pavadinimų panašumas į lotynų 
kalbą leidžia spėti, kad lietuviai ir žemaičiai yra lotynų kilmės. Atsiradę jeigu ir 
ne iš romėnų, tai bent iš kurios nors kitos lotynų giminės per pilietinius karus, 
kurių pirmasis vyko tarp Marijaus ir Sulos, o po to tarp Julijaus Cezario ir didžiojo 
Pompėjaus; karų dalyvių įpėdiniai bėgo iš senųjų gyvenviečių ir tėvynės 
manydami, jog visa Italija pražūsianti nuo pilietinių žudynių; likusieji gyvi su 
žmonomis, gyvuliais ir šeimynykščiais pasitraukė į tuščias ir negyvenamas, 
nuolatinių šalčių kaustomas, tik laukinių žvėrių lankomas sritis, į šiaurės kraštus, 
kuriuos rašytojai vadina užkampiu. Iš pradžių tą kraštą jie pavadino senoviškai 
- Litalija, o žmones - litalais; taigi [pavadinimo] pradžioje buvo pridėta tik viena 


— 575 — 


PENKIOLIKTAS AMŽIUS 





raidė L (ją netir dabar kasdienėj kalboj italai prideda); šiandien lenkams ir rusams 
tą pavadinimą pakeitus, jis virto Litvanija. 

Prieš priimdami krikščionių tikėjimą, jie taip pat aukodavo, turėjo tuos pačius 
dievus, laikėsi tų pačių tikybinių apeigų, šventė tokias pat šventes kaip ir jų 
giminaičiai romėnai. Aišku, jog jie garbino šventąją ugnį (kurią klaidingai laikė 
amžina), o kartu ir griausmininką Jupiterį; šventąją ugnį prižiūrėjo mergelės, kaip 
savo galva. Garbino jie ir girias, kurias laikė neliečiamomis ir manė, kad kirviu jas 
paliesti yra bedieviška ir pragaištinga: kiekvienam, kuris kirviu jas paliesdavo ir 
išniekindavo, šėtonas gudrumu ir suktumu, Dievui leidžiant, pažeisdavo ranką, 
akį, koją ar kurią kitą kūno dalį, kad savuosius garbintojus išlaikytų šventvagiais, 
ir tik sudeginę kaip auką avinuką ar veršiuką, jie jam įsiteikdavo ir atgaudavo 
prarastą sveikatą. O miškuose manė gyvenant miškų dievą Silvaną bei kitus dievus, 
kaip kad sakoma poeto eilėraštyje: „Dievai taip pat ir miškuose gyveno“, ir gyvates 
bei žalčius. Ojuk gyvatės pavidalo dievas Eskulapas buvo laivu atgabentas į Romą 
iš Graikijos ir Epidauro, kad atitolintų smarkiai šėlstančią maro epidemiją. Šie ir 
kiti panašūs šventi daiktai rodo, kad jie [lietuviai], jeigu yra ir ne visai tokie patys 
kaip romėnai bei italai, tai bent gerokai juos mėgdžioja. 

Negana to, kol lietuviai skendėjo pagonybės tamsybėje, jie turėjo savo šaliai 
būdingą senovinį apeiginį paprotį: prisirinkę žemės duodamų vaisių, spalio 
mėnesio pradžioje drauge su žmonomis, vaikais ir šeimynykščiais eidavo į 
miškus, kuriuos laikė šventais, ir tris dienas iš eilės savo dievams aukodavo 
jaučius, avinus bei kitus gyvulius - sudegindavo juos; o pasibaigus trijų dienų 
aukojimo apeigoms, imdavo puotauti: žaidė, šoko, gėrė ir valgė ir numesdavo 
maisto bei nuliedavo gėrimo kaip auką dvasioms. Tarp visų kitų šis aukojimas 
buvo ypač svarbus ir kasmet atliekamas, ir niekam nevalia buvo jo nepaisyti. Iš 
priešų žemių sugrįžę kaip nugalėtojai su grobiu, iš krūvos malkų sukrovę laužą 
—ojį kraunant malkas mesdavo tik vienas žmogus, - šaunesnį ir įžymesnį belaisvį 
ten įmesdavo ir sudegindavo manydami, kad šitaip sudeginę bedievišką auką 
numaldys savuosius dievus ir įsiteiks jiems. Tikrai nežinome, ar šį paprotį perėmė 
jie iš savo protėvių, ar, kaip paprastai, klaidatikystėje skendinti pagonybė, 
šėldama it patrakus, pati susikūrė. 

Be to, mirusiuosius sudegindavo: toks paprotys, teko girdėti, būdingas ne vien 
tik italams ir lotynams, bet ir kitoms tautoms. Nors Lietuvoje buvo daug girių ir 
miškų, tačiau lietuviai turėjo ir ypatingų miškų, o ten kai kurios sodybos, namai 
ir šeimos turėjo tam tikrus židinius, kuriuose buvo įprasta deginti mirusiųjų 
kūnus. O degindami pridėdavo prie palaikų tai, kas buvę jam gyvenant 
reikalingiausia, būtent žirgą, jautį, karvę, krėslą, ginklų, drabužių, diržą, grandinę, 
žiedą, ir kartu su kūnu, nors tai būtų buvę ir iš aukso ar sidabro, sudegindavo. 


— 576 — 


JONAS DLUGOŠAS 





Pagal tokį pat paprotį ir Gedimino sūnus Algirdas, Lietuvos didysis kunigaikštis, 
Lenkijos karaliaus Vladislovo tėvas, kuris pagoniškoj klaidatikystėje likimo 
užkluptas žuvo Kukovaičio miške, netoli Maišiagalos pilies ir gyvenvietės, buvo 
sudegintas kartu su puikiausiu žirgu, uždengtu perlais ir brangakmeniais atausta 
gūnia, apvilktas aukso apvadais žėrinčiu purpuriniu drabužiu, paauksuotu 
sidabro diržu perjuostu apsiaustu. 

Tiek lietuvių, tiek žemaičių žemės didžiąja dalimi pakrypusios į žvarbiąją šiaurę, 
ir dėl to žmonės taip pašiurpę nuo speigų ir liūčių, kad daugelis žūna nuo atšiaurių 
šalčių, o ne vienam tai sudarko nosis, mat jos nuolat būna šlapios. Tik du mėnesius 
vienoje ir kitoje šalyje kiek labiau jaučiama vasara: likusį metų laiką spaudžia 
šalčiai. Dėl to žmonės suvalo dar nepribrendusius javus ir, netinkamai džiovin- 
dami prie ugnies, dirbtiniu būdu suteikę jiems gražią spalvą, subrandina. 

Žemė, kurioje jie gyvena, ir dangus, po kuriuo alsuoja, yra jų nuosavybė, o 
bendravimas su rusų gentimi ir susimaišymas su ja pakeitė daugumos pirmykštę 
senovinę prigimtį, tačiau visiškai nesunaikino: tie, kurie pasinėrė į svetimšaliams 
būdingus smagumus, išsigimė dėl svetimos įtakos ir maisto - jiems geriau buvo 
siaubti, užpuldinėti negu kovoti. Dar ir ankstesniais laikais Lietuvos kraštas buvo 
vertas paniekos, labai tamsus ir niekam tikęs, kaip atsiliepia Kijevo kunigaikščiai 
apie Lietuvą ir jos gyventojus, apie jų skurdą ir žemės nevaisingumą, ir tik 
kamštinių ąžuolų žievė tą nuomonę kiek sušvelnina. Lietuvos kunigaikštis 
Vytenis, pirmasis vėl pradėjęs karą prieš rusus ir pats save iškėlęs į liaudies 
vadus, klasta užpuolęs susikovė su Rusios kunigaikščiais, ir labai pamažu, bet 
taip sustiprėjo jo jėgos, kad pavergęs Rusios kunigaikščius, privertė net mokėti 
jam duokles, kurias daugelį amžių jis pats rusams buvo mokėjęs. Lietuviai 
parsivarė daugybę belaisvių: vieni iš jų pagimdyti paleistuvystėje ir pasmerkti 
tai pačiai lemčiai, kiti pateko dėl to, kad negalėjo išmokėti duoklių arba įvykdyti 
teismo paskirtų bausmių, o jos ten nepaprastai žiaurios. Pavergti ir parduoti 
vaikai diena iš dienos didino vergų skaičių; vergišku darbu ir prakaitu jie sukūrė 
naudą ir sukrovė turtus, o savo ir kunigaikščių paslaptis, senosios tvarkos 
pasimokę, jie nepaprastai patikimai saugojo. 


Lietuviai įkurtą Vilniaus miestą ir jį juosiančias Vilijos bei 
Vilnios upes pavadino kunigaikščio Vilijaus vardu; būdami 


nuskurdę, Rusios kunigaikščiams reiškė palankumą 
ir mokėjo jiems duoklę ąžuolo žievėmis 


Lietuviai, žemaičiai ir jotvingiai, kad ir skirtingai pasivadinę ir pasiskirstę į 
daugelį šeimynų, kadaise buvo viena gentis, kildinanti save iš romėnų ir italų. 


= 5/7-— 


PENKIOLIKTAS AMŽIUS 





Labai ilgą laiką ši tauta buvo nežinoma ir tamsi, bet vieną sykį staiga iškilo aikštėn. 
Šie žmonės buvo italai ir romėnai, pabėgę įsiliepsnojus pilietiniams karams tarp 
Julijaus Cezario ir Pompėjaus. Per tas kovas jie buvo Pompėjaus pusėje, bet kai 
Pompėjus buvo nugalėtas Farsalo lauke, o paskui Egipte, prie Aleksandrijos, 
žuvo, jie labai bijojo nugalėtojo Julijaus Cezario ir nekentė jo, kadangi kai kurie 
iš jų buvo Pompėjaus giminaičiai bei jo šalininkai, padėję [jam] kur kas daugiau 
negu kiti romėnai, o kad jis [Cezaris] nepradėtų žiauriai tarp jų - labai 
neapkenčiamų, priešiškų ir įtartinų — siautėti, jie, palikę Romą, su visu turtu ir 
vergais septyni šimtai keturiasdešimtaisiais metais nuo Romos įkūrimo patraukė 
į šiaurės kraštus, kad ten saugiai ir be pavojaus galėtų gyventi. Tai rodo net jų 
pačių vardas bei pavadinimas. Juk visos tos gentys save vadina litalais dėl 
senovinės italų kalbos ypatybės, kuri iki šiol išliko šnekamojoje italų kalboje, - 
daugelio žodžių pradžioje [italai] prideda raidę L. Turėjo tas pačias šventes, 
dievus bei apeigas kaip pagonys romėnai, garbino dievą Vulkaną [manydami jį 
slypint] ugnyje, Jupiterį — žaibe, Dianą — miškuose, Eskulapą — gyvatėse ir 
žalčiuose; svarbesnėse gyvenvietėse kūreno žynio saugomą ugnį, kurią laikė 
amžina. Demono įkvėptas žynys atnašaujantiems aukas ir besiteiraujantiems 
atsakydavo mįslingai arba dviprasmiškai. Jupiterį garbino žaibo pavidalu, savo 
kalba jį vadino Perkūnu, tarsi žmogžudžiu (lot. percussor). Net daugelį miškų 
garbino visai kaip šventus ir neliečiamus. Į juos įžengti ir išniekinti, nukirsti 
medį ar nuskabyti jo lapus reiškė netekti galvos. Lapijos ar miško niokotoją 
demonas nužudydavo arba sužalodavo jam kurią nors kūno dalį. Gyvatės ir 
žalčiai dažnai gyveno tiktai tų žmonių namuose, kurie juos lakino pienu ir kaip 
permaldavimo aukas aukojo jiems gaidžius. 

Lietuviai anksčiau save vadino Titalais, bet laikui bėgant v buvo pridėta, o I 
pasikeitė į n, taigi kitos gentys ėmė juos vadinti litvanais - lietuviais. Iš Romos ir 
Italijos išvaryti pilietinių karų bei riaušių, slapčia užėmė tuščias, negyvenamas 
žemes tarp Lenkijos, Rusios, Livonijos ir Prūsijos, kurias didesnę metų dalį kaustė 
labai stiprūs žiemos šalčiai. Ten jie įkūrė pirmąjį miestą Vilnių, kuris ir šiandien 
yra svarbiausias to krašto miestas, pavadintas kunigaikščio Vilijaus' vardu, 
kadangi jo vadovaujami paliko Italiją ir atvyko į šias žemes. Šį miestą juosia 
Vilijos ir Vilnios upės, gavusios pavadinimą nuo to paties kunigaikščio vardo. 
Iš pradžių, kaimynams nesikišant, gyveno naudodamiesi savo teise kaip norėjo, 
o paskui, kai smarkiai padaugėjo gyventojų, nusiaubė žemutinį kraštą prie 
Prūsijos (kurį savo kalba pavadino Žemaitija, tai reiškia žemutiniu kraštu), 
prisišliejusį prie tolimiausių Lenkijos žemių, kurias jie vadina Jarašonais. Rusios 
ir Kijevo kunigaikščiai, matydami lietuvių sėkmę, juos pačius - miškus jėga jau 
buvo užėmę - privertė mokėti duokles, tačiau menkas ir kuklias, vien savo 
valdžios bei nuosavybės teisės įrodymui, tad ir mokėjo jie ilgus metus ąžuolo 


— 578 — 


JONAS DLUGOŠAS 





žievėmis, mat riebesnio kąsnio iš jų išlupti, kai žemė tokia nederlinga, nebuvo 
galima. 

Jų kalba yra šiek tiek pakeista lotynų kalba, kuri, jiems prekiaujant su kaimynų 
gentimis, patyrė slavų kalbos žodžių įtaką. Kadaise buvo paprotys dėvėti 
trumpus drabužius, trumpai kirpti plaukus bei barzdas. Didžiąją dalį 
kuriuos vaikai paveldi kaip kraitį. Su vergais jie elgiasi labai griežtai, rodydami 
didesnį nei barbarišką šykštumą, niekad arba labai jau retai linkę paleisti iš 
vergijos, tačiau, nepaisant to, dėl didelio vergų vislumo jų nuolat daugėja. Be to, 
dažnai ir laisvieji, tapę prievolininkais ar įklimpę į skolas, ar teismo pasmerkti, 
negalintys išsimokėti, paverčiami vergais. Daugeliui tai paprastai nutinka dėl 
smurto, apgaulės ir neteisybės ypač audringais mūsų laikais, kai net žymiausias 
Lietuvos kunigaikštis, kurį anos gentys įpratę vadinti didžiuoju (taip ir Pompėjus 
buvo vadinamas), negina jų nuo priespaudos ir engimo. Juo kas turtingesnis, 
tuo tas daugiau ginkluotų vyrų teikia savo valdovui karo atveju. Maistas jų 
prastas ir negausus, pagamintas iš miltų, verdamas puoduose, kaitinant ant 
ugnies beveik be vandens. Iš šiaurės tautų jie patys tamsiausi. Kai kam net keista 
galėtų pasirodyti, kad, anksčiau buvę rusų vergijoje ir mokėję jiems menkas 
duokles, sulaukė tokios sėkmės galbūt dėl savo šaunumo, o gal dėl kaimynų 
apsileidimo bei tingumo, kad dabar jie įsakinėja rusams, kurių valdžioje yra buvę 
beveik tūkstantį metų tarsi paskutiniai vergai. Jų laidojimo apeigos pagonybės 
laikais buvo ne kitoniškos kaip italų: mat visus lavonus degindavo su žirgais, 
drabužiais, indais, visu tuo, ką žinojo anuos gyvenime labiausiai vertinus; o 
dabar visus tuos [mirusiojo] daiktus žeme užpila. 

Tai išdidaus būdo tauta, maištinga, klastinga, įžūli, melaginga ir šykšti, be to, 
iš prigimties jie nekalbūs, savo ir savo vadų paslaptis saugo. Su vaikais - linksmi, 
linkę paišdykauti, svarstydami valstybės reikalus —- ūmūs ir uolūs, apskritai 
geidulingi, girtuokliai, pataikūnai, užsiiminėja burtais ir retai tampa kieno nors 
sekėjais. Būdami taupūs, net maisto šykšti, nebent rengia pietus ar ruošia puotą 
bičiuliams ir svečiams. Iškilmingomis apeigomis ir tikėjimo papročiais ypač 
rūpinasi genties diduomenė bei vietininkai, o liaudis yra prasta. Jų moterys 
įvairiausiais audeklais, kuriuos audžia iš linų. Jos įpratusios prie sunkaus darbo 
ir vargo, linkusios išgerti. Vytautas Aleksandras dėl dviejų dalykų nuolankiai 
jas vadino gimdytojomis: be jų jam nesisekė ir nuo jų malonės priklausė. Visas jo 
valdymas jiems [lietuviams] kėlė baimę be reikalo: aišku, buvo griežtas ir rūstus, 
mat buvo linkęs bausti, tačiau ir rūpestingas, nes nedelsdamas skubėdavo į 
pagalbą karo žygiuose, mikliai traukdavo iš bėdų pavienius karius, buvo dosnus 
ir kilniaširdis. 


— 579 — 


PENKIOLIKTAS AMŽIUS 





1413-ieji Viešpaties metai 


Karalius Vladislovas gesina amžinąją ugnį, 
žemaičių garbinamą kaip dievybę, iškerta šventąsias girias 
ir naikina plačiai žinomas pagoniškas apeigas 


Sudaręs amžiną ir neišardomą sąjungą bei labai naudingą santarvę tarp Lenkijos 
ir Lietuvos ponų, lenkų karalius Vladislovas drauge su karaliene Onaš ir dukterimi 
Jadvyga, lydimas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Aleksandro, išvyko į Lietuvą. Jį 
labai kankino ir slėgė rūpestis, kad jo gimtasis kraštas Žemaitija, didelei karaliaus 
negarbei, iki šiol tebeskendi beprasmiškoje pagonybės klaidatikystėje. Sutelkęs visas 
savo jėgas minėtam kraštui apšviesti krikščioniškuoju tikėjimu, manė, jog pirmiau- 
sia reikia imtis apvalyti žemaičių tautą nuo stabmeldystės bjaurasties. Pasiėmęs 
apsišvietusių ir dievobaimingų vyrų, uolių Dievo tarnų, maždaug apie šv. Martyno 
dieną išvyko vandens keliais į Žemaitiją, ketindamas atlikti dvasinę misiją. Palikęs 
prie Kauno karalienę Oną su kelionės reikmenimis, jis leidosi Nemuno upe žemyn 
iki Dubysos, o iš ten, kildamas Dubysa aukštyn, atplaukė į Žemaitiją. Sušaukęs 
visus Žemaitijos žmones — ir vyrus, ir moteris, pradėjo aiškinti, kaip bjauru ir 
gėdinga yra žemaičiams skendėti klaidatikystės prietaruose, kai visi lietuviai, tiek 
kunigaikščiai, tiek vadai, tiek ir paprastieji žmonės, išpažįsta vieną tikrąjį Dievą ir 
juo vadovaujasi. Po to jie išgriovė stabmeldiškus aukurus, iškirto šventąsias girias 
ir atvyko prie labiausiai žemaičių garbinamos dievybės - ugnies, kurią, be jokios 
abejonės, laikė švenčiausia ir amžina. Apeigų žyniams be perstojo kurstant 
malkomis, ji kūrenosi už Nevėžio upės pačioje aukščiausios kalvos viršūnėje. 
Karalius Vladislovas, prisiartinęs prie bokšto, kuriame kūrenosi ta ugnis, jį padegė, 
o ugnį išžarstė ir užgesino. Po to lenkų kareiviams liepė iškirsti miškus, kuriuos 
žemaičiai garbino kaip šventas savo dievų buveines, panašiai kaip tame poeto 
eilėraštyje: „Dievai taip pat ir miškuose gyveno". Žemaičiai buvo tokie tamsuoliai, 
kad šventais laikė ne tik anksčiau minėtus miškus, bet ir paukščius bei žvėris, 
gyvenančius juose, ir kas tik į juos įžengdavo, jų papročiu turėjo būti laikomas 
šventu. Todėl nė vienas žemaitis nedrįso tuose miškuose kirsti malkų, medžioti 
žvėrių bei paukščių, nes tam, kuris niokoja šventą girią, žudo žvėris ir paukščius, 
būdavo išsukiojamos rankos ir kojos taip, kaip demonai sugeba. Taigi ilgainiui 
žvėrys ir paukščiai buvo papratę gyventi anksčiau minėtose giriose tartum namie 
ir žmonių buvimo nei vengė, nei bijojo. Todėl barbarus labiausiai stebino tai, kad 
lenkų kareiviai, kirsdami jų šventus miškus, nepatyrė jokių kūno sužalojimų, kai 
tuo tarpu jie patys dažnai susižeisdavo. Be to, tuose miškeliuose šeimos ir 
kiekvienas namas turėjo jiems skirtą ugniavietę, kurioje degindavo visų mirusių 


- 580 - 


JONAS DLUGOŠAS 





namiškių ir artimųjų kūnus kartu su žirgais, balnais ir puošnesniais drabužiais. 
Prie tokių ugniaviečių sustatę iš kamštinio ąžuolo padarytus suolus, ant jų padėję 
iš varškės pagamintą panašų į sūrį valgį, o ant ugniakuro užpylę midaus, tie 
lengvatikiai manė, kad ten sudegintų jų mirusių artimųjų dvasios naktį ateisiančios 
ir pasisotinsiančios tuo maistu bei numalšinsiančios troškulį midumi, nulietu į 
ugniakurą ir įsigėrusiu į pelenus; žinoma, ne dvasios, o varnos, juodvarniai ir kiti 
miško paukščiai bei žvėrys paprastai visada surydavo padėtą maistą. Negana to, 
spalio pirmąją visoje Žemaitijoje minėtosiose giriose būdavo švenčiama didžiausia 
šventė, į kurią rinkdavosi vyrai ir moterys iš viso krašto ir atsinešdavo valgių bei 
gėrimų, kiekvienas pagal savo išgales. Keletą dienų papuotavę, kiekvienas 
atnašaudavo ant savo aukuro aukas saviems pagoniškiems dievams, pirmiausia 
dievui, jų kalba vadinamam Perkūnu, tai yra griaustiniui, vildamiesi tokiomis 
iškilmėmis bei aukomis įsiteiksią dievams ir pastiprinsią savo artimųjų dvasias. 

Didžioji Žemaitijos dalis yra pakrypusi į šaltąją šiaurę, ribojasi su Prūsija, 
Lietuva ir Livonija. Šalis yra apjuosta girių, kalvų ir upių, žemė ten derlinga; ji 
suskirstyta į tokias sritis: Ariogalos, Raseinių, Medininkų, Kražių, Viduklės, 
Veliuonos, Kaltinėnų ir kitas. Tais laikais žemaičiai buvo laukiniai, netašyti, 
žiaurūs, linkę į visokius nusikaltimus. Žmonės liekni ir augaloti, maitinosi kukliai 
ir saikingai, pasitenkindavo duona ir mėsa, troškulį retai malšindavo midumi 
ar alumi, dažniausiai - paprastu vandeniu. Aukso, sidabro, geležies, vario, vyno, 
žuvų ir prieskonių nepažino ir nevartojo. Žemaitis vyras galėjo turėti kelias 
žmonas: po tėvo mirties - pamotę, po brolio mirties - brolienę imti už žmoną. 
Neturėjo jie jokių prideramų namų nei puošnių pastatų, gyveno tik paprastuose 
būstuose“. Jų vidaus ertmė plati ir ilga, o viršus įtrauktas. Būstai statomi iš medžio, 
šiaudiniais stogais, platesni apačioje ir po truputį siaurėjantys į viršų, panašūs į 
didelį laivą: viršuje viena anga, pro kurią patenka šviesa. Po ta anga kūrenasi 
židinys, kur verda paprastas jų valgis ir kur jie ginasi nuo šalčių, kaustančių šį 
kraštą didžiąją metų dalį. Tuose būstuose jie gyvena su žmonomis, vaikais, 
samdiniais, kartu laiko galvijus, arklius, javus ir visus ūkio padargus. Neturi 
kitokių pastatų, tarkim, namų su pokylių menėmis, rūmų, sandėlių, kamarų nei 
tvartų, bet tuose pačiuose būstuose gyvena patys ir laiko galvijus, arklius ir 
visokius kitokius naminius gyvulius. Kaimiečių tauta, žmonės laukiniai ir 
šiurkštūs, linkę į stabmeldystę, burtus, kerėjimus. 


Karaliui Vladislovui sakant pamokslą, žemaičiai priima 
Dievo žodį. Juokinga prasčioko mintis apie pasaulio sukūrimą 


Kadangi nė vienas iš dvasininkų, atvykusių kartu su karaliumi Vladislovu į 
Žemaitiją, nemokėjo šnekėti žemaitiškai, tai Lenkijos karalius pats turėjo skelbti 


— 581 — 


PENKIOLIKTAS AMŽIUS 





tikrąjį tikėjimą ir skiepyti pamaldumą. Pirmiausia juos pamokė Viešpaties maldos, 
po to Tikėjimo išpažinimo, atskleisdamas dvylika tikėjimo dalių, kad pirma, nei 
bus pakrikštyti, su džiaugsmu išpažintų tikėjimą. Po to plačiai išaiškino, kad 
reikia garbinti vieną vienatinį Dievą, tačiau trijuose asmenyse, gailestingiausią 
viso pasaulio Kūrėją ir Atpirkėją. Stengėsi atitraukti žemaičius nuo apakinusios 
juos akivaizdžios pagoniškos klaidatikystės, nuo netikrų dievų, kaip antai ugnies, 
Perkūno, miškų, žalčių, šventų miškelių, kuriuos jie garbino, užuot [garbinę] 
tikrąjį [Dievą]. Taip pat įrodinėjo, kad visi tie padarai, sukurti tikrojo Dievo, 
neturintys proto ir negalintys net patys sau pagelbėti; beje, nors jie ir stipresni už 
protingus žmones, tačiau yra pavaldūs žmonių valiai ir protui. Tuo ir patys savo 
akimis galėję įsitikinti, nes ugnis, kurią laikė šventa, užgesinta, šventi miškeliai, 
girios ir šilai iškirsti, aukurai ir stabai sutrypti. Tokius ir daugybę kitų dalykų, 
kuriuos dvasininkai karaliui primindavo, karalius Vladislovas skelbė ir aiškino. 
Žemaičiai susijaudinę, kad jų dievybės ir šventenybės sunaikintos ir kad pats 
karalius juos įtikinėja, galop sutiko priimti krikščionių tikėjimą, nusikratyti 
pagoniškų nuodėmių ir pasikrikštyti vandeniu; sutikimą jie perdavė vieno 
vyresnio amžiaus žmogaus, išrinkto tam reikalui, lūpomis tokiais trumpais ir 
šmaikščiais žodžiais: „Kadangi mūsų dievai, kuriuos garbinome protėvių 
pavyzdžiu, tavo ir tavo karių, šviesiausiasis karaliau, buvo sunaikinti ir, būdami 
silpni bei nepajėgūs, buvo lenkų Dievo nugalėti, apleidžiame tuos savo dievus 
ir apeigas ir šliejamės prie lenkų ir tavo Dievo, kaip stipresnio". Taigi žymesnieji 
žemaičiai, kurie buvo supažindinti su tikėjimu ir gerai išmokyti tikėjimo tiesų, 
buvo krikštijami, stebint ir prižiūrint pačiam Lenkijos karaliui Vladislovui, jam 
parinkus krikščioniškų vardų. Po to visiems priėmusiems krikščionių tikėjimą 
ir pakrikštytiems karalius dosniai dalijo geriausią gelumbę, arklius, drabužius, 
pinigus ir kitas dovanas iš malonės šventam tikėjimui, kad ir kiti taptų palankesni 
ir priimtų šį tikrąjį tikėjimą. Svarbiausioje Žemaitijos vietoje, Medininkų krašte, 
karalius Vladislovas pastatydino katedros bažnyčią šventųjų kankinių Alek- 
sandro, Teodoro ir Evencijaus garbei, o paskui kitose vietose ėmė steigti ir 
statydinti parapines bažnyčias, nustatė joms deramas pajamas ir patvirtino jų 
atidarymą savo raštu. 

Kartą atsitiko, kad Pamokslininkų ordino brolis karališkasis pamokslininkas 
magistras Mikalojus Venžikas žemaičius mokė tikėjimo tiesų. Kalbėjo su vertėju 
ir plačiai aiškino apie pasaulio sukūrimą bei pirmojo žmogaus Adomo nuopuojį. 
Vienas iš žemaičių pamanė, kad magistras Mikalojus Venžikas taip išsamiai 
pasakoja apie pasaulio sukūrimą, nes tai buvę atsitikę jo amžiuje, jo atminimu ir 
jis pats matęs pasaulio sukūrimą. Būdamas paprastas kaimietis, jis nepajėgė viso 
to suprasti ir tokiais žodžiais pratrūko: „Šviesiausiasis karaliau, šis kunigas, 
skelbdamas, kad šis pasaulis sukurtas, meluoja, juk, jei žmogus neilgaamžis, tai 


— 582 — 


JONAS DLUGOŠAS 





kaip jis gali liudyti atsimenąs pasaulio sukūrimą? Tarp mūsų yra žmonių daug 
vyresnių, yra ir šimtą metų pranokusių, bet jie neprisimena to sukūrimo; žino 
tik, kad už tų kalvų ir upių visada švietė saulė, mėnulis ir žvaigždės“. Karalius 
Vladislovas liepė jam nutilti, sakydamas, jog magistras Mikalojus Venžikas apie 
pasaulio sukūrimą tikrą teisybę kalbėjęs, tik jis nesakęs, kad pasaulis buvęs 
sukurtas jo laikais, bet kad tai įvykę prieš šešis tūkstančius ir šešis šimtus metų 
Dievo valia irjo visagalybės dėka; ir taip užbaigė: „Visagalis Dievas, stebuklingu 
būdu sukūręs į save panašų žmogų, apgyvendino jį džiaugsmingame rojuje, o 
kai šis nusidėjo ir visai savo būsimai giminei mirtį ir amžiną pasmerkimą 
užtraukė, Dievas dar stebuklingiau jį atpirko, pasiuntęs savo sūnų, gimusį iš 
Nekaltosios Mergelės, ir davęs per jį pasauliui Naująjį Testamentą". 


Karalius, rūpindamasis žemaičių gerove, paveda juos valdyti labai 
dievobaimingam vyrui Kęsgailai, o pats grįžta į Vilnių 


Dievo malone ir uoliomis pastangomis sėkmingai atvertęs į krikščionių tikėjimą 
žemaičius, Lenkijos karalius Vladislovas rengėsi iš ten išvykti. Gerai žinojo, kad 
žemaičiai yra netvirto tikėjimo žmonės ir kad kai kurie iš jų, ypač tie, kurie vengė 
krikščionių tikėjimo ir krikštijimosi, nes jų netikri dievai buvo sunaikinti ir ugnis, 
kurią laikė šventa ir amžina, - užgesinta, didžiai nuliūdę su kartėliu rengėsi vėl 
įžiebti amžinąją ugnį, kurios pelenai ugniakure dar tebebuvo šilti. Slapta jie štai 
kaip susitarė: „Jei karaliui išvykus įstengsime atgaivinti aukure išblėsusią ugnį, 
tai įsitikinsime, kad mūsų dievybė negalėjo būti sunaikinta“. Karalius pasiliko 
keletą dienų tarp netikinčiųjų ir visą tą laiką savo kariams liepė prinešus iš Nevėžio 
vandens ir aukurą, ir nepašvęstą ugniavietę iki pat kraštų gausiai užlieti ir 
paskandinti. Negana to, ėmėsi iš anksto priemonių - paskyrė žemaičių seniūnu ir 
viršininku Kęsgailą, vieną iš Lietuvos didikų, vyrą dorą ir dievobaimingą, kuriam 
griežtai įsakė ypatingu rūpesčiu apgaubti naujai atsivertusiuosius, visokiais būdais 
žiūrėti ir stengtis, kad jie neatsisakytų krikščioniškųjų tiesų, nebegrįžtų prie 
stabmeldystės, kad nebeaukotų netikriems dievams ir nebeatlikinėtų pagoniškų 
apeigų. Šis, ištikimai vykdydamas karaliaus įsakymus, naujai atsivertusiuosius 
stiprino, o nekrikštus pagonis gynė nuo įsisenėjusios stabmeldystės. Ir taip per 
kelias dienas žemaičių tauta, visiškai priėmusi katalikų tikėjimą, pati pakėlė ranką 
prieš savo netikruosius dievus, o girias, kurias anksčiau šventomis laikė, pavertė 
derlingais laukais. Tai atlikęs, karalius Vladislovas patraukė į Lietuvą ir šv. Elžbietos 
dieną atvyko į Trakus, iš kur įprastais keliais, iš dvaro į dvarą keliaudamas per 
Lietuvą, Viešpaties užgimimo dieną atvyko į Vilnių ir čia su karaliene Ona ir 
didžiuoju kunigaikščiu Aleksandru atšventė Kalėdas. [...] 


- 583 - 


PENKIOLIKTAS AMŽIUS 





1440-ieji Viešpaties metai 


Lietuvos didysis kunigaikštis Zygimantas užmušamas 
saviškių už žiaurų elgesį su jais 


[...] Taigi Verbų sekmadienį, kai minėtasis Žygimantas Trakų pilyje klausė 
pamaldų, o jo dvariškiai buvo išėję į pamaldas parapinėje bažnyčioje, [Jonas 
Čartoriskis] su paslėptais po drabužiais durklais įžengęs į kunigaikščio Žygiman- 
to menę, puolė jį kartu su savo suokalbininkais ir visą kūną suvarpęs kuo 
žiauriausiai jį nužudė, maža to, kaip pikčiausias barbaras keršydamas jo lavoną 
išgabeno už pilies sienų vežėčiomis be vežėjo, o pats užėmė pilį su visais turtais. 
Lietuvos didikai kunigaikščio Žygimanto kūną palaidojo su priderama pagarba 
Vilniaus bažnyčioje, viename kape su didžiuoju kunigaikščiu Vytautu. Pasakoja- 
ma, kad kunigaikštis Žygimantas atsidėjęs klausydavosi žynių ir raganų ir, 
vadovaudamasis jų pranašystėmis, išžudė daug nekaltų žmonių. Dėl to tikima, 
kad teisingasis Dievas jam pelnytai skyrė tokią mirtį. Ši apgailėtina jo žūtis leido 
suvokti, kokie pragaištingi jam buvo burtininkių patarimai, ir įspėjo, kad tai būtų 
pamokantis pavyzdys kitiems, jog gyvenime labiau derėtų pasikliauti Dievu negu 
klaidingais demonų kerais. Ne vien tik kunigaikštis Čartoriskis buvo pasišovęs 
ir suplanavęs pražūtį Žygimantui, mat buvo tikima ir gandai pasklido, kad beveik 
visi Lietuvos didikai (ir, kas yra šlykščiausia, - net ir tie, kuriems Žygimantas 
buvo suteikęs aukščiausios šlovės ir kurie jo dėka iškilo) pasirodė esą šio sąmokslo 
bendrininkai arba bent žinojo apie jį ir patys planavo pasikėsinimą prieš kuni- 
gaikštį Žygimantą, kuris vėliau įvyko. Nes buvo tai vyras be galo žiaurus ir godus, 
dėl menkiausios priežasties linkęs bausti, apiplėšti, žudyti; buvo vidutinio ūgio, 
mažakalbis, mėgstantis prabangą, nepaprastai piktas ir ūmus, gviešęsis turtų. 
Man regis, daug laimingesnis būtų buvęs, jei būtų kritęs mūšio lauke, geriau 
priešo grobiu būtų tapęs, o ne valdinių auka. Būdamas ne tik labai žiaurus, bet 
ir neregėtai klastingas, kiekvieną dėl bet kokio skundo kaip sąmokslininką, 
besikėsinantį į jo gyvybę, baudė: pirmučiausia visapusiškai apiplėšdamas, paskui 
kalėjimu ir galų gale, kas dažniausiai atsitikdavo, - žiauriais kankinimais (per 
kuriuos tardomieji patys prisiimdavo kaltę) ir mirtimi. Tačiau šis žiaurumas jo 
nė kiek neapsaugojo, nes žuvo nuo saviškių ir, jei nebūtų be laiko žuvęs, daug 
Lietuvos bajorų, kuriuos jis buvo pasmerkęs mirti, po šv. Velykų švenčių būtų 
įvykdę jam mirties nuosprendį. Mat praslinkus aštuonioms dienoms po šv. Vely- 
kų, jis rengėsi bausti ir nužudyti daug Lietuvos didikų, o jų turtą pasiglemžti. 
Pasakojama, kad įkalbėtas burtininkių, kurios valdė jo protą ir teikė patarimus, 
jis, sumaišęs žmonių ir laukinių žvėrių kraują, aukojo stabams, kad sužinotų 


— 584 — 


JONAS DLUGOŠAS 





ateitį ir iš piktųjų dvasių patirtų, kas slapta kėsinasi į jo gyvybę. Jo valdymo 
metu buvo suiminėjami Lietuvos didikai ir bajorai, kuriuos bet kas įskųsdavo: 
nedorėlis, pataikūnas ar tykojantis ką nors gauti skundikas. Šitaip plačiai plito 
šmeižtai, įskundimai, iš visų pusių skriejo kaltinimai. 


Vertė DAIVA MAŽIULYTĖ 


KOMENTARAI 


1 Prūsijus — istorinė asmenybė, Bitinijos (antikinės valstybės Mažojoje Azijoje) valdovas, 
gyvenęs II amžiuje prieš Kristų. Tačiau jo ir visos genties persikėlimas gyventi į baltų 
kraštą nėra istorinis faktas, tik padavimas. Etnonimo prūsai kilmė nėra aiški. Kalbininkai 
spėja, kad tas etnonimas yra kilęs iš hidronimo (gal Aismarių seno pavadinimo). 
Karalienė Ona — Gedimino duktė Aldona, prieš vedybas (1325) pakrikštyta Onos vardu. 
Patrikas - Kęstučio sūnus. 

Bodzanta — pagal kitus šaltinius — Bodzenta. 

Mažųjų brolių ordino - taip buvo vadinami pranciškonai. 

Bolcai (arba Obolcai) — miestas prie Oršos (Vitebsko sr.). Kalbininkai spėja, kad tai baltiška 
vietovė Balčiai arba Vabalčiai. 

Kunigaikštis Vilijus - legendinė asmenybė. 

Karalienė Ona - antroji Jogailos žmona. 

9 „gyveno paprastuose būstuose... - čia kalbama apie senąjį žemaičių pastato tipą - numą. 


a "E UN 


„o N 


- 585 - 


KAZIMIERO TEISYNAS 


Kazimiero teisynas —- nedidelis teisės normų rinkinys, paskelbtas Vilniaus 
seime Lietuvos didžiojo kunigaikščio Kazimiero 1468 metų vasario 29 dienos 
atskiru raštu. XVII amžiaus pradžioje jis neapdairiai pavadintas teisynu ir 
tradiciškai šiuo vardu tebevadinamas iki šiol. Manoma, kad jis buvo sudarytas 
valdovo kanceliarijoje, kodifikavus paprotinės teisės normas ir teismų prece- 
dentus. Originalo neišliko. Žinomi trys nuorašai, rašyti XV amžiaus pabaigoje ir 
XVI amžiaus pradžioje LDK kanceliarine rusų (slavų) kalba. Patogumo dėlei 
teisyno tekstą tyrinėtojai skirsto į dvidešimt penkis straipsnius. Teisyną sudaro 
daugiausia baudžiamosios ir procesinės teisės nuostatai, susiję su vagystėmis. 
Nustatoma vagysčių rūšys, bylų teismingumas ir jų nagrinėjimo tvarka, baudos 
ir bausmės, žalos atlyginimas ir kt. Manoma, kad teisynas galiojo visoje LDK 
teritorijoje. Nors jo reglamentuojama teisinių santykių sfera nebuvo itin plati, 
bet jis nemažai prisidėjo prie bendrų teisės normų formavimo valstybėje. 
Didžiumą jo nuostatų perėmė Pirmasis Lietuvos Statutas (1529); ten šie nuostatai 
buvo papildyti ir išsamiau suformuluoti. 


VYTAUTAS RAUDELIŪNAS 


Mitologiniu požiūriu įdomi teisyne esanti informacija apie skausmo numal- 
šinimą žolėmis. XVI-XVII amžiuje gydymas žolėmis buvo prilyginamas raga- 
navimui, burtininkavimui, o patys žolininkai laikomi burtininkais ir raganomis, 
t. y. žmonėmis, turinčiais antgamtinių galių. Atrodo, kad taip į žolininką žiūrima 
ir Kazimiero teisyne, nes kitaip būtų nesuprantama, kodėl kankinamas žolininkas 
nejaučia skausmo. 


NORBERTAS VĖLIUS 


Publikacijos: Danitowicz, 1826; Zbiėr praw, 1841, 36-57; A3P, 1846, 80-83; BiajuMupckuH— 
ByzauosB, 1887, 35-45; LIŠ, I, 1955, 158 (fragm. liet. k.); Kazimiero teisynas, 1967 (orig. ir liet. k.); 
CrapocTuHna, 1991. 

Literatūra: Danitowicz, 1826; Jaroszewicz, 1844, 128-130, 285-286; BrarjjaMupckni—bynanos, 
1887,35—45; Acunckui, 1889, 8-9, 33; ManunosBckuii, 1918, 44, 90; Jlanno, 1939; Kazimiero teisynas, 
1967, 1—15, 20-25; Jablonskis, 1979, 183-186; Andriulis, 1980; CrapocTruna, 1991. 

Tekstas iš: Kazimiero teisynas, 1967, 30. 


- 586 - 


KAZIMIERO TEISYNAS 





CYAEBHHK KA3HMHPA 
1468 


18. A KoJIHM TaTb įacTbCA Ha MYKY, a 3€JIMe 3Haa, A 3HATHHKBI GY/IYTb JĮ06pbIM 
Ha HETO, COK YCOWHTb, A GYJĮETb INepBEl TOTO KPA/ĮPIBAJI, A JIO6O MyYWKNBAH, A M 
CbB6/ĮOMO TO Gy/ĮeTb OKOJIMIŲM: HHO TOTO 3eJ1eHHUKa XOTA Ha ĮĮOMYUATCA, HHO ETO 
06ecHuTH. 


KAZIMIERO TEISYNAS 
1468 


18. Jeigu vagis sutiks būti kankinamas, o pažins žoles [nuo skausmo), bet bus 
gerų liudininkų prieš jį, seklys suseks, be to, bus anksčiau voginėjęs ir buvęs 
kankinamas, o apylinkei tai bus žinoma, tai tokį žolininką, kad ir neprisipažintų, 
pakarti. 


Vertė AUGUSTINAS JANULAITIS 
ir JUOZAS JURGINIS 


— 587 — 


ENĖJAS SILVIJUS PICCOLOMINI 
1405-1464 


AENEAS5 5ILVIUS PICCOLOMINI 


Enėjas Silvijus Piccolomini (Aeneas Silvius Piccolomineus, Enea Silvio de 
Piccolomini) - žymus XV amžiaus humanistas, politinis veikėjas, rašytojas, 
istorikas. Ilgą laiką dirbo popiežiaus pasiuntiniu, diplomatu. 1458 metais tapo 
popiežiumi Pijumi II. 

Remdamasis rašytiniais šaltiniais ir žodine informacija, aprašė Čekiją, Lenkiją, 
Livoniją, Prūsiją, Lietuvą ir kitus Europos bei Azijos kraštus. Lietuvoje nėra buvęs. 
Žinias apie pagoniškąją lietuvių tikybą ir papročius gavo iš vienuolio Jeronimo 
Prahiškio (Jeronim Jan Silvanus Pražsky, g. apie 1369, m. 1440). Jeronimas Prahiškis 
studijavo Prahos (apie 1389-1393) ir Krokuvos universitetuose, buvo kanonų 
teisės daktaras. 1395-1398 ar 1401-1404 metais platino Lietuvoje krikščionybę, 
naikino pagoniško tikėjimo atributus. Sukėlė vietinių gyventojų nepasitenkinimą 
ir buvo Vytauto išsiųstas iš Lietuvos. 

Kai kurias kitas žinias apie lietuvius (pavyzdžiui, apie santuokos pagal- 
bininkus, apie Vytauto žiaurius įpročius) Piccolomini aprašė iš gandų arba sukūrė 
pats. Skyriai apie Lietuvą, Prūsiją pirmą kartą buvo paskelbti knygoje Įvairių 
įvykių ir vietų aprašymas (Historiarum ubigue gestarum locorumgue descriptio, Venecija, 
1477), kurios pakartotiniai leidimai įvairiais pavadinimais (Asiae Europaegue 
descriptio; Cosmographia; Opera) išėjo Paryžiuje (1509), Kelne (1531), Bazelyje (1551 
ir 1571). Piccolomini'u naudojosi daugelis XVI-XVIII amžių kronikininkų: 
Hartmannas Schedelis, Sebastijonas Mūnsteris, Motiejus Miechowita, Martynas 
Kromeris, Markas Antonijus Kokcijus Sabelikas, Johannesas Boemas, Andrius 
Celarijus, Motiejus Strijkovskis. Nepaisant tam tikro tendencingumo ir prasima- 
nymų, Piccolomini'o veikalai skatino domėjimąsi Lietuva, padėjo įsitvirtinti 
Lietuvos vardui XVI-XVIII amžių istoriografijoje. 


EUGENIJA ULČINAITĖ 


Tos Piccolomini'o žinios apie lietuvių religiją ir mitologiją, kurias jis sakosi 
sužinojęs iš Jeronimo Prahiškio, didesnių abejonių nekelia. Jeronimas Prahiškis 
pasakojo prie liudininkų, „rimtų ir mokytų vyrų“, o Piccolomini jo pasakojimą 


- 588 - 


ENĖJAS SILVIJUS PICCOLOMINI 





stengėsi tiksliai užfiksuoti. Kiek iškreipti faktus galėjo nebent Jeronimas Prahiškis 
norėdamas labiau sudominti klausytojus arba primiršęs (pasakojo apie įvykius, 
matytus maždaug prieš 30 metų). Tačiau prasimanymais Jeronimo Prahiškio 
kaltinti negalima. Jis, atrodo, sąžiningai stengėsi perteikti tai, ką pats buvo regėjęs 
ir girdėjęs. Jo pateiktų žinių autentiškumą patvirtina kiti šaltiniai. Kad lietuviai 
garbino ugnį, žalčius, miškus, saulę, mini daugelis senųjų ir vėlesniųjų šaltinių 
(Ipatijaus metraštis, Malalos kronikos intarpas, Dlugošas, Lietuvos metraščiai ir kt.). 
Pasakojimas apie garbinamą kūjį, kuriuo buvusi išvaduota saulė, primena 
daugelio indoeuropiečių ir jų kaimynų mitus apie saulės pagrobimą ir jos 
išvadavimą. Išskirtinė pagarba kai kuriems žmogaus rankomis padarytiems 
daiktams, kaip mitologiškai svarbiems, būdinga ir kitiems indoeuropiečiams. 
Pavyzdžiui, senieji skitai, rytiniai baltų kaimynai, graikų istoriko Herodoto 
liudijimu (V a. pr. Kr.), labai gerbė auksinį arklą, taurę ir kalaviją, neva nukritusius 
iš dangaus (/Įosaryp, KannucroB, Nlumosa, 1982, 101). 

Jeronimo Prahiškio pasakojime daug konkrečių detalių, kurios padeda geriau 
suprasti senuosius tikėjimus ir kultus. Iš jo pasakojimo matyti, kad, pavyzdžiui, 
žalčiai buvo laikomi naminėmis dievybėmis (juos laikė namų kertėse), jiems buvo 
aukojama, aukodavo pats namų šeimininkas. Tuo tarpu ugnies kultas buvo 
viešas. Šventąją ugnį šventyklose kurstė žyniai, kurie norintiems pranašaudavo 
būsimus dalykus. Šventuosius miškelius garbindavo todėl, kad jie buvo laikomi 
dvasių ir dievų buveinėmis. Dievai gyvendavę senuose ąžuoluose, kurie 
labiausiai ir buvo gerbiami. Yra reikšmingų detalių ir apie saulės garbinimą. O 
svarbiausia - iš Jeronimo Prahiškio informacijos matyti, kad senoji lietuvių religija 
ir mitologija buvo geografiškai orientuota: vienos gentys labiau garbino žalčius, 
kitos - ugnį, miškus ar saulę. Gaila tik, kad neišaiškinta, kokiose Lietuvos vietose 
kokie kultai buvo populiaresni. 

Jeronimo Prahiškio pateikta informacija kaip patikimu šaltiniu naudojosi 
daugelis mokslininkų, rašiusių apie lietuvių religiją ir mitologiją (Narbutt, 1835; 
Brūckner, 1886; Usener, 1896; BoxTep, 1896; Mierzynski, 1900b; Klimas, 1919; 
Basanavičius, 1921; 1926; Bertuleit, 1924; Jungfer, 1926; Niemi, 1928; Ivinskis, 
1938b; Clemen, 1938; Slaviūnas, 1947; Pisani, 1950; Būga, 1958; Biezais, 1954; 
Balys, Biezais, 1965; Gray, 1964; Dundulienė, 1969; Puhvel, 1974; Jurginis, 1976; 
Vėlius, 1977; 1986 ir kt.). 


NORBERTAS VĖLIUS 


Publikacijos: Piccolomineus, 1477; 1509; 1531; 1551; 1571; Pistorius, 1582; Mitzler de Kolof, 
1761; SRP, IV, 231-232; 237—239; Janulaitis, 1928, 58-61; Mannhardt, 1936, 134-136 (fragm.); 


- 589 - 


PENKIOLIKTAS AMŽIUS 





Andziulytė-Ruginienė, 1937, 101-106 (fragm. liet. k.); Jurginis, Šidlauskas, 1983, 42—44 (fragm. 
liet. k.). 

Literatūra: Voigt, 1856-1862; Janulaitis, 1928; Beblavy, 1930; Mannhardt, 1936, 132-135; 
Andziulytė-Ruginienė, 1937; Zarębski, 1939; Jurginis, Šidlauskas, 1983, 41-42. 

Tekstas iš: Piccolomineus, 1571, 417—420). 


COSMOGRAPHIA IN ASIAE ET EUROPAE 


ELEGANTI DESCRIPTIONE 
1477 


Cap. XXVI De Lithuania 


[...] Ad Lituanos aestiuo tempore difficilis transitus est, palustribus aguis 
cuncta ferme obsidentibus, hyems praebet aditum astrictis gelu lacunis. 
Mercatores super glaciem ac niuem iter faciunt, plurium dierum cibaria in 
uehiculo ferentes, nulla certa uia: meatus (sicut in mari) siderum cursus ostendit. 
Rara inter Lituanos oppida, negue freguentes uillae. Opes apud eos, praecipuae 
animalis pelles, guibus nostra aetas zibellinis armellinisgue nomina indidit. Vsus 
pecuniae ignotus, locum eius pelles obtinent: uiliores cupri atgue argenti uices 
implent, pro auro signato pretiosiores. Matronae nobiles publicae concubinos 
habent, permittentibus uiris, guos matrimonij adiutores uocant. Viris turpe est 
ad legitimam coniugem pellicem adijcere. Soluuntur tamen facile matrimonia 
mutuo consensu, et iterum atgue iterum nubunt. Multum his cerae ac mellis est, 
guod syluestres in syluis apes conficiunt. Vini rarissimus usus, et panis 
nigerrimus. Armenta uictum praebent multo lacte utentibus. Sermo gentis 
Schlauonicus est, latissima est enim haec lingua, et in uarias diuisa sectas. Ex 
Schlauis enim alij Romanam ecclesiam seguuntur, ut Dalmatae, Croatini, Carni 
ac Poloni. Alij Graecorum seguuntur errores, ut Bulgari, Rutheni, et multi ex 
Lituanis. Alij proprias haereses inuenere, ut Bohemi, Moraui, et Bosnenses, 
guorum magna pars Manichaeorum imitatur insaniam. Alij gentili adhuc 
caecitate tenentur, guemadmodum Multi ex Lituanis idola colentes. Horum 
magna pars aeuo nostro ad Christum conuersa est, postąuam Vladislaus ex ea 
gente Poloniae regnum accepit. Noui ego Hieronymum Pragensem sacris literis 
apprime eruditum, uitae munditia et facundia singulari clarum, gui annos supra 
uiginti in eremo Camalduensi, in Apennino Hetrusco poenitentiam egit, hic 
(oriente apud Bohemos Hussitarum haeresi) fugiens pestiferum uirus, in 


- 590 - 


ENĖJAS SILVIJUS PICCOLOMINI 





Poloniam transiuit. Vbi acceptis literis ab Vladislao rege commendatitijs, 
praedicaturus Euangelium Christi, ad Vitoldum principem in Lituaniam 
penetrauit, multosąue populos Vitoldi fauore fretus, ad salutiferam Dei Christi 
fidem conuertit. Venitgue tandem ad synodum Basiliensem, uocatus a Iuliano 
sancti Angeli Cardinali, cum de rebus Bohemicis ageretur, narrabat hic multa 
de Lituanis guae pene incredibilia uidebantur. Audiebam ego ex alijs eius dicta, 
nec mouebat, ut crederem, libuit adire hominem, atgue ab eius ore lata cogno- 
scere, comites mei fuerunt Nicolaus Castellanus, gui tum Cardinalis Iuliani 
domum regebat, Bartholomaeus Lutimanus Archiepiscopi Mediolanensis scriba, 
et Petrus Noxetanus Cardinalis Firmiani secretarius, uiri graues et docti, hominem 
in cella sua trans Rhenum apud Carthusienses conuenimus, cuius haec narratio 
fuit. Primi guos adij ex Lituanis serpentes colebant, paterfamilias suum guisgue 
in angulo domus serpentem habuit, cui cibum dedit, ac sacrificium fecit in foeno 
iacenti, hos Hieronymus iussit omnes interfici, et in foro adductos publice cremari. 
Inter guos unus inuentus est maior caeteris, guem saepe admotus ignis 
consumere nullo pacto ualuit. Post hos gentem reperit, guae sacrum colebat 
ignem, eumgue perpetuum appellabat. Sacerdotes templi materiam ne deficeret, 
ministrabant, hos super uita aegrotantium amici consulebant. Illi noctu ad ignem 
accedebant, mane uero consulentibus responsa dantes, umbram aegroti apud 
ignem sacrum se uidisse aiebant. Ouae cum se calefaceret, signa uel mortis uel 
uitae ostentasset, uicturum aegrotum facies ostensa igni, contra si dorsum 
ostentasset, moriturum portendit. Testari igitur et rebus suis consulere suadebant, 
delusionem hanc esse Hieronymus ostendit: persuaso populo, deleto templo, 
ignem dissipauit, Christianos mores induxit. Profectus introrsus aliam gentem 
reperit, guae Solem colebat, et malleum ferreum rarae magnitudinis singulari 
cultu uenerabatur. Interrogati sacerdotes, guid ea sibi ueneratio uellet, 
responderunt olim pluribus mensibus non fuisse uisum Solem, guem rex 
potentissimus captum reclusisset in carcere munitissimae turris. Signa zodiaci 
deinde opem tulisse Soli, ingentigue malleo perfregisse turrim, Solemgue 
liberatum hominibus restituisse. Dignum itague ueneratu instrumentum esse, 
guo mortales lucem recepissent. Risit eorum simplicitatem Hieronymus, 
inanemgue fabulam esse monstrauit. Solem uero et Lunam et stellas creatas esse 
ostendit, guibus maxime Deus ornauit coelos, et ad utilitatem hominum perpetuo 
iussit igne lucere. Postremo alios populos adijt, gui syluas daemonibus 
consecratas uenerabantur, et inter alias unam cultu digniorem putauere. 
Praedicauit huic genti pluribus diebus fidei nostrae aperiens sacramenta, denigue 
ut syluam succideret imperauit, ubi populus cum securibus affuit, nemo erat 
gui sacrum lignum ferro contingere auderet. Prior itague Hieronymus assumpta 
bipenni excellentem guandam arborem detruncauit. Tum secuta multitudo alacri 


— 591 — 


PENKIOLIKTAS AMŽIUS 





certamine, alij ferris, alij dolabris, alij securibus syluam dejiciebant. Ventum erat 
ad medium nemoris, ubi guercum uetustissimam, et ante omnes arbores religione 
sacram, et guam potissime sedem esse putabant, percutere aliguandiu nullus 
praesumpsit. Postremo, ut est alter altero audacior, increpans guidam socios, 
gui lignum rem insensatam percutere formidarent, eleuata bipenni magno ictu 
cum arborem cedere arbitraretur, tibiam suam percussit, atgue in terram 
semianimis cecidit. Attonita circum turba flere, congueri, Hieronymum accusare, 
gui sacram Dei domum uiolari suasisset, negue iam guisguam erat gui ferrum 
exercere auderet. Tum Hieronymus illusiones daemonum esse affirmans, guae 
deceptae plebis oculos fascinarent, surgere guem cecidisse uulneratum diximus 
imperauit, et nulla in parte laesum ostendit, et mox ad arborem adacto ferro 
adiuuante multitudine ingens onus cum magno fragore prostrauit, totumgue 
nemus succidit. Erant in ea regione plures syluae pari religione sacrae, ad guas 
dum Hieronymus amputandas pergit, mulierum ingens numerus plorans atgue 
eiulans, Vitoldum adit, sacrum lucum succisum guaeritur, et domum Dei 
ademptam, in gua diuinam opem petere consuessent, inde pluuias, inde soles 
obtinuisse, nescire iam guo in loco Deum guaerant, cui domicilium abstulerint, 
esse aliguos minores lucos, in gueis dij coli soleant, cos guogue delere 
Hieronymum uelle, gui noua guaedam sacra introducens, patrium morem 
extirpet, rogare igitur atgue obtestari, ne maiorum religionum loca et ceremonias 
auferri sinat. Seguuntur et uiri mulieres, nec se ferre posse nouum cultum 
asserunt. Relinguere potius terram et patrios lares, guam religionem a maioribus 
acceptam dicunt. Motus ea re Vitoldus, ueritusąue populorum tumultum, Christo 
potius, guam sibi deesse plebem uoluit. Reuocatisgue literis, guas praesidibus 
prouinciarum declarat, iubens parere Hieronymo, hominem ex prouincia 
decedere iussit. Haec nobis Hieronymus constanti uultu nihil haesitans, ac per 
iuramentum affirmauit: dignum fidei et grauitas sermonis, et doctrinam ostendit, 
et uiri religio. Nos guae accepimus immutata retulimus, ueri periculum non 
assumimus, persuasi tamen et nos et comites ab eo recessimus. [...] 


Cap. XXIX. De Prutenis 


Redeunti Liuonia Germaniam, per littus Balthei maris post Massagetas Pruteni 
sese obijciunt, gui ripas ultrasgue Vistelae amnis accolunt. [...] Frumenti ferax 
regio est, aguis irrigua et plena colonis, multa ambitiosa oppida, multi maris 
sinuosi reflexus amoenam efficiunt. Pecorum ingens uis, multa uenatio, piscatio 
diues. [...] Barbara haec gens et idolorum cultrix, usąue ad Fredericum 
imperatorem eius nominis secundum fuit. Sub eius uero imperio, cum amisissent 
Christiani Ptolomaidem Syriae ciuitatem, fratres Teutones, guos sanctae Mariae 


— 592 — 


ENĖJAS SILVIJUS PICCOLOMINI 





diximus appellari, inde fugati in Germaniam rediere, uiri nobiles et rei militaris 
periti, gui ne per ocium marcerent, Fredericum accedentes, Prussiam Germaniae 
conterminam Christi cultum spernere dixerunt: saepe illius gentis homines in 
Saxones caeterosgue uicinos excurrere, ingentem uim pecorum atgue hominum 
abigere, esset in animo sibi compescere barbaram gentem; annuat tantum 
imperator, prouinciamgue fratribus perpetuo iure possidendam tradat, si eam 
armis acguirant. lam enim Masouiae duces, gui eius se terrae dominos 
affirmabant, ius suum fratribus concesserant: grata oblatio Frederico fuit, gui 
collaudato proposito, guas uoluere fratres, sub aurea bulla literas concessit. Illi 
sumptis armis breui tempore guicguid Prutenici uiri citra Vistelam fuit 
occupauere. Exin tranato fluuio, uetustam et late patulam guercum in castelli 
modum erectis propugnaculis iuxta ripam munierunt, ibi collocato praesidio 
ulteriores Prutenos uexare coeperunt. Pugnatum est saepe pro guercu, et ingentes 
paganorum copiae fugatae ac deletae sunt: bellum pluribus annis productum 
est. Ad extremum fortuna fratrum imperio arridens, omnem eis Prussiam 
subiecit. Victae barbarae nationes, iugum subiere. [...] Ouo in loco munitam 
guercum diximus fuisse. Nobile oppidum aedificatum est, guod Mariaeburgum 
uocant, et arx nobilis atgue amplissima: hic sedes magni magistri, gui cunctis 
fratribus praeest Prussiam incolentibus. [...] 


KOSMOGRAFIJA, ARBA AZIJOS IR 
EUROPOS APRAŠYMAS 
1477 


XXVI skyrius. Apie Lietuvą 


[...] Pasiekti Lietuvą vasarą gana sunku, nes beveik iš visų pusių ją supa pelkės, 
o žiemą galima ten praeiti užšalusių ežerų ledu. Pirkliai keliauja ledu ir per sniegą, 
prisikrovę į roges maisto daugeliui dienų, nežinodami tikro kelio: kaip ir jūroje, 
jį rodo žvaigždžių judėjimas. Miestų Lietuvoje kur ne kur, ne itin apstu ir kaimų. 
Didžiausias jų turtas - brangiakailiai žvėreliai, mūsų laikais vadinami kiaunėmis 
ir šermuonėliais. Pinigais nesinaudoja, tad jų vietą užima kailiai: varį ir sidabrą 
atstoja prastesni, auksą - vertingesni. Kilmingos moterys, vyrams leidžiant, viešai 
turi sugulovų, kuriuos vadina santuokos pagalbininkais!. Tuo tarpu vyrams gėda 
laikyti meilužę turint teisėtą žmoną. Tačiau santuoką, abiem pusėms sutinkant, 


- 593 - 


PENKIOLIKTAS AMŽIUS 





lengva panaikinti, ir tuokiasi jie dar ne kartą. [Lietuviai] turi daug vaško ir 
medaus, kurį suneša miškuose miškinės bitės. Vyną vartoja labai retai, duoną - 
kuo juodžiausią. Galvijai geriantiems daug pieno teikia maistą; genties kalba 
yra slaviška2. Ši kalba plačiai paplitusi ir susiskaldžiusi į įvairias tarmes. Vieni 
slavai, kaip antai dalmatai, kroatai, karnijiečiai ir lenkai, tiki pagal Romos 
Bažnyčią. Kiti, pavyzdžiui, bulgarai, rusai ir nemaža lietuvių, kartoja graikų 
klaidas. Treti - tai čekai, moravai, bosniai, kurių didelė dalis mėgdžioja manichėjų 
beprotybę“, išgalvojo savų erezijų. Kai kurie iki šiol aklai laikosi pagonybės, 
pavyzdžiui, daugelis lietuvių garbina stabus. Didelė jų dalis mūsų amžiuje 
atsivertė į Kristaus [tikėjimą], ypač po to, kai jų tautietis Vladislovas tapo Lenkijos 
karaliumi. 

Pažinojau aš Jeronimą Prahiškį, labai gerai išmanantį šventuosius mokslus, 
pagarsėjusį doru gyvenimu bei nepaprastu iškalbingumu; daugiau kaip dvide- 
šimt metų jis atgailavo kamaldulių vienuolyne etruskų Apeninuose, o kilus 
Čekijoje husitų erezijai, bėgdamas nuo šitų pražūtingų nuodų, persikėlė į Lenkiją. 
Ten, gavęs raštu karaliaus Vladislovo rekomendacijas, atvyko pas Lietuvos kuni- 
gaikštį Vytautą skelbti Kristaus Evangelijos ir, naudodamasis Vytauto palanku- 
mu, daug tautų atvertė į išganingąjį Dievo Kristaus tikėjimą. Pagaliau pakviestas 
šv. Angelo [vienuolijos] kardinolo Julijono, atvyko į Bazelio Bažnyčios susirin- 
kimą, kai ten buvo svarstomi Bohemijos įvykiai. Jis papasakojo apie lietuvius 
daug dalykų, kurie atrodė beveik neįtikėtini. Aš buvau girdėjęs jo pasakojimus 
iš kitų, tačiau negalėjau patikėti; panorau vykti pas jį ir iš jo lūpų plačiau sužinoti. 
Mano palydovai buvo rimti ir mokyti vyrai: Mikalojus Kastelianas, kuris tuomet 
tvarkė kardinolo Julijono reikalus, Baltramiejus Lutimanas, Milano arkivyskupo 
raštininkas, ir Petras Noksetanas, kardinolo Firmiano sekretorius. Minėtąjį vyrą 
radome savo celėje už Reino pas kartūzus, ir jis mums štai ką papasakojo. 

Pirmieji lietuviai, pas kuriuos atvykau, garbino žalčius. Kiekvienas šeimos 
tėvas savo namų kampe laikė žaltį, kurį maitino ir gulinčiam ant šieno aukojo 
aukas. Visus žalčius Jeronimas liepė nužudyti ir atneštus į aikštę viešai sudeginti. 
Tarp jų atsirado vienas, didesnis už kitus, kurio ugnis jokiu būdu neįveikė, nors 
daug sykių buvo į ją metamas. 


T 


sergančiuosius. [Žyniai] ateidavo naktį prie ugnies, o rytą klausinėjančiam 
atsakydavo matę prie šventosios ugnies sergančiojo šešėlį, kuris sušilęs rodydavęs 
mirties arba gyvybės ženklus: išgysiantis ligonis stovėdavęs veidu į ugnį, o jeigu 
stovėdavęs nugara, reiškė, jog mirs. [Žyniai] įtikinėjo, kad jie tai paliudija ir 
saviškiams padeda, bet Jeronimas paaiškino, kad tai yra apgaulė. Įtikinęs tautą, 
sugriovė šventyklą, išžarstė ugnį ir įvedė krikščioniškus papročius. 


— 594 — 


ENĖJAS SILVIJUS PICCOLOMINI 





Vykdamas tolyn, rado kitą gentį, kuri garbino saulę ir labai pagarbiai laikė 
nepaprasto didumo geležinį kūjį. Žyniai, paklausti, ką reiškia šis garbinimas, 
atsakę, jog kadaise ištisus mėnesius nebuvę matyti saulės, kurią galingasis 
karalius buvo sugavęs ir uždaręs pačiame tvirčiausiame bokšte. Tada atėję saulei 
į pagalbą Zodiako ženklai. Didžiulių kūju jie sudaužę bokštą, išlaisvinę saulę ir 
grąžinę ją žmonėms. Taigi esąs vertas pagarbos įrankis, kuriuo mirtingieji atgavę 
šviesą. Jeronimas išjuokė jų naivumą ir paaiškino, jog tai kvaila pasaka, be to, 
įtikino, kad saulę, mėnulį ir žvaigždes sukūręs Dievas, kad jais labai papuošęs 
dangų ir įsakęs jiems amžinai šviesti žmonių labui. 

Pagaliau [Jeronimas] pasiekė kitas gentis, kurios garbino dvasioms pašvęstus 
miškelius ir manė, kad iš visų miškelių yra vienas, vertas didesnio garbinimo. 
Šiai genčiai [Jeronimas] daug dienų kalbėjo, aiškino mūsų tikėjimo tiesas, pagaliau 
liepė miškelį iškirsti. Kai žmonės su kirviais atėjo, neatsirado nė vieno, kuris 
būtų išdrįsęs šventus medžius geležimi paliesti. Jeronimas, paėmęs dviašmenį 
kirvį, pirmasis nukirto vieną aukštą medį. Tada juo karštai pasekę ir daugelis 
kitų: vieni pjūklais, kiti kapliais, treti kirviais pradėję kirsti mišką. Kai priėję 
miškelio vidurį, kur augo labai senas ąžuolas, pasak žmonių, šventesnis už visus 
medžius ir laikomas dievų buveine, kurį laiką niekas nedrįsęs jo paliesti. Pagaliau, 
kaip paprastai, atsiradęs vienas, drąsesnis už kitus. Kviesdamas į pagalbą 
draugus, kurie bijojo paliesti bejausmį medį, jis pakėlęs dviašmenį kirvį ir, plačiai 
užsimojęs, tikėjosi jį nukirsti, tačiau persikirto sau blauzdą ir leisgyvis krito ant 
žemės. Aplinkui stovinti minia apstulbusi ėmė raudoti, aimanuoti, kaltinti 
Jeronimą, kam įkalbėjo išniekinti šventą dievo būstinę, ir jau nebeatsirado nė 
vieno, kuris būtų išdrįsęs pakelti kirvį. Tada Jeronimas, sakydamas, kad tai - tik 
velnių išmonės žmonių akims apdumti, liepė atsikelti tam, kuris, kaip minėjome, 
pargriuvo susižeidęs, ir parodė jį esant sveikut sveikutėlį. Paskui, pakėlęs kirvį, 
padedant daugeliui kitų, su dideliu triukšmu nuvertęs milžinišką medį ir iškirtęs 
visą miškelį. 

Buvo šiame krašte labai daug miškų, tokių pat šventų [kaip anksčiau minėti]. 
Nespėjus Jeronimui tenai nuvykti ir juos iškirsti, būrys moterų raudodamos ir 
aimanuodamos atėjo pas Vytautą pasiskųsti dėl iškirsto švento miškelio ir atimtos 
iš dievų buveinės, kurioje jos paprastai visada melsdavusios dievą sulaikyti lietų 
arba saulę, o dabar nebežinančios, kur reikėsią ieškoti dievo, iš kurio atimtas 
būstas. Esą dar keletas mažesnių miškelių, kur jos galėtų garbinti dievus, bet ir 
juos Jeronimas norįs sunaikinti. Įvesdamas naujas apeigas, jis griaunąs tėvų 
papročius. Todėl jos prašančios ir maldaujančios, kad nebūtų leista naikinti 
protėvių tikėjimo vietų ir apeigų. Moterims pritarė vyrai sakydami negalį pakęsti 
naujo tikėjimo ir geriau sutinką palikti tėvynę ir namus, negu atsižadėti iš protėvių 
paveldėto tikėjimo. Sujaudintas šito įvykio ir bijodamas žmonių maišto, Vytautas 


- 595 - 


PENKIOLIKTAS AMŽIUS 





nusprendė, jog geriau tegu liaudis nusigręžia nuo Kristaus negu nuo jo. Ir, 
atšaukęs raštus, duotus provincijų valdytojams, kad klausytų Jeronimo, įsakė 
jam palikti šalį. Visa tai Jeronimas papasakojo mums ramiu veidu, nė kiek 
neabejodamas ir prisiekdamas. Kad verta juo pasikliauti, rodė jo rimta kalba, 
išsimokslinimas ir tikėjimas. O mes, ką sužinojome, nepakeitę užrašėme. 
Neprisiimame abejotinų dalykų, tačiau ir mes, ir palydovai grįžome iš jo įtikinti. 


L. 
XXIX skyrius. Apie Prūsiją 


Eidami iš Livonijos į Vokietiją Baltijos jūros pakrante, po masagetų* sutiksime 
prūsus, kurie gyvena abiejuose Vyslos upės krantuose. [...] Jų kraštas yra 
derlingas, gausiai drėkinamas vandens, tirštai gyvenamas; daugybė puikių 
miestų, daug jūros įlankų daro šį kraštą malonų. Cia veisiasi devynios galybės 
visokių gyvulių, paplitusi medžioklė ir žvejyba. [...] Ši barbariška gentis, 
garbinanti stabus, laimingai gyveno iki imperatoriaus Frydricho? laikų. Jam 
valdant, kai krikščionys prarado Sirijos Ptolemėjų valstybę, broliai vokiečiai 
[kryžiuočiai], kurie, kaip sakėme, vadinosi Marijos broliais, iš ten pabėgo ir 
sugrįžo į Vokietiją. Kad kilmingi ir patyrę kare vyrai neištižtų nieko neveikdami, 
atvyko pas Frydrichą ir pasakė, jog Vokietijos kaimynė Prūsija niekinanti Kristaus 
garbinimą; šios genties žmonės dažnai darą išpuolius prieš saksus ir kitus 
kaimynus, išsivedą daugybę galvijų ir žmonių, taigi jie ketiną sutramdyti šią 
barbarišką gentį; tereikia, kad imperatorius sutiktų ir perduotų šią provinciją 
broliams amžinai valdyti, jeigu ginklais ją įsigytų. Mat Mazovijos kunigaikščiai, 
kurie laikė save šios žemės šeimininkais, jau buvo perleidę savo teisę broliams. 
Šis pasiūlymas Frydrichui patiko, ir jis aukso bulėje surašė raštą, kurio norėjo 
broliai. Šie ėmėsi ginklų ir per trumpą laiką nukariavo šiapus Vyslos esančią 
Prūsijos žemę. Paskui, persikėlę per upę, sename ir plačiame ąžuole tarsi kokią 
pilį įrengė įtvirtinimą ir ten palikę apsaugą ėmė niokoti tolimesnius prūsus. Daug 
kartų vyko kautynės dėl ąžuolo, ir didžiulė pagonių daugybė buvo atmušta ir 
sunaikinta; karas truko daugelį metų. Pagaliau broliams palankus likimas atidavė 
jiems visą Prūsiją. Nugalėtos barbarų tautos pateko į vergovę. [...] Toje vietoje, 
kur sakėme buvus įtvirtintą ąžuolą, buvo pastatytas žymus miestas Marienburgas 
[Malborkas] ir didelė puiki pilis: tai būstinė didžiojo magistro, kuris vadovauja 
visiems Prūsijoje gyvenantiems broliams. [...] 


Vertė EUGENIJA ULČINAITĖ 


- 596 - 


ENĖJAS SILVIJUS PICCOLOMINI 





KOMENTARAI 


1 .. kuriuos vadina santuokos pagalbininkais - jokie istoriniai šaltiniai tokio fakto nemini. 
Greičiausiai tai prasimanymai. Vaizduodami pagonis lietuvius tamsius, atsilikusius ir 
nedorus, kryžiuočiai teisino savo grobikiškus išpuolius ir prievartinį krikščionybės 
platinimą (Jurginis, 1962, 94). 

2 „. genties kalba yra slaviška — iš kur Piccolomini gavo žinių apie lietuvių kalbą, neaišku. 
Pats jis jos nemokėjo. Jeigu apie tai jam papasakojo vienuolis Jeronimas, tai galima spėti 
Jeronimą Prahiškį lankiusis pietinėje Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės dalyje, kur 
lietuvių kalba maišėsi su slavų kalbomis. 

3 „. mėgdžioja manichėjų beprotybę... - manicheizmas - religinė filosofinė teorija, atsiradusi 
Mesopotamijoje III amžiuje. Kartais laikomas krikščionybės atšaka, kartais - atskira religija 
(turi budizmo ir zoroastrizmo elementų). 

4 „po masagetų - masagetais Piccolomini vadina žemaičius. Iš tikrųjų masagetai — gentis, 
gyvenusi tarp Kaspijos ir Aralo jūros. Galimas daiktas, jis iškreipė lotynišką žemaičių 
pavadinimą samogitae. 

5 „. imperatoriaus Frydricho - tai Frydrichas II (1194-1250), šv. Romos imperijos imperatorius, 
leidęs Vokiečių ordinui įsikurti Mazovijos žemėse ir užkariauti Prūsiją. 


EUGENIJA ULČINAITĖ 


— 597 — 


PILYPAS KALIMACHAS 
1437-1496 


PHILIPPUS CALLIMACHUS 
BUONACCORSI 


Pilypas Kalimachas (Philippus Callimachus Buonaccorsi, Damianus Tuscus, de 
Thebaldis, Experiens, Florentinus, Geminianensis) gimė 1437 metų gegužės 2 dieną 
San Geminiane (Italija). Gavęs gerą išsilavinimą, apie 1461 metus pateko į Romos 
intelektualines sferas. Įsitraukęs į politinį gyvenimą, dalyvavo sąmoksle prieš 
popiežių Paulių II (1468). Sąmokslą susekus, Kalimachui pavyko iš Italijos 
pabėgti. Po ilgų klaidžiojimų apsistojo Lvovo arkivyskupo Grigaliaus Sanokiečio 
dvare. Nepaisant Romos kurijos reikalavimų, karalius Kazimieras Jogailaitis 
bėglio neišdavė, o naujas popiežius Sikstas IV netrukus sąmokslininkus 
amnestavo. 1472 metais Pilypas Kalimachas įsikūrė Krokuvoje ir čia buvo 
pakviestas karaliaus sūnų auklėtoju (greta Jono Dlugošo), o 1474 metais paskirtas 
ir karaliaus sekretoriumi. Su diplomatinėmis misijomis važinėjo į Veneciją, Romą, 
Florenciją, Konstantinopolį, Gracą, Budą. Būdamas karaliaus bei karalaičių 
palydoje, taip pat kitomis aplinkybėmis nemaža laiko praleido Lietuvoje (1474— 
1475, 1480-1484, 1495). Mirė Krokuvoje 1496 metų spalio 31 dieną. Be politinės 
ir diplomatinės veiklos, garsėjo ir kaip poetas, filosofas, biografas, istorikas. 

Savo žinias ir samprotavimus apie lietuvius, jų kilmę bei religinius papročius 
Pilypas Kalimachas išdėstė lenkų kardinolo ir politiko Zbignevo Olesnickio 
biografijos (Vita et mores Sbignei cardinalis), parašytos, galimas daiktas, apie 1479— 
1480 metus, intarpe (nutraukus pasakojimą apie Lietuvos didžiojo kunigaikščio 
Vytauto santykius su kardinolu). 

Kaip šias žinias Pilypas Kalimachas sukaupė, galima tik spėlioti. Žinoma, 
kad jis bendravo su kilmingais lietuviais (pavyzdžiui, su Jurgiu Goštautu), iš 
Lietuvos kilusiais Krokuvos universiteto studentais, gyvendavo Lietuvoje, buvo 
artimai pažįstamas su Jonu Dlugošu (tačiau pastarojo žinios apie lietuvius kiek 
skirtingos). Be to, atrodo, jis bus naudojęsis ir iki mūsų dienų neišlikusiais 
istoriniais raštais. 


JUOZAS TUMELIS 


- 598 - 


PILYPAS KALIMACHAS 





Senajai lietuvių mitologijai ir ypač pasaulėjautai suprasti reikšmingi yra Pilypo 
Kalimacho aiškinimai apie lietuvių kilmę, gyvenimo būdą ir tikėjimus. Visa ši 
informacija ir jos pateikimas yra artimas jo amžininko Jono Dlugošo informacijai: 
iš pradžių išdėstomos teorijos apie lietuvių kilmę, o duomenys apie jų gyvenimo 
būdą ir tikėjimus yra kaip argumentai šioms teorijoms pagrįsti. Kai kur sutampa 
ir pati informacija (apie žmonių ir gyvulių gyvenimą viename į viršų smailėjančiu 
stogu pastate, miškų ir žalčių garbinimą). Tačiau abiejų autorių medžiaga gerokai 
ir skiriasi: Dlugošas neužsimena, kad lietuviai būtų garbinę akmenis ir ežerus, 
gėrę kumelių pieną. Dlugošas teigė, kad pastatuose į viršų smailėjančiu stogu 
gyveną žemaičiai, o Kalimachas - kad lietuviai ir pan. Kita vertus, Kalimachas 
nemini daugelio Dlugošo duomenų apie lietuvių papročius ir tikėjimus. O 
svarbiausia tai, kad visus duomenis apie lietuvių papročius ir tikėjimus 
Kalimachas pateikia kaip argumentus teorijai, jog lietuviai kilę iš galų, arba 
bosforėnų, o Dlugošas - jog iš romėnų. Todėl neįtikėtina, kad Kalimachas būtų 
naudojęsis Dlugošo medžiaga, o jeigu ir naudojosi, tai naudojosi kūrybiškai, ją 
papildydamas ir polemizuodamas. Įtikinamesnė yra kita prielaida, kad abu 
autoriai, be amžininkų pasakojimų, yra naudojęsi kažkokiu bendru rašytiniu 
šaltiniu, ojo nežinant, tiek Dlugošas, tiek Kalimachas yra vertintini kaip pirminiai 
daugelio žinių šaltiniai. 

Labai įdomi Pilypo Kalimacho teorija apie lietuvių kilmę iš galų (iš galų 
žiemgalius dar XIII amžiuje yra kildinęs Baltramiejus Anglas). Be šios teorijos, 
Pilypas Kalimachas pateikia dar du lietuvių kilmės aiškinimus ir apie visų teorijų 
šalininkus kalba daugiskaita. Vadinasi, nuomonė, jog lietuviai į savo gyvenamas 
žemes yra atsikraustę iš kitų kraštų, anuo metu buvo labai populiari ir, galimas 
daiktas, turėjo atsparą liaudies pasaulėjautoje, o nebuvo tik inteligentų iš piršto 
laužta. Teorija apie lietuvių kilmę iš romėnų, o lietuvių pavadinimo - iš žodžio 
litus, reiškiančio vandenyno krantą, kartojama Lietuvos metraščiuose, Strijkovskio 
Kronikoje ir kituose šaltiniuose. Tai rodo, kad visi jie turi bendrą pagrindą arba 
yra priklausomi vienas nuo kito. 

Verta dėmesio ir Pilypo Kalimacho pastaba, kad lietuviai neturėję šventyklų, 
o šventais laikę miškelius ir ten atlikinėję apeigas kaip galų (keltų) druidai. Apie 
lietuvių ir kitų baltų šventyklas jau ne kartą buvo užsiminęs Jonas Dlugošas, 
Vincentas Kadlubekas ir kiti autoriai, kurie (bentjau pirmasis) galėjo būti žinomi 
ir Kalimachui. Kaip tada paaiškinti visiškai priešingą jo teiginį? Tikriausiai 
Kalimachas taip teigė todėl, kad lietuviai neturėjo tokių šventyklų kaip romėnai, 
o jų religinėms apeigoms skirtų būstų (galbūt net nedengtų) jis nelaikė šven- 
tyklomis, kaip nelaikė šventyklomis iš akmenų ar kitokių medžiagų padarytų ir 
keltų panašiems tikslams įrengtų statinių, apie kuriuos yra išlikę nemaža 
duomenų (Schreiber, 1842). Antra vertus, į Pilypo Kalimacho, kaip ir visų kitų 


- 599 - 


PENKIOLIKTAS AMŽIUS 





ano meto autorių, visų pirma kitataučių, medžiagą reikia žiūrėti kritiškai. Kad 
retkarčiais jis galėjo klysti, rodo jo teiginys, jog lietuviai nesirūpinę kūno švara ir 
garinėmis pirtimis. Tuo tarpu pats Jogaila laiške popiežiui yra rašęs, kad 
gyvendamas Lietuvoje buvo įpratęs kasdien maudytis pirtyje ir nuo šio įpročio 
negali atsisakyti net tapęs Lenkijos karaliumi. 

Iš lietuvių mitologijos tyrinėtojų šiuo šaltiniu dar mažai kas tėra naudojęsi 
(Mierzynski, 1900b; Brūckner, 1909; Klimas, 1919). 


NORBERTAS VĖLIUS 


Publikacijos: Callimachus, 1893; Lichonska, 1962; Tumelis, 1986 (fragm. lot. ir liet. k.). 

Literatūra: Garbacik, 1948; PSB, XI, 493-499: Ulewicz, 1950; Olkiewicz, 1981; Tumelis, 
1986. 

Tekstas iš: Callimachus, 1893. 


VITA ET MORES SBIGNEI 
CARDINALIS 
c. 1479-1480 


XIV. Res ipsa admonet, guia super eius gentis origine non consentitur, ut, 
guae a diversis dicuntur, in medium afferantur. 

Gentem Lytifanam plerigue ab Italia profectam dicunt, divinantium magis 
more, guam eorum, gui asseverationes suas certo aliguo argumento confir- 
mandas putant. Probabiliusgue coniectari videntur illi, gui a Gallis oriundam 
credunt. Nam guo tempore Celtarum pars in Italiam transcendit, partem etiam 
duce Lemonio cum liberis atgue uxoribus in Boreum Oceanum profectam dicunt 
extrema Europae occupasse eamgue regionem primo tenuisse. Ouae mox Livonia, 
corrupto vocabulo, a Lemonio duce, ut credi par est, nominata. Cimbris postea 
expeditionem ducentibus versus Bosporum, gui ab illis Cimmericus, guasi 
Cimbricus nuncupatur. Celtas relictis sedibus, guas ceperant in mediterranea 
Sarmatia, ad ea, guae nunc obtinent loca, se recepisse. Indigenas vero, gui 
agricolationis propemodum ignari essent, cum viderent in eius studio illos 
plurimum occupatos, a fructibus terrae, guos generali nuncupatione lingua sua 
dicebant Litifa, Litifanos vocavisse. Licet sint, gui putent, guasi Lituanos a litore 


— 600 - 


PILYPAS KALIMACHAS 





Oceani dictos, guod illinc oriundi arbitrentur. Sed utcumgue id nominis 
acceptum sit, guamvis a Graecis minime ignaris verae originis composito 
vocabulo ex nominibus antiguae ac novae patriae Celtoscythae pridem dice- 
rentur, usgue ad haec tempora perseveravit. Rarissima enim aliarum gentium 
commercia prope necessariam occasionem praebuere Celtoscytharum nominis 
abrogandi; mansitgue ea nuncupatio, guam retinuere illi, guibuscum omnia 
humana semper habuere communia. 

Ceterum Gallicae ac non Romanae originis argumentum adducitur idyoma 
omnino ab Italo abhorrens, mos praeterea et religio consecrandorum nemorum 
sine ullis templis ritu Gallorum Druidarum, guae Romanis habentibus deorum 
aedes et ministeria sacrorum diuersa sunt. Sed nec caerimonia exurendorum 
corporum nec ergastula servorum in agris cum plerisgue aliis institutis, guibus 
utebantur prisci Litifani, proficisci a Romanis potuerunt, ad guos sero admodum 
et cum iam gens illa in Sarmatia esset, pervenerunt. Nam et colendi agri per 
servos recentior est apud Romanos consuetudo, et regem Numam universamgue 
gentem Corneliam et plerosgue alios viros claros Romae humatos legimus. Ouod 
facit argumentum omne aliud genus sepulturae, tum novum tum peregrinum 
esse. Ad extremum more ac consuetudine militandi minime cum Romana 
disciplina conveniunt. 

XV. Sed, ut pluribus signis opinionem suam tuentur, gui Gallicam potius 
guam Romanam originem probant, ita non desunt argumenta illis, gui a 
Bosporanis profectos aiunt, cum totius agendae vitae ratione, gua Bosprani 
degunt, prisci etiam Litifani inter se agitarent. Eadem utrisgue populis licentia 
fuit ducendi uxores promiscue consanguineas et alienas; eadem dandi per viros 
non accipiendi dotes consuetudo; eadem in exhibendis recipiendisąue muneribus 
hilaritas, par hospitalitas, nec minus similis negligentia educandorum liberorum 
sine ullis deliciis sub eodem tugurio promiscue cum pecoribus. Lavacris, 
sudatoriis ceterisgue rebus, guae ad munditiam curamgue corporis pertinent, 
tam Litifanos a principio caruisse constat, guam nunc guogue carent Bosporani. 
Aedificandi materia tam his guam illis crassa et informis, habitudo aedificiorum 
maxime rotunda et in conum fastigata, extat scriplum, relicto desuper foramine 
accipiendo lumini et ad fumum emittendum sine ulla contignatione aut discreto 
receptaculo; ignis in medio tugurii, circa guem accubitus ac discubitus sine loci 
alicuius electione aut observantia, negue ullius rei domesticae ordo aut disciplina. 
Vestis praeterea fluitans; idemgue viris ac feminis habitus. Sed et multa carne ac 
pullis a primordio vescebantur, et lac eguinum praecipuam potionem habebant, 
guae omnia Bosporanam arguunt originem. 

Accedit ad haec, guod ab initio nullum praecipuum numen habuere, sed 
Bosporanorum ritu, guidguid colere coepissent, pro deo ducebant; hinc est guod 


— 601 — 


PENKIOLIKTAS AMŽIUS 





lucos, lapides, solitudines, lacus et diversa animalia coluisse comperimus, sed 
ante omnia serpentem, guem Gyvotem lingua sua dicunt, cuius religionem 
utigue non temere ipsorum animos occupasse crediderim. Nam et Phoenices, 
antiguae theologiae peritissimi, cetera animalia crassae admodum ac paene 
terrestris substantiae, serpentem spiritalissimum maximegue igneae ac divinae 
naturae putaverunt, guod spiritu solo mira celeritate feratur, sine alarum 
pedumve adminiculo, tumgue guod imbecillitatem ac senectutem exuat et 
perpetuo, velut ex se ipso renascens, nisi vis aliunde accesserit, vix a natura 
conficiatur. Persae guogue tanguam diis maximis immolabant serpentibus et 
Aegyptii simulacro mundi serpentem implicabant, significantes spiritum illum, 
guo mundum et cetera, guae in eo sunt, animari et moveri putaverunt. In 
Graecorum praeterea sacrificiis serpens in spiram revolutus adhibebatur. Et 
Pherecydes Scyrus de deo Ophione, guem serpentem dicere possimus, librum 
conscripsit. Ad extremum nec Romani a serpentum veneratione abstinuere, 
guippe Aesculapium in serpentis effigie coluere. Itague, etsi nunc promptum sit 
recensere, guomodo serpentum adoratio Litifanos attigerit, tamen ferendi sunt, 
si in eadem superstitione fuere, gua tot sapientissimas nationes conflictatas 
scimus. Sed, ut ad institutum revertar, de origine, degue ipsorum religione, cum 
tot probabilia argumenta et coniecturae in diversum rapiant, assensum cuigue, 
guod verisimilius putaverit sentiendum, relinguimus. 


KARDINOLO ZBIGNEVO 
GYVENIMAS IR BŪDAS 
apie 1479-1480 


XIV. Kadangi nėra vienos nuomonės dėl šios [t. y. lietuvių] genties kilmės, 
todėl čia verta išdėstyti, ką apie tai mano įvairūs žmonės. 

Dauguma teigia, kad toji gentis atėjusi iš Italijos; tačiau šis įsitikinimas greičiau 
yra jokiais tikrais faktais neįrodytas prasimanymas. Kur kas tikslesnė atrodo 
prielaida tų, kurie lietuvius kildino iš galų!. Jie sako, kad tada, kai keltų? viena 
dalis nuėjo į Italiją, tuo pat metu kita dalis, vadovaujama Lemonijaus?, kartu su 
vaikais ir žmonomis pajudėjo Šiaurės Okeano“ link, užėmė Europos pakraščius 
ir iš pradžių įsikūrė būtent tuose kraštuose; netrukus jis [t. y. tas kraštas], pakeitus 
vado Lemonijaus vardą, buvo pavadintas Livonija, jeigu galima tuo patikėti. O 
kai vėlesniais laikais kimbrai? kraustėsi Bosforo link, jis buvo jų pramintas Kimerų 


— 602 — 


PILYPAS KALIMACHAS 





[Bosforu]?, tarsi Kimbrų [Bosforu]. Keltai, palikę savo gyvenvietes vidurio 
Sarmatijoje?, persikėlė į tas žemes, kurias ir šiandien užima. Tenykščiai gyventojai, 
menkai teišmanantys apie žemdirbystę, matydami, kad dauguma jų atsidėję šitam 
darbui, pavadino juos Litifani - lietuviais, pagal žemės vaisius, kuriems savo 
kalboje jie turi bendrą pavadinimą litifa. Betgi kai kas mano, kad lietuvių (Lituani) 
vardas kilęs iš pakrantės (litus) okeano, nuo kurio jie esą kilę. Tačiau kad ir iš ko 
būtų kildinamas tas vardas, jis išliko iki šių laikų. Beje, graikai, nežinodami tikros 
jų [t. y. lietuvių] kilmės, davė jiems keltoskitų? vardą, kuris reiškia ir senąją, ir 
naująją jų tėvynę. Kadangi su kitomis gentimis jie susidurdavo be galo retai, tik 
esant būtinam reikalui, - keltoskitų vardas buvo užmirštas ir išliko tik tas, kuriuo 
juos vadina žmonės, susiję su jais nuolatiniais glaudžiais tarpusavio ryšiais. 

Be to, gališkos, o ne romėniškos jų kilmės įrodymas yra jų kalba, visai skirtinga 
nuo italų kalbos, bei religinis paprotys, kaip ir galų druidų", laikyti šventais 
miškelius, neturint jokių šventyklų. Šis paprotys skiriasi nuo romėnų, kurie savo 
dievams stato šventyklas ir atlikinėja aukų atnašavimo apeigas. Tačiau nei 
mirusiųjų kūnų deginimo apeigos, nei į kalėjimus panašūs būstai, įrengti 
kaimuose dirbantiems vergams, nei daug kitų papročių, kurių laikėsi pirmykščiai 
lietuviai, negalėjo ateiti iš romėnų, juos [t. y. šiuos papročius] priėmusių gan 
vėlai, kai anoji [lietuvių] gentis jau buvo Sarmatijoje. Juk Romoje vergai pradėjo 
vartoti žagrę tik vėlesniais laikais; raštuose skaitome, kad karalius Numa!" ir 
visa Kornelijų!! giminė bei daug kitų garsių vyrų Romoje buvo žemėje palaidoti. 
Tai rodo, kad visi kiti mirusiųjų laidojimo būdai [jiems] buvo nauji ir svetimi. 
Pagaliau irjų kariavimo būdai niekuo neprimena romėnų [karo] mokslo taisyklių. 

XV. Tačiau kaip tie, kurie lietuvius kildino veikiau iš galų negu iš romėnų, 
savo nuomonei pagrįsti turi daug argumentų, jų lygiai netrūksta ir tiems, kurie 
teigia, kad jie [lietuviai] kilę iš bosforėnų!?, kadangi pastarųjų gyvenimo dėsniai 
ir taisyklės apskritai yra tokie pat kaip pirmykščių lietuvių. Ir vieni, ir kiti [bos- 
forėnai ir lietuviai] galėjo laisvai be jokio skirtumo tuoktis ir su giminaičiais, ir 
su svetimaisiais; tas pats paprotys vyrams ne gauti kraitį, o duoti pasogą; vienodas 
džiaugsmas ir duodant, ir gaunant dovanas; toks pat svetingumas, toks pat 
nesirūpinimas auklėjimu vaikų, kurie, neturėdami jokių malonumų, buvo 
laikomi po vienu stogu su gyvuliais. O jeigu paimsime maudymąsi, garines pirtis 
ar kitus dalykus, susijusius su kūno švara ir jo priežiūra, tai žinoma, kad 
lietuviams niekuomet tai nerūpėjo, lygiai kaip bosforėnams tai nesvarbu ir 
šiandien. Ir vieni, ir kiti vartojo nedailintas ir netaisyklingas statybines medžiagas, 
pastatai daugiausia apvalūs ir kūgiški, viršuje palikta anga šviesai sklisti ir 
dūmams išeiti; nėra nei aūkšto, nei kokių atskirų patalpų: vidur tokios trobos 
ugniakuras, aplink kurį miegama ir valgoma, nepaisant nei kur, nei kas; namų 
apyvokoje jie taip pat nesilaikė jokios tvarkos ir jokių taisyklių. Drabužius nešiojo 


- 603 - 


PENKIOLIKTAS AMŽIUS 





laisvus, tokius pačius tiek vyrai, tiek moterys. Nuo vaikystės valgė daug mėsos 
ir viščiukų, o kumelės pieną laikė nuostabiu gėrimu - tai rodo, kad jie kilę iš 
bosforėnų. 

Beje, dar reikia pridurti, kad iš pradžių jie neturėjo jokio ypatingo dievo, tačiau, 
kaip ir bosforėnai, dievu ėmė laikyti tai, kas jiems sukeldavo pagarbos jausmą; 
taigi - kaip mums žinoma - garbino miškelius, akmenis, nuošalias vietas, ežerus 
ir įvairiausius padarus, betgi daugiausia žaltį, jų kalba vadinamą gyvate (Gyuo- 
tem), kurio garbinimas, mano manymu, užvaldė jų širdis ne be pagrindo. Juk ir 
finikiečiai, puikiausi senovės mokslo apie dievus žinovai, kitus padarus laikė 
storaodžiais ir pernelyg jau žemiškais, o žaltį — artimiausiu dvasinei esybei, 
ugningos ir dieviškos prigimties [esybe], kadangi jis, neturėdamas nei sparnų, 
nei kojų, vien tik dvasios jėga juda stebėtinu greičiu ir geba atsipalaiduoti nuo 
savo silpnumo ir senatvės, nuolatos tarsi patsai iš savęs atgimdamas; ir jeigu tik 
niekas jo neužpuola iš pašalės, retai kada jį ištinka natūrali mirtis. Taip pat ir 
persai atnašavo aukas žalčiams kaipo didžiausioms dievybėms. Ir egiptiečiai 
pasaulio atvaizdą apvyniodavo žalčiu įprasmindami tą dvasią, kuri, jų manymu, 
gaivina pasaulį bei visa, kas jame yra ir teikia jam judėjimo galios. Maža to, graikų 
apeigose taip pat aptinkame žaltį, susirangiusį į kamuoliuką. Ferekidas Syrietis!? 
parašė knygą apie dievą Ofioną!4, kurį galima būtų pavadinti ir žalčiu. Pagaliau 
žalčių kultą randame ir romėnų apeigose, mat Eskulapą“ jie garbino kaip žaltį. 
Tad nors dabar ir būtų lengva daryti išvadą, kaip lietuviai perėmė žalčių 
garbinimą, tačiau galime apsieiti ir be to, kadangi žinome, jog jie yra pasidavę 
tam pačiam prietarui, kuris įsigalėjo ir daugelyje kitų labai išmintingų tautų. 
Tačiau grįžtant atgal prie papročių [tenka tarti|: kadangi tiek daug įtikinamų 
įrodymų ir samprotavimų apie jų pačių ir jų religinių įsitikinimų kilmę kalba 
įvairių ir prieštaringų nuomonių naudai, kiekvienam paliekame spręsti pačiam, 
kurią iš jų laikyti teisingiausia. 


Vertė JUOZAS TUMELIS 


KOMENTARAI 


1 Galai - keltų kilmės gentys. Nesutariama dėl jų pirmykštės lokalizacijos (vieni juos 
lokalizuoja tarp Reino ir Garonos upių, kiti - Dunojaus aukštupio žemėse). V-II amžiuje 
pr. Kr. galai veržėsi į Italiją (320 metais užėmė Romą), Ispaniją, Dunojaus žemupį, Graikiją, 
Mažąją Aziją. Gajaus Julijaus Cezario užkariavimų (58-50 m. pr. Kr.) išvakarėse buvo 
susiskaidę į kelias politiškai savarankiškas gentis. 

2 Keltai - indoeuropiečių gentys, gyvenusios Galijoje, Britanijoje, šiaurinėje Apeninų 
pusiasalio dalyje, Pirėnų pusiasalyje. 


— 604 — 


PILYPAS KALIMACHAS 








15 


Lemonijus - Antikos autorių neminimas asmuo. Žinomi panašiai skambantys genčių vardai: 
Tacito (Germania, 44) minimi lemoviai (Lemovii), gyvenę Šiaurės jūros pakrantėse (plačiau 
žr.: Gudavičius, 1971, p. 75-83), ir lemovitai (Lemovices), keltų atšaka, gyvenusi Akvitanijos 
Galijoje (dabartinio Limožo apylinkėse), taip pat Romos apylinkių (netoli Porta Capena) 
gyvenvietė Lemonijus (Lemonium). b 

Siaurės Okeanas — Arkties vandenynas, kartais — Siaurės jūra. 

Kimbrai - germanų gentis, gyvenusi šiaurinėje Germanijos dalyje, vadinamajame Kimbrijos 
Chersone (Jutlandija). Dėl nepalankių gyvenimo sąlygų kartu su teutonais veržėsi į pietus. 
Daug kariavo su romėnais (113 m. pr. Kr. juos nugalėjo mūšyje prie Norėjos). Pilypas 
Kalimachas čia, atrodo, turi omenyje kimerus (Cimmerii), trakų kilmės gentį, gyvenusią 
šiaurinėje Juodosios jūros pakrantėje ir prie Azovo jūros. Homeras mini legendinius 
kimerus, gyvenusius vakaruose tarp amžinos miglos ir tamsos. 

Kimerų Bosforas — Kerčės sąsiauris. 

Sarmatija - pirmą kartą Pomponijaus Melos (I a.) pavartota geografinė sąvoka žemių plotui 
tarp Juodosios ir Kaspijos jūrų, Volgos, Vyslos ir Dakijos (Romos provincija dabartinės 
Rumunijos teritorijoje) apibrėžti. 

Keltoskitai - skitų sarmatų gentis; senovės graikų geografas Strabonas (68? m. pr. Kr.-20? m. 
po Kr.) nurodo ją gyvenus į šiaurę nuo Dunojaus žiočių. 

Druidai - Galijos keltų žyniai, sudarę autonomišką luominę korporaciją, kuriai vadovavęs 
vyriausiasis žynys. Vertėsi burtais, pranašavimais, ginčų sprendimu, žmonių gydymu. 
Apeigas atlikinėdavo ąžuolynuose bei nuošalių kalnų viršūnėse. Imperatoriaus Tiberijaus 
laikais (14-37 m.) jų veikla buvo uždrausta. 

Karalius Numa — Romos istoriko Valerijaus Maksimo (I a.) veikale Factorum et dictorum 
memorabilium libri IX (I, 12) minimas legendinis antrasis Romos valdovas Numa Pompilijus. 
Kornelijai — viena iš seniausių ir žymiausių Romos giminių, davusi daug valstybės vyrų 
(senatorių, konsulų, karvedžių ir kt.). Su Kornelijų gimine susiję daug legendų. 
Bosforėnai — įvairios kilmės genčių gyventojai Kerčės pusiasalyje. Nuo 480 m. pr. Kr. ligi 
IV a. po Kr. vidurio graikų įkurta Bosforo valstybė buvo pasiekusi aukštą kultūros lygį. 
Ferekidas Syrietis (VI a. pr. Kr.) - graikų filosofas ir poetas orfikas. Žinių apie jį išliko 
Maksimo Tyriečio (II a.) raštuose (žr. Maximus Tyrius, Philosophumena, ed. H. Hobein, 
Lipsiae, 1910, p. 45). 

Ofionas (gr. ophion, lot. serpens — žaltys) — vienas iš legendinių Olimpe gyvenusių titanų, 
kurį nugalėjo Kronas ir įmetė į Tartaro bedugnę. 

Eskulapas (gr. Asklėpios, lot. Aesculapius) — Apolono ir nimfos Koronės sūnus, gydymo 
dievas, galintis prikelti žmones iš numirusiųjų. Eskulapas buvo vaizduojamas kaip tvirtas 
barzdotas vyras su ilgu apsiaustu ir lazda, apie kurią apsivyniojęs žaltys. Buvo garbinamas 
žalčio pavidalu, daugiausia jam buvo aukojami gaidžiai. Eskulapo kultas išplito visoje 
Graikijoje, vėliau perėjo ir į Romą (291 m. pr. Kr. jo kultas paskelbtas oficialiu kultu). 


JUOZAS TUMELIS 


— 605 - 


MARKAS ANTONIJUS KOKCIJUS 


SABELIKAS 
1436-1506 


MARCUS ANTONIUS 
COCCIU5 5SABEĖLLICUS 


Markas Antonijus Kokcijus Sabelikas (Marcus Antonius Coccius Sabellicus) — 
italų rašytojas, istorikas, humanistas. Studijavo Romoje žymaus humanisto 
Pomponijaus Leto Akademijoje. Dirbo Venecijos bibliotekos direktoriumi, skaitė 
Venecijoje paskaitas, rašė eilėraščius. Veikale Istorinės eneados, arba rapsodijos 
(Enneades sive Rapsodiae historiarum, pirmas leidimas —- 1498), kurį sudaro 92 
knygos, aprašė pasaulio istoriją. Dešimtosios eneados ketvirtoje knygoje rašoma 
apie Lietuvą. Ištisai remiamasi Enėjaus Silvijaus Piccolomini'o informacija: 
minimi „santuokos pagalbininkai“, lietuvių kalba vadinama slaviška, apibūdi- 
nami senieji lietuvių tikėjimai. Veikalas svarbus, norint suvokti, kokiais keliais 
sklido žinios apie Lietuvą, kas buvo jų platintojas, kaip kito tų žinių pobūdis. 


EUGENIJA ULČINAITĖ 


Žinios apie senuosius lietuvių tikėjimus paimtos iš Piccolomini'o užrašyto 
Jeronimo Prahiškio pasakojimo. Tačiau šis pasakojimas perteiktas apibendrintai, 
be daugelio svarbių detalių, o kai kas perpasakojant iškreipta (teigiama, kad 
lietuviai „garbina saulę milžiniško geležinio kūjo pavidalu“, kai tuo tarpu 
Piccolomini'o buvo pasakyta, kad „garbino saulę“ ir „labai pagarbiai laikė nepa- 
prasto didumo geležinį kūjį“). Naujos mitinės informacijos Sabeliko veikale nėra, 
didesnės reikšmės senovės lietuvių religijos ir mitologijos tyrimui jis neturi. 


NORBERTAS VĖLIUS 


Publikacijos: Sabellicus, 1498; 1502; 1538; 1560; 1563; 1593. 
Literatūra: Ulewicz, 1950, 135, 180; Burckhardt, 1961, 127-129; Ziomek, 1976, 172. 
Tekstas iš: Sabellicus, 1593, sk. 925. 


— 606 - 


MARKAS ANTONIJUS KOKCIJUS SABELIKAS 





ENNEADES SIVE RAPSODIAE 


HISTORIARUM 
1498 


[...] Est Lithuania ad ortum Poloniae connexa noningentorum milium 
passuum circuitu, magna sui parte palustris plurimumgue nemorosa, et ob eam 
rem difficilis aditu, ac guodammodo inaccessa, aguis palustribus, cuncta 
obtinentibus, hyeme commercia cum Lithuanis habiliora, paludibus et stagnis 
alta glacie concretis, niuegue superinfusa fiunt omnia mercatoribus peruia, guo 
sit ut uelut alto mari guando nulla certa sit uia aut semita, sidera signent iter. 
Rara in Lithuanis oppida, uillarum incolatus infreguens, accolarum diuitiae pelles 
multigenum ferarum, guibus regio insigniter scatet, cerae et mellis abundans, 
usus pecuniae nullus genti inter se, matronae palam concubinos habent, uirorum 
permissu, guos connubij uocant adiutores, contra pellicatus uiris probro datur, 
adeo gens una a caeteris mortalibus diuerso uiuit ritu, ut non absurdum sit illud 
Aristippi, honestum non natura, sed consuetudine constare: soluuntur ab his 
connubia mutuo consensu, uini rarissimus usus, panis nigricans, armenta uictum 
praebent, multo lacte utentibus, sermo genti ut Polonis Sclauonicus, ex his gui 
Sclauorum utuntur lingua, Romanae ritum ecclesiae seguuntur, Poloni, 
Delmatae, Croacij, Carnigue alij Graeco ritu sacra peragunt, ut Bulgari, Rutheni, 
et ex Lithuanis plerigue, nonnulli ab his diuersi abeunt ut Boėmi, Moraui et 
Bosinenses, guorum pars multo maxima Manichaeum fouent delirium, et 
Sclauonicus sermo tam late patet. Hieronymus Pragensis, gui Eugenij guarti 
pontificatu in ea terra euangelium praedicauit, ritum et mores gentis ad id tempus 
minus notae nostris hominibus demonstrauit. Narrabat is, ut Pius pontifex 
prodidit, Lithuanorum guosdam ad guos primum peruenisset, domesticatim 
serpentes habuisse, guibus per se guisgue sacrificabant. Caeterum tenuisse se 
ut praeter unum, gui cremari non potuit, a suis cultoribus interficerentur, alij 
ignem colunt, captantgue ex eo auguria, solem nonnulli, mallei ferri specie 
immani magnitudine, appellati sacerdotes de eiusmodi sacris, plures dies aiebant 
solem a nullo hominum uideri potuisse, guippe guem rex potentissimus captum 
clausisset turri guadam munitissima, tum Zodiaci signa laboranti soli opitulata, 
factumgue ut praegrandi malleo sit turris disiecta, et sol mortalibus restitutus, 
proinde fas piumgue uideri eam rem colere ritegue uenerari, per guam id numen 
conseruari contigisset. Risit ineptam barbarorum persuasionem homo ueritatis 
amicus et cultor, docuitgue palam guibus uersarentur tenebris uanae 
superstitionis cultores. Ventum postremo est ad eos gui lucos colunt daemonibus 
sacros, hi guum Pragensis praedicatione succidi coepissent, forte consauciatus 


— 607 — 


PENKIOLIKTAS AMŽIUS 





est operantium unus bipennis ictu, uersa res est in religionem, superstitiogue 
ila non solum ob id non extincta est, sed maiorem etiam in modum adaucta. 
Eratgue diuinus sermo hucusgue progressus, guum Vitoldi literis iussus est 
Pragensis prouincia excedere. [...] 


ISTORINĖS ENEADOS!, 
ARBA RAPSODIJOS 
1498 


[...] Lietuva jungiasi su rytine Lenkijos dalimi 900 mylių lanku. Didžioji jos 
dalis yra pelkėta ir apaugusi miškais, todėl sunku į ją patekti, o kartais, kai 
aplinkui tvyro pelkės, ji yra visai neįžengiama. Su lietuviais patogiau prekiauti 
žiemą: užsitraukusios storu ledu upės ir ežerai bei iškritęs sniegas nutiesia puikų 
kelią pirkliams, o kryptį, kaip ir jūros platybėse, kada nežinomas kelias ar takelis, 
parodo žvaigždės. 

Miestų Lietuvoje retoka, netankiai apgyventi ir kaimai. Gyventojų turtas yra 
įvairiarūšių žvėrelių, kurių šiame krašte knibždėte knibžda, kailiai. Daug turi 
vaško ir medaus. Pinigų nevartoja. Moterys, vyrams sutinkant, viešai turi 
sugyventinių, kuriuos vadina santuokos pagalbininkais, tuo tarpu vyrams 
svetimoteriauti laikoma gėdingu dalyku. Ta tauta taip skiriasi savo papročiais 
nuo kitų žmonių, kad jai labai pritinka šie Aristipo? žodžiai: „Garbingumą lemia 
ne prigimtis, o įprotis“. 

Santuokos abiejų pusių sutikimu yra lengvai panaikinamos. Vyną geria labai 
retai, duoną valgo juodą. Vartojantiems daug pieno maistą teikia galvijai. Kalba, 
kaip ir lenkų, slaviška. Kai kurie kalbantys slaviškai išpažįsta Romos bažnyčios 
tikėjimą, kaip antai: lenkai, dalmatai, kroatai, karnijiečiai. Kiti, pavyzdžiui, 
bulgarai, rusai, čekai ir nemažai lietuvių, atlikinėja graikų tikėjimo apeigas. Kai 
kurie ir nuo šitų skiriasi — tai čekai, moravai, bosniai, tarp kurių plačiai paplitusi 
slavų kalba; didesnė jų dalis prijaučia manichėjų beprotybėms. 

Jeronimas Prahiškis, kuris popiežiaus Eugenijaus IV laikais šiame krašte skelbė 
Evangeliją, papasakojo apie tos tautos apeigas ir papročius, mažai ligi tol žinomus 
mūsų žmonėms. Jis pasakojo (tai perdavė popiežius Pijus?), kad vienas kitas iš 
tų lietuvių, pas kuriuos jis pirmiausia atvyko, laikė namuose žalčius ir jiems 
aukojo aukas. Beje, žalčių garbintojams jis liepęs juos visus sudeginti, bet vieno 
ugnis nepajėgusi sunaikinti. Kiti garbina ugnį ir iš jos buria. Treti garbina saulę 


- 608 - 


MARKAS ANTONIJUS KOKCIJUS SABELIKAS 





milžiniško geležinio kūjo pavidalu. Žyniai, paklausti, ką šios apeigos reiškiančios, 
atsakė, jog daugelį dienų nebuvę galima matyti saulės, kurią galingiausias 
karalius pagavęs uždarė tvirčiausiame bokšte. Tada vargstančiai saulei atėję į 
pagalbą Zodiako ženklai. Milžinišku kūju jie sudaužę bokštą ir grąžinę saulę 
žmonėms. Taigi, atrodo, esą tinkama ir padoru garbinti daiktą, kuriuo buvusi 
išsaugota dievybė. Šis mokytas ir išsilavinęs žmogus išjuokė nevykusį barbarų 
įsitikinimą ir išaiškino, kad jie skendi tuščio prietaringumo tamsoje. 

Paskui atvyko pas tuos, kurie garbina dvasioms skirtas giraites. Kai Prahiškio 
paliepimu buvo imtasi kirsti giraites, atsitiktinai vienas kirtėjas susižeidė kirviu. 
Tai padėjo [pagoniškajai] religijai: prietaringumas ne tik nebuvo išnaikintas, bet 
dėl to jis dar labiau sustiprėjo. 

Ši žinia plačiai pasklido, ir Vytautas liepė Prahiškiui iš Lietuvos išvykti. [...] 


Vertė EUGENIJA ULČINAITĖ 


KOMENTARAI 


! Eneas, eneadis (gr.) - skaičius devyni; eneada, arba rapsodija, - giesmė, susidedanti iš daug 
dalių. 

2 Aristipas (435-355 m. pr. Kr.) - graikų filosofas. Šiuos jo žodžius cituoja ir Johannesas 
Boemas. 

3 Popiežius Pijus - Enėjas Silvijus Piccolomini, nuo 1458 metų popiežius Pijus II. 


EUGENIJA ULČINAITĖ 


— 609 - 


1422 METŲ RYGOS ARKIVYSKUPO, 
EZELIO, KURŠO, DORPATO IR 
REVELIO VYSKUPŲ IR LIVONIJOS 
ORDINO MAGISTRO VISUOTINIS 
KRAŠTO POTVARKIS 


Potvarkis priimtas Rygoje aukštųjų Livonijos religinių ir pasaulietinių 
pareigūnų susirinkime. Jis parengtas veikiausiai Vokiečių ordino didžiųjų 
magistrų potvarkių pavyzdžiu, panašus į potvarkius, skelbiamus Vakarų ir 
Vidurio Europoje. Šis dokumentas taikomas visos Livonijos vietiniams 
gyventojams (latgaliams, kuršiams, žiemgaliams, lyviams, estams). 

Livoniją XIII-XVI amžiuje sudarė Livonijos ordino, Rygos arkivyskupijos, 
Kuršo, Saremos-Lenemos ir Tartu vyskupijų - vokiečių feodalų sukurtų 
valstybėlių — konfederacija. Didžiausią politinę įtaką turėjo Livonijos ordinas 
(1237-1561), rėmęsis žemių karine jėga ir savo siuzereno — Vokiečių ordino 
Prūsijoje —- parama. Rygos arkivyskupija (1251-1561) gyvavo lyvių ir latgalių 
žemėse, arkivyskupui priklausė aukščiausia bažnytinė valdžia Livonijoje. 
Saremos-Lenemos, Kuršo, Tartu ir Talino vyskupai buvo, be to, priklausomi nuo 
popiežiaus ir nominaliai nuo Šv. Romos imperijos imperatoriaus. Rygos 
arkivyskupija buvo Livonijos ordino svarbiausias varžovas dėl politinio vieš- 
patavimo Livonijoje. Vytenis, Gediminas, Vytautas ir kiti LDK didieji kuni- 
gaikščiai, tuo naudodamiesi, rėmė arkivyskupo kovą su stipriausiu LDK priešu 
Livonijoje - Ordinu. 

Potvarkio paskelbimo metais Livonijos ordino magistras buvo Siegfriedas 
Landeris von Spanheim. Rygos arkivyskupas buvo Johannas von Wallenrodt, 
dalyvavęs Konstanco Bažnyčios susirinkime (1414-1418), kuriame buvo svarsto- 
mas ir LDK bei Lenkijos konfliktas su kryžiuočiais. 1422 metais tarp šių šalių 
buvo sudaryta Melno taika. Tartu vyskupijos globėju popiežius paskyrė Vytautą. 


ALGIRDAS MATULEVIČIUS 


Pirmajame potvarkio punkte tiesiogiai kalbama apie nevokiečių tautybės 
Livonijos gyventojus, kurių daugumą sudarė baltai (kuršiai, latgaliai, žiemgaliai, 
sėliai) ir finougrai (lyviai, estai). Todėl šį potvarkį iš dalies galima priskirti baltų 


— 610 — 


1422 METŲ VISUOTINIS KRAŠTO POTVARKIS 





mitologijos šaltiniams. Potvarkyje minimas vengimas krikštyti vaikus, nesilai- 
kymas krikščioniškos santuokos reikalavimų ir burtininkavimas. Krikščionybės 
platintojai baltų kraštuose šiuos naujakrikščių nukrypimus nuo krikščioniško 
gyvenimo būdo labai pastebėdavo ir prieš juos įnirtingai kovojo. Vienas kitas 
BRM tyrinėtojas į šį šaltinį jau yra atkreipęs dėmesį (Straubergs, 1939; Biezais, 
1855). 


NORBERTAS VĖLIUS 


Publikacijos: ARLS, I, 262; Mannhardt, 1936, 165-166 (fragm.). 
Tekstas iš: Mannhardt, 1936, 165-166. 


DIE VOM ERZBISCHOF VON RIGA, 
DEN BISCHOFEN VON OSEL, KURLAND, 
DORPAT UND REVAL UND DEM 
ORDENSMEISTER VON LIVLAND 
IM JAHR 1422 ERLASSENE 


ALLGEMEINE LANDESORDNUNG 
1422 


1. Int erste, dat ein yslich van uns vorben6meden und van den unszen, de 
Undiitschen under sich sittende hefft, desulven syne Undūtschen mit den 
anderen truweliken und strengeliken dar tho halden sall, dat se eer kynder dėpen 
laten na cristliker wiisze bynnen eynem mandte, darna als se gebėrn syn. Item 
dat neymand de cristlike dėpe vornygen edir affwaschen sall, by synem lyve. 

13. Und upp vorwaringe alle desser vorgescreven punkte sulle wy, 
erczbischoff und bischope, mit den andern in dessem lande deste vlitiger unsze 
visitacio don offte dėn laten to vorwarende, dat desulven punkte, Gode to l6ve 
und to bevestinge des Cristen geloven und cristliker ee deste vestliker gehalden 
werden, und dar mede ok sunderliken alle būrterye (Possentreiben) und dat 
sich to ungeloven drept, war man de vreeschet, to dempende und to richtende, 
als dat recht und nėt ist. [...] 


—611 — 


PENKIOLIKTAS AMŽIUS 





RYGOS ARKIVYSKUPO, EZELIO!', KURŠO, 
DORPATO“* IR REVELIO* VYSKUPŲ IR 
LIVONIJOS ORDINO MAGISTRO 
VISUOTINIS KRAŠTO POTVARKIS 
1422 


1. Pirma, kiekvienas iš mūsų čia išvardytųjų ir tas, kuris turi šalia savęs 
nevokiečių, turi tuos nevokiečius kartu su kitais prižiūrėti patikimai ir griežtai, 
kad jie pakrikštytų savo vaikus krikščionių papročiu per mėnesį nuo jų gimimo. 
Niekas neturi vengti krikščioniško krikšto ar jo atsisakyti, kol gyvas. 

13. Ir mes, arkivyskupas ir vyskupai, turime laikytis visų šių nurodymų, kartu 
su kitais dar pareigingiau tikrinti, dažniau perspėti, kad kuo tvirčiau būtų 
laikomasi šių reikalavimų: mylėti Dievą, stiprinti Kristaus tikėjimą ir krikščionišką 
santuoką, o visokį burtininkavimą ir visa, kas susiję su netikėjimu, kur tik tai 
pasitaiko, malšinti ir teisti pagal įstatymą ir reikalą. [...] 


Vertė SIGITAS PLAUŠINAITIS 


KOMENTARAI 


1 Ezelis - Sarema. 
2 Dorpatas - Tartu. 
3 Revelis - Talinas. 


—612 — 


1428 METŲ SAUSIO 26 DIENOS 
RYGOS PROVINCIJOS BAZNYCIOS 
SUSIRINKIMO NUTARIMAI 


Į susirinkimą Rygos arkivyskupas Henningas Scharpenbergas sušaukė Rygos 
provincijos pavyskupius ir žemesnio rango dvasininkus. Svarstyta, kaip kovoti 
su pagonių tikėjimu. Pirmiausia tai buvo taikoma Livonijos vyskupijoms. Nors 
Prūsijos vyskupai irgi buvo Rygos arkivyskupo jurisdikcijoje, tačiau jo valdžia 
jiems buvo silpna ir visų keturių Prūsijos vyskupijų vyskupai visuotiniame 
susirinkime nedalyvavo: dėl to įsikišo Vokiečių ordino didysis magistras Paulius 
von Rusdorf, juos užtarė ir popiežius Martynas V. Jie patys aiškinosi arki- 
vyskupui, kad dėl svarbių reikalų negalį palikti savo vyskupijų, o kelias iki Rygos 
tolimas ir varginantis. Beje, pagonybės naikinimą jie jau buvo svarstę 1426 metais 
Elbinge sušauktame Prūsijos provincijos susirinkime (sinode). 1428 metų Rygos 
provincijos susirinkimo nutarimai buvo paskelbti Rygos arkivyskupijoje. Prūsijos 
bažnytinei organizacijai buvo parengti sutrumpinti nutarimai (jie irgi publikuo- 
jami šioje knygoje, 493-494 puslapyje). 

Rygos provincijos susirinkimo nutarimų kopija iki Antrojo pasaulinio karo 
pabaigos buvo Pamedės (Pomezanijos) vyskupijos archyve. Ją paskelbė 
H. Jacobsonas. Dalį XXVII punkto paskelbė Maxas Tėppenas iš Marienburge 
(dab. Malbork) buvusio geresnio rankraščio. 


ALGIRDAS MATULEVIČIUS 


Rygos susirinkimo nutarimai taikomi viso Livonijos krašto, į kurį įėjo ne tik 
baltai, bet ir finougrai (lyviai, estai), gyventojams. Tačiau, kaip tyrinėtojai jau 
yra pastebėję (Mannhardt, 1936, 157), teiginys, kad jie perkūną vadina dievu, 
leidžia manyti, kad daugiau turima galvoje baltai, kurių mitologijoje Perkūnas 
užėmė svarbią vietą. Baltams būdingi ir kiti šiuose nutarimuose minimi papročiai 
bei tikėjimai (mirusiųjų laidojimas ne krikščionių bažnyčios paskirtose kapinėse, 
osenosiose laidojimo vietose - miškeliuose, mirusiesiems skirtos vaišės kapinėse, 
žalčių, medžių garbinimas, įvairūs būrimai ir pranašavimai). Juos mini daugelis 
kitų baltų mitologijos šaltinių. Kadangi apie senąją latvių mitologiją yra išlikę 
daug mažiau rašytinių šaltinių negu apie prūsų ir lietuvių, Rygos susirinkimo 


—613 — 


PENKIOLIKTAS AMŽIUS 





nutarimai nusipelno didelio mitologų dėmesio. Šiuo dokumentu ne vienas 
mokslininkas jau yra naudojęsis (Usener, 1896; Klimas, 1919; Straubergs, 1939; 
Adamovičs, 1940; Slaviūnas, 1947; Biezais, 1975; Lowmianūski, 1976a ir kt.). 


NORBERTAS VĖLIUS 


Publikacijos: Jacobson, 1837, 20-59; SRP, III, 543 (fragm.); LUB, VII, 479, 482-483, 490; 
Mierzynski, 1896, 146-148 (fragm,); Mannhardt, 1936, 155-157 (fragm.). 

Literatūra: Mierzynski, 1896, 146, 148; Mannhardt, 1936, 155, 157. 

Tekstas iš: LUB, VII, 479, 482—483, 490. 


STATUTA PROVINCIALIA CONCILII 
RIGENSIS A. MCCCCXXVIII CONGREGATI 


XIX. De sepulturis 


[...] Antiguum gentilitatis morem a nonnullis neophitis sive rusticis hujus 
patrie hucusgue abusive continuatum, guo sacrata cimiteria contempnendo 
preeligunt se in campis silvestribus cum feris sepeliri, ac eciam in guibusdam 
locis prophanis, ubi ipsorum parentes et amici sue gentilitatis temporibus sunt 
sepulti. Et eciam plerumgue in ecclessiis et cimiteriis consecratis convivia 
preparant, defunctis eorum parentibus et amicis cibum et potum exhibentes, 
credentes hoc in eorum cedere consolacionem, aliasąue diversas sue gentilitatis 
perfidias ibidem exercentes desiderabiliter abolere cupientes, precipimus ejusdem 
patrie dominis necnon vasallis aliisąue personis guibuscungue, guorum 
jurisdiccioni vel dicioni tales abusiones exercentes sunt subjecti, precipue 
rectoribus ecclesiarum, ut eos a tam dampnabili infidelitatis abusu cum 
exhortacionibus, cum minis et penis sollicite studeant revocare. [...] 


XXVII. De religuiis et veneracione sanctorum 
Etsi sacri canones inhibeant corpora fidelium mortuorum, eciam si per e0s 


miracula facta comprobentur, absąue Romane ecclesie auctoritate publice 
venerari, nonnulli tamen rustici et incole in provincia nostra Lyvonie, non 


—614-— 


1428 METŲ SAUSIO 26 DIENOS RYGOS PROVINCIJOS SUSIRINKIMO NUTARIMAI 





religuias fidelium defunctorum venerando, sed guod detestabilius est, in gravis- 
simam Dei offensam adeo inherent supersticiose ydolatrie ex demonum 
subtilitate adjuvante, guod fiducia creatoris et sanctorum suffragiis penitus 
derelictis, a naturalibus effectibus et vilioribus creaturis, scilicet, a tonitruo, guod 
deum suum appellant, a serpentibus, vermibus et arboribus, in guibus confidunt, 
incrementum rerum suarum temporalium ac infelicem suam exspectant 
felicitatem, propter guod non immerito ira Dei descendens in filios diffidencie 
eandem provinciam continens guasi pestilenciis, dampnosis gwerris et 
intollerabili caristia a multis annis actenus graviter afflixit. Et guia particeps 
censetur ydolatrie, gui, cum prohibere potest, permittit ydolis ymmolari, 
desiderantes de opportune provisionis remedio providere, omnibus prelatis et 
sacerdotibus, curam animarum gerentibus, universis guogue secularibus, 
cujuscungue status vel condicionis aut ordinis fuerint, in eosdem ydolatras 
dominium pretendentibus vel jurisdiccionem, in virtute sancte obediencie et sub 
interminacione malediccionis eterne firmiter injungimus, guatenus ad 
exstirpacionem hujus abhominabilis et supersticiosi cultus, guem divina vindicta 
nunguam dimittit inultum, totis suis conatibus, eciam, si opus fuerit, invocando 
auxilium brachii secularis, exactissima diligencia sint intenti, sicut Deo in 
strictissimo ejus judicio sue villicacionis debitam desiderant reddere racionem. 


XLII. De sortilegiis 


Sortilegiis, divinacionibus vel incantacionibus necnon Judaycis supersticio- 
nibus deservientes, tamguam fidei christiane et baptismi sui violatores ydolorum 
cultores, guolibet anno singulis diebus dominicis in adventu Domini et guadra- 
gesima excommunicacionis vinculo constringi districte precipiendo mandamus, 
prohibentes, ne ab alio guam a proprio episcopo, nisi in mortis articulo, ab 
hujusmodi vinculo aliguatenus relaxentur. 


—615 — 


PENKIOLIKTAS AMŽIUS 





RYGOS PROVINCIJOS SUSIRINKIMO 


NUTARIMAI 
1428 


XIX. Apie laidotuves 


[...] Iki šiol kai kurie šio krašto valstiečiai atkakliai tebesilaiko senovinio 
stabmeldžių papročio, pagal kurį, paniekindami šventas kapines, prisako juos 
laidoti miškinguose plotuose su žvėrimis bei kitose nepašventintose vietose, kur 
pagonybės laikais buvo palaidoti jų tėvai ir bičiuliai. Obažnyčiose ir pašventintose 
kapinėse dažnai kelia puotas savo mirusiems tėvams ir bičiuliams palikdami 
valgio bei gėrimo, tikėdami, kad tuo juos nuraminą. Karštai trokšdami išnaikinti 
ir kitus įvairius jų pagoniško netikėjimo pasireiškimus, įsakome to krašto ponams 
ir vasalams bei visiems kitiems asmenims, kuriems yra pavaldūs tokius 
piktnaudžiavimus darantys žmonės, ypač bažnyčių vadovams, uoliai stengtis 
grasinimais ir bausmėmis atitraukti juos nuo tokios žalingos netikėjimo piktybės. 


L. 
XXVII. Apie palaikus ir šventųjų garbinimą 


Ir nors šventieji kanonai neleidžia be Romos Bažnyčios pritarimo viešai 
garbinti mirusiųjų tikinčiųjų kūnų, net jeigu taip būtų galima įrodyti stebuklingus 
reiškinius, kai kurie valstiečiai ir Livonijos provincijos gyventojai net ne mirusiųjų 
palaikus garbina, bet (kas yra dar baisiau!) yra užsitraukę didžiausią Dievo 
nemalonę dėl prietaringos demonų stabmeldystės - visai atmetę tikėjimą Kūrėju 
ir šventųjų teiginiais, tikisi savo neamžinų daiktų pagausinimo bei savo geresnės 
laimės iš gamtos kūnų bei prastesnių padarų, būtent iš perkūno, kurį jie vadina 
dievu, iš žalčių, šliužų ir medžių, kuriuos jie tiki. 

Dėl to nuolatinė Dievo rūstybė, visiškai pelnytai krisdama ant sūnų, tą 
provinciją dėl netikėjimo daug metų iki šių dienų tarsi maru smarkiai alino 
pragaištingais karais ir nepakeliamu brangymečiu. O kadangi manoma, jog prie 
stabmeldystės prisideda [ir] tas, kuris leidžia aukoti stabams, nors gali uždrausti, 
tai mes, atsargumo dėlei trokšdami iš anksto imtis reikiamų priemonių, švento 
paklusnumo vardan ir grasindami amžinuoju prakeiksmu, visiems prelatams ir 
kunigams, kurie rūpinasi sielų išganymu, taip pat ir pasauliečiams, turintiems 
padėtį ar luomą, suteikiame valdžią ir teisminę galią prieš tuos, kurie nėra atsisakę 
stabų. Teatsideda jie [tam darbui] nepaprastai uoliai, sutelkę visas savo pastangas, 
o prireikus, šaukdamiesi Amžinojo rankos, tarsi norėdami pateikti Dievui 


— 616 — 


1428 METŲ SAUSIO 26 DIENOS RYGOS PROVINCIJOS SUSIRINKIMO NUTARIMAI 





privalomą Jo karalystės apyskaitą rūsčiausią Jo teismo dieną, terauna su šaknimis 
šį nežmonišką ir prietaringą garbinimą, už kurį Dievo kerštas niekada nieko 
nepaliko nenubausto. 


XLII. Apie pranašavimus 


Norėdami griežtai pamokyti žmones, įsakome užsiimančius pranašavimais, 
būrimais, kerėjimais bei žydų prietarais, kaip stabų garbintojus, kiekvienų metų 
kiekvieną Viešpaties advento ir gavėnios sekmadienį supančioti ekskomunikos 
grandinėmis, leisdami tik mirties valandą savam arba svetimam vyskupui tas 
grandines bent kiek atpalaiduoti. 


Vertė DAIVA MAŽIULYTĖ 
ir DALIA DILYTĖ 


— 617 — 


TRUMPINIMAI 
ŠALTINIAI IR LITERATŪRA 


ABS - Acta Baltico-Slavica, t. 1-21, Bialystok, Warszawa, 1964-1992. 


ADB - Allgemeine deutsche Biographie, hrsg. durch die Historische Commission bei der Kėnigl. 
Akad. der Wissenschaften, Bd. 1—56, Leipzig, 1875-1912. 


AGLEC - Archiv fiir die Geschichte Liv-, Est- und Curlands, hrsg. von C. Schirren, Bd. 1, Dorpat, 
1842 (2. Aufl. - 1857); Bd. 5, Reval, 1865; Bd. 6, Reval, 1879. 


AM - Altpreussische Monatsschrift, begrūndet von R. Reicke und E. Wichert, Bd. 1-54, 
Kėnigsberg, 1864-1917. 


APB - Altpreussische Biographie, hrsg. von Ch. Krollman, Bd. 1-2, Kėnigsberg, Marburg, 
1941-1969. 


ARLS — Akten und Rezesse der Livlindischen Stūndetage, hrsg. von Oskar Stavenhagen, Bd. 1, 
Riga, 1907. 


ASP - Acten der Stūndetage Preussens unter der Herrschaft des Deutschen Ordens, hrsg. von 
M. Toeppen, Bd. 1-3, Leipzig, 1878-1882. 


BZ - Byzantinische Zeitschrift, Bd. 24, [Leipzig, Berlin] 1923/1924; Bd. 27, 1927. 


CDP - Codex Diplomaticus Prussicus: Urkunden-Sammlung zur ūltern Geschichte Preussens aus 
dem Kėnięl. Geheimen Archiv zu Kėnięsberg, nebst Regesten, hrsg. von Johannes Voigt, Bd. 1-6, 
Kėnigsberg, 1836-1861. 


CEV - Codex epistolaris Vitoldi magni ducis Lithuaniae 1376-1430, collectus opera Antonii 
Prochaska, Krakow, 1882. 


GW — Gesamtkatalog der Wiegendrucke, Bd. 3, Leipzig, 1928. 


IA - Index Aureliensis: Catalogus librorum sedecimo saeculo impressorum, prima pars, A/10: 
Aureliae Aguensis |Baden-Baden etc., 1967]. 


JLD - Lietuviškos dainos, užrašė Antanas Juška, t. 1-3, Vilnius, 1954. 
KLPK - B. Kerbelytė, Lietuvių liaudies padavimų katalogas, Vilnius, 1973. 


LATSŽ - Lietuvos TSR administracinio-teritorinio suskirstymo žinynas, parengė Zigmuntas 
Noreika ir Vincentas Stravinskas, t. 1-2, Vilnius, 1974-1976. 


LB - Lietuvos TSR bibliografija, A serija: Knygos lietuvių kalba, ats. red. A. Ulpis, t. 1 (1547-1861), 
Vilnius, 1969. 


LE - Lietuviškoji enciklopedija, t. 1—10, Kaunas, 1933-1944, 

LEB - Lietuvių enciklopedija, t. 1—37, Boston, 1953-1985. 

LIŠ - Lietuvos TSR istorijos šaltiniai, vyriaus. red. J. Žiugžda, t. 1-4, Vilnius, 1955-1961. 
LKK - Lietuvių karas su kryžiuočiais, red. J. Jurginis, Vilnius, 1964. 

LKŽ - Lietuvių kalbos žodynas, t. 1-16, Vilnius, 1941-1995. 


— 618 — 


TRUMPINIMAI. ŠALTINIAI IR LITERATŪRA 





LLV - Latviešu literatūras vėsture, atb. redaktors E. Sokols, sėj. 1.—6., Riga, 1959-1963. 
LPE - Latvijas Padomju Enciklopėdija, sej. 1.—10., Riga, 1981-1988. 
LTR - Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto (Vilniuje) Lietuvių tautosakos rankraštynas. 


LUB - Liv-, Esth- und Curlūndisches Urkundenbuch nebst Regesten, hrsg. von Friedrich Georg 
von Bunge, Bd. 1-7, Revel, 1853-1881. 


LUEV - Lietuvos TSR upių ir ežerų vardynas, ats. red. E. Grinaveckienė, Vilnius, 1963. 
MABR - Lietuvos mokslų akademijos bibliotekos Rankraščių skyrius. 
MADA - Lietuvos TSR mokslų akademijos darbai, A serija. 


MLeLG - Magazin herausgegeben von der Lettisch-Litterūrischen Gesellschaft, Bd. 1-20, Mitau, 
Riga, 1828-1913; Bd. 21, 1936. 


MLTE - Mažoji lietuviškoji tarybinė enciklopedija, t. 1-3, Vilnius, 1966-1971. 


MPH - Monumenta Poloniae Historica = Pomniki Dziejowe Polski, wydat August Bielowski, 
t. 1-6, Lwėow, 1864-1893. 


NPPB - Neue Preussische Provinzial-Blūtter, Bd. 1(35)-11(69), Kėnigsberg, 1846—1864. 
PSB - Polski Stownik Biograficzny, t. 1-34, Nroctaw, Warszawa, Krakow, Gdansk, 1931-1993. 


PUB - Preussisches Urkundenbuch: Politische Abtheilung, Bd. 1, erste Halfte: Die Bildung des 
Ordensstants, hrsg. von Archivrath Philippi in Verbindung mit Dr. Wėlky, Kėnigsberg i. Pr., 
1882; Bd. 1, zweite Halfte, bearb. von August Seraphim, Kėnigsberg i. Pr., 1909; 1961. 


SRL — Scriptores rerum Livonicarum: Sammlung der wichtigsten Chroniken und Geschichtsdenkmale 
von Liu-, Ehst- und Kurland; in genauem Wiederabdrucke der besten, bereits gedruckten, aber selten 
gewordenen Ausgaben, Bd. 1-2, Riga, Leipzig, 1848-1853. 


SRP - Scriptores rerum Prussicarum: Die Geschichtsguellen der Preussischen Vorzeit bis zum 
Untergange der Ordensherrschaft, hrsg. von Theodor Hirsch, Max Tėppen und Ernst Strehlke, 
Bd. 1-5, Leipzig, 1861-1874. 


SŽ - Studia Žrėdloznawcze, t.1-31, Warszawa, Poznan, 1957-1990. 


VD - Vytautas Didysis 1350-1430, parašė A. Šapoka, Z. Ivinskis, V. Dėdinas, A. Kučinskas, 
S. Sužiedėlis, P. Sležas, M. Krasauskaitė, redagavo P. Sležas, Kaunas, 1930 (fotogr. leid. — 
1988). 


VK - Lietuvių kalbos instituto vietovardžių kartoteka. 
VUB - Vilniaus universiteto biblioteka. 


ZOF - Zeitschrift fiir Ostforschung, Jg. 1-43, Marburg/Lahn, 1952-1994; Zeitschrift fiir 
Ostmitteleuropa-Forschung, Jg. 44, 1995. 


BB - Busaumuickuū 6epemennuK, 1.1-55, MockBa, 1947-1994. 
A3P - Akmoi, omuocaujueca K ucmopuu 3anaduoti Poccuu, 1.1, CankT-Ilerep6ypr, 1846. 


IICP/I - Ilonuoe co6panue pyccKux nemonuceti, T. 2, 4.3: Hnamvesckaa nemonuco, CankT- 
Ilerep6ypr, 1845; 2-0e n31., CankT-IleTep6ypr, 1908; 3-e n33., MockBa, 1962. 


—619 — 


TRUMPINIMAI. ŠALTINIAI IR LITERATŪRA 





CH3 - Cosemckaa ucmopuueckaa 3nyUKAONeDUA, TAB. pejį. E. M. ŽKykos, T. 1—-16, Mocksa, 
1961-1976. 


2C - Duyuknoneduueckuiu cno6apo D. A. Bpokeay3a u H. A. Edbpona, 1. 1-86, CankT- 
Ilerep6ypr, 1890-1907. 


Acta Patriarchatus, 1860 — Acta Patriarchatus, t. 1-2, Vindobonae, 1860. 

Adamovičs, 1940 — L. Adamovičs, „Pūkis latviešu folklora un senlatviešu mitologija“, Rigas 
Latviešu Biedribas Zinūtnu Komitejas Rakstu Krūjums, A: Humanitūri raksti, kr. 23., Riga, 1940, 
Ipp. 246—362. 

Adamus Bremensis, 1917 — Magistri Adami Bremensis Gesta Hammaburgensis ecclesiae pontificum, 
ed. B. Schmeidler, in Scriptores Rerum Germanicarum in usum scholarum, Hannoverae, 1917. 
Adam von Bremen, 1926 — Adam von Bremen, Hamburgische Kirchengeschichte, neubearb. 
von S. Steinberg, Leipzig, 1926 (Die Geschichtsschreiber der deutschen Vorzeit, 2. Gesamtausgabe, 
44). 

Alfred the Great, 1773 - The Anglo-Saxon Version from the Historian Orosius by Alfred the Great, 
together with an English Translation from the Anglo-Saxon, ed. by D. Barrington, London, 1773. 
Alfred the Great, 1853 — R. Pauli, The Life of Alfred the Great, to which is Appended Alfred's 
Anglo-Saxon Version of Orosius with a Literal English Translation and an Anglo-Saxon Alphabet 
and Glossary, by B. Thorpe, London, 1853. 

Alfred the Great, 1855a — A Description of Europe and the Voyages of Ohthere and Wulfstan, 
Written in Anglo-Saxon by King Alfred the Great, Containing: 1. A Facsimile Copy of the whole 
Anglo-Saxon Text from the Cotton Ms.; 2. A Printed Anglo-Saxon Text Based upon those MSs.; 3. A 
Literal English Translation and Notes; 4. A Map of Europe in the Time of Alfred, on which the Track 
of Ohthere and Wulfstans Voynges are Marked, by J. Bosworth, London, 1855. 

Alfred the Great, 1855b — A Literal Translation of King Alfred's Anglo-Saxon Version of the 
Compendious History of the World by Orosius, ed. J. Bosworth, London, 1855. 

Alfred the Great, 1858 —- The Works of King Alfred the Great, ed. by J. A. Giles, vol. 1-2, London, 
1858 [repr.: New York, 1969]. 

Alfred the Great, 1859 — King Alfred's Anglo-Saxon Version of the Compendious History of He 
World by Orosius, Containing: Facsimile Specimens of the Lauderdale and Cotton MSs.; ... ; the 
Anglo-Saxon Text...; a Literal English Translation with Notes..., ed. by J. Bosworth, London, 
1859. 

Alfred the Great, 1883 — King Alfreds Orosius, ed. by H. Sweet, part 1: Old English Text and 
Latin Original, in Early English Text Society's Publications, nr 79, London, 1883. 


Alfred the Great, 1953 — The Tollemache Orosius (British Museum Additional Manuscript 47967), 
ed. A. Campbell, in Early Manuscripts in Facsimile, vol. 3, Copenhagen, 1953. 


Ammianus Marcellinus, 1474 - Ammianus Marcellinus, Historiae libri XIV-XXVI, Romae, 1474. 


— 620 — 


TRUMPINIMAI. ŠALTINIAI IR LITERATŪRA 





Ammianus Marcellinus, 1871 — Ammiani Marcellini rerum gestarum libri, gui supersunt, rec. 
F. Eysenhardt, Berolini, 1871. 


Ammianus Marcellinus, 1910 — Ammiani Marcellini rerum gestarum libri, gui supersunt, rec. 
C. U. Clark, vol. 1, libri 14-25, Berolini, 1910. 


Ammianus Marcellinus, 1978 — Ammiani Marcellini rerum gestarum libri, gui supersunt..., 
ed. W. Seyfarth, Leipzig: Teubner, 1978. 


Andriulis, 1980 — V. Andriulis, „Baudžiamosios teisės ir baudžiamojo proceso bruožai Lietuvoje 
XV a. (Kazimiero teisynas)“, in Teisės bruožai Lietuvoje XV-XIX, Vilnius, 1980, p. 6—23. 


Andziulytė-Ruginienė, 1937 — M. Andziulytė-Ruginienė, Žemaičių christianizacijos pradžia, 
Kaunas, 1937. 


Anger, 1882 — S. Anger, „Neue Mitteilung ūber Truso“, in Verhandlungen der Berliner 
Gesellschaft fiir Anthropologie, Berlin, 1882, S. 100-102. 


Annales Magdeburgenses, 1859 — Annales Magdeburgenses, ed. G. H. Pertz, in Monumenta 
Germaniae Historica: Scriptores, t. 16, Hannoverae, 1859, S. 107-196. 


Arbusow, 1926-1927 - L. Arbusow, „Die handschriftliche UŪberlieferung des „Chronicon 
Livoniae“ Heinrichs von Lettland“, Latvijas universitūtes raksti, sėj. 15, 1926, Ipp. 190—341; sėj. 16, 
1927, Ipp. 125-198. 


Arbusow, Bauer, 1955 — Heinrici Chronicon Livoniae, rec. L. Arbusow et A. Bauer, Hannoverae, 
1955. 


Arndt, 1874 - Heinrici Chronicon Lyvonine, ex recensione Wilhelmi Arndt, in usum scholarum, 
Hannoverae, 1874. 


Arnold, 1967 — U. Arnold, „Wigand von Marburg“, in APB, Bd. 2, S. 802-803. 


Auning, 1891 — R. Auning, „Ueber den lettischen Drachen-Mythos (Puhkis)“, in MLeLG, XIX, 
S. 1-128. 


Auning, 1905 — R. Auning, „Beitrėge zum Uhsin-Mythus“, in MLeLG, XX, 1-30. 
Baczko, 1792-1798 — L. Baczko, Geschichte Preussens, Bd. 1-5, Kėnigsberg, 1792-1798. 
Baldauskas, 1936 - J. Baldauskas, Pirktinės vestuvės, Kaunas, 1936. 


Balys, 1929 - J. Balys, „Ar senovės lietuviai turėjo stabų?“, Jaunoji Lietuva, 1929, nr. 8, p. 33-37; 
nr. 9, p. 44-46; nr. 10, p. 40-45. 


Balys, 1934 — J. Balys, „Aitvaras“, Gimtasai kraštas, [Šiauliai] 1934, nr. 2, p. 104-111; nr. 3-4, 
p. 141-146. 


Balys, Biezais, 1965 - J. Balys, H. Biezais, „Baltische Mythologie“, in Wėrterbuch der Mythologie, 
hrsg. von H. W. Haussig, Abt. 1, Lief. 7, Stuttgart [1965], S. 373—454. 


Balzer, 1934-1937 — O. Balzer, Pisma pošmiertne, t. 1—-13, Lwėw, 1934-1937. 


Bartholomaeus Anglicus, 1609 — Bartholomaeus Anglicus de genuinis rerum coelestium, terrestrium 
et infernarum proprietatibus libri XVIII..., procurante D. G. B. Pontano, ed. 2, Francofurti, 1609. 


Bartholomaeus Anglicus, 1975 — On the Properties of Things (J. Trevisa's translation of 
Bartholomaeus Anglicus De proprietatibus rerum): A critical Text, vol. 1-2, Oxford, 1975. 


— 621 — 


TRUMPINIMAI. ŠALTINIAI IR LITERATŪRA 





Basanavičius, 1921 - J. Basanavičius, Iš trakų ir lietuvių mytologijos: Smulkmenos, Vilnius, 1921. 


Basanavičius, 1926 — J. Basanavičius, „Iš senovės lietuvių mytologijos“, in Lietuvių tauta: 
Lietuvių mokslo draugijos raštai, kn. 4, sąs. 1, Vilnius, 1926, p. 5—26. 


Basanavičius, 1970 — J. Basanavičius, Rinktiniai raštai, sud. D. Krištopaitė, Vilnius, 1970. 


Batūra, 1985 — R. Batūra, „Petro Dusburgiečio Kronika: Epocha, šaltiniai, tendencija, reikšmė“; 
Paaiškinimai, in Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika, Vilnius, 1985, p. 7—56, 331—430. 


Bauer, 1935 — H. Bauer, Peter von Dusburę und die Geschichtsschreibunę des Deutschen Ordens 
im 14. Jahrhundert in Preussen, Berlin, 1935. 


Bauer, 1959a — A. Bauer, „Bischof Albert von Riga“, ZOF, Jg. 8, 1959, H. 1, S. 78-82. 


Bauer, 1959b — Heinrich von Lettland, Livlūndische Chronik, neuubersetzt von Albert Bauer, 
Darmstadt, 1959. 


Beblavy, 1930 - J. Beblavy, Lietuvių-čekų santykiai Vytauto Didžiojo laikais, Kaunas, 1930. 


Bednarczuk, 1982 — L. Bednarczuk, „Onomastyka battycka w žrėdtach antycznych“, ABS, 
XIV, p. 49-66. 


Belli sacri, 1549 — Belli sacri historia libris XXIII..., Basileae, 1549. 


Bergmann, 1817 — Fragment einer Urkunde der ūltesten Livlindischen Geschichte in Versen, aus 
der Original-Handschrift zum Druck befėrdert von L. Bergmann, Riga, 1817. 


Bertuleit, 1924 — H. Bertuleit, „Das Religionswesen der alten Preussen mit litauisch-lettischen 
Parallelen“, Sitzungsberichte der Altertumsgesellschaft Prussia, H. 25, Konigsberg, 1924, S. 9-113. 


Bezzenberger, Simon, 1897 — Das Elbinger Deutsch-Preussische Vokabular: 17 Tafeln in Lichtdruck, 
hrsg. von A. Bezzenberger und W. Simon, Kėnigsberg, 1897. 


Bielenstein, 1866 — A. Bielenstein, „Besprechung von Benders „Die veterum Prutenorum diis““, 
in MLeLG, XIII, 91. 


Biezais, 1954 — H. Biezais, Die Religionsguellen der baltischen Vėlker und die Ergebnisse der 
bisherigen Forschungen, Uppsala, 1954. 


Biezais, 1955 — H. Biezais, Die Hauptgėttinnen der alten Letten, Uppsala, 1955. 


Biezais, 1971 - H. Biezais, „Gott der Gėtten...“, in Acta Academiae Aboensis, ser. A: Humaniora, 
vol. 40, Abo, 1971, nr. 2. 


Biezais, 1975 — H. Biezais, „Baltische Religion“, in Strėm, Biezais, Germanische und Baltische 
Religion, Stuttgart, Berlin, Kėln, Mainz, 1975, S. 309—384. 


Biezais, 1976 — H. Biezais, Lichtgott der alten Letten, Stockholm, 1976. 


Biržiška, 1930a — V. Biržiška, „Kryžiuočių keliai į Lietuvą XIV amž. (iš Wegeberichtų). Pirmoji 
dalis: Keliai į Žemaičius“, Praeitis, t. 1, Kaunas, 1930, p. 1-63. 


Biržiška, 1930b — V. Biržiška, Lietuviškų knygų istorijos bruožai, d. 1, Kaunas, 1930. 


Bobrzynski, Smolka, 1893 — M. Bobrzynski, S. Smolka, Jan Džugosz, jego žycie i stanowisko w 
pišmiennictwie, Krakow, 1893. 


— 622 — 


TRUMPINIMAI. ŠALTINIAI IR LITERATŪRA 





Boehmer, 1868 - J. F. Boehmer, Heinricus de Diessenhofen und andere Geschichtsguellen im spūteren 
Mittelalter, Stuttgart, 1868. 


Boer, 1912 — R. C. Boer, „Wulfstans Beschreibung der Weichselmindung“, in Festschrift fišr 
Wilhelm Thomsen, Leipzig, 1912, S. 56-58. 


Bogustawski, 1894 — W. Boguslawski, „Rozpatrzenie tekstu Jornandesa o granicach Slowian 
w polowie VI wieku“, Roczniki Towarzystwa Przyjaciė! Nauk Poznanskiego, t. 20, Poznan, 1894, 
s. 171-187. 


Bonnell, 1862 — E. Bonnell, Russisch-Livlūndische Chronographie, Abth. 1-2, St. Petersburg, 1862. 
Borszak, 1968 — S. Borszak, P. Cornelius Tacitus, Stuttgart, 1968. 


Brūckner, 1886 — A. Brūckner, „Beitrūge zur litauischen Mythologie“, Archiv fiir slawische 
Philologie, Bd. 9, Berlin: Weidmann, 1886, S. 1-35. 


Brūckner, 1897 — A. Brūckner, „[Besprechung von Grienberger „Die Baltica des Libellus 
Lasicki']. Untersuchungen zur litauischen Mythologie“, Kwartalnik historyczny, t. 11, Lwėow, 
1897, s. 99. 


Brūckner, 1904 — A. Brūckner, Starožytna Litwa: Ludy i Bogi. Szkice historyczne i mitologiczne, 
Warszawa, 1904 [repr.: Olsztyn, 1979]. 


Brūckner, 1909 — A. Br., „Litwa: Mitologia“, Wielka Encyklopedia Powszechna Ilustrowana, t. 43, 
Warszawa, 1909, s. 633-635. 


Brūckner, 1922 — A. Brūckner, „Osteuropaische Gėtternamen: Ein Beitrag zur vergleichenden 
Mythologie“, Zeitschrift fiir vergleichende Sprachforschung auf dem Gebiete der indogermanischen 
Sprachen, Bd. 50, 1922, S. 161-198. 


Brundage, 1972 — J. A. Brundage, „The Thirteenth-Century Livonian Crusade: Henricus de 
Lettis and the First Legatine Mission of Bishop William of Modena“, Jahrbiicher fiir Geschichte 
Osteuropas: Neue Folge, Bd. 20, Mūnchen, 1972, H. 1, S. 493-507. 


Bruno, 1841 — Vita secunda s. Adalberti episcopi auctore Brunone Archiepiscopo, ed. G. H. Pertz, 
in Monumenta Germaniae Historica: Scriptores, vol. 4, Hannoverae, 1841, p. 596-612 
(trrumpesnioji redakcija). 

Bruno, 1861 — Aus der Vita S. Adalberti des Erzbischofs Brun, hrsg. von M. Toeppen, in SRP, I, 
230-235 (platesnioji redakcija) [repr.: Frankfurt/M, 1965]. 


Bruno, 1864 — Brunona žywot š. Wojciecha, wyd. A. Bielowski, in MPH, I, 184—222 (platesnioji 
redakcija) [repr.: Warszawa, 1965]. 


Bruno, 1873 — Brunonūv život sv. Vojtecha, in Fontes Rerum Bohemicarum, ed. J. Emler, vol. 1, 
Praha, 1873, p. 266—304 (platesnioji redakcija). 


Bruno, 1904 — Text der Vita II. s. Adalberti vom Bruno nach der Prager Handschrift, hrsg. von 
A. Kolberg, Zeitschrift fiir die Geschichte und Altertumskunde Ermlands, Bd. 15, [Braunsberg] 
1904, S. 119—208 (trumpesnioji redakcija; su vertimu į vokiečių k.). 

Bruno, 1969 — S. Adalberti Pragensis episcopi et martyris vita altera auctore Brunone Ouerfur- 
tensi = Šw. Wojciecha biskupa i męczennika žywot drugi, napisany przez Brunona z Kwerfurtu, wyd., 
wstepem i objašnieniami opatrzyla J. Karwasinska, Warszawa, 1969 (MPH, ser. 2, t. 4, cz. 2). 


— 623 — 


TRUMPINIMAI. ŠALTINIAI IR LITERATŪRA 





Būdinger, 1896 — M. Būdinger, Ammianus Marcellinus und die Eigenart seines Geschichtswerkes, 
Wien, 1896. 


Būga, 1907 — K. Būga, „1351 metų Kęstučio priesieka“, Draugija, Kaunas, 1907, t. 1, nr. 2, 
p. 156—160. 


Būga, 1958-1961 — K. Būga, Rinktiniai raštai, sudarė Z. Zinkevičius, t. 1-3, Vilnius, 1958— 
1961. 


Bujak, 1925 — F. Bujak, Studja geograficzno-historyczne, Warszawa, 1925. 


Burckhardt, 1961 - J. Burckhardt, Kultura Odrodzenia we Wtoszech, przetožyla M. Kreczowska, 
Warszawa, 1961. 


Busse, 1845 — K. H. Busse, „Peter Suchenwirt's Sagen ūber Livland, mit Anmerkungen“, 
Mitteilungen aus dem Gebiete der Geschichte Liv-, Esth- und Kurlands, Bd. 3, Riga, 1845, S. 5—21. 


Callimachus, 1893 — Vita et mores Sbignei cardinalis, auctore Philippo Buonacorsi Callimacho, ed. 
L. Finkel, in MPH, t. 6, s. 243—246. 


Canaparius, 1841 — Vita s. Adalberti episcopi: Vita antiguior auctore Johanne Canapario, ed. 
G. H. Pertz, in Monumenta Germaniae Historica: Scriptores, vol. 4, Hannoverae, 1841, p. 581—595. 


Cannaparius, 1861 — Aus der Vita s. Adalberti episcopi von Johannes Canaparius, hrsg. von 
M. Toeppen, in SRP, I, 227-230. 


Cannon, 1983 — W. R. Cannon, History of Christianity in the Middle Ages: From the Fall of Rome 
to the Fall of Constantinopole, Grand Rapids, Michigan, 1983. 


Caro, 1863 - J. Caro, Johannes Longinus: Ein Beitrag zur Literūrgeschichte des fiinfzehnten 
Jahrhunderts, Jena, 1863. 


Caro, 1879 — J. Caro, „Aus der Kanzley Kaiser Sigismundus: Urkundliche Beitrūge zur 
Geschichte des Konstanzer Conzils“, Archiv fiir 6sterreichische Geschichte, Bd. 59, erste Halfte, 
1879, S. 1-174. 


Carstenn, 1911 - E. Carstenn, „Zur Geschichte der Trusforschung“, AM, Bd. 48, 1911, S. 37-63. 
Cart, 1868 — W. A. Cart, Ounestiones Ammianae, Berlin, 1868. 


Cassiodorus, 1533 — Magni Aurelii Cassiodori Senatoris Variarum libri XII..., |Augustae 
Vindelicorum] 1533. 


Cassiodorus, 1579 — Magni Aurelii Cassiodori Senatoris Variarum libri XII, Parisiis, 1579. 


Chalcocondylas, 1843 — Laonici Chalcocondylae Atheniensis Historiarum de origine atgue rebus 
gestis Turcorum et imperii Graecorum libri X, ex rec. I. Bekkeri, Bonnae, 1843 (= Corpus scriptorum 
historiae Byzantinae). 


Chalcocondylas, 1922-1927 — Laonici Chalcocondylae historiarum demonstrationes, ad fidem 
codicem, recensuit, emendauit, annotationibusgue instruxit E. Darko, t. 1-2, Budapestini, 
1922-1927. 


Chltopocka, 1961 — H. Chlopocka, „Adam Bremenski“, in Slownik Starožytnošci Slowianskich, 
t. 1, Wroclaw, Warszawa, Krakow, 1961, s. 3-4. 


— 624 — 


TRUMPINIMAI. ŠALTINIAI IR LITERATŪRA 





Chodynicki, 1914 — K. Chodynicki, „Prėby zaprowadzenia chrzešcijaAstwa na Litwie przed 
r. 1386“, Przegląd historyczny, t. 18, z.3, Warszawa, 1914, s. 257-320. 


Chodynicki, 1925-1926 — K. Chodynicki, „Ze studjėw nad dziejopisarstwem rusko-litewskiem 
(T. z. „Rekopis Raudanski')“, Ateneum Wilenskie, r. 3, z. 10-11, Wilno, 1925-1926, s. 387—401. 


Clemen, 1938 — C. Clemen, „Die Religion der Balten und Slawen“, Zeitschrift fiir Missionskunde 
und Religionswissenschaft, Bd. 53, 1938, S. 76-95. 


Colker, 1979 — M. L. Colker, „America Rediscovered in the Thirteenth Century?“, Speculum, 
vol. 54, [Cambridge, Mass.] 1979, nr 4, p. 712-726. 


Coopland, 1969 - Philippe de Mėziėres, Chancellor of Cyprus, Le Songe du Vieil Pėlerin, edited 
by G. W. Coopland, Emeritus Professor of Medieval History, University of Liverpool, 
Cambridge, 1969. 


Craigie, 1925 — W. A. Craigie, „The Nationality of King Alfred's Wulfstan“, Journal of English 
and Germanic Philology, vol. 24, [Urbana] 1925, p. 396—397. 


Dabrowski, 1964 — J. Dabrowski, Dawne dziejopisarstwo polskie (do roku 1480), Wroclaw, 
Warszawa, Krakow, 1964. 


Daikovičius, 1973 — R. Daikovičius, Dakai, Vilnius, 1973. 


Danitowicz, 1826 — Statut Kazimierza Jagiellonczyka, pomnik naydawnieyszych uchwat litewskich 
z XV wieku, wynaleziony i drukiem ogtoszony staraniem Ignacego Danilowicza, Wilno, 1826. 


Darko, 1923/1924 —- E. Darko, „Zum Leben des Laonikos Chalkokondyles“, BZ, Bd. 24, 
S. 29-39. 


Darko, 1927 — E. Darko, „Neue Beitrūge zur Biographie des Laonikos Chalkokondyles“, BZ, 
Bd. 27, S. 276-285. 


Daugudis, 1982 — V. Daugudis, Senoji medinė statyba Lietuvoje, Vilnius, 1982. 
Daukantas, 1846 - S. Daukantas, Daines Žiamaitiu..., Petropilie, 1846. 


Daukantas, 1976 — S. Daukantas, Raštai, sudarė, įvadą ir paaiškinimus parašė V. Merkys, t. 1, 
Vilnius, 1976. 


David, 1934 — P. David, Les sources de V histoire de Pologne d Vėpogue des Piasts (963-1386), 
Paris, 1934. 


Der Name Elbinę, 1944 — Der Name Elbing, Arkiv for nordisk filologi, t. 58, Lund, 1944, p. 209-220. 


Der Volksname Osti, 1941 — Der Volksname Osti in Alfreds des Grofen Orosius-Ubersetzung, 
Studia Neophilologica, vol. 13, [Uppsala] 1941, S. 161-173. 


Die Minnesinger, 1965 — Die Minnesinger in Bildern der Manessischen Handschrift, Leipzig, 1965. 


Dieterich, 1912 — K. Dieterich, Byzantinische Ouellen zur Linder- und Vėlkerkunde (5.-15. Jh.), 
Bd. 2: Das Gebiet der neueren Wandervėlker, Leipzig, 1912 (Ouellen und Forschungen zur Erd- 
und Kulturkunde, Bd. 5). 


Dietmar, 1564 — W. Dietmar, Kurtzer auszugk der Ankunfft, Regierung vnd Lebens, Aller 
Hochmeister Deutsches ordens in Preussen..., Elbing, 1564. 


— 625 — 


TRUMPINIMAI. ŠALTINIAI IR LITERATŪRA 





Dilytė, Mažiulienė, 1972 — D. Dilytė, J. Mažiulienė, „Kornelijus Tacitas“, in Publijus Kornelijus 
Tacitas, Rinktiniai raštai, Vilnius, 1972, p. 251—263. 


Dindorf, 1831 - Joannis Malalae Chronographia, rec. L. Dindorf, Bonnae, 1831. 


Ditten, 1968 — H. Ditten, Der Ruflland-Exkurs des Laonikos Chalkokondyles interpretiert und mit 
Erliuterungen versehen, Berlin, 1968, S. 46-56, 166—200, 207-210 (Berliner byzantinische Arbeiten, 
Bd. 39). 


Dtugossius, 1711 - Ioannis Dlugossii seu Longini... Historiae Polonicae libri XII, Francofurti, 
1711. 


Dlugossius, 1873-1877 - Joannis Dlugossii seu Longini... Historiae Polonicae libri XII, ed. I. Žegota 
Pauli, t. 1 (...965-1139): Historiae Polonicae libri I, II, III, IV, Cracoviae, 1873; t. 2 (1140-1299); 
„libri V, VI, VII, VIII, 1873; t. 3 (1300—1409):...libri IX, X, 1876; t. 4 (1410-1444); ... libri XI, 
XII, 1877 (Opera omnia, t. 10-13, cura A. Przezdziecki). 


Dltugossius, 1978 — Ioannis Dlugossii Annales seu Cronicae incliti Regni Poloniae, liber nonus 
[vol. 5, textum recensuit et moderavit D. Turkowska, commentarium confecit Chr. Pieradzka), 
Varsaviae, 1978; ... liber decimus [vol. 6, textum recensuit et moderavit D. Turkowska, 
commentarium confecit S. Perzanowski|], Varsaviae, 1985. 





Dlugosz, 1868-1869 — Jana Dlugosza... Dziejėw polskich ksiąg dwanašcie, przektad K. Meche- 
rzynskiego, t. 4: ks. IX, X, Krakėw, 1868; t. 5: ks. XI, XII, 1869; t. 6: ks. XII, 1870 (Dziela wszystkie, 
wyd. staraniem A. Przezdzieckiego). 


Dlugosz, 1975-1985 — Jana Dlugosza Roczniki czyli Kroniki slawnego Krėlestwa Polskiego, ks. 9 
[przektad: J. Mrukėwna, red. tomu i komentarz: J. Garbacik, S. Gaweda, Z. Perzanowski, 
K. Pieradzka], Warszawa, 1975; ks. 10 (1370-1405) [przektad: J. Mrukėwna, red. tomu i 
komentarz: Z. Perzanowski], 1981; ks. 10, 11 (1406-1412) [przektad: J. Mrukėwna, red. tomu 
i komentarz: J. Garbacik i K. Pieradzka], 1982; ks. 11 (1413-1430) [przektad: J. Mrukėwna, 
komentarz: S. Gawęda|, 1985. 


Dogiel, 1764 — Codex diplomaticus Regni Poloniae et Magni Ducatus Lituaniae, ed. M. Dogiel, 
t. 4, Vilnae, 1764. 


Dundulienė, 1969 - P. Dundulienė, „Senovės lietuvių religijos klausimu“, Lietuvos TSR aukštųjų 
mokyklų mokslo darbai: Istorija, t. 10, Vilnius, 1969, p. 181-207. 


Dundulienė, 19794 — P. Dundulienė, Medžiai senovės lietuvių tikėjimuose, Vilnius, 1979. 


Dundulienė, 1979b - P. Dundulienė, Žaltys ir jo simboliai lietuvių liaudies mene ir žodinėje 
kūryboje, Vilnius, 1979. 


Dundulienė, 1979c — P. Dundulienė, Lietuvių kalendoriniai ir agrariniai papročiai, Vilnius, 1979. 


Dundulis, 1960 — B. Dundulis, Lietuvių kova dėl Žemaitijos ir Užnemunės XV amžiuje, Vilnius, 
1960. 


Dzikowski, 1939 — M. Dzikowski, Uniwersytet Stefana Batorego w Wilnie: Biblioteka, Wilno, 
1939 (Atlasų katalogas). 


Eginhart, 1521 — Vita et gesta Caroli Magni scripta per Eginhartum, in Annales Regum Francorum 
Pipini, Caroli, Ludovici, ed. Hermann von Neuenar, Coloniae, 1521. 


— 626 — 


TRUMPINIMAI. ŠALTINIAI IR LITERATŪRA 





Einhard, 1839 — Einhardi Vita Caroli Magni, in usum scholarum ex monumentis Germaniae 
historicis recudi fecit G. HA. Pertz, Hannoverae, 1839. 


Einhard, 1896 — Einhardi Vita Caroli Magni, in Monumenta Germaniae historica, ed. G. H. Pertz, 
Hannoverae, 1896. 


Ekblom, 1941/1942 — R. Ekblom, „Alfred the Great as Geographer“, Studia Neophilologica, 
vol. 14, [Uppsala] 1941/1942, p. 115—144. 


Ekdahl, 1976 — S. Ekdahl, Die „Banderia Prutenorum“ des Jan Dlugosz — eine Ouelle zur Schlacht 
bei Tannenberg 1410: Untersuchungen zu Aufbau, Entstehung und Ouellenwert der Handschrift, 
Gėttingen, 1976. [Vertimas:] Jono Dlugošo „Prūsų vėliavos“ Zalgirio mūšio šaltinis, Vilnius, 1992. 


Emler, 1873 - Jana Kanaparia život sv. Vojtėcha, in Fontes Rerum Bohemicarum, ed. J. Emler, t. 1, 
Praha, 1873, p. 235—263 (su vertimu į čekų k.). 


Endzelin, 1944 — J. Endzelin, Altpreussische Grammatik, Riga, 1944. 

Endzelins, 1943 — J. Endzelins, Senprūšu valoda, Riga, 1943. 

Endzelins, 1945 — J. Endzelins, Ievads Baltu filologija, Riga, 1945. 

Engel, 1935 — C. Engel, Vorgeschichte der altpreussischen Stūmme, Bd. 1, Konigsberg, 1935. 


Engel, La Baume, 1937 — C. Engel, W. La Baume, Kulturen und Vėlker der Friūhzeit im 
Preussenlande, Kėnigsberg, 1937. 

Ewald, 1872-1886 — A. Ewald, Die Eroberung Preussens durch die Deutschen, Bd. 1-4, Halle, 
1872-1886. 

Feldhūns, Mugurėvičs, 1993 — Heinrici Chronicon = Indrika Hronika, A. Feldhūna tulkojums, 
Ė. Mugurėviča priekšvards un komentari, Riga, 1993. 

Fijalek, 1914 - J. Fijalek, „Uchrzešcijanienie Litwy przez Polskę...“,in Polska i Litwa w dziejowym 
stosunku, Warszawa, Lublin, Lėdž, Krakow, 1914, s. 37-338. 


Fijatek, 1923-1924 — J. Fijatek, „Košciėt rzymsko-katolicki w Inflantach pod wtadstwem 
Polskiem (1582-1772/95)“, Kwartalnik Teologiczny Wilenski, t. 1-2, Wilno [1923-1924], 
s. 177-198. 


Fijalek, 1924 — J. Fijatek, „Opisy Wilna až do potowy w. XVIII“, Ateneum Wilenskie, r. 2, 1924, 
z.5/6, s. 124. 


Fijalek, 1925 — J. Fijalek, „Žywoty, pasje i cuda šw. Wojciecha“, in Pamiętnik IV Powszechnego 
Zjazdu Historykow Polskich w Poznaniu 6-8 grudnia 1925, t. 1: Referaty, Lwow, 1925, sekoja IV, 
s. 1-7. 


Fijalek, Semkowicz, 1948 — Kodeks dyplomatyczny katedry i diecezji Wilenskiej, wydali Jan Fijatek 
i Wladyslaw Semkowicz, t. 1, Krakow, 1948. 


Fischer, 1937 — A. Fischer, Etnografia dawnych Prusoėw, Gdynia, 1937. 
Florianus, 1884 — M. Florianus, Historiae Hungaricae fontes domestici, vol. 3, Lipsiae, 1884. 


Forster, 1784 - J. R. Forster, Geschichte der Entdeckungen und Schiffahrten im Norden, Frankfurt 
a. O., 1784. 


— 627 — 


TRUMPINIMAI. ŠALTINIAI IR LITERATŪRA 





Forstreuter, 1928 — K. Forstreuter, „Die Bekehrung Gedimins und der Deutsche Orden“, 
Altpreussische Forschungen, Jg. 5, 1928, H. 2, S. 239—261. 


Forstreuter, 1962 — K. Forstreuter, „Die Bekehrung Gedimins“, in Deutschland und Litauen im 
Mittelalter, Koln: Bėhlau, 1962, S. 44-60. 


Forstreuter, 1963 — K. Forstreuter, „Zur Geschichte des Christburger Friedens von 1249“, in 
ZOF, Jg. 12, 1963, H.2, S. 295—302. 


Forstreuter, 1972 — K. Forstreuter, „Eine polnische Denkschrift auf dem Konzil in Basel“, 
ZOF, Jg. 21, 1972, H. 4, S. 684—-696. 


Fraenkel, 1950 — E. Fraenkel, Die baltischen Sprachen, Heidelberg, 1950. 
Frenkelis, 1969 — E. Frenkelis, Baltų kalbos, Vilnius, 1969. 


Friederici, 1876 — W. Friederici, „Uber die Lage Romow's oder Romowe's des Oberpriester- 
sitzes im heidnischen Preussen“, AM, Bd. 13, 1876, S. 227-253. 


Friedrich, 1915 — W. Friedrich, Der Deutsche Ritterorden und die Kurie in den Jahren 1300-1330, 
Kėnigsberg, 1915. 


Gachet, 1843 — E. Gachet, Examen critigue des voyages et ambassades de Guilbert de Lannoy 
1399-1450, Bruxelles, 1843. 


Galaunė, 1930 - P. Galaunė, Lietuvių liaudies menas, Kaunas, 1930. 


Gall, 1965 — Anonim tzw. Gall, Kronika polska, przetožyt R. Grodecki, przeklad przejrzat, 
wstępem i przypisami opatrzyt M. Plezia, Wroclaw, Warszawa, Krakow, 1965. 


Garbacik, 1948 — J. Garbacik, Kallimach jako dyplomata ir polityk, Krakow, 1948. 


Gaters, 1954 — A. Gaters, „Osti und Ostsee“, Beitrūge zur Namenforschung, Bd. 5, [Heidelberg] 
1954, S. 244-248. 


Gedimino laiškai, 1966 — Gedimino laiškai, parengė V. Pašuta ir I. Štal, Vilnius, 1966. 
Geidel, 1904 — H. Geidel, Alfred der Grofe als Geograph, Mūnchen, 1904. 


Gerullis, 1922 — Die altpreussischen Ortsnamen, gesam. und sprachlich behandelt von 
G. Gerullis, Berlin, Leipzig, 1922. 


Gerullis, 1924 — G. Gerullis, „Baltische Vėlker“, in M. Ebert, Reallexikon der Vorgeschichte, 
Bd. 1, Berlin, 1924. 


Giesebrecht, 1834 - L. Giesebrecht, „Uber die Nordlandskunde des Adam von Bremen“, in 
Literatur- und historische Abhandlungen der Deutschen Gesellschaft zu Kūnigsberę, Bd. 3, 
Kėnigsberg, 1834. 


Gieysztor, 1967 — A. Gieysztor, „Sanctus et gloriosissimus martyr Christi Adalbertus“, in Un 
Etat et une Eglise missionaire aux alentours de VAn mille: Settimane di studio del Centro di Studi 
sull Alto Medioevo in Spoleto, 14, Spoleto, 1967, p. 611-647. 


Gimbutas, 1958 — M. Gimbutas, „Ancient symbolism in Lithuanian folk art“, Memoirs of the 
American folklore Society, vol. 49, Philadelphia, 1958. 


Gimbutienė, 1958 — M. Gimbutienė, „Rytprūsių ir Vakarų Lietuvos priešistorinės kultūros 
apžvalga“, in Mažoji Lietuva, New York, 1958, p. 9—121. 


— 628 — 


TRUMPINIMAI. ŠALTINIAI IR LITERATŪRA 





Gimbutienė, 1985 — M. Gimbutienė, Baltai priešistoriniais laikais, Vilnius, 1985. 
Gimbutienė, 1989 — M. Gimbutienė, „Baltų mitologija“, Mokslas ir gyvenimas, 1989, Nr. 1-10. 


Gobis, 1966 — V. Gobis, „Senovės lietuvių tikėjimas“, in Religija. Ateizmas. Dabartis, Vilnius, 
1966, p. 9-17. 


Goetz, 1916 — K. L. Goetz, „Deutsch-Russische Handelsvertrūge des Mittelalters“, 
Abhandlungen des Hamburgischen Kolonialinstituts, Bd. 27, 1916. 


Gėrski, 1980 — K. Gėrski, „Litewskie powiązania „Banderia Prutenorum“ Jana Diugosza: Na 
marginesie ksiąžki Svena Ekdahla“, in Dlugossiana: Studia historyczne w piečsetlecie šmierci 
Jana Dlugosza, [Warszawa] 1980, s. 168-178. 


Gėrski, 1981 — K. Gėrski, „Descriptiones Terrarum: Nowo odkryte žrėdio do dziejėw Prus 
w XIII wieku“, Zapiski Historyczne, t. 46, Torun, 1981, z. 1, s. 7—16. 


Gėrski, 1982 — K. Gėrski, „Problemy chrystianizacji w Prusach, Inflantach i na Litwie“, 
Komunikaty Mazursko-Warminskie, 1982, nr 3(157), s. 151-168. 


Gėrski, 1983 — K. Gėrski, „Probleme der Christianisierung in Preussen, Livland und Litauen“, 
in Die Rolle der Ritterorden in der Christianisierung und Kolonisierung des Ostseegebietes, hrsg. 
von Z. H. Nowak, Torun, 1983, S. 9-34. 


Gottesidee, 1870 — Gottesidee und Cultus bei den alten Preussen: Ein Beitrag zur vergleichenden 
Sprachforschunę, Berlin, 1870. 


Grabler, 1954 — „Aus der Geschichte des Laonikos Chalkokondyles, ūbersetzt, eingeleitet 
und erklart von F. Grabler“, in Europa im XV. Jahrhundert von Byzantinern gesehen, hrsg. von 
E. v. Ivanka, Bd. 2, Graz, Wien, Kėln, 1954, S. 29-40, 91-93 (Byzantinische Geschichtsschreiber). 


Grautoff, 1829 - F. H. Grautoff, Die Liibeckischen Chroniken in niederdeutscher Sprache, Hamburg, 
1829. 


Gray, 1964 - L. H. Gray, „Baltic Mythology“, in The Mythology of all Races, vol. 3, New York, 
1964, p. 317-361. 


Grecu, 1946 — V. Grecu, „Zu den Interpolationen im Geschichtswerke des Laonikos 
Chalkokondyles“, Bulletin de la Section Historigue, Academie Roumaine, [Bucuresti] 1946, 
nr 27, p. 92-94. 


Greimas, 1979 — A. J. Greimas, Apie dievus ir žmones: Lietuvių mitologijos studijos, Chicago, 1979. 


Greimas, 1990 — A. J. Greimas, Tautos atminties beieškant: Apie dievus ir žmones, Vilnius, Chicago, 
1990. 


Grens, 1963 — R. Grens, „Das Opfer des menschlichen Hauptes bei den Westslawen in Ost- 
und Mitteldeutschland“, ZOF, Jg. 12, 1963, H. 3, S. 531—-554, 


Grienberger, 1896 — Th. R. Grienberger, „Die Baltica des Libellus Lasicki: Untersuchungen 
zur litauischen Mythologie“, Archiv fiir slavische Philologie, Bd. 18, Berlin, 1896, S. 1-86. 


Grodecki, 1923a — R. Grodecki, „Mistrz Wincenty. Biskup krakowski: Zarys biograficzny“, 
Rocznik Krakowski, t. 19, Wroclaw, Krakow, 1923, s. 30-61. 


Grodecki, 1923b — R. Grodecki, Mistrz Wincenty Kadlubek, biskup krakowski, Krakow, 1923. 


— 629 — 


TRUMPINIMAI. ŠALTINIAI IR LITERATŪRA 





Grodecki, 1969 — R. Grodecki, Polska piastowska, Warszawa, 1969. 


Gruber, 1740 — Origines Livoniae sacrae et civilis ssu Chronikon Livonicum vetus, ad. I. D. Gruber, 
Francofurti et Lipsiae, 1740. 


Grunau, 1876 — S. Grunau, Preussische Chronik: Im Auftrage des Vereins fiir die Geschichte der 
Provinz Preussen, hrsg. von M. Perlbach, Bd. 1, Leipzig, 1876. 


Gudavičius, 1971 - E. Gudavičius, „Lemoviai“,in Iš lietuvių etnogenezės, Vilnius, 1971, p. 75—83. 


Gudavičius, 1980 — E. Gudavičius, „Baltų alodo paveldėjimas ir disponavimas juo“, MADA, 
1980, t. 3(72), p. 55-62. 


Gudavičius, 1981 - E. Gudavičius, „Naujausi duomenys apie gotų santykių su baltais ir slavais 
prielaidas“, MADA, 1981, t. 3(76), p. 103-112. 


Gudavičius, Nikžentaitis, 1987 — Popiežių bulės dėl kryžiaus žygių prieš prūsus ir lietuvius XIII a., 
sudarė P. Pakarklis, parengė, įvadą ir komentarus parašė E. Gudavičius, A. Nikžentaitis, 
Vilnius, 1987. 


Guillebert de Lannoy, 1840 — Voyages et ambassades de messire Guillebert de Lannoy, Chevalier de 
la toison d'or, seigneur de Santes, Willerual, Tronchiennes, Beaumont et Wahenies, 1399-1450, 
Mons, 1840. 


Gūnther, 1894 — S. Gūnther, Adam von Bremen, Prag, 1894. 


Gūnther, 1909 — S. Gūnther, „Der arabische Geograph Edrisi und seine maronitischen 
Herausgeber“, Archiv fiir die Geschichte der Naturwissenschaften und Technik, Bd. 1, [Leipzig] 
1909, S. 113-123. 


Hansen, 1853 — A. Hansen, Origines Livoniae, in SRL, I, 3-311. 


Hartknoch, 1679a — Petri de Diisburg Ordinis Teutonici sacerdotis Chronikon Prussiae, ed. 
Ch. Hartknoch, Francofurti et Lipsiae, Jenae, 1679. 


Hartknoch, 1679b — Selectae dissertationes historicae de variis rebus Prussicis, opera et studio 
Christophori Hartknoch, Francofurti et Lipsiae, Jenae, 1679. 


Hartknoch, 1686 - Ch. Hartknoch, Preussische Kirchen-Historia, Frankfurt/M, 1686. 


Hauzinski, 1973 - J. Hauzinūski, „Polska w Le songe du vieil pėlerin Filipa de Mėzičres“, Roczniki 
historyczne, r. 39, 1973, s. 105-121. 


Hennig, 1950 — R. Hennig, Terrae incognitae: Eine Zusammenfassung und historische Bewertung 
der wichtigsten vorcolumbischen Entdeckungsreisen, Bd. 2, Leiden, 1950. 


Herodotas, 1988 — Herodotas, Istorija, iš senosios graikų kalbos vertė Jonas Dumčius, įvadą 
ir komentarus parašė Nijolė Juchnevičienė, Vilnius, 1988. 


Hėrodote, 1990 — Hėrodote et les peuples non grecs: Neuf exposės suivis de discussions, W. Burkert 
et al., Genėve, 1990 (Entretiens sur Vantiguitė classigue). 


Herodotos, 1901-1908 - Herodotos, erklart von H. Stein, 5./6. Aufl., Bd. 1-8, Berlin, 1901-1908. 
Herodotus, 1908 - Herodoti Historia, ed. C. Hude, vol. 1-2, Oxford, 1908. 


Herodotus, 1911 —- Herodotus, Historiarum libri IX, ed. H. R. Dietsch, H. Kallenberg, vol. 1, 
Lipsiae, 1911. 


- 630 - 


TRUMPINIMAI. ŠALTINIAI IR LITERATŪRA 





Herodotus, 1963 — Herodotus, Historien, hrsg. von J. Feix, Bd. 1-2, Mūnchen, 1963. 
Hertz, 1862 — W. Hertz, Der Werwolf: Beitrag zur Sagengeschichte, Stuttgart, 1862. 


Hirsch, 1863a — Die Chronik Wigands von Marburg: Originalfragmente, lateinische Uebersetzung 
und sonstige Ueberreste, hrsg. von Theodor Hirsch, in SRP, II, 429—662. 


Hirsch, 1863b — Die littauischen Wegeberichte, hrsg. von Theodor Hirsch, in SRP, II, 662-708. 


Hirsch, 1870a — Zwei Fragmente der Reimchronik Wigand's von Marburg, hrsg. von Theodor 
Hirsch, in SRP, IV, 1-8. 


Hirsch, 1870b — „Erasmi Stellae Libonothani de Borussiae antiguitatibus libri duo“, hrsg. von 
Theodor Hirsch, in SRP, IV, 275-298. 


Hoenerbach, 1938 — W. Hoenerbach, Deutschland und seine Nachbarlūnder nach der grofen 
Geographie des Idris: (+1162), Stuttgart, 1938 (Bonner orientalische Studien, 21). 


Hofman-Dadejowa, 1924 — H. Hofman-Dadejowa, Studya nad rekopismami Kroniki mistrza 
Wincentego, Lwow, 1924. 


Hohlbaum, 1879 - Hansisches Urkundenbuch, bearb. von K. Hohlbaum, Bd. 2, Halle, 1879. 


How, Wells, 1928 — W. W. How, J. Wells, A Commentary on Herodotus, 2 ed., vol. 1-2, Oxford, 
1928. 


Hūbesner, 1925/1926 — G. Hūbesner, „Kėnig Alfred und Osteuropa“, Enęlische Studien, Bd. 60, 
[Leipzig] 1925/1926, S. 45—46. 


Hybl, 1899 — F. Hybl, „Nejstarši životopisy sv. Vojtėcha“, Česky časopis historicky, r. 5, [Praha] 
1899, p. 280—290. 


Idrisi, 1930 — Idrisi: La Finlande et les autres pays baltigues orientaux (Gėographie, VII, 4): Edition 
critigue du texte arabe, avec facsimilės de tous les manuscrits connus, traduction, ėtude de la toponymie, 
aperęu historigue, cartes et gravures ainsi gu'un appendice donnant le texte de VI, 3 et de VII, 5 par 
O. J. Tallgren-Tuulio-A. M. Tallgren, Helsingforsiae, 1930 (Studia Orientalia, 3). 


Iorga, 1896 — M. Iorga, Philippe de Mėziėres, 1327-1405, et la croisade au XIV? siėcle, Paris, 1896. 
Ivinskis, 1934 — Z. Ivinskis, Lietuvos prekyba su prūsais, d. 1, Kaunas, 1934. 


Ivinskis, 1936 - Z. Ivinskis, „Eilėtoji Livonijos kronika ir jos autentiškumas“, Židinys, Kaunas, 
1936, Nr. 10 (142), p. 289-302. 


Ivinskis, 1938a — Z. Ivinskis, Senovės lietuvių religijos bibliografija, Kaunas, 1938. 


Ivinskis, 1938b - Z. Ivinskis, „Medžių kultas lietuvių religijoje“, Soter, Kaunas, 1938, Nr. 2(27), 
p. 141-176. 


Ivinskis, 1940 - Z. Ivinskis, „Didžiųjų Lietuvos kunigaikščių ekonominė politika savo dvaruose 
iki XVI amžiaus pusės“, Lietuvos praeitis, t. 1, Kaunas, 1940, sąs. 1, p. 15—24. 


Ivinskis, 1941 — Z. Ivinskis, „Hermann de Wartberge“, in LE, t. 9, p. 1330-1331. 
Ivinskis, 1955 — Z. I., „Eiliuotinė Livonijos kronika (senesnioji)“, in LEB, t. 5, p. 396-397. 
Ivinskis, 1956a — Z. I., „Henrikas Livonijos“, in LEB, t. 8, p. 198—-200. 

Ivinskis, 1956b — Z. I., „Jeroschin Nikolaus von“, in LEB, t. 9, p. 386. 


— 631 — 


TRUMPINIMAI. ŠALTINIAI IR LITERATŪRA 





Ivinskis, 1958a — Z. I., „Litauische Wegeberichte“, in LEB, t. 16, p. 281—282. 
Ivinskis, 1961 — Z. I, „Posilge Johannes von“, in LEB, t. 23, p. 338—339. 
Ivinskis, 1969 — Z. I., „Wigand von Marburg“, in LEB, t. 36, p. 530. 


Ivinskis, 1986 — Z. Ivinskis, Rinktiniai raštai, t. 2: Istorinius šaltinius tyrinėjant; Lietuvos kraštas 
ir kaimynai; Senovės lietuvių tikėjimas ir kultūra (su bibliografija), Roma, 1986. 


Jablonskis, 1979 — K. Jablonskis, Istorija ir jos šaltiniai, sudarė ir spaudai paruošė Vytautas 
Merkys, Vilnius, 1979. 


Jacob, 1952 - K. Jacob, Ouellenkunde der deutschen Geschichte im Mittelalter, Bd. 3, Berlin, 1952, 
S. 58-59. 


Jacobson, 1837 — A. Fr. Jacobson, Geschichte der Ouellen des Kirchenrechts des Preussischen Stants 
mit Urkunden und Regesten, Bd. 1, Kėnigsberg, 1837. 


Jahn, 1977 - K. Jahn, Die Frankengeschichte des Rašid ad-Din, Wien, 1977. 


Jakobson, 1950 — R. Jakobson, „Slavic mythology“, in Standard Dictionary of Folklore, Mythology, 
and Legend, vol. 2, New York, 1950, p. 1025—1028. 

Jakštas, 1936 — J. Jakštas, „Vokiečių Ordinas ir Lietuva Vytenio ir Gedimino metu“, Senovė, 
t. 2, Kaunas, 1936, p. 3-59. 


Jakštas, 1959 — J. Jakštas, „Das Baltikum in der Kreuzzugsbewegung des 14. Jhs.: Die 
Nachrichten Philipps de Mėziėres ūber die baltischen Gebiete“, Commentationes Balticae, 
Bd. VI/VII, [Bonn] 1959, S. 159-183. 


Jakštas, 1960 — J. Jakštas, „Dlugošas apie Žalgirio mūšį: Vytautas ir lietuviai kronikininko 
akimis“, Tautos praeitis, t. 2, kn. 2, [Chicago] 1960, p. 165-181. 


Jakštas, 1983 — J. Jakštas, „Lietuvos valstybės pradžia Vakarų ir Rytų Europos sankryžoje“, 
Aidai, Brooklyn, 1983, nr. 2(339—353), p. 102-109. 


Janulaitis, 1928 — A. Janulaitis, Enėjas Silvius Piccolomini bei Jeronimas Pragiškis ir jų žinios apie 
Lietuvą XIV-XV amž., Kaunas, 1928. 


Janulaitis, 1933 — A. Janulaitis, „Žemaičiai ir bažnytinis seimas Konstancijoj (1414-1418 m.)“, 
Praeitis, t. 2, Kaunas, 1933, p. 291—349, 


Jaroszewicz, 1844 — J. Jaroszewicz, Obraz Litwy pod wzgledem jej cywilizacyi, od czasėw 
najdawniejszych do konca wieku XVIII, cz. 1: Litwa pogaūska, Wilno, 1844. 


Jasas, 1959 — R. Jasas, Didysis prūsų sukilimas, Vilnius, 1959. 


Jasas, 1964 — R. Jasas, „Karas su Livonijos ordinu XIII a. viduryje. Prūsų kovos prieš pavergėjus“, 
in LKK, p. 120—184. 

Jaskiewicz, 1952 — W. C. Jaskiewicz, „A Study in Lithuanian Mythology: Juan Lasicki's 
Samogitian Gods“, Studii Baltici, 1952, vol. 1(9), p. 65—106. 


Jaubert, 1836-1840 — P. A. Jaubert (ėd.), Gėographie d'Edrisi traduite de V Arabe en Frangais d'aprės 
deux manuscrits de la Bibliothėgue du Roi et accompagnėe de notes, t. 1-2, Paris, 1836-1840 (Recuei] 
des voyages et des Mėmoires publiė par la Sociėtė de Gėographie). 


— 632 — 


TRUMPINIMAI. ŠALTINIAI IR LITERATŪRA 





Jogaila, 1935 - Jogaila, red. A. Šapoka, Kaunas, 1935 (fotogr. leid. — 1991). 


Johansons, 1964 — A. Johansons, Der Schirmherr des Hofes im Volksglauben der Letten: Studien 
iiber Orts-, Hof- und Hausgeister, Stockholm, Gėteborg, Uppsala, 1964. 


Jonynas, 1937 — I. Jonynas, „Christburgo taika“, in LE, t. 5, p. 459—464. 
Jonynas, 1984 — I. Jonynas, Istorijos baruose, sudarė Vytautas Merkys, Vilnius, 1984. 


Jovaišas, 1976 — A. Jovaišas, „Lietuviškas sakinys 1351 metų kronikoje“, Literatūra ir menas, 
1976 spalio 30, p. 12. 


Juchnevičienė, 1988 — N. Juchnevičienė, „Herodoto „Istorijos“ kilmė ir bruožai“, in Herodotas, 
Istorija, Vilnius, 1988, p. 5-14. 


Jučas, 1959 — M. Jučas, „J. Dlugošo „Lenkijos istorija“, MADA, 1959, t. 1, p. 135—148. 
Jučas, 1964 — M. Jučas, „Lietuvių karo su kryžiuočiais istoriografija“, in LKK, p. 5-49. 


Jungfer, 1926 — V. Jungfer, Alt-Litauen: Eine Darstellung von Land und Leuten, Sitten und 
Gebriuchen, Berlin, Leipzig, 1926. 


Jurginis, 1962 — J. Jurginis, Baudžiavos įsigalėjimas Lietuvoje, Vilnius, 1962. 

Jurginis, 1971 - J. Jurginis, Legendos apie lietuvių kilmę, Vilnius, 1971. 

Jurginis, 1976 — J. Jurginis, Pagonybės ir krikščionybės santykiai Lietuvoje, Vilnius, 1976. 
Jurginis, 1991 — Henrikas Latvis, Hermanas Vartbergė, Livonijos kronikos, iš lotynų kalbos 
vertė, įvadą ir paaiškinimus parašė Juozas Jurginis, Vilnius, 1991. 

Jurginis, Šidlauskas, 1983 — Kraštas ir žmonės: Lietuvos geografiniai ir etnografiniai aprašymai 
(XIV-XIX a.), parengė Juozas Jurginis ir Algirdas Šidlauskas, Vilnius, 1983 (2-asis, papild. 
leid. —- 1988). 

Kabelka, 1982 - J. Kabelka, Baltų filologijos įvadas, Vilnius, 1982. 


Kahl, 1958 — H. Kahl, „Die vėlkerrechtliche Lėsung der „Heidenfrage“ bei Paulus Vladimiri 
von Krakau (+1435) und ihre problemgeschichtliche Einordnung“, ZOF, Jg. 7, 1958, H. 2, 
S. 161-209. 


Kaindl, 1893 — R. F. Kaindl, „Bemerkungen zur „Passio s. Adalberti martiris““, Deutsche 
Zeitschrift fiir Geschichtswissenschaft, Bd. 9, [Freiburg/B] 1893, S. 103-111. 


Kaindl, 1898 — R. F. Kaindl, „Zur Geschichte des hl. Adalberts“, Mitteilungen des Instituts fiir 
ėsterreichische Geschichtsforschung, Bd. 19, [Wien] 1898, S. 534—546; Bd. 20, 1899, S. 640-661. 


Kallmeyer, 1851 — Th. Kallmeyer, Die Begriindung der evangelisch-luterischen Kirche in Kurland 
durch Herzog Gotthard, Riga, 1851. 


Kallmeyer, Napiersky, 1853 — Th. Kallmeyer, K. E. Napiersky, „Ditleb's von Alnpeke 
livlindische Reimchronik“, in SRL, I, 489-827. 


Kallmeyer, Otto, 1910 - Th. Kallmeyer, S. Otto, Die evangelischen Kirchen und Prediger Kurlands, 
Riga, 1910. 


Kalwaitis, 1910 — Lietuwiszkų Wardų Klėtele... su 15 000 wardu, surinko 1888-1894 m. ir iszleido 
W. Kalwaitis, Tilžė, 1910. 


- 633 - 


TRUMPINIMAI. ŠALTINIAI IR LITERATŪRA 





Kanapar, 1873 — Jana Kanaparia život sv. Vojtėcha, in Fontes Rerum Bohemicarum, ed. J. Emler, 
t. 1, Praha, 1873, s. 235-263. 


Kanaparz, 1864 — Jana Kanaparza žywot š. Wojciecha, oprac. A. Batowski, in MPH, I, 157—183. 


Karge, 1918 — P. Karge, „Der Gesandtschaftsbericht des Ordensspittlers Grafen Konrad von 
Kyburg vom Jahre 1397 - eine Falschung“, in Das Litauen-Buch: Eine Auslese aus der Zeitung 
der 10. Armee, 1918, S. 86-89. 


Karwasinska, 1958-1964 — J. Karwasinska, „Studia krytyczne nad žywotami šw. Wojciecha: 
Vita I“, in SŽ, t. 2, s. 41-79; t. 4, s.9-32; t. 9, s. 15-45. 
Karwasinska, 1959 - J. Karwasinska, Les trois rėdactions de „Vita I“ de S. Adalbert, Roma, 1959. 


Karwasinska, 1962a — J. Karwasiūska, „Paūstwo polskie w przekazach hagiograficznych XI i 
XII wieku“, in Początki Paiistwa Polskiego: Ksiega Tysiąclecia, t. 2: Spoleczenstwo i kultura, Poznan, 
1962, s. 233—244. 


Karwasiūska, 1962b — Šw. Wojciecha biskupa i męczennika žywot pierwszy = S. Adalberti Pragensis 
episcopi et martyris vita prior, wyd., wstępem i komentarzem opatrzyla J. Karwasiūska, 
Warszawa, 1962 (MPH, ser. 2, t. 4, cz. 1). 

Kazimiero teisynas, 1967 — Kazimiero teisynas (1468), parengė J. Jurginis, ats. red. A. Tyla, Vilnius, 
1967 (Acta historica Lituanica, I). 

Ker, 1977 — W. P. Ker, Weczesne šredniowiecze: (Zarys historii literatury), przetožyt T. Rybowski, 
Wroclaw i i., 1977. 


Kerbelytė, 1970 — B. Kerbelytė, Lietuvių liaudies padavimai, Vilnius, 1970. 


Kessel, 1931 - E. Kessel, „Die Magdeburger Geschichtsschreibung bis zum Ausgang des XII. 
Jahrhunderts“, in Sachsen und Anhalt, Bd. 7, 1931, S. 109-184. 

Keętrzynski, 1884 — W. Keętrzynski, „Jan Kanaparyusz zakonnik wtoski czy Gaudenty 
arcybiskup gniežniefūski autorem najdawniejszego Žywota šw. Wojciecha“, Przewodnik 
Naukowy i Literacki, r. 12, [Lwėw] 1884, s. 1-10. 

Ketrzynski, 1899 — W. Keętrzynski, „Najdawniejsze žywoty šw. Wojciecha i ich autorowie“, 
Rozprawy Akademii Umiejetnošci, Wydziat historyczno-filozoficzny, t. 37, [Krakow] 1899, s. 89—129. 
Ketrzynski, 1903 — W. Kętrzynski, „O powolaniu krzyžakėw przez ks. Konrada“, Rozprawy 
Akademii Umiejętnošci, ser. 2: Wydziat historyczno-filozoficzny, t. 20, Krakow, 1903, s. 125-230. 
King Alfred, 1960 — King Alfred, Othere and Wulfstan, Studia Neophilologica, vol. 32, [Uppsala] 
1960, p. 3—13. 

Kiparsky, 1939a — V. Kiparsky, Die Kurenfrage, Helsinki, 1939 (Annales Academiae scientiarum 
Fennicae, B ser., t. 42). 

Kiparsky, 1939b — V. Kiparsky, „Baltische Sprachen und Vėlker“, in Baltische Lande, Bd. 1: 
Ostbaltische Friihzeit, Leipzig, 1939. 

Kiparsky, 1940 — V. Kiparsky, „Philippe de Mėziėres sur les rives de la Baltigue“, Neuphilolo- 
gische Mitteilungen, t. 41, [Helsinki] 1940, nr 3/4, S. 61-67. 


Kitkauskas, Lisanka, 1986 — N. Kitkauskas, A. Lisanka, „Nauji duomenys apie viduramžių 
Vilniaus katedrą“, Kultūros barai, 1986, nr. 4-7. 


— 634 — 


TRUMPINIMAI. ŠALTINIAI IR LITERATŪRA 





Klagius, 1770; 1808 - T. Klagius, Opisanie miejsca šwieta Lipa czyli Šwieta Lipka nazwanego, 
Warszawa, 1770; 1808. 


Kleinschmidt, 1888 — G. Kleinschmidt, „Perkunas und Parjanya: Eine Studie ūber den 
Feuerkult“, Zeitschrift der Altertumsgesellschaft Insterburg, Insterburg, 1888, H. 1, S. 163—185. 


Klimas, 1919 — P. Klimas, Lietuvių senobės bruožai, Vilnius, 1919. 


Klimas, 1933 — P. Klimas, „Ghillebert de Lannoy: Dvi jo kelionės Lietuvon Vytauto Didžiojo 
laikais (1413-14 ir 1421 metais)“, Praeitis, t. 2, Kaunas, 1933, p. 151-157. 

Ktoczowski, 1973 — J. Ktoczowski, „Polacy a cudzoziemcy w XV w.“, in Swojskošė a 
cudzoziemszczyzna w dziejach kultury polskiej, Warszawa, 1973, s. 38-67. 


Koczerska, 1971 — M. Koczerska, „Mentalnošė Jana Dlugosza w šwietle jego tworczošci“, in 
SZ, t. 15, s. 109-140. 


Koczy, 1934 — L. Koczy, „Misje polskie w Prusach i na Pomorzu za czasėw Bolestawėw“, 
Annales Missiologicae, r. 6, 1934, s. 55-88. 

Koehler, 1720 — J. D. Koehler, Descriptio orbis antigui in XLIV tabulis exhibita, Norimbergae 
[1720]. 

Kohlmann, 1908 — Ph. Kohlmann, Adam von Bremen: Ein Beitrag zur mittelalterlichen Textkritik 
und Kosmographie, Leipzig, 1908. 

Kolberg, 1899 — A. Kolberg, „Historische Bedeutung der Passio s. Adalberti“, Zeitschrift fiir 
die Geschichte und Altertumskunde Ermlands, Bd. 12, [Braunsberg] 1899, S. 266—322. 

Kolberg, 1904 — A. Kolberg, „Die Vita II. s. Adalberti vom hl. Bruno nach der Prager 
Handschrift XIII D. 20“, Zeitschrift fiir die Geschichte und Altertumskunde Ermlands, Bd. 15, 
[Braunsberg] 1904, S. 1—208. 

Kolberg, 1910 — A. Kolberg, „Die von Papst Silvester II. edierte Passio s. Adalberti episcopi 
et martiris“, Zeitschrift fiir die Geschichte und Alterkhumskunde Ermlands, Bd. 16, [Braunsberg] 
1910, S. 557-648. 

Kolendo, 1981 - J. Kolendo, „Wyprawa po bursztyn baltycki za Nerona“, Pomorania Antigua, 
t. 10, Wroctaw i i., 1981, s. 25-62. 

Kėnię Alfreds, 1931 — Kėnię Alfreds Geographie, Speculum, vol. 6, [Cambridge, Mass.] 1931, 
S. 428-434. 

Koppmann, 1872 — K. Koppmann, „Zur Geschichtsschreibung der Hansastūdte vom 13. bis 
zum 15. Jahrhundert“, Hansische Geschichtsblūtter, Jg. 1871, Leipzig, 1872. 

Koppmann, 1899 — K. Koppmann, „Die Chroniken der Niedersūchs. Stadte: Lūbeck“, in 
Chronika der deutschen Stūdte, Bd. 26, Leipzig, 1899. 


Kosman, 1969 — M. Kosman, „Kancelaria wielkiego księcia Witolda“, in SŽ, t. 14, s.91-119. 


Kosman, 1971 — M. Kosman, „Dokumenty wielkiego księcia Witolda“, in SŽ, t. 16, 1971, 
s. 139-169. 


Kossina, 1909 — G. Kossina, „Der Ursprung der Urfinnen und Urindogermanen und ihre 
Ausbreitung nach dem Osten“, Mannus, Jg. 1, 1909. 


- 635 - 


TRUMPINIMAI. ŠALTINIAI IR LITERATŪRA 





Krabbo, 1909 - H. Krabbo, „Nordeuropa in der Vorstellung Adams von Bremen“, Hansische 
Geschichtsblūtter, Bd. 15, [Leipzig] 1909, H. 1, S. 37-51. 


Kralik, 1966 - O. Kralik, Slavnikovskė interludium, Ostrava, 1966. 


Kramers, 1937 — J. H. Kramers, „Notices sur les cartes d'Edrisi“, in Kamal Joussouf, 
Hallutinations scientifigues (les portulans), Leiden, 1937. 


Kraszewski, 1847 — J. I. Kraszewski, Litwa: Starožytne dzieje, ustawy, jezyk, wiara, obyczaje, 
piešni, przystowia, podania i t. d., t. 1: Historia do XIII wieku, Warszawa, 1847. 


Krollmann, 1941a — Ch. Krollmann, „von Jeroschin Nikolaus“, in APB, Bd. 1, S. 303. 
Krollmann, 1941b — Ch. Krollmann, „Johannes von Posilge“, in APB, Bd. 1, S. 307. 


Krotoski, 1902 - K. Krotoski, Š. Stanislaw biskup w šwietle žrėdet: Rozbiėr krytyczny žrėdet 
odnoszących się do kwestyi S. Stanislawa bisk., Krakow, 1902. 


Krumbholtz, 1890 - R. Krumbholtz, Samaiten und der Deutsche Orden bis zum Frieden am Melno- 
See, Kėnigsberg, 1890. 


Kuczynūski, 1958 — S. M. Kuczynūski, „Rozbiėr krytyczny roku 1385 „Dziejėw polskich“ 
J. Diugosza“, in SŽ, t.3. 


Kučinskas, 1938 — A. Kučinskas, Kęstutis, Marijampolė, 1938 [fotogr. leid. — 1988]. 
Kudaba, 1980 - Č. Kudaba, Geografinės kelionės ir atradimai, Vilnius, 1980. 


Kūrbisėwna, 1974a - B. Kūrbisėwna, „Pollexianorum cervicosa feritas: Dzikošė i 
barbarzyūstwo w opinii mistrza Wincentego“, in Stowianie w dziejach Europy: Studia historyczne 
ku uczczeniu 75 rocznicy urodzin i 50-lecia pracy naukowej profesora Henryka Lowmianskiego, 
Poznan, 1974, s. 131-138. 


Kūrbisėwna, 1974b — B. Kūrbisėwna, „Polska wersja humanizmu šredniowiecznego u progu 
XIII wieku: Mistrz Wincenty Kadtubek“, in Sztuka i ideologia XIII wieku, Wroclaw, Warszawa, 
Krakėw, Gdansk, 1974, s. 9-24. 


Kūrbisėwna, 1976 — B. Kūrbisėwna, „Jak mistrz Wincenty pojmowat historię Polski“, in SŽ, 
t. 20, s. 64-70. 


Labuda, 1961 - G. Labuda, „Annales Magdeburgenses“, in Slownik Starožytnošci Slowianskich, 
t. 1, Wroctaw, Warszawa, Krakow, 1961, s. 30. 


Labuda, 1969 — G. Labuda, „Droga biskupa praskiego do Prus“, Zapiski Historyczne, r. 34, 
[Torun] 1969, s. 361-380. 


Labuda, 1971 — G. Labuda, „O žrėdtach „Kroniki Pruskiej' Piotra z Dusburga“, Komunikaty 
Mazursko-Warminskie, Olsztyn, 1971, nr 2-3 (112-113), s. 217—243., 


Labuda, 1976 —- G. Labuda, „Mistrz Wincenty — autor i utwėr“, in SŽ, t. 20, s. 3-9. 


Labuda, 1980 — G. Labuda, „Wulfstan“, in Slownik Starožytnošci Slowianskich, t. 6, cz. 2, 
Wroclaw, Warszawa, Krakow, Gdansk, 1980, s. 640. 


Labuda, 1982 - G. Labuda, „Žywoty šw. Wojciecha“, in Slownik Starožytnošci Slowianskich, 
t. 7, Wroclaw, Warszawa, Krakow, 1982, s. 323—328. 


- 636 - 


TRUMPINIMAI. ŠALTINIAI IR LITERATŪRA 





Langton, 1945 — E. Langton, Satan: A Portrait: A Study of the Character of Satan through all the 
Ages, London [1945]. 


Lasicius, 1615 - Johan. Lasicii Poloni, De Diis Samagitarum caeterorumgue Sarmatarum et falsorum 
Christianorum, Basilaea, 1615. 


Lasickis, 1969 — J. Lasickis, Apie žemaičių, kitų sarmatų bei netikrų krikščionių dievus, paruošė 
Juozas Jurginis, Vilnius, 1969. 


Latviešu etnogrūfija, 1969 — Latviešu etnogrūfija, atb. red. H. Strods, Riga, 1969. 


Latviešu literatūras vėsture, 1959 Latviešu literatūras vėsture, sėj. 1.: Latviešu folklora. Literatūra 
lidz 19. 95. vidum., atb. red. E. Sokols, Riga, 1959. 


Latviešu tautas mūksla, 1961-1967 — Latviešu tautas mūksla XIX-XX g9s., red. M. Stepermanis, 
sėj. 1.—3., Riga, 1961-1967. 


Latvijas PSR arheologija, 1974 — Latvijas PSR arheologija, Riga, 1974. 


Lehmann, 1912-1918 — P. Lehmann, „Cassiodor-Studien“, Philologus, Nr. 71, [Berlin] 1912, 
S.278-299; Nr. 72, 1913, S. 303-517; Nr. 73, 1914, S. 253-273; Nr. 74, 1918, S. 351-358. 


Lehrberg, 1840 - A. Ch. Lehrberg, „Uber den Criwe, oder den nordischen Papst“,in Sendungen 
der Kurlūndischen Gesellschaft fir Literatur und Kunst, Bd. 1, Mitau, 1840, S. 137-155. 


Lelewel, 1844 — J. Lelewel, Gilbert de Lannoy i jego podrėže, Poznan, 1844. 


Lelewel, 1852 - J. Lelewel, Gėographie du Moyen-Age ėtudiče par Joachim Lelewel, t. 1-2, Bruxelles, 
1852; Epilogue, 1857. 


Lelewel, 1863 - J. Lelewel, „Spis bogėw žmudzkich i litewskich“, in Joachim Lelewel, Pisma 
rozmaite, Poznan, 1863, s. 79—106. 


Lelewel, 1972 - J. Lelewel, „Narody na ziemiach stowiaūskich przed powstaniem Polski“, in 
J. Lelewel, Dzieta, t. 5, Warszawa, 1972, s. 355-371. 


Levin, 1974 — J. F. Levin, The Slavic Element in the Old Prussian Elbinę Vocabulary, Berkeley, 
Los Angeles, London, 1974. 


Lewandowski, 1976a — I. Lewandowski, Recepeja rzymskich kompendiėw historycznych w dawnej 
Polsce: Do polowy XVIII wieku, Poznan, 1976. 


Lewandowski, 1976b — I. Lewandowski, „Mistrz Vincenty a Justyn — epitomator Pompejusza 
Troga“, in SZ, t. 20, 1976, s. 28-34. 


Lewicki, 1938 — T. Lewicki, „La voie Kiev-Vladimir (Wtodzimierz Wolynski), d'aprės le 
gėographe arabe du XII* sičcle, al-Idrisi“, in Rocznik Orientalistyczny, r. 13 (1937), [Krakėw, 
Lwow] 1938, s. 106-122. 


Lewicki, 1945 — T. Lewicki, Polska i kraje sąsiednie w šwietle „Księgi Rogera“ geografa arabskiego 
z XII w. al-Idrisi'ego, cz. 1, Krakow, 1945; cz. 2, Warszawa, 1954. 


Lewicki, 1964 — T. Lewicki, „al-Idrisi“, in Slownik Starožytnošci Slowianūskich, t. 2, Wroclaw, 
Warszawa, Krakow, 1964, s. 239. 


Lichonska, 1962 — Vita et mores Sbignei cardinalis, ed. I. Lichoūska, Varsoviae, 1962. 
Lietuvių etnogenezė, 1987 — Lietuvių etnogenezė, ats. red. R. Volkaitė-Kulikauskienė, Vilnius, 1987. 


— 637 — 


TRUMPINIMAI. ŠALTINIAI IR LITERATŪRA 





Lietuvių etnografijos bruožai, 1964 — Lietuvių etnografijos bruožai, redagavo A. Vyšniauskaitė, 
Vilnius, 1964. 


Lietuvių liaudies menas, 1956—1974 - Lietuvių liaudies menas ĮAlbumų serija], Vilnius, 1956-1974. 


Lietuvių tautosakos apybraiža, 1963 — Lietuvių tautosakos apybraiža, vyr. red. K. Korsakas, Vilnius, 
1963. 


Lietuvos archeologijos bruožai, 1961 — Lietuvos archeologijos bruožai, redagavo K. Jablonskis, 
P. Kulikauskas, Vilnius, 1961. 


Lietuvos TSR istorija, 1957 — Lietuvos TSR istorija, t. 1: Nuo seniausių laikų iki 1861 metų, 
red. kolegija: K. Jablonskis, J. Jurginis, J. Žiugžda (vyriaus. redaktorius), Vilnius, 1957. 


Lietuvos TSR istorija, 1985 — Lietuvos TSR istorija, t. 1: Nuo seniausių laikų iki 1917 metų, 
red. kolegija: Bronius Vaitkevičius (atsak. redaktorius), Mečislovas Jučas, Vytautas Merkys, 
Vilnius, 1985. 


Likowski, 1923/1924 — H. Likowski, „Geneza šwieta „translatio s. Adalberti“ w košciele 
polskim: Rozwiązanie sprawy o relikwie šw. Wojeiecha“, Kwartalnik Teologiczny Wilenski, 
z.1/2, 1923/1924, s. 53-80. 


Linder, 1891 — R. Linder, Zur ūlteren livlindischen Reimchronik, Leipzig, 1891. 


Linderski, 1964 — J. Linderski, „Alfred the Great and the Tradition of Ancient Geography“, 
Speculum, vol. 39, |Cambridge, Mass.] 1964, p. 434—439, 


Linksmūnėlis, 1925 — J. Linksmūnėlis, „Keletas bruožų iš senovės lietuvių tikybos“, Kultūra, 
Šiauliai, Kaunas, 1925, nr. 10, p. 454—460; nr. 11, p. 526-531. 


Lippert, 1881 - J. Lippert, Die Religionen der europūischen Culturvėlker: Der Litauer, Slaven, 
Germanen, Griechen und Rūmer in ihrem geschichtlichen Ursprunge, Berlin, 1881. 


Lites, 1892 - Lites ac res gestae inter Polonos ordinemgue Cruciferorum, editio altera, t. 2, Posnaniae, 
1892, p. 137. 


Lohmeyer, 1907 — K. Lohmeyer, Zur altpreussischen Geschichte, Gotha, 1907. 


Lorenz, 1870 — O. Lorenz, Deutschlands Geschichtsguellen im Mittelalter von der Mitte des 
XIII. Jahrhunderts bis zum Ende des XIV. Jahrhunderts, Berlin, 1870. 


Lorenz, 1886 — O. Lorenz, Deutschlands Geschichtsguellen im Mittelalter seit der Mitte des 
dreizehnten Jahrhunderts, Bd. 1, Berlin, 1886. 


Lucas, 1824 - C. T. L. Lucas, „Ueber die Chronik des Deutschen Ordens: Ritters Wigand von 
Marburg“, in Beitrūge zur Kunde Preussens, Bd. 6, Kėnigsberg, 1824, H. 6, S. 465—506. 


Ludwig, 1967 — G. Ludwig, Cassiodor: iber den Ursprung der abendlūndischen Schule, Frankfurt / 
M, 1967. 


Lullies, 1904 — H. Lullies, Zum Gėtteręlauben der alten Preussen: Schulprogramm, Kėnigsberg, 
1904. 


Lowmiaūski, 1931-1932 — H. Lowmianski, Studja nad początkami spoteczeūstwa i pafstwa 
litewskiego, t. 1-2, Wilno, 1931-1932. 


- 638 - 


TRUMPINIMAI. ŠALTINIAI IR LITERATŪRA 





Lowmianski, 1950 — H. Lowmianski, „Stosunki polsko-pruskie za pierwszych Piastėow“, 
Przegląd historyczny, t. 40, Warszawa, 1950, s. 160-175; t. 41, s. 152-179. 


Lowmianski, 1964 — H. Lowmianski, „Zagadnienie stowiaūnskich i battyjskich nazw 
plemiennych w Sarmacji europejskiej Ptolemeusza“, in ABS, t. 1, 1964, s. 37-47. 


Lowmianski, 1976a — H. Lowmianski, „Elementy indoeuropejskie w religii Baltėw“, in Ars 
historica: Prace z dziejėw powszechnych i Polski, Poznan, 1976, s. 145—153 (Uniwersytet im. Adama 
Mickiewicza w Poznaniu, Seria historia, nr 71). 


Lowmianski, 1976b — H. Lowmianski, „Watki literackie i tradycja historyczna w Kronice 
Kadtubka (I księga)“, in SŽ, t. 20, 1976, s. 22-27. 


Macdonald, 1948 — A. Macdonald, „Wulfstan's Voyage and Freezing“, Modern Language 
Rewiew, vol. 43, |Cambridge] 1948, p. 73-74. 


Magister Vincentius, 1862 — Magistri Vincentii episcopi Cracoviensis Chronica Polonorum..., 
Cracoviae, 1862. 


Mannhardt, 1868 — W. Mannhardt, Die Korndimonen: Beitrag zur germanischen Gėtterkunde, 
Berlin, 1868. 


Mannhardt, 1875 — W. Mannhardt, „Die lettischen Sonnenmythen“, Zeitschrift fiir Ethnologie, 
Jg. 7, Berlin, 1875, H. 6, S. 73—104, 209-244, 281-330. 


Mannhardt, 1880 — W. Mannhardt, „Die Mater Deum der Aestier“, Zeitschrift fiir deutsches 
Alterthum und deutsche Litteratur, Bd. 24, Berlin, 1880, S. 159-168. 


Mannhardt, 1936 — W. Mannhardt, Letto-Preussische Gėtterlehre, Riga, 1936 [repr.: Hannover, 
Dėren, 1971]. 


Mappae, 1926-1927 — Mappae arabicae: Arabische Welt- und Linderkarten, hrsg. von K. Miller, 
I-VI, Stuttgart, 1926-1927. 


Maschke, 1928 - E. Maschke, Der deutsche Orden und die Preussen: Bekehrung und Unterwerfung 
in der preussisch-baltischen Mission des 13. Jahrhunderts, Berlin, 1928. 





Matusas, 1940 — J. Matusas, Senovės prūsų žemės nukariavimas, Kaunas, 1940. 
Mažiulis, 1966-1981 — V. Mažiulis, Prūsų kalbos paminklai, t. 1-2, Vilnius, 1966-1981. 


Mažiulis, 1988-1996 — V. Mažiulis, Prūsų kalbos etimologijos žodynas, t. 1: A-H, Vilnius, 1988; 
t. 2: I-K, 1993; t. 3: L-P, 1996. 


Mehren, 1857 — A. F. Mehren, „Fremstilling af de islamitiske folks almindelige geographiske 
kundskaber“, in Annaler for nordisk oldkyndighed og historie, Kjobenhavn, 1857. 


Meyer, 1876 — L. Meyer, Livlūndische Reimchronik, Paderborn, 1876. 


Michaud-Ouantin, 1966 — P. Michaud-Ouantin, „Les petites encyclopėdies du XIII* siėcle“, 
Cahiers d'histoire mondiale, vol. 9, [Neuchatel] 1966, nr. 3, p. 580-595. 


Michelbertas, 1972 — M. Michelbertas, „Prekybiniai ryšiai su Romos imperija“, in Lietuvos 
gyventojų prekybiniai ryšiai I-XIII a., Vilnius, 1972, p. 5-125. 


Mielczarski, 1963 — S. Mielczarski, „Truso“, Rocznik Elbląski, r. 2, 1963, s. 3-36. 


- 639 - 


TRUMPINIMAI. ŠALTINIAI IR LITERATŪRA 





Mielczarski, 1967 — S. Mielczarski, Misja pruska šw. Wojciecha, Gdansk, 1967. 
Mierzynski, 1891 — A. Mierzynski, Co znaczy Sicco: Studium archeologiczno-literackie, Lwėw, 1891. 


Mierzynski, 1892-1896 — Žrėdla do mytologii litewskiej, zebrat, ocenit i objašnit Antoni 
Mierzynski, t. 1-2, Warszawa, 1892-1896. 


Mierzynski, 1895 — A. Mierzynski, „Ilpycekni >xpen Sicco“, in Arbeiten des 8. archiologischen 
Kongresses in Moskau 1890, Bd. 2, Moskau, 1895. 


Mierzynski, 1900a — A. Mierzynski, „Die Samlandische Gottheit Auszautis“, Sitzungsberichte 
der Altertumsgesellschaft Prussia, Bd. 21, Kėnigsberg [1900], S. 41-50. 


Mierzynski, 1900b — A. Mierzynski, Romowe: Rozprawa archeologiczna, Poznan, 1900. 
Migne, 1865 — Patrologine cursus completus... series Latina, ed. J. P. Migne, vol. 69, Paris, 1865. 


Miller, 1922 - W. Miller, „The Last Athenian Historian: Laonikos Chalkokondyles“, The Journal 
of Hellenic Studies, vol. 42, [London] 1922, p. 36—49. 


Mistrz Wincenty, 1974 — Mistrza Wincentego Kronika polska, ttum. A. Abgarowicz, B. Kūrbis, 
wstep i koment. B. Kūrbis, Warszawa, 1974, 


Mitzler de Kolof, 1761 — Historiarum Poloniae et Magni Ducatus Lithuaniae scriptorum..., edidit, 
varias annotationes adiecit ac praefatus est Laur. Mitzlerus de Kolof, t. 1, Varsaviae, 1761, 
p. 177-261. 


Mommsen, 1882 — „Jordanis Romana et Getica“, in Monumenta Germaniae historica: Auctores 
antiguissimi, ed. Th. Mommsen, vol. 5, Berolini, 1882, p. 53—138. 


Mommsen, 1894 — Monumenta Germaniane historica: Auctores antiguissimi, ed. Th. Mommsen, 
vol. 12, Berolini, 1894, p. 143—144. 


Mūller, 1927 - HA. Miller, „Uber die Ortlichkeiten der „Wegeberichte“ (W. B.) innerhalb der 
heutigen Landesgrenze“, Altpreussische Forschungen, Jg. 4, Kėnigsberg, 1927, H. 2, S. 43-64. 


Myres, 1953 — J. L. Myres, Herodotus Father of History, Oxford, 1953. 


von Mžik, 1912 — H. von Mžik, „Idrisi und Ptolemaus“, Orientalische Literaturzeitung, Jg.. 15, 
[Leipzig] 1912, S. 403—406. 


von Mžik, 1929 — H. von Mžik, Parageographische Elemente in den Berichten der arabischen 
Geographen, Leipzig, 1929 (Bibliothek arabischer Historiker und Geographen). 





Nalepa, 1976 - J. Nalepa, „Prėba nowej etymologii nazwy Galindia czyli Golędž“ , in ABS, t. 9, 
1976, s. 191-209. 


Nansen, 1911 — F. Nansen, Netelheim: Entdeckung und Erforschung der nėrdlichen Linder und 
Meere, Th. 2, Leipzig, 1911 (Die arabischen Geographen im Mittelalter). 


Napiersky, 1868 — K. E. Napiersky, Russisch-livlindische Urkunden, St. Petersburg, 1868. 


Narbutt, 1835 — T. Narbutt, Dzieje starožytne narodu Litewskiego, t. 1: Mitologia Litewska, Wilno, 
1835. 


Neumann, 1854 — F. Neumann, „Ūber die Sage von Wulfstans Truso, Wislemund und 
Witland“, NPPB, Bd. 6, [Kėnigsberg] 1854, S. 290—326, 385—398, 411-416. 











— 640 — 


TRUMPINIMAI. ŠALTINIAI IR LITERATŪRA 





Niemi, 1928 — A. R. Niemi, „Liettualaisen kansantietouden alalta“, Kalevalaseuran vuosikirja, 
8, Porvoo, 1928, siv. 47-75, 95-99, 


Nikžentaitis, 1987-1988 - A. Nikžentaitis, „Dėl Gedimino laiškų autentiškumo“, MADA, 1987, 
t. 4, p. 92-99; 1988, t. 2, p. 66-76. 


Nikžentaitis, 1987a — A. Nikžentaitis, „Baudžiamoji 1400 m. Vokiečių ordino ekspedicija į 
Žemaitiją“, Gimtasis kraštas, 1987 rugs. 17-23, nr. 38 (1071). 


Nikžentaitis, 1989 — A. Nikžentaitis, Gediminas, Vilnius, 1989. 


Nėldecke, 1873 — [Th.] Nėldecke, „Ein Abschnitt aus dem arabischen Geographen Idrisi“, 
Verhandlungen der Gelehrten Estnischen Gesellschaft zu Dorpat, Bd. 7, 1873, H.3/4. 


Norden, 1923 — E. Norden, Die germanische Urgeschichte in Tacitus Germania, 3. Abdr., Leipzig, 
Berlin, 1923. 


Nowy Korbut, 1963-1965 — Bibliografia literatury polskiej „Nowy Korbut“: Pišmiennictwo 
staropolskie, oprac. zespėt pod kier. Romana Pollaka, t. 1-3, [Warszawa] 1963-1965. 


Ochmanski, 1961 - J. Ochmaūski, „Uwagi o litewskim paūstwie wczesnofeudalnym“, Roczniki 
Historyczne, 1.27, Poznan, 1961, s. 141-160. 


Ochmanski, 1985 — J. Ochmanski, „Nieznany autor „Opisu krajėw“ z drugiej potowy XIII 
wieku i jego wiadomošci o Battach“, Lituano-Slavica Posnaniensia: Studia historica, t. 1, Poznan, 
1985, s. 107-114. 


Ogrodzinski, 1927 — W. Ogrodzinski, „Fines Germaniae guinam fuerint secundum Caesaris 
et Taciti opinionem“, Eos, fasc. 30, 1927, p. 59-62. 


Olkiewicz, 1981 — J. Olkiewicz, Kallimach došwiadczony, Warszawa, 1981. 


Olszewicz, 1915 — B. Olszewicz, Dlugosz, ojciec krajoznawstwa polskiego: W 500-tną rocznicę 
jego šmierci, Warszawa, 1915. 


Pabst, 1867 - Heinrichs von Lettland Livliūndische Chronik, ein getreuer Bericht, wie das Christenthum 
und die deutsche Herrschaft sich im Lande der Liven, Letten und Ehsten Bahn gebrochen, nach 
Handschriften mit vielfacher Berichtigung des ūblichen Textes aus dem Lateinischen ūbersetzt 
und erlautert von Eduard Pabst, Reval, 1867. 


Pakarklis, 1948a — P. Pakarklis, Popiežiai — lietuvių tautos priešai, Vilnius, 1948. 
Pakarklis, 1948b — P. Pakarklis, Kryžiuočių valstybės santvarkos bruožai, Kaunas, 1948. 
Pakarklis, 1950 — P. Pakarklis, Popiežiai ir lietuvių tauta, Richmond Hill, 1950. 

Papėe, 1939/1946 — F. Papėe, „Dtugosz Jan“, in PSB, t. 5, s. 176180 [repr.: 1989]. 


Pardi, 1917 - G. Pardi, „Ouando fu composta la geografia d'Edrisi“, Rivista geografica italiana, 
vol. 24, [Firenze] 1917. 


Passio s. Adalperti, 1861 — Passio sancti Adalperti martiris, hrsg. von M. Toeppen, in SRP, I, 
235-237 [repr.: Frankfurt/M, 1965]. 


Passio s. Adalperti, 1864 — Passio sancti Adalperti martiris, ed. A. Bielowski, in MPH, I, 151-156 
[repr.: Warszawa, 1960]. 


Paszkiewicz, 1925 — H. Paszkiewicz, Polityka ruska Kazimierza Wielkiego, Warszawa, 1925. 


—641 — 


TRUMPINIMAI. ŠALTINIAI IR LITERATŪRA 





Paszkiewicz, 1933 — H. Paszkiewicz, Jagiellonowie a Moskwa, t. 1, Warszawa, 1933. 
Pašuta, 1971 — V. Pašuta, Lietuvos valstybės susidarymas, Vilnius, 1971. 


Pauly, 1894, 1930 — Pauly's Real-Encyclopūdie der classischen Altertumswissenschaft: Neue 
Bearbeitung, Bd. 1, Stuttgart, 1894, Sp. 1845-1852; Bd. 14, 1930, Sp. 1444. 


Perfeckyj, 1932 — E. Perfeckyj, Historia Polonica J. Dhugosze a ruskė letopisectvo, Praha, 1932. 


Perfeckyj, 1940 — E. Perfeckyj, Historia Polonica J. Dhugosze a nemeckė letopisectvo, Bratislava, 
1940). 


Perlbach, 1886 — M. Perlbach, Preussische-polnische Studien zur Geschichte des Mittelalters, A. 2, 
Halle, 1886. 


Perlbach, 1895 — M. Perlbach, „Der Uebersetzer des Wigand von Marburg“, AM, Bd. 32, 
S.411-424. 


Perlbach, 1900 — M. Perlbach, „Przyczynki do krytyki najdawniejszych žywotėw šw. Woj- 
ciecha“, Kwartalnik Historyczny,“ x. 14, [Lwėow] 1900, s. 378—-408. 


Perlbach, 1901 - M. Perlbach, „Zu den altesten Lebensbeschreibungen des heiligen Adalberts“, 
Neues Archiv der Gesellschaft fiir die ūltere deutsche Geschichtskunde, Bd. 27, 1901, S. 35-70. 


Perls, 1937 — A. Perls, W4ž w wierzeniach ludu polskiego, Lwow, 1937. 


Pėteraitis, 1992 — V. Pėteraitis, Mažoji Lietuva ir Tvanksta prabaltų, pralietuvių ir lietuvininkų 
laikais, Vilnius, 1992. 


Petras Dusburgietis, 1985 — Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika, parengė, įvadą ir 
komentarus parašė Romas Batūra, vertė L. Valkūnas, Vilnius, 1985. 


Pfeiffer, 1844 — Livlindische Reimchronik, hrsg. von F. Pfeiffer, Stuttgart, 1844. 


Piccolomineus, 1477 — [Aeneae Sylvii Piccolominei] Historia rerum ubigue gestarum, Venetiis, 
1477. 


Piccolomineus, 1509 — Cosmographia Pii papae in Asiae et Europae eleganti descriptione, Parisiis, 
1509. 


Piccolomineus, 1531 — Aenene Sylvii Piccolominei Asiae Europaegue elegantissima descriptio, 
[Coloniae] 1531. 


Piccolomineus, 1551 — Aeneae Sylvii historia de Europa, Basileae, 1551. 
Piccolomineus, 1571 — Aenene Sylvii Piccolominei... Opera guae extant omnia..., Basileae, 1571. 


Pieradzka, 1958 — K. Pieradzka, „Studia nad žrėdtami do XI i XII księgi „Annales“ Jana 
Dltugosza, gtėwnie w latach 1411-1480“, in Pamiętnik VIII Powszechnego Zjazdu Historykow 
Polskich w Krakowie 14-17 wrzešnia 1958 r., t. 1: Referaty, cz. 2, Warszawa, 1958, s. 333—343. 


Pisani, 1950 — V. Pisani, Le religioni dei Celti e dei Balto-Slavi nell'Europa precristiana, Milano, 
1950. 


Pistorius, 1582 — J. Pistorius, Polonicne historiae corpus..., t. 1, Basileae, 1582. 


Plezia, 1952a — M. Plezia (ed.), Greckie i laciūskie žrėdla do najstarszych dziejėw Slowian“ , cz. 1: 
Do VII wieku, Poznan, Krakow, 1952. 


— 642 — 


TRUMPINIMAI. ŠALTINIAI IR LITERATŪRA 





Plezia, 1952b — M. Plezia, „Neurowie w šwietle historiografii starožytnej“, Przegląd Zachodni, 
t. 8, 1952, nr 5/6, s. 247-268. 


Plezia, 1957 — M. Plezia, „Nazwa osobowa Kadtubek“, Onomastica, r. 3, Wroctaw, Krakow, 
1957, nr 5, z. 2, s. 393-417. 


Plinius Secundus, 1469 - Caii Plinii Secundi historia naturalis, Venetiis, 1469. 


Plinius Secundus, 1582 — Caii Plinii Secundi historiae naturalis libri XXXVII, apud Petrum 
Santandreanum, [Lugduni] 1582. 


Plinius Secundus, 1779 — Caii Plinii Secundi historiae naturalis libri XXXVII, rec. G. Brotier, 
Parisiis, 1779. 


Plinius Secundus, 1866-1873 - Caii Plinii Secundi naturvalis historiae libri XXXVII, rec. 
D. Detlefsen, t. 1-5, Berolini, 1866-1873. 


Plinius Secundus, 1892-1907 — Caii Plinii Secundi naturalis historiae libri XXXVII, ed. L. Janus 
et C. Mayhoff, t. 1-5, Lipsiae, 1892-1907 (Bibliotheca Teubneriana). 


Pollakėwna, 1964 — M. Pollakėwna, „Galindia“, in Slownik Starožytnošci Slowianskich, t. 2, 
cz. 1, Wroctaw, Warszawa, Krakow, 1964, s. 78-79. 


Pollakėwna, 1968 — M. Pollakėwna, Kronika Piotra z Dusburga, Wroctaw, Warszawa, Krakow, 
1968. 


Pomponius Mela, 1493 — Pomponii Melae De chorographia libri tres cum praefatione Hermolai 
Barbari, s. 1., 1493. 


Pomponius Mela, 1536 — Pomponii Melae De situ orbis libri tres cum Petri Olivarii scholiis, 
Lutetiae, 1536. 


Pomponius Mela, 1880 — Pomponii Melae De chorographia libri tres, recognovit Carolus Frick, 
Lipsiae: Teubner, 1880. 


Poška, 1959 — D. Poška, Raštai, surinko V. Laurynaitis, tekstą paruošė D. Urbas, Vilnius, 1959, 


Potkanski, 1924 — K. Potkanski, Wiadomošci Dlugosza o polskiej mitologii, in K. Potkanski, Pisma 
pošmiertne, t. 2, Krakow, 1924, s. 1-93. 


Potocki, 1796 - J. Potocki, Fragments historigues et geographigues sur la Scythie, la Sarmatie et les 
Slaves, recueillis et commentes, t. 2, Brunsaic, 1796. 


Potthast, 1859 — Liber de rebus memorabilioribus sive Chronicon Henrici de Hervordia, hrsg. von 
A. Potthast, Gėttingen, 1859. 


Powell, 1938 — J. E. Powell, A Lexicon to Herodotus, Cambridge, 1938. 


Powierski, 1965 — J. Powierski, „Najdawniejsze nazwy etniczne z terenu Prus i niektėrych 
obszarėw sąsiednich“, Komunikaty Mazursko-Warminskie, [Olsztyn] 1965, z. 2, s. 175—179. 


Powierski, 1966 — J. Powierski, „Šw. Wojciech w Polsce i w Prusach“, Komunikaty Mazursko- 
Warminskie, [Olsztyn] 1966, nr 4, s. 559—584. 


Powierski, 1968 — J. Powierski, Stosunki polsko-pruskie do 1230 r. ze szczegėlnym uwzględnieniem 
roli Pomorza Gdanskiego, Torun, 1968. 


—- 643 — 


TRUMPINIMAI. ŠALTINIAI IR LITERATŪRA 





Powierski, 1969 — J. Powierski, „Przyczyny i początek sojuszu pomorsko-pruskiego w XIII 
wieku“, in ABS, t. 6, s. 199-211. 


Powierski, 1980 — J. Powierski, „Polityka baltyjska ksiąžąt polskich w potowie XIII wieku: 
(koncesje Innocentego IV)“, Kwartalnik Historyczny, r. 87, Warszawa, 1980, nr 2, s.311-334. 


Prameny, 1884 — Prameny dėjin českych, d. 4, Praha, 1884. 


Pratorius, 1871 — M. Pratorius, Deliciae Prussicae oder Preussische Schaubiihne, hrsg. von William 
Pierson, Berlin, 1871. 


Primisser, 1827 — A. Primisser, Peter Suchenwirts Werke nus dem vierzehnten Jahrhunderte, Wien, 
1827. 

Prochaska, 1888 — A. Prochaska, „Przektad ruskiego latopisca na język taciūski“, Kwartalnik 
Historyczny, r. 2, [Lwėw] 1888, s. 196—205. 


Prochaska, 1895 — A. Prochaska, „O prawdziwošci listėw Gedymina“, in Rozprawy Akademii 
Umiejętnošci, wydziat historyczno-filozoficzny, serya II, t. 7 (ogolnego zbioru — t. 32), Krakow, 
1895, s. 222—255. 


Prochaska, 1904 — A. Prochaska, „Czy istniat Krywe na Litwie“, Kwartalnik Historyczny, r. 18, 
[Lwoėw] 1904, z.3/4, s. 481-486. 


Prochaska, 1914 — A. Prochaska, Dzieje Witolda w. ksiecia Litwy, Wilno, 1914. 


Ptolemaeus, 1490 — Ptolemaeus Claudius, Cosmographia, lat. trad. Jacobus Angelus, Roma: 
Petrus de Turre, 1490, VUB Ink 311. 


Ptolemaeus, 1520 = Ptolemaeus auctus, restitutus, emaculatus, cum tabulis veteribus ac novis, 
Argentorati, 1520. 

Ptolemaeus, 1552 — Geographiae Claudii Ptolemaei Alexandrini libri VIII, a Bilibaldo Pirckheymaro 
translati et commentario illustrati [Basileae, 1552]. 


Ptolemaeus, 1608 — Geographiae universae cum veteris tam novae absolutissimum duobus 
voluminibus distinctum, in guorum priore habentur Ptolemaei geographicae enarrationis libri octo, 
Coloniae Agrippinae, 1608. 


Ptolemaeus, 1843-1845 — Ptolemaeus Claudius, Geographia, ed. C. F. A. Nobbe, t. 1-2, Lipsiae, 
1843-1845. 


Puhvel, 1974 - J. Puhvel, „Indo-European Structure of the Baltic Pantheon“, in Myth in Indo- 
European Antiguity, Berkeley, Los Angeles, London, 1974, p. 75-85. 


Puzinas, 1983 — J. Puzinas, Rinktiniai raštai, t. 2: Kultūros ir politikos istorija, [Čikaga] 1983. 


Radziszewska, 1980 — J. Radziszewska, „Przejątki Diugosza z „Litewskiego latopisu““, in 
Dlugossiana: Studia historyczne w piečsetlecie šmierci Jana Dlugosza, [Warszawa, 1980] s. 256—267. 


Rerum Normanicarum, 1896 — Rerum Normanicarum Fontes Arabici, e libris guum typis expressis 
tum manu scriptis collegit et edidit A. Seippel, p. 1, Christianiae, 1896. 


Rowell, 1993 — S. Rowell, „The Letters of Gediminas: „Gemachte Lūge'? Notes on a 
Controversy“, Jahrbuch fir Geschichte Osteuropas, Jg. 41, H. 3, 1993. 


— 644 — 


TRUMPINIMAI. ŠALTINIAI IR LITERATŪRA 





Rozbiėr, 1961 — Rozbiėr krytyczny Annalium Poloniae Jana Dlugosza z lat 1385-1444, t. 1, oprac. 
S. Gaweda, K. Pieradzka, J. Radziszewska, K. Stachowska pod kier. J. Dąbrowskiego, Krakow, 
1961. 

Sabellicus, 1498 — Marcus Antonius Coccius Sabellicus, Enneades sive Rapsodiae historiarum 
tomus primus, Venetiis, 1498. 


Sabellicus, 1502 — Sabellicus Antonius Coccius, Opera, Venetiis, 1502. 
Sabellicus, 1538 — Sabellicus Marcus Coccius, Opera in duos digesta tomos Rapsodiae historicae 
Enneadum XI, Basileae, 1538. 


Sabellicus, 1560 — Sabellicus Marcus Antonius Coccius, Opera omnia in IV tomos digesta per 
Caellum Secundum Curionem, Basileae, 1560. 

Sabellicus, 1563 — Sabellicus Marcus Antonius Coccius, De omnium gentium omniumgue 
seculorum insignibus factis et dictis, Basileae, 1563. 

Sabellicus, 1593 — M. Antonii Coccii Sabellici Operum tomus secundus continens sex posteriores 
Enneades Rapsodiae historicae, Basileae [1593]. 

Saiva, 1936; 1993 — Atskanu chronika: Ditleba Alnpekes „Rimjuchronika“ , atdzėjojis Jėkabs Saiva, 
R. Klaustina ievads un piezimes, Riga, 1936; 1993. 

Salys, 1930 — A. Salys, „Die Žemaitischen Mundarten“, Tauta ir Žodis, kn. 6, Kaunas, 1930, 
p. 173—314. 

Samalavičius, Abramauskas, Ulčinaitė, 1984 — S. Samalavičius, S. Abramauskas, E. Ulčinaitė, 
„Naujas XIII a. šaltinis apie baltus“, Kultūros barai, 1984, nr. 6(234), p. 62-64. 

Sarnes, 1893 — A. Sarnes, „Zur Kritik des 11. Buches der Historia Poloniae des Johannes 
Dtugosz: Witold und Polen in den Jahren 1427-1430“, AM, Bd. 30. 

Savukynas, 1963 — B. Savukynas, „Dėl M. Rudnickio Galindos, Priegliaus ir Sūduvos 
etimologinių aiškinimų“, in Lietuvių kalbotyros klausimai, t. 6, Vilnius, 1963, p. 320-325. 
Schlūtter, 1902 — W. Schlūtter, „Die Ostsee und die Ostseelūnder in der Hamburgischen 
Kirchengeschichte des Adam von Bremen“, in Sitzungsberichte der gelehrten estnischen 
Gesellschaft, [Dorpat] 1902, S. 1—28. 

Schmeidler, 1918 — B. Schmeidler, Bremen und Nordost-Europa vom 9. bis 11. Jahrhundert, Leipzig, 
1918. 

Schmeidler, 1935 — B. Schmeidler, „Zur Entstehung und zum Plane der Hamburgischen 
Kirchengeschichte Adams von Bremen“, Neues Archiv der Gesellschaft fiir ūltere deutsche 
Geschichte, Bd. 50, [Hannover] 1935, H. 1, S. 221-228. 

Schmeidler, 1939 — B. Schmeidler, „Abt Arnold von Kloster Berge und Reichskloster Nienburg 
(1119-1166) und die Nienburg-Magdeburgische Geschichtsschreibung des XII. Jahrhunderts“, 
in Sachsen und Anhalt, Bd. 15, 1939, S. 137-167. 

Schmidt, 1934 - L. Schmidt, Die Ostgermanen, Mūnchen, 1934. 


Schreiber, 1842 - H. Schreiber, Die Feen in Europa: Eine historisch-archūologische Monographie..., 
Freiburg im Breisgau, 1842. 


— 645 — 


TRUMPINIMAI. ŠALTINIAI IR LITERATŪRA 





Schroeder, 1923 — L. Schroeder, Arische Religion, Bd. 1-2, Leipzig, 1923. 


Seeck, 1906 — O. Seeck, „Zur Chronologie und Ouellenkritik des Ammianus Marcellinus“, 
Hermes, Bd. 41, [Wiesbaden] 1906, 481 ff. 


Semkowicz, 1885 — A. Semkowicz, „Diugosz jako badacz przesztošci“, Muzeum, r. 1, [Lwėw] 
1885, s. 186-195, 237-246, 274-291. 


Semkowicz, 1887 — A. Semkowicz, Krytyczny rozbior dziejow polskich Jana Dlugosza (do r. 1384), 
Krakėw, 1887. 


Seybold, 1908 - C. F. Seybold, „Al-Idrisi“, in Enzyklopūdie des Islam: Geographisches, 
ethnographisches und biographisches Wėrterbuch der mohammedanischen Vėlker, Bd. 2, Leiden, 
Leipzig, 1908, S. 480-481. 


Sideravičius, 1964 — K. Sideravičius, „Sunkiausių kovų šimtmetis“, in LKK, p. 185—231. 
Sittig, 1934/1935 — E. Sittig, „Die Astier“, Studi baltici, vol. 4, 1934/1935. 


Skirmuntt, 1897 — K. Skirmuntt, „Zarysy mitologii starožytnych Litwinėw“, in K. Skirmuntt, 
Nad Niemnem i nad Baltykiem, t. 1, Warszawa, 1897, s. 19-59. 


Skoczek, 1932 - J. Skoczek, Wychowanie Jagiellonow, Lwow, 1932. 





Slaviūnas, 1947 — Z. Slaviūnas, „Liaudies papročiai ir mitiniai įvaizdžiai Mažvydo raštuose“, 
in Senoji lietuviška knyga, Kaunas, 1947, p. 165—214. 


Sohm, 1918 — R. Sohm, Das altkatholische Kirchenrecht und das Dekret Gratians, Mūnchen, 
Leipzig, 1918. 


Sohm, 1923 — R. Sohm, Institutionen: Geschichte und System des rėmischen Privatrechts, Leipzig, 
1923. 


Sohm, 1925 — R. Sohm, Instytucje, historja i system rzymskiego prawa prywatnego, Warszawa, 
1925. 


Spekke, 1935 — A. Spekke, Latvieši un Livonija 16. ąs., Riga, 1935. 


Spliet, 1953 — H. Spliet, Die Briefe Gedimins: Ein Beitrag zur Geschichte der Stadt Riga, Sinsheim, 
1953. 


Spliet, 1959 — H. Spliet, Eine guellenkritische Ubersicht zu den Gediminbriefen, Sinsheim, 1959. 
Stanevičius, 1967 — S. Stanevičius, Raštai, paruošė Jurgis Lebedys, Vilnius, 1967. 


Steele, Morris, 1910 — R. Steele, W. Morris, „Medieval Lore from Bartholomaeus Anglicus: 
De proprietatibus rerum“, Englische Studien, Bd. 41, [Leipzig] 1910, S. 337-339. 


Steponavičienė, 1974 — I. Steponavičienė, „Dėl lietuviškų vietovardžių prūsinimo Kryžiuočių 
ordino raštuose“, Baltistica, t. X(2), Vilnius, 1974, p. 163—168. 


St. L., 1878 - St. L., „Dwie elekcye“, Ateneum, Warszawa, 1878, t. 2(10), s. 1-30. 


Straubergs, 1939 — K. Straubergs, Latviešu buramie vūrdi, sėj. 1.: Magija un buramo vūrdu tematika, 
Riga, 1939 (Latviešu folkloras krūtuves materiali, A 5). 


Strehlke, 1861 — Di Kronike von Pruzinlant des Nicolaus von Jeroschin, hrsg. von E. Strehlke, in 
SRP, I, 291-624. 


— 646 — 


TRUMPINIMAI. ŠALTINIAI IR LITERATŪRA 





Strehlke, 1863a — Hermanni de Wartberge Chronicon Livoniae, hrsg. von Ernst Strehlke, in SRP, 
II, 9-116. 


Strehlke, 1863b — Aus Peter Suchenwirt, Heinrich dem Teichner und anderen deutschen Dichtern, 
hrsg. von E. Strehlke, in SRP, II, 155-178. 


Strehlke, 1864 — Die livlūndische Chronik Hermann's von Wartberge, aus dem Lateinischen 
ūbersetzt von E. Strehlke, Berlin, Reval, 1864. 


Strehlke, 1866 - Johann's von Posilge, Officials von Pomesanien, Chronik des Landes Preussen, 
hrsg. von Ernst Strehlke, in SRP, III, 13-464. 


Strzelczyk, 1977 — J. Strzelczyk, „Tacyt“, in Slownik Starožytnošci Stowianskich, t. 6, Wroclaw, 
Warszawa, Krakow, Gdansk, 1977, s. 13-14. 


Sulowski, 1970 — Z. Sutowski, „Nad pierwszą księgą Kroniki mistrza Wincentego“, in Europa 
— Slowianszczyzna — Polska: Studia ku uczczeniu profesora Kazimierza Tymienieckiego, Poznan, 
1970, s. 375—384. 


Svenung, 1953 - J. Svenung, „Belt- und Baltisch-Ostseeische Namenstudien mit besonderer 
Rūcksicht auf Adam von Bremen“, in Uppsala Universitets Arsskrift, h. 1, [Uppsala, Wiesbaden] 
1953. 


Syme, 1958 — R. Syme, Tacitus, vol. 1—2, Oxford, 1958. 


Szafranski, 1969 — W. Szafranski, „Ze studi6“w nad wierzeniami baltėw“, in ABS, t. 6, 1969, 
s. 223-230. 


Szkaradek-Krotoski, 1902 - K. Szkaradek Krotoski, Št. Stanislav, biskup krakowski w šwietle 
historyografii nowožytnej, ToruA, 1902. 


Szkaradek-Krotoski, 1905 — K. Szkaradek-Krotoski, Šw. Stanistaw biskup i jego zatarg z krėlem 
Bolestawem Šmialym, Lwow, 1905. 


Szujski, 1880 — J. Szujski, Stanowisko Dlugosza w historiografii europejskiej, Krakow, 1880 (odb. 
z Rocznik Akademii Umiejętnošci, 1879). 


Szymaūski, 1972 — J. Szymanski, Nauki pomocnicze historii: Od schylku IV do koūca XVIII w., 
Warszawa, 1971. 


Szymanski, 1967 — W. Szymaūski, Szeligi pod Plockiem na początku wczesnego šredniowiecza, 
Wroclaw, Warszawa, Krakow, 1967. 


Šlaski, 1969 — K. Šlaski, „Problem zajęcia Ziemi Chetminūskiej przez Prusėw“, in ABS, t. 6, 
1969, s. 213-218. 


Šlaski, 1970 — K. Šlaski, „Przyczyny polityczne zaboru Ziemi Chelminūskiej przez Prusėw w 
XIII wieku“, in ABS, t. 7, 1970, s. 23-30. 


Šliūpas, 1932 - J. Šliūpas, Lietuvių, latvių bei prūsų arba baltų ir jų prosenių mythologija, Šiauliai 
[1932]. 


Šmits, 1926 - P. Šmits, Latviešu mitologija, 2. izd., Riga, 1926. 


Šmits, 1933 - P. Šmits, „Hčrodota zinas par senajiem Baltiem“, Rakstu krūjums, sėj. 21., 1933, 
Ipp. 3-17. 


— 647 — 


TRUMPINIMAI. ŠALTINIAI IR LITERATŪRA 





Šmits, 1936 — P. Šmits, Ievads baltu filologija, Riga, 1936. 


Tacitas, 1972 — Publijus Kornelijus Tacitas, Rinktiniai raštai, iš lotynų kalbos vertė Dalia Dilytė, 
Janina Mažiulienė, Vilnius, 1972. 


Tacitus, 1960-1962 — P. Cornelii Taciti libri gui supersunt, ed. E. Koestermann, t. 1-2, Lipsiae, 
1960-1962. 


Tarasenka, 1926 — P. Tarasenka, „Senovinės lietuvių šventovės“, Švietimo darbas, Kaunas, 
1926, nr. 6, p. 706-715. 


Thomas, 1885 — A. Thomas, „Litauen nach den Wegeberichten im Ausgange des vierzehnten 
Jahrhunderts“, in Kėnigliches Realgymnasium zu Tilsit. 41. Jahresprogramm, Tilsit, 1885, S. 1-16. 


Thomas Cantipratanus, 1597; 1605; 1627 — Thomae Cantipratani Bonum universale de apibus, 
ed. Colvenerius, Duaci, 1597; 1605; 1627. 


Toeppen, 1861 — Peter von Dusburg, Chronicon terrae Prussiae, hrsg. von Max Toeppen, in 
SRP, I, 1-269. 


Toeppen, 1874 — „Aufzeichnung zur Geschichte des letzten Hochmeisters, des Markgrafen 
Albrecht von Brandenburg, von verschiedenen Verfassern“, hrsg. von M. Toeppen, in SRP, 
V, 315-439. 


Tėppen, 1853 — M. Tėppen, Geschichte der preussischen Historiographie von P. v. Dusburę bis 
auf K. Schiitz, Berlin, 1853. 


Tėppen, 1858 — M. Tėppen, Historisch-comparative Geographie von Preussen, Gotha, 1858. 
Trautmann, 1910 — R. Trautmann, Die altpreussischen Sprachdenkmiler, Gėttingen, 1910. 
Trautmann, 1925 — R. Trautmann, Die altpreussischen Personennamen, Gėttingen, 1925. 


Trestik, 1967 — D. Trestik, „Radim, Kristian, vojtešske legendy a textologie“, Československy 
časopis historicky, r. 15, [Praha] 1967. 


Tumelis, 1986 — „Pilypo Kalimacho žinios apie lietuvių kilmę“, [įvadas, lot. tekstas, vertimas ir 
komentarai, parengė] J. Tumelis, Lietuvos istorijos metraštis. 1985 metai, Vilnius, 1986, p. 94—101. 


Turkowska, 1968 — D. Turkowska, „Etymologie onomastyczne w „Historii Polski“ Jana 
Diugosza“, Onomastica, t. 13, [Wroclaw] 1968, z. 1/2, s. 193-215. 


Tuulio, 1936 — Du nouveau sur Idrisi: Sections VII;—VII;, ėdition critigue, traduction, ėtudes par 
O. J. Tuulio (= Tallgren), Helsinki, 1936 (Societas Orientalis Fennica, Studia Orientalia, 65). 


Tymieniecki, 1935 — K. Tymieniecki, Misja polska w Prusiech i sprowadzenie krzyžakow, Torun, 
1935, 

Tymieniecki, 1948 — K. Tymieniecki, Zarys dziejėw historiografii polskiej, Krakow, 1948. 
Uhlirz, 1954 — M. Uhlirz, Jahrbiicher des Deutschen Reiches unter Otto II. und Otto III., 983-1002, 
Berlin, 1954. 


Uhlirz, 1957 — M. Uhlirz, „Die alteste Lebensbeschreibung des heiligen Adalbert“, in For- 
schungen und Vorarbeiten zu den Jahrbiichern und Regesten Kaiser Ottos III., Gėttingen, 1957 
(Schriftenreihe der Historischen Kommission bei der Bayerischen Akademie der Wissenschaften, 
Schrift 1/3). 


— 648 — 


TRUMPINIMAI. ŠALTINIAI IR LITERATŪRA 





Ulewicz, 1950 — T. Ulewicz, Sarmacja: Studium z problematyki slowianskiej XV i XVI w., Krakow, 
1950. 


Usener, 1896 — H. Usener, Gėtternamen: Versuch einer Lehre von der religiūsen Begriffsbildunę, 
Bonn, 1896. 


Utrpeni sv. Vojtėcha, 1873 — Utrpeni sv. Vojtėcha mučenika, in Fontes Rerum Bohemicarum, vol. 1, 
ed. J. Emler, Praha, 1873, p. 231-234. 


Užpurvis, 1938-1939 — Lietuvių tautos istoriniai šaltiniai, paruošė J. Užpurvis, t. 1-2, Klaipėda, 
1938-1939. 


Vahtre, 1960 - S. Vahtre, Bartholomius Hoeneke, Liivimaa Noorem Riimkroonika (1315-1348), 
Tallinn, 1960, Ik. 98-111. 


Vahtre, 1969 — S. Vahtre, „Kroniki baltyckie (inflanckie) XIII-XVIII wieku jako žrėdta 
historyczne“, Zapiski Historyczne, t. 34, Torun, 1969, z. 4, s. 73-89. 


Veblaitis, 1939 — P. Veblaitis, „Petro Suchenwirto eilėraštis apie Austrijos kunigaikščio ir 
kryžiuočių žygį prieš žemaičius“, Karo archyvas, t. 11, Kaunas, 1939, p. 5-15. 


Vėlius, 1977 — N. Vėlius, Mitinės lietuvių sakmių būtybės: Laimės. Laumės. Aitvarai. Kaukai. 
Raganos. Burtininkai. Vilktakiai, Vilnius, 1977. 


Vėlius, 1983 — N. Vėlius, Senovės baltų pasaulėžiūra: Struktūros bruožai, Vilnius, 1983. 


Vėlius, 1986 — N. Vėlius, „Senovės lietuvių religija ir mitologija“, in Krikščionybė ir jos socialinis 
vaidmuo Lietuvoje, Vilnius, 1986, p. 9—42. 





Vėlius, 1987 — N. Vėlius, Chtoniškasis lietuvių mitologijos pasaulis: Folklorinio velnio analizė, 
Vilnius, 1987. 


Vėlius, 1993 — N. Vėlius, „Lietuvių mitologijos rekonstrukcija“, Tautosakos darbai, t. 2(9), 
Vilnius, 1993, p. 54-70. 

Vetulani, 1976 — A. Vetulani, „Prawo kanoniczne i rzymskie w Kronice mistrza Wincentego“, 
in SŽ, t. 20, 1976, s. 35-45. 

Vildhaut, 1900 — H. Vildhaut, Handbuch der Ouellenkunde zur deutschen Geschichte, Bd. 2, 
Arnsberg, 1900, S. 67-71. 

Vyšniauskaitė, 1961 — A. Vyšniauskaitė, „Laidotuvių papročiai Lietuvoje XIX a.-XX a. 
pirmaisiais dešimtmečiais“, in Iš lietuvių kultūros istorijos, t. 5, Vilnius, 1961, p. 132-157. 
Voigt, 1827-1839 - J. Voigt, Geschichte Preussens von den ūltesten Zeiten bis zum Untergange der 
Herrschaft des Deutschen Ordens, Bd. 1-9, Konigsberg, 1827-1839. 


Voigt, 1856-1862 — G. Voigt, Enea Silvio de Piccolomini als Papst Pius der Zweite und sein Zeitalter, 
Bd. 1-3, Berlin, 1856-1862. 


Voigt, 1898 — H. G. Voigt, Adalbert von Prag: Ein Beitrag zur Geschichte der Kirche und des 
Mėnchtums im zehnten Jahrhundert, Berlin, 1898. 


Voigt, 1904 — H. G. Voigt, Der Verfasser der romischen Vita des heiligen Adalbert: Eine 
Untersuchung mit Anmerkungen iiber die anderen ūltesten Schriften ilber Adalbert, sowie einige 
strittige Punkte seiner Geschichte, Prag, 1904. 


— 649 — 


TRUMPINIMAI. ŠALTINIAI IR LITERATŪRA 





Voigt, 1909 - H. G. Voigt, „Brun von Ouerfurt und seine Zeit“, Neujahrsblūtter, Bd. 33, [Halle/ 
S] 1909. 


Voigt, Raczynski, 1842 — Spušcizna po Janie Dhugoszie dziejopisie polskim, to jest: Kronika Wiganda 
z Marburga = Chronicon seu annales Wigandi Marburgensis..., wyd. J. Voigta i E. Raczynskiego, 
Poznan, 1842. 


Voigt, Schubert, 1823 - Jahrbiicher Johannes Lindenblatts oder Chronik Johannes von der Pusilie..., 
hrsg. von J. Voigt und F. W. Schubert, Kėnigsberg, 1823. 


Volkaitė-Kulikauskienė, 1971 — R. Volkaitė-Kulikauskienė, Lietuvio kario žirgas, Vilnius, 1971 
(Acta historica Lithuanica, 7). 


Waisselius, 1599 — M. Waisselius, Chronika alter Preusscher Eifflindischer und Kurlindischer 
Historien, Konigsberg, 1599. 


Waterhouse, 1930 — G. Waterhouse, „Wulfstan's Account of the Estonians“, Modern Language 
Review, vol. 25, | Cambridge] 1930, p. 327. 


Wattenbach, 1866 — W. Wattenbach, Deutschlands Geschichtsguellen im Mittelalter bis zur Mitte 
des dreizehnten Jahrhunderts, Berlin, 1866. 


Weise, 1963, 1964 — E. Weise, „Der Heidenkampf des Deutschen Ordens“, ZOF, Jg. 12, 1963, 
Bd. 1, H. 3, S. 420-473; Bd. 2, H. 4, S. 622-672; Jg. 13, 1964, Bd. 3, H. 3, S. 401-430. 


Wenskus, 1956 - R. Wenskus, Studien zur historisch-politischen Gedankenwelt Bruns von Ouerfurt, 
Miinster, Koln, 1956 (Mitteldeutsche Forschungen, 5). 


Wenta, 1980 - J. Wenta, „Kronika Piotra z Dusburga a dzieje Zakonu Krzyžackiego zawarte 
w Kronice oliwskiej“, in SZ, t. 25, 1980, s. 121-132. 


Westphal, 1745 — E. J. Westphal, Monumenta inedita rerum Germanicarum, t. 4, Lipsiae, 1745. 
Wierzbowski, 1908 — T. Wierzbowski, Vademecum, Warszawa, 1908. 

Witczak, 1971 —T. Witczak, „Lasocki Mikotaj, h. Dotęga“ „in PSB,t. 16/4, z. 71, 1971, s. 542544, 
Wtodarski, 1971 — B. Wlodarski, Polityczne plany Konrada I ksiecia mazowieckiego, Torun, 1971. 


Šw. Wojciech, 1947 - Šw. Wojciech (997-1947): Ksiega pamiątkowa, pod red. Z. Bernackiego, 
F. Jordana, K. Sosnowskiego i M. Suchockiego, Gniezno, 1947. 


Wojciechowski, 1919 — T. Wojciechowski, „Plemię Kadtubka: Odpowiedž“, Kwartalnik 
Historyczny, r. 24, 1910, z. 1/2, s. 1-26. 


Wojciechowski, 1970 — T. Wojciechowski, Szkice historyczne XI wieku, Warszawa, 1970. 
Wolfram, 1906 — G. Wolfram, Ouellen zur lothringischen Geschichte, Bd. 4, Metz, 1906. 


Wolter, 1886 — E. Wolter, „Mythologische Skizzen“, in Archiv fiir slavische Philologie, Bd. 9, 
Berlin, 1886, S. 635-642. 


Wulfstans resa, 1938 — Den forntida nordiska orienteringen och Wulfstans resa til Truso, Fornvinnen, 
t. 33, [Stockholm] 1938, p. 49-68. 


Wyrozumski, 1987 - J. Wyrozumski, „Prėba chrystianizacji Litwy w czasach Gedymina“, 
Analecta Cracoviensia, t. 19, 1987, s. 69-90). 


Zaborovas, 1960 — M. A. Zaborovas, Kryžiaus žygiai, Vilnius, 1960. 


- 650 - 


TRUMPINIMAI. ŠALTINIAI IR LITERATŪRA 





Zachara-Wawrzynczyk, 1963 — M. Zachara-Wawrzynczyk, „Geneza legendy o rzymskim 
pochodzeniu litwinėw“, Zeszyty historyczne, Warszawa, 1963, t. 3, s. 5-35. 


Zajączkowski, 1935 — S. Zajączkowski, Podbėj Prus i ich kolonizacja przez krzyžakow, Torun, 
1935. 


Zarębski, 1939 — I. Zarebski, Stosunki Eneasza Sylwiusza z Polską i Polakami, Krakow, 1939. 


Zbiėr praw, 1841 — Zbiėr praw litewskich od roku 1389 do roku 1529. Tudziež rozprawy sejmowe 0 
tychže prawach od roku 1544 do roku 1563, Poznan, 1841. 


Zeissberg, 1873 — H. Zeissberg, Die polnische Geschichtsschreibung des Mittelalters, Leipzig, 
1873; [Vertimas:] Dziejopisarstwo polskie wiekėw šrednich, t. 2, Warszawa, 1877. 


Ziesemer, 1906 — W. Ziesemer, Nicolaus von Jeroschin und seine Ouelle, Berlin, 1906. 
Ziesemer, 1928 - W. Ziesemer, Die Literatur des deutschen Ordens in Preussen, Breslau, 1928. 


Zinkevičius, 1984a — Z. Zinkevičius, „Jotvingių kalbos žodynėlis?“, Mokslas ir gyvenimas, 1984, 
nr. 5, p. 22-23. 


Zinkevičius, 1984b — Z. Zinkevičius, Lietuvių kalbos istorija, t. 1: Lietuvių kalbos kilmė, Vilnius, 
1984. 


Ziomek, 1976 - J. Ziomek, Renesans, Warszawa, 1976. 
Žrėdla, 1960 - Žrėdla, sagi i legendy do najdawniejszych dziejėw Polski, Warszawa, 1960. 


Žrėdia, 1961 - Žrėdla, objašniające początki paistwa Polskiego. Žrėdla nordyckie, t. 1: Žrėdia 
skandynawskie i anglosaskie do dziejėw Stowiaiszczyzny, Warszawa, 1961. 


Anznuickue cpe0NeBeKOB0Ie ucmounuKu, 1979 — Auznutickue Cpe0NeBeKOBVIE UCMOUKUKU 
IX-XIII 66.: Tekcmv, nepe600, KoMmenmapuu, MockBa, 1979 (/Įpesneiiuue ucmounuKu NO 
ucmopuu napodos CCCP). 


Annunckuū, 1938 — Tenpux JlarBuūckui, Xponuka JIueonuu, BBeAeHKe, IEPEBO/, H 
KOMMenTapuu C. A. Annunckoro, MockBa, Jlenunrpan, 1938. 


Bapron»A, 1963 — B. B. Bapron54, Typkecman 6 3N0XY MONZOoNOCKO20 KNauecmeuA, T. 1, 
MockBa, 1963. 


BepkoBuų, 1967 —- M. E. BepkoBuu, „„KHcropua roroB“ Hopxana Kak HCTOWHHK IIO HCTOPHK 
2THH4eCKOTO pasBuTuA roTOB IlpuvepuoMmopba“, Janucku OJecck020 ApXeON02UUECKO20 
o6ujecmea, Onecca, 1967, T. 2(35), c. 113-119. 


BbbixoBckuH, 1930 — C. H. BbrxoBckuū, „HeBpbi TepojoTa W HopMaKnK»I“, Ha6ecmua AH 
CCCP. Omdenenue žymanumapuvx uayk, 1930, Ne 2. 


Bemoc, 1982 - H. Bemoc, „PacTehna BaJIpHaCa B JIMTOBCKOM boJ1bK10pe“, Banmo-cna6A4McKue 
uccne006auus. 1981, MockBa, 1982, c. 121-130. 


Becenaro, 1957 — E. b. Becenaro, „Hcropuueckoe cownnenue Jlaonnka Xajkokonjuna: 
(OrciT nuTepaTypHoH xapakTepucTuku)“, BB, 1.12, 1957, c. 203-217. 


— 651 — 


TRUMPINIMAI. ŠALTINIAI IR LITERATŪRA 





Becenaro, 1958 — E. b. Becenaro, „Eme pas o Jlaonuke XajkokoKjMJe M ero MCTOPHYECKOM 
Tpy2e“, BB, 1. 14, 1958, c. 190-199. 


Becenaro, 1960 — E. b. Becenaro, „K Bonpocy 06 o6mįecTBeHHO-N0A1MTU4ECKMX B3TJIA/ AX H 
MHpOBO33peHHH BH3AHTHHCKOTO WcTOpuKa XV Beka Jlaonuka XankokoHMa“, Becmuuk 
MocK06CK020 20Cy04pcCmeenno?o ynuBepcumema, cep. 9: Hcmopuueckue nayKku, MockBa, 
1960, Ne 1, c. 43-49. 


Biaxumupckuiū-byjanos, 1887 — Xpecmomamua n0 ucmopuu pycck020 npa6a, COCT. 
M. O. BiajumMupckuū-byjanoB, Kues, CankT-IleTep6ypr, 1887. 

BonpTrep, 1886a - JJumoscxuu Kamuxuzuc H. Įaykuu, 10 W3xanno 1595 roja BHOBb 
MEperIegaTaHHbIH H CHAGJKEHHBIH O6bacHeHwaMu 3. BoxbTepoM, CaHnkT-Ilerep6ypr, 1886 
(Sanucku Hunepamopcxoli akadeMuu nayk, T. 53). 

Boxnbrep, 18866 —- 3. BojbTep, „Zamaj(hopycCcKOoe CBWĮETEJIDCTBO O JIHTOBCKMX Gorax“, in 
Jumoeckuū Kamuxusuc H. /Įaykuu, CankT-Ilerep6ypr, 1886, c. 173-179 (3anucku 
H.unepamopcxoū akadeMuu nayK, 1.53, upun. Ne 3). 

BonbTep, 1896 —- 3. BonpTep, „JlnroBckaa Mudbojorna“, 3C, T. 17A, c. 812-813. 
Bcemupuaa ucmopua, 1957 — Bcemupuaa ucmopua, 1.3, MockBa, 1957. 

Tamkpenujae, Hsanos, 1984 — T. B. Tamkpermyse, B. B. Asauos, Hu0oe6ponetickui a301K 
u undoesponetiųv: PekoncmpyKųua U UCMOpuKOo-MunonozUUeCKUU ANANU3 NPOA3GIKA U 
npomokynomypo!, T. 2, T6uxucu, 1984. 


Tenpux JlarBuūckuū, 1938 — Tenpux JlarBuūckuū, Xponuka JIugonuu, BBexEHUe, IEPEBOJĄ 
W KOMMeHTapuu C. A. Annuuckoro, MockBa, Jlegunrpaj, 1938. 


Tpekos, 1957 - B. JĮ. Tpekos, H36panne mpydoi, 1.1, MockBa, 1957. 


Tpeky, 1958 —- B. Tpeky, „K Bonpocy 0 Guorpacbun w ucTOpuueckoM TpyJe Jlaonuka 
Xankokonjmna“, BB, 1. 13, 1958, c. 198-210. 


Typesuu, 1948 — D. Typesuu, „/ĮĮpesuue BepoBanua HapojoB IlpučaxTHuKM NO ĮĮ(AHHBIM 
„Xponuku Jlusonun“ Tenpuxa JlarBuiickoro“, Cogemcxaa >muozpagbua, 1948, Ne 4, c. 70- 
77. 


IlurMap, 1961 — A. G. ĮĮurMap, Om Ckugbuu 00 Daegbaumuno: ŽKu3uo u nymewecmeue 
Iepodoma, MockBa, 1961. 


IĮurren, 1962 - T. JluTrren, H3eecmua JIaonuka Xankokonduna o Poccuu, I, 122.5-126.9, 
BB, 1.21, 1962, c. 51-94. 


IĮo6pancknūi, 1882 - D. NĮo6pancknū, Onucanue pykonuceū Bunenckoū Iy6auunot 
6u6iuomeku, Bunbna, 1882. 


Nosaryp, Kanmucros, Illnmosa, 1982 — A. H. NĮosaryp, JĮ. II. Kanaucros, H. A. Ilunosa, 
Hapo0vi naueii cmpanwi 6 „Hcmopuu“ Fepodoma: Tekcmoi, nepe6800, KOMMeNMapui, OTB. 
pen. B. T. IlamyTo, pex. KoKcyJibT. KO. T. BunorpanoB, MockBa, 1982. 


IkroMe3nJb, 1976 — JK. Įliomegunb, Ocemunckuū 3noc u Mudono2ua, MockBa, 1976. 


ByTuc, 1949 - A. 3yTuc, Ouepku no ucmopuozpadbuu JIamėuu: Ilpu6anmuicko-neMeuKaa 
ucmopuozpadua, 4.1, Pura, 1949. 


— 652 — 


TRUMPINIMAI. ŠALTINIAI IR LITERATŪRA 





Haanos, Tonopos, 1965 - B. B. Hsanos, B. H. TonopoB, Cna6anckue A30IK06010 
MOOENUpYIOUUe CEMUOMUUeCKUe CucmeMw: /Įpesnuu nepuoo, MockBa, 1965. 


Vsanos, Tonopos, 1974a - B. B. HBanos, B. H. Tonopos, „Banruūickaa Mucbojorua B CBeTE 
CPaBHHTEJIbHO-HCTOPH4ECKHX PEKOHCTPYKIŲUH MHjIOEBpoNeKcKux įpeBnocTeH“, Zeitschrift fiir 
Slavistik, Bd. 19, Berlin, 1974, Nr. 2, S. 144-157. 


Heanos, Tonopos, 19746 = B. B. Asanos, B. H. Tonopos, Hcc1e006auwe 6 062acmu 
CNA6AUCKUX Opesuocmeti: Jlekcuueckue Wu (pa3e0102u4eCKue 60NpoCb!: PEKONCMPYKŲUU 
mexcmo6e, MockBa, 1974. 


Heanos, Tonopos, 1980 — B. B. Asanos, B. H. Tonopos, „banruickaa Mudbojorua“, in 
Mudu, T. 1, c. 153-159. 


Haanos, Tonopos, 1983 — B. B. HBanos, B. H. Tonopos, „K npo6xemMe ATM. Jumis u 
GanTruickoro 6GinzsHneunero KybTA“, Bamo-cna6anckue uccnedOBanua. 1982, MockBa, 1983, 
c. 140-175. 


Herep, 1894 - O. Herep, Bceo6ujaa ucmopua, 1.2, CankT-Ilerep6ypr, 1894. 


Hopxan, 1960 - Hopnan, „O nponcxoxAeKNKK H eaHKKu reToB. Getica“, in ITlauamuuku 
cpe0ne6eKo60li ucmopuu uapodo6 Ileumpanvnoi u Bocmounoii Eeponwu, MockBa, 1960. 


Hcrpun, 1897-1914 — B. M. Hcrpua, Xponuka Hoanna Manano 6 cna6ANCKoM nepe600e, 
KH. 1, BZanucku Hun. Akademuu nayk nOo ucmopuKo-bunono2uuecKoMYy omJenenwo, Cep. VIII, 
1.1, Ne 3, CankT-IleTep6ypr, 1897, 29 crp.; Ku. 2, Jlemonuco Hcmopuko-bunonožuuecKO20 
o6ujecmea npu HogopoccuūckoM ynusepcumeme, 1. XI: Busanmuiūcko-cnaeanckuti omOeA, 
VII, Onecca, 1903, crp. 437—-486; ka. 4, TaM xe, T. XIII: Busaumuiūcko-cnaeanckuti omOeA, 
VIII, Ozecca, 1905, crp. 342-367; Ka. 5, TaM xe, T. XVI: Busaumuicko-cna6aMNcKoe 
omJenenue, IX, Opecca, 1910, crp. 1-51; KK. 6, 7, C6opuuk OmOenenua pyCCKO020 A36IKA U 
cao6ecnocmu Hun. Akademuu uayk, T. 89, CankT-IleTep6ypr, 1911, Ne 9, crp. 50; KK. 8, 9, 
TaM Ke, T. 89, 1912, Ne 7, 39 cTp.; kn. 10, Jlemonuco Hcmopuko-bunono2uueckO20 o6UeCMBa 
npu Ho6opoccutickoM ynugepcumeme, 1.22, Onecca, 1913, crp. 1-44; Ku. 11-14, C60pnux 
Omdenenua pyccKO20 A301KA U cao6ecnocmu Hun. Akademuu nayx, T. 90, 1913, Ne 2, 31 cTp.; 
KH. 15-18, TaM xe, T. 91, Ierporpan, 1914, Ne 2, 52 cTp. 


Kaxxnau, 1972 — A. II. Kaxxnau, „AMmMuan Maprenxun B COBpPeMeHHOK 3Apy6eKHOH 
auTreparype“, Becmuuk Opesneii ucmopuu, 1972, Ne 1, c. 223-232. 


Kupkop, 1882 - A. K. Kupxop, „JinroBcknū a35IK H J1MTOBCKAA MucboJorua“,in ŽKusonucnaa 
Poccua, 1.3, ų.1, Cank7-Ilerep6ypr, MockBa, 1882, c. 27-42. 


Kpaukosckuū, 1939 — Ilymewecmeue H6u-Dadnana na Boney: Ilepe600 u KomMenmapuii, 
moj pex. M. IO. KpaukoBckoro, MockBa, Jlennnrpaj, 1939. 


Kpaukosckui, 1957 - HA. IO. Kpaukosckuū, H36pannve couunenua, T. 4: ĮApa6ckaa 
2e02paduueckaa numepamypa|, MockBa, Jiegunrpan, 1957, c. 281-289. 


Kykiuna, 1985 — H. B. Kykiuna, Bmuozpabua Ckugdbuu no aumuynvM ucmounuKaM, 
Jlennurpan, 1985. 


Kynuk, 1886 — A. Kynuk, „Ilowemy JinrBa w Ipycbi Ha3brBajMCb CoBunero?“, 3anucku 
Axademuu nayK, T. 24, 1886, npunoxk. 2, c. 139. 


- 653 - 


TRUMPINIMAI. ŠALTINIAI IR LITERATŪRA 





Jianno, 1939 - H. A. Jauno, „,Cynxe6Ghuk“ Kasumupa Araūnosuva“, 3anucku Pycck020 
Hayunozo Hucmumyma 6 Benepa0e, Blu. 17, 1939, c. 23-36. 


JlarbumeB, 1893-1904 - B. B. JlaTbimes, Ha6ecmua Opeenux nucamenei 2peuecKuxX U 
Aamunckux 0 Ckudbuu u Kaeka3e, 4. 1-2, CankT-Ilerep6ypr, 1893-1904. 


Jiesu-Crpoc, 1983 - K. Jlesu-Crpoc, Cmpykmypuaa aumpononozua, HepeBO0J C bpaniy3CKOTo 
NO pe. K C NpuMeų. B. B. HBanoBa, MockBa, 1983. 


JIemonuco, 1871 — JTlemonuco no Hnamckomy cnucky, CankT-IleTepGypr, 1871. 


Jlugonckaa nemonuco, 1879 — „JluBonckaa JeTONMKMCb TepMana Bapr6epra“, in C6opuuK 
MAMepuano6 Uu cmameti no ucmopuu Ilpudanmuickozo Kpaa, T.2, Pura, 1879, c. 87-133. 


JiuxaueB, 1947 — JĮ. C. JluxaueB, Pycckue nemonucu U UX KYAOMYPKO-UCMOopuuecKOoe 
anaųyenue, MockBa, Jlennnrpan, 1947. 


JIoces, 1957 - A. D. JloceB, Aumuunaa mubonozua 6 ee ucmopuueckoM pazgumuu, MockBa, 
1957. 


Jiio6kep, 1888 - Dp. Jlio6kep, Peanvuvti cno8apo KAaccuueckoli Opesuocmu, CaukT- 
Ilerep6ypr, MockBa, 1888. 


JhoGnunckaa, 1955 — A. Jl. Jlio6nmnckaa, Hcmounukosedenue ucmopuu cpednUx 6eK08, 
Jiennnrpaj, 1955. 


Makcumeiko, 1894 — H. Makcumeūiko, Hcmounuku yeo10684101x 3aKO0nOo8 JlumoscKO020 
Cmamyma, Kuen, 1894. 


Maiunosckuū, 1918 — HA. Manunosckuii, /JIlekyuu no ucmopuu pyccK020 npaea, PocToB na 
INony, 1918. 


Maryso8a, 1978 — B. H. Marysosa, „BocrTownaa Ilpu6anTuka B cowuHeHuu BapToJIOMeA 
Anrauiickoro „O cBolicTBax Benjeii““, in Bocmounaa Eepona 6 Opeenocmu u cpe0KeBeKOBVe: 
C6opuux cmamei, MockBa, 1978, c. 49-55. 


MarysoBa, 1979 — B. H. MarysoBa, „AnraniickMe Cpe/ĮHEBEKOBbIe HCTOWHKHKŲ IX-XIII BB.: 
TekcTBI, IIEPEBO/,, KOMMeHTapHi“, in /Įpeenetiuue ucmounuku n0 ucmopuu napodos CCCP, 
MockBa, 1979, c. 13-35. 


Marys08a, 1984 — B. H. Marys08a, „KAneiino-Te0A10rWweckaa ocHOoBAa „XpoHnKu 3€MJIH 
Ilpycckoi“ Ilerpa u3 ĮĮyc6ypra“, in /Įpesneiiuuue 20cy0apcmea na meppumopuu CCCP: 
Mamepuanvi u uccnedoBauua. 1982 200, MockBa, 1984, c. 152-169. 


Menerunckuū, 1976 — E. M. MeneTunckuū, IToomuka mua, MockBa, 1976. 
Menerunckuū, 1968 —- E. M. MeneTunckuū, „200a“ u paunue Gbopv anoca, MockBa, 1968. 


Mepskunckui, 1895 — A. MepikunckuH, „O HajtipOoBCKOM >Kpelje orHa Kpuse“, in Tpy0oi: X 
apxe0102uuecKo20 C6e30a, T. 1, MockBa, 1895. 


Mepxunckuū, 1899 — A. D. Mepxunckuū, Pomo6e: Apxeon02uueckoe UCCAe0068a4uUe, 
MockBa, 1899. 


Memepckuii, 1956 — H. A. Memepckuū, „/ĮBa HensjaHHBIX OTPbIBKA JĮDEBHECJIABAHCKOTO 
mMepeBoja „Xponnku“ Hoanna Masnanbi“, BB, 1.11, 1956, c. 279-284. 





— 654 — 


TRUMPINIMAI. ŠALTINIAI IR LITERATŪRA 





Mudu, 1980-1982 = Mudboi napo006 mupa: Duyuknonedua, ri. pe. C. A. Tokapes, T. 1— 
2, MockBa, 1980-1982. 


Hexxos, 1960 - b. HenkosB, Ben2apua u cocednume 3emu npe3 XII 6. cnope0 „Feo2pacbusma“ 
na HOpucu, Codbua, 1960. 


HeixapaT, 1982 — A. A. HeixapaT, Ckucbckuū paccka3 Fepodoma 6 omeuecmBenuoti 
ucmopuozpaduu, Jlekunrpan, 1982. 


Heycsixun, 1974 —- A. HA. Heycsixun, Ipo6nemoi eeponeicko20 beodanusma, MockBa, 1974. 


O6onenckuū, 1851 - M. O6onenckuū, „Jleroruceų IlepegcaB13 Cy3xax1»ckorO“, BpemMennuK 
H.umnepamopckoz0 MOckO8CK020 Ob uecCmBa ucmopuu u Opesuocmei poccuickux, T. 9, MockBa, 
1851, c. 19-22. 


Oxmancckuū, 1987 — E. Oxmanbckuii, „Heu3BecTHbIH aBTOp „Onncanna 3€eMeJIb“ BTOpOH 
NOJOBKHbI XIII B. 1 ero cBexeKKa 0 GanTax“, in Baimo-cnae4uckue uccnedOBanuA. 1985, 
MockBa, 1987, c. 89-95. 


Ilamamuuku, 1970 — Ilauamuuku cpe0neBeko60ii namuucKod numepamypo IV-IX 6eKos, 
oTB. pex. M. E. Tpa6aps-Ilaccek 1 M. JI. TacnapoB, MockBa, 1970. 


Ilamyro, 1950 — B. T. IamyTo, Ouepku no ucmopuu Fanuyko-Bonvimckoūi Pycu, MockBa, 
1950. 


Ilamyro, 1955 — B. T. Iamyzo, ITomezauua, MockBa, 1955. 


Ilamyro, 1956 - B. T. Ilamyro, „Bopb6a npycckoro Hapoja 34 He3ABHCHMOCTB“, Hcmopua 
CCCP, 1958, Ne 6, c. 67-68. 


Ilamyro, 1959 — B. T. Ilamyro, O6pa306anue JIumoscko20 20cydapcmea, MockBa, 1959. 


Ilamyro, 1964 — B. T. MNamyzo, „Ilocnanna TegumMuHa Kak HCTOpPKYeCKKHH WCTOWHKHK“, in 
Hccnedosanua no omeuecmBennoMy ucmowunukogedenuo, MockBa, Jlennurpaj, 1964, c. 
463-474. 


Ilerpos, 1979 - C. B. Ilerpos, „K Bornpocy 06 374MOnOrKu Menu Bce60100“, CkaudunaBckut 
c6opnuuK, T. 24, Tannmu, 1979, c. 111-113. 


IlpucenkoB, 1940 — M. A. IlpucenkoB, Hcmopua pycck020 nemonucanua XI-XV e8., 
Jlenunrpan, 1940. 


Ilponn, 1946 - B. A. Ilponn, Hcmopuueckue Kopuu 6011ueduoū cka3Ku, JNennnrpan, 1946. 
Ilponn, 1963 — B. A. Ilponi, Pycckue a2papuvie npa30nuku, Nenunrpan, 1963. 


Paesckuū, 1977 — JĮ. C. Paesckuū, Ouepku udeon02uu ckudo-cakckux nneMen, Mocksa, 
1977. 


Pamm, 1959 - b. A. Pamm, ITancmeo u Pyco 6 X-XV sexax, MockBa, Jlegunrpan, 1959. 


Pycaesa, 1979 — A. C. PycaeBa, Semnedenvueckue KynoMI 6 Onveuu 002eMCK020 6peMeNU, 
Kues, 1979. 


PriGakoB, 1979 - b. A. Ppi6akos, FepoJomo8a Ckubua: Hcmopuko-2e02pacbuueckui ananus, 
MockBa, 1979. 


- 655 - 


TRUMPINIMAI. ŠALTINIAI IR LITERATŪRA 





Cenos, 1978 — B. B. Ceno8, „2THorpabua BocrownoK EBponbi cepejuHbI: I TbICa4eJeTHA 
H. 3. IIO /Į(aAHHBIM apxeo0J10rHH Hopjana“,in Bocmounaa Eepona 6 Opeenocmu u cpednNeBeKOBVe: 
C6opnuk cmamei, MockBa, 1978, c. 9-15. 


Ckpixunckaa, 1960 — C. U. Ckpxkunckaa, „Hopnaun n ero „Getica““, in Hopnan, 1960, 
c. 11-61. 


Ckpikunckaa, 1977 — M. B. Ckpxunckaa, Cecepuoe Ilpuuepuomopoe 6 onucanuu Iaunua 
Cmapwuezo [To ku. Ecmecmeennaa ucmopua], Kues, 1977. 


CMmupHos, 1956 - B. B. CMupHos, „Torckniūi ucTopuk Hopnan“, Vuenvie sanucku Kaaauckozo 
20C. NeOA202UUeCKo20 UnCcMmumyma, Bb. 11, 1956, c. 149-161. 


CrapocTuna, 1991 — H. II. Crapocruna, „Cyxe6huk Kasumupa 1468 T.“, in Įpeeneiuue 
20Cy0apcmea na meppumopuu CCCP: mamepuanoi u uccnedoBanua. 1988-1989 20001, MockBa, 
1991, c. 170-344. 


TanuT, 1969 —- Kopaenuū TauuTr, Couunenua 6 O6yx momax, T.1: Annano. Mane 
npou36e0enua, nojroT. A. C. bBo6oBua, A. M. Boposckuū, M. E. Cepreenko, Jlegunrpaj, 
1969. 


Teo6anbA, 1890 - Teo6axbn (B. A. bon Porkupx), JIumoėcko-430/46CKUe OUepKU: 
Hcmopuueckue uccnedosanua Teo6anvda, Bunbna, 1890. 


Tuxomupos, 1877 - HU. TuxoMupos, „ToproBbie chomenna Iloxonka c JlnBonueK B XIV 
BeKe“, ŽKypuan Munucmepcmea napodnozo npoceewujenua, 1.12, CankT-IleTep6ypr, 1877, 
c. 232-239. 


Tokapes, 1957 — C. A. Tokapes, Penuzuosnvie 6epoBA4NUAa 6O0CMOUKnO-CNA6ANCKUX HApO006 
XIX-nauana XX sexa, MockBa, Jienunrpaj, 1957. 


Tonopos, 1966 - B. H. Tonopos, „O6 ojHoii „aTBA5KckOH“ MHCbOJIOTEME B CBA3H CO CJIABAHCKOH 
MapaJIeJIbIO“, in ABS, t. 3, 1966, p. 143—149, 


Tonopos, 1970 — B. H. Tonopos, „K GanTo-ckanjMHaBCKUM MHUOJIOrTMYeCKMM CB433M“, in 
Donum Balticum, Stockholm, 1970, p. 534—543. 


Tonopos, 1972 - B. H. Tonopos, „3ameTku 0 GanTuiickoKH Mubonoruu“, in Banmo- 
cnaeaucKuu c6opuuk, MockBa, 1972, c. 289-314. 


Tonopos, 1975-1990 - B. H. Tonopos, HNpycckuū a301x: Cao6apo, T. 1 (A-D), MockBa, 
1975; 1. 2 (E-H), 1979; 1.3 U-K), 1980; 1. 4 (K-L), 1984; 1.5 (L), 1990. 


Tonopos, 1980 — B. H. Tonopos, „Takivėmi - Galindite — ronajb (GanT. *Galind-) B 
3THOJIHHTBHCTH4ECKOKH H apeaJIbHOli MEpcINeKTHUBE“, in Dmuozpacbuueckue U AUnesucmuyecKue 
acneKMmo: dMNuUUeCKOU ucmopuu Ganmckux uapo0o6s, Pura, 1980, c. 124-136. 


Tperbakos, IlmuaT, 1963 — II. H. Tperbakos, E. A. IlmuaT, /Įpesenue 20poJuUUa 
cmonenujuno, MockBa, Jienunrpan, 1963. 


Tponckuū, 1969 — H. M. Tponckuū, „Kopnenmii Tanar“, in Kopaenuū TaiuT, Couunenua 
6 06yx momax, T. 2, Jlenunrpan, 1969, c. 202—247. 


YVkonoBa, 1982 - B. H. YkonoBa, „Diasui Kaccuonop“, Bonpocoi ucmopuu, 1982, Ne 2, 
c. 185-189. 


— 656 - 


TRUMPINIMAI. ŠALTINIAI IR LITERATŪRA 





YxkoJoBa, 1983 - B. AH. Ykonosa, „Kaccnojop u cpejHeBeKOBa3 KyJIbTypA“, in B3aumocea30 
CO4UAaABHVIX OMKOwWeKUti Uu udeo102uu 6 cpedneBekoB0ii Eepone, MockBa, 1983, c. 66-95. 


Uepenuun, 1941 — JI. b. Uepennuu, „Jleronuceų Įanuuna Tanuųkoro“, Hcmopuueckue 
3anucxu, T. 12, MockBa, 1941. 


IllaxmarosB, 1938 — A. A. IllaxmaTOB, O603penue pycckux nemonucHox C60006 XIV-XVI ae., 
Mocksa, Jlenunrpan, 1938. 


Acunckuū, 1889 — M. Acnncknū, Vcmaeuoe 3eMCKUe 2paMOMo JTumoecKO-pyCCK020 
20cy0apcmea, Kues, 1889. 


— 657 — 


MITOLOGEMŲ RODYKLĖ 


Abaris 117, 123, 128 

Abimelechas 266-268 

Achilas 129, 266, 268 

Aesculapius —> Eskulapas 

Agatirsas 129 

aitvaras (-ai) 36, 64, 95, 326, 621, 649 

akmeninės (-iai) 

- „bobos“ — „bobos“ akmeninės 

— dievaičiai — dievaičiai akmeniniai 

- stulpai — stulpai akmeniniai 

akmenų krūvos —> krūvos akmenų 

akmuo (-enys) 38, 66, 98, 117, 123, 129, 319- 
320, 322—323, 429, 599, 602, 604 

— šventas 42, 70, 103, 353 

— taip pat garbinimas akmenų, gerbimas ak- 
menų 

Alcis 140 

Alcis — alkai 

alyvmedis 117, 123 

alkas (-ai) (Alcis) 42, 48, 70, 77, 103, 110, 479, 
> taip pat garbinimas alkų 

alus 46, 75, 108, 479—484, 488, 500-504, —> taip 
pat gėrimas alaus, šventinimas alaus 

Alwaldand — Votanas 

Amadryades —> amadriadės 

amadriadės (Amadryades) 224-225, — taip 
pat garbinimas amadriadžių 

amazonės (Oiorpata, Oiropata) 119-120, 125— 
126, 128-129, 130-131 

amuletai 44, 73, 106 

amžinas (-oji) 

- gyvenimas —> gyvenimas amžinas 

- ugnis —> ugnis amžinoji 

Andajas (Andaj, Andeinis) 39-40, 68-69, 100 


apeiginiai (-is) 

— indai — indai apeiginiai 

- kirvis — kirvis apeiginis 

apeigos 23, 30, 34, 37, 43, 52, 61, 65, 72, 78, 

80-81, 92, 96, 104, 111, 116, 123, 179, 181, 

232-233, 272, 333, 337, 344, 348, 390, 418, 

481, 483, 497, 533, 537, 545, 555, 557, 559, 

561, 563, 565, 576, 578, 580, 582-583, 592, 

595, 599, 602, 604-605, 607-609 

aukojimo 33, 60, 91, 264, 556, 576 

deginimo (mirusiųjų) 601, 603 

— dievų garbei 22, 31, 50, 58, 79, 88 

— garbinimo (miškelių) 142, 144 

— kulto 8-9, 13, 18-19, 42, 44-46, 71, 73-75, 
103, 105, 107-108 

— laidojimo 46, 48, 75, 77, 108, 110, 236-237, 
276, 329, 449, 481, 484, 506-508, 558, 578 

— minėjimo (mirusiųjų) 48, 77, 110, 479, 482, 
484 

— šeimos 41, 70, 102 

— šventos 396-397 

— taip pat vieta apeigų 

apeigų atlikėjai — atlikėjai apeigų 

apibarstymas kapo 117, 123 

apkasimas 

— ąžuolo 320, 323 

— medžių 319, 322 

— stulpo (akmeninio) 320-321, 323-324 

apnešimas strėlės aplink žemę 117, 123 

Apolonas 25, 40, 53, 82, 100, 128, 540-541, 605, 
— taip pat garbinimas Apolono, kultas Apo- 
lono 

apribojimas 


l 


l 





101, 257, 260-261, 264, 266, 268 
anga 170, 172, 175, 183, 264 
Angis, angis 257, 326, — taip pat gyvatė 
anguis 555, — taip pat gyvatė 
Antrymius, Antrimpus — Natrimpas 
Anxdris 326, — žaltys 
apdėjimas ąžuolo akmenimis 320, 323 


gimdymų 330, 333, 343 

— vaišių 482, 484, 487—488, 491—492, 500-502 
apsiaustas (-ai) 556, 576 

— juodi 119, 124 

> taip pat įkapės: apsiaustas 

apšlakstymas krauju 400 

apvyniojimas 

— plaukų sruogos apie verpstę (merginos) ar 


- 658 - 


MITOLOGEMŲ RODYKLĖ 





augalą (vaikinai) 116-117, 123, — taip pat 
kirpimasis plaukų sruogos, padėjimas plau- 
kų sruogos 

— žalčio apie pasaulio atvaizdą 602, 604 

Arėjas 131 

Argė 117, 123, 128, — taip pat gerbimas Argės 

arklas auksinis 589, —> taip pat gerbimas arklo 
(auksinio) 

arkliai 189, 329, 334, 463, 469, 533, 537 

— juodi 335, 345, 364, 374 

> taip pat aukojimas arklių, įkapės: arkliai 

Artemidė 25, 40, 53, 68, 82, 100, 116-117, 123, 
128, 540-541, — taip pat aukojimas Arte- 
midei, garbinimas Artemidės, kultas Arte- 
midės 

Artemidės šventykla — šventykla Artemidės 

artimieji 230-231, 459, 465, — taip pat įkapės: 
artimieji 

Asklėpios —> Eskulapas 

aspis 561, 582, — taip pat žaltys 

Asswyiote — Ašvietė 

aštuoneri vartai — vartai aštuoneri 

Ašvietė (Asswyiote) 430-431, 438-439, 445 

ateities pranašautojai — pranašautojai 

atgimimas vėlės 206, 208-209 

atlikėjai apeigų 8, 13, 18, 45-46, 48, 74-75, 78, 
107-108, 170, 237, — taip pat signotai, žyniai 

atlikinėjimas 

— kulto apeigų 44, 73, 105 

— ritualų 402 

atnašavimas aukų 557, 560, 578, 581 

atsakymas būrėjo 507, 509, — taip pat gerbi- 
mas atsakymo būrėjo 

atsistojimas ant kalavijų 282, 289, — taip pat 
sutarčių sudarymo papročiai 

atvaizdas (-ai) 

— dievų 43-45,49,72-74,78,104-107,111, 142, 
144, 279, 286 

— gyvūno (garbinamo) 44, 73, 106 

— pasaulio 602, 604, — taip pat apvyniojimas 
žalčio apie pasaulio atvaizdą 

- Perkūno 45, 74, 106 

— šernų 44, 73, 106, 140, 143, 145 

augalas (-ai) 38, 41, 66, 70, 98, 102, 117, 123, 
> taip pat apvyniojimas plaukų sruogos, 
garbinimas augalų 


auka (-os) 25, 33, 35, 43, 48, 53, 60, 63, 71, 77, 
82, 91, 94, 104, 110, 114, 116-117, 122-123, 
128, 131, 197, 232-233, 238, 240, 248-249, 
256, 260-261, 276, 278, 284-285, 291, 294, 
300, 310, 334, 337, 341, 344—345, 347, 351, 
361, 366, 370, 375, 411, 476, 546, 552, 555- 
556, 560, 566, 572, 576, 581, 591, 594, 601- 
604, 607-608 

— permaldavimo 543, 557, 578 

— šventos 128 

— taip pat aukojimas nukų, deginimas aukų 

Aukaimis (Aukeyn, Auken, Aukon, Awkon, 
Oukaym) 329, 339, 342, 350, 352, 355, 428, 
430-431, 433—-434, 438—439, 441—-442, 445 

aukojimas 33, 37, 43, 46, 49, 60, 65, 72, 75, 
78, 91, 97, 104, 107, 111, 264, 277-278, 285, 
299, 309, 334, 337, 344, 347, 411-412, 461, 
467, 479, 481, 484, 506-508, 523-524, 543, 
549, 555-557, 563, 569, 576, 578, 583, 615- 
616 

— arklių 189, 334, 345 

— Artemidei 116, 123 

— aukų 35, 63, 94, 248, 543 

— avinų 555, 576 

— belaisvių 42, 48, 71, 77, 104, 110-111, 131, 
219, 221, 269-272, 279, 286, 294, 299-300, 
309—-310, 337, 347, 360, 370, 378, 394, 407, 
418-420, 456, 460-462, 464, 466-468, 470, 
475-477, 522, 543 

— daiktų 116, 122, 128 

— dievams 42-43, 71, 77, 104, 110, 215, 256, 
260-261, 264, 266, 268, 277-279, 285-286, 
299, 309, 329, 402 

— diržų 132-133 

— gaidžių 543, 544, 605 

— gėrimų (midaus, vandens, vyno) 165, 556, 576 

— ginklų 299, 309, 461, 467 

— gyvulių 48, 77, 110, 117, 123, 277, 282, 289, 
299, 309, 402, 457, 479—481, 484, 503, 543, 
550, 555, 570, 576 

— grobio (karo) 294, 299, 302, 309,311, 334, 344, 
361, 370 

— jaučių 402-403, 555, 576 

— javų 277 

— kalavijų 131-133 

- kiaulių 503 


- 659 - 


MITOLOGEMŲ RODYKLĖ 





— kraujo 

— belaisvio 450, 466 

- gyvulio 550, 570 

— tauro 456—457, 461, 467 

—- žmonių 564, 584 

—- žvėrių 564, 584 

— maisto 556, 576 

— merginų, vainikuotų gėlėmis 39, 68, 99, 226- 
228 

— mirusiesiems 165, 479 

— ožių 277, 282, 289, 503 

— po ąžuolais 43, 71, 104 

— po liepomis 43, 71, 104 

— raguočio 401 

— smilkalų 549, 569 

— šarvų 300, 310, 460, 466, 523-524 

— šunų 277, 282, 289 

— šventėje (rudens) 479, 555, 576 

- veršiuko 555, 576 

— žalčiams 589, 591, 594, 607-608 

- žirgų 299-300, 309-310, 361, 370, 460, 466, 
477, 522-524 

— žmonių 29, 48, 56, 77, 86, 110-111, 131-133, 
142, 144, 411-412, 522-524, 543 

aukojimo 

— apeigos — apeigos aukojimo 

— apeigų atlikinėtoja > žynė (senutė) 

— ritualas — ritualas aukojimo 

Aukon —> Aukaimis 

auksas 128 

Auksinė upė 353 

auksinis arklas —> arklas auksinis 

Aukskalių piliakalnis 353 

aukščiausioji dievybė — dievybė aukščiausioji 

Aukštėjas Visagalįsis (Auxtheias Vissagistis) 
41, 69, 101, 257 

aukuras (-ai) 117, 119, 123, 125, 206-208, 294, 
552, 559-561, 563, 572, 580-583 

Auszantis 640 

Autrimpus — Natrimpas 

Auxtheias Vissagistis > Aukštėjas Visagalįsis 

avinas 556, 576, — taip pat aukojimas avinų 

Awkon — Aukaimis 

ąžuolas (-ai) 44-45, 72-74, 105-106, 201, 319-— 
324, 377, 379-380, 513-514, 560, 581, 589, 
592, 595 


I 


l 


— šventas 43, 71, 104, 378 

— taip pat apdėjimas ąžuolo, apkasimas ąžuo- 
lo, aukojimas po ąžuolais, garbinimas 4žuo- 
lų, gerbimas ąžuolų, užuolaidos aplink 
ąžuolą 

ąžuolynai 605 


Bacchus —> Bakchas 

bakchanalijos 119, 125 

Bakchas (Bacchus) 547, 567, — taip pat garbi- 
nimas Bakcho 

balnai 560, 581, — taip pat įkapės: balnai 

baltas žirgas —> žirgas baltas 

bedugnė 463, 469 

— Tartaro —> Tartaro bedugnė 

belaisvio kraujas — kraujas belaisvio 

belaisvis (-iai) 48, 71, 77, 103, 111, 131, 219, 
221, 270-274, 279, 283, 286, 290, 294, 297, 
299-301, 304, 307, 309-311, 313-314, 336 
337, 341, 346-347, 351, 360, 365-366, 370, 
375, 378, 394395, 407, 418-420, 456, 460— 
462, 464, 466-468, 470, 475-477, 522, 543, 
549, 556, 569, 576, — taip pat aukojimas 
belaisvių, aukojimas kraujo (belaisvio), bū- 
rimas iš dvikovos su belaisviu, dalijimas be- 
lnisvių, deginimas belaisvių, kankinimas be- 
laisvių, kapojimas belaisvių, pririšimas be- 
laisvių, žudymas belaisvių 

Belerofontas 129 

bičiulis 451—453, — taip pat įkapės: bičiulis 

blogoji dvasia — dvasia blogoji 

blužnys devynios 266-267 

„bobos“ akmeninės 44, 73, 106 

bokštas 560, 580 

brangenybės 46, 75, 108, 238, 240, — taip pat 
įkapės: brangenybės 

Brutenis (žynys) 265 

būrimas 46, 75, 108, 232-233, 237, 244-246, 
276, 329, 386, 479, 613, 615, 617, 646 

— aukos likimo 478, 485 

— darbo sėkmės 334, 345, 357, 361, 371 

— gyvulius skerdžiant 282, 289, 294 

— iš alaus 46, 75, 108, 480, 482, 484 

— iš dūmų 46, 75, 108, 513 

— iš dvikovos su belaisviu 48, 77, 111, 394, 407, 
456 





— 660 - 


MITOLOGEMŲ RODYKLĖ 





— iš gyvulių aukojimo 48, 77, 110 

— iš kraujo tekėjimo 46, 75, 108, 394, 404-405, 
407-409 

— iš paukščių 46, 75, 108, 294, 304, 313, 480, 
482, 484 

— iš siūlų 457, 460, 466 

— iš skiedros kritimo 294 

— iš švino 46, 75, 108 

— iš ugnies 513, 607-608 

— iš vaško 46, 75, 108 

— iš vėjo pūtimo 46, 75, 108 

— iš vidurių (aukos) 546, 566 

— iš žmonių aukojimo 48, 77, 110 

— iš žvaigždžių judėjimo 46, 75, 108 

— žygio (karo) sėkmės 259, 276-277, 280-282, 
287-288, 294, 299, 304, 309, 313, 329, 338, 
341, 349, 352, 365, 374, 394, 407-409, 456 

burtai 9, 13, 18-19, 22, 30-32, 34, 36-37, 41, 
50, 58, 60, 62, 64-65, 70, 79, 88, 90, 92, 95— 
96, 102, 118, 124, 232-233, 259-261, 276. 
277, 280-281, 284, 287-288, 291, 294, 297, 
304, 307, 313, 320, 323, 329, 334, 337-338, 
341, 345, 349, 352, 357, 360-361, 365-366, 





— dievų 142, 144, 559, 580, 589, 592, 595 
— dvasių 589 


Castor — Kastoras 

Cawx 325 

Ceres 140, — taip pat motina dievų 

Chronas (Chronius, Chrononas, Cronius, 
Cronon, Cronus) 148-149, 153-154 

czewberynne 487-488, — taip pat burtininkas 

czoberer, czoberynne 501, —> taip pat burti- 
ninkas 

czuberer 487—488 


Čičinskas 114 


daiktai 116, 122, 128, 418, 420—421, 507-508, 
546-547, 566-567, 589 

- šventi 555, 576 

— taip pat aukojimas daiktų, garbinimas daik- 
tų, įkapės: daiktai 

dainavimas 480, 482, 484 

dainius 128 

dalijimas 





370-371, 374, 376, 456, 464, 470, 559, 561, 
579, 581, 605 

burtininkas (-ė, -ai) (czewberynne, czoberer, 
czoberynne, czuberer, pilweysen, pilwit- 
tenn, Pythonissae, Schwartzkonstler, 
schwartzkunstiger, Weideler, Zauberer, 
zcoberer, zcoberynne) 45-46, 74-75, 107- 
108, 189, 259-261, 385-387, 474, 480, 487- 
488, 500-504, 507, 509, 513, 564, 584, 586, 
649 

burtininkavimas 29, 31, 35-37, 46, 56, 58, 63- 
65, 75, 86, 88, 94-96, 108, 189, 259, 385, 474, 
486, 496, 586, 591, 594, 611-612 

Burveliai (Burve) 418—119, 421 

būsimasis gyvenimas —> gyvenimas būsimasis 

būstas 449—45(), 599 

— požeminis 118, 124 

būtybė (-ės) 

— mitinės 7-8, 12-13, 17-18, 35-36, 40, 42, 63- 
64, 68, 70, 94-95, 101, 103 

— požemio 326 

buveinė 

— demonų 553, 573 





belaisvių 294, 297, 307 

— grobio (karo) 300, 310 

— turto (mirusiojo) 46-47, 75-76, 108-109, 164— 
165, 167-168 

dangalai 131 

dangaus 

— grožybės — grožybės dangaus ir žemės 

— paukščiai > paukščiai 

- šviesuliai > šviesuliai dangaus 

dangstymas žirgų priešų odomis 132-133 

dangus 36, 38, 64, 66, 95-96, 118, 124, 237, 239, 
241, 258, 266, 268, 325, 513-514, 589, — taip 
pat šaudymas iš lankų į dangų 

darbo 

- sėkmė 357, 361, 371, — taip pat būrimas 
darbo sėkmės 

- šventės — šventės darbo 

daugpatystė 29, 56, 86, 210-213, 236, 239, 241, 
547, 561, 567, 581 

Dauguva 277, 282, 289, —> taip pat sutarties 
nutraukimo papročiai 

deginimas 

— aukų 117, 123, 197, 227-228, 294, 334, 345, 

361, 370, 411—412, 555, 576 


— 661 — 


MITOLOGEMŲ RODYKLĖ 





— belaisvių 42, 48, 71, 77, 103, 110, 270-274, 
300-301, 303, 310-311, 313, 337, 341, 347, 
351, 357, 365-366, 375, 456, 460-461, 1466— 
467, 476-477, 522, 549, 556, 569, 576 

— mirusiųjų 29, 42-43, 46, 48, 56, 71, 75-78, 
86, 104, 108-111, 164-165, 167-169, 230, 
232-233, 236, 238, 240, 244-246, 250, 256, 
260-261, 264—-266, 268-269, 272, 276, 284, 
291, 294, 297-298, 304, 307-308, 314, 316, 
334, 344, 360, 369, 418, 420—421, 449-451, 
453, 460, 463, 467, 469, 479, 507-508, 512- 
514, 531, 534, 537, 546-547, 551, 556, 558— 
560, 566-567, 571, 576-577, 579-580, 601, 
603 

> taip pat įkapės 

deginimo ritualas —> ritualas deginimo 

deiuo 325, — taip pat dievas 

deivė (-ės) 25, 44, 53, 73, 82, 106, 128, 143, 145, 
224, 541 

- gimdančioji 140 

Deywis 325-326, — taip pat dievas 

deiws 40, 68, 100, — taip pat dievas 

dėkojimas dievams 300, 310, 340, 350 

Delas 25, 53, 82, 116, 122-123, 128 

Delfai 25, 53, 82 

Demetra 45, 73, 106 

demonas (-ai) 39-40, 67-68, 99-100, 190-191, 
216-217, 226-228, 232-233, 237, 248-249, 
286, 325, 475—477, 480-481, 484, 531, 534, 
537, 545, 553, 557, 560, 564-565, 573, 578, 
580, 584, 615-616 

deus 40, 68, 100, — taip pat dievas 

deva 40, 68, 100, — taip pat dievas 

devyneri (-i0s) 

- blužnys — blužnys devynios 

- vartai — vartai devyneri 

Diana 40, 68, 100, 544, 557, 578, — taip pat 
garbinimas Dianos 

Dyaus 40, 68, 100, — taip pat dievas 

Didžioji ir Mažoji Žvėrinė > Žvorūna 

Didžioji šuns žvaigždė > Žvorūna 

dienos trys 555, 576 

dievai (tivar) 7-9, 12-13, 17-19, 22, 25-26, 











28-31, 33, 35-37, 39-45, 48-49, 50-53, 55 
56, 58, 60-61, 63-65, 67-74, 77-80, 82-83, 
85-86, 88, 91-92, 94-96, 99—107, 110-111, 





114, 117, 119, 123, 125, 131-132, 142, 144, 
171, 174, 190-191, 197, 201, 215-217, 219, 
221, 226, 232-233, 236, 238, 240, 245-246, 
248-249, 256-261, 263-266, 268, 272, 276— 
282, 284-289, 291, 294, 297, 299-303, 305, 
307, 309-312, 314, 326, 329, 331-335, 337- 
338, 3140-345, 347-352, 358, 361-364, 366- 
367, 370-371, 374-375, 378, 389, 391, 394, 
407,411, 445-447, 456, 461-462, 464, 467— 
468, 470, 475-477, 479-480, 489, 522-524, 
533, 535, 537-538, 540-541, 543-547, 549 
552, 555-557, 560-561, 563, 565-567, 569— 
570, 572, 576, 578, 580-583, 589, 592, 595, 
602, 604, — taip pat atvaizdai dievų, au- 
kojimas dievams, dėkojimas dievams, 
garbinimas dievų, gerbimas dievų, pagal- 
ba dievų, palankumas dievų, panteonas 
dievų, pasitikėjimas dievais, paveikslai 
dievų, prašymas dievų palankumo, valia 
dievų 

dievaičiai 294—-296, 305-306, 460-461, 466-467, 
489, 491—492 

— akmeniniai 45, 74, 106 

— mediniai 45, 74, 106 

> taip pat garbinimas dievaičių 

dievai Dvyniai 38-39, 66-67, 98-99, 140 

dievas (deiuo, Deywis, deiws, deus, deva, 
Dydus, Diews, diews, Got) 38, 40-42, 66, 68- 
71, 98, 100-103, 117-118, 124, 131-133, 142, 
144, 171, 174, 215, 236, 238, 240, 257-258, 
266-267, 273-274, 279, 283, 286, 290, 299, 
309, 325-326, 364, 373, 386, 388-392, 402, 
476, 494, 531, 533, 537, 544, 555, 557, 560, 
576, 578, 581, 592, 595, 602, 604, 613, 615- 
616, 622, — taip pat garbinimas dievo 

dievybė (-ės) 22, 33, 37-41, 50, 60-61, 65-70, 
80, 91-92, 97-102, 118, 124, 140, 142, 144, 
146, 223-225, 236-237, 325, 479, 551-552, 
559, 561, 563, 572, 580, 582-583, 589, 602, 
604, 640 

— globojančios mirusiuosius —> krikštai 

> taip pat dievybės, garbinimas dievybių 

dieviškieji vaikai — vaikai dieviškieji 

dievų motina —> motina dievų 

Dionisas (-o) 119, 125, 128 

šventė —> šventė Dioniso 














— 662 — 


MITOLOGEMŲ RODYKLĖ 





diržas (-ai) 131-133, 556, 576, — taip pat au- 
kojimas diržų, įkapės: diržai 

Diviriks 39, 68, 100, 256-258, 260-261, 264, 544 

Donner — Perkūnas 

drabužiai 46, 75, 108, 165, 167, 169, 230, 232- 
233, 238, 240, 244-246, 334, 344, 360, 369- 
370, 450, 457, 463, 469, 503, 512-514, 546- 
547, 551, 556, 558, 560, 566-567, 571, 576- 
577, 579, 581 

— juodi 132-133 

— moteriški 142-144 

> taip pat įkapės: drabužiai 

drevė 264 

driadės (Dryades) 224-225, — taip pat garbi- 
nimas driadžių 

druidai 599, 601, 603, 605 

dūmai 46, 75, 108, 513-514 

dūmonys 513 

Dusia, Dusio — dvasia (-ios) 

dvarelis — karstas 

dvasia (-ios) (Dusia, Dusio) 33, 36, 41, 61, 64, 
70, 92, 95, 102, 236, 248-249, 326, 556, 560, 
581, 589, 591, 595, 602, 604, 607, 609 

—- Blogoji 36, 64, 95 

— mirusiojo 237, 260, 581 

— nešvarios 39, 67, 99, 201-203, 224 

— pikta 237 

dvikova su belaisviu 48, 77, 111, 394, 407, 456, 
> taip pat būrimas iš dvikovos su belaisviu 

Dvyniai dievai — dievai Dvyniai 

Dzeusas 40, 68-69, 100-101, 128, — taip pat 
kultas Dzeuso 

džiaugsmo ir amžino gyvenimo tėvynė — tė- 
vynė 


Eantas 266, 268 

eglė 450 

egliniai rąstai — rąstai egliniai 

eglišakiai 450 

epas 128 

Ephaiotos 258 

Eskulapas (Aesculapius, Asklėpios) 40, 68, 
100, 555, 557, 576, 578, 602, 604-605, — taip 
pat garbinimas Eskulapo, kultas Eskulapo 

ežeras (-ai) 429, 599, 602, 604 

— šventi 42, 44, 70, 73, 103, 105, 545, 565 


— taip pat garbinimas ežerų, gerbimas ežerų, 
[neliečiami] ežerai 


Faraonas (Pharaonus) 285, 291 

faunai (Faunos) 225, — taip pat garbinimas 
faunų 

Febas 146 

Fjorgyn 40, 68, 100, — taip pat motina dievų 

figūrėlės gintarinės 

— gyvulių 44, 73, 106 

— žmonių 44, 73, 106 


Gabija 197 

— šventa 42, 70, 103 

Gabjauja (Gabjaujis, Gabjaukuras) 42, 71, 103— 
104, 197 

gaidys (-džiai) 237, 533, 537, 543-544, 557, 578, 
605, — taip pat aukojimas gnidžių 

Galbė — Golba 

galia 36, 64, 95 

— dievybių 142, 144 

— dievo 142, 144 

— dievų 338, 341, 348-349, 352 

— tekančio vandens 479 

galva 

— jaučio 402-406, — taip pat nupjovimas jau- 
čio galvos, sutarties sudarymo papročiai 

— žmogaus 276, 278, 281, 283, 285, 288, 290, 
457-459, 464—465 

> taip pat kirtimas galvos 

galvos oda —> oda galvos 

gamta 39, 42-43, 45, 67, 70-71, 74, 98, 103- 
104, 107, 223-224, — taip pat garbinimas 
gamtos 

gamtos 

- globėjas — globėjas gamtos 

— jėgos — jėgos gamtos 

—- objektai ir reiškiniai 29, 38-39, 41-42, 56, 
66-67, 70-71, 86, 98-99, 102-103, 224, 429, 
497 

—- šventi 43, 71, 104 

— taip pat garbinimas gamtos objektų ir reiški- 
nių, gerbimas gamtos objektų ir reiškinių 

garbinga mirtis > mirtis garbinga 

garbinimas 

— akmenų 38, 66, 98, 429, 599, 602, 604 


- 663 - 


MITOLOGEMŲ RODYKLĖ 





alkų 142, 144 

amadriadžių 224-225 

Apolono 540-541 

Artemidės 540, 541 

augalų 38, 41, 66, 70, 98, 102 

ąžuolų 378 

Bakcho 547, 567 

daiktų, žmogaus padarytų 589 

dangaus dievo 325 

demonų 190-191, 232-233, 475, 545, 565 
Dianos 557, 578 

dievaičių 294 

dievybių 22, 33, 37, 39-40, 50, 60, 65, 67-68, 
80, 91, 97, 99-100, 146, 223-225, 559, 580 
dievo 39, 42, 67, 71, 99, 103, 236, 238, 240, 
273-274, 390 

Dievo kūrinių 497-499 

dievų 8-9, 13, 18-19, 22, 26, 28-29, 31, 37, 
39-40), 43-45, 48, 50, 53, 55-56, 58, 65, 67-— 
68, 72-74, 78-80, 83, 85-86, 88, 96, 99-100, 
104-107, 111, 190-191, 197, 201, 232-233, 
236, 277, 282, 289, 333, 344, 364, 366, 373, 
375, 411, 446-447, 456, 523-524, 535, 538, 
540, 544-546, 551, 565-566, 572 

dievų motinos 39, 67, 99, 140) 

driadžių 224-225 

dvasių 39, 67, 99, 201, 203, 224 

Eskulapo 557, 578 

ežerų 429, 599, 602, 604 

faunų 224-225 

gamtos 39, 67, 98-99 

gamtos objektų ir reiškinių 38, 42, 45, 66-67, 
71, 74, 98, 103, 106, 429, 497 

girių 555, 576 

gyvačių 129, 543, 602, 604 

gyvulių 39, 41, 67,70, 99, 102, 201, 203, 224, 
546, 566 

gyvulius skerdžiant 277 

gyvūnų 29, 38, 44, 56, 66, 73, 86, 98, 106, 
201, 333, 344 

grandinėmis susirakinus 142, 144 

griausmo 38, 66, 98, 333, 344, 358, 367 
grožybių (dangaus ir žemės) 507-508 
Jupiterio 557, 578 

kalnų 224-225, 429 

kalvų 224-225 


l 


kūjo 589, 591, 595, 606, 609 

Kurkos 236, 238, 240 

Marso 39, 67, 99 

medžių 41, 70, 102, 201, 203, 224-225, 613 
mėnulio 29, 41, 56, 70, 86, 102, 333, 344, 358, 
367, 546, 566 

mirusių hiperborėjų mergelių 117, 123 
miškelių 142, 144, 188, 561, 582, 589, 591, 
595, 602, 604 

miškų 29, 43, 56, 71, 86, 104, 244-246, 258, 
429, 497, 531, 543-544, 546, 551, 557, 560- 
561, 566, 572, 578, 580, 582, 589, 599 
najadžių 224-225 

napėjų 224-225 

Natrimpo 475, 477 

nuošalių vietų 602, 604 

oreadžių 224-225 

Patulo 475, 477 

paukščių 333, 344, 358, 367 

Perkūno 29, 42, 56, 71, 86, 103, 513, 561, 582 
pirtyje maudantis 335, 345, 364, 375 

po atviru dangum 497 

rupūžių 333, 344, 358, 367 

saulės 29, 41, 56, 70, 86, 102, 333, 344, 358, 
367, 544, 546, 566, 589, 591, 595, 606-609 
satyrų 224-225 

siūlus verpiant 364, 374 

slėnių 39, 68, 100, 224-225 

stabų 45, 73-74, 106-107, 339, 350, 446-447, 
498-499, 520-521, 590, 592, 594, 596 
šaltinių 39, 68, 100 

šviesulių (dangaus) 38, 66, 98 

ugnies 38, 42-43, 66, 71, 98, 103-104, 197— 
199, 316, 334, 344, 424—425, 531, 534-535, 
537-538, 543, 546, 555, 559, 561, 566, 576, 
580, 582, 589, 607-608 

umidžių 224-225 

uolų 39, 68, 100, 224-225 

upių 44, 73, 105, 429 

vandens 29, 56, 86, 201, 203, 224, 497 

vilkų 114 

Vulkano 42, 71, 103, 557, 578 

žaibo 557, 578 

žalčių 43, 71, 104, 543, 561, 582, 591, 594, 
599, 602, 604-605, 613 

žemės 38, 66, 98, 497 


— 664 — 


MITOLOGEMŲ RODYKLĖ 





- Žemynos 44, 73, 105 

- Žibintos 550, 571 

— žolių 39, 67, 99 

— žvaigždžių 41, 70, 102, 333, 344, 358, 367, 
546, 566 

— žvėrių 358, 367 

garbintojai 543, 546, 566 

— deivės 143, 145 

— dievų 28, 55, 85 

— dievų motinos 140 

— Natrimpo 477 

— Patulo 477 

— stabų 615, 617 

— ugnies 42, 71, 103, 197, 317, 422-424, 426- 
427 

— žalčių 607-608 

garbstymas mirusiojo 276 

garbstytojai mirusiųjų 237 

Gebeleidis 117, 124 

gėdingosios kūno dalys 457, 460, 467, — taip 
pat kirtimas gėdingųjų kūno dalių 

gėlėmis vainikuotos merginos —> merginos, 
vainikuotos gėlėmis 

geležinis kūjis —> kūjis geležinis 

gėlių vainikas — vainikas gėlių 

Gelonas 129 

gerbimas 

— akmenų 42, 70, 103 

— Argės 117, 123 

— arklo (auksinio) 589 

— atsakymo (būrėjo) 507, 509 

— dievų 335, 345 

— ežerų 42, 70, 103 

— gamtos objektų ir reiškinių 42, 70, 103 

— giesmėmis 543 

— kalnelių 42, 70, 103 

— kalavijo 589 

— Krivio 359, 368 

— medžių 42, 70, 103, 201 

— mirusių hiperborėjų mergelių 117, 123 

— mirusiųjų 44, 73, 105 

— imiškelių 42, 70, 103 

— miškų 257 

- Opidės 117, 123 

— šventųjų [nekrikščioniškų] 490-491 

— taurės 589 


— ugnies 197 

— upių 42, 72, 103 

gėrimas (-ai) 165, 479, 487, 500, 503-504, 556, 
576, 614, 616, — taip pat aukojimas gėrimų 

gėrimas 362, 371-372, 479, 482, 484, 487, 491— 
492, 547, 567 

— alaus 479, 488, 500-503 

— darbinių gyvulių pieno ir kraujo 506 

— kumelių pieno ir kraujo 165-166, 168, 188, 
190, 192, 362, 371, 506, 599 

— midaus 165-166, 168 

- svaiginamųjų gėrimų 335, 345, 479, 500 

— šermenyse 276, 283, 290, 500 

— vandens 165 

— vyno 165 

> taip pat sutarčių sudarymo papročiai 

Getai (Geten) 482, 484, — taip pat kapai 

gydymas žolėmis 586 

giesmės 543, 548, 568, — taip pat gerbimas 
giesmėmis 

gimdančioji deivė —> deivė gimdančioji 

gimdymas (-ų) 117, 123 

- apribojimas —> apribojimas gimdymų 

gimdytoja dievų —> motina dievų 

gimdyvių globėja —> globėjas (-a) gimdyvių 

ginklai 46, 75, 108, 165, 167, 169, 236, 238, 240, 
244-246, 299, 309, 334, 344, 359-360, 366, 
369-370, 375, 461, 463, 467, 469, 512-514, 
547, 549, 551, 556, 567, 569, 571, 576, — taip 
pat aukojimas ginklų, įkapės: ginklai 

gintarinės figūrėlės —> figūrėlės gintarinės 

giraitė (-ės) 607, 609 

— šventa 146, 250, 320-321, 323-324 

giria (-ios) (Labun, Scayte) 318, 321, 324, 353— 
354, 445, 471, 479, 481, 483—484, 504, 510, 
552, 555, 560, 572, 576 

— šventa (-os) 250-254, 284, 291, 319, 322, 432, 
440), 472, 543, 559, 563, 580, 583 

— taip pat garbinimas girių 

gyrimas mirusiųjų 239, 241 

gysla jaučio kaklo 402-406 

gyvatė (-ės) (Angis, angis, anguis, Gyvotem, 
serpens, Slange, vipera) 114, 118, 124, 129, 
257, 281, 288, 326, 551-552, 555, 557, 572, 
576, 578, 602, 604, — taip pat garbinimas 
gyvačių, kultas gyvačių 


— 665 - 


MITOLOGEMŲ RODYKLĖ 





gyvenimas 

— amžinas 230, 232-233 

— būsimasis 245-246, 334, 344 

— kitas 279, 286, 507, 509, 547, 567 

— pomirtinis 46-48, 75, 77-78, 108, 110-111, 
276, 279, 286, 329, 334, 344, 359, 369, 457, 
507, 509 

Gyvotem 602, 604, —> taip pat gyvatė 

gyvuliai 39, 41, 46, 48, 67, 70, 75, 77, 99, 102, 
108, 110, 117, 123, 230, 232-233, 277, 282, 
289, 294, 299, 309, 402, 457, 479—481, 484, 
503, 543, 550, 555, 570, 576, — taip pat au- 
kojimas gyvulių, aukojimas kraujo (gyvu- 
lio), būrimas gyvulius skerdžiant, garbini- 
mas gyvulių, garbinimas gyvulius sker- 
džiant, įkapės: gyvuliai, skerdimas gyvulių, 
šventinimas gyvulių 

gyvulių (-io) 

- figūrėlės — figūrėlės gintarinės gyvulių 

— kraujas —> kraujas gyvulio 

- kulšys — kulšys gyvulių 

gyvūnai 29, 38, 44, 56, 66, 73, 86, 98, 106, 201, 
237, 333, 344, — taip pat garbinimas gy- 
vūnų 

globėjas (-a) 

— gamtos 33, 61, 92 

— gimdyvių 128 

— karių 41, 69, 101, 513 

— kryžių 479 

— medžioklės sėkmės 258 

— mirusiųjų 450, 479 

— namų 552, 572 

— ūkio 33, 61, 92 

Golba (Galbė), upė 353 

Gondas 257 

Got 326, — taip pat dievas 

grandinė 142, 144, 556, 576, — taip pat garbi- 
nimas grandinėmis susirakinus, įkapės: gran- 
dinės 

gražūs pastatai — pastatai gražūs 

griausmas 38, 66, 98, — taip pat garbinimas 
griausmo 

griaustinis 118, 124, 266, 268, 333, 343, 358, 
367, 560, 581 

grifai stebuklingi 128 

grobis karo 47, 48, 110, 167, 169, 300, 302, 309— 


311, — taip pat aukojimas grobio, dalijimas 
grobio 

grožybės dangaus ir žemės 507-508, — taip pat 
garbinimas grožybių dangaus ir žemės 


Hašamili 258 

Helle — pragaras 

Hera 25, 53, 82 

Heraklis 129 

himnas (-ai) 

— Apolonui 128 

— hiperborėjų mergelėms Argei ir Opidei 117, 
123 

— senoviniai 117, 123 

hiperborėjai 25, 53, 82, 114, 116-117, 122-123, 
128, 541 

Hiperochė 116-117, 122-123, 128 

humides > umidės 


Yama — Jamas 

ietis (-ys) 277278, 282, 285, 289, 298, 308, 334, 
344, 462, 468 

— trys 118, 124 

> taip pat įkapės: ietys, sutarties nutrauki- 
mo papročiai, šlakstymas krauju kalavijų ir 
iečių, užmynimas ieties 

įkapės 46-47, 75-76, 109 

— apsiaustas 556, 576 

— arkliai 463, 469 

— artimieji 230-231, 236 

— balnai 560, 581 

— bičiulis 451-453 

— brangenybės 46, 75, 108, 238, 240 

— daiktai 334, 344, 418, 420-421, 507-508, 546— 
547, 555, 566-567, 576 

— diržai 556, 576 

— drabužiai 46, 75, 108, 165, 167, 169, 230, 232 
233, 238, 240, 244—-246, 334, 344, 360, 369— 
370, 450, 457, 463, 469, 512-514, 546, 551, 
556, 558, 560, 566, 571, 576, 579, 581 

— ginklai 46, 75, 108, 165, 167, 169, 236, 238, 
240, 244—-246, 334, 344, 359—360, 366-370, 
375, 461, 463, 467, 469, 512-514, 547, 549, 
551, 556, 567, 569, 571, 576 

- gyvuliai 46, 75, 108, 230, 232-233, 450 

— grandinė 556, 576 


— 666 - 


MITOLOGEMŲ RODYKLĖ 





ietys 297-298, 307-308 

indai 558, 579 

jautis 556, 576 

kalavijai 297-298, 307-308 

karvė 556, 576 

krėslas 556, 576 

kuokos 297-298, 307—308 

kurtas 46, 75, 108 

namas, pastatytas mirusiajam 46, 75, 108 
palydovai 360, 370, 450 

paukščiai 457, 463, 469 

rakandai (namų) 507-508 

reikmenys (kasdieninio darbo) 334, 344 
sakalai 46, 75, 108, 334, 344, 359-—360, 369 
skydai 297-298, 307-308 

šalmai 298, 308 

šarvai 46, 75, 108, 298, 300, 308, 310, 341, 
351, 449, 451—452, 456, 460, 466, 523-524 
šunys 334, 344, 360, 369, 457, 463, 469, 507— 
508, 551, 571 

tarnai 46-47, 75-76, 108-109, 230, 232-233, 
360, 369, 450, 534, 537 

tarnaitės 47, 76, 109, 230, 232-233, 334, 344, 
360, 369 

turtas 232-233 

vergai 46, 75, 108, 334, 344, 507-508, 531 
viskas, kas priklausė mirusiajam 360, 369 
žiedas 556, 576 

žirgai 46-47, 75-76, 108-109, 236, 238, 240, 
244-246, 270-271, 273-274, 298, 308, 334, 
337, 341, 344, 347, 351, 359-360, 366, 369- 
370, 375, 418, 420-421, 449-453, 456-457, 
460-461, 464, 466-467, 470, 475-477, 507—- 
508, 522-524, 531, 534, 537, 546-547, 549, 
551, 556, 558, 560, 566-567, 569, 571, 576, 
579, 581 

žmona 458-459, 464—465, 531, 534, 537 
žmonės 47, 76, 109, 236, 238, 240 





įkvėpta moteris > moteris įkvėpta 
Ilitija 117, 123, 128 
indai 558, 579 


apeiginiai 329 


— taip pat įkapės: indai 

Indra 40-41, 69, 101 

Iovis —> Jupiteris 

išėjimas pas dievą Salmoksį 117, 124 


išpirka 354 

išsitepimas paaukoto jaučio krauju 402-403 
ištraukimas žarnų 456, 460, 466 

išvadavimas Saulės 544, 589, 591, 595, 607, 609 


Jamas (Yama) 265 

jaučio 

- galva — galva jaučio 

- kūnas — kūnas jaučio 

jautis 232-233, 284, 291, 404-406, 555, 576 

— žalas 402-403 

— taip pat aukojimas jaučio, įkapės: jautis, su- 
tarties sudarymo papročiai 

javai 277, — taip pat aukojimas javų 

jėgos gamtos 41, 70, 102 

> taip pat garbinimas gamtos 

joninės 226 

juodi (-ieji) 

— apsiaustai — apsiaustai juodi 

— arkliai — arkliai juodi 

- drabužiai > drabužiai juodi 

- magai > magai juodieji 

Jupiteris (Juppiter, Iovis) 40, 42, 68, 71, 100, 
103, 264, 544, 555, 557, 576, 578, — taip pat 
Zvorūna 


kailiai vilkų 114 

kaimas (-ai) 318 

— šventas 329, 339, 350, 365, 375, 418-420 

kalavijas (-ai) 277, 282-283, 289-290, 297— 
298, 304, 307-308, 314, 589 — taip pat at- 
sistojimas ant kalavijų, aukojimas kalavi- 
jų, gerbimas kalavijo, įkapės: kalavijai, ka- 
pojimas belaisvių kalavijais, sutarčių su- 
darymo papročiai, šlakstymas krauju ka- 
lavijų ir iečių 

kalendorinės šventės — šventės kalendorinės 

kalnas (-ai) 39, 47, 68, 77, 100, 110, 224-225, 
281, 283, 288, 290, 429, 605 

— Velnio 418-420 

— taip pat garbinimas kalnų 

kalneliai šventi 42, 44, 70, 73, 103, 105, — taip 
pat gerbimas kalnelių 

kalva (-os) 224-225, 319, 322, 353, 354 

— šventa 354 

> taip pat garbinimas kalvų 


— 667 — 


MITOLOGEMŲ RODYKLĖ 





kalvis 237, 257-258, 264, 266, 268 

kamienas medžio 269-271 

kamštinis ąžuolas —> ąžuolas 

kankinimas belaisvių 283, 290, 336, 346 

kankinimo suolai —> suolai 

kapai (Getai, Geten) 45-46, 74, 76, 106-107, 
109, 117, 123, 128, 479, 481, 482, 484 

kapinės 48, 77, 110, 482, 484, 497 

kapinynai 149, 482, 484 

kapojimas 

— belaisvių kalavijais 301, 304, 311, 314 

— karių kirviu 458-459, 464-465 

kariai 459, 465, — taip pat kapojimas karių, 
žudymas karių 

karo grobis —> grobis karo 

karstas 450 

karvė 556, 576, — taip pat įkapės: karvė 

Kastoras (Castor) 142, 144, 146 

katilas (-ai) 329, 337, 348, — taip pat virini- 
mas šventenybių 

kaukas (-ai) 42, 70, 103, 326, 649 

kaulas 460, 466, — taip pat būrimas iš siūlų, 
vyniojimas siūlų ant kaulo 

keesze, keyse —> Kresze 

kėlimas palaikų į medžius 47, 76, 110 

kerai 564, 584 

kerėjimai 270-271, 552, 561, 572, 581, 615, 617 

kerėtojai 386-387 

Kernius, kunigaikštis 45, 74, 107 

kerštas kraujo 335, 345, 354, 363, 373, 547, 567 

kiaulė 140, 264-265, 503, — taip pat aukoji- 
mas kiaulių 

Kibelė 140, 541, — taip pat motina dievų 

kilimas dūmų 513-514 

kilmė 

— genčių 8, 12, 18, 31-32, 48, 58-59, 78, 89, 111, 
142, 144, 231, 233-234, 506-508, 543, 545— 
546, 555, 557, 565-566, 575-578, 598-604 

— papročių 48, 78, 111 

— pasaulio 8, 12, 111 

— žynių 231 

kimerijai 605 

kirmėlės 281, 288 

kirpimasis plaukų sruogos 116-117, 123, — taip 
pat apvyniojimas plaukų sruogos, padėji- 
mas plaukų sruogos 





kirtimas 

— galvos (sužeistam kovos draugui) 281, 288 

— gėdingųjų kūno dalių 457, 460, 467 

kirvaitis 330 

kirvis 457—459, 464—465 

— apeiginis 457 

> taip pat kapojimas kovotojų kirviu 

kiškis 544 

Kiškių dievas 544 

kitas gyvenimas —> gyvenimas kitas 

kojos 335, 345, 363, 372, — taip pat plovimas 
kojų 

Korė 44, 73, 106 

Koronė 605 

kraujas (-o) 46, 75, 108, 165-166, 168, 189-190, 
192, 219, 221, 277-278, 286, 336, 346, 394, 
402-406, 408-409, 413—415, 456-457, 460— 
461, 466-467, 506, 550, 564, 570, 584 

— belaisvio 407 

— gyvulio 399—400 

— kerštas —> kerštas kraujo 

— taip pat aukojimas kraujo, būrimas iš krau- 
jo, gėrimas kraujo, sutarčių sudarymo pa- 
pročiai, šlakstymas krauju 

Kreyvučei, Kreiwutschen > Romuva 

kresci > Kresze 

krėslas 556, 576, — taip pat įkapės: krėslas 

Kresze (keesze, keyse, kresci, mettele) 479, 
481, 483, — taip pat šventinimas gėrimo 
Kresze 

krieno papročiai > papročiai krieno 

krikštai 479 

krikštynos 36, 64, 95, 389, 479 

kritimas skiedros 294, —> taip pat būrimas iš 
skiedros kritimo 

Krivis (Criwe, Krywe) 44, 72, 105, 237, 330, 
334, 344—-345, 358—361, 368-370, 545-546, 
565-566, 644, — taip pat gerbimas Krivio 

Krivučei > Romuva 

krivūlė 330, 334, 344 

e — Krivis 

kryžiai 45, 74, 106, 479, 481, 484 

Kronas 605 

krūtys 330-331, 333, 343, — taip pat nupjovi- 
mas krūtų 

krūvos akmenų 117, 123 








— 668 - 


MITOLOGEMŲ RODYKLĖ 





kūjis 48, 78, 111, 589 

- geležinis 591, 595, 606-607, 609 

> taip pat garbinimas kūjo 

Kukovaitis, kunigaikštis 45, 74, 107 

kulšys gyvulių 117, 123 

kultas 142, 144, 329, 353-354, 429, 544, 589, 629 

— Apolono 128 

— Artemidės 128 

— dievų Dvynių 39, 67, 99, 140 

— Dzeuso 128 

—- Eskulapo 605 

— gyvačių 542 

— Kurkos stabo 236 

— medžių 631 

— mirusiųjų 457, 479 

— miškelių 142, 144 

— miškų 542 

— ugnies 197, 422, 542, 589, 635 

— žalčių 114, 277, 542, 602, 604 

— taip pat vieta kulto 

kulto 

— apeigos — apeigos kulto 

— apeigų atlikėjai — atlikėjai kulto apeigų 

— centras 44, 72, 105, 149, 193, 330, — taip 
pat Romuva 

—- tarnai — žynys 

— vietos — vietos kulto 

kumelių pienas — pienas kumelių 

kūnas (-ai) 132-133, 283, 290, 334, 344, 452— 
453, 460, 467, 546, 566 

— jaučio 402—406, — taip pat sutarties suda- 
rymo papročiai 

kunigas (-ai) 237, 239, 241, 546, 566 

— vyriausiasis 330 

kuokos 297-298, 307—308, — taip pat įkapės: 
kuokos 

kuorai trys 337, 348 

Kurdalegon 258 

Kurka (Curche) 39-40, 44, 68, 73, 100, 106, 
236-238, 240, — taip pat garbinimas Kur- 
kos, kultas Kurkos, puošimas Kurkos, sta- 
bas Kurkos 

kurtas 46, 75, 108 

kviečių šiaudai —> šiaudai kviečių 


Labun 251-252 — giria (-ios) 


laidojimas 28, 36, 43, 46-47, 54, 64, 71, 75- 
76, 84, 95, 104, 108-110, 164-165, 226, 232- 
233, 236-241, 250, 264, 269, 276, 283, 290, 
329, 334, 344, 418, 420-421, 449-451, 453, 
456-457, 478-479, 486-487, 500, 506-508, 
512, 543, 558, 579, 601, 603, 613-614, 616, 
649 

— artimųjų 230-231 

> taip pat įkapės, urnos laidojimo, vieta lai- 
dojimo 

laikymas mirusiojo 46, 75, 108, 165-169 

laimės 649 

laiminimas žygio 305, 314 

laivas 450 

lankas (-ai)118, 124, — taip pat šaudymas iš 
lankų į dangų 

Laodikė 116-117, 122-123, 128 

lapuočiai medžiai > medžiai 

laukas (-ai) 318-319, 321-324, 497, 499 

- šventas 333, 344, 358, 367 

> taip pat [neliečiami] laukai 

laumės 649 

laužas 167-168, 232-233, 266-268, 365, 375, 
459, 465, 513-514, 523—-524, 549, 556, 569, 
576 

lazda 359, 368 

lėbavimas 479, 482, 484 

Leda 146 

legenda (-os) 113, 129, 205, 231, 632 

lėmimas likimo 36, 64, 95, 257, 282, 289, 388 

lenktynės žirgų 46-47, 75-76, 108-109, 164- 
165, 167-168, — taip pat dalijimas grobio 
(karo), dalijimas turto 

Lėtoja 25, 53, 82, 128, — taip pat motina dievų 

liejimas 

— gėrimo —> aukojimas gėrimų 

— švino 46, 75, 108, —> taip pat būrimas iš 
švino liejimo 

liepa (-os) 47, 76, 110 

— šventa 43, 71, 104 

> taip pat aukojimas po liepomis 

liepsna 270-271, — taip pat ugnis 

lygašonys (Ligaschones) 236-237, 239—240 

likimo lėmimas — lėmimas likimo 

lininiai siūlai > siūlai 

lyties organai — organai lyties 





- 669 - 


MITOLOGEMŲ RODYKLĖ 





lokio nagai — nagai lokio 
luomas žynių 457 
lūšies nagai —> nagai lūšies 


magai juodieji 386—-387 

magija 257-258, 646 

maginė valdžia — valdžia maginė 

maistas 48, 77, 110, 556, 576, — taip pat au- 
kojimas maisto 

maitinimas vėlės 48, 77, 110, 560, 581 

malkos 450, 513-514, 556, 576 

malšinimas skausmo 586-587 

Manus (Manu) 265 

Marsas 39, 67, 99, 131-133, 264, — taip pat 
garbinimas Marso, statulos Marso, Žvorū- 
na 

marškiniai, apšlakstyti krauju 460, 466 

matymas skriejančios mirusiojo dvasios 237, 
239, 241 

maudymasis pirtyse 335, 345, 364, 374, 547, 
567, — taip pat garbinimas pirtyse mau- 
dantis 

Mažoji Žvėrinė > Žvorūna 

Medeina 39, 68, 100, 256, 258, 260-261, 264, 
544 

mediniai (-is, -ės) 

- dievaičiai > dievaičiai mediniai 

— narvas — narvas 

- skulptūros —> skulptūros medinės 

- stabai —> stabai mediniai 

- statulos — statulos 
šventyklos —> šventyklos medinės 

Mes (-džiai) 39, 41, 47, 67-68, 76, 99-100, 
102, 110, 225, 266-267, 269-271, 273, 279, 
286, 319, 321-322, 324, 460, 462, 1466, 468, 
494, 513, 522-524, 547, 567, 613, 615-616, 
626, 631 

— lapuotis 201-203, 224 

— pasaulio 513, 522 

— šventas 42, 70, 103, 591, 595 

— taip pat apkasimas medžių, garbinimas me- 
džių, gerbimas medžių, kultas medžių, mel- 
dimasis medžiams 

medžio skrynia —> skrynia medžio 

medžiojimas šerno 265 

medžioklės sėkmės dievas —> Zuikių dievas 


meldimasis 449, 451, 453 

— medžiams 494 

— paukščiams 493-494 

- Perkūnui 493-494 

— šliužams 493-494 
žalčiams 493-494 

Mielpoimėnė 113 

mėnulis 29, 41, 56, 70, 86, 102, 333, 344, 358, 
367, 545-546, 565-566, — taip pat garbi- 
nimas mėnulio 

mergaitės 215-222, 333-343, — taip pat Žu- 
dymas mergaičių 

mergelės mirusios > mirusios hiperborėjų 
mergelės 

merginos 116, 123 

— ugnies prižiūrėtojos 555, 576 

—- vainikuotos gėlėmis 39, 68, 99, 226-228 

> taip pat apvyniojimas plaukų sruogos apie 
verpstę, aukojimas merginų, vainikuotų 
gėlėmis, kirpimasis plaukų, padėjimas 
plaukų 

metimas 

— ieties į Dauguvą 277, 282, 289, — taip pat 
sutarties nutraukimo papročiai 

- maisto > aukojimas imaisto 

— peilio 402, — taip pat sutarčių sudarymo 
papročiai 

mettele —> Kresze 

midus 165-166, 168, 278, 285, 504, 560, 581, 
— taip pat aukojimas midaus, gėrimas mi- 
daus 

Milžavėnai 445 

milžinkapiai 479, 482, 484 

Milžo (Milso) piliavietė 428, 430—431, 438— 
439, 445 

minėjimas mirusiųjų 48, 77, 110, 478-479, 500, 
543 

mirtis 49, 78, 111, 118, 124, 265, 359, 369, 458, 
465, 512-514 

- garbinga 206, 208-209 

mirusysis (-ieji, i0sios) 29, 42-48, 56, 71, 73— 
78, 86, 104-106, 108-111, 116, 123, 164- 
169, 230-233, 236-241, 244-246, 250, 256, 
260-261, 264-266, 268-269, 273, 276, 281, 
288, 294, 297-298, 307-308, 316, 334, 344, 
360, 369, 449-451, 453, 460, 463, 467, 469, 








— 670 — 


MITOLOGEMŲ RODYKLĖ 





478-179, 481, 484, 500, 506-509, 512-513, 
531, 534, 537, 543-544, 546-547, 551, 556, 
560, 566-567, 571, 576-577, 579-581, 601, 
603, 613-616, — taip pat aukojimas miru- 
siesiems, dalijimas turto mirusiojo, degini- 
mas mirusiųjų, garbinimas mirusiųjų, 
garbstymas mirusiojo, gerbimas mirusio- 
jo, gyrimas mirusiųjų, įkapės, kėlimas pa- 
laikų į medžius, kultas mirusiųjų, laidoji- 
mas, laikymas mirusiojo, matymas skrie- 
jančios mirusiojo dvasios, minėjimas miru- 
siųjų, narvas (medinis) mirusiesiems degin- 
ti, palydovai mirusiojo, paminklai miru- 
siesiems, prisikėlimas mirusiųjų, puotos 
mirusiesiems, raudojimas mirusiųjų, regė- 
jimas mirusiojo, vaišės mirusiesiems 

— hiperborėjų mergelės 116-117, 123, — taip 
pat garbinimas mirusių hiperborėjų mer- 
gelių 

miškas (-ai) 29, 56, 86, 215, 244—246, 257-258, 
283, 290, 481, 483—484, 497, 510-511, 513- 
514, 531, 542-544, 546, 551, 556, 566, 572, 
580, 582, 589, 599, 614, 616 

— šventas 43, 71, 104, 141, 144, 146, 249, 333, 
344, 355, 358, 367, 428432, 434, 438—440), 
442, 445, 471, 506-508, 534, 537, 545, 555, 
557, 560, 565, 576, 578, 580, 592, 595 

> taip pat garbinimas miškų, gerbimas miš- 
kų, kultas miškų, [neliečiami] miškai 

miškeliai 142, 144, 190-191, 225, 249, 497, 552, 
572, 591, 595, 602, 604, 613 

— šventi 42-44, 70, 72, 103-105, 188, 224, 248, 
479, 510, 512, 561, 582, 589, 599, 601, 603 

— taip pat garbinimas miškelių, kultas miškelių, 
[neliečiami] miškeliai, pasitikėjimas miškeliais 

mitas (-ai) 8, 12, 18, 22-23, 25, 32, 41, 47-48, 
50, 52-53, 59, 70, 76-79, 81-82, 89, 102, 109-— 
111, 128-129, 258, 263-265, 544, 589 

mitinės būtybės —> būtybės mitinės 

Mitra 258 

modelis Visatos 522 

moteris (-ys) 47, 76, 109, 117, 123, 210-213, 
215, 276, 279, 286 

— įkvėpta 460, 466 

— taip pat pasikorimas moterų, rinkimas šven- 
tos rinkliavos (renka moterys) 


motina dievų (Ceres, Fjorgyn, Kibelė, Lėtoja, 
Seewa, Zemmes mate, Zemmes mahti, Zi- 
va) 25, 39-40, 53, 67-68, 82, 99-100, 140, 
143, 145, 541, 639, — taip pat garbinimas 
motinos dievų 

motina Žemė 38, 66, 98 

mūzos 113 


nagai 

— lokio 48, 77, 110 

— lūšies 48, 77, 110 

Naides — najadės 

najadės (Naides) 224-225, —> taip pat garbi- 
nimas najadžių 

namas (-ai) 42, 46, 48, 71, 75, 77, 103, 108, 110, 
197, 257, 450, 507-508, 552, 572, 589, 591, 
594, — taip pat įkapės: namas 

Napeas — napėjos 

napėjos (Napeas) 224—225, — taip pat garbi- 
nimas napėjų 

narvas medinis mirusiesiems deginti 44, 75, 108, 
451-453 

Natrimpas (Antrymius, Antrimpus, Autrim- 
pus, Natrimpus) 40, 68, 100, 475-477 

naujagimių žudymas —> žudymas naujagimių 

negęstanti ugnis > ugnis amžinoji 

[neliečiami] 

- ežerai 545, 565 

— laukai 333, 344, 358, 367 

— miškai 225, 249, 333, 344, 358, 367, 506-508, 
531, 534, 537, 543, 545, 565, 551—-552, 555, 
557, 560, 572, 576, 578, 580, 591, 595 

— miškeliai 224 

nemirtingumas 117-118, 123-124 

Neptūnas 257 

nešvarios dvasios —> dvasios nešvarios 

nimfa 605 

Notir 326, —> žaltys 

nukirtimas 

- galvos — kirtimas galvos 

- gėdingųjų kūno dalių — kirtimas gėdingųjų 
kūno dalių 

nuliejimas gėrimo —> aukojimas gėrimų 

nulupimas odos 273-274 

Numėjas 257 

numetimas maisto —> aukojimas maisto 


— 671 — 


MITOLOGEMŲ RODYKLĖ 





Nunadievis (Nunadej) 39—41, 68-69, 100-101, 
256-258, 260-261, 264, 544 

nuošalios vietos —> vietos nuošalios 

nupjovimas 

— jaučio galvos 402—404, — taip pat sutarties 
sudarymo papročiai 

— krūtų 330-331, 333, 343 

nusižudymas 

— vado 459, 465 

- žmonų 215, 437 

nutraukimas sutarčių > sutarčių nutraukimo 
papročiai 


Ockopirmus —> Ukapirmas 

oda (-os) 

- galvos 132-133 

- žmogaus 131-133, 273-274 

> taip pat dangstymas žirgų priešų odomis, 
nulupimas odos 

Odinas (Odin) 40, 69, 101 

Ofionas — žaltys 

Oiorpata — amazonės 

Oiropata — amazonės 

ola 183-184, 186 

Olenas 117, 123, 128 

Olimpas 605 

Ophion — žaltys (-čiai) 

Opidė 117, 123, 128, — taip pat gerbimas Opi- 
dės 

Oreades —> oreadės 

oreadės (Oreades) 224-225, — taip pat garbi- 
nimas oreadžių 

organai lyties 457, — taip pat šalinimas lyties 
organų 

Oukaym —> Aukaimis 

ožiai 277, 282, 289, 503, — taip pat aukojimas 
ožių 


padavimas (-ai) 8, 13, 18, 22, 31-32, 50, 58-59, 
79, 89, 113-114, 129, 329331, 506, 618, 636 

padėjimas plaukų sruogos, apvyniotos apie 
verpstę (merginų) ar augalą (vaikinų) ant mi- 
rusių hiperborėjų mergelių kapo 116-117, 123 

pagalba dievų 276, 281, 288, 331 

pagonybė 23, 28, 36, 39, 42-44, 46, 51, 54-55, 
64, 67,70, 72-73, 75, 80, 84-85, 95, 99, 102, 


105-106, 108, 149, 164, 172, 175, 177-178, 
180, 194-195, 200-203, 206, 212-217, 219, 
221, 224, 227-229, 236, 238-241, 245-246, 
249, 256, 259-261, 266-267, 270-271, 278, 
280, 282-291, 294, 302, 311, 315, 317, 353- 
354, 358—-360, 362-363, 366, 368, 370-371, 
373, 375-376, 385, 408-415, 418, 446, 449, 
457-462, 464—-468, 475, 478, 481, 484, 490- 
491, 497, 503-504, 510-511, 519-521, 526, 
530, 535, 538, 546, 551-552, 554-561, 563, 
566, 572, 574, 576-583, 588, 590, 593—-594, 
597, 608-609, 613-614, 616, 633 

pagrobimas saulės 589 

Pajauta 45, 74, 107 

palaikai 46, 76, 109, 450, 463, 469, 550, 556, 
571, 576, 615-616 

palankumas dievų 280, 282, 288-289 

palydovai mirusiojo 360, 370, 450, — taip pat 
įkapės: palydovai 

paminklai mirusiesiems 45, 74, 106, 450, 479 

— akmeniniai 450 

Panikė 197 

— šventa 42, 71, 103 

panteonas dievų 35, 40, 63, 69, 94, 101, 257 

papročiai 

— krieno 354 

- vestuvių 31, 64, 95, 116, 121, 123, 126, 132- 
133, 212-213, 226, 239, 241, 478, 482, 484, 
486—-489, 491-492 

Parjanya 40, 68, 100, 635 

pasaulio 

— atvaizdas — atvaizdas pasaulio 

- kilmė — kilmė pasaulio 

- medis > medis pasaulio 

pasaulis pomirtinis 47, 76, 109, 239, 241, 264— 
265, 276 

pasikorimas moterų 47, 76, 109, 276, 279, 286 

pasirinkimas žiręo spalvos 335, 345-346 

pasitikėjimas 

— dievais 276, 294 

- miškeliais 225 

pasiuntinys pas dievą Salmoksį 118, 124 

pasivertimas vilkais 114, 118, 124, 131-133 

paspaudimas rankos 294, 298, 302, 308, 312, 
> taip pat sutarties sudarymo papročiai 

pastatai gražūs 471—472 








— 672 — 


MITOLOGEMŲ RODYKLĖ 





pašventinimas 

- gyvulių 503 

- kumelių pieno 334, 345, 362, 371 

Patollo —> Patulas 

Patrimpas (Potrimppo) 40, 68, 100 

Patrimpo kalnas (Potrimbusberg) 353 

Patulas (Patollo) 40, 68-69, 100-101, 475-477, 
> taip pat garbinimas Patulo 

paukščiai 46, 75, 108, 283, 290, 294, 304, 313, 
333, 344, 457, 463, 469, 480, 482, 484, 493— 
494, 545, 565 

— šventi 560, 580 

— taip pat būrimas iš paukščių, garbinimas 
paukščių, įkapės: paukščiai 

paveikslai dievų 283, 290 

paveldėjimas žmonų 239, 241, 561, 581 

Peckols > Poklus 

peilis 402-403 

pelenai 117, 123, 463, 469 

Percunis, Percussor > Perkūnas 

perėjimas tarp jaučio kūno ir nupjautos galvos 
402-406, — taip pat sutarties sudarymo 
papročiai 

perferėjai 116, 122, 128 

Perkūnas (Donner, Percunis, Percussor, 
Perkons, Perkunum, Perunas, Ilepyn) 29, 
38, 42, 44-45, 56, 66, 68-71, 73-74, 86, 98, 
100-103, 105-106, 132, 197, 258, 264, 266, 
268, 293-294, 296, 306, 326, 446, 493-494, 
513, 544, 557, 560-561, 578, 581-582, — taip 
pat atvaizdas Perkūno, garbinimas Perkū- 
no, statula Perkūno, šventykla Perkūno 

Perkūnlaukiai 353 

Perkunum — Perkūnas 

permaldavimo auka —> auka permaldavimo 

perpjovimas pilvo 460, 466 

Persefonė 44, 73, 106 

persirenginėjimas 489, 491-492 

Perunas —> Perkūnas 

Pickūls, Pyculs > Poklus, velnias 

pieklo — pragaras 

pienas kumelių 165-166, 168, 188-189, 190- 
192, 334, 345, 362, 371, 506, 547, 567, 599, 
601, — taip pat gėrimas kumelių pieno, pa- 
šventinimas kumelių pieno 

pikta dvasia — dvasia 


piliavietė Milžo —> Milžo piliavietė 

Piluitum, Piluuytus, Piluvytus —> Pilvytis 

pilvakalbis 386 

pilvas 460, 466, — taip pat perpjovimas pilvo 

Pilvytis (Piluitum, Piluuytus, Piluvytus, Pil- 
vitus) 386 

pilvo žyniai > žyniai pilvo 

pilweysen 386, — taip pat burtininkas 

pilwitten 386, — taip pat burtininkas 

pirkimas žmonų 210-213, 236, 239, 241, 335, 
345, 354, 363, 372, 546, 566 

pirtys 335, 345, 364, 374, 547, 567, — taip pat 
garbinimas pirtyse maudantis, maudyma- 
sis pirtyse 

Pythonissae 564, — taip pat burtininkas 

plaukai 116-117, 123, — taip pat apvynioji- 
mas plaukų, kirpimasis plaukų 

plovimas 

— kojų 335, 345, 363, 372 

— krikšto upėse 278, 285, 479, 481, 483 

— krikšto vandeniu 284, 291 

Poklus (Peckols, Pickūls, Pyculs) 326 

Poluksas (Polluces) 142, 144, 146 

pomirtinis 

- gyvenimas — gyvenimas pomirtinis 

— pasaulis > pasaulis pomirtinis 

Potrimbusberg — Patrimpo kalnas 

Potrimppo —> Patrimpas 

požeminis būstas — būstas požeminis 

požemis (-io) 38, 41, 66, 69, 98, 101, 215, 258 

- būtybės —> būtybės požemio 

- ugnis —> ugnis požemio 

pragaras (Helle, Pyculs, piekto) 36, 48, 64, 
77, 95, 110, 149, 266-268, 326 

Prakorimas (Prokorimos) 41, 69, 101 

pranašautojai 45, 74, 107, 189 

pranašavimas (-ai) 42, 46,71, 75, 103, 108, 232— 
233, 279, 286, 331, 480, 543—-544, 552, 557, 
564, 572, 578, 584, 589, 605, 613, 615, 617 

prašymas dievų palankumo 215, 280, 288 

prausimasis pirtyse > maudymasis pirtyse 

Prieglius 250-254, 354, 355 

priesaikos 490-492 

prietarai 9, 13, 18-19, 22, 31-32, 34, 36-37, 
41, 50, 58, 60, 62, 64-65, 70, 79, 88, 90, 92- 
93, 95-96, 102, 214-215, 329, 335, 346 


— 673 — 


MITOLOGEMŲ RODYKLĖ 





pririšimas belaisvių prie medžio 522-524 

prisikėlimas mirusiųjų 47, 76, 109, 334, 344, 
359-360, 369, 605 
žiūrėtojos 

Prokorimos —> Prakorimas 

protėvis 265 

Pukhkis 621 

puodai laidojimo 450 

puošimas Kurkos stabo 236, 238, 240 

puotavimas 

- šermenyse 46, 75, 108, 164-165, 167-168 

— šventėje (rudens) 479, 556, 560, 576, 581 

puotos 47, 76, 109, 165, 481-482, 484 

— mirusiesiems 614, 616 

pūtimas vėjo 46, 75, 108, — taip pat būrimas 
iš vėjo pūtimo 


Ragainė (Ragnithen) 378, 419-420 

ragana (-os) 35-37, 63-65, 94-96, 467, 563, 
584, 586, 649, — taip pat skraidymas ra- 
ganų 

raganavimas 35-36, 63-64, 94-95, 586 

ragas 378 

Ragava (Rogow) 378-380 

Ragnithen —> Ragainė 

raguotis 401-403, — taip pat aukojimas ra- 
guočio, sutarties sudarymo papročiai 

Raguva 378 

Rambynas (Rambyn) 428, 432, 440, 445 

Ramėnai (Ramoe) 418-419, 421 

Ramynne —> Ruminiai 

Ramoe —> Ramėnai 

Ramonės upelis > Romonės upelis 

ranka 294, 298, 302, 308, 312, — taip pat pa- 
spaudimas rankos, sutarties sudarymo pa- 
pročiai 

rąstai 450, 472 

— egliniai 46, 75, 108, 449, 451-452 

raudojimas 

— mirusiųjų 276, 281, 288, 449, 451, 453, 482, 
484 

raudos 301, 311, 450, 479 

regėjimas 279, 286 

— mirusiojo 334, 344 

Rickoyott — Rikojotas 


Rikajotas > Romuva 

Rikojotas ( Rickoyott) 45, 74, 106, 193 

rinkimas šventos rinkliavos 117, 123 

rinkliava šventa 117, 123 

ritualas (-ai) 9, 13, 19, 22, 41-42, 44—45, 48, 
50, 70-71, 73-74, 77, 79, 102-103, 105, 107, 
110, 226, 396, 399, 401-402, 479, 487, 503, 
543 

— aukojimo 278, 285 

— deginimo 449 

Rogyare —> Šventaragis 

Rogow —> Ragava 

rojus 451-453 

Romainiai (Romagyn, Romayn, Romainė, 
Romaynis, Romehnen, Romeyn, Romene, 
Romenen, Romiten) 318, 320, 323, 329, 
339, 350, 355, 418—420, 428, 436, 444—445, 
457, 459, 462-463, 465, 468-469 

Romanuppen, Romava > Romuva 

Romehnen —> Romainiai 

Romein (Rėmein) 365, 375 

Romeyn, Romene —> Romainiai 

Romene, upelis 353 

Romenen —> Romainiai 

Romintės (Romintos) giria 353-354 

Romiten —> Romainiai 

Romonė (Ramonė), upelis 353 

Romovė —> Romuva 

Romovupė, upė 353 

Romuva (Kreyvučei, Kreiwutschen, Krivu- 
čei, Rikajotas, Romanuppen, Romava, Ro- 
movė, Romovupiai, Romow, Rėomowe, 
Rummove, Ruomuva, PomosBe) 44, 72, 105, 
193, 318, 320, 323, 330, 334, 344, 353, 358, 
368—-369, 457, 545, 565, 654 

rūbai — drabužiai 

rudens šventė — šventė (-ės) rudens 

Ruminiai (Ramynne) 418-419, 421 

Rummove, Ruomuva —> Romuva 

rupūžė (-ės) 333, 344, 358, 367, — taip pat 
garbinimas rupūžių 


sakalas (-ai) 46, 75, 108, — taip pat įkapės: 
sakalai 

sakmė (-ės) 22, 50, 79, 300, 450, 649 

Salmoksis (Zalmoksis) 114, 117, 124, 129 


—- 674 — 


MITOLOGEMŲ RODYKLĖ 





satyrai (Satyros) 224—225, — taip pat garbini- 
mas satyrų 

Saturnas > Žvorūna 

saulė 29, 41, 48, 56, 70, 78, 86, 102, 111, 143, 
145-146, 258, 264, 266, 268, 278, 285, 333, 
344, 544, 546, 566, 589, 591, 595, 606-609, 
> taip pat garbinimas saulės, išvadavimas 
saulės, tekėjimas saulės, užtemimas saulės 

saulės dievas (Tiuaz) 40, 68, 100, 358, 367, 
545, 565 

Scayte 319, 322, — taip pat giria 

Schwartzkonstler, schwartzkunstiger 385, — 
taip pat burtininkas 

Schwente —> Šventoji, upė 

Seewa —> motina dievų 

Segnoten — signotai 

sekta 512-514 

senas ąžuolas —> ąžuolas 

senutė —> žynė 

serpens 

— 281, 288, 551-552, 572, — taip pat gyvatė 

— 494, 551-552, 555, 557, 572, 576, 578, 591, 
594, 602, 604, 607-608, 615-616, — taip pat 
žaltys 

Sethen — Šatijų kaimas 

Sicco —> Sikas 

siela 7, 11, 16, 36, 64, 95, 451, 453, 507, 509, 
513-514 

signotai (Segnoten, Signoten) 170 

Sikas (Sicco) 170-171, 173, 175, 180, 182-183, 
640 

Silvanas 555, 576 

Sirijus > Žvorūna 

siūlai 364, 374, 457, 460, 466, — taip pat būri- 
mas iš siūlų, garbinimas siūlus verpiant 

skausmas 586-587, — taip pat malšinimas 
skausmo 

skerdimas gyvulių 277, 282, 289, 294, — taip 
pat būrimas gyvulius skerdžiant, garbini- 
mas gyvulius skerdžiant 

skydai 297-298, 307-308, — taip pat įkapės: 
skydai 

skiedra 294, — taip pat būrimas iš skiedros kri- 
timo 

Skitas 129 

skraidymas raganų 37, 65, 96 


skrynia medžio 266-267 

skulptūros medinės 44—45, 73-74, 106-107, 114 

Slange 326, — taip pat gyvatė 

slėnis (-iai) 39, 68, 100, 224-225 

- Šventaragio 47,77, 110 

— taip pat garbinimas slėnių 

smaigaliai iečių 118, 124 

smilkalai 549, 569, — taip pat aukojimas srmil- 
kalų 

Sovijus 47-48, 76-77, 109-110, 263-268, 653 

Sovika 266, 268 

spalva žirgo 335, 345-346, — taip pat pasirin- 
kimas žirgo spalvos 

Spera 45, 74, 107 

sruoga plaukų —> plaukai 

stabas (-ai) 44, 73, 106, 171-172, 174, 193, 195— 
196, 236, 278, 283, 285, 290, 332, 338-339, 
342, 348, 350, 357, 360, 367, 370, 446—447,498— 
499, 519-521, 551—552, 561, 564, 571-572, 582, 
584, 590, 592, 594, 596, 615-617, 621 

— Kurkos 44,73, 106, 238, 240, — taip pat Kurka 

— medinis 45, 74, 107 

> taip pat garbinimas stabų 

Stabekalnęė —> Stabukalnis 

stabmeldystė 34-35, 39, 62-63, 68, 92-94, 100, 
171-173, 175, 179, 181, 183, 201-202, 207- 
208, 224-225, 279, 286, 295, 301, 305, 311, 
329, 333, 339, 341, 344, 350—352, 451-452, 
459, 465, 507-508, 545, 551, 559, 561, 563, 
565, 571, 580-581, 583, 614-616 

Stabukalnis (Stabekalne, Stabuncaln) 428, 
430-432, 438-44(0), 445 

Stabuncaln — Stabukalnis 

statulos 43—44, 72-73, 104, 106, 119, 125, 131 

— Marsui 131-133 

- Perkūnui 446 

stebuklas 269, 463, 469 

stebuklingi grifai — grifai stebuklingi 

strėlė 117, 123, — taip pat apnešimas strėlės 

stulpas (-ai) 366, 375 

— akmeninis 320-321, 323-324 

— taip pat apkasimas stulpo 

sudarymas sutarčių —> sutarčių sudarymo pa- 
pročiai 

suolai 560, 581 

— kankinimo 477 





— 675 — 


MITOLOGEMŲ RODYKLĖ 





sūris 560, 581, — taip pat maitinimas vėlės 

susirakinimas grandinėmis 142, 144, — taip 
pat garbinimas grandinėmis susirakinus 

susirinkimai miškuose bei giriose 481, 483 

sutarčių 

- nutraukimo papročiai 277, 282, 289 

- sudarymo papročiai 276-278, 282, 286, 289, 
294, 298, 302, 308, 312, 396, 399, 401-406, 
413-416, 479, 49(—492 

Svaibratas (Szwaybrotto) 40, 68, 100 

svaiginamieji gėrimai 479, 487, 500, — taip 
pat gėrimas svaiginamųjų gėrimų 

Swente Azere —> Šventežeris 

Swinton, Swyntoppe, Swyntove —> Šventoji, 
upė 

Szwaybrotto — Svaibratas 


šalinimas lyties organų 457 

šalis [amžino gyvenimo] 118, 124, 230 

šalmai 298, 308, — taip pat įkapės: šalmai 

šaltiniai 39, 68, 100, 190, 225 

— šventi 188 

— taip pat garbinimas šaltinių 

šarvai 46, 75, 108, 298, 300, 308, 310, 341, 351, 
449, 451-452, 456, 460, 466, 523-524, — taip 

„pat aukojimas šarvų, įkapės: šarvai 

Satijų (Sethen) kaimas 418-420 

šaudymas iš lankų į dangų 118, 124 

šeimos šventės — šventės šeimos 

šermenys 46-47, 75-76, 108-109, 164—165, 264, 
276, 283, 290, 450, 487—488, 500-503, — taip 
pat gėrimas šermenyse, lenktynės žirgų (per 
šermenis), puotavimas šermenyse, žaidimai 
šermenų 

šernas (-ai) 44, 73, 106, 140, 143, 145, 264-267, 
> taip pat atvaizdai šernų, medžiojimas 
šernų 

šiaudai kviečių 116, 122-123 

šilas 513-514 

širdis 283, 290, — taip pat valgymas širdies 

šlakstymas krauju kalavijų ir iečių 219, 221 

šliužas (-ai) 494, 533, 537, 615-616 

šluotražiai 284, 291, — taip pat valymas krikšto 
šluotražiais 

šmėkla 279, 286 

šova 264 





šunys 277, 282-283, 289-290, 334, 344, 360, 
369, 457, 463, 469, 507-508, — taip pat au- 
kojimas šunų, įkapės: šunys 

Šventa, upė 353 

Šventainė, upė 353 

Šventakiemis 353 

Šventaragio slėnis > slėnis Šventaragio 

Šventaragis (Rogyare) 46, 75, 108, 265, 378, 
428, 430-431, 438-439, 445, 450, 531 

šventas (-a, -i) 36, 64, 95, — taip pat akmuo 
šventas, apeigos šventos, aukos šventos, 
ąžuolai šventi, daiktai šventi, ežerai šventi, 
Gabija šventa, gamtos objektai ir reiškiniai 
šventi, giraitė šventa, giria šventa, kaimas 
šventas, kalneliai šventi, kalva šventa, lau- 
kai šventi, liepa šventa, medžiai šventi, 
miškai šventi, miškeliai šventi, Panikė 
šventa, paukščiai šventi, šaltiniai šventi, 
tauta šventa, ugnis šventa, upės šventos, 
vandenys šventi, viešpatė šventa, vietos 
šventos, vyras šventas, žalčiai šventi, žvė- 
rys šventi 

šventė (-ės) 37, 65, 96, 128, 503, 555, 557, 576, 
578 

— darbo 30, 58, 88 

— Dioniso 119, 125 

— kalendorinės 9, 13, 19, 30-31, 35—36, 48, 58, 
63-64, 77, 88, 94-95, 110 

— rudens 479, 543, 555, 560, 576, 581, — taip 
pat aukojimas šventėje (rudens), puotavi- 
mas šventėje (rudens) 

— šeimos 9, 13, 19, 31, 35-36, 48, 58, 63-64, 77, 
88, 94-95, 110, 478, 486-487 

— vilkų garbei 114 

šventenybės 337, 348, 561, 582, — taip pat vi- 
rinimas šventenybių 

Šventežeris (Szwente Azere) 418, 420-421 

šventieji [nekrikščioniški] 490-491, > taip pat 
gerbimas šventųjų [nekrikščioniškų ] 

šventikas (-ai) 128, 171, 173, 175, 183, 359, 369 

— vyriausiasis 358, 368 

šventykla (-os) 41, 43-45, 48-49, 69, 72-74, 78, 
101, 104-107, 111, 117, 119, 123, 193, 195- 
196, 206-208, 446-447, 457, 463, 469, 471, 
497, 519-521, 543, 546, 566, 589, 591, 594, 
599, 601, 603 


— 676 — 


MITOLOGEMŲ RODYKLĖ 





— Artemidės 117, 123, 128 

— medinė (-ės) 119, 125 

- Perkūno 44-45, 73-74, 105-106 

šventinimas 

— alaus 504 

— gėrimo Kresze 479, 481, 483 

— gyvulių 503-504 

Šventiškė, upė 353 

Šventiškiai, kaimas 353 

Šventoji (Schwente, Swinton, Swyntoppe, 
Swyntove), upė 418-420, 428, 432-437, 
44(-445 

šventosios misijos dalyviai > perferėjai 

šventovė (-ės) 33, 43, 45, 60, 71, 74, 91, 104, 
106, 117, 123, 128, 318, 329-330, 354, 378, 
472, 552, 572, 647 

Šventūnų giria 445 

Šventupė 428 

šviesuliai dangaus 38, 66, 98, —> taip pat gar- 
binimas šviesulių (dangaus) 

švinas 46, 75, 108, — taip pat būrimas iš švino 


Tarapita (Tharapita, Tharapitha) 283-284, 
29(0-291 

tarnai 46-47, 75-76, 108-109, 230, 232-233, 
360, 369, 450, 534, 537 

— kulto > žynys 

> taip pat įkapės: tarnai 

tarnaitės 47, 76, 109, 230, 232-233, 334, 344, 
360, 369, — taip pat įkapės: tarnaitės 

Tartaro bedugnė 605 

tauras 265, 456-457, 461, 467, —> taip pat au- 
kojimas kraujo (tauro) 

taurė 589, — taip pat gerbimas Haurės 

tauta šventa 128 

Tawalas — Teliavelis 

Tėbų mitų ciklas 128 

teisės tėvo 236 

tekantis vanduo —> vanduo 

tekėjimas kraujo > būrimas iš kraujo tekėjimo 

tekėjimas saulės 531, 533, 537 

Teliavelis (Tawalas, Telvis, Tialfi) 39, 68, 100, 
256-258, 260-261, 264, 266, 268, 544 

Tesėjas 129 

tėvynė [džiaugsmo ir amžino gyvenimo] 232- 
233 


tėviškėlė — karstas 

tėvo teisės — teisės fėvo 

Tharapita, Tharapitha —> Tarapita 

Tialfi — Teliavelis 

Tindarėjas 146 

Tyr — Tiuras 

titanai 605 

Tiuaz 40, 68, 100 

Tiuras (Tyr) 40, 68, 100 

tivar 40, 68, 100, — taip pat dievai 

trečia dalis karo grobio 294, 299, 309, 334, 
344, 361, 370, — taip pat aukojimas grobio 
(karo) 

trys 

- dienos —> dienos trys 

- kuorai — kuorai trys 

Tufel — velnias 

tulisonys (tuliczyne, Tulissones, tulldisman) 
236-237, 239-24() 

turtas 46, 75, 108, 167-168, 232-233, — taip 
pat dalijimas turto, įkapės: turtas 

tvirtovė 471—472 


ugniakuras 560, 563, 581, 583 

ugniavietė 48, 77, 110, 560, 563, 580-581, 583 

ugnies 

- garbintojas (-ai) > garbintojai ugnies 
tojos 

ugnis 38, 42, 66, 71, 98, 104, 197, 199, 266— 
267, 270-271, 281, 283, 288, 290, 301, 311, 
316-317, 422—425, 429, 458—459, 461, 464— 
465, 467, 470, 513, 531, 535, 538, 542, 552, 
557, 560-561, 565, 578, 582, 602, 604, 607— 
608, 635 

— amžinoji 42, 71, 103, 198, 334, 344, 359, 369, 
534-535, 537-538, 546, 551, 554-555, 557, 
559, 563, 566, 572, 574, 576, 578, 580, 583, 
591, 594 

— požemio 258 

— šventa 43, 71, 104, 543, 555, 559, 563, 576, 
580, 583, 589, 591, 594 

— taip pat būrimas iš ugnies, garbinimas ug- 
nies, gerbimas ugnies, kultas ugnies 

Ukapirmas (Ockopirmus) 41, 69, 101, 257 

ūkio globėjas —> globėjas ūkio 


— 677 — 


MITOLOGEMŲ RODYKLĖ 





Ulinas (UII, Ullinn, Ullr) 40, 69, 101, — taip 
pat velnias 

umidės (humides) 224-225, — taip pat garbi- 
nimas umidžių 

uolos 39, 68, 100, 224-225, — taip pat garbi- 
nimas uolų 

upė (-ės) 278, 285, 353, 435, 442—443, 479, 481, 
483 

— šventa 42, 44, 70, 73, 103, 105 

> taip pat garbinimas upių, gerbimas upių, 
plovimas krikšto upėse 

urnos laidojimo 450 

urvas 184, 186 

uždegimas žibintų 550, 571, — taip pat garbi- 
nimas Zibintos 

užkalbėjimai 22, 36, 50, 64, 79, 95 

užkūrimas židinio 550, 571, — taip pat garbi- 
nimas Žibintos 

užmynimas ieties 278, 285, — taip pat būri- 
mas aukos likimo 

užtemimas saulės 278, 285 

užuolaidos aplink ąžuolą 44, 73, 105 


Vaidevutis 114, 265 

vaidila (-os) (wandeln) 42, 71, 103, 353, 489-— 
491 

vaiduoklis 248 

vaikai 47, 76, 110, 264, 266-267, 506-508 

— dieviškieji 128 

vaikinai 116-117, 123, — taip pat apvynioji- 
mas plaukų sruogos, kirpimasis plaukų sruo- 
305, padėjimas plaukų sruogos 

vainikas gėlių 39, 68, 99, 226-228 

vainikuotos merginos > merginos, vainikuo- 
tos gėlėmis 

vaisiai 236, 238, 240, — taip pat puošimas Kur- 
kos stabo 

vaišės 486-487 

— mirusiesiems 48, 77, 110, 479, 482, 484, 560, 
581, 613-614, 616 

> taip pat apribojimas vaišių 

Vakarinė žvaigždė — Žvorūna 

valdžia maginė 402 

valgymas širdies 283, 290) 

valia dievų 259, 278, 284-285, 291 

valymas krikšto šluotražiais 284, 291 


Valpurgijos diena 433, 440 

vanduo (-enys) 29, 38-39, 56, 66-67, 86, 98— 
99, 165, 201-203, 215, 224, 257, 278, 284- 
285, 291, 479, 497 

— šventas 333, 344, 358, 367, 545, 565 

— taip pat aukojimas gėrimų, garbinimas van- 
dens, gėrimas vandens, plovimas krikšto 

varškė 560, 581 

vartai 

— aštuoneri 266-267 

— devyneri 48, 77, 110, 266-267 

Varuna (Varuna) 40, 69, 101, 258, — taip pat 
velnias 

vaškas 46, 75, 108, — taip pat būrimas iš 
vaško 

vėjas 46, 75, 108, — taip pat būrimas iš vėjo 
pūtimo 

Velaunas — velnias 

vėlė (-ės) (Dusi) 47-48, 77, 110, 206, 208-209, 
248-249, — taip pat atgimimas vėlės 

Velesas —> velnias 

velionis > mirusysis 

velnias (Cawx, Pickūls, Pyculs, Tufel, Uli- 
nas, Ull, Ullinn, Ullr, Varuna, Varuna, 
Velaunas, Velesas, Vellaunus, Volosas, 
Benec, Bonoc) 36-37, 40, 42, 64-65, 
68-70, 95-96, 101, 103, 257-258, 260- 
261, 326, 335, 346, 450, 491-492, 649, 
651 

Velnio kalnas > kalnas Velnio 

Venera > Žvorūna 

Ventas (Ventus) 510-511 

vergas (-ai) 46, 75, 108, 334, 344, 507-508, 531, 
— taip pat įkapės: vergai 

verpimas siūlų 335, 345, 364, 374, — taip pat 
garbinimas siūlus verpiant 

verpstė 116, 127, —> taip pat apvyniojimas 
plaukų sruogos, padėjimas plaukų sruogos 

veršiukas 555, 576, —> taip pat aukojimas ver- 
šiuko 

vestalės 555, 576 

vestuvių papročiai > papročiai vestuvių 

viduriai aukos 546, 566, —> taip pat būrimas iš 
aukos vidurių 

vienaakiai 116, 122, 128 

viešpatė šventa [žynė] 333, 343 


— 678 — 


MITOLOGEMŲ RODYKLĖ 





vieta (-os) 

— apeigų 354, 445 
kulto 8-9, 13, 18-19, 353, 378, 429 

— laidojimo 479, 512, 613-614, 616 

— nuošalios 602, 604, — taip pat garbinimas 
nuošalių vietų 

— šventos 42-43, 70, 72, 103-104, 318-319, 
322, 334, 345, 361, 370, 592, 595 

Vilijus (Vilius) 558, 578, 585 

Vilkamergė —> Vilkmergė 

vilkas (-ai) 114, 118, 124, 131-133, 178, 181, 
237, — taip pat garbinimas vilkų, pasiver- 
timas vilkais 

vilkė 25, 53, 82 

Vilkmergė (Vilkamergė, Wilkamergen, Wil- 
kemerge, Wilkenberg) 428, 436—437, 443— 
444, 463, 470 

vilktakiai 36, 64, 95, 118, 124, 129, 649 

vilkų 

- garbinimo šventė — šventė vilkų garbei 

— kailiai — kailiai vilkų 

vilnoniai siūlai > siūlai 

vynas 165, —> taip pat aukojimas gėrimų, gė- 
rimas vyno 

vyniojimas siūlų ant kaulo 460, 466, —> taip 
pat būrimas iš siūlų 

vipera 557, 578, — taip pat gyvatė 

vyras šventas 457, 461, 467 

virinimas šventenybių 337, 348 

Visagalįsis Aukštėjas > Aukštėjas Visagalįsis 

Visatos modelis > modelis Visatos 

Višnakarman 258 

višta 237 

Volcanus —> Vulkanas 

Volosas —> velnias 

Volundr 258 

Votanas (Alwaldand) 146 

Vulkanas (Volcanus) 40, 42, 68, 71, 100, 103, 
258, 544, 557, 578 

Vurskaitas (Wurschayto) 40, 68, 100 





wandeln — vaidila 

Weideler 649, — taip pat burtininkas 

Wilkamergen, Wilkemerge, Wilkenberg — 
Vilkmergė 

Wurschayto — Vurskaitas 


Zalmoksis —> Salmoksis 

Zauberer 385, —> taip pat burtininkas 

zcoberer, zcoberynne 504, —> taip pat burti- 
ninkas 

Zemmes mMahti, Zemmes mate —> motina 
dievų 

Zibintha > Žibinta 

Zodiako ženklai 591, 595, 607, 609 

Zuikių dievas 39, 68, 100, 256, 258, 260-261, 
264, — taip pat globėjas medžioklės sėkmės 


žaibas 118, 124, 557, 578, — taip pat garbini- 
mas žaibo 

žaidimas (-ai) šermenų 46-47, 75-76, 108-109, 
164, 167-168 

žaltys (-čiai) (Anxdris, aspis, Notir, Ofionas, 
Ophion, serpens) 114, 277, 326, 493-494, 
542-543, 551-552, 555, 557, 561, 572, 576, 
578, 582, 589, 591, 594, 599, 602, 604-605, 
607-608, 615-616, 626 

— šventas 43, 71, 104 

> taip pat apvyniojimas žalčio apie pasaulio 
atvaizdą, aukojimas žalčiams, garbinimas 
žalčių, kultas žalčių 

žarijos 303, 313 

žarnos 456, 460, 466, — taip pat ištraukimas 
žarnų 

žemė 38, 41, 47, 66, 69, 76, 98, 101, 110, 140, 
215, 258, 266-267, 325, 497 

— motina 38, 66, 98, 140 

> taip pat garbinimas žemės 

žemės grožybės —> grožybės dangaus ir že- 
mės 

Žemyna 44, 73, 105, 140, 215, — taip pat gar- 
binimas Žemynos 

ženklas (-ai) 359—360, 368, 370 

Žibinta (Zibintha) 550, 571, > taip pat gar- 
binimas Žibintos 

žibintas (-ai) 550, 571, — taip pat uždegi- 
mas žibintų 

židinys (-iai) 42, 71, 103, 550, 556, 571, 576, 
> taip pat garbinimas Žibintos, užkūri- 
mas židinio 

žiedas 556, 576, — taip pat įkapės: žiedas 

žygio sėkmės būrimas — būrimas žygio 
sėkmės 


— 679 — 


MITOLOGEMŲ RODYKLĖ 





žynė (senutė) 457—458, 464, — taip pat vieš- 
patė šventa 

žyniavimas 29, 31, 37, 46, 48, 56, 58, 65, 75, 
77, 86, 88, 96, 108, 111 

žynys (-iai) (Znicz) 9, 13, 19, 42, 44-46, 49, 
71, 75, 78, 103, 105, 107-108, 111, 142, 144, 
231, 236-237, 257, 265, 278, 285, 294, 299, 
309, 329, 331, 333, 343, 402, 457, 489, 507, 
509, 512, 534, 537, 543, 545-546, 551-552, 
557, 559, 563, 565-566, 572, 578, 580, 584, 
589, 591, 594-595, 605, 607, 609, 640, 659 

- Bs 386-387 
vyriausiasis 44, 73, 105, 330 

žirgas (-ai) 47, 76-77, 109-110, 132-133, 143, 
145, 164-165, 167-168, 236, 238, 240, 244— 
246, 270-271, 273-274, 278, 285, 298-300, 
308-310, 334, 337, 341, 344—345, 347, 351, 
359—361, 366, 369—370, 375, 418, 420-421, 
449-453, 456-457, 460-461, 464, 466-467, 
475—477, 507-508, 522-524, 531, 534, 537, 
546-547, 549, 551, 556, 558, 560, 566-567, 
569, 571, 576-577, 579, 581 

— baltas 46, 75, 108, 335, 345-346, 364, 374 

> taip pat aukojimas žirgų, būrimas aukos 
likimo, dalijimas grobio (karo), dalijimas 
turto (mirusiojo), dangstymas žirgų priešų 
odomis, įkapės: žirgai, lenktynės žirgų, pa- 
sirinkimas žiręo spalvos 

Živa > motina dievų 

žmogaus oda —> oda žmogaus 

žmogus (-nės) 29, 44, 46-48, 56, 73-77, 86, 
106-107, 109-111, 131-133, 142, 144, 236, 
238, 240, 386, 411-412, 456, 476-477, 543, 
556, 564, 576, 584, — taip pat aukojimas 














kraujo (žmonių), aukojimas žmonių, būri- 
mas iš žmonių aukojimo, įkapės: žmonės 

žmona (-os) 210-213, 215, 236, 239, 241, 335, 
345, 354, 363, 372, 1457-1459, 464-465, 531, 
534, 537, 546, 561, 566, 581, — taip pat įka- 
pės: žmona, nusižudymas žmonų, pavel- 
dėjimas žmonų, pirkimas žmonų 

žmonės, atliekantys apeigas — atlikėjai apeigų 

žmonių gintarinės figūrėlės — figūrėlės gin- 
tarinės žmonių 

žolės 39, 67, 99, 202-203, 224, 586, — taip pat 
garbinimas žolių, gydymas žolėmis 

žolininkas (-ai) 586-587 

žudymas 

— artimųjų 458-459, 464-465 

— belaisvių 48, 78, 111, 273-274, 283, 290, 301, 
304, 311, 314, 395, 419-420, — taip pat au- 
kojimas belaisvių 

— karių 459, 465 

— mergaičių 215-222, 333-343 

— naujagimių 218-222 

žvaigždė (-ės) 41, 46, 70, 75, 102, 108, 264, 
333, 344, 358, 367, 545-546, 565-566, — 

„ taip pat būrimas iš žvaigždžių 

Zvėrinė > Zvorūna 

žvėrys 258, 358, 369, 564, 584, 614, 616 

— šventi 560, 580 

> taip pat aukojimas kraujo (žvėrių) 

Žvorūna 39, 68, 100, 264, 266, 268, 541 


Benec, Bonoc —> velnias 

BoxbxB 260, — taip pat burtininkas 
Ilepy1 —> Perkūnas 

PomoBe > Romuva 


Rodyklę sudarė ASTA PAŽŪSYTĖ 


- 680 - 


KRIKŠČIONIŠKŲ TERMINŲ RODYKLĖ 


abatas 170, 193-195, 377 

Abelis 513 

šv. Adalbertas, Vaitiekus — šventieji: Adal- 
bertas, Vaitiekus 

Adomas 562, 582 

advento sekmadienis 615, 617 

šv. Aleksandras — šventieji: Aleksandras 

šv. Aleksijus — šventieji: Aleksijus, — taip pat 
vienuolynai: benediktinų 

alyvmedis 520-521 

altorius 412, 554, 574 

amžinas (-asis, -oji) 

— atpildas — atpildas amžinas 

- gyvenimas — gyvenimas amžinasis 

- pasmerkimas — pasmerkimas amžinas 

- karalystė > dangus 

- šlovė — dangus 

amžinos šviesos šaltinis > Dievas 

angelai 547, 567 

šv. Angelo vienuolija — vienuolijos: šv. Angelo 

apaštalas (-ai) 172, 174, 202-203, 295, 305, 340, 
351, 436, 443, — taip pat malonė apaštalų 

apaštališkasis 

— laiškas 212-213 

- palaiminimas —> palaiminimas apaštališ- 
kasis 

— sostas 201-202, 341, 352, 553, 573 

- Viešpats —> Dievas 

apaštalų globa 202-203 

apeigos 34, 61-62, 92, 236, 389-390, 481, 483, 
498, 532, 536, 554, 575, 592, 595, 607-608 

Apvaizda 339, 350 

arkikatedra 446 

arkivyskupas 177-178, 180, 184, 186, 188, 194— 
195, 205, 218-219, 221-222, 245-246, 272, 
389-390, 417, 520-521, 545, 551, 565, 571, 
591, 594, 598, 610-613, 623, 634 

arkivyskupija 610 

atgaila 474 

atlaidai 218, 254 





atleidimas nuodėmių 179, 181, 202-203, 216- 
217, 220, 222, 227, 229 

Atlygintojas > Dievas 

atpildas amžinas 228-229 

Atpirkėjas — Jėzus Kristus 

atpirkimas 227, 229, 562, 583 

atsivertimas 202-203, 520-521 

šv. Augustinas —> šventieji: Augustinas 

auka (-os) 171, 174, 180, 182, 215, 220, 222, 
513, — taip pat aukojimas 

aukojimas 171, 174, 207-208, 513, 546, 554, 
567, 574 

Aukščiausiasis > Dievas 


balandis baltas 270-271, 337, 347 

Bazelio visuotinis Katalikų bažnyčios susirin- 
kimas 530, 591, 594, 628 

Bažnyčia 28, 30, 36, 46, 54, 57, 63, 75, 84, 88, 
94, 108, 202-203, 263, 338, 348, 356, 404— 
406, 422, 475, 481-485, 490-491, 493, 498, 
515-517, 519, 525, 551, 553-554, 571-574, 
590, 594, 614, 616, 627-628, 630, 633, 638, 
649 

bažnyčia (-ios) 30, 34-35, 37, 57, 61-62, 65, 
88, 92-93, 96-97, 188-189, 191, 200-202, 
220-221, 225, 227-228, 238-242, 256, 280, 
282, 287, 289, 327, 334, 336, 344, 346, 378, 
412, 446—-448, 455, 478, 487, 495-497, 501-— 
502, 516-517, 520-521, 530, 535, 539, 542, 
549, 553-554, 563, 570, 574-575, 582, 607- 
608, 610, 613-614, 616 

— parapinė 494, 563, 582, 584 

bažnytinė 

- cenzūra —> cenzūra bažnytinė 

- provincija —> provincija bažnytinė 

benediktinų vienuolynas —> vienuolynai: be- 
nediktinų 

Biblija 243, 263 

šv. Bonifacas — šventieji: Bonifacas, — taip pat 
vienuolynai: benediktinų 


— 681 — 


KRIKŠČIONIŠKŲ TERMINŲ RODYKLĖ 





brolis (-iai), vienuolijos narys 28, 55, 85, 172, 
174-175, 179-182, 215-217, 227-229, 238, 
240, 253-254, 269-270, 272-274, 278, 280, 
284-285, 287, 290-291, 294, 296, 300-304, 
306, 310-315, 327-328, 332, 336—-343, 346— 
352, 356, 365-366, 374—376, 379, 389-390), 
412, 419-421, 456, 458-470, 477, 516-518, 
520-521, 534, 538, 545, 549, 553-554, 562, 
565, 569, 573-575, 582, 585, 592-593, 596 








celė 591, 594 

celestinų vienuolynas —> vienuolynai: celestinų 
cenzūra bažnytinė 201-202 

christianizacija 317, 621, 629, 650 

cistersų vienuolija —> vienuolijos: cistersų 


dangaus karalystė — rojus 

dangiška (-oji) 

- garbė 185, 187 

- šviesa 545, 565 

dangus 36, 64, 95, 173, 175, 178-181, 184, 186, 
216-217, 270-271, 337, 347, 402-403, 405- 
406, 435, 442-443, 513-514, 520-521, 545, 
562, 565, 583 

dekanas 530 

dešimtinė 211-213, 235, 478, 481, 484 

diecezija > vyskupija 

Dievas (Deus) 28, 36, 39-41, 55, 64, 67-68, 70, 





dieviška (-asis) 

— garbė 29, 56, 86 

—- įkvėpimas 194-195 

- liudytojas 185, 187 

dievobaimingumas 220, 222 

Dievo 

- gailestingumas 171, 174 

— galybė 184, 186, 270-271, 357, 367, 562, 583 

— garbė 39, 67, 99, 227, 229, 284, 291, 487— 
488, 501-502, 504, 516-517 

- globa 357, 367 

—- įsakymai 357, 367, 491—492, 495—496 

- malonė —> malonė Dievo 

— meilė 227, 229, 546-547, 566-567 

- Motina — Švč. Marija 

- Sūnus — Jėzus Kristus 

— valia 184, 186, 195, 278, 285, 337, 319, 322, 
337, 347—348, 562, 583 

— žodis 34, 62, 92-93, 178-181, 245-246, 279, 
286-287, 332, 342, 382, 384, 554, 561, 574, 581 

dominikonų 

- vienuolija —> vienuolijos: dominikonų 

- vienuolynas —> vienuolynai: dominikonų 

Dovydas 172, 175 

dvasia 34, 36, 40, 62, 64, 68, 92, 95, 100, 180, 
182, 185, 187, 325, 389, 516-517, 546, 553, 
566, 573 

—- geroji 36, 64, 95, 325 





85, 95, 99-100, 102, 156-157, 171-176, 178 
181, 184, 186, 194-195, 201-203, 212-213, 
215-217, 219-222, 224, 227-229, 232-233, 
238, 240, 244, 246, 259, 261, 270-271, 278- 
279, 281, 284-286, 288, 291, 329, 332—333, 
336-340, 342, 344, 346—-348, 350-351, 357, 
366-367, 375, 378-380, 382, 384, 386—392, 
395, 397, 402-403, 419—-420, 423-424, 430, 
435-438, 443-444, 446-448, 452-453, 456, 
458-459, 462, 464-465, 468, 473, 476-—477, 
479, 487-488, 490-499, 501-502, 504, 513, 
515-518, 520-521, 523-524, 526, 535, 538, 
543, 545-547, 549-555, 559, 561-563, 564- 
574, 576, 580-584, 591, 594-595, 611-612, 
615-617 

— Tėvas 171, 174, 239, 241, 520-521 

— taip pat garbinimas Dievo 








piktoji 36, 64, 95, 224, 326, 389, 546, 566 

Šv. Dvasia 180, 182, 212-213, 220, 222, 239, 
241,319, 322, 447,490—491, 520-521, — taip 
pat malonė Šv. Dvasios 

dvasinė (-ės, -iai) 

- misija 559, 580 

- pareigybės 205 

— reikalai 481, 484 

dvasininkas (-ai) 34-36, 62-63, 93-94, 159, 204, 
211, 214-215, 235, 243, 248, 256, 365, 451-— 
452, 475, 495, 552, 561, 573, 581-582 

— stačiatikių 262 


ekskomunika 615, 617 

šv. Elžbieta — šventieji: Elžbieta 
erezija 

- husitų 590, 594 


— 682 — 


KRIKŠČIONIŠKŲ TERMINŲ RODYKLĖ 





- manichėjų 590, 594, 597, 607-608 

Evangelija 216, 278, 285, 477, 520-521, 562, 
583, 591, 594, 607-608 

evangelikai liuteronai 633 

šv. Evencijus —> šventieji: Evencijus 


šv. Fabijonas — šventieji: Fabijonas 


garbinimas 

— Dievo 41, 70, 102, 227-228, 232-233, 279, 
286, 290, 336, 346, 546, 551, 561, 566, 571, 
582 

— Jėzaus Kristaus 477, 593, 596 

— sakramentų 494 

- Šventųjų 34, 62, 92, 336, 346, 614, 616 

gavėnia 481, 483, 535, 539, 615, 617 

geroji dvasia —> dvasia geroji 

giesmės 30, 57, 87, 172, 175, 535, 538 

— šermenų 185, 187 

gyvenimas amžinasis 185, 187, 220, 222, 520- 
521, 547, 567 

gundymas 296, 306 


husitų erezija — erezija husitų 


įkvėpimas dieviškasis > dieviškasis įkvėpimas 

šv. Ipatijus —> šventieji: Ipatijus, > taip pat 
vienuolynai: šv. Ipatijaus 

įsakymai Dievo — Dievo įsakymai 

išganymas 172, 174, 178-181, 202-203, 212 
213, 245-246, 482, 485, 520-521, 548, 569, 
615-616 

išganymo taurė 220, 222 

išganingas mokslas > mokslas išganingas 

Išganytojas —> Jėzus Kristus 

išpažintis 479, 481, 483, 496-497 

Izraelio tauta 332, 343 

įžadai 202-203, 220, 222, 532, 536 





Jeruzalė 220, 222 

jėzuitai 35, 37, 42, 65, 70-71, 97, 102, 104, 257, 
> taip pat vienuolijos: jėzuitų 

Jėzus Kristus 24, 26, 28, 39, 43—44, 52, 54-55, 
67, 72-73, 82-83, 85, 99, 104, 106, 127-129, 
171-176, 179, 180-182, 190-191, 212-213, 





216-217, 220-222, 224-225, 227-229, 238 
241, 253-254, 278, 280, 284, 286-287, 290- 
291, 302, 312, 332, 338, 342, 348, 382, 384, 
389-390, 405-406, 412, 423-424, 447, 462, 
469, 477, 480, 482-483, 485, 516-517, 520- 
521, 546, 548, 551-552, 554, 561-563, 566, 
569, 572-573, 575, 582-583, 585, 590-594, 
596, 605, 611-612, 628, — taip pat garbini- 
mas Jėzaus Kristaus 

šv. Jokūbas — šventieji: Jokūbas 

šv. Jonas —> šventieji: Jonas, > taip pat vie- 
nuolynai: šv. Jono 

šv. Jonas Krikštytojas — šventieji: Jonas Krikš- 
tytojas 

šv. Judas — šventieji: Judas 

šv. Jurgis — šventieji: Jurgis 





Kainas 513 

kalavijuočiai 28, 30, 55, 57, 85, 87, 275-276, 293 

Kalėdos 430, 438, 563, 583 

kamaldulių vienuolynas —> vienuolynai: ka- 
maldulių 

kanauninkas 188, 274, 404, 475, 505, 554, 575 

kankinys 173, 176, 179-184, 186-187, 190-191 

kapelionas 177, 272, 327, 356, 404, 417 

kapinės 238, 240, 613-614, 616 

kapitula 227-228 

karalystė amžinoji > Dangus 

kardinolas 223, 591, 594, 598, 600, 602, 624 

kartūzai 591, 594, — taip pat vienuolijos: kar- 
tūzų 

katalikai 34, 36, 38, 62-63, 66, 92-94, 98, 172, 
175, 228-229, 356, 447, 482, 485, 520-521, 
534, 538, 551, 571 

katalikybė 35, 37, 62-63, 65, 93, 97, 207-208, 
212-213, 224-225, 235, 238, 240, 275, 353, 
475, 478, 495, 516-517, 530, 532-533, 536— 
537, 548, 563, 569, 583, 627 

katedra 177, 188, 446, 448, 520-522, 530, 535, 
538, 554, 562, 574-575, 582, 627, 634 

katedros valdytojų taryba 319, 321-322, 324 

katekizmas 38, 66, 98 

klebonas 475-—477, 481, 483—-484, 498 

komtūras 273, 296, 303, 306, 313, 315, 339-341, 
350-351, 356, 428, 435, 443 





- 683 - 


KRIKŠČIONIŠKŲ TERMINŲ RODYKLĖ 





komunija 172, 175 

Konstanco Bažnyčios susirinkimas 475, 515— 
517, 519, 525-526, 610, 624, 632 

kontrreformacija 23, 51, 80 

koplyčia (-ios) 336, 346, 535, 539 

koplytstulpiai 479 

Krikščionių bažnyčia > Bažnyčia 

krikštas 30-31, 57-58, 87-88, 212-214, 240), 
242-243, 260-262, 276, 278-280, 285-287, 
318, 338, 340-341, 348, 350, 352, 354, 388, 
391, 401, 416, 418, 446—447, 479, 481, 483, 
497, 515-517, 519, 543, 550, 552-553, 561, 
570, 573, 582, 611-612 

krikštijimas 28-30, 55, 57, 85, 87, 171, 174, 177, 
200, 210, 218, 239-242, 275, 284, 291, 336, 
346, 389—391, 481, 483, 525, 535, 538-539, 
544, 547-548, 551-552, 562-563, 568-569, 
571-572, 582-583, 611-612 

krikštynos 36, 64, 95, 478, 486-488, 503, 534, 538 

krikšto 

- malonė —> malonė krikšto 

- sakramentas —> sakramentas Krikšto 

— vanduo 202-203, 239, 241, 278, 285, 338, 
348, 520-521, 553, 561, 573, 582 

kryžiaus 

— karai 200, 214, 218, 631 

— ženklas 194, 195, 220, 228-229 

- žygiai 28-30, 54-55, 57, 84-85, 87, 193, 200, 
223, 226, 245-246, 353, 449, 530, 623, 630, 650 

kryžiuočiai 28, 30-31, 55, 57, 59, 85, 87, 200, 
211, 226, 228-229, 235, 269-272, 317, 329- 
330, 354, 377—380, 391, 394, 401, 408-409, 
428-429, 451—452, 455—456, 462, 468, 475- 
476, 486, 505, 507-508, 512, 515-517, 526, 
534, 538, 540, 542-543, 549-550, 569-570, 
592, 596-597, 610, 618, 622, 633-634, 641, 
646, 648-650 

kryžius (-iai) 173, 175, 317, 397, 412, 423—425, 
452—453, 479, 491-492, 534, 538, 554, 575 

kunigas (-ai) 34, 45, 61-62, 74, 92-93, 106, 172, 
174, 185, 187, 212-213, 225, 239, 241, 275, 
279-280, 283-284, 286-287, 290-291, 327, 
336, 346, 418, 455, 489—491, 497, 522, 532, 
535-536, 539, 542, 552, 554, 562, 572, 575, 
582, 615-616 

















- reformatų 34, 62, 93 

Kūrėjas — Dievas 

kurija 200, 218, 226, 235, 598, — taip pat po- 
piežiaus kurija 


laidotuvės 36, 64, 95, 478, 486, 549, 570, 614, 
616 

laiminimas —> palaiminimas 

šv. Lukas, evangelistas — šventieji: Lukas, 
evangelistas 


magistras 43, 72, 104, 188, 193, 204-205, 250, 
253, 269, 272-274, 283, 289-29(), 293, 298, 
304, 308, 314-315, 327-329, 338—-339, 348. 
350, 356, 377, 379, 385-387, 397-398, 417, 
419-421, 458-461, 463-467, 469, 473-475, 
486, 489, 495-496, 500, 503, 505, 512, 522- 
524, 562, 582-583, 593, 596, 610-613, 639 

malda (-os) 172-173, 175, 184-187, 212-213, 
228-229, 278-279, 284—-286, 291, 452-453, 
535, 539, 546, 552, 561, 566-567, 572, 582 

maldininkas (-ai) 336, 347, 449, 451—452, 630 

maldos namai 336, 346 

malonė 180, 182, 319, 322, 520-521, 553, 573 

— apaštalų 202-203 

— Dievo 220-221, 232-233, 260-261, 319, 322, 
520-521, 562, 583 

- šv. Dvasios 447 

— krikšto 227-228, 244, 246, 516-517 

manichėjų erezija —> erezija manichėjų 

Švč. Marija, Švč. Mergelė, Dievo Motina, Ne- 
kaltoji Mergelė, Palaimintoji Mergelė 28, 
55, 85, 150, 227, 229, 253-254, 270-271, 402. 
403, 405-406, 435, 442—443, 446-448, 459, 
466, 562, 583, 592, 596 

šv. Marija (Mortos sesuo) — šventieji: Marija 
(Mortos sesuo) 

Švč. Marijos Ėmimo į dangų diena > Žolinė 

šv. Martynas —> šventieji: Martynas 

šv. Matas — šventieji: Matas 

Mažųjų brolių vienuolija > vienuolijos: pran- 
ciškonai 

meilė Dievo > Dievo meilė 

Švč. Mergelė — Švč. Marija 

šv. mergelės vestalės 545, 565 














— 684 — 


KRIKŠČIONIŠKŲ TERMINŲ RODYKLĖ 





metropolija 426, 535, 538 

metropolitas 422, 426-427 

minėjimas mirusiųjų 185, 187, 478 

misija (-os) 177, 200, 214-215, 218, 353, 559, 580 

misijiniai karai 226 

misijinis vyskupas —> vyskupas misijinis 

misionierius (-iai) 28, 55, 85, 214-215, 243, 275, 
384 

mišiolas 497 

šv. Mišios 171-172, 174-175, 179, 181, 184, 186, 
481, 483, 535, 539, 546, 567 

mitra 185, 187 

mokslas išganingas 202-203 

monstrancija 554, 575 

šv. Morta — šventieji: Morta 

moterystė 239, 241 

Motina Bažnyčia —> Bažnyčia 

Motina Dievo —> Švč. Marija 


naujakrikščiai 212-213, 216, 218, 220-221, 
238-241 

Naujasis Testamentas 562, 583, —> taip pat 
Evangelija 

Nekaltoji Mergelė —> Švč. Marija 

nemirtingumas 545, 565 

nešvarios dvasios —> dvasia piktoji 

Nojus 243 

Nukryžiuotasis > Jėzus Kristus 

nuncijus 238, 240 

nuodėmė 179, 181, 202-203, 216-217, 220, 222, 
227, 238-241, 481-483, 485, 561-562, 582— 
583, — taip pat atleidimas nuodėmių 

nuodėmklausys 248, 554, 575 

nusidėjėlis 520-521 


oficiolas 522 
Ostija 207-208 


palaiminimas 490-491 

— apaštališkasis 171, 174, 201-202, 275, 278, 
285, 552, 573 

Palaimintoji Mergelė —> Švč. Marija 

Palaimintosios Mergelės Emimo į dangų 
šventė —> Žolinė 

pamaldos 184, 186, 554, 563, 575, 584 


pamaldumas 220, 222 

pamokslas (-ai) 201, 203, 220, 222, 337, 347, 
501-502, 561, 581 

pamokslininkas (-ai) 171, 173, 520-521 

Pamokslininkų ordinas —> vienuolijos: domi- 
nikonų 

parapija (-os) 34-36, 45, 62-63, 74, 93-94, 106, 
320, 323, 481, 483, 554, 574-575 

parapinė bažnyčia —> bažnyčia parapinė 

pasaulio 

- Kūrėjas —> Dievas 

- sukūrimas —> sukūrimas pasaulio 

Paskutinis teismas 47, 77, 110, 615, 617 

pasmerkimas amžinas 562, 583 

pasninkas 482, 484, 497, 532, 535-536, 539 

patepimas 553, 573 

patriarchas 30, 57, 87, 263, 422-427 

šv. Pauliaus atsivertimo diena 419-420, — taip 
pat šventieji: Paulius 

pavyskupiai — sufraganai 

Pelenų diena 551, 572 

Pelenų sekmadienis 523-524 

šv. Petras — šventieji: Petras 

šv. Petras Erfurtietis —> šventieji: Petras Er- 
furtietis 

piktoji dvasia — dvasia piktoji 

piligrimas 625 

pirmasis žmogus > Adomas 

popiežiaus kurija 235 

popiežius (-iai) 28-30, 32, 35, 39, 41, 54-56, 59, 
62, 67, 70, 84-86, 89, 93, 99, 102, 132, 177, 
200-202, 210-216, 218-222, 224-226, 235, 
238-241, 243, 245-246, 260-261, 275, 330, 
334, 341, 344, 352-353, 358, 368, 385, 388— 
392, 401, 404, 407-410, 446-447, 473, 475- 
478, 486, 493, 497, 500, 503, 515, 525-526, 
530, 548, 551-552, 569, 571, 573, 588, 598, 
600, 607-610, 613, 630, 641-642, 649, 655 

pragaras 36, 64, 95, 179, 181, 239—241, 477 

pranciškonai —> vienuolijos: pranciškonų 

prelatas (-ai) 341, 352, 494—496, 532, 535-536, 
538-539, 554, 575, 615-616 

protestantizmas 36-37, 63, 65, 94, 97 

provincija bažnytinė 214, 218, 493-494, 613— 
614, 616 





- 685 - 


KRIKŠČIONIŠKŲ TERMINŲ RODYKLĖ 





psalmė (-ės) 172, 174-175, 178, 180 


Ramintojas — Dievas 

reformacija 23, 34-35, 51, 61-63, 80, 92-93 
Rytų bažnyčia — stačiatikiai 

rojus > dangus 

Romos bažnyčia —> Bažnyčia 


šv. Sabina — šventieji: Sabina, — taip pat vie- 
nuolijos: šv. Sabinos 

sakramentas (-ai) 207-208, 418, 482, 485, 494, 
498-499 

— Krikšto 284, 291 

- Sutvirtinimo 498 

> taip pat garbinimas sakramentų 

šv. Scholastikos diena 420-421 

šv. Sebastijonas > šventieji: Sebastijonas 

Sekminės 433, 441, 462, 468 

Senasis Testamentas 513 

siela 36, 64, 95, 172-175, 214-217, 280, 284, 287, 
290, 332, 337, 342, 347, 402-403, 452-453, 
462, 468, 482, 485, 513-514, 545, 547, 565, 
567, 615-616 

šv. Simonas > šventieji: Simonas 

sinodas 35, 38, 40-41, 63, 66, 68-69, 94, 98, 
100-101, 326, 386, 426—427 

Sionas 553, 573 

skaistykla 337, 347 

stačiatikiai 29, 56, 86, 256, 262, 280, 287, 388, 
422, 590, 594, 607-608 

šv. Stanislovas —> šventieji: Stanislovas 

stebuklas (-ai) 183, 185, 187, 270-271, 335, 346 

stogastulpiai 479 

stula 185, 187 

sufraganai 219, 221-222, 245-247, 613 

sukūrimas pasaulio 159, 561-562, 581-583 

sutarties patvirtinimo apeigos 423-425 

Sutvirtinimo sakramentas > sakramentas Su- 
tvirtinimo 

Sutvėrėjas — Dievas 


šermenų giesmės —> giesmės šermenų 

šėtonas —> velnias 

šventadienis (-iai) 34, 62, 92, 480—484, 489-492, 
496-497, 501-502 


šventieji 28, 34, 55, 62, 84, 92, 185-186, 336, 
346, 494—496, 553, 574, 614-616 

— Adalbertas, Vaitiekus (Adalbert, Adalberts, 
Adalbertus, Adalpertus) 29, 170-187, 190-192, 
211,382, 384, 545-547, 565-567, 623-624, 627 
628, 631, 633-636, 638, 640-643, 649-650 

- Aleksandras 562, 582 

- Aleksijus 170, 177 

- Augustinas 248-249 

— Bonifacas 170 

- Elžbieta 563, 583 

- Evencijus 562, 582 

—- Eabijonas 434, 442 

- Ipatijus 256 

- Jokūbas 340, 351 

— Jonas 193, 455 

— Jonas Krikštytojas 278, 285, 338, 349 

— Judas (Tadas) 433, 441 

— Jurgis 180, 182, 184, 186 

— Lukas 432, 440) 

- Marija (Mortos sesuo) 553, 574 

— Martynas 254, 554, 559, 575, 580 

— Matas 477 

— Morta 553, 574 

- Paulius 419—420 

— Petras 194-195, 202-203, 221-222 

- Petras Erfurtietis 411-412 

- Sabina 223 

— Sebastijonas 434, 442 

- Simonas 433, 441 

— Stanislovas 446-448, 554, 574, 636, 647 

- Teodoras 562, 582 

— Tiburcijus 437, 444 

— Tomas 436, 444 

— Valentinas 419—420 

— taip pat garbinimas šventųjų 

Šventoji žemė 223-225 

šviesa 270-271, 520-521 

šviesos Tėvas — Dievas 








teismo diena —> Paskutinis teismas 
šv. Teodoras — šventieji: Teodoras 
teologija 205, 230, 404, 455 

Tėve mūsų — Viešpaties malda 
tėviškoji dvasia —> Dievas 


- 686 - 


KRIKŠČIONIŠKŲ TERMINŲ RODYKLĖ 





šv. Tiburcijus —> šventieji: Tiburcijus 

Tikėjimo išpažinimas 481, 483, 497, 501-502, 
552, 561, 572, 582 

tikėjimo tiesos 552, 573 

šv. Tomas —> šventieji: Tomas 

Švč. Trejybė 243, 446-448, 554, 574 


Užgavėnės 489, 491-492, 523-524 


šv. Vaitiekus — šventieji: Adalbertas 

šv. Valentinas — šventieji: Valentinas 

valia Dievo > Dievo valia 

vanduo — krikšto vanduo 

šv. Velykos 564, 584 

velnias 23, 35-36, 51, 63-64, 80, 94-95, 179, 
181, 232-233, 266, 268, 279, 286, 295-296, 
298, 305-306, 308, 326, 334, 339, 344, 350, 
360-362, 365, 370, 374, 388—-390, 456, 460- 
461, 466-467, 491-492, 523—-524, 543, 555, 
576, 592, 595 

Verbų sekmadienis 563, 584 

vestalės —> šv. mergelės vestalės 

vestuvės 36, 64, 95, 478, 482, 484, 486-489, 
491-492 

vicemagistras 301, 311 

vienuolijos 

- šv. Angelo 591, 594 

— cistersų 244, 246, 278, 285, 293, 332, 342, 394 

— dominikonų 243, 248, 393, 562, 582 

—- jėzuitų 34, 62, 93 

— kartūzų 591, 594 

— pranciškonų 230, 243, 390, 393, 401, 554, 
575, 585 

— šv. Sabinos 223 

vienuolynai 28, 55, 84, 155, 304, 313, 377-379, 
455, 489, 535, 539, 649 


- benediktinų šv. Bonifaco ir Aleksijaus 170 

— celestinų 449 

- dominikonų 407 

- šv. Ipatijaus 256 

- šv. Jono 193 

- kamaldulių 590, 594 

vienuolis (-iai) 155, 170, 172, 174-175, 177-178, 
193-195, 204, 215, 243-244, 246, 248, 272, 
292-293, 325, 332, 342, 377, 390, 393, 401, 
417, 489, 549, 569, 588, 597 

Viešpaties malda 481, 483, 497, 501-502, 561, 
582 

Viešpats — Dievas 

Viešpats Jėzus Kristus —> Jėzus Kristus 

vyskupas (-ai) 28-29, 32-33, 35, 40-42, 44— 
45, 55, 59-60, 62-63, 68-70, 73-74, 85, 
90-91, 93-94, 100-102, 106-107, 171-174, 
177-181, 183-187, 190-191, 194-195, 
200-202, 204-205, 207-208, 214-216, 
219-223, 225, 227-228, 235, 238, 240, 244, 
246-247, 254, 256, 275, 278, 280-282, 
285-289, 295, 305, 319-324, 332, 337, 342, 
347,353, 382, 384, 386, 391, 397, 417,419— 
420, 446-447, 475-481, 483-484, 486, 
491-493, 495, 497-498, 500-502, 512, 
520-521, 542, 548, 552-554, 569, 573-575, 
610-613, 615, 617, 623-624, 629, 634, 636, 
639, 647 

— misijinis 214 

vyskupija 38, 66, 98, 214, 220-222, 319-320, 
322-323, 355, 395, 475, 478, 486, 493, 497, 
522, 545, 554, 565, 575, 610, 613, 627 

vyskupų sinodas 326 

Visų Sventųjų diena 397—-398, 431, 439 








Žolinė 402-403, 406, 435, 442-443 


Rodyklę sudarė ASTA PAŽŪSYTĖ 


— 687 — 


TAUTŲ IR GENČIŲ RODYKLĖ 


Rodyklė apima tik šaltinių tekstus 


Acatziri — akacirai 

acibai (Acibi) 150-151 

Aegyptii —> egiptiečiai 

Aeolici — eoliečiai 

Aesti, Aestii — aisčiai 

agatyrsai (Agathyrsi) 150-151 

aisčiai (Aesti, Aestii, Aisti, Esti, Haesti) 143, 
145, 156-157, 160, 163, 166-169 

akacirai (Acatziri) 160, 161 

alanai (Alani, Halani) 150-151, 153, — taip 
pat alaunai 

alaunai (Alauni) 150-151 

alaunai skitai — skitai alaunai 

alizonai 115, 121 

amaksobijai (Amaxobii) 150-151 

amazonės 119-121, 125-126 

amodokai (Amodoci) 150-151 

anartofraktai (Anartophracti) 150-151 

androfagai 115, 122 

aorsai (Aorsi) 150-151 

arimfėjai (Aremfaei) 153 

arsijetai (Arsietae) 150-151 

atikiečiai (Attici) 546, 566 

aukštaičiai (Ousteten) 365, 375 

avarinai (Avarini) 150-151 


bartai (Barthi) 338, 348 

basternai (Basternae) 150-151 
bijesai (Biessi) 150-151 

bodinai (Bodini) 150-151 

Boemi, Boėmi, Bohemi —> čekai 
boruskai (Borusci) 150-151 
bosforėnai (Bosporani) 601, 603-604 
bosniai (Bosnenses) 590, 594, 607-608 
Bosporani — bosforėnai 

britai (Britanni) 143, 145 

budinai 116, 118-119, 122, 124-125 
bulgarai (Bulgari) 590, 594, 607-608 
burai (Buri) 142, 144 

burgijonai (Burgiones) 150-151 


Carbones —> karbonai 
Careotae —> kareotai 
Caryones —> karijonai 
Carni — karnijiečiai 
Carpiani — karpianai 
Celtae — keltai 
Celtoscythae — keltoskitai 
cestobokai (Coestoboci) 150-151 
chatai (Chatti) 141, 143 
chunai (Chuni) 150-151 
Cimbrici > kimbrai 
Coestoboci —> cestobokai 
Corres —> kuršiai 

Cotini — kotinai 

Croacij, Croatini > kroatai 
Curones —> kuršiai 


čekai (Boemi, Boėmi, Bohemi) 190-191, 245— 
246, 545, 565, 590, 594, 607-608 


dalmatai (Dalmatae) 590, 594, 607-608 

danai (Dani) 163, 190, 192, 283-284, 290- 
291 

Deutschen, Dewtcze — vokiečiai 

dorėnai (Dorici) 546, 566 


egiptiečiai (Aegyptii) 602, 604 
eksobigitai (Exobigytae) 150-151 
eoliečiai (Aeolici) 546, 566 

estai (Estones) 224—225, 282, 289-290 
estenai (Estenes) 232-233 

Esti — aisčiai 

Estones — estai 

finai (Phini) 150 


finikiečiai (Phoenices) 602, 604 
frungudijonai (Phrungudiones) 150-151 


galai (Galli) 142, 144, 233-234, 600-603 
galatai (Galatae) 232-234 


- 688 - 


TAUTŲ IR GENČIŲ RODYKLĖ 





galindai (Galindae, Galindite) 150-151, 332, 
338, 343, 348 

Galli — galai 

gelonai (Geloni) 119, 125, 132-133 

germanai (Germani) 136-137, 141-145, 150, 
160, 232-233 

getai (Getae) 117-118, 123-124, 160, 190, 192, 
207-209, — taip pat gotai 

gevinai (Gevini) 150-151 

gitonai (Gythones) 150 

gotai (Gothi, Gotones) 142, 145, 160, 190, 192, 
507-508, —> taip pat getai 

graikai (Graeci) 115,118-119, 124-125, 267-268, 
280, 287, 532, 536, 541, 590, 594, 601-604 

gutonai (Guttones) 136-137 





Haesti — aisčiai 

Halani — alanai 

harijai (Harii) 142, 144 

helizijai (Helisii) 142, 144 

helvekonai (Helveconae) 142, 144 
hiperborėjai 116-117, 122-123 

hosijai (Hossii) 150-151 

hunai (Hunni) 150-151, — taip pat alaunai 


Iaczwingi, laszwingi — jotvingiai 
Iazyges — jazygai 

idrai (Idrae) 150-151 

Ietvesi — jotvingiai 

igilijonai (Igylliones) 150-151 
Ionici > jonėnai 

isedonai 116, 122 

italai (Itali) 555-557, 576-578 


jazygai (Iazyges) 150-151 

jemai (Ems) 266, 268 

jonėnai (Ionici) 118, 124, 546, 566 

jotvingiai (laczwingi, Iaszwingi, Ietuesi, AT- 
Be3e, ArBa3e) 245-246, 259—260, 266, 268, 
547-548, 557, 568-569, 577 

Judayci > žydai 


kalipidai 115, 121 
karbonai (Carbones) 150-151 
kareotai (Careotae) 150-151 


karijonai (Caryones) 150-151 

karnijiečiai (Carni) 590, 594, 607-608 

karpijanai (Carpiani) 150-151 

kėjiečiai 117, 123 

keltai (Celtae) 600, 602-603 

keltoskitai (Celtoscythae) 603 

kimbrai (Cimbrici) 600, 602 

kotinai (Cotini) 142, 144 

kroatai (Croacij, Croatini) 590, 594, 607-608 

kuršiai ( Corres, Curones, Kuren) 232-233, 
278, 281, 286, 288, 304, 313, 513-514 

kvadai (Ouadi) 142, 144 


latgaliai (Letthgalli, Letthigalli) 279-280, 287 

Latini — lotynai 

latviai (Letthi, Litthi) 281-283, 288—-290 

Lechitae — lenkai 

Lectimi — lietuviai 

lemovijai (Lemovii) 142, 145 

lenkai (Lechitae, Polani, Polenen, Poloni) 150- 
151, 179, 181, 190-192, 207-209, 270, 382- 
383, 390, 408-409, 545, 548, 554, 561, 565, 
568, 574, 576, 582, 590, 594, 607-608 

Lethowini — lietuviai 

Letthgalli, Letthigalli — latgaliai 

Letthi — latviai 

Letthones — lietuviai 

Letwini — lietuviai 

lietuviai (Lectimi, Lethowini, Letthones, Let- 
wini, Lithuani, Lithwani, Lythwani, Liti- 
fani, Littawen, Litthauer, Littouwin, Litto- 
wen, Littowin, Lituani, Litwani, JinTBa, 
JiuroBckuh poj) 232-233, 260-261, 266, 
268, 270-271, 273, 279-283, 286-290, 296, 
300-301, 306, 310-311, 334, 338-341, 344— 
345, 349, 352, 361, 365—366, 370, 374, 376, 
395, 402-403, 408—-409, 419-421, 423—-424, 
427, 447, 458-459, 461, 463—465, 467, 470, 
477, 523-524, 528-529, 545-546, 549-55(), 
552, 555-558, 565-566, 568-570, 572-578, 
580, 590-591, 594, 600-604, 607-608 

litalai (Lithali) 555, 557, 575, 578 

Lithuani, Lithwani, Lythwani, Litifani, Litu- 
ani, Littawen, Litthauer, Littouwin, Litto- 
wen, Littowin, Litwani — lietuviai 














- 689 - 


TAUTŲ IR GENČIŲ RODYKLĖ 





liutičiai (Liuticenses) 171, 173 

lyviai (Livones, Livonienses, Jln66) 224—-225, 
232-233, 266, 268, 278-283, 285-289 

Livones, Livonienses — lyviai 

lotynai (Latini) 280, 284, 287, 291, 545, 555— 
556, 565, 575-576 

lugijai (Lugii) 142, 144—145 


manimai (Manimi) 142, 144 

markomanai (Marcomanni) 142, 144 

marsignai (Marsigni) 142, 144 

masagetai (Massagetae) 150-151, 153, 592, 
596, — taip pat alaunai 

melanchlenai (Melanchlaeni) 116, 119, 122, 
124, 132-133 

moravai (Moravi) 590, 594, 607-608 

mozūrai (Mosaviti) 507-508 


nadruviai (Nadrowitae) 338, 348 

nahanarvalai (Nahanarvali) 142, 144 

nalšėnai (Nalsani) 245-246 

naskai (Nasci) 150-151 

Nattangi — notangai 

navarai (Navari) 150-151 

neurai 115, 118, 121, 124 

nipsėjai 117, 123 

nortmanai (Nortmanni) 163, — taip pat sve- 
nonai 

notangai (Nattangi) 336-338, 347—348 


odrisai 117, 123 

oflonai (Ophlones) 150-151 
ombronai (Ombrones) 150-151 
Ophlones — oflonai 

osai (Osi) 142, 144 

osilai (Osyli) 150-151 
Ousteten — aukštaičiai 
oziliečiai (Osilianes) 232-233 


pagaritai (Pagaritae) 150-151 
pagudėnai (Pogesani) 338, 348 
pamarėnai (Pomerani) 190, 191 
panonai (Pannonii) 142, 144 
peonai 116, 123 

persai 118, 124, 602, 604 


peucinai (Peucini) 150-151 

Phini — finai 

Phoenices — finikiečiai 

Phrungudiones —> frungudijonai 

pijengitai (Piengitae) 150-151 

Pogesani > pagudėnai 

Polani — lenkai 

poleksėnai (Pollexiani) 207-209 

Polenen, Poloni — lenkai 

Pomerani —> pamarėnai 

prūsai (Prateni, Preusen, Preussen, Prewsen, 
Prewssen, Prusci, Prussi, Prussin, Pruszin, 
Pruteni, Prutheni, Prutones, Pruzi, Pruzin, 
Pruzzi, Ilpoyc»i) 149, 150, 171, 174, 189— 
192, 195, 207, 209, 224-225, 227-228, 232. 
233, 238, 240, 245-246, 266, 268, 319, 322, 
332-335, 337, 343—346, 348, 357-359, 361, 
363-364, 367—369, 371, 373, 379-— 380, 382- 
383, 458, 464, 480-485, 488, 490—-492, 498-— 
499, 501-502, 504, 507-508, 523—-524, 541, 
545-547, 550, 565-568, 570, 592-593, 596 





Ouadi > kvadai 


ranai (Rani) 190-191, — taip pat runai 

reukanalai (Reucanali) 150-151 

roksolanai (Roxolani) 150-151 

romėnai (Romani) 190, 192, 546, 555, 557, 566, 
575-578, 601-604 

Roxolani — roksolanai 

rugijai (Rugii) 142, 145 

runai (Runi) 189-191, — taip pat ranai 

rusai (Russin, Ruszin, Rutheni, Ruzzi) 190- 
191, 195, 207-208, 280-281, 284, 287-288, 
291, 382-383, 390, 414—416, 423-424, 523— 
524, 545, 550, 555-556, 558, 565, 570, 576— 
577, 579, 590, 594, 607-608 


sabokai (Saboci) 150-151 

saksai (Saxones) 278, 285, 293, 596 

salai (Sali) 150-151 

Salmaite, Samagitae, Samagittae, Samaiten, 
Samayten, Samaythen, Samayti, Samayts, 
Sameiten, Samieten > Žemaičiai 

Sambitae, Samlander — sembai 


- 690 - 


TAUTŲ IR GENČIŲ RODYKLĖ 





sargatai (Sargatii) 150-151 

sargetai (Sargetae) 153 

sarmatai (Sarmatae) 142, 144, 150 

sauromatai 116, 119, 121-122, 125-126 

savarai (Savari) 150-151 

Saxones — saksai 

Schalwerae, Schalwitae —> skalviai 

Schlavi — slavai 

Scythae — skitai 

Scythae alauni — skitai alaunai 

Sclavi, Sclavonitae —> slavai 

sėliai (Selones) 282, 289, 295, 305 

sembai (Sambiensi, Sambitae, Samlander, 
Sembi, Semen) 190, 192, 297, 301, 307, 311, 
336, 338, 340, 346, 348, 351, 504 

Semegallen, Semgallen —> žiemgaliai 

Semen — sembai 

Semigalli > žiemgaliai 

semnonai (Semnones) 141-142, 144 

sitonai (Sithones) 143, 146 

skalviai (Schalwerae, Schalwitae) 419-420, 
461, 467 

skirmiadai 117, 123 

skitai (Scythae) 115-116, 118-122, 124-126, 160 
alaunai (Scythae alauni) 150-151 

- = artojai 115, 121 

- klajokliai 115, 122 

- laisvieji 119, 125 

- žemdirbiai 115, 121 

slavai (Schlavi, Sclavi, Sclavonitae) 163, 172, 
174, 190-192, 558, 579, 590, 594, 607-608 

stavanai (Stavani) 150-151 

sturnai (Sturni) 150-151 

sūdinai (Sudini) 150-151 

sūduviai (Sudowite) 333, 343 

Suebi —> svebai 

Suenones —> svenonai 

Sueones — švedai 

Suiones — svijonai 

sulonai (Sulones) 150-151 

svebai (Suebi) 141-145 

svenonai (Suenones) 163, — taip pat nortmanai 

svijonai (Suiones) 142-143, 145-146 

Sweon — švedai 

Szomoyth —> žemaičiai 





švedai (Sueones, Sweon) 166, 168, 190, 192 


tanajiečiai (Tanaitae) 150-151 
Tartari — totoriai 

tenktenai (Tencteni) 141, 143 
Teutonici, Theutonici > vokiečiai 
Thurci — turkai 

totoriai (Tartari) 533-534, 536-538 
trakai 116-118, 123-124 
Transmontani — užkalniečiai 
turkai (Thurci) 532, 536 


Ungari —> vengrai 
užkalniečiai (Transmontani) 150-151 


varmiai (Warmienses) 338, 348 

velatabai (Welatabi) 163 

veltai (Veltae) 150-151 

vendai (Wende) 382-383 

venedai (Venedae) 149-151 

vengrai (Ungari) 533, 537 

vibijonai (Vibiones) 150-151 

vidivarijai (Vidivarii) 160 

vokiečiai (Deutschen, Dewtcze, Teutonici, 
Theutonici) 136-137, 150-151, 238, 240, 253— 
254, 270, 273, 280-284, 287-291, 296, 300, 
306, 310, 332, 336-337, 341-342, 346-347, 
352, 408-409, 501-502, 532, 534, 536, 538 





Warmienses —> varmiai 
Welatabi — velatabai 
Wende — vendai 


žemaičiai (Salmaite, Samagitae, Samagittae, 
Samaiten, Samayten, Samaythen, Samay- 
ti, Samayts, Sameiten, Samieten, Szomo- 
yth) 298-300, 302, 304, 308-310, 312, 314, 
429, 431, 433, 437, 439—440, 472, 516-517, 
520-521, 523-524, 528-529, 541, 543, 546, 
549, 555-557, 559, 561-563, 565-566, 569, 
575-577, 580-583 

žydai (Judayci) 615, 617 

žiemgaliai (Semegallen, Semgallen, Semigalli) 
233-234, 280, 287-288, 296, 304, 306, 313-314 





Rodyklę sudarė ASTA PAŽŪSYTĖ 


— 691 — 


VIETOVARDŽIŲ RODYKLĖ 


Rodyklė apima tik šaltinių tekstus 


Abalas, sala 136, 137 

Adrija, jūra 116, 122 

Aegyptus —> Egiptas 

Aisčių žemė (Eastland) 166, 168 

Aismarės (Ėstmere) 166, 168 —> Mentonomo- 
no įlanka 

Aizputė (Asseboten) 301, 311 

Albia — Elbė 

Aldinburgas (Aldinburc) 189, 191 

Aleksandrija (Alexandria) 557, 578 

Almania —> Vokietija 

Andigenkutė (Andigenkuth) 419, 421 

Andras, sala 116, 122 

Angerbork —> Angerburgas 

Angerburgas, pilis (castrum Angerbork) 550, 
570 

Anhu, miestas 198-199 

Apeninai (Apenninus), kalnai 590, 594 

Apytalaukis (Opitelake) 419, 421 

Apolonija, dab. Sozopolas 117, 129 

Ariogala (Iragola) 560, 581 

- apylinkės (districtus Eroglensis) 550, 570 

Ariškėnai (Arisken) 432, 440) 

Arkties vandenynas — Šiaurės Okeanas 

Arnovas (Arnow) 319, 322 

Artiskas, upė 117, 123 

Asia —> Azija 

Asia [1] — Mezija 

Asseboten —> Aizputė 

Ašvietė (Asswyiote) 430-431, 438-439 

Audringos marios > Kuršių marios 

Aukaimis (Aukeyn, Awkon) 430-431, 434, 
438—439, 441 

— laukas (das veld Auken, das Feld Aukon 
<Batoki>) 433-434, 441-442 

— pilis (castrum Oukaym) 338-339, 342, 349— 
350, 352 

Aukštaičiai > Aukštaitija 

Aukštaitija (Aukštaičiai; Austechia, Auxstote, 


Auxteten, Ober-Littauen) 339, 350, 435, 442, 
528-529 

- žemė (Ousteten) 365, 375 

Austechia —> Aukštaitija 

Austrija (Austria) 458, 464 

Auxstote —> Aukštaitija 

Auxteten —> Aukštaitija 

Awkon —> Aukaimis 

Azija (Asia) 590, 593 

Azovo jūra > Meotų ežeras 


Babėnai (Babyne) 419, 421 

Bakainiai — Šašiai 

Balga (Balge) 420—421, 433, 440) 

Baltheum mare — Baltijos jūra 

Balticum mare — Baltijos jūra 

Baltija (Bazilija; Baltia, Basilia), sala 136-137 

Baltijos jūra (Okeanas, Okeano jūra; mare 
Baltheum, mare Balticum, Gortelmer, ma- 
re Occeanus, Oceanus) 156-157, 160, 232- 
234, 382—-383, 592, 596 

- pajūris (die Kūste der Ostsee) 321, 324 

Banomana (Bannomanna), sala 136-137 

Barclene — Berklainiai 

Barsepille — Paršpilis, piliavietė 

Basilia (Bazilija) —> Baltija 

Bastowe — Paštuva, kaimas 

Batakiai (Batoki) > Aukaimis 

Bazelis 591, 594 

Bazilija — Baltija 

Beisten — Pieštvė 

Berklainiai (Barclene) 419, 421 

Bernovas (Bernow) 408-409 

Beržė (Berze) 419, 421 

Byalgin kiemas (Byalgindorffe) 436, 444 

Bitinija (Biticija, Bukcinėja; Bithynia, Biticia, 
Bitinia, Buccinea) 507-508, 546, 566 

Blekingas (Blecinga ėg) 166, 168 

Blumenau 321, 324 


— 692 — 


VIETOVARDŽIŲ RODYKLĖ 








Bohemija (Bohemia) 227-228, 532-533, 536 
537, 590-591, 594 

Bolcai (Obolcze), miestas Vitebsko sr. 554, 575 

Boreus Oceanus —> Šiaurės Okeanas 

boristeniečių uostas, Olbija (?) 115, 121 

Boristenis > Dnepras 

Bornholmas, žemė (Burgenda land) 166, 168 

Borusija /Borūsijjach > Prūsija 

Bosforas (Bosporus) 600, 602 

Bosporus Cimmericus > Kimerų Bosforas 

Brandenburgas (Brandeborg, Brandeburg, 
Brandenborch, Brandenburg) 194-195, 
408-409, 420-421, 458, 464 

- pilis (castrum Brandenburgk) 336, 347 

Brandestat 320, 323 

Brantštatas (Brantstatt) 319, 323 

Brėmenas 194—-195, 221-222 

Brianskas 260-261 

Buccinea (Bukcinėja) —> Bitinija 

Bulichien, kaimas 319, 322 

Būnū, upė 198-199 

Burgenda —> Bornholmas, žemė 

Burgundija (Burgundia) 194-195 

Burveliai (Burve) 419, 421 

Buseikos kiemas (Busekindorfe) 436, 443 

Busekindorfe —> Buseikos kiemas 

Busovna (BoycosBna), voluiniečių pilis 259, 261 


Calsina — Kalsina 

Caltenenen — Kaltinėnai, kraštas 

Carpatus montes > Karpatai 

Caustriten —> Kaustryčiai 

Charbinovičiai (Charbinowicze) 551, 572 

Chelmas —> Cholmas 

Chelmnas —> Kulmas 

Chersinas (Chersinus) 149-150 

Chnazina — Pulslavas 

Cholinum —> Kulmas 

Cholmas (Xonmoy), dab. Chelmas (lenk. 
Chetm) 259-260 

Christisburgk — Kristburgas 

Chronas (Chrononas; Chronius, Chronon), 
upė, dab. Nemunas (?) arba Prieglius (?) 153 

Cimmericus Bosporus > Kimerų Bosforas 

Colayne —> Kolainiai 


Constritten —> Kaustryčiai 

Cosleykin —> Kušleikos kiemas 
Cracovia > Krokuva 

Craghen 319, 322 

Cristborch, Cristborg —> Kristburgas 
Cuiavia/Cuyavia > Kujavija 

Culm, Culmen > Kulmas 

Culmen antiguum — Senasis Kulmas 
Curlandia > Kurliandija 


Dacia —> Dakija 

Daghwata, miestas 198-199 

Dakija (Dacia) 150, 194-195 

Dancigas > Gdanskas 

Danczk — Gdanskas 

Danija (Denemearcan) 166, 168 

Danuvium — Istras 

Dargvainiai (Dargen, Dargowayn), kaimas 
321, 324 

Darudėno kiemas (Darudendorf) 435, 442 

Datinen > Dotnuva 

Datyske — Dotiškiai 

Dauguva > Duna 

Deimena (Laba; Deim, Deyme, Labio), upė 
460, 466 

Delas 116-117, 122-123 

Deltuva (Dewilto) 436, 444 

- kraštas 436, 443 

Denemearcan —> Danija 

Dewilto > Deltuva 

Dyminė, miestas 189, 191 

Dnepras (Boristenis, /Įnenp), upė 115, 121, 
260-261 

Dorpat (Dorpatas) — Tartu 

Dotiškiai (Datyske) 419, 421 

Dotnuva (Datinen) 419, 421 

Drohičinas (Drohiczin; /Įoporbiann) 207-208, 
259-260 

Drūsa (Truso) 166, 168 

Dubysa (Dubissa), upė 559, 580 

Dubnica 402-403 

Dulce mare — Gėloji jūra 

Duna (Dauguva), upė 245-246, 278, 281-282, 
285, 288-289, 301, 305, 310, 314 

Dunojus — Istras 


- 693 - 


VIETOVARDŽIŲ RODYKLĖ 





Durbė (Durben) 301, 311 


Eastland — Aisčių žemė 

Eckersberg — Ekersberg 

Egglaythe — Eglaitė 

Eginten —> Jugintai 

Egiptas (Aegyptus) 553, 557, 573, 578 

Eelaitė (Egglaythe) 419, 421 

Eiguliai (Egullen) 462, 468 

Eitučio kiemas (Eytuttendorff) 436, 444 

Ekersberg (Eckersberg) 462, 468 

Elandas (Eowland) 166, 168 

Elbė (Albia), upė 189, 191 

Elbingas 

- miestas (Elbing, Elbingus; lenk. Elbląg) 
420-421, 495-496 

- upė (Ilfing) 166, 168 

Elkas —> Lukas 

Eowland — Elandas 

Epidauras (Epidauro) 555, 576 

Ermlandas (Ermland) 321, 324 

Erogla (districtus Eroglensis) —> Ariogala, 
apylinkės 

Estija (Estland, Estonia) 198-199, 278, 283-285, 
290-291 

Ėstmere —> Aismarės 

Estonia — Estija 

Europa 149, 590, 593 

Ezelis > Sarema 


Falsteris (Falster), sala 166, 168 

Fardas 194-195 

Farsalas, laukas (campus Pharsalicus) 557, 578 

Felemūs, pilis 198-199 

Fembrė (Fembre), sala 190-191 

Finnonicus sinus (Finų įlanka) > Venedų 
įlanka 

Finų įlanka —> Venedų įlanka 

Francia —> Prancūzija 

Frygija (Frigia) 507-508 


Gaydine — Kėdainiai 

Gaina (Hayna) 554, 575 

Galinda, žemė (terra Galindia) 332, 343 
Gardinas 551, 572 


Garthen 435, 442 

Gastowdi villa — Goštautas, kaimas 

Gdanskas (Dancigas; Danczk, Gyddanyze) 
171, 174, 476—477 

Gėloji jūra (mare dulce) 244, 246 

Gelonas, tvirtovė 119, 124 

Geltgarben 321, 324 

Gelvonai (Gelwen, Gelwin) 435-436, 442, 444 

Geras, upė, dab. Konka (?) arba Moločnaja 
(?), Dnepro intakai 115, 122 

Germania —> Vokietija 

Gerva 283, 290 

Gewillen, laukas 434, 441 

Gyddanyzc > Gdanskas 

Girstauto kiemas —> Kražiai 

Girstawtendorff/ Girstawtin Dorffe > Kražiai 

Gnieznas (Gneznas; lenk. Gniezno) 221-222, 
545, 551, 554, 565, 571, 574-575 

Gortelmer — Baltijos jūra 

Goštautas (villa Gastowdi), kaimas 510-511 

Gotlandas (Gotland, Gotlandia) 166, 168, 278, 
285 

Graikija (Graecia) 555, 576 

Grasien / Grasyen — Kražiai 

Greižėnai (Greiseen) 432, 439 

Griežė (Gresen), pilis, Mažeikių raj. 304, 313 

Grobyn 419-42() 


HRaedhum — Šlezvigas 

Hayna —> Gaina 

Halerštatas 194-195 

Haličas (Taxmup) 260-261 

Hamburgas (Hammburc) 189, 191 
Havelbergas 194-195 

Heiligenbergas (Heiligenberg), pilis 304, 314 
Heiligenkreuz 320, 323 

Heiligenwalde 

— kaimas 321, 324 

— Šventasis miškas 

Helespontas 118, 124 

Hennenbergas (Hennenberg) 458, 464 
Hipanis, upė, dab. Bugas 115, 121 

Hispania — Ispanija 

Hister — Istras 

Hubnicken Mažieji (Kl. Hubnicken) 320, 323 


— 694 — 


VIETOVARDŽIŲ RODYKLĖ 





Hungaria —> Vengrija 


Iaroczones — Jarašonai 

Ierosolima — Jeruzalė 

Ykeskola —> Ikškilė 

Ikškilė (Ykeskola), pilis 279, 286 

Ilfing — Elbingas, upė 

Imera (Ymera), upė, dab. Seda 279, 283, 287, 
290 

Ingulecas —> Pantikapas 

Insterburg — Įsrutis 

Iragola —> Ariogala 

Ispanija (Hispania) 532, 536 

Įsrutis (Insterburg) 434, 441 

Ister — Istras 

Istras (Danuvium, Hister, Ister), upė, dab. Du- 
nojus 117, 123, 132-133 

Italija (Italia) 545, 555, 557, 565, 575, 578, 600, 
602 

Izraelis 332, 343 

Yžnės tiltas (Jensetilte), vietovė 430—-431, 438— 
439 


Jarašonai (Iaroczones) 558, 578 

Jaunodava, kraštas (Jonawdo dem lande) 432, 
440 

Jensetilte — Yžnės tiltas 

Jeruzalė (Ierosolima) 220, 222, 227, 229 

Jiesia (Jusse), upė 434, 441 

Jonawdo — Jaunodava 

Jugintai (Eginten) 419, 421 

Jumnė (Jumne), miestas 189, 191 

Jūra (Jure), upė 432, 440) 

Jusse — Jiesia 


Kalsina (Kalsinė; Calsina), kaimas 510-511 

Kaltinėnai (Kolthini) 560, 581 

—- kraštas (Caltenenen, terra Kaltenarum) 
430, 438, 462, 468 

Kamenis 221-222 

Kapliai (Kapplius) 419, 421 

Karaliaučius (Konigsberg, Kėnigsberg, Kun- 
gesberc, Kunigsbergk, Kvngsberch, Kvni- 
gesberch) 251-254, 319, 322, 340, 350, 523— 
524 


Karianowe —> Kernavė 

Karistas, miestas Eubojos saloje 116, 122 

Karpatai, kalnai (Peucinų kalnai; Carpatus 
montes, Peucinos montes) 150-151 

Karšuva (Karsov) 433, 441 

Karūnava (Kralinowe) 419, 421 

Kaunas (Kawen, Kowno) 430, 438, 559, 580 

— pilis (castrum Kauve) 419-420 

Kaustryčiai (Caustriten, Constritten, Kaust- 
riten) 419-420, 461, 467 

Kauve — Kaunas, pilis 

Kawen — Kaunas 

Kėdainiai (Gaydine) 419, 421 

Kelnas 221-222 

Kerčės sąsiauris > Kimerų (Kimbrų) Bosfo- 
ras 

Kernavė (Karianowe, Kernow, Kiernowo) 
419, 421, 435-—437, 443—444 

Kęsčiai, kraštas (Ouestin das land) 432, 440 

Kiernowo —> Kernavė 

Kijevas 427, 551, 556, 558, 572, 577-578 

Kimerų (Kimbrų) Bosforas (Bosporus Cim- 
mericus, Cimbricus), dab. Kerčės sąsiau- 
ris 600, 602-603 

Kistėnai (Kistenas) 419, 421 

Klaipėda (Memel, Memelburg, Mymila) 297, 
303, 307, 313, 341, 351, 463—464, 470, 523— 
524 

Kl. Hubnicken —> Mažieji Hubnicken 

Klodava (Klodawa) 554, 575 

Klūri 198-199 

Knien —> Kujėnai 

Kokiveithus silva —> Kukovaičio miškas 

Kolainiai, pilis (castrum Colayne) 338, 349 

Kolthini — Kaltinėnai 

Koluwe —> Kulva 

Konigsberg / Kėnigsberg — Karaliaučius 

Konka, upė 

— Geras 

> Pantikapas 

Konstancas (Konstanz) 516-517 

Korbegas 194-195 

Kosleikindorffe > Kušleikos kiemas 

Kowno —> Kaunas 

Krachofia > Krokuva 


- 695 - 


VIETOVARDŽIŲ RODYKLĖ 





Kralinowe — Karūnava 

Kražiai (Girstauto kiemas; Chroze, Girstaw- 
tendorff, Girstawtin Dorffe, Grasien, Gra- 
syen) 430-431, 434, 438-439, 442, 560, 581 

Kremnai (Kremnų uostas) 116, 119, 122, 125 

Kretinga (Kretenen) 303, 313 

Krėva (Krewa, Krewen) 463, 469, 550, 554, 
571, 575 

Kristburgas (Christisburgk, Cristborch, Crist- 
borg), dab. Senoji Dzežgonė (lenk. Stary 
Dzierzgon) 412, 420-421 

Krokuva (Cracovia, Krachofia) 395, 405-406, 
534-535, 538, 547-549, 551, 568-570, 572 

Kujavija (Cuiavia, Cuyavia), ist. sritis Lenki- 
joje (Kujawy) 227-228, 332, 342 

Kujėnai (Knien) 419, 421 

Kukenoys —> Kuoknesė 

Kukovaičio miškas (silva Kokiveithus) 556, 577 

Kulmas (Cholinum, Culm, Culmen), dab. 
Chelmnas (lenk. Chetmno) 184, 186, 238, 
240, 379 

— žemė (terra Colmensis) 332, 342, 507-508 

Kulmas Senasis — Senasis Kulmas 

Kulva (Kulwa, Koluwe) 435, 442 

Kungesberc, Kunigsbergk — Karaliaučius 

Kuoknesė (Kukenoys), pilis Latgalos pietva- 
kariuose, dešiniajame Dauguvos krante 
281-282, 288-289 

Kurisch-Hab —> Kuršių marios 

Kurland, Kurlant — Kuršas 

Kurliandija (Curlandia) 245-246 

Kuršas (Kuren, Kurland, Kurlant) 299-309, 
611-612 

Kuršių marios (Audringos marios; Kurisch- 
Hab, Wilde Hab) 460—461, 466-467 

Kušleikos kiemas (Cosleykin, Kosleikindorf- 
fe) 430-431, 438-439 

Kvngsberch, Kvnigesberch —> Karaliaučius 


Laba, Labio > Deimena 

Labun 251-252 

Labūnava (Labune, Labunen, Labunowe) 419, 
421, 437, 444, 462, 468 

— apylinkės (die Gegend von Labunow) 437, 
444 


Laeland — Lolandas 

Laito / Layto —> Lietuva 

Laland — Lolandas 

Lamen — Laumena 

Langelandas (Langa land), sala 166, 168 

Lasa (Lassa, Lasse), upė 320, 323 

Lateranas (Lateranus) 202-203 

Lauden — Liauda 

Laumena (Lamen) 435, 442 

Lauthen, laukas 251-252 

Lectavia, Lectonia > Lietuva 

Lenewarden —> Lielvardė 

Lenkeniten 320, 323 

Lenkija (Polonia) 190, 192, 195, 244—-246, 317, 
332, 339, 342, 349, 408-409, 447, 520-521, 
532-534, 536-538, 545-546, 549, 551-552, 
556, 558-559, 561-562, 565-566, 569, 571- 
573, 577-578, 580-583, 590-591, 594, 607- 
608 

Lennewaden — Lielvardė 

Leopolis > Lvovas 

Leškėnai (Leškiai?; Lieszkeinen) 419, 421 

Leškiai — Leškėnai 

Letas — Lietuva 

Lethowia —> Lietuva 

Leto karalystė — Lietuva 

Letowia —> Lietuva 

Letthonia —> Lietuva 

Lettowen — Lietuva 

Liauda (Lauden) 419, 421 

Licka > Lukas 

Lielvardė (Lennewaden) 302, 311 

— sritis (provincia Lenewardensis) 283, 289 

Lieszkeinen —> Leškėnai 

Lietuva (Letas, Leto karalystė, Lietuvos ku- 
nigaikštystė, Litalija, Litvanija, Tartarija [!]; 
Laito, Layto, Lectavia, Lectonia, Lethowia, 
Letowia, Letthonia, Lettowen, Litau, Lit- 
halia, Lithuania, Lithwania, Lythwania, Li- 
towia, Littouwin, Littowen, Littowin, Li- 
tuania, Litwania, Litwanie regno, Royau- 
me de Laito, Tartarie [!]) 232-233, 245-246, 
267, 273, 279-280, 286-287, 296, 306, 339, 
350, 359, 365, 368, 375, 397, 400, 405-406, 
414-416, 419-421, 429, 437, 451-453, 458, 











- 696 - 


VIETOVARDŽIŲ RODYKLĖ 








463—464, 469, 528-529, 532-533, 535-537, 
539, 547, 549—551, 554—556, 558-560, 563 








564, 568-572, 574-577, 579-581, 583-585, 
590-591, 593—594, 607-609 

Lietuvos kunigaikštystė — Lietuva 

Liflande — Livonija 

Likija 117, 123 

Linkūnai (Linkowe) 419, 421 

Litalija — Lietuva 

Litau — Lietuva 

Lithalia > Lietuva 

Lithuania —> Lietuva 

Lithwania/Lythwania — Lietuva 

Litowia —> Lietuva 

Littouwin — Lietuva 

Littowen / Littowin —> Lietuva 

Lituania, Litvanija, Litwania —> Lietuva 

Litwanie regno — Lietuva 

Liubekas (Libeck, Lubecum) 273, 392 

—- vyskupija (dyocesis Lubucensis) 395 

Livonija (Liflande, Liuonia, Livland, Livonia) 
201-203, 232-233, 245246, 278-279, 285, 287, 
295, 305, 334, 344, 359, 368, 419—421, 558, 560, 
578, 581, 592, 596, 600, 602, 611-612 

Lolandas (Laeland, Laland), sala 166, 168, 
190-191 

Lorraine —> Lotaringija 

Lotaringija (Lorraine) 472 

Lūbeck — Liubekas 

Lubecum — Liubekas 

Lukas (Licka), upė, dab. Elkas 339, 349 

Lumpė (Limpe) 432, 440 

Lundas 221-222 

Lvovas (Leopolis) 520-521 








Madsūna, miestas 198-199 

Magdeburgas (Magadeburgum, Megden- 
burgk) 194-195, 221-222, 337, 347 

Maguntinus —> Maincas 

Maincas (Maguntinus, Mainz) 219, 221 

Maišiagala (Masgallen, Meisegal, Meiszago- 
la, Miszohola) 435-437, 442—444, 461, 467, 
554, 575 

— pilis ir gyvenvietė (castrum et villa Misze- 
holy) 556, 577 


Malborkas —> Marienburgas 

Malchas, miestas 195-196 

Malu —> Molainiai 

Mare 

- Baltheum — Baltijos jūra 

- Balticum — Baltijos jūra 

dulce —> Gėloji jūra 

— Occeanus — Baltijos jūra 

- Septemtrionale — Šiaurės jūra 

- Suebicum —> Svebų jūra 

Marienburgas (Malborkas; Mariaburgum, 

Mariaeburgum) 150-151, 593-596 

- [pilis] (Marienburg) 459, 465 

Masgallen — Maišiagala 

Mazovija (Masouia, Masovia, Mazovia), ist. 

sritis Lenkijoje (Mazowsze) 227-228, 332, 

342, 547, 551, 568, 572, 593, 596 

Mažieji Hubnicken > Hubnicken Mažieji 

Mecas (Metz) 472 

Medenen 321, 324 

Medininkai (Medniky, Myedniki) 554, 560, 
575, 581 

— kraštas (das lant czu Medeniken, distric- 
tus Medniczensis, Medniky) 432, 440, 549, 
562, 569, 582 

— valsčius (territorium Medenicka) 341, 351 
žemė (terra Medenik) 463, 470 

Mezdenburoj — Magdeburgas 

Megene —> Miegėnai 

Meisegal — Maišiagala 

Meiszagola —> Maišiagala 

Meklenburgas (Meklenburg) 382-383 

Memel 

— Klaipėda, miestas 

— Nemunas, upė 

Memelburg —> Klaipėda 

Memelgegenden —> Panemunė 

Mėmelis > Klaipėda 

Memil > Nemunas 

Mendzigožas (Myedzigorze; lenk. Mię- 

dzygėrze) 551, 572 

Mentonomon oceanus —> Mentonomono 

įlanka 

Mentonomono įlanka (Oceanus Mentono- 
mon), Aismarės (?) 136-137 








— 697 — 


VIETOVARDŽIŲ RODYKLĖ 





Meore —> Merė 

Meotų ežeras (Meotų jūra; latus Meotidis), 
dab. Azovojūra 116,119, 121-122, 125-126, 
150-151 

Merė (Meore) 166, 168 

Mergežeris (Mergilsee), senvagė Nemuno de- 
šiniajame krante 432, 439 

Mesambrija, dab. Nesebyras 117, 123 

Mesia —> Mezija 

Metz —> Mecas 

Mezija (Mesia, Asia [!]) 232-234 

— provincija (provincia Mesie) 507-508 
Myedniki —> Medininkai 

Myedzigorze —> Mendzigožas 

Miegėnai (Megene) 419, 421 

Milanas 591, 594 

Milsowe —> Milžavėnai, kraštas 

Milžavėnai (Milžo piliavietė; Milso dem burcg- 
wale, Milso eyn burgwal) 430-431, 438-439 
—- kraštas (Milsowe) 434, 442 

Mymila, Mymmel —> Klaipėda 

Mingelioniai (Minanen) 419, 421 

Miszohola —> Maišiagala 

Miunsteris (Monasterium) 194-195 
Molainiai (Malu) 419, 421 

Moločnaja, upė —> Geras 

Monasterium  — Miunsteris 

Mons antiguus —> Senasis kalnas 

Montes Nerviorum — Nervijai, kalnai 
Moravija 194-195 


Nadruva (Nadrowe, Nadrowia) 333, 338, 344, 
348, 358, 368 

Namaxste > Nemakščiai 

Namen —> Nemūras 

Namile —> Nemylas 

Narevas (Nara) 339, 349 

Narmayne — Normainiai 

Nastrėnai (Nastrayn, Nastrenen), kaimas 321, 
324 

Natangen — Notanga 

Natania — Notanga 

Nattangia —> Notanga, žemė 

Naugardas [Didysis] (Nogardia) 284, 291 
Naugardas [Seversko] 551, 572 








Naujas kaimas —> Neuendorf 

Naveza —> Nevėžis 

Nawese — Nevėžis 

Nemakščiai (Namaxste) 430-431, 438-439 

Nemen —> Nemunas 

Nemenčinė (Nyemczani) 554, 575 

Nemylas (Namile), upė 432, 440 

Nemunas (Memel, Memil, Nemen, Nyemy- 
en), upė 429, 432—433, 436—437, 439, 441, 
444, 459, 465, 510-511, 559, 580, — taip pat 
Chronas 

Nemūras (Namen) 458, 464 

Nerga / Nergia — Neris 

Neris (Vilija; Nerga, Nergia, Nerye, Villia, Wi- 

lia), upė 434-437, 441-444, 461-462, 467- 

468, 557-558, 577-578 

Nervijai (montes Nerviorum), Karpatų kal- 

nų atšakos (?) 153 

Nesebyras —> Mesambrija 

Neuendorf (Naujas kaimas; Nova villa), kai- 
mas 321, 324 

Nevesen — Nevėžis 

Nevesenike > Nevėžninkai 

Nevėžis (Naveza, Nawese, Nevesen, Niewes- 
cha, Nyewyasza, Nowese), upė 419-421, 
434-435, 437, 441, 443-444, 462, 468, 559, 
563, 580, 583 

Nevėžninkai (Nevesenike) 419, 421 

Nicomedia > Nikomedija 

Nyemczani —> Nemenčinė 

Nyemyen —> Nemunas 

Niewescha —> Nevėžis 

Nyewyasza —> Nevėžis 

Nikomedija (Nicomedia) 507-508 

Nogardia — Naugardas [Didysis] 

Normainiai (Narmayne) 419, 421 

Notanga (Natangen, Natania) 238, 240 

— žemė (Nattangia) 336, 347 

Nova villa > Neuendorf 

Nowese — Nevėžis 








Ober-Littauen —> Aukštaitija 

Obolcze —> Bolcai 

Occeanus mare (Okeano jūra) — Baltijos jūra 
Oceanus (Okeanas) —> Baltijos jūra 


- 698 - 


VIETOVARDŽIŲ RODYKLĖ 





Oceanus Mentonomon —> Mentonomono 
įlanka 

Oceanus Sarmaticus —> Sarmatijos vandeny- 
nas 

Ochožas (Oxoxke), voluiniečių pilis 259—260 

Oddora —> Oderis 

Odempe — Otepė 

Oderis (Oddora), upė 190, 191 

Okeanas — Baltijos jūra 

Okeano jūra — Baltijos jūra 

Olbija — boristeniečių uostas 

Olesnica 551, 572 

Olyva (Oliva), dab. Gdansko miesto dalis 379 

Opitelake —> Apytalaukis 

Opiten, Opythen —> Upytė 

Oppe — Upis 

Ordensland —> Prūsija 

Ordino kraštas —> Prūsija 

Osa (Ossa), upė 545-546, 565-566 

Osel —> Sarema 

Osilia > Sarema 

Ossa > Osa 

Ostrogard Ruzziae —> Ostrogardas Rugijos 

Ostrogardas Rugijos (Ostrogard Ruzziae) 189, 
191 

Ostsee — Baltijos jūra 

Otepė (Odempe), estų žemės Ugaunijos cen- 
tras 283, 290 

Oukaym — Aukaimis, pilis 

Ousteten —> Aukštaitija, žemė 


Pabalkštė (Pobalxte), upė 434, 441 

Pagraudė, valsčius (territorium Pograude) 
340, 350 

Pamarys (Pomerania) 227-228 

Pamedė (Pomesanien, Pomezania) 238, 240 

Panemunė (Memelgegenden), teritorija tarp 
Neries ir Nevėžio žiočių 434, 441 

Pantikapas, upė, dab. Konka (?) arba Ingule- 
cas (?), Dnepro intakai 115, 122 

Paršpilis (Barsepille), piliavietė 432, 440 

Pastovia — Paštuva, pilis 

Pastow — Paštuva 

Pašilė, apylinkės (die Gegend von Poszyli) 
431, 439 


Paštuva (Pastow) 462, 468 

— kaimas (Bastowe) 419-42(0 

- pilis (castrum Pastovia) 341, 351 

Peanas (Peanis), upė 189, 191 

Pėdžiai (Pedins, Pedyn) 419, 421, 437, 444 

Peiguva (Peygowa) 510-511 

Perudžija (Perusia) 553, 574 

Peštva (Pestwa), dab. Seredžius 510-511 

Peucinų kalnai (Peucinos montes) > Karpatai 

Pieštvė (Beisten), upė 459, 465 

Pilėnai, pilis (castrum Pillenen) 458, 464 

Pinskas, žemė (36M13 Ilunbekaa) 260-261 

Pipinas, ežeras (lacus Pipini) 379-380 

Plawtowin 320, 323 

Plescekowe —> Pskovas 

Plockas 207-208 

Ploscowe —> Polockas 

Pobalxte — Pabalkštė 

Pocarwis —> Pokarviai 

Pograude —> Pagraudė 

Pokarviai (Pocarwis) 336, 346-347 

Polockas (Ploscowe) 397 

Polonia —> Lenkija 

Pomandė (Pomande), laukas 319, 323 

Pomerania > Pamarys 

Pomeranija (Pomerania) 245-246 

Pomesanien > Pamedė 

Pomezania > Pamedė 

Pontas 118, 124 

Posnania —> Poznanė 

Poszyli — Pašilė 

Poznanė (Posnania; lenk. Poznan) 447, 551, 
553, 572-573 

Prancūzija (Francia] 458, 464, 534, 538 

Preibė (Preybe) 419, 421 

Preussen —> Prūsija 

Prewaysike — Prievačka 

Prieglius (Prigora), upė 251-252, 254, — taip 
pat Chronas 

Prievačka (Prewaysike) 419, 421 

Prigora — Prieglius 

Prucia — Prūsija 

Prūsija (Borusija, Ordino kraštas, Prūsai; Bo- 
rūsijjach, Ordensland, Preussen, Prucia, 
Pruscia, Prusia, Prusse, Prussia, Prūszen, 


- 699 - 


VIETOVARDŽIŲ RODYKLĖ 





Pruteni, Prutenica, terra pruwsie, Pruza, 
Prūzin, Pruzinlant, Pruzzia) 150, 166-169, 
171, 174, 184, 186, 219-222, 227-228, 244. 
246, 249, 301, 311, 317, 332, 336-337, 342, 
346-347, 357, 363, 367, 372, 382—-383, 1408- 
409, 412, 420, 451-453, 458, 464, 476-477, 
491-492, 504, 507-508, 523-524, 534, 538, 
545-546, 549-550, 558, 560, 565-567, 569— 
570, 578, 581, 592—-593, 596 

- Žemutinė, Žemutinės Prūsijos kraštas (nid- 
derlande, Niederland, Niederlande) 487— 
488, 490—491, 501-502 

Pruteni, Prutenica —> Prūsija 

Pruza, Pruzzia —> Prūsija 

Pskovas (Plescekowe) 280, 284, 287, 291 

Pulslavas, miestas, vad. Chnazina 185, 187 

Putvė, laukas (Putelauken) 432, 440 





Ouerinfordas (Ouerinford) 523-524 
Ouestin —> Kęsčiai 


Rady — Rodai 

Ragainė (Raganita, Ragneta, Ragnita, Ragnit- 
hen, Ragnitt, Rangnit, Rangnith) 338-339, 
342, 349-350, 352, 419-420, 431-432, 436, 
439-44(), 443, 461-463, 467—469, 523-524 

— pilis (castrum Ragnetha) 550, 570 

Ragava (Rogow), pilis 379—380 

Ragneta —> Ragainė 

Ragnita —> Ragainė 

Ragnithen —> Ragainė 

Ragnitt > Ragainė 

Rambynas (Rambyn) 432, 440) 

Ramėnai (Ramoe) 419, 421 

Ramygala (Remigalle) 419, 421 

Ramynne —> Ruminiai 

Ramoe —> Ramėnai 

Rangnit / Rangnith — Ragainė 

Raseiniai (Rossyeyn, Roszena) 433, 441, 560, 
581 

Ratytien, kaimas 322 

Raudys (Rawde), upė 431, 439 

Reyderis (Reyder) 336—337, 346-347 

Reinas (Rhenum) 591, 594 

Remigalle > Ramygala 


Reuzzenlant (rusų šalis) > Rusia 

Revelis (Reval), dab. Talinas 611-612 

Rhenum — Reinas 

Rhodopen —> Rodopė 

Rifėjai (Rifaeos, Ryphaeos montes), mitiniai 
kalnai, dab. Uralas (?) 150-151, 153 

Ryga (Riga, Rige, Ryghe) 273, 280, 282, 287, 
289, 297, 307, 341, 352, 392, 397, 611-612 

— pilis (opidum Rigense) 460, 466 

— provincija (provincia Rigensis) 494, 614, 616 

Rykantai (Rinkant) 435, 442 

Ringiai, laukas (Ringelauken) 432, 440 

Rinkant —> Rykantai 

Ryphaeos montes — Rifėjai, kalnai 

Rist 435, 442 

Rodai (Rady) 419, 421 

Rodopė (Rhodopen) 190, 192 

Rogyare —> Šventaragis 

Rogow — Ragava 

Royaume 

— de Laito (Lietuvos karalystė) —> Lietuva 

— de Roussie (Rusijos karalystė) > Rusia 

Roma (Rome) 220, 222, 238-241, 245-246, 334, 
344, 358, 368, 520-521, 528, 545, 553, 555, 
557, 565, 573, 576, 578, 590, 594, 601, 603, 
607-608, 614, 616 

Romagyn —> Romainiai 

Romainiai, Romuva (Romow, Romowe, Ro- 
mowe), vieta Nadruvoje 334, 344, 358, 368, 
545, 565 

Romainiai (Romayn), sala Nemune, ties Du- 
bysos žiotimis 459, 465 

Romainiai (Romagyn, Romayn, Romein, 
R6mein, Romene), kaimas Nevėžio žemu- 
pyje 339, 350, 365, 375, 419-420, 436, 444 

- kraštas (Romaynen) 462, 468 

- žemė (terra Romayn, Romeyen, Romeyne) 
462-463, 468-469 

Romainiai (Romayn, Romaynis, Romehnen, 
Romenen, Romiten [Rowyten?], Rummo- 
ve), kaimas Semboje 320, 323 

Rėme —> Roma 

Romehnen, Romeyen —> Romainiai 

Romein / Romeyn / Rėmein —> Romainiai 

Romeyne —> Romainiai 


— 700 — 


VIETOVARDŽIŲ RODYKLĖ 





Romene, Romenen —> Romainiai 

Romiten [Rowyten?] —> Romainiai 

Romow / Romowe / Rėomowe —> Romainiai 

Romuva —> Romainiai 

Rossyeyn — Raseiniai 

Roszena — Raseiniai 

Rubonas (Rubon) 149, 150 

Rūdava (Rudow) 523-524 

Rudow —> Rūdava 

Rugijos Ostrogardas —> Ostrogardas Rugijos 

Ruminiai (Ramynne) 419, 421 

Rummove —> Romainiai 

Rusia (Rusijos karalystė, rusų šalis; Reuzzen- 
lant, Royaume de Roussie, Russia) 245— 
246, 423-425, 427, 451-452, 532, 536, 547, 
556-558, 568, 577-578 


Sabinovai (Sabenow) 321, 324 

Saint Boix > Šventoji giria 

Saksonija (Saksonijos kunigaikštystė; Duca- 
tus Saxonie, Saxonia) 194-195, 201-202, 
532, 536 

Salkappen — Šaltkapiai 

Salmidesas 117, 123 

Salto dem walde —> Šaltas miškas 

Saltone —> Šaltuona 

Saltune /Saltiine —> Šaltuona 

Salvos —> Šalvietė 

Salweythe — Šalvietė 

Samagittia > Žemaitija 

Samaiten, Samayts —> Žemaitija 

Samas, sala 118, 124 

Sambia —> Semba 

Sameyten —> Žemaitija 

Samelant > Semba 

Samland —> Semba 

Samlenth — Semba 

Samoita—> Žemaitija 

Sancta silva—> Šventoji giria 

Sanctus > Šventoji, upelis 

Sandomiras 548, 568 

Sarema (Ezelis; Osel, Osilia) 283-284, 290-291, 
611-612 

Sarmatija (Sarmatia) 132-133, 149-150, 600 
601, 603 





Sarmatijos vandenynas (oceano Sarmatico) 
149, 150 

Sasen —> Šašiai 

Sasna (Sassene), upė 434, 441 

Sassaw — Šešuvis 

Sassene —> Sasna 

Saugučio kiemas (Sowguttindorffe) 436, 444 

Saiiten, prie Šventojo miško 434, 442 

Sautum, miškas prie Šešuvio upės 434, 441 

Saxonia —> Saksonija 

Scayte (šv. giria) 319, 322 

Schalawonien > Skalva 

Schippenbeil 322, 324 

Schoden —> Skuodas 

Schonense —> Šenenzė 

Schwente — Šventoji 

Scithia, Scythia —> Skitija 

Scoken > Žioka 

Scėn eg —> Skonė 

Sczeszuwa —> Šešuvis 

Seda —> Imera 

Seefeldas (Seefeld), kaimas 321, 324 

Seymen — Žeimiai 

Seldvičiai, žemė (terra Seldwischen) 462, 468 

Semba (Sambia, Samelant, Samland, Sam- 
lenth, Zambia) 232-233, 245-246, 297, 307, 
319—324, 335, 341, 346, 351, 365, 375, 420- 
421, 463, 470, 483, 498, 523—-524, 549-550, 
569-570 

— provincija (provincia Semland) 189, 191 

— pusiasalis [tekste — sala (!)] (Semland) 190- 
191 

— žemė (terra Sambie) 335, 346 

Semegallia > Žemygala 

Semigallia — Žiemgala 

Semland — Semba, provincija, pusiasalis 

Senasis kalnas (Mons antiguus) 281, 288 

Senasis Kulmas (Culmen antiguum), dab. Sta- 
rogrudas (lenk. Starogrėd) 379—380 

Septemtrionale mare —> Šiaurės jūra 

Seredžius —> Peštva 

Sessow —> Šešuvis 

Seten, Sethen —> Šatijai 

Setin — Satija 

Sicia — Skitija 


— 701 -— 


VIETOVARDŽIŲ RODYKLĖ 





Sydegunde —> Siudegundė 

Silezija (Silesia) 395 

Silnike — Šilnikai 

Silva Kokiveithus —> Kukovaičio miškas 

Sintelė (Sinteles) 301, 311 

Sinus 

- Finnonicus —> Venedų įlanka 

- Sueticus > Venedų įlanka 

- Venedicus —> Venedų įlanka 

Siretas 554, 575 

Sirija (Syria) 592, 596 

Sirpučio kiemas (Sirputtindorffe) 436, 444 

Syrvė (Swurben), pietinė Saremos (Ezelio) sa- 
los dalis 296, 306 

Siudegundė (Sydegunde) 279, 286 

Skalva (Schalawonien) 461, 467 

Skitija (Scithia, Scythia, Sicia) 115, 118, 121, 
124, 136-137, 232-233, 507-508 

Skonė (Scėn eg), sala 166, 168 

Skuodas (Schoden) 298, 308 

Slappiberze > Šlapaberžė 

Sliaswig —> Slezvigas 

Slovisai (Slowisso), kraštas 434, 441 

Smolenskas (Smalentz) 424-425, 460, 466 

Sončas 551, 572 

Sowguttindorffe —> Saugučio kiemas 

Sozopolas > Apolonija 

Spitrė (Splyten, Splittern) 419, 420, 461, 467 

Stabukalnis (Stabekalne, Stabuncaln) 430-432, 
438-440 

Stageliai [Stagiai?] (Staghelisken) 420-421 

Stagiai — Stageliai 

Stangau — Stangovas 

Stangiai (Stenghe) 419, 421 

Stangovas (Stangau, Stangow) 319, 322 

Starogrudas —> Senasis Kulmas 

Starpeikos kiemas (Starpeykin dorfe) 437, 444 

Stenghe — Stangiai 

Stocheymas (Stocheym) 523-524 

Suckeyne —> Šukėnai 

Suebia — Svebija 

Suebicum mare —> Svebų jūra 

Sueticus sinus (Švedų įlanka) > Venedų 
įlanka 

Suppa, Suppe — Šešupė 





Susiuko kiemas (Susockindorff, Susūken- 
dorff) 430—431, 438—439 

Svebija (Suebia) 142, 144 

Svebų jūra (Mare Suebicum) 143, 145 

Svilainiai (Swelan, Swelanen) 437, 444 

Sviloniai, žemė (terra Swilone) 461, 467 

Svirdekainiai (Swirdekeynendorp) 420—421 

Svirgailos kiemas (Swirgalendorf) 435, 442 

Swanike —> Švaininkai 

Swelan, Swelanen — Svilainiai 

Swente Azere —> Šventežeris 

Swilone —> Sviloniai, žemė 

Swintappe/Swyntappe — Šventoji 

Swinton —> Šventoji 

Swintoppe/Swyntoppe —> Šventoji 

Swintov, Swintowe — Šventoji 

Swirdekeynendorp —> Svirdekainiai 

Swirgalendorf — Svirgailos kiemas 

Swurben — Syrvė 

Szaltuna —> Šaltuona 


Šaltas miškas (Salto dem walde) 432, 440 

Šaltkapiai (Salkappen) 419, 421 

Šaltuona (Saltone, Saltune, Saltūne, Szaltuna), 
upė 432-433, 440-441 

Šalvietė [Salvos?] (Salweythe) 419, 421 

Šašiai [Bakainiai?] (Sasen) 419, 421 

Šatija (Setin) 436, 443 

Šatijai (Seten) 461, 467 

— kaimas (Seten, Sethen) 419-420, 435, 443 

Šenenzė, pilis (castrum Schonense) 338, 348 

Šešupė (Suppa, Suppe), upė 434, 441,510-511 

Šešuvis (Sassaw, Sczeszuwa, Sessow), upė 
429-431, 434, 437—439 

Šiaurės jūra (Mare Septemtrionale) 545, 565, 
— taip pat Šiaurės Okeanas 

Šiaurės okeanas (Arkties vandenynas, Šiau- 
rės jūra; Boreus Oceanus), 600, 602 

Šilaičiai — Šilnikai 

Šilnikai [Šilaičiai?] (Silnike) 419, 421 

Šlapaberžė (Slappiberze) 419, 421 

Šlezvigas (Haedhum, Sliaswig) 166, 168, 189, 
191 

Šukėnai [Šukiai?] (Suckeyne) 419, 421 

Šukiai > Šukėnai 


— 702 — 


VIETOVARDŽIŲ RODYKLĖ 





Švaininkai (Swanike) 419, 421 

Švedų įlanka > Venedų įlanka 

Šventaragis (Rogyare) 430—431, 438—439 

Šventasis miškas (Heiligenwalde) 434, 442 

Šventežeris (Swente Azere) 420-421 

Šventoji (Schwente, Swinton, Swintoppe, 
Swintov, Swintowe), deš. Nemuno intakas 
432—433, 440-441 

Šventoji (Swintappe, Swintoppe, Swyntop- 
pe), deš. Neries intakas 435-—437, 442-444 

Šventoji (Sanctus), upelis 419-420 

Šventoji giria (Saint Boix, Sancta silva) 251— 
252, 254, 472 

Šventoji žemė (Terra Sancta) 224-225 


Taikinas, ežeras (Taykinsee) 437, 444 

Talava (Tholowa), šiaurrytinė Latvija 280, 287 

Talinas —> Revelis 

Tanajas (Tanais), upė, dab. Donas 116, 121— 
122, 126, 150-151 

Tansoto kiemas (Tansottendorffe) 436, 444 

Tarnovas (Tharnow) 551, 572 

Tartaria —> Totorija 

Tartarie[!]Jou royaume de Laito > Lietuva 

Tartarija [!], t. y. Leto karalystė — Lietuva 

Tartu (Dorpat, Dorpatas, Tharbata) 284, 291, 
611-612 

Taurų šalis, Krymo pusiasalio pakrantė nuo 
dab. Sevastopolio iki Feodosijos 116, 122 

Tenas, Kikladžių salyno sala 116, 122 

Termodontas 119, 125 

Terra Sancta —> Šventoji žemė 

Tervetė, pilis (die Burg Terweten) 304, 313 

Tharbata —> Tartu 

Tharnow — Tarnovas 

Theutonia —> Vokietija 

Tholowa —> Talava 

Thoreida — Turaida 

Tornas (Thorn), dab. Senoji Torūnė 379-380 

Totorija (Tartaria) 532, 536, — taip pat Tarta- 
rie, Tartarija 

Trackin > Trakai 

Trackin Pobarthin — Trakų Paparčiai 

Trakai (Trackin, Treckin, Troki, Trokky) 436— 
437, 444, 550-551, 563, 571-572, 583 


- pilis (huse czu Trackin, castrum Trokky) 
437, 444, 563, 584 

Trakų Paparčiai (Trackin Pobarthin) 437, 444 

Transdytin, kaimas 321, 324 

Trapėnai (Trapai) 

— kraštas (Trappėhnen) 432, 440 

- žemė (terra Troppen) 458, 464 

Treckin — Trakai 

Tryras 221-222 

Troki, Trokky —> Trakai 

Troppen — Trapėnai (Trapai), žemė 

Truso > Drūsa 

Tulnikai (Tulnekin, Tulniken) 437, 444 

Turaida (Thoreida) 278, 285 

Turkija (Turkia) 532, 536 

Turuntas (Turuntus) 149, 150 


Ukmergė — Vilkmergė 

Uliūnai (Velenste) 419, 421 

Ungaria —> Vengrija 

Ungerland — Vengrija 

Uoginto kiemas (Vgintendorfe) 436, 443 
Upis (Oppe), upė 433, 441 

Upytė (Opiten, Opythen), žemė 419—421 


Vadaktai (Wadachte) 419, 421 

Vagris (Wagris), sala 190-191 

Vaiguva (Woygowa) 510-511 

— kraštas (Wayke, Weigow) 432, 434, 440, 442 

Vaikiai, laukas (Weikenveld) 432, 440 

Vaišvydo kiemas (Wayswidendorff) 434, 441 

Vaišvilčiai (Waysevilte) 419, 421 

Vandalas (Vandalus), upė 532, 536 

Vandžiogala, žemė (terra Wandeiagel) 463, 469 

Varėnai —> Vergai 

Varluva (Warlow) 436, 444 

Varmė (Warmia, Warmien) 238, 240, 476-477 

Vartajai (Wartach), pilis 301, 311 

Vaskoniai (Veyseke) 419, 421 

Velenste —> Uliūnai 

Veliuona (Welyn) 459, 465 

— pilis (castrum Weluna) 510-511 

Vellyn — Viljandi 

Vėluva (Welou, Wilow), vietovė Priegliaus ir 
Alnos santakoje 338, 348, 460, 466 


— 703 — 


VIETOVARDŽIŲ RODYKLĖ 





Velžys (Velzen) 419, 421 

Vendai, kraštas (Weonodhland) 166, 168 

Venedicus sinus > Venedų įlanka 

Venedų įlanka (Finų, Švedų įlanka; sinus Ve- 
nedicus, Finnonicus, Sueticus) 149-151 

Vengrija (Hungaria, Ungaria, Ungerland) 244, 
246, 402-403, 405-406, 414—416, 532-534, 
536-538, 554, 575 

Ventu (Ventus), miškas 510-511 

Vepriai (Weppre, Weppren) 435, 437, 442, 444 

Vergai [Varėnai?] (Vergo) 419, 421 

Vestfalija (Westfalia) 336, 347 

Vgintendorfe > Uoginto kiemas 

Videgirdžiai (Wydegirden) 435, 443 

Viduklė (Weduckelen, Weduckeln, Wediikke- 
len, Widukle, Widukly) 433, 441, 560, 581 

Viešvilė (Wayswille) 429, 431, 437-439 

Viliende — Viljandi 

Vilija —> Neris 

Viljandi (Vellyn, Viliende) 273, 283-284, 290— 
291 

Vilkė (Wilkeen) 432, 440 

— laukas (Wilkee) 436, 443 

Vilkmergė (Ukmergė; Volkomaria, Wilke- 
merge) 436—437, 443-444, 554, 575 

— pilis (Wilkamergen czum huse, castrum 
Wilkenberg) 436, 444, 463, 470 

Villia — Neris 

Vilna — Vilnius 

Vilnia (Wilno), upė 557-558, 577-578 

Vilnius (Vilna, Willa, Wille, Wylle, Wilna, 
Wilno) 400, 435—437,443—444, 447,463, 469, 
520-521, 550-552, 554, 557-558, 562-563, 
577-578, 583-584 

— pilis (castrrum Wille) 400 

Visevaldė, pilis (castrum Wyssewalde) 469 

Vysla (Vistela, Vistula, Wisla), upė 132-133, 
149-151, 153, 160, 166, 168, 379-380, 545, 
565, 592-593, 596 

Vislica 551, 572 

Vistė (Wyeste, Wyste), upė 429, 431, 437, 439 

Vistela > Vysla 

Vistula > Vysla 

Višemburgas (Wiszemburg) 551, 572 

Vytė (Wyte), upė 434, 442 





Vitebskas (Vytebeke) 397 

Vladimiras (Bono07jumep), dab. Voluinės Vla- 
dimiras 259-260 

Vloclavekas (Wladizlavia; lenk. Wloclawek) 
227-228 

Vokė (Wake) 435, 442 

Vokietija (Germanija, Almania, Germania, 
Theutonia) 136-137, 141-146, 232-233, 408 
409, 419—421, 592-593, 596 

Volkomaria —> Vilkmergė 

Vroclavas (Wratislavia; lenk. Wroclaw) 227- 
228 





Wadachte — Vadaktai 

Wagris — Vagris 

Wayke —> Vaiguva 

Waysevilte — Vaišvilčiai 

Wayswidendorff > Vaišvydo kiemas 

Wayswille —> Viešvilė 

Wake —> Vokė 

Wandeiagel — Vandžiogala 

Wanginkin 320, 323 

Warlow — Varluva 

Warmia, Warmien —> Varmė 

Wartach — Vartajai 

Weduckelen, Weduckeln > Viduklė 

Wedūkkelen —> Viduklė 

Weigow —> Vaiguva 

Weikenveld — Vaikiai, laukas 

Welyn — Veliuona 

Welou —> Vėluva 

Weluna —> Veliuona 

Weonodhland — Vendai, kraštas 

Weppre, Weppren — Vepriai 

Westfalia — Vestfalija 

Wydegirden —> Videgirdžiai 

Widukle, Widukly — Viduklė 

Wyeste/Wyste —> Vistė 

Wilde Hab (Audringos marios) > Kuršių ma- 
rios 

Wilia — Neris 

Wilkamergen —> Vilkmergė 

Wilkee, Wilkeen —> Vilkė 

Wilkemerge — Vilkmergė 

Wilkenberg — Vilkmergė 


— 704 — 


VIETOVARDŽIŲ RODYKLĖ 





Willa /Wylle — Vilnius 
Wilna — Vilnius 

Wilno 

— Vilnia, upė 

— Vilnius, miestas 

Wilow — Vėluva 

Wilza 190-191 

Wirsolauken 433, 441 

Wisla > Vysla 

Wyssekintas (Wyssekint) 321, 324 
Wissewal 435, 442 
Wyssewalde —> Visevaldė 
Wiszemburg —> Višemburgas 
Wyte —> Vytė 

Wladizlavia —> Vloclavekas 
Woygowa — Vaiguva 
Wratislavia —> Vroclavas 


Zacišiai — Zazatai 

Zalcburgas 221-222 

Zambia — Semba 

Zazatai [Zacišiai?] (Zazati) 419, 421 
Zeymen —> Žeimiai, kraštas 


Zetynas (Zetyn) 322, 324 
Ziegenbergas (Ziegenberg), pilis 319, 322 


Žeimiai (Seymen) 437, 444 
— kraštas (Zeymen, lande czu Seymen) 435, 
437, 443-444 
Žemaitija, Žemaičiai (Samagittia, Samaiten, 
Samayts, Sameyten, Samoita) 245-246,419, 
421, 429, 431, 433-434, 437, 439—44(), 442, 
550, 558-562, 570, 578, 580-582 
žemė (terra Samaytarum) 462, 468, 528-529 
Žemygala, laukas (campus Semegallie) 341, 351 
Žiemgala (Semigallia) 232-234, 280, 287 
Žioka, valsčius (territorium Scoken) 335, 346 


BoycoBna —> Busovna 

BonoxuMep —> Vladimiras 

Tannup —> Haličas 

IĮnenp —> Dnepras 

oporbmuuu —> Drohičinas 

Oxoxke —> Ochožas 

Ilunbckaa 36M14 — Pinskas, žemė 
Xo1M —> Cholmas 


Rodyklę sudarė JADVYGA MISIŪNIENĖ 


— 705 — 


ASMENVARDŽIŲ RODYKLĖ 


Ženklas + rodo, kad asmenvardis yra taip pat 
rusiškoje rodyklės dalyje (ir atvirkščiai) 


Abagachanas, valdė [Persijoje] (1265-1282) 
316 

Abezier Johannes — Johannesas Abezieras 

Abgarowicz A. 640 

Abimelechas 268+ 

Abramauskas Stasys (1927-1996) 244, 645 

Accipitres > Akcipitrai 

Adalbert von Prag — Adalbertas, šv. 

Adalbertas (apie 1000-1072), Hamburgo ir 
Brėmeno arkivyskupas (nuo 1043) 188 

Adalbertas (Adalbertus; min. 1147), marša- 
las 194-195 

Adalbertas (Adalbertas von Beheimen, šv. 
Vaitiekus; Adalbert, Adalbert von Prag, s. 
Adalbertus, Adelbrecht von Beheimen, šv. 
Vojtėch, šw. Wojciech; apie 956-997), šv., 
kankinys, pirmasis krikščionių misionie- 
rius prūsų žemėje, Prahos vyskupas (nuo 
983) 29, 170-187, 190-192, 211, 382, 384, 
545-547, 565-567, 623-624, 627-628, 631, 
633-636, 638, 640-643, 649-650 

Adalbertas von Beheimen — Adalbertas, šv. 

Adam of Bremen/ Adam von Bremen/ Adam 
Bremenski > Adomas Brėmenietis 

Adamovičs Lfudvigs] (1884-1942) 189, 620 

Adamus Bremenensis > Adomas Brėmenietis 

Adelbrecht von Beheimen — Adalbertas, šv. 

Adolfas (Adolfus; min. 1253), pranciškonas, 
Pasaulio aprašymo autorius (?) 243 

Adomas Bambergietis [=-Adomas Brėmenie- 
tis?] 188 

Adomas Brėmenietis (Adam of Bremen, Adam 
von Bremen, Adam Bremenski, Adamus 
Bremenensis;? — po 1081) 26, 33, 46, 60, 75, 
84, 91, 108, 152, 159, 165, 188-192, 248, 381, 
506, 620, 624, 628, 630, 635-636, 645 

d'Aix Jacgues — Jokūbas iš Ekso 

Akcipitrai, arba Jastšembcai (de domo Acci- 
pitrum seu lastrzambezonum), giminė 554, 
574-575 





Alberas (Albero; min. 1147), Brėmeno arki- 
vyskupas 194-195 

Albertas (min. 1378), Meklenburgo kun-štis 
381 

Albertas (Albertus, Albert von Riga; ?-1229), 
Rygos vyskupas (nuo 1199) 200, 275, 278— 
284, 286-291, 622 

Albertas Bardovikietis (Albrecht von Bardo- 
vik; XIII-XIV a.), Liubeko kancleris 272— 
274, 456 

Albrecht von Bardovik — Albertas Bardovi- 
kietis 

Albrechtas [Brandenburgietis] (Albrecht von 
Brandenburg; 1490-1568), paskutinis Vo- 
kiečių ordino magistras ir pirmasis Prūsi- 
jos hercogas 327, 648 

Alcuinus —> Alkuinas Flakas Albinas 

Aldona (Ona, Anna; apie 1310-1339), Lietu- 
vos didžiojo kun-ščio Gedimino duktė, 
Lenkijos karaliaus Kazimiero III Didžiojo 
žmona 549, 569-570, 585 

Aleksandras 

— Aleksandras Karijotaitis 

— Vytautas Didysis 

Aleksandras (Alexandrus), šv., kankinys 562, 
582 

Aleksandras IV (lot. Alexander IV, tikr. Ri- 
naldo de“ Conti di Segni; ?-1261), popie- 
žius (nuo 1254) 243, 245-246 

Aleksandras Karijotaitis (Aleksandras, kara- 
lius Aleksandras, rex Alexander; ?-apie 
1380) 461, 467, 550, 570 

Aleksijus (apie 1293 ar 1298-1378), Rusijos 
metropolitas (nuo 1354) 422, 426 

Alexander —> Vytautas Didysis 

Alexander IV — Aleksandras IV, popiežius 

Alexandrus —> Aleksandras, šv. 

Alfred the Great / Alfred der Grosse — Al- 
fredas Didysis 

Alfredas Didysis (Alfred the Great, Alfred der 


— 706 — 


ASMENVARDŽIŲ RODYKLĖ 





Grosse; 849-899), Anglijos karalius (nuo 
872) 164—166, 620, 625, 627-628, 631, 634— 
635, 638 

Algirdas (Algard, Olgerdus, Olgerth; apie 
1296-1377), Lietuvos didysis kun-štis (nuo 
1345) 398—399, 401—-402, 418, 420-422, 424— 
426, 456, 461, 467, 550, 556, 570, 577 

Alkuinas Flakas Albinas (lot. Alcuinus; apie 
735-804) 162 

Alminas Kazys 428 

von Alnpeke Ditlebas (Ditleb) 293, 633 

Alobrandas (Alobrandus; min. 1206-1207), 
kunigas 279, 287 

von Altenburg Dietrich — Dietrichas von Al- 
tenburg 

Ambrazas Vytautas 10, 15, 21 

d'Amiens Pierre — Petras Atsiskyrėlis 

Ammianus Marcellinus > Marcelinas Amia- 
nas 

Anaksimandras Miletietis (gr. Anaximandros 
Milesios; apie 610-546 pr. Kr.) 129 

Andreas 

- plebanus in Danczk —> Ruperti Andrius 

- Polonus —> Andrius Vasila 

— von (de) Stenberg —> von Stenberg Andrius 

- Vaszilo > Andrius Vasila 

Andriulis Vytautas 586, 621 

Andrius 

— Dancigo klebonas —> Ruperti Andreas 

— lenkas —> Andrius Vasila 

- von Stenberg — von Stenberg Andrius 

Andrius Vasila (lenkas Andrius, Andreas Po- 
lonus, Andreas Vaszilo; lenk. Andrzej Wa- 
sito; 71398), Vilniaus vyskupas (nuo 1388) 
554, 574-575 

Andrius Venžikas — Mikalojus Venžikas 

Andrzej Wasilo > Andrius Vasila 

Andrzej Węžyk —> Mikalojus Venžikas 

Andziulytė-Ruginienė Marija 590, 621 

Anger S. 165, 621 

Anna 

— Aldona Gediminaitė 

> Ona Jogailienė 

Anselmas (Anshelmus; min. 1147), Havelber- 
go vyskupas 194-195 

Anshelmus — Anselmas 


Arbusow L. > Arbuzovas Leonidas 

Arbuzovas Leonidas (L. Arbusow; 1882— 
1951) 276-277, 621 

Aristipas Kirėnietis (Aristippus; gr. Aristip- 
pos; apie 435-355 pr. Kr.) 607-609 

Aristotelis (gr. Aristotelės; 384-322 pr. Kr.) 
541 

Arndt Wilhelm (Wilhelmas Arndtas; 1838— 
1895) 276-277, 621 

Arnold U[do] 458, 621 

Arnoldas (Arnold; 1119-1166), Bergo šv. Jo- 
no vienuolyno abatas 193, 645 

Arnoldas (Arnoldus) — Arnoldas von Vie- 
tinghof 

Arnoldas von Vietinghof (Arnoldas; Arnol- 
dus), Livonijos ordino magistras (1360- 
1364) 417, 419—420 

Augustinas (beat. Augustinus; orig. Aurelius 
Augustinus; 354—430), šv., filosofas ir te- 
ologas, Bažnyčios tėvas ir daktaras 248-249 

Augustinus Aurelius > Augustinas šv. 

Auning R[obert] 189, 621 


[von]Baczko Ludwig Franz Adolf Josef] 
(1756-1823) 386, 474, 500, 504, 621 

Balaišis Vytautas 10, 15, 21, 314, 376, 387, 465— 
466, 468, 492 

Balcke Hermannas <Hermannus> (vok. Her- 
mann Balk <Balke>; ?-1239), Vokiečių or- 
dino provincijos magistras, Livonijos or- 
dino magistras (nuo 1237) 223, 379 

Baldauskas J. > Baldžius-Baldauskas Juozas 

Baldžius-Baldauskas Juozas (J. Baldauskas; 
1902-1962) 211, 621 

Balys Jonas 7, 12, 16-17, 141, 189, 193, 237, 
265, 277, 295, 429, 476, 589, 621 

Balk (Balke) Hermann — Balcke Hermannas 

Baltramiejus Anglas (Bartholomaeus Angli- 
cus, Bartholomūus Anglicus; apie 1190—po 
1250) 30-31, 46-47, 57, 59, 75-76, 86, 89, 
108-109, 165, 230-234, 599, 621, 646+ 

Baltramiejus Glanvilietis (Bartholomaeus de 
Glanvilla; ?-1360), pranciškonas, kilęs iš 
Anglijos 230 

Baltramiejus Lutimanas —> Lutimanas Baltra- 
miejus 


— 707 — 


ASMENVARDŽIŲ RODYKLĖ 





Balzer Oswald (1858-1933) 204, 206, 621 

[Barbaro Ermolao] (Hermolaius Barbarus; 
1454-1493) 643 

Barbarus Hermolaius —> Barbaro Ermolao 

Barnabas (lenk. Barnaba; ?-po 1003), šv., šv. 
Adalberto (Vaitiekaus) palydovas Prūsijoje, 
vienas iš Penkių brolių kankinių 547, 567 

Baronas Arvydas (1960-1992) 425, 427 

Barrington Dlaines] (1727-1800) 620 

Bartholomaeus 

- (Bartholomūus) Anglicus —> Baltramiejus 
Anglas 

- de Glanvilla > Baltramiejus Glanvilietis 

- Lutimanus —> Lutimanas Baltramiejus 

Bartossius de Wiszemburg —> Bartošas [Odo- 
lanovskis] iš Višemburgo 

Bartosz Odolanowski (z Wezemborga) — Bar- 
tošas [Odolanovskis] iš Višemburgo 

Bartošas [Odolanovskis] iš Višemburgo (Bar- 
tossius de Wiszemburg; lenk. Bartosz Odo- 
lanowski <z Wezemborga>; ?-1393), Poz- 
nanės vaivada 551, 572 

Basanavičius Jonas (1851-1927) 114, 141, 237, 
479, 589, 622 

Batowski Aleksander (1799-1862) 634 

Batūra Romas 149, 236, 244, 250, 253, 276, 292, 
294, 315, 328-329, 331, 353—356, 376, 418, 
428, 445, 456, 470, 510-511, 522, 622, 642 

Bauer Albert (Albertas Baueris; 1864-1961) 
276-277, 621-622 

Bauer Helmut 331, 622 

Beblavy J[onas] (1898-) 590, 622 

Beda (Beda Venerabilis; 672-735) 164 

Bednarczuk L. 149, 622 

Bekker Immanuel (1785-1871) 624 

Belisarius — Belizarijus 

Belizarijus (lot. Belisarius; 505-565), Bizan- 
tijos imperatoriaus Justiniano I karo va- 
das 151 

Bender Joseph (Josephas Benderis; 1815-1893) 
33, 60, 91, 622 

Benedictus —> Benediktas, šv. 

Benediktas (Benedictus; ?—1003) šv., šv. Adal- 
berto (Vaitiekaus) palydovas Prūsijoje, vie- 
nas iš Penkių brolių kankinių 172, 174, 547, 
567 


Benešas Veitmiliškis (ček. Krabice z Vaitmile 
Beneš; ?-1375), čekų kronikininkas 394 

Benveniste Emile (1902-1976) 8, 12, 17 

Bergmann (Bergmannas) Liborius 293, 295, 
622 

Beringeris Heinrichas (Heinrichas Plėne, Jo- 
hannas Taulerijus <Taulerius>; Heinrich 
Beringer; ?—1444) 386, 489—492 

Bernacki Z. 650 

Berthold — Bertoldas, Livonijos vysk. 

Bertholdas von Brūhaven (Bertoldus Bruhau- 
en), Balgos (1288-1289), po to Karaliau- 
čiaus (1289-1302) komtūras 253—-255, 322 

Bertoldas (Bertoldus; vok. Berthold; ?-1198), 
Livonijos vyskupas (nuo 1196) 200, 278, 
285, 419—420 

Bertoldas (Bertoldus; min. 1324), pranciško- 
nų ordino vienuolis 389-390 

Bertoldus Bruhauen —> Bertholdas von Brū- 
haven 

Bertulaitis Jonas (Hansas Bertuleitas; H. Ber- 
tuleit; XIX a. pab.-XX a.) 33, 60, 91, 141, 
165, 188-189, 237, 295, 330, 476, 589, 622 

Bertuleitas Hansas —> Bertulaitis Jonas 

Bezzenberger Adalbert (1851-1922) 326, 622 

Bielenstein August Johann Gottfried (1826— 
1907) 622 

Bielowski August (1806-1876) 204-205, 277, 
619, 623, 641 

Biezais Haralds (Haraldas Biezais; 1909- ) 7, 
12, 17, 33, 60, 91, 141, 189, 237, 259, 265, 
277, 295, 357, 418, 429, 457, 476, 480, 490, 
589, 611, 614, 621-622 

Bilgenis (Bilgieny; min. 1382), Prokšos, Jogai- 
los taurininko, brolis 550, 571 

Bilgieny — Bilgenis 

Biržiška Vaclovas (1884-1956) 318, 429, 622 

Blumenau Laurynas (Laurentius Blumenau; 
apie 1420-1484) 31, 59, 89, 231, 331, 505— 
509 

Bobrzynski Michat (1849-1935) 544, 622 

Bodzanta (Bodzenta; Bodzantha; lenk. Bodzę- 
ta; apie 1320-1386), Gniezno arkivyskupas 
(nuo 1382) 551, 554, 571, 574, 585 

Boecijus ([Anicius Manlius Torguatus Seve- 
rinus] Boethius; apie 480-524) 164 


— 708 — 


ASMENVARDŽIŲ RODYKLĖ 





Boehmer (Bėhmer) J[ohann] F[riedrich] 
(1795-1863) 405, 623 

Boemas Johannesas (vok. B6hm Johannes aus 
Aub; XVI a.) 588, 609 

Boer R[ichard] C[onstantin] (1863-1929) 165, 
623 

Boethius — Boecijus 

Bogustawski W[ilhelm Jėzef] (1825-1901) 623 

Bėhm Johannes —> Boemas Johannesas 

Boyerus Laurentius —> Bojeris Laurynas 

Bojeris Laurynas (Laurentius Boyerus; orig. 
Lars Bojer; 1563-1619) 36, 64, 96 

Boleslaus 

— Boleslovas I Narsusis 

- Pudicus —> Boleslovas V Drovusis 

Bolestaw 

-I Chrobry — Boleslovas I Narsusis 

- II Šmiaty — Boleslovas II Drąsusis 

-V Wstydliwy — Boleslovas V Drovusis 

Bolestawowie (Boleslovų giminė) 635 

Boleslovas I Narsusis (Boleslovas, Boleslovas 
Narsusis; Boleslaus, Bolezlawus, Bolizlaus; 
lenk. Bolestaw I Chrobry; apie 967—1025), 
lenkų kunc-štis (nuo 992), karalius (1025), 
Mieško I sūnus 177, 179, 180-183, 190, 192, 
545, 565 

[Boleslovas II Drąsusis] (Bolestaw [II] Šmiaty; 
apie 1040-1081), lenkų kunc-štis (nuo 1058), 
karalius (nuo 1076), Kazimiero Atnaujin- 
tojo sūnus 647 

Boleslovas [V] Drovusis (Boleslaus Pudicus; 
lenk. Bolestaw V Wstydliwy; 1226-1279), 
Krokuvos ir Sandomiro kun-štis, Lešeko 
Baltojo sūnus 547-548, 568-569 

Bolezlawus —> Boleslovas I Narsusis 

Bolizlaus — Boleslovas I Narsusis 

Boltenijus Wilhelmas (Wilhelm Boltenius; 
XVI a.), Bauskės parapijos kunigas 45,74, 106 

Bonnell E[rnst] 389, 623 

Bornbachas Stenzelis (lenk. Stanistaw Born- 
bach; 1530-1597) 455 

Borszak S. 141, 623 

Boruta (?-12487), sūduvių kun-štis 261+ 

Bosworth J[oseph] (1789-1876) 620 

von Brandenburg Twirbut / von Brandinburg 
Twirbute — Tvirbutas iš Brandenburgo 


von Braunschweig Lutheris (apie 1275-1335), 
Vokiečių ordino magistras (nuo 1331) 356 

Bretkūnas Jonas (1536-1602) 331, 353 

Brodovskis Jokūbas (Jakėb Brodowski; apie 
1692-1744) 37, 66, 97 

Brodowski Jakėb —> Brodovskis Jokūbas 

Brotier Glabriel] (1723-1789) 643 

Brūckner Aleksander <Alexander> (Alexan- 
deris Brūckneris; 1856-1939) 39, 45, 67, 74, 
98, 107, 141, 165, 189, 193, 224, 237, 257— 
259, 264-266, 277, 330, 402, 422-423, 426, 
476, 480, 490, 589, 600, 623 

von Brūhaven Berthold — Bertholdas von 
Brūhaven 

Brun von Ouerfurt — Brunonas Kverfurtietis 

Brundage J[ames] A[rthur] 200, 623 

Bruno (Brunonas; de mester, magistras; min. 
1298), Livonijos ordino magistras (1297- 
1298) 273-274 

Bruno z Kwerfurtu > Brunonas Kverfurtietis 

Bruno Ouerfurtensis > Brunonas Kverfurtietis 

Brunonas, Livonijos ordino magistras > Bruno 

Brunonas Kverfurtietis (vienuoliškas vardas 
Bonifacas; Brun von Ouerfurt, Bruno Z 
Kwerfurtu, Bruno Ouerfurtensis; apie 974— 
1009), misionierius, Prūsijos arkivyskupas 
(nuo 1002), šv. 171, 177-182, 623, 635, 650 

Brutenis, žynys 265 

Būdinger M[ax] (1828-1902) 152, 624 

Būga Kazimieras (1879-1924) 45, 74, 107, 148— 
149, 189, 237, 326, 330-331, 354, 357, 402, 
422-423, 426, 589, 624 

Bugusa (Bugussa; lenk. Bogusza-Benedykt; 
X-XI a.), šv. Adalberto (Vaitiekaus) ben- 
drakelionis Prūsijoje 184—187 

Bujak Franciszek (Franciszekas Bujakas; 1875— 
1953) 237, 624 

von Bunge Friedrich Georg (1802-1897) 619 

Bunse — Punse iš Balgos 

Burckhardt J[acob] C[hristoph] (1818-1897) 
162, 606, 624 

Burkert W[alter] 630 

Buska (Busko; min. po 1366), lietuvių būrio 
vadas mūšyje su kryžiuočiais Maišiagalo- 
je 461, 467 

Busse K[arl] Heinrich] 413, 624 


— 709 — 


ASMENVARDŽIŲ RODYKLĖ 





Caesar Caius Iulius > Cezaris Gajus Julijus 

Callimachus Buonaccorsi Philippus — Kali- 
machas Pilypas 

Campbell A. 620 

Canaparius Johannes —> Kanaparijus Jonas 

Cannon W. R. 200, 624 

Cantipratanus Thomas > Tomas Šantimprietis 

Caro J[akob] (1836-1904) 519, 544, 624 

Carolus Magnus —> Karolis Didysis 

Carstenn E. 165, 624 

Cart W. A. 152, 624 

Casimirus, Lenkijos karalius > Kazimieras 
II Teisingasis 

Cassiodor > Kasiodoras 

Cassiodorus, Flavijus Magnus Aurelius Cas- 
siodorus —> Kasiodoras 

Cassow Nicolaus (min. 1389), Klaipėdos 
komtūras 464, 470 

Castellanus Nicolaus —> Kastelianas Mikalojus 

Celarijus Andrius (lot. Andreas Cellarius; 
XVII a.), kronikininkas 588 

Cesarini Julijonas (kardinolas Julijonas, car- 
dinalis Iulianus; it. Giuliano Cesarini; 
1398-1444), kardinolas (nuo 1426) 530, 
591, 594 

Cezaris Gajus Julijus ([Caius] Iulius Caesar, 
Caesarus; 100-44 pr. Kr.) 545, 555, 557, 
565, 575, 578, 604, 641 

Chalcocondylas Laonicos (Laonikos) > Chal- 
kokondylas Laonikas 

Chalkokondylas Laonikas (Laonikos Chalko- 
kondyles, Laonicos <Laonikos> Chalco- 
condylas; apie 1423 ar 1430-apie 1490) 31— 
32, 40, 58-59, 68, 89, 90, 100, 231, 540-541, 
624-626, 629, 640+ 

von Chantimprė Thomas —> Tomas Šantim- 
prietis 

de Charbinowicze Wlodko — Vlodekas iš 
Charbinovičių 

Charlemagne — Karolis Didysis 

Charles V — Karolis V 

Charles VI — Karolis VI 

Chtopocka Hl[elena] 189, 624 

Chodynicki K[azimierz] (1890-1942) 389, 
402, 625 

Chodkevičius Jonas [Karolis] (lenk. Jan Karol 


Chodkiewicz; 1560-1621), LDK etmonas 
327-328 

Chreuzpekchas Fridreichenas (Fridreichen 
der Chreuzpekch; min. 1351 ?) 415-416 

Christian — Kristijonas, Prūsijos vysk. 

Ciceronas [Markas Tulijus] (lot. Marcus Tul- 
lius Cicero; 106—43 pr. Kr.) 113 

Cyprianus — Kiprijonas, Maskvos metropo- 
litas 

Clark C. U. 621 

Clemen C[arl] (1865-1940) 141, 189, 237, 259, 
265, 277, 295, 457, 589, 625 

Cocus Conradus —> Kochas Konradas 

Colker Mlarvin] L. (Marvinas Colkeris) 244, 
625 

Colvenerius (orig. George Colveneer; 1564— 
po 1627) 648 

Conradus 

> Konradas, Burgundijos kun-štis 

— Konradas, maršalas, 

— Konradas I Mazovietis 

Constantinus, Flavius Valerius Constantinus 
> Konstantinas Didysis 

Coopland G[eorge] William] (1875-1975) 
450, 625 

Cornelius —> Tacitas Publijus Kornelijus 

Craigie W[illiam] A[lexander] (1867-1957) 
165, 625 

Crewlanin —> Krėviškis 

Cristianus —> Kristijonas, Prūsijos vysk. 

Cristinus — Kristinas, šv. Adalberto palydovas 

Cristinus de Kozeglowy — Kristinas iš Ko- 
zeglovų 

Cuczuk —> Kučiukas 

Cunradus —> Konradas II, Olesnicos kun-štis 

Czarthorysky — Čartoriskis Jonas 


Čartoriskis [Jonas] (Czarthorysky; ?-apie 1460), 
kunxštis, Švitrigailos šalininkas 564, 584 
Čingischanas (tikr. Temudžinas; 1155-1227), 
mongolų-totorių feod. imperijos įkūrėjas, 

chanas 316 


Dabrela (min. 1211-1212), lyvių feodalas 292 
Dąbrowski J[an Konstanty] (1890-1965) 184, 
405, 625, 645 


—710 — 


ASMENVARDŽIŲ RODYKLĖ 





Daikovičius H[adrianas] 47, 76, 109, 165, 625 

Dambrauskas Antanas 380 

Danckelmannas Friedrichas (Friedrich Danc- 
kelmann; XVIII a.) 38, 66, 97 

Danielius (Daniel; min. 1207-1208), idumė- 
jiečių kunigas 280, 287 

Danilas Romanovičius Haličietis (Danilas; /Įa- 
nunu PoManoBuu Tainųkuiū; 1201-1264), 
Haličo-Voluinės didysis kun-štis 260, 262+ 

Danitowicz Ignacy (1789-1843) 586, 625 

Darge <iš Balgos> (Darge <von der Balge>; 
min. 1385-1386), kryžiuočių vedlys 430- 
431, 433, 438-440 

Dargis (Dorge; min. prieš 1261), Sembos prū- 
sas 335, 346 

Darijus (522-486 pr. Kr.), Persų imperijos val- 
dovas 117-118, 123-124, 129 

Darko E. > Darko [Jenė] 

Darko [Jenėo] (1880-1940) 541, 624-625 

Daugudis Vytautas 43, 72, 105, 194, 625 

Daukantas Simonas (1793-1864) 189, 193, 331, 
625 

Daukša Mikalojus (tarp 1527 ir 1538-1613) 
331+ 

Daumantas (?-1299), Nalšios, nuo 1266 Psko- 
vo kun-štis 259, 261, 262+ 

Davidas Lukas (Lucas David; apie 1503-1583) 
33, 40-41, 43, 45, 60, 68-69, 71, 74, 90-91, 
100-101, 104, 107, 114, 149, 165, 236, 265, 
331, 386, 473, 506 

David P. 544, 625 

Dėdinas Val. 619 

Detlefsen (Detlef) D. (1833-1911) 643 

de Diessenhoven Henricus > Henrikas Dy- 
senhofenietis 

[de Diessenhoven] Jonas — Jonas [Dysenho- 
fenietis, de Diessenhoven| 

Dieterich K[arl] (1869-1935) 541, 625 

Dietmar W[olfgang] 625 

Dietrichas von Altenburg (Theodericus; ?— 
1341), Vokiečių ordino didysis magistras 
(nuo 1335) 356, 459, 465 

Dietsch Heinrich] R[udolf] (?-1875) 630 

Dilytė Dalia 141, 229, 271, 403, 406, 465467, 
469—470, 477, 494, 499, 509, 518, 539, 617, 
626, 647-648 


Dindecke (min. apie 1246), Livonijos ordino 
riteris 296, 306 

Dindorf L[udwig August] (Ludwigas Dindor- 
fas; 1805-1871) 263, 265, 626 

Ditlebas (Ditleb) von Alnpeke —> von Alnpe- 
ke Ditlebas 

Dytrichas — Theodorikas, Sembos fogtas 

Ditten Hlans] 541, 626 

Dyvanas (Diwanus; ?-apie 1272), Bartos suki- 
lėlių kariuomenės vadas 338, 348, 354, 412 

Diwanus —> Dyvanas 

Dlugossius Ioannes > Dlugošas Jonas 

Diugosz Jan (Johannes) — Dlugošas Jonas 

Dlugošas Jonas (Ioannes Dlugossius, Johan- 
nes Diugosz, J. Dlugosze, Johannes Lon- 
ginus; lenk. Jan Diugosz; 1415-1480), len- 
kų kronikininkas 10, 30-33, 42-43, 45-46, 
48, 56, 58-59, 61, 68, 71-72, 74-75, 77-78, 
86, 88-91, 100, 103-105, 107-108, 110-111, 
193, 210, 231, 258, 328, 331, 356, 446, 455, 
505, 530-531, 542-585, 589, 598-599, 622, 
624, 626-627, 629, 632-633, 635-636, 641 
643, 645-648, 650 

Dmitrijus Donietis (/ĮĮuurpui HBanosuv /Įo- 
HcKoH; 1350-1389), Vladimiro ir Maskvos 
didysis kun-štis (nuo 1359) 422-425 

Dobrianskis Flavijonas (Daxasuan /Į06panc- 
kui; 1848—) 267+ 

Dobrogostas (Dobrogostas Novodvorietis; 
Dobrogostius, Dobrogostius Novodvors- 
censis; apie 1335-1402), Poznanės vysku- 
pas (nuo 1384), Gniezno arkivyskupas 
(nuo 1394) 446-447, 553, 573 

Dogelis Motiejus (M[aciej] Dogiel; 1715-1760) 
236, 238, 626 

Dogiel Maciej > Dogelis Motiejus 

Donelaitis Kristijonas (1714-1780) 38, 66, 97-98 

Dorge —> Dargis 

Dovydas Gardiniškis (?-1326), Gedimino kar- 
vedys, Gardino seniūnas 410 

Draika (Drayko; min. 1301), lietuvis, Aukai- 
mio pilėnas 339-340, 350 

Drayko — Draika 

Dumčius Jonas (1905-1986) 630 

Dumėzil (Dumėzilis) Georges (1898-1986) 7, 
11, 16, 257+ 








- 711 -— 


ASMENVARDŽIŲ RODYKLĖ 





Dundulienė Pranė (1910-1991) 114, 189, 194, 
259, 265, 295, 589, 626 

Dundulis Bronius 510, 515-516, 525-527, 626 

de Dūsburg (de Dusburgk) Petrus —> Petras 
Dusburgietis 

von Dusburg Peter — Petras Dusburgietis 

Dusemer Heinrich —> Dusmeris Heinrichas 

Dusmeris [Dusemeris] Heinrichas (Heinrich 
Dusmer; apie 1280-1353), Vokiečių ordi- 
no didysis magistras (1345-1351) 459, 465 

Dutze (min. apie 1246), Livonijos ordino rite- 
ris 296, 306 

Dzikowski M. 149, 626 


Eberhard von Neisse —> Eberhardas, Varmės 
vysk. 

Eberhardas (vok. Eberhard von Neisse; ?— 
1326), Varmės vyskupas 391 

Eberhardas von Munheim (magistras, mes- 
ter), Livonijos ordino magistras (1328— 
1340) 397-398 

Ebert M[ax] 628 

Edrisi/Edrisi — Idrisijus 

Eginhardt/Eginhart — Einhardt 

Eykint vom Goltberg — Eikintas iš Goltbergo 

Eikintas iš Goltbergo (Eikintas, Eykint, Eykint 
vom Goltberg; min. apie 1386), kryžiuo- 
čių vedlys 429-431, 437—439 

Einhardtas (Einhardas; Eginhardt, Eginhart, 
Einhard, Einhardt; apie 770-840) 158, 162— 
163, 626-627 

Einhornas Paulius (Paul Einhorn; ?-1655) 37, 
65, 96, 114 

Eysenhardt F. 621 

Eisutis iš Labguvos (Eysutte von Labiow; min. 
1384), kryžiuočių vedlys 436, 444 

Eysutte von Labiow — Eisutis iš Labguvos 

Ekblom R[ichard] 166, 627 

Ekdahl Sven 544, 627, 629 

Ekehardas Aurietis (kituose šaltiniuose: Ec- 
kard, Eckart, Eckhardus, Ekkehard von 
Aura, Ekkehardus Uraugiensis; ?-1130?), 
Auros abatas 193 

Elisabeth 

> Elžbieta, Kazimiero III Didžiojo duktė 

— Elžbieta [Bosnietė] 


Elžbieta (Elisabeth; apie 1334-1361), lenkų ka- 
raliaus Kazimiero III Didžiojo ir Aldonos 
(Onos) Gediminaitės duktė 549, 570 

Elžbieta Bošniaczka — Elžbieta [Bosnietė] 

Elžbieta [Bosnietė] (Elisabeth; lenk. Elžbieta 
Bošniaczka; apie 1340-1387), Vengrijos ir 
Lenkijos karalienė, karaliaus Liudviko 
žmona, Lietuvos didžiojo kun-ščio ir Len- 
kijos karaliaus Jogailos pirmosios žmonos 
Jadvygos motina 554, 575 

Emler J[osef] (1838-1899) 623, 627, 634, 648 

Endzelins Janis (Janis Endzelynas; Endzelin; 
1873-1961) 115, 141, 148, 326, 627 

Engel C[arl] 46, 76, 109, 627 

Eratostenas (gr. Eratosthenes; apie 276-196 pr. 
Kr.) 148 

Eratosthenes — Eratostenas 

Erikas [VII Nugalėtojas] (šved. Erik VII Se- 
gersall; ?-994), švedų karalius 190, 192 

von Erlichshausen Konradas <Konrad> (apie 
1390-1449), Vokiečių ordino didysis ma- 
gistras (nuo 1441) 500, 503 

Eugenijus IV (Eugenius IV; tikr. Gabriele Con- 
dulmer; 1383-1447), popiežius (nuo 1431) 
607-608 

Evencijus (Eventius), šv., kankinys 562, 582 

Eventius —> Evencijus 

Ewald A[lbertus Eusebius Ludovicus] (1834—?) 
238, 378, 627 

Experiens — Kalimachas Pilypas 


Fabricijus Dionisijus (XVII a.) 165 

Feix J[osef] 631 

Feldhūns A[brams] 277, 627 

Ferekidas Syrietis (Pherecydes Scyrus [!]; gr. 
Pherekydes; VI a. pr. Kr.) 602, 604-605 

Fijatek J[an] 183, 446, 544, 627 

Filip de Mėzičres — Philippe de Mėziėres 

Filotėjus (Philotheus), patriarchas 422-425, 
426 

Finkel L[udwik Michat Emanuel] (1858-1930) 
624 

Firmianas (Firmianus; XV a. I pusė) 591, 594 

Fischer Adam (1889-1943) 166, 627 

Florentinus — Kalimachas Pilypas 

Florianus M. 402, 627 


- 712 - 


ASMENVARDŽIŲ RODYKLĖ 





Forster J[ohann] R[einhold] (1729-1798) 165, 627 

Forstreuter Kurt [Hermann] (Kurtas Forstreu- 
teris; 1897-XX a. 7 d-metis) 238, 389, 392, 
531-532, 628 

Fraenkel Ernst (Ernstas Fraenkelis <Frenke- 
lis>; 1881-1957) 135-136, 141, 148, 628 

František Pražsky — Pranciškus Prahiškis 

Franzas, Varmės vysk. — Franzas Reselis, 
vad. Kuhschmalzas 

Franzas Kuhschmalzas —> Franzas Reselis, 
vad. Kuhschmalzas 

Franzas [Reselis, vad.] Kuhschmalzas (Fran- 
zas; vok. Franz Resel, gen. Kuhschmalz; 
?-1457), kryžiuočių diplomatas, Varmės 
vyskupas (nuo 1424) 486, 500 

Frauenlėbas Henrikas (orig. Heinrich von 
Meissen, gen. Frauenlob; apie 1250-1318), 
minezingeris 205 

Frick Karl (Carolus) 643 

Fridericus 

> Friderikas, Magdeburgo arkivyskupas 

> Fridrichas, dvaro palydovas 

> Frydrichas II, imperatorius 

Friderikas (Fridericus; min. 1147), Magdebur- 
go arkivyskupas 194-195 

Friderikas (Fridericus) de Wildenbergk —> von 
Wildenberg Friedrichas 

Fridreichenas Chreuzpekchas —> Chreuzpek- 
chas Fridreichenas 

Fridrichas (Fridericus; min. 1147), dvaro pa- 
lydovas 194-195 

Frydrichas (latv. Fridrichs Pernšteins), Rygos 
arkivyskupas (1304-1341) 390 . 

Frydrichas II (Fridericus; 1194-1250), Sv. Ro- 
mos imperijos imperatorius 592-593, 596— 
597 

Fridrichs Pernšteins — Frydrichas, Rygos ar- 
kivyskupas 

Friederici W. 353, 628 

Friedrich W. 389, 628 

Friedrich der Schėne — Friedrichas Gražusis 

Friedrichas Gražusis (Friedrich der Schūne; 
1286-1330), Vokietijos imperatorius (nuo 
1314), Albrechto I sūnus 404 

Friedrichas von Wildenberg — von Wilden- 
berg Friedrichas 


Frowinas (Erowin; min. 1327), Sembos vysk. 
Johanneso sūnėnas 321, 324 


Gachet E. 513, 628 

Galas Anonimas (lenk. Gall Anonim; XI- 
XII a.), lenkų kronikininkas 205-206, 628 

Galaunė Paulius (1890-1988) 45, 74, 107, 479, 
628 

Gall Anonim — Galas Anonimas 

Garbacik J[6zef] 600, 626, 628 

de Garten Paterky —> Patrikas, Kęstučio sūnus 

Gastart von Labiow — Gastartas iš Labguvos 

Gastartas iš Labguvos (Gastart von Labiow; 
min. 1385), kryžiuočių vedlys 434, 442 

Gaters Al[lfrėds] 166, 628 

Gaudencijus (Radimas; Gaudencius, Gauden- 
tius, Radim; lenk. Radzim Gaudenty; tarp 
960 ir 970-1006? po 10117), pirmasis lenkų 
arkivyskupas Gniezne (nuo 1000), šv. Adal- 
berto (Vaitiekaus) įbrolis, jo bendrakelionis 
Prūsijoje 172-175, 179, 181, 184, 186, 545, 
565, 634 

Gaudentius (Gaudencius) > Gaudencijus 

Gaweęda S[tanistaw] 626, 645 

Gazanchanas (1271-1304), Persijos ilchanas 
(chanas) 316 

Gediminaičiai 526 

Gediminas (Gediminus, Gedymin; apie 1275— 
1341), Lietuvos didysis kun-štis (nuo 1316) 
30, 57, 87, 265, 327, 329, 355-356, 388-393, 
396-399, 410, 454—455, 549, 556, 570, 577, 
610, 628, 632, 641, 644, 646, 650+ 

Gedka (Gethkone; min. 1382) 550, 571 

Geidel H. 198, 628 

Geminianensis > Kalimachas Pilypas 

Georgus — Jurgis, šv. 

Georius — Jurgis, šv. 

Gerardus dict. Rude (Gerardas, pravarde Ru- 
de) — Gerhardas Rudde 

Gerhardas (Gerhardus; ?-13757?), Vokiečių or- 
dino riteris 462, 468 

Gerhardas Rudde (Gerardas, pravarde Rude, 
Gerhartas; Gerardus dict. Rude, Gerhardus 
Rudde, Gėrhart; vok. Gerhard Rude; ? — 
1320), Vokiečių ordino riteris 341, 351, 366, 
375, 543, 549, 569 


= 713 — 


ASMENVARDŽIŲ RODYKLĖ 





Gėrhart (Gerhartas) > Gerhardas Rudde 

Gerulis (Gerullis) Jurgis (G. Gerullis; 1888— 
1945) 135-136, 165, 318, 628 

Gerullis G./Gerullis J. > Gerulis Jurgis 

Geselenas Konradas iš Geismaro (min. 1464), 
Torunės šv. Jono bažnyčios kunigas 455 

Gethkone —> Gedka 

Ghillebert de Lannoy (Gilbert de Lannoy, 
Guillebert de Lannoy; 1385-1462) 165, 512— 
514, 628, 630, 635, 637 

Gieysztor A[leksander] 184, 628 

Giesebrecht L. 189, 628 

Gilbert de Lannoy —> Ghillebert de Lannoy 

Giles J[ohn] A[llen] (1808-1884) 620 

Gimbutas Marija > Gimbutienė Marija 

Gimbutienė Marija (Marija Gimbutas) 7, 12, 
17,24, 26, 39, 52-53, 67, 82-83, 99, 114, 139, 
149, 159, 165, 194, 231, 450, 479, 628-629 

Girhardt iš Kremiten (Girhardt von Kremi- 
ten; min. 1385), kryžiuočių vedlys 435, 443 

de Glanvilla Bartholomaeus —> Baltramiejus 
Glanvilietis 

Gobis Vladas 194, 629 

Godevert —> Gotfrydas 

Goetz Leopold Karl 396, 629 

Gėorski K[arol] (1903-1988) 211, 215, 243—244, 
544, 629 

Goštautas Jurgis (XV a.), tikriausiai Vilniaus 
vaivados Jono sūnus, Trakų vaivados Mar- 
tyno brolis 598 

Gotfrydas (Godevert; ? — apie 1298) Viljan- 
džio komtūras, magistras 273-274 

Gotfridas von Linden (Gottfridas; Gotfridus 
de Linden, Gottfridus; min. 1375, 1379), 
Vokiečių ordino vyriausiasis maršalas 420— 
421, 462, 468 

Gottfridas > Gotfridas von Linden 

Gottfriedas von Heimburg (Gottfried von 
Heimburg), Karaliaučiaus komtūras 
(1326-1329) 356 

Gotthardas (Gotthard; latv. Gothards Ketlers; 
1517-1587), pirmasis Kuršo hercogas 633 

Grabler F[ranz] 541, 629 

Gracianas (Gratian; ?-1179), italų kamaldu- 
lių vienuolis 205, 646 

Gray L. H. 141, 265, 589, 629 


Gratian — Gracianas 

Grautoff Ferdinand Hleinrich] (Ferdinandas 
Grautoffas; ?-1832) 272-273, 629 

Grecu V. 541, 629 

Gregor IX/Gregory IX — Grigalius IX, popie- 
žius 

Gregorius IX —> Grigalius IX, popiežius 

Greimas Algirdas Julius (1917-1992) 7, 12, 17, 
257, 259, 264—266, 629 

Grens R. 629 

Grienberger Th. R. 476, 623, 629 

Grigalius IX (Gregor IX, Gregory IX; Grego- 
rius IX, 1160-1241), popiežius 39, 67, 99, 
226-229 

Grigalius Sanokietis (lenk. Grzegorz z Sano- 
ka; 1406-1477), Lvovo arkivyskupas 598 

Grigorijus (Tpuropuit; IX-X a.), presbiteris 263 

Grinaveckienė Elena 619 

Grodecki R[oman] 204-205, 628-630 

Gruber Johann Daniel (Johannas Danielis 
Gruberis; 1686-1748) 275, 277, 630 

Grunau Simonas (Simon <von>Grunau; ?— 
1530 ar 1531) 33, 40-45, 48, 60-61, 68-69, 
71-72, 74, 78, 90-92, 100-101, 103-107, 111, 
114, 149, 193, 231, 236, 265, 330-331, 386, 
473, 476, 489, 506, 630 

Grzegorz z Sanoka — Grigalius Sanokietis 

Guagnini Aleksandras (1538-1614) 331 

Gudavičius Edvardas 160, 200-201, 206, 210- 
211, 215, 218-219, 223, 226, 248, 269, 378, 
394, 470, 506, 515, 527, 605, 630 

Guillebert de Lannoy —> Ghillebert de Lannoy 

Gūnther S[iegmund] 189, 198, 630 


Hanibalas (Hannibal; 247-183 pr. Kr.), Kar- 
taginos karvedys ir valst. veikėjas 546, 566 

Hansas [iš Labguvos] (Hans [von Labiow]; 
min. 1395), Eisučio sūnus, kryžiuočių ved- 
lys 431, 439 

Hansen (Hansenas) A. 276-277, 630 

Hardwicus —> Hardwikas 

Hardwikas (Hardwicus; min. 1221-1222), ku- 
nigas 284, 29() 

Hartknochas Kristoforas (Christophorus Hart- 
knoch; vok. Christoph Hartknoch; 1644— 
1687) 138, 159, 236, 238, 328, 331, 490, 630 


— 714 — 


ASMENVARDŽIŲ RODYKLĖ 





Hartwigas (Hartwigus; min. 1147), princas 
194-195 

de Hattensteyn Kun —> Kunas de Hattensteyn 

Haussig H[ans] W[ilhelm] 621 

Hauzinūski J[erzy] 450, 630 

Hebbas (Hebbus; min. 1221-1222), danas, Sa- 
kalos žemės teisėjas 283, 290 

Hedvigis —> Jadvyga 

Heeren Arnold [Hermann Ludwig] (Arnol- 
das Heerenas; 1760-1842) 127 

Heinrich — Heinrichas [Dusmeris?] 

Heinrich 

— der Lette/Heinrich von des Letten > Hen- 
rikas Latvis 

- der Lowe — Henrikas, Saksonijos kun-štis. 

— von Meissen, gen. Frauenlob —> Frauenlė- 
bas Henrikas 

— von Regenwalde — Heinrichas von Regen- 
walde 

Heinrich der Teichner (apie 1310-prieš 1377) 647 

Heinrichas [Dusmeris?] (Henrikas; Heinrich, 
Henricus; min. 1323), Tepliavos komtūras 
341, 351, 366, 376 

Heinrichas 

— von Hohenlohe —> von Hohenlohe Hein- 
richas 

- (Heinrich) von Plotzk — von Plotzk Hein- 
richas 

Heinrichas (Heinrich) von Regenwalde 
(min. 1357) 321, 324 

Hekataios —> Hekatėjas iš Mileto 

Hekatėjas iš Mileto (gr. Hekataios; apie 550— 
479 pr. Kr.) 129 

Helmoldas (?-po 1177) 381 

Henczke iš Syntyn (Henczke von Syntyn; 
min. 1385), kryžiuočių vedlys 435, 442 

Henneberger Kaspar (Kasparas Henneberge- 
ris; 1529-1600) 43, 71, 104, 386 

Hennig R[ichard] 166, 630 

Henningas (Henningus) — Scyndekoffas 
Henningas 

Henningas Scharpenbergas (latv. Hennings 
Šarpenbergs; ?—-1448?), Rygos arkivysku- 
pas (nuo 1424) 613 

Henningas Scyndekoffas —> Scyndekoffas 
Henningas 


Hennings Šarpenbergs — Henningas Schar- 
penbergas 

Henry IV — Henrikas [IV] Lankasteris 

Heinricus 

> Henrikas, Moravijos vyskupas 

— Henrikas, Saksonijos kun-štis 

— Monte —> Herkus Mantas 

Henricus 

- de Diessenhoven —> Henrikas Dysenhofe- 
nietis 

— Heinrichas [Dusmeris?] 

— de Herfordia > Henrikas Herfordietis 

- de Lettis > Henrikas Latvis 

— de Ploczk (de Ploczke) — von Plotzk Hein- 
richas 

— von Plotzk Heinrichas 

Henrikas (min. 1249, 1258-1261), dominiko- 
nų vienuolis 243 

Henrikas (Heinricus; ček. Jindžich Zdik), Mo- 
ravijos vyskupas (1126-1150) 194-195 

Henrikas (Heinricus; vok. Heinrich der Lė- 
we; 1129-1195), Saksonijos kun-štis (1139— 
1180) 194-195 

Henrikas 

— Heinrichas [Dusmeris?] 

— von Plotzk Heinrichas 

Henrikas [IV] Lankasteris (angl. Henry IV; 
1367-1413), Anglijos karalius (nuo 1399) 512 

Henrikas Dysenhofenietis (Henricus de Dies- 
senhoven; apie 1300-1376) 404-406, 623 

Henrikas Herfordietis (Henricus de Herfor- 
dia; XIV a. I pusė -1370) 407-410, 643 

Henrikas Latvis (Henricus de Lettis, Heinrich 
der Lette, Heinrich von des Letten, Hein- 
rich von Lettland, Indrikis; apie 1187-1259 
ar vėliau) 29, 46-47, 56, 75-76, 86, 108-109, 
275-292, 417, 457, 500, 622-623, 627, 631, 
633, 641+ 

Henrikas de Ploczk (de Ploczke) — von Plotzk 
Heinrichas 

Hericus —> Erikas 

Herkus Mantas (Heinricus Monte; ?-1273), 
Didžiojo prūsų sukilimo prieš kryžiuočius 
(1260-1274) vadas 337, 347, 354 

Hermanarikas, ostgotų karalius (3507-3757?) 
159-161 


= 715— 


ASMENVARDŽIŲ RODYKLĖ 





Hermanas (Hermannus; min. 1147), dvaro 
palydovas 194-195 

Hermanas Vartbergietis (Hermanas Vartber- 
gė, Hermanas iš Vartbergės; Hermann de 
Wartberge, Hermann von Wartberge, Her- 
mannus de Wartberge; XIV a. II pusė) 30, 57, 
87, 132, 189, 274, 417—421, 455, 631, 633, 647+ 

Hermann 

— von Neuenar —> von Neuenar Hermann 

— von Salza > von Salza Hermannas 

— de Wartberge (von Wartberge) > Herma- 
nas Vartbergietis 

Hermannus —> Hermanas, dvaro palydovas 

Herodotas Halikarnasietis (Herodot, Hėrodo- 
te, Herodotus, Orodotus; gr. Hėrodotos; 
tarp 490-480-apie 425 pr. Kr.) 25-26, 39, 
43-44, 53-54, 67, 72-73, 82-83, 99, 104, 106, 
113-130, 131, 137, 146, 193, 232-233, 331, 
394, 507-508, 630-631, 633, 640, 643+ 

Hertz Wlilhelm] 114, 631 

Hesiodas (gr. Hesiodos; VIII-VII a. pr. Kr.) 
116, 122 

Hybl F[rantišek] (1875-1929) 183, 631 

Hieronymus 

> Jeronimas, šv. 

— Jeronimas Prahiškis 

- Pragensis (von Prag) — Jeronimas Prahiš- 
kis 

Hiparchas [Nikėjietis] (gr. Hipparchos; apie 
190-125 pr. Kr.) 148 

Hirsch Theodor (Theodoras Hirschas; 1806— 
1881) 377, 428-429, 455, 457—458, 510, 619, 
631 

Hirtzhalsas (Hirtzhals; min. apie 1261), Mag- 
deburgo miestietis 337, 347 

Hobein H[ermann] 605 

Hoeneke Bartholomūus (XIV a. II pusė), Li- 
vonijos ordino kronikininkas 417, 649 

Hoenerbach Wlilhelm] 198, 631 

Hofman-Dadejowa H. 204, 206, 631 

von Hohenlohe Heinrichas <Heinrich> 
(XIII a.), Vokiečių ordino didysis magist- 
ras 328, 377 

Hėhlbaum K[onstantin] (1849-1904) 396, 631 

Holzwascheris Peteris (XIV-XV a.), Marien- 
burgo vienuolis 325 


Homeras (gr. Homeros; IX a. pr. Kr.) 116, 122, 
147 

Honorijus III (Honorius III; 1227), popiežius 
(nuo 1216) 132, 214, 218-222 

How Wlalter] W[ybergh] (1861-1932) 115,631 

Hūbesner G. 165, 631 

Hude C. 630 


Iagello — Jogaila 

Iastrzambezoni — Akcipitrai 

Ibn Fadlanas (Ibn Fadlan Ahmad; X a.), ara- 
bų keliautojas 450 

Idrisijus (Abū '/Abdu Allah Muhammad Ibn 
Muhammad Al-Idrisi; Edrisi, Edrisi, Idri- 
si; 1100-1166?) 28, 197-199, 316, 317, 630- 
632, 636-637, 640-641, 6464 

Indrikis > Henrikas Latvis 

Innocent III/Innocentius III —> Inocentas III 

Innocenty IV — Inocentas IV 

Innozenz III — Inocentas III 

Inocentas III (Innocent III, Innocentius III, In- 
nozenz III; apie 1160-1216), popiežius 
(nuo 1198) 39, 41, 67, 70, 99, 102, 200-203, 
214, 224-225 

[Inocentas IV] (Innocenty IV; lot. Innocen- 
tius IV, tikr. Sinibaldo Fieschi; apie 1195— 
1254), popiežius (nuo 1243) 643 

Iohannes — Jonušas, Mozūrų kun-štis 

Iorga M. 450, 631 

Isaak — Izaokas, šv. 

Ysidorus — Izidorius 

Istrinas Vasilijus (Bacnnnii Muxaūinosuų Hc- 
TpHH; 1865-1937) 263+ 

Istvan I — Steponas [I Šventasis] 

Iulianus —> Cesarini Julijonas 

Iustinianus Flavius — Justinijonas I Didysis 

Iustinus, Marcus Iunianus lustinus — Justinas 

Yūsuf Kamal (Kamal Joussouf) 636 

Ivanovas Viačeslavas (Viačeslav <Vyačeslav> 
Ivanov, Wjatscheslaw Iwanow; BauecaB 
Bceson0j0B14 HBanos) 7, 12, 17, 33, 61, 
91, 194+ 

Ivinskis Zenonas (1908-1971) 39, 67, 98, 141, 
165, 189, 193, 224, 237, 259, 265, 277, 295, 
357, 396, 418, 429, 458, 476, 510, 523, 544, 
589, 619, 631-632 





— 716 — 


ASMENVARDŽIŲ RODYKLĖ 





Iwanow Wjatscheslaw — Ivanovas Viačes- 
lavas 

Izaak — Izaokas, šv. 

Izaokas (Isaak; lenk. Izaak; ?-1003), šv., 
šv. Adalberto (Vaitiekaus) palydovas Prū- 
sijoje, vienas iš Penkių brolių kankinių 547, 
567 

Izidorius (Ysidorus) 507-508 


Jablonskis Konstantinas (1892-1960) 586, 632, 
638 

Jacob K[arl] 405, 632 

Jacobson (Jacobsonas) H[einnrich] Fr[iedrich] 
386, 480, 493, 498, 504, 613-614, 632 

Jacobus Angelus (orig. Jacobus aus Scarpe- 
ria; XV a.) 644 

Jacgues d'Aix — Jokūbas iš Ekso 

Jadvyga (Hedvigis; 1374-1399), Lenkijos ka- 
ralienė (nuo 1384), pirmoji Jogailos žmo- 
na 447, 551, 554, 571-572, 574-575 

Jadvyga (Hedvigis; 1408-1430), Lietuvos di- 
džiojo kun-ščio ir Lenkijos karaliaus Jogai- 
los ir jo antrosios žmonos Onos duktė 559, 
580 

Jagieto — Jogaila 

Jagiellonowie (Jogailaičiai) 642, 646 

Jahn K[arl] (1906-) 317, 632 

Jakob 

— von Eks — Jokūbas iš Ekso 

- von Samland — Jakobas, Sembos vysku- 

as 

Iš (Jakob von Samland; min. 1357), 
Sembos vyskupas 321, 324 

Jakobson R. 632 

Jakštas Juozas (1900-1989) 243-244, 389, 392, 
450, 544, 632 

Jan 

> Jonas, Gniezno arkivyskupas 

- Lector — Jonas Skaitytojas 

Janik — Jonas, Gniezno arkivyskupas 

Janulaitis Augustinas (1878-1950) 515-516, 
519, 525-527, 587, 589-590, 632 

Janus Lfudwig] 643 

Janusz I Starszy — Jonušas, Mozūrų kun-štis 

Jaroševičius Juzefas (Jozef Jaroszewicz; 1793— 
1860) 193, 331, 586, 632 


Jasas Rimantas 238, 256, 261-263, 632 
Jaskiewicz Walter Charles (Walteris Jaskie- 
wiczius) 7, 12, 17, 141, 259, 265, 295, 632 

Jastšembcai > Akcipitrai 

Jaubert P[ierre] A[medee] (1779-1847) 198, 632 

Jaunutis, Lietuvos didysis kun-štis (1341— 
1345), jauniausias ar vienas jauniausių Ge- 
dimino sūnų 399 

Jazbutas (Jesbuto Lethowinus; min. po 1290 ?), 
lietuvis 339, 349 

Jeronim Jan Silvanus Pražsky — Jeronimas 
Prahiškis 

Jeronimas (lot. Hieronymus; apie 347—419 ar 
420), šv., Katalikų bažnyčios tėvas, rašy- 
tojas 193 

Jeronimas Prahiškis (Jeronimas, Jeronimas 
Pragiškis, Prahiškis; Hieronymus, Hiero- 
nymus von Prag, Hieronymus Pragensis, 
Jeronim Jan Silvanus Pražsky <Pražski>, 
Pragensis; apie 1369-1440) 32, 42—43, 45, 
48, 59, 71-72, 74, 78, 90, 103, 105, 107, 111, 
193, 543, 588-592, 594—-597, 606-609, 632 

von Jeroschin Nikolaus (Nicolaus) > Mika- 
lojus iš Jerošino 

Jesbuto Lethowinus —> Jazbutas, lietuvis 

Jindžich Zdik — Henrikas, Moravijos vysku- 
pas 

Joannes of Malala —> Malala Jonas 

Jogaila, Vladislovas II Jogaila (Vladislovas; Ia- 
gello, Jagieko, Wladislaus; lenk. Wlady- 
staw II JagieHo; apie 1351-1434), Lietuvos 
didysis kun-štis (1377-1381, 1382-1392) ir 
Lenkijos karalius (nuo 1386) 32, 59, 88, 90, 
105-106, 193, 447, 475, 519-521, 525-527, 
530-531, 550-552, 554, 556, 559, 561-563, 
571-574, 577, 580-583, 590-591, 594, 633 

Johann 

— (Johannas) — Johannesas, Sembos vysku- 
pas 

— von Posilge — Jonas Posilgietis 

Johannas (Johannes; min. 1204-1205), kuni- 
gas 279, 286 

Johannas (Johannes; min. 1221-1222), Livo- 
nijos ordino brolių teisėjas 284, 290 

Johannas von Wallenrodt > von Wallenrodt 
Johannas 





- 717 -— 


ASMENVARDŽIŲ RODYKLĖ 





Johannes 

- de Cannapara — Kanaparijus Jonas 

> Johannas, kunigas 

> Johannas, Livonijos ordino brolių teisėjas 

> Jonas, šv. Adalberto palydovas 

> Jonas, Lvovo arkivyskupas 

> Jonas XXII, popiežius 

- Lindenblatt — Jonas Posilgietis 

— Malala — Malala Jonas 

- Olaus Magnus — Jonas Olavas Didysis 

— von Posilge (von der Pusilie) > Jonas Po- 
silgietis 

- von Samland —> Johannesas, Sembos vys- 
kupas 

Johannesas (Johannas; Johann, Johannes von 
Samland; min. 1322-1327), Sembos vysku- 
pas 319—324 

Johannesas Abezieras (vok. Johannes Abezier; 
apie 1375-1424), Varmės vyskupas 475 

Johansons Andrejs 7, 12, 17, 277, 418, 633 

Jokūbas iš Ekso (Jacgues d'Aix, Jakob von Eks; 
1371-1455) 32, 43, 59, 90, 105, 193, 471-472 

Jokūbas iš Liuticho (Liežo) > Urbonas IV, po- 
piežius 

Jonas (Johannes; ?-1003), šv., šv. Adalberto 
(Vaitiekaus) palydovas Prūsijoje, vienas iš 
Penkių brolių kankinių 547, 567 

Jonas (lenk. Janik, Jan; 1149?-1167), Gniezno 
arkivyskupas 205 

Jonas (Johannes; lenk. Jan Rzeszowski; ?7-1436), 
Lvovo arkivyskupas (nuo 1411) 520-521 

Jonas III (Jonas Malala?), Konstantinopolio 
patriarchas (565-577) 263 

Jonas XXII (Johannes; tikr. Jacgues Duėse; 
1249-1334), popiežius (nuo 1316) 390, 
407-410 

Jonas [Dysenhofenietis, de Diessenhoven] 
(XIII-XIV a.), Henriko Dysenhofeniečio 
tėvas 1404 

Jonas Kanaparijus > Kanaparijus Jonas 

Jonas Olavas Didysis (Johannes Olaus Mag- 
nus; šved. Jons Mansson; 1488-1544), pas- 
kutinis švedų katalikų arkivyskupas 44, 73, 
106 

Jonas Posilgietis (Johann von Posilge, Johan- 
nes Lindenblatt, Johannes von Posilge, 


Johannes von der Pusilie; apie 1340-1405) 
132, 473, 505, 522-524, 632, 636, 647, 650 

Jonas Skaitytojas (Jan Lector; XIV a.) 401 

Jonynas Ignas (1884-1954) 210, 238, 633 

Jėns Mansson — Jonas Olavas Didysis 

Jonušas (Iohannes; lenk. Janusz I Starszy; apie 
1329-1429), Zemovito III sūnus, Mozūrų 
kun-štis 551, 572 

Jordan F. 650 

Jordanas (Jordanes, Jornandes; VI a.), gotų is- 
torikas 152, 155, 158, 159-161, 633, 640+ 

Jornandes — Jordanas 

Joussouf Kamal —> Yūsuf Kamal 

Jovaišas Albinas 402, 633 

Jucevičius Liudvikas [Adomas] (lenk. Ludwik 
Adam Jucewicz; 1813-1846) 331 

Jucewicz Ludwik Adam — Jucevičius Liud- 
vikas Adomas 

Juchnevičienė Nijolė 115, 126, 130, 541, 630, 
633 

Jučas Mečislovas 277, 295, 418, 458, 523, 531, 
544, 633, 638 

Julijonas —> Cesarini Julijonas 

Junge Michaelis (Michael Junge), Sembos 
vysk. 32, 45, 59, 74, 90, 106, 478-485, 486, 
497 

Jungfer V[iktor] (1893-1964) 237, 265, 277,480, 
589, 633 

von Jungingen Konradas <Konrad> (apie 
1355-1407), Vokiečių ordino didysis ma- 
gistras (nuo 1393) 385—387, 473—474 

von Jungingen Ulrichas <Ulrich> (apie 1360- 
1410), Vokiečių ordino didysis magistras 
(nuo 1407) 385, 473—474, 486 

Jurginis Juozas (1909-1994) 39, 48, 67, 77, 98, 
111, 132, 156, 160, 194, 210-211, 219, 224, 
277, 389, 402, 418, 429, 444, 457, 513, 544, 
587, 589—590, 597, 618, 633-634, 637-638 

Jurgis (Georgus, Georius), šv., kankinys 180, 
182, 184, 186 

Juries (min. 1261 ?), vicemagistras 301, 311 

Justyn — Justinas 

Justinianas — Justinijonas I Didysis 

Justinas, Markas Junianas Justinas (Justyn; lot. 
Marcus Iunianus Iustinus; II arba III a.) 
154, 205, 637 


= Z18= 


ASMENVARDŽIŲ RODYKLĖ 





Justinijonas I Didysis (Justinianas; lot. Iusti- 
nianus Flavius; 482-565), Bizantijos impe- 
ratorius (nuo 527) 151, 205, 263 

Juška Antanas (1819-1880) 618 


Kabelka Jonas (1914-1986) 26, 53, 83, 114, 135-— 
136, 148-149, 633 

Kadlubekas Vincentas (Kadtubek Wincenty) 
— Magistras Vincentas 

Kahl H. 526, 633 

Kaindl R[aimund] Friedrich] (1866-1930) 
183, 633 

Kalimachas Pilypas (Philippus Callimachus 
Buonaccorsi; Experiens, Florentinus, Ge- 
minianensis, Philipp Kalimach, Kallimach, 
de Thebaldis, Damianus Tuscus; 1437- 
1496) 31-32, 44, 58-59, 72, 88-90, 105, 193, 
231, 598-605, 624, 628, 641 

Kallenberg H[ermann] 630 

Kallimach — Kalimachas Pilypas 

Kallmeyer Th[eodor] (1809-1859) 295, 633 

Kalvaitis Vilius (W. Kalwaitis; 1848-1914) 
318, 353, 633 

Kalwaitis W. — Kalvaitis Vilius 

Kamal Joussouf > Yūsuf Kamal 

Kanaparijus Jonas (Johannes de Cannapara, 
Jan Kanapar <Kanaparyusz, Kanaparz>; 
? -1004), Aventino abatas, vienas iš 
šv. Adalberto (Vaitiekaus) gyvenimo ap- 
rašymų autorių 170-171, 624, 627, 634 

Karge Paul] (1862-1928) 634 

Kaributas (apie 1380 stačiatikiškai pakrikšty- 
tas Dmitrijumi; Korybuth; ?—po 1404), Al- 
girdo sūnus, Seversko Naugardo kunc-štis 
(iki 1393) 551, 572 

Karl — Karolis II, Lotaringijos herzogas 

Karolis [II] (vok. Karl; 1364-1431), Lotaringi- 
jos herzogas (nuo 1390) 472 

Karolis V (pranc. Charles V; 1337-1380), 
Prancūzijos karalius (nuo 1364) 449 

Karolis VI (pranc. Charles VI; 1368-1422), 
Prancūzijos karalius (nuo 1380) 449 

Karolis Didysis (Carolus Magnus, pranc. 
Charlemagne; 742-814), imperatorius 162— 
163, 381, 626-627 

Karwasiūska Jladwiga] 171, 184, 623, 634 


Kasiodoras, Flavijus Magnas Aurelijus Kasio- 
doras (Flavius Magnus Aurelius Cassiodo- 
rus; apie 490-apie 583) 155-158, 159, 624, 
637-638+ 

Kasperavičius Algis 453 

Kastelianas Mikalojus (Nicolaus Castellanus; 
XV a. I pusė) 591, 594 

Kaupas (latv. Kaupo, Kaups; ?-1217), lyvių 
kun-štis 292 

Kazimieras 

— Kazimieras II Teisingasis 

> Kazimieras III Didysis 

— Kazimieras IV Jogailaitis 

Kazimieras II Teisingasis (Casimirus, Kazi- 
mieras; 1138-1194), Lenkijos karalius (nuo 
1177) 204, 206-208 

Kazimieras III Didysis (Kazimieras; Kazi- 
mierz Wielki, Kazimirus; 1310-1370), Len- 
kijos karalius (nuo 1333) 406, 549, 569-570, 
641 

Kazimieras IV Jogailaitis (Kazimieras; 1427— 
1492), Lietuvos didysis kun-štis (nuo 1440) 
ir Lenkijos karalius (nuo 1447) 542, 586— 
587, 598, 621, 634+ 

Kazimierz Wielki > Kazimieras III Didysis 

Kazimirus, Lenkijos karalius —> Kazimieras 
III Didysis 

Keystuth —> Kęstutis 

Ker Wlilliam] P[aton] (1855-1923) 162, 634 

Kerbelytė Bronislava 618, 634 

Kęsgaila, [Mykolas Kęsgaila Valimantaitis] 
(Kinzgalo; ?-1450), Ukmergės, Žemaitijos 
seniūnas, Vilniaus kaštelionas 562-563, 583 

Kessel E[berhard] 194, 634 

Kęstutis (Keystuth, Kestutus, Kynstud, Kyns- 
tut, Kynstuten; apie 1300-1382), Trakų 
kun-štis, Lietuvos didysis kun-štis (nuo 
1381) 399—404, 406, 413, 416, 456-457, 460 
463, 466-469, 550, 570-571, 624, 636 

Kestutus — Kęstutis 

KetrzynAski W[ojciech] (1838-1918) 183, 218, 
227, 634 

Keza Simonas 401 

von Kyburg Konradas <Konrad> (?-1402), 
Vokiečių ordino vyr. slaugytojas, Elbingo 
komtūras (nuo 1396) 634 


= 719— 


ASMENVARDŽIŲ RODYKLĖ 





Kikulevietis Jonas 401 

Kinne > Kynne 

Kynne (Kinne) [iš Balgos, iš Balgos srities] 
(min. apie 1386, 1393), kryžiuočių vedlys 
430—431, 433—434, 438-439, 441 

Kynstud — Kęstutis 

Kynstut/Kynstuten —> Kęstutis 

Kinzgalo —> Kęsgaila 

Kiparsky Valentin <Valentinas> (1904-1983) 
115, 450, 454, 634 

Kiprijonas (Cyprianus, Kunpuan; apie 1336— 
1406), Maskvos metropolitas (nuo 1390) 
426-427 

Kirchbergas Ernestas (Ernst Kirchberg; XIV a.) 
381-384 

Kitkauskas Napoleonas 43, 72, 105, 194, 446, 634 

Klagius T. (lenk. Klage Tomasz; apie 1598— 
1664) 635 

Klaudijus Ptomėjas —> Ptolemėjas Klaudijus 

Klaustinš R. 645 

Kleinschmidt G. 635 

Klemens z Moskorzowa — Mikalojus iš Mos- 
kožovo 

Klimas Petras (1891-1969) 39, 67, 98, 141, 189, 
193, 224, 237, 258, 265, 277, 295, 402, 422- 
423, 426, 429, 457, 470, 476, 513, 589, 600, 
614, 635 

Ktoczowski J[erzy] 544, 635 

von Kniprode Winrichas (Winrich von Knip- 
rode; 1310-1382), Vokiečių ordino didysis 
magistras (nuo 1351) 321-322, 324 

Kochas Konradas (Conradus Cocus, Konrad 
Koch; min. 1292) 253-254 

Koczerska Mlaria] 544, 635 

Koczy L[eon] 183, 635 

Koehler [K6hler] Johann] Dlaniel] 132, 635 

Koestermann E[rich] 648 

Kohlmann Phlilipp Wilhelm] 189, 635 

Kojalavičius-Vijūkas Albertas (lenk. Albert 
Kojatowicz-Wijuk; 1609-1677) 159, 331 

Kolberg A. 171, 183, 623, 635 

Kolendo J[erzy] 136, 635 

Komath —> Skomantas 

Konrad 

- (Konradas) von Kubyrg —> von Kyburg 
Konradas 





— I Mazowiecki > Konradas I Mazovietis 

Konradas (Conradus; min. 1147), Burgundi- 
jos kun-štis 194-195 

Konradas (Conradus; min. 1147), maršalas 
194-195 

Konradas 

— Konradas I Mazovietis, Mozūrų ir Kujavi- 
jos kuncštis 

— Konradas II, Olesnicos kun-štis 

Konradas I Mazovietis (Konradas; Conradus; 
lenk. Konrad I Mazowiecki; 1187 arba 
1188-1247), Mozūrų ir Kujavijos kun-štis 
(nuo 1202) 332, 342, 353, 379, 634, 650 

Konradas II (Konradas; Cunradus; lenk. Kon- 
rad II; tarp 1338 ir 1341-1403), Konrado I 
sūnus, Olesnicos kun-štis (nuo 1366) 551, 
572 

Konradas von Jungingen —> von Jungingen 
Konradas 

Konradas von Thierberg Jaunesnysis (Kon- 
rad von Thierberg; min. 1286), Prūsijos že- 
mės magistras 250—252 

Konradas von Wallenrodt > von Wallenrodt 
Konradas 

Konstantinas, Flavijus Valerijus Konstantinas 
> Konstantinas Didysis 

Konstantinas I — Konstantinas Didysis 

Konstantinas Didysis (kituose šaltiniuose: 
Konstantinas I, Flavijus Valerijus Konstan- 
tinas; Flavius Valerius Constantinus; apie 
285-337), Romos imperatorius (nuo 306) 
519 

Koppmann Karl (Karlas Koppmannas; - 
1905?) 272-273, 635 

Korybuth — Kaributas 

Kornelijai 601, 605 

Kornelijus — Tacitas Publijus Kornelijus 

Koroliukas Vladimiras (BiajuMup /Įopocbe- 
esu KopoJirok) 256 

Korsakas Kostas (1909-1986) 638 

Kosman Mlarceli] 527, 635 

Kossina G[ustaf] 141, 635 

Krabbo H[ermann] (-19287) 189, 636 

Krabice z Vaitmile Beneš —> Benešas Veitmi- 
liškis 

Kralik Ol[ldžich] (1907-1975) 184, 636 


— 720 — 


ASMENVARDŽIŲ RODYKLĖ 





Kramers J[ohs] H[endrik] 198, 636 

Krasauskaitė M. 619 

Kraszewski Jozef Ignacy — Kraševskis Juze- 
fas Ignacas 

Kraševskis Juzefas Ignacas (Jozef Ignacy 
Kraszewski; 1812-1887) 193, 331, 636 

Kreczowska M. 624 

Krėviškis (Crewlanin; min. 1382) 550, 571 

Kristijonas (Christian, Cristianus; ?—1244?), 
Prūsijos vyskupas 33, 60, 91, 214, 244, 246, 
332, 342, 353 

Krystyn — Kristinas 

Krystyn z Kozichgtėw — Kristinas iš Kozeg- 
lovų 

Kristinas (Cristinus; lenk. Krystyn; ?—1003), 
šv. Adalberto (Vaitiekaus) palydovas Prū- 
sijoje iš Penkių brolių kankinių eremitų 
bendruomenės 547, 567 

Kristinas iš Kozeglovų (Cristinus de Kozeg- 
lowy; lenk. Krystyn z Kozichglėw), Sončo 
(Sącz) kaštelionas (1386-1417) 551, 572 

Krištopaitė Danutė 622 

Krollmann Christian 357, 523, 618, 636 

Kromeris Martynas (lenk. Marcin Kromer; 
1512-1589) 131, 149, 588 

Krumbholtz R[obert] 295, 357, 457, 519, 636 

Ksenofontas Lampsakietis (gr. Xenophon 
Lampsacenus; II-I a. pr. Kr.), graikų ge- 
ografas 135-138 

Kūchmeisteris Michaelis von Sternberg (vok. 
Michael Kūchmeister; apie 1370-1423), Vo- 
kiečių ordino didysis magistras (1413- 
1422) 475 

Kuczynski S[tefan] M. 544, 636 

Kučinskas Antanas (1900-1988) 402, 619, 636 

Kučiukas (Cuczuk; min. 1382) 550, 571 

Kudaba Česlovas (1934-1993) 132, 148-149, 636 

Kuhschmalzas Franzas —> Franzas Reselis, 
vad. Kuhschmalzas 

Kulikauskas Pranas 638 

Kulikauskienė Regina —> Volkaitė-Kulikaus- 
kienė Regina 

Kunas (Kun; min. 1389), Sembos teisėjas 463, 
470 

Kunas (Kun) de Hattensteyn (min. 1377), Vo- 
kiečių ordino riteris 462, 468 


Kūrbis (Kūrbisėwna) B[rygida] 205-206, 636, 
640 
Kūrbisėwna —> Kūrbis 


La Baume W[olfgang] 46, 76, 109, 627 

Labuda Gerard (Gerardas) 166, 184, 194, 204— 
205, 328, 331, 636 

Landeris Siegfriedas von Spanheim (min. 
1422), Livonijos ordino magistras 610 

Lange Jakobas <Jakob> (XVIII a.) 37-38, 66, 
97, 114 

Langton E[dward] (1886-) 637 

Langwinus —> Lengvenis 

de Lannoy Ghillebert > Ghillebert de Lannoy 

Lantsosky — Lasockis Mikalojus 

Lasickis Jonas (Johan Lasicius, Jan Lasicki; Ju- 
an Lasicki; apie 1534—po 1599) 33, 40-41, 
48, 60-61, 68-69, 78, 90-92, 100-101, 111, 
257-258, 479, 527, 623, 629, 632, 637 

Lasockis Mikalojus (Lantsosky, Mikotaj La- 
socki, Nicolaus Lasocki, Nikolaus Lasoc- 
ki; 2-1450) 31-32, 42, 45, 58-59, 71, 74, 88, 
90, 103, 107, 530-539, 650 

Lasocki Nicolaus (Nikolaus) > Lasockis Mi- 
kalojus 

Laurynaitis Vincas (1904-1978) 643 

Lavinskis Jokūbas (Jakėb Lawinski; apie 1557 
-1598) 47, 76, 110 

Lawinski Jakob — Lavinskis Jokūbas 

Lebedys Jurgis (1913-1970) 8, 12, 17, 646 

Lehmann P[aul] 156, 637 

Lehrberg A. Ch. 330, 637 

Lelewel Joachim (1786-1861) 152, 154, 198, 
513, 637 

Lemonijus (Lemonius) 600, 602, 605 

Lengewin —> Lengvenis 

Lengvenis (Langwinus, Lengewin, Jiorrbkr- 
BeHN; ist. šaltiniuose min. 1242-1260 <teks- 
te - apie 1246>), Mindaugo seserėnas, Lie- 
tuvos kariuomenės vadas 296-297, 306, 315 

Lepner Theodor (XVIII a.) 66, 97 

Letas Pomponijus (Giulio Pomponio Leto; 
1428-1497) 606 

Leto Giulio Pomponio —> Letas Pomponijus 

Lėvi-Strauss (Lėvi-Straussas) Claude (1908-) 
7,11, 16+ 


- 721 — 


ASMENVARDŽIŲ RODYKLĖ 





Levin J[ules] F. 326, 637 

Lewandowski I[gnacy] 205, 637 

Lewicki Tladeusz Marian] (1865-1943) 198, 
402, 637 

de Libencele Lodewicus —> Lodewikas de Li- 
bencele 

von Libenzelle Ludewige —> Lodewikas de Li- 
bencele 

Lichonūska I. [Janina Irmina Izabela] (1912- 
1969) 600, 637 

von Liebenzell Ludwig — Lodewikas de Li- 
bencele 

Likowski H[enryk Walenty] (1876-1932) 183, 
638 

de Linden Gotfridus > Gotfridas von Linden 

Lindenblatt Johannes — Jonas Posilgietis 

Linder [Friedrich Karl Ludwig] R[ichard] 295, 
638 

Linderski J. 166, 638 

Linksmūnėlis J. 295, 638 

Linkus (min. 1271), Pagudės sukilėlių kariuo- 
menės vadas 412 

Lippert (Lippertas) Julius 39, 67, 98, 114, 189, 
638 

Lisanka Albertas 43, 105, 194, 446, 634 

Lisica (Liszicza; min. 1382) 550, 571 

Liszicza — Lisica 

Liubartas (stačiatikiškai pakrikštytas Dimit- 
ru; ?— apie 1385), kun-štis, Gedimino sū- 
nus 399 

Liudvikas —> Liudvikas IV Bavaras 

Liudvikas (Lodwicus), markgrafas, Šv. Ro- 
mos imperijos imperatoriaus Liudviko [TV] 
Bavaro sūnus 408, 409 

Liudvikas I (Liudvikas; Lodwicus, Ludewi- 
cus, Ludwig von Ungerland; 1326-1382), 
Vengrijos (nuo 1342) ir Lenkijos (nuo 1370) 
karalius 401, 403—-406, 413-416, 534, 538 

Liudvikas [IV Bavaras] (Lodowicus; vok. 
Ludwig der Bayer; apie 1286 ar 1287-1347), 
Vokietijos karalius (nuo 1314), Sv. Romos 
imperijos imperatorius (nuo 1328) 408, 410 

Lodewicus de Libencele > Lodewikas de Li- 
bencele 

Lodewikas de Libencele (Lodewicus de Li- 
bencele, Ludewige von Libenzelle, Lūde- 


wige von Libenzelle; orig. Ludwig von Lie- 
benzell; ?— prieš 1323), Vokiečių ordino 
komtūras 339, 350, 365, 374 

Lodowicus —> Liudvikas [IV Bavaras] 

Lodwicus 

> Liudvikas, markgrafas 

> Liudvikas I, Vengrijos ir Lenkijos karalius 

Lohmeyer K[arl] 218, 638 

Longinus Johannes —> Dlugošas Jonas 

Lorenz O[ttokar] (1832-1904) 381, 411, 413, 638 

Lowmianski Henryk (1898-) 149, 184, 205, 
210, 215, 237-238, 259, 265, 295, 389, 429, 
476, 614, 636, 638-639 

Lucas Christianas Theodoras Ludwigas 455, 
458, 638 

von Lucca Ptolemaeus —> Ptolemėjas Lukas 

Ludewicus — Liudvikas I, Vengrijos ir Len- 
kijos karalius 

Ludewige von Libenzelle (Lūdewige von Li- 
benzelle) > Lodewikas de Libencele 

Ludwig G[eorg] 156, 638 

Ludwig von Liebenzell > Lodewikas de Li- 
bencele 

Lukas Ptolemėjas — Ptolemėjas Lukas 

Lullies Hlans] 638 

Luther von Braunschweig — von Brauns- 
chweig Lutheris 

Lutimanas Baltramiejus (Bartholomaeus Lu- 
timanus; XV a. I pusė), Milano arkivysku- 
po raštininkas 591, 594 


Macdonald A. 166, 639 

Maciej z Miechowa —> Motiejus Miechowita 

Mačkus Valteris 488 

Magister Vincent (Vincentius) > Magistras 
Vincentas 

Magister Vinzenz —> Magistras Vincentas 

Magistras Vincentas (Vincentas Kadlubekas; 
Magister Vincent, Magister Vincentius, 
Magister Vinzenz, Mistrz Wincenty; lenk. 
Wincenty Kadtubek; apie 1160-1223) 43, 
47,72, 77, 104, 110, 193, 204-209, 599, 629, 
631, 636-637, 639-640, 643, 647, 649-650 

Mayhoff C. [Karl] 643 

Makra Benediktas (vengr. Makrai Benedek; 
XIV-XV a.), Vengrijos didikas 510, 525 


- 722 -— 


ASMENVARDŽIŲ RODYKLĖ 





Maksimas Tyrietis (lot. Maximus Tyrius; II a.) 
605 

Malala Jonas (Joannes Malalas, Joannes of 
Malala, Johannes Malala; apie 491-578), Bi- 
zantijos kronikininkas 29, 39-40, 56, 68-69, 
76, 78, 86, 100-101, 109, 257-258, 263-268, 
449, 589, 626, —> taip pat Jonas III-+ 

Maldite Hermannas <Hermann> (min. 1309), 
prūsas 319, 322 

Maleckis Jonas (Jan Malecki; apie 1490-po 
1567) 41, 69, 101, 165, 231, 326, 386, 479-480 

Mancelis Georgas (Georgius Mancelius; latv. 
Georgs Mancelis; 1593-1654) 114 

Mannhardt Johann Wilhelm Emanuel (Wil- 
helm Mannhardt; Wilhelmas Mannhard- 
tas; 1831-1880) 8, 12, 17, 33, 60, 91, 140- 
141, 166, 170-171, 178, 183, 189, 198, 201, 
206, 219, 223-224, 226-227, 236-238, 248 
250, 253, 257-259; 265-266, 269-270, 273, 
276-277, 294-295, 318-319, 329-331, 357, 
394, 399—400, 402, 405, 407, 411, 413, 418, 
429, 457-458, 475-476, 478, 480, 486-487, 
490), 497—498, 500, 504, 506, 510, 513, 522- 
523, 541, 543-544, 589—590, 611, 613, 639 

von Mansfelt > Mansveldas 

Mansveldas (de Mansveld; von Mansfelt; 
min. 1368-1370), Ragainės komtūras 462, 
468, 523-524 

Mantas Herkus > Herkus Mantas 

Marcelinas Amianas (Ammianus Marcelli- 
nus; apie 330- apie 390) 152-154, 159, 620- 
621, 624, 645-646+ 

Marcellinus Ammianus —> Marcelinas Amia- 
nas 

Marger —> Margiris 

Margiris (Marger; min. 1336), karalius, lietu- 
vių vyriausiasis vadas 459, 465 

Marijus [Gajus] ([Caius] Marius; 156-86 
pr. Kr.), Romos karvedys ir polit. veikėjas 
555,:575 

Marinas Tyrietis (gr. Marinos; II a.), geogra- 
fas 148 

Marinos —> Marinas Tyrietis 

Marius [Caius] —> Marijus [Gajus] 

Marguardas (Marguardus; min. 1384, 1389), 
Vokiečių ordino komtūras 463, 469-470 











Marguartas (Marguart) von Rasschow — von 

Rasschow Marguartas 

Martha — Morta 

Martynas (Martinus), vyskupas, palaiminta- 

sis 254 

Martynas V (tikr. Oddo Colonna; 1368-1431), 

popiežius (nuo 1417) 475, 530, 613 

Martinus —> Martynas, vyskupas 

Maschke E[rich] (1900-) 218, 639 

Mase iš Ragainės (Mase, Mase von Rangnit, 

Maze; min. apie 1386), kryžiuočių vedlys 

430-431, 438-439 

Mastis (Mostew; min. 1382) 550, 571 

Matas (lenk. Mateusz; 1143-1166), Krokuvos 

vyskupas 205 

Matas (Matthaeus; lenk. Mateusz; ?7—1003), šv., 
šv. Adalberto (Vaitiekaus) palydovas Prū- 
sijoje, vienas iš Penkių brolių kankinių 547, 
567 

Mateyco iš Brandenburgo (Mateyco von Bran- 
dinburg; Mateico, Mateyko, Matryco [!]; 
min. apie 1386), kryžiuočių vedlys 430- 
431, 438-439 

Materne (min. 1385), kryžiuočių vedlys 435, 442 

Mateusz 

— Matas, šv. Adalberto palydovas 

— Matas, Krokuvos vysk. 

Matryco [|] > Mateyco 

Matthaeus —> Matas, šv. Adalberto palydovas 

Matthias von Mechow —> Motiejus Miecho- 

wita 

Matulevičius Algirdas 385, 473, 475, 478, 485— 

486, 489, 493, 495, 497, 500, 503, 610, 613 

Matusas Jonas (1899-1962) 227, 639 

Matuzova Vera (Bepa HBanosna Mary30Ba) 

328+ 

Maudelis (Maudelo; min. 1274), Tirsko, Vė- 

luvos pilininko, sūnus 338, 348 

Maximus Tyrius > Maksimas Tyrietis 

Maze —> Mase iš Ragainės 

Mažiulienė Janina 10, 15,21, 141, 146-147, 626, 

648 

Mažiulis Vytautas 10, 15, 21, 148-149, 237- 

238, 248, 325-326, 639 

Mažiulytė Daiva 176, 187, 192, 252, 255, 324, 

400, 448, 511, 585, 617 








= 723 


ASMENVARDŽIŲ RODYKLĖ 





Mažvydas Martynas (apie 1510-1563) 331, 646 

Mecherzynski K[arol] (1800-1881) 626 

Mečislovas —> Mieškas I 

Mehren A[ugust] F[erdinand] (1822-1907) 

198, 639 

Meyer (Meyeris) Leo (-1910?) 210, 293, 295, 

639 

Meinardus —> Meinhardas, Livonijos vysk. 

Meinhardas (Meinhartas; Meinardus, Mein- 
hart; ?—1196), pirmasis Livonijos vyskupas 
Ikškilėje (nuo 1186) 201-202, 278, 285, 295, 
305 

Meinhardas (min. 1184), vokiečių vienuolis 

292, 417 

Meinhartas (Meinhart) > Meinhardas, Livo- 

nijos vysk. 

Mela Titas Pomponijus (Titus Pomponius Me- 

la; I a.) 25-26, 39, 53-54, 67, 82-83, 99, 131- 

134, 154, 331, 605, 643 

Mendogus —> Mindaugas 

Merkys Vytautas 625, 632-633, 638 

Merune 436, 443 

Metrodoras Skepsietis [Jaunesnysis] ( Metro- 
dorus Scepsius; gr. Metrodoros; I a. pr. Kr.) 
135-138 

de Mėziėres Filip/de Mėzičres Philippe — 
Philippe de Mėzičres 

Michaelis 

- Junge — Junge Michaelis 

- Kūchmeisteris von Sternberg > Kūchmeis- 
teris Michaelis von Sternberg 

Michaud-Ouantin P. 231, 639 

Michelbertas Mykolas 136, 149, 156, 639 

Mickevičius Adomas (lenk. Adam Mickie- 

wicz; 1798-1855) 10 

Mickiewicz Adam — Mickevičius Adomas 

Miechovita <Miechowita> — Motiejus Mie- 

chowita 

Mieczystaw — Mieškas I 

Myeczslaus —> Mieškas I 

de Myedzigorze Zaklika — Zaklika iš Men- 

dzigožo 

Mielczarski S[tanistaw] 166, 184, 639-640 

Mieleski > Rotundas Augustinas 

Mierzynski Antoni (Antonis Mierzynskis) 8, 

12, 17, 39, 45, 67, 74, 98, 107, 140-141, 165, 











170, 189, 193, 201, 206, 219, 223-224, 226, 
237-238, 257-259, 264-266, 269-270, 273, 
276-277, 295, 330-331, 357, 381, 386, 394, 
402, 405, 407, 411, 413, 418, 429, 457-458, 
474, 476, 478-480, 486—487, 490, 493, 497— 
498, 500, 503-504, 506, 513, 522-523, 589, 
600, 614, 639-640 

Mieškas I (Mečislovas; Myeczslaus; lenk. 
Mieszko I, Mieczystaw; apie 922-992), pir- 
masis istorinis Piastų dinastijos lenkų kun- 
štis (valdė nuo 960), Lenkijos valstybės įkū- 
rėjas 545-546, 565-566 

Migne J[acgues] P[aul] (1800-1875) 156, 640 

Mikalkevičienė Irina 453, 472 

Mikalojus (Nikolaus; min. 1442, 1444), Sem- 
bos vyskupas 42, 44, 70, 73, 102, 106, 497— 
499, 500 

Mikalojus iš Jerošino (Nikolaus <Nicolaus> 
von Jeroschin; apie 1290-apie 1345) 45, 74, 
107, 330, 356-376, 455, 476, 505, 543, 631, 
636, 646, 651 

Mikalojus [turėtų būti - Klemensas] iš Mos- 
kožovo (Nicolaus de Moszkorzow; lenk. 
Mikotaj <Klemens> z Moskorzowa; ?— 
1408), Lenkijos karalystės pakancleris 
(1386-1402) 551, 572 

Mikalojus iš Osolino (Nicolaus de Ossolin; 
lenk. Mikotaj z Ossolina; min. 1387), Vis- 
licos kaštelionas 551, 572 

Mikalojus [turėtų būti - Andrius] Venžikas 
(Nicolaus Wanschik; lenk. Mikotaj <An- 
drzej> Weęžyk; min. 1413), magistras, ka- 
rališkasis pamokslininkas 562, 582-583 

Mikotaj 

— z Moskorzowa — Mikalojus iš Moskožovo 

- Zz Ossolina — Mikalojus iš Osolino 

- Weęžyk — Mikalojus Venžikas 

Mykolas Lietuvis (XVI a.) 36-37, 64, 96 

Mileika (min. 1385) 436, 443 

Milgerin (min. apie 1246), Livonijos ordino 
riteris 296, 306 

Miller K[onrad] (1844-1933) 639 

Miller W|[alter] 541, 640 

Mindaugas (Mendogus, Myndowe; ?-1263), 
Lietuvos didysis kun-štis (nuo 1236), ka- 
ralius (nuo 1253) 210, 235, 243, 245-246, 





— 724 — 


ASMENVARDŽIŲ RODYKLĖ 





256-259, 261-262, 293, 302-303, 312-313, 
315, 544+ 

Myndowe —> Mindaugas 

Myres J[ohn] Llinton] (1869-1954) 115, 640 

Mistrz Wincenty —> Magistras Vincentas 

Mitzler de Kolof Laur. (lenk. Wawrzyniec 
Krzysztof Mitzler de Kolof; 1711-1778) 
132, 589, 640 

Mnesarchas [Samietis], Pitagoro tėvas, pirklys 
ar graveris 118, 124 

Mommsen Th[eodor] (1817-1903) 156, 159, 640 

Monte Heinricus > Herkus Mantas 

Morris W. 231, 646 

Morta (Martha; ?-1262), karalienė (nuo 1253), 
Mindaugo antroji žmona 302, 312 

Mostew — Mastis 

Motiejus Miechowita (Matthias von Mechow, 
Miechovita; lenk. Maciej z Miechowa, Mie- 
chowita; apie 1457-1523) 44, 73, 106, 131, 
588 

Mrukėwna J. 626 

Mugurėvičs Evalds (1931-) 277, 627 

Mūller H. 429, 640 

von Munheim Eberhardas —> Eberhardas von 
Munheim 

Mūnsteris Sebastijonas (vok. Sebastian Mūns- 
ter; 1489-1552) 588 

von Mžik Hlans] (1876-1961) 198, 640 


Nabute iš Waldow (Nabute von Waldow; 

min. apie 1385-1395) 432, 440 

Nalepa J[erzy] 149, 640 

Nameisis (min. 1279), žiemgalių vadas 315 

Nansen Fl[ridijof] (1861-1930) 198, 640 

Napiersky K[arl] E[duard] (1799-1864) 295, 

389, 392, 396, 633, 640 

Narbutas Teodoras (lenk. Teodor Narbutt; 

1784-1864) 38, 66, 97, 114, 141, 189, 193, 

295, 331, 480, 589, 640 

Narbutt Teodor — Narbutas Teodoras 

Narimantas (stačiatikiškai pakrikštytas Gle- 
bu; ?-1348), Pinsko, Polocko, Naugardo 
kun-štis 399 

von Neisse Eberhard — Eberhardas, Varmės 
vysk. 

Nepos Cornelius > Nepotas Kornelijus 








Nepotas Kornelijus (lot. Cornelius Nepos; 
Ia.) 131 

Nero — Neronas 

Neronas [Klaudijus Cezaris Augustas Germa- 
nikas] (lot. Nero Claudius Caesar Augus- 
tus Germanicus; 37-68), Romos imperato- 
rius (nuo 54) 139 

Nettelhorstas Volfgangas Kristoforas (vok. 
Wolfgang Christoph von Nettelhorst; 
XVII a.), prūsų krašto istorikas 159 

von Neuenar Hermann (?-1530) 

Neumann F. 165, 640 

Neuwensteynas Henselis (Hensel Neuwens- 
teyn; min. 1365) 461, 467 

Neweke (min. 1395), kryžiuočių vedlys 432, 
440) 

Nicolaus 

— von Jeroschin — Mikalojus iš Jerošino 

— de Moszkorzow — Mikalojus iš Moskožovo 

- de Ossolin — Mikalojus iš Osolino 

- Wanschik —> Mikalojus Venžikas 

Niemi A[ukusti] R[obert] (1869-1931) 422— 
423, 426, 589, 641 

Nikolaus 

— Mikalojus, Sembos vysk. 

- von Jeroschin — Mikalojus iš Jerošino 

Nikžentaitis Alvydas 8, 12, 17, 201, 211, 215, 
219, 272, 274, 316-318, 381, 384, 388-393, 
396, 398-401, 403-404, 1406-1407, 410-413, 
416, 422, 426, 446, 448-450, 454, 470-472, 
519, 630, 641 

Nilas (Nilus; ?-1388?), Konstantinopolio pa- 

triarchas (nuo 1379) 426—-427 

Nobbe C. [Karl] F[riedrich] A[ugust] 644 

Noksetanas Petras (Petrus Noxetanus; XV a. 

I pusė), kardinolo Firmiano sekretorius 

591, 594 

Nėldecke Th[eodor] (1836-1930) 198, 641 

Norden E[duard] (1868-1941) 141, 641 

Noreika Zigmuntas 618 

N 

N 

N 





ovodvorietis Dobrogostas —> Dobrogostas 
owak Z[enon] H[ubert] 629 
oxetanus Petrus —> Noksetanas Petras 








Ochmanski Jerzy (Ochmanskis; 1933-1996) 
243-244, 256, 641+ 


= 725— 


ASMENVARDŽIŲ RODYKLĖ 





Odoakras (apie 433-493), herulų vadas (nuo 
476) 158 

Ogrodzinski W[incenty Stefan] (1884-1945) 
141, 641 

Ohthere —> Ottar 

Olesnickis Zbignevas (Zbignevas; Sbigneus; 
lenk. Zbigniew Olešnicki;1389—1455), Kro- 
kuvos vyskupas, kardinolas (nuo 1449) 
542, 598, 600, 602, 624, 637 

Olešnicki Zbigniew — Olesnickis Zbignevas 

Olgerdus — Algirdas, Lietuvos didysis kun-štis 

Olgerth — Algirdas, Lietuvos didysis kun-štis 

Olivarius Petrus (orig. Pedro Juan Oliver; 
XVI a.) 643 

Oliveris Paderbornietis (Oliverus von Pader- 
born; ?-apie 1225-1227) 39, 41-42, 68, 70, 
99-100, 102, 223-225 

Oliverus von Paderborn — Oliveris Paderbor- 
nietis 

Olkiewicz J[oanna] 600, 641 

Olszewicz B[olestaw Henryk] (1893-1972) 
544, 641 

Ona 

— Aldona Gediminaitė 

> Ona Jogailienė 

Ona Jogailienė (Ona; Anna; 1380?-1416), Len- 
kijos karalienė, antroji Jogailos žmona 559, 
563, 580, 583, 585 

Orodotus —> Herodotas Halikarnasietis 

Orosius Paulus —> Orozijus Paulius 

Orozijus (Orosius) Paulius (IV-V a.) 164, 620, 625 

Othere — Ottar 

[Otonas II] (Otto II; 955-983), imperatorius 
(nuo 967) 648 

Otonas III (Otto III; 980-1002), imperatorius 
(nuo 996) 173, 176-177, 190, 192, 648 

[Ottar] (Ohthere, Othere; IX a.), norvegų jū- 
rų keliautojas 620, 634 

Otto II —> Otonas II 

Otto III — Otonas III 

Otto G[ustav] 633 


Pabst Eduard (latv. Kristians Eduards Pabst; 
1815-1882) 641 

von Paderborn Oliverus > Oliveris Paderbor- 
nietis 


Pakarklis Povilas (1902-1955) 201, 211, 215, 
219, 226-227, 238, 378, 480, 490, 641 

Panst iš Nuwenhuse (Panst vom Nuwenhu- 
se; min. 1395), kryžiuočių vedlys 431, 439 

Papėe F[ryderyk] (1859-1940) 544, 641 

Pardi Gliuseppe] (1870- ) 198, 641 

Paszkiewicz Henryk (1897-) 402, 423, 426, 
641, 642 

Pašuta Vladimiras (BnajuMup TepenTbeBnų 
IlamyTo; 1918-1983) 166, 214-215, 256, 328, 
628, 642 + 

Paterky de Garten — Patrikas, Kęstučio sūnus 

Patrikas (Patrikas iš Gardino; Paterky de Gar- 
ten, Patrikyg; min. 1365), vyriausias Kęs- 
tučio sūnus 461, 467, 550, 570, 585 

Patrikas iš Gardino — Patrikas, Kęstučio sūnus 

Patrikyg — Patrikas, Kęstučio sūnus 

Paul von Rusdorf —> von Rusdorf Paulius 

[von] Pauly [August Friedrich] (1796-1845) 
152, 642 

Pauli R[einhold] (1823-1882) 620 

Paulius II (tikr. Pietro Barbo; 1417-1471), po- 
piežius (nuo 1464) 598 

Pawl iš Waldow (Pawl von Waldow; min. 
apie 1386), kryžiuočių vedlys 430, 438 

Perfeckyj E. 544, 642 

Perlbach Max (Maxas Perlbachas; 1848-1921) 
33, 60, 91, 183, 328, 331, 630, 642 

Perls H. 114, 642 

Pertz G[eorg] Hl[einrich] (1795-1876) 621, 
623-624, 627 

Perzanowski S. > Perzanowski Zbigniew 

Perzanowski Zbigniew (S. Perzanowski) 626 

Peter von Dusburg — Petras Dusburgietis 

Pėteraitis Vilius 354, 642 

Petras (Petrus), šv. 202-203 

Petras (Petrus; lenk. Piotr; ?-1421), Vilniaus 
vyskupas 520-521 

Petras V, Kipro karalius (1358-1369) 449 

Petras Atsiskyrėlis (Pierre I'Ermite [arba 
d'Amiens]; 1050?-1115) didžiausias I kry- 
žiaus karo pamokslininkas 449 

Petras Dusburgietis (Peter von Dusburg, Pet- 
rus de Dūsburg, Petrus de Dusburgk, Piotr 
z Dusburga; XIII-XIV a.) 10, 30, 42, 44-47, 
70-72, 74-76, 87, 102-103, 105, 107-109, 


— 726 — 


ASMENVARDŽIŲ RODYKLĖ 





148, 165, 188, 193, 210, 215, 219, 236-237, 
262, 269, 274, 327-355, 356, 376-378, 411, 
449, 455, 457, 476, 505-506, 543-544, 622, 
630, 636, 642-643, 648, 650 + 

Petras Erfurtietis, šv. (s. Petrus Erfordensis) 
411-412 

Petras Santandreanas (Petrus Santandreanus) 
137, 643 

Petrus 

—- de Dusburgk (de Dūsburg) — Petras Dus- 
burgietis 

- Erfordensis > Petras Erfurtietis, šv. 

— Petras, šv. 

— Petras, Vilniaus vysk. 

— Santandreanus —> Petras Santandreanas 

Pfeiffer Franz (Franzas Pfeifferis; 1815-1868) 
293, 295, 642 

Pherecydes Syrus —> Ferekidas Syrietis 

Pherekydes —> Ferekidas Syrietis 

Philippe de Mėzičres (Filip de Mėzičres, Phi- 
lipp de Mėziėres; 1327-1405) 30, 46, 57, 75, 
87, 108, 449—454, 625, 630-632, 634 

Philippi [Rudolf] (1821-1902) 619 

Philotheus — Filotėjus 

Piastai, Piastų dinastija (Piastowie) 205, 638 

Piastowie — Piastai, Piastų dinastija 

Piccolomini Enėjas Silvijus (Pijus, Pijus II; 
Aenea Sylvius, Aeneas Sylvius Piccolomi- 
neus, Aeneas Silvius Piccolomini, Enea Sil- 
vio de Piccolomini, Pius, Pius II; 1405- 
1464), popiežius (nuo 1458) 159, 543-544, 
588-597, 606-609, 632, 642, 649, 651 

Pieradzka Chr. —> Pieradzka Krystyna 

Pieradzka Krystyna (Chr. Pieradzka) 544, 626, 
642, 645 

Pierre V/'Ermite — Petras Atsiskyrėlis 

Pierson [John] William (1833-1899) 644 

Pijus II, Pijus —> Piccolomini Enėjas Silvijus 

Pilypas Kalimachas — Kalimachas Pilypas 

Pinas (Pinnonus; min. 1301), Draikos, Aukai- 
mio pilėno, sūnus 339, 350 

Pinnonus —> Pinas 

Piotr 

- z Dusburga — Petras Dusburgietis 

— Petras, Vilniaus vysk. 

Pipinas (Pipinus; ?-1231), prūsas 377—380 


Pirckheimeris Bilibaldas (Bilibaldo Pirckhey- 
maro; vok. Bilibald Pirckheimer; 1470- 
1530) 151, 644 

Pisani Vittore 7, 12, 17, 237, 259, 265, 277, 402, 
589, 642 

Pistorius J[ohannes aus Nidda] (1554-1607) 
132, 589, 642 

Pitagoras (gr. Pythagoras; VI a. pr. Kr.), grai- 
kų filosofas 118, 124, 129 

Pitėjas (Pythias; gr. Pytheas; IV a. pr. Kr.), ge- 
ografas, astronomas ir matematikas 135— 
138 

Pythagoras —> Pitagoras 

Pythias — Pitėjas 

Pius II, Pius > Piccolomini Enėjas Silvijus 

Plaušinaitis Sigitas 274, 314, 324, 376, 384, 416, 
474, 496, 502, 504, 524, 612 

Plethonas Georgijus Gemistas 540 

Plezia M[arian] 114, 115, 204, 628, 642, 643 

Plinijus, Gajus Plinijus Vyresnysis (Caius Pli- 
nius Secundus, Maior; 23-79) 135-138, 642, 
643, 644 + 

Plinius, Caius Plinius Secundus (Maior) —> 
Plinijus, Gajus Plinijus Vyresnysis 

de Ploczk (Ploczke) Henricus (Henrikas) — 
von Plotzk Heinrichas 

Plėne Heinrichas —> Beringeris Heinrichas 

von Plotzk Heinrichas (Henrikas, Henrikas 
de Ploczk <de Ploczke>; Heinrich von 
Plotzk, Henricus, Henricus de Ploczk <de 
Ploczke>; apie 1260-1320), Vokiečių ordi- 
no maršalas, Karaliaučiaus komtūras (nuo 
1315) 340-341, 351, 365, 375, 549, 569 

Pollak Roman (1886-) 641 

Pollakėwna Marzena 149, 328, 331, 377, 378, 
643 

Pompeius 

- [Cnaeus] magnus > Pompėjus 

- Trogus > Pompėjus Trogas 

Pompėjus (Pompeius [Cnaeus] magnus; 106— 
48 pr. Kr.), romėnų karvedys ir politikas 
545, 555, 557-558, 565, 575, 578-579 

Pompėjus Trogas (Pompejusz Trog; lot. Pom- 
peius Trogus), Augusto laikų romėnų is- 
torikas 205, 637 

Pomponijus Letas > Letas Pomponijus 


- 727 — 


ASMENVARDŽIŲ RODYKLĖ 





Pontano D. G[eorg] B[artholdo] (orig. Ponta- 
nus JiFi Berthold; ? -1616) 621 

Poseidonijas (gr. Poseidonios; apie 135— 
51 pr. Kr.) 148 

Poseidonios —> Poseidonijas 

von Posilge Johann — Jonas Posilgietis 

Poška Dionizas (apie 1765-1830) 193, 643 

Potkanski [Jan Nepomucen] K[arol] (1861- 
1907) 544, 643 

Potocki J[an] (1761-1815) 165, 643 

Potthast August] (1824-1898) 407, 643 

Powell J[ohn] E[noch] (1912-) 115, 643 

Powierski J[an] 166, 184, 200, 218-219, 643, 
644 

Pragensis — Jeronimas Prahiškis 

Prahiškis —> Jeronimas Prahiškis 

Pranciškus Prahiškis (ček. František Pražsky; 
?—1562), čekų kronikininkas 394 

Pratorius Matthūus — Pretorijus Matas 

Piemysl Otakar —> Pršemislas Otakaras II 

Pretorijus Matas (Matthaus Pratorius; 1635— 
1707) 33, 37, 46, 61, 65, 75, 91, 96, 108, 165, 
236, 353, 378, 386, 480, 513, 644 

Primisser Al[lois] 413, 644 

Prochaska Antoni <Antonius> (1852-1930) 
389, 392, 400, 525-527, 544, 618, 644 

Procopius, Prokopios —> Prokopijus iš Ceza- 
rėjos 

Prokopijus iš Cezarėjos (Procopius; gr. Pro- 
kopios; apie 490-apie 562) 150-151 

Prokša (Proxa; min. 1382), Jogailos taurinin- 
kas 550, 571 

Proxa —> Prokša 

Pršemislas Otakaras II (ček. Pžemysl Otakar; 
apie 1230-1278), Čekijos karalius (nuo 
1253) 243 

Prusias —> Prūsijus II 

Prūsijus [IT] (Prusias; 192-148 pr. Kr.), Bitini- 
jos valdovas 507-508, 546, 566, 585 

Przezdziecki A[lexander] (1814-1871) 626 

Ptolemaeus 

- Claudius — Ptolemėjas Klaudijus 

- von Lucca — Ptolemėjas Lukas 

- Lucensis —> Ptolemėjas Lukas 

Ptolemaios Klaudios —> Ptolemėjas Klaudijus 

Ptolemžus —> Ptolemėjas Klaudijus 


Ptolemeusz —> Ptolemėjas Klaudijus 

Ptolemėjas Klaudijus (Claudius Ptolemaeus, 
Ptolemūus, Ptolemeusz; gr. Klaudios Pto- 
lemaios) 148-151, 154, 639-640, 644 

Ptolemėjas Lukas (Ptolemaeus von Lucca; lot. 
Ptolemaeus Lucensis; 1236-1322?), Toricel- 
lo vyskupas (nuo 1318) 404 

Puhvel J[ean] 259, 265, 295, 476, 589, 644 

Punse iš Balgos (Bunse, Punse; Punse von der 
Balge; min. 1386, apie 1386), kryžiuočių 
vedlys 429, 431, 437, 439 

Punse iš Stablaukio (Punse von Stabelauken; 
min. 1385), kryžiuočių vedlys 433, 440 

Puppli (Puppily) von Elrwach, jaunesnysis 
(min. 1351?) 414-416 

Puzinas Jonas (1905-1978) 141, 644 


Rabe Engelhard — Rawe Engelhartas 

Raczynski Edward (Eduardas Raczynskis; 
1786-1845) 455, 457, 650 

Radimas (Radim) —> Gaudencijus 

Radzim Gaudenty —> Gaudencijus 

Radziszewska J[ulia] 544, 644, 645 

Rameslohas Lūderis (= Albertas Bardovikie- 
tis?; min. 1298) 272 

von Rasschow Marguartas <Marguart> (min. 
1370), bajoras, Klaipėdos komtūras 523-524 

Rašidas ad-Dynas (Fadl Allah Rashid ad-Din 
ibn 'Imad ad-Daula Abū al-Khair; Taby- 
bas; 1247-1318) 30, 57, 86, 316-317, 632 

Raudeliūnas Vytautas 586 

Rawe Engelhartas (Engelhart Rawe; orig. En- 
gelhard Rabe; ?-1397?), Vokiečių ordino 
maršalas 463, 469 

von Regenwalde Heinrichas (Heinrich) — 
Heinrichas von Regenwalde 

Reicke R[udolf] (1825-1905) 618 

Reinhaldas (Reinhaldus; min. 1147), Marbur- 
go vyskupas 194-195 

Repeikis > Rupeikis 

Replen —> Rupeikis 

Resel Franz, gen. Kuhschmalz — Franzas Re- 
selis, vad. Kuhschmalzas 

Rexa iš Brandenburgo (Rexe; Rexa von Bran- 
dinburg; min. apie 1386-1395), kryžiuočių 
vedlys 430, 433, 438-441 


— 728 — 


ASMENVARDŽIŲ RODYKLĖ 





Rexe — Rexa iš Brandenburgo 

Rybowski T[adeusz] 634 

Richard II — Ričardas II 

Ričardas II (angl. Richard II; 1367-1400), An- 
glijos karalius (1377-1399) 512 

Rivijus Johannas Friedrichas (Johann <Johan- 
nes> Friedrich Rivius; XVIII a.) 38, 42-43, 
66, 71, 97, 103 

Robūtte (min. apie 1385-1395), kryžiuočių 
vedlys 432, 440) 

Ročka Marcelinas (1912-1983) 390, 393, 397 

Rodolfus —> Rudolfas I, imperatorius 

Rodžeris II (Roger; apie 1095-1154), Sicilijos 
karalius (nuo 1130) 197, 637 

Roger —> Rodžeris II 

Romanas Danilovičius (rus. Poman /Įann- 
JoBH“; ?-apie 1259), Haličo-Voluinės di- 
džiojo kun-ščio Danilo Romanovičiaus Ha- 
ličiečio sūnus, Naugarduko, Slonimo, Vol- 
kovysko kun-štis (apie 1253-1258), Min- 
daugo vasalas 261-262 + 

Romanas Michailovičius (rus. PoMau Muxai- 
noBuY; min. 1263), šv. Michailo Černigo- 
viečio sūnus, Briansko kun-štis 261 

Romanas Mstislavovičius (rus. PoMan MerTuc- 
JnaBoBKY; ?-1205), Vladimiro-Voluinės 
(nuo 1170), Haličo (nuo 1199) kun-štis, Va- 
silkos Romanovičiaus tėvas 262 

Rotholfas (Rotholfus; min. 1147), Halerštato 
vyskupas 194-195 

Rotundas Augustinas (Augustinus Rotundus; 
tikr. Mieleski; 1520-1582) 43, 45, 72, 74, 
105-106, 328, 446 

Rowel S. 389, 396, 644 

Rudde Gerhardas (Gerhardus) > Gerhardas 
Rudde 

Rude Gerhard —> Gerhardas Rudde 

Rudnickis M. 645 

Rudolfas I (Rudolfas; Rodolfus; vok. Rudolf 
I von Habsburg; 1218-1291), Vokietijos ka- 
ralius ir Sv. Romos imperijos imperatorius 
(nuo 1273) 408-410 

Ruklys (?-1263), Mindaugo sūnus 261 + 

Rupeikis (Repeikis, Replen; ?-1263), Mindau- 
go sūnus 261-262 + 

Ruperti Andrius <Andreas> (Andrius, Dan- 


zigo klebonas; Andreas, plebanus in 
Danczk; ?-1447) 475—477 
von Rusdorf Paulius (von Paul von Rusdorf; 
1380-1441), Vokiečių ordino didysis ma- 
gistras (nuo 1422) 486, 489, 495, 613 
Rzeszowski Jan — Jonas, Lvovo arkivyskupas 


Sabelikas Markas Antonijus Kokcijus (Anto- 
nius Coccius Sabellicus, M. Antonius Coc- 
cius Sabellicus, Marcus Coccius Sabellicus, 
Marcus Antonius Coccius Sabellicus; 1436— 
1506) 588, 606-609, 645 

Sabellicus Marcus Antonius Coccius > Sa- 
belikas Markas Antonijus Kokcijus 

Sabinas Jurgis (XVI a.) 165, 386 

Sackas Konradas (Konrad Sack; min. 1304), 
Vokiečių ordino krašto valdovas 319, 322 

Sade iš Laukiškių (Sade von Lawkisken; min. 
apie 1385-1395), kryžiuočių vedlys 432, 440 

Saiva Jekabs 295, 645 

Saksas Gramatikas (orig. Saxo Grammaticus; 
apie 1150-po 1219), danų kronikininkas 450 

Salys Antanas (1902-1972) 429, 645 

von Salza Hermannas (vok. Hermann von 
Salza; prieš 1179-1239), Vokiečių ordino 
didysis magistras (nuo 1209) 223, 377 

Samalavičius Stasys (1930-1992) 244, 645 

Santandreanus Petrus —> Petras Santandreanas 

Sarnes A[nton] 544, 645 

Saugutis (Sowgutte; min. 1386) 431, 439 

Savukynas Bronys 148-149, 268, 645 

Saxo Grammaticus —> Saksas Gramatikas 

Sbigneus —> Olesnickis Zbignevas 

Scepsius Metrodorus —> Metrodoras Skepsietis 

Schall Hermann, kalbininkas 24, 52, 82 

Scharpenbergas Henningas —> Henningas 
Scharpenbergas 

Schauenpflugas (Schuwenpflugas?) Kasparas 
(min. 1414, 1420), Varmės klebonas ir ka- 
nauninkas, Vokiečių ordino diplomatas 475 

Schedelis Hartmannas (vok. Hartmann Sche- 
del; 1440-1514) 588 

Schindekopas Henningas (Henning Schinde- 
kop; min. 1370), Vokiečių ordino marša- 
las 523-524 

Schirgal — Skirgaila 


= 729— 


ASMENVARDŽIŲ RODYKLĖ 





Schiris iš Tepliavos (Schiris von Tapiow; min. 
1385), kryžiuočių vedlys 437, 444 

Schirren C[arl Christian Gerhard] (1826-1910) 
618 

Schlūtter W. 189, 645 

Schmeidler Bernhard (1879-1959) 189, 194, 
620, 645 

Schmidt L[udwig] (-1944?) 160-161, 645 

Schreiber [Johann] Heinrich] (-1872) 599, 645 

[von] Schroeder Lfeopold] (1851-1920) 259, 
645 

Schroetteris —> [von] Schrėtter [Friedrich Le- 
opold] 

[von] Schrėtter [Friedrich Leopold] (Schroet- 
teris; 1743-1815) 353 

Schubert F. W. 522-523, 650 

Schūtzas Kasparas (K. Schūtz; ?7-1594) 455, 
458, 461, 465, 467, 470, 648 

Schuwenpflugas —> Schauenpflugas 

Scyndekoffas Henningas (Henningas; Henni- 
gus [1], Henningus Scyndekoff; min. 1352), 
Vokiečių ordino riteris 460, 466 

Scyrus[!] Pherecydes —> Ferekidas Syrietis 

Scurdenne iš Nuwenhuse (Scurdenne vom 
Nuwenhuse; min. 1395), kryžiuočių ved- 
lys 431, 439 

Seeck O[tto] (1850-1921) 152, 646 

Seybold C[hristian] F[riedrich] (1859-1921) 
198, 646 

Seyfarth W[olfgang] 621 

Seippel A[lex] 644 

Semkowicz A[leksander] 544, 646 

Semkowicz Wladystaw (1878-1949) 446, 627 

Semovitus > Zemovitas [IV Jaunesnysis] 

Seraphim August (1864-1924) 619 

Sic > Sikas 

Sicco —> Sikas 

Sideravičius Kazys (1907-1971) 396, 646 

Siemowit IV Mtodszy —> Zemovitas [IV Jau- 
nesnysis] 

Sigfried von Samland —> Zigfrydas, Sembos 
vyskupas 

Sigismund —> Zigmantas Liuksemburgietis, 
imperatorius 

Sigismundus 

— Zigmantas Liuksemburgietis, imperatorius 


—> Žygimantas Kęstutaitis, Lietuvos didysis 
kun-štis 

Sikas (Sic, Sicco, Sikko; min. 997), prūsų bū- 
rio vadas, nužudęs pirmąjį prūsų apaštalą 
šv. Adalbertą (Vaitiekų) 170, 173, 175, 177, 
180, 182-183, 639-640 

Sikko —> Sikas 

Sikstas IV (tikr. Francesco della Rovere; 1414— 
1484), popiežius (nuo 1471) 598 

Sylla — Sula [Lucijus Kornelijus] 

Silvester II (tikr. Gerbert d'Aurillac; ?-1003), 
popiežius (nuo 999) 635 

Syme R[onald] (1903-) 141, 647 

Simeonas (864 ar 865-927), Bulgarijos caras 
(nuo 919) 263 

Simon Grunau —> Grunau Simonas 

Simon Walter] 326, 622 

Sinderamus (min. 1253), dominikonų vienuo- 
lis, spėjamas Pasaulio aprašymo autorius 243 

Syrus Pherecydes —> Ferekidas Syrietis 

Sittig E[rnst] (1877-1955) 141, 646 

Skawdegirde (min. 1386), kryžiuočių vedlys 
430—431, 438-439 

Skirgaila (Schirgal, Skirgallo Troczensis, Skir- 
galone; apie 1353-1397), LKD sritinis kun- 
štis, Algirdo sūnus 463, 469, 551, 571-572 

Skirgallo Troczensis —> Skirgaila 

Skirgalone — Skirgaila 

Skirmuntt K[onstanoja] 357, 457, 646 

Skocz —> Skotcz iš Waldow 

Skoczek J. 544, 646 

Skomantas (?-1248?), jotvingių karvedys (Ipa- 
tijaus metraštis) 259, 261-262 + 

Skomantas (Komath; ?-1264?), jotvingių va- 
das (Dlugošo Lenkijos istorija) 548, 568 

Skomantas (XIII a. II pusė), sūduvių kun-štis 
(Petro Dusburgiečio Prūsijos žemės kroni- 
ka; tarp 1266 ir 1285) 262 

Skotcz iš Waldow (Skocz, Skotcz von Wal- 
dow, Skotz; min. apie 1386), kryžiuočių 
vedlys 430-431, 438-439 

Skotz —> Skotcz iš Waldow 

Skwabe — Skwobe iš Laukiškių 

Skwobe iš Laukiškių (Skwabe, Skwobe, Sgua- 
be iš Laukiškių; Skwobe von Lawkiskin, 
Sąuabe von Lawkisken; min. 1385-1386, 


— 730 — 


ASMENVARDŽIŲ RODYKLĖ 





apie 1386), kryžiuočių vedlys 430-431, 434, 
438—-439, 442 

Šlaski Klazimierz] 215, 218, 647 

Slavinskas Zenonas —> Slaviūnas Zenonas 

Slaviūnas Zenonas (iki 1939 - Slavinskas; 1907— 
1973) 189, 237, 259, 265, 480, 589, 614, 646 

Smolka S[tanistaw] (1854-1924) 544, 622 

Sohm R[udolph] (1841-1917) 205, 646 

Sokols E[valds] (1901-1965) 619, 637 

Sosnowski K. 650 

Sowgutte —> Saugutis 

Spekke Alrnolds] (1887-) 231, 646 

Spitekas iš Tarnovo (Spitko de Tharnow; lenk. 
Spytko z Tarnowa; ?-po 1395), Krokuvos 
pakamaris 551, 572 

Spitko de Tharnow — Spitekas iš Tarnovo 

Spytko z Tarnowa — Spitekas iš Tarnovo 

Spliet H. 389, 392, 646 

Sguabe iš Laukiškių (von Lawkisken) — 
Skwobe iš Laukiškių 

Stachowska K. 645 

Stagote (min. 1325), prūsas 320, 323 

Stanevičius Simonas Tadas] (1799-1848) 237, 
646 

s. Stanislaus — Stanislovas, Krokuvos vysk., 
šv. 

Stanislaw, šw. — Stanislovas, Krokuvos vysk., 
šv. 

Stanislaw ze Szczepanowa — Stanislovas, 
Krokuvos vysk., šv. 

Stanislovas (s. Stanislaus; lenk. šw. Stanistaw, 
Stanistaw ze Szczepanowa; apie 1030-1079), 
Krokuvos vyskupas (nuo 1072), šv. (nuo 
1254) 446—448, 554, 574, 636, 647 

Stavenhagen Oskar 618 

Steele R[ichard] 231, 646 

Stein Heinrich] ( -1887) 630 

Steinberg Sligfrid Heinrich] (1899-1969) 620 

Stella Erazmas (Erasmus Stella; ?-1521) 33, 48, 
60-61, 78, 90-92, 111, 114, 149, 159, 165, 
231, 331, 457, 506, 631 

von Stenberg Andrius (Andreas de Stenberg; 
vok. Andreas von Stenberg; min. 1372), Li- 
vonijos ordino krašto maršalas 419, 421 

Stenckel de Bintheym (min. 1261), riteris iš 
Vestfalijos 336, 347 


Stender Gotthard Friedrich (Gotthardas Fried- 
richas Stenderis; 1714-1796) 37-38, 66, 97 

Stepermanis Mlargers] (1898-1968) 637 

Steponas [I Šventasis] (vengr. Istvan I; 977— 
1038), Vengrijos karalius (nuo 1000) 177 

Steponavičienė I. 429, 646 

von Sternberg Michaelis Kūchmeisteris —> 
Kūchmeisteris Michaelis von Sternberg 

de Sternegge (min. 1351), karys 405—406 

Strabonas (Strabo, Strabon; 68? pr. Kr.-20? po 
Kr.) 83, 131, 138, 605 

Strambote (min. 1309), prūsas 319, 322 

Straubergs K[arlis] (1890 ) 189, 295, 611, 614, 
646 

Stravinskas Vincentas 618 

Strehlke Ernst (Ernstas Strehlke; 1834-1869) 
356-357, 381, 413, 417—418, 513, 522-523, 
619, 647 

Strijkovskis Motiejus (Matys Stryjkowski; 
lenk. Maciej Stryjkowski; apie 1547-po 
1582), lenkų kronikininkas 10, 31, 33, 41- 
42, 45, 48, 58, 60-61, 69, 71, 74, 78, 89-92, 
101, 103, 106, 111, 131, 250, 265, 328, 331, 
446, 457, 470, 588, 599 

Stryjkowski Maciej —> Strijkovskis Motiejus 

Stryjkowski Matys — Strijkovskis Motiejus 

Strods H[einrihs] 637 

Strėm [Ake V.] 622 

Strzelczyk J[erzy] 141, 647 

Suchenwirtas Peteris (Peter Suchenwirt; apie 
1320 ar 1330—po 1395) 404, 413-416, 624, 
644, 647, 649 

Suchocki M. 650 

Sudargas (Sudargus; min. 1301) 340, 350 

Suetonius, Caius Suetonius Tranguillus —> 
Svetonijus, [Gajus Svetonijus Trankvilas] 

Sula [Lucijus Kornelijus] (Sylla; lot. Lucius 
Cornelius Sulla; 138-78 pr. Kr.), Romos ka- 
rinis ir politinis veikėjas 555, 575 

Sulla Lucius Cornelius > Sula [Lucijus Kor- 
nelijus] 

Sutowski Z. 205, 647 

Surbachas Johannesas (Johannes Surbach; min. 
1378), Ekersbergo pilies vadas 462, 468 

Surminas (Surminus; min. 1290), Kolainių pi- 
lies vadas 338, 349 


- 731 -— 


ASMENVARDŽIŲ RODYKLĖ 





Sužiedėlis S[imas] 619 

Svendas II Estridsenas (orig. Sven II Estridsson; 
?-1076), Danijos karalius (nuo 1047) 188 

Sventopelkas [I] (lenk. Šwietopetk I; ?-1266), 
Pamario kun-štis 235, 377 

Svenung J. 166, 189, 647 

Svetonijus, [Gajus Svetonijus Trankvilas] (lot. 
Caius Suetonius Tranguillus; apie 70—160) 
162 

Svetoslavus —> Sviatoslavas 

Sviatoslavas (Svetoslavus; CBaTOoc1aB; ?— 
1386), Smolensko kun-štis (nuo 1358) 422, 
424-425 

Sweet Henry] (1845-1912) 620 

Swietopelk I —> Sventopelkas I 

Szafranski W[todzimierz] 114, 141, 647 

Szymanski [Jėzef] 200, 647 

Szymaūski W[ojciech] 43, 72, 105, 194, 647 

Szkaradek-Krotoski K[azimierz Michal] 
(K. Krotoski; 1860-1937) 205, 636, 647 

Szujski J[6zef] 544, 647 


ĮŠafarik Pavol Jozef] (Josefas Pavelas Šafdri- 
kas; 1795-1861) 140 

Šapoka Adolfas (1906-1961) 28, 55, 85, 619, 633 

Šarpenbergs Hennings — Henningas Schar- 
penbergas 

Šidlauskas Algirdas 429, 513, 544, 590, 633 

Sležas Paulius (1902-1938) 619 

Šliūpas Jonas 114, 295, 647 

Šmits P[eteris] (1869-1938) 115, 136, 237, 277, 
295, 476, 647, 648 

Šmulkštys-Paparonis Antanas (1886-1951) 328 

Stal I[rina] (Hpuna BnajjuMuposua IlTas1p) 
628 

Švarnas (?-1271 ar 1279), Haličo kun-štis 
(1264-1269), Lietuvos didysis kun-štis 
(1267-1269) 256 

Švitrigaila (apie 1370-1452), Lietuvos didy- 
sis kun-štis (1430-1432), Algirdo sūnus 385 


Tabybas — Rašidas ad-Dynas 

Tacyt — Tacitas Publijus Kornelijus 

Tacitas Publijus Kornelijus (Kornelijus; Cor- 
nelius, Tacyt; Publius Cornelius Tacitus; 
apie 55-58-apie 117-120) 25-26, 39, 43-44, 





48, 53-54, 67, 72-73, 77, 82-83, 99, 104, 106, 
111, 139-147, 152, 156-158, 219, 331, 394, 
456, 605, 623, 626, 641, 647, 648 + 

Tacitus Publius Cornelius > Tacitas Publijus 
Kornelijus 

Tallgren A[arne] Mlichaėl] (1885-1945) 631 

Tallgren-Tuulio Oliva] Johannes] 198, 631, 648 

Tarasenka Petras (1892-1962) 193, 357, 648 

Taulerijus (Taulerius) Johannas — Beringeris 
Heinrichas 

Temudžinas —> Čingischanas 

Teodoras (Theodorus, ?-306), šv., kankinys 
562, 582 

Teodorikas [Didysis] (Theodericus, Theodo- 
ricus; apie 454-526), ostgotų karalius (nuo 
474) 155-158 

de Thebaldis > Kalimachas Pilypas 

Theodericus 

— Dietrichas von Altenburg 

> Teodorikas Didysis, ostgotų karalius 

Theodoricus 

> Teodorikas Didysis, ostgotų karalius 

> Theodorikas, Estijos vyskupas 

> Theodorikas, kunigas 

> Theodorikas, Sembos fogtas 

Theodorikas (Theodoricus; apie 1150-1219), 
cistersų vienuolis, Estijos vyskupas (nuo 
1211) 278, 285 

Theodorikas (Theodoricus; min. 1219-1220), 
kunigas 283, 290 

Theodorikas (Dytrichas; Theodoricus), Sem- 
bos fogtas (1278-1292) 335, 346, 354 

Theodorus —> Teodoras, šv. 

von Thierberg Konrad —> Konradas von 
Thierberg Jaunesnysis 

Thietmaras (Thietmarus; min. 1147), Fardo 
vyskupas 194-195 

Thomas A. 429, 648 

Thomas Cantipratanus > Tomas Šantimprietis 

Thomas von Chantimprė —> Tomas Šantim- 
prietis 

Thomko —> Tomekas [iš Venglešino] 

Thomsen Wilhelm [Ludwig Peter] (1842- 
1927) 623 

Thorpe B[enjamin] (1782-1870) 620 

Tiberijus, imperatorius (14-37) 605 


—-732- 


ASMENVARDŽIŲ RODYKLĖ 





Tigranas [Didysis] (apie 140-55 pr. Kr.), Ar- 
mėnijos karalius (nuo 95-94 pr. Kr.) 138 

Tyla Antanas 634 

Tylor Edward Burnett (1832-1917) 41, 69, 102 

Timaeus —> Timėjas 

Timėjas (Timaeus; apie 345 - apie 250 pr. Kr.) 
135-137 

Tymieniecki Kazimierz (1887-1968) 218, 227, 
544, 647-648 

Tirskas (Tirsko; min. 1274), Vėluvos pilinin- 
kas, Maudelio tėvas 338, 348 

Toeppen —> Tėppen Max Pollux 

Tomas Šantimprietis (Thomas Cantipratanus, 
Thomas von Chantimprė; XIII a.) 248-249, 
648 

Tomekas [iš Venglešino] (Thomko; lenk. To- 
mek z Węgleszyna; ?-1409), Krokuvos tau- 
rininkas (1386-1407) 551, 572 

Toporovas Vladimiras (Vladimir Toporov; 
Wladimir Toporow; BiajuMup Hukona- 
eBuų Tonopos) 7, 12, 17, 33, 91, 148, 194, 
237, 248, 257-258, 264 + 

Tėppen (Toeppen) Max [Pollux] (Maxas Tėp- 
penas; 1822-1893) 224, 318, 321, 323-324, 
328, 331, 353, 357, 377-378, 407, 411, 505- 
506, 613, 619, 623-624, 641, 648 

Traidenis 256, 293 

Tramat — Treniota 

Trautmann R[einhold] (1883-1951) 326, 648 

Treniota (Tramat; ?-1264), Lietuvos didysis 
kun-štis (nuo 1263) 256, 302, 312 

Trestik D. 184, 648 

Trevisa J[ohn] (?-1402) 621 

Tumelis Juozas 8, 12, 17, 113, 139, 164, 170, 
177, 183, 188, 193, 197, 230, 234, 268, 540, 
542, 598, 600, 604-605, 648 

Turkowska D[anuta] 544, 626, 648 

Tuscus Damianus —> Kalimachas Pilypas 

Tuulio O. J. > Tallgren-Tuulio Oliva] J[ohan- 
nes] 

Tvirbutas iš Brandenburgo (Twirbut von 
Brandenburg, Twirbute von Brandinburg; 
min. 1393, 1395), kryžiuočių vedlys 432- 
433, 440-441 

Twirbut von Brandenburg — Tvirbutas iš 
Brandenburgo 


Twirbute von Brandinburg — Tvirbutas iš 
Brandenburgo 


Uhlirz Mlathilde] 184, 648 
Ulčinaitė Eugenija 8, 12, 17,131, 133-135, 137— 
138, 148, 151-155, 157-158, 161-163, 244, 
247, 249, 508, 512, 514, 521, 588, 596-597, 
606, 609, 645 
Idewenas (Uldewene; min. 1212-1213), Liel- 
vardės srities seniūnas 283, 289-29() 
Idewene —> Uldewenas 
ldžaituchanas (?-1316), valdė [Persijoje ?] 
316 
lewicz T[adeusz] 132, 600, 606, 649 
Ipis Antanas (1904-1981) 618 
lrichas von Jungingen — von Jungingen UI- 
richas 
rbanus —> Urbonas, popiežius 
rbas D[ominykas] (1908-1996) 643 
rbonas IV (Jokūbas iš Liuticho, Urbonas; Ur- 
banus; lot. Urbanus IV; tikr. Jacgues Pan- 
talėon; ?-1264), popiežius (nuo 1261) 235, 
548, 569 
Urbonas VI (lot. Urbanus VI, tikr. Bartolom- 
meo da Prignano; 1318-1389), popiežius 
(nuo 1378) 446-448, 551-552, 571, 573 
Usener H[ermann] (1834-1905) 237, 258, 265, 
476, 589, 614, 649 
Užpurvis J[onas] 331, 418, 457, 649 





Cc 


CC 





Cia G. GCC 


Vahtre S[ulev] 277, 295, 418, 649 

Vaidevutis, pirmasis prūsų karalius 265 

Vainius (Polocko karalius, koningh van Plos- 
cowe; ?-1342?), Gedimino brolis 397-398 

Vaišelga — Vaišvilkas 

Vaišvilkas (Vaišelga; ?-apie 1268), Lietuvos 
didysis kun-štis (1264-1267), Mindaugo 
sūnus 256, 315 

Vaitiekus, šv. > Adalbertas, šv. 

Vaitkevičius Bronius 638 

Valdemaras II [Nugalėtojas] (1170-1241), Da- 
nijos karalius (nuo 1202) 223, 353 

Valerijus Maksimas (Valerius Maximus; I a.) 
507-508, 605 

Valkūnas Leonas (1914-1990) 169, 176, 182, 
196, 203, 209, 213, 217, 222, 225, 242, 291, 


= /33— 


ASMENVARDŽIŲ RODYKLĖ 





328, 352, 395, 409, 412, 421, 464, 469, 485, 
529, 642 

Varonas [Markas Terencijus] (Varro; lot. Mar- 
cus Terentius Varro; 116-27 pr. Kr.) 232 
233, 507-508 

Varro —> Varonas [Markas Terencijus] 

Vartbergė Hermanas —> Hermanas Vartber- 
gietis 

Vasilka, Vasilka Romanovičius (Bacunpko 
PomanoBuų; 1199-1271), Haličo kun-ščio 
Romano Mstislavovičiaus sūnus, Voluinės 
kun-štis (nuo 1241) 260-261 + 

[Vasmer Max] (Maxas Vasmeris; 1886-1962) 
148 

Veblaitis P[etras] 413, 649 

Veihtahė (Weihtahe; ?-997 ?), kunigas, šv. 
Adalberto (Vaitiekaus) bendrakelionis 
Prūsijoje 185, 187 

Vėlius Norbertas (1938-1996) 7-8, 12, 17, 21, 
40-41, 47, 68-69, 76, 100-101, 110, 112, 114, 
132, 135, 141, 149, 152, 156, 159, 162, 165, 
171, 178, 183, 189, 194, 198, 201, 206, 211, 
215, 219, 224, 226, 231, 237, 244, 248, 250, 
253, 257-259, 264-266, 269, 272, 277, 295, 
317-318, 326, 330-331, 357, 378, 381, 386, 
388—-391, 394, 396, 399, 401—402, 405, 407, 
411, 413, 418, 422, 426, 429, 446, 450, 457, 
471, 474, 476, 480, 487, 490, 493, 495, 497, 
500, 503, 506, 510, 513, 516, 519, 522, 527, 
531, 541, 544, 586, 589, 600, 606, 611, 614, 
649 + 

Venžikas 

- Andrius —> Mikalojus Venžikas 

- Mikalojus —> Mikalojus Venžikas 

Vergilijus, [Publijus Vergilijus Maronas] (lot. 
Publius Vergilius Maro; 70-19 pr. Kr.) 189, 
192 

Vesceka de Kukenoys —> Vesčeka 

Vesčeka (Vesceka de Kukenoys; min. 1208- 
1209), Kuoknesės kunc-štis 281, 288 

Vetulani A[dam] 205, 649 

Viestartas (Westhardus; min. 1205-1225), 
kuncštis, žiemgalių vadas 280, 287, 292 

von Vietinghof Arnoldas —> Arnoldas von 
Vietinghof 

Vygandas —> Vygandas Marburgietis 


Vygandas Marburgietis (Vygandas; Wigand 
von Marburg, Wigand z Marburga, Wi- 
gandus, Wigandus Marburgensis; prieš 
1365-po 1409) 10, 30, 43, 57, 72, 87, 104— 
105, 132, 189, 193, 455—470, 621, 631-632, 
638, 642, 650 

Vygantas > Wygandas, Ragainės komtūras 

Vildhaut Hleinrich] 381, 405, 407, 411, 649 

Vilhelmas [I] (apie 1120-1166), Sicilijos kara- 
lius (nuo 1154) 197 

Vincentas, magistras —> Magistras Vincentas 

Vyšniauskaitė A[ngelė] 450, 638, 649 

Vytautas Aleksandras —> Vytautas Didysis 

Vytautas Didysis (Aleksandras, Aleksandras, 
vad. Vytautu, Vytautas Aleksandras, Vy- 
tautas iš Gardino; Alexander, Alexander 
alias Witoldus, Vitoldus, Wytaut, Withaw- 
dus Alexander, Withawdus Grodnensis, 
Witold; apie 1350-1430), Lietuvos didysis 
kun-štis (nuo 1392) 59, 90, 210, 385, 463, 
469, 472, 475, 510, 512, 515-516, 525-529, 
535, 539, 550-551, 559, 563, 571-572, 579-— 
580, 583-584, 588, 591-592, 594—595, 598, 
608-610, 619, 622, 632, 635, 644-645 

Vytautas iš Gardino —> Vytautas Didysis 

Vytenis (Vithenus; ?-1316), Lietuvos didysis 
kun-štis (nuo 1295) 355, 454—455, 556, 577, 
610, 632 

Vithenus — Vytenis 

Vitoldus —> Vytautas Didysis 

Vladimiras (Wlodimirus; 1377-1395), Algir- 
do sūnus, Kijevo kun-štis 551, 572 

Vladimiras [Didysis] (Bnajumup CaaTocAa- 
BoBuY; ?—-1015), Kijevo didysis kun-štis 
(nuo 980) 177 

Vladimiris Paulius (Paulus Vladimiri; lenk. 
Pawel Wlodkowic; ?—-1435), lenkų teisinin- 
kas 526, 633 

Vladislovas [I] Lokietka (Vlodezlaus cogn. 
Locket; lenk. Wtadystaw I Lokietek; tarp 
1260 ir 1261-1333), Lenkijos karalius (nuo 
1320) 395, 410 

Vladislovas, Vladislovas II Jogaila — Jogaila 

Vlodekas iš Charbinovičių (Wlodko de Char- 
binowicze; lenk. Wlodko z Ogrodzienca 
<Charbinowic>), Krokuvos pataurininkis 


—734— 


ASMENVARDŽIŲ RODYKLĖ 





(1375-1391) ir seniūnas (1383-1387) 551, 
572 

Vlodezlaus cogn. Locket — Vladislovas I Lo- 
kietka 

Voigt G[eorg] (1827-1891) 590, 649 

Voigt Heinrich] G[isbert] 183, 649, 650 

Voigt Johannes (Johannesas Voigtas; 1786— 
1863) 135-136, 141, 170, 189, 237-238, 277, 
318-319, 321, 324, 328, 386, 389, 392, 399, 
455, 457, 473, 476, 479, 522-523, 618, 649, 
650 

Vojtėch, sv. > Adalbertas, šv. 

Volkaitė-Kulikauskienė R[egina] 47, 76, 109, 
637, 650 

Volkwin (Volkwinas) von Dobrin (min. 1344), 
Heiligenwalde kaimo seniūnas 321, 324 

Volguinas (Volguinus; min. 1212-1213), Li- 
vonijos ordino magistras 283, 289 

Volradas (Volradus; min. 1301), Ragainės 
komtūras 339, 350 

Volteris E[duardas] (E. Wolter; 1856-1941) 
257-258, 264—-266, 650 + 

Volungevičienė Ema 199 

von Vrimersheim Wilhelmas —> Wilhelmas 
von Vrimersheim 


Waigal (min. apie 1385-1395), kryžiuočių 
vedlys 432, 440) 

[Waissel Matthaeus] (M. Waisselius; apie 
1540-1607 <1602?>) 490, 650 

Waisselius M. > Waissel Matthaeus 

von Wallenrodt Johannas <Johann> (?-1419), 
Rygos arkivyskupas (nuo 1393) 610 

von Wallenrodt Konradas <Konrad> (?- 
1393), Vokiečių ordino didysis magistras 
(nuo 1391) 385 

Wanschik Nicolaus —> Mikalojus Venžikas 

de Wartberge Hermannus —> Hermanas Vart- 
bergietis 

Waterhouse G. 165, 650 

Wattenbach Wlilhelm] (1819-1897) 223-224, 
248-249, 650 

Weihtahe — Veihtahė, kunigas 

Weise El[rich] 526, 650 

Wells J[oseph] (1855-1929) 115, 631 

Wenskus R[einhard] 184, 650 


Wenta Jarostaw (Jarostawas) 328, 331, 650 

Wernheris (Wernherus; min. 1147), Miunste- 
rio vyskupas 194-195 

Westhardus — Viestartas 

Westphal E[rnst] J[oachim] 650 

Wežyk 

- Andrzej > Mikalojus Venžikas 

- Mikotaj —> Mikalojus Venžikas 

Wiboltas (Wibolt; min. 1147), Korbego aba- 
tas 194-195 

Wichert E[rnst] (-1902?) 618 

Wickeris (Wickerus; min. 1147), Brandenbur- 
go vyskupas 194-195 

Wierzbowski T[eodor] (1853-1923) 214, 650 

Wigand 

- von Marburg —> Vygandas Marburgietis 

- z Marburga — Vygandas Marburgietis 

> Wygandas, Ragainės komtūras 

Wygandas (Vygantas; Wygandus, Wigant; 
vok. Wigand,; ?-prieš 1385), Ragainės kom- 
tūras 436, 443, 463, 469 

Wigandus (Wygandus) 

- Marburgensis > Vygandas Marburgietis 

> Vygandas Marburgietis 

> Wygandas, Ragainės komtūras 

Wigant > Wygandas, Ragainės komtūras 

de Wildenbergk Friderikas (Fridericus) > von 
Wildenberg Friedrichas 

von Wildenberg Friedrichas (Friderikas de 
Wildenbergk; Fridericus de Wildenbergk, 
Friedrich von Wildenberg; apie 1279-po 
1330), Vokiečių ordino didysis komtūras 
(nuo 1324) 319, 322, 340, 350 

Wilhelmas von Vrimersheim, Livonijos ordi- 
no magistras (1364-1385) 417 

[Wilhelmas iš Modenos] (William of Mode- 
na; apie 1184-1251), Sabinos kardinolas, 
popiežiaus legatas Pabaltijo ir Skandina- 
vijos kraštams 623 

Willekinas (Willekin; ?-1287?), Livonijos or- 
dino magistras 304, 314-315 

William of Modena —> Wilhelmas iš Modenos 

Wincenty, mistrz > Magistras Vincentas 

Winrichas (Winrich) von Kniprode —> von 
Kniprode Winrichas 

Wyrozumski J[erzy] 389, 392, 396, 650 


= 735— 


ASMENVARDŽIŲ RODYKLĖ 





de Wiszemburg Bartossius > Bartošas [Odo- 
lanovskis] iš Višemburgo 

Wytaut — Vytautas Didysis 

Witczak Tadeusz] 532, 650 

Withawdus 

- Alexander —> Vytautas Didysis 

—- Grodnensis —> Vytautas Didysis 

Witold — Vytautas Didysis 

Wladislaus — Jogaila 

Wladyslaw I Lokietek — Vladislovas I Lokietka 

Wladystaw II Jagieko — Jogaila 

Wlodarski B. 227, 650 

Wlodimirus —> Vladimiras, Algirdo sūnus 

Wlodko de Charbinowicze —> Vlodekas iš 
Charbinovičių 

Wtodko z Ogrodzienca (Charbinowic) —> Vlo- 
dekas iš Charbinovičių 

Wtodkowic Pawet — Vladimiris Paulius 

Woelky > Wėlky 

Wojciech, šw. —> Adalbertas, šv. 

Wojciechowski T. 205, 650 

Wolfram G[eorg] (-1940?) 471, 650 

Wėlky [(Woelky) Karl Peter] 619 

Wolter E. > Volteris Eduardas 

Wulfstanas (Wulfstan, IX-X a.), anglosaksų 
jūrų keliautojas, apie 887-901 aplankęs 
prūsų kraštą 26, 28, 46, 75, 84, 108, 164- 
169, 188, 230, 449, 620, 623, 625, 634, 636, 
639, 640, 650 


Xenophon Lampsacenus — Ksenofontas 
Lampsakietis 


Zaborovas Mlichailas] (M. A. Zaborovas; 
Muxaun A6pamoBuų 3a60poB) 200, 650 

Zachara-Wawrzynczyk M. 31, 59, 89, 651 

Zada iš Balgos srities (Zada vs dem gebite 
czur Balge; min. 1393, 1395), kryžiuočių 
vedlys 433, 434, 441 

Zajączkowski S[tanistaw] (1890-) 226, 650 

Zaklika de Myedzigorze — Zaklika iš Men- 
dzigožo 

Zaklika iš Mendzigožo (Zaklika de Myedzi- 
gorze; lenk. Zaklika z Międzygėrza), Len- 
kijos karalystės kancleris (1386-1409) 551, 
572 


Zaklika z Miedzygėrza — Zaklika iš Mendzi- 
g0žo 

Zarębski I. 590, 651 

Zbignevas —> Olesnickis Zbignevas 

von Zeissberg Heinrich (1839-1899) 204-206, 
394, 544, 651 

Zemovitas [IV Jaunesnysis] (Zemovitas; Se- 
movitus; lenk. Ziemowit <Siemowit> IV 
Mlodszy; prieš 1352-1426), Mozūrų kun- 
štis 551, 572 

Zenonas (430-491), Bizantijos imperatorius 
(nuo 474) 158 

Ziemowit (Siemowit) IV Mtodszy —> Zemo- 
vitas IV Jaunesnysis 

Ziesemer Wl[alther] (1882-1951) 357, 377, 651 

Zigfrydas (Sigfried von Samland; min. 1309), 
Sembos vyskupas 319, 322 

Zigmantas Liuksemburgietis (Sigismund, Si- 
gismundus; 1368-1437), Šv. Romos impe- 
rijos imperatorius (nuo 1410) 32, 43, 45, 59, 
72, 90, 105-106, 193, 510, 519-521, 525-526, 
528, 624 

Ziminas Aleksandras 256 

Zinkevičius Zigmas 24-26, 52-53, 82-83, 114, 
136, 139, 148-149, 624, 651 

Ziomek J[erzy] 606, 651 

Zutswert Henrikas <Henricus> (min. po 
1290), Vokiečių ordino riteris 339, 349 


Žegota Pauli I. 626 


Žygimantas — Žygimantas Kęstutaitis 
Žygimantas Kęstutaitis (Žygimantas; Sigis- 
mundus; apie 1365-1440), Lietuvos didy- 
sis kun-štis (nuo 1432) 563—-564, 584 
Žiugžda J[uozas] (1893-1979) 618, 638 
Zvelgaitis (min. 1205), kun-štis 215 


ABuMelex 266-267 + 
Annunckui C. A. 651-652 


bapron0Me4i Anrauūckui 654 + 

Bapron54 B[acuxmnū | B[najguMupoBnu | (1869— 
1930) 317, 651 

BbepkoBsuų M. E. 160, 651 

Bbo6oB1a A. C. 656 


— 736 — 


ASMENVARDŽIŲ RODYKLĖ 





Boposckui Alkos] M[apkosBnu] 656 

BopoyT 260 + 

Bpokrays D[punpux] A[pnonbn] (1772- 
1823) 620 

BbixoBckni C. HR. 115, 651 


Bacnnko 13 BojojjuMepa 259—260 + 

Bemoc Hop6eprac (1938-1996) 450, 651 + 

Becenaro E. Bb. 541, 651, 652 

Bunorpanos IO[puū] TlepmaunoBuų| 652 

BiazuMupcknii-bBynjanoBs M[uxana | D[neroH- 
ToBu“| (1838-1916) 586, 652 

BonpTep D[nyapa] (1856-1941) 257, 259, 
264—266, 589, 652 + 


Tamkpenujae Tlamas] Blanepuanosuu] 38, 
40, 42, 48, 67-68, 71, 77, 98, 100, 103, 
111, 140, 165, 189, 211, 258, 652 

Tacnapos M[nxann] JI|eonoBuu| 655 

Tejumun 655 + 

Tenpux Jlarsnūickuū 200, 215, 651-652 + 

Tepman BapT6epr 654 + 

TeponoT 651-652, 655 + 

Tpa6ap»-Ilacek M[apua] E[Brenbesna] 655 

Tpekos B[opnc] Į[MuTrpuesuų]| (1882-1953) 
218, 652 

Tpeky B. 541, 652 

Typesua DO|puna laBbijoBKa | 276-277, 652 


INlanunn Tanujkui (/Įlaunna) 259, 657 + 

INaykma H[ukonai] (Mexkny 1527 1 1538- 
1613) 652 + 

ĮĮurmap Alnnpeii] BlopucoBnų] 115, 652 

IĮurren T. 541, 652 

Il06pauckud D[naBuan] (1848-) 265, 267, 
652 + 

/Įosaryp A[pucrun] H[BanoBnu] 25-26, 39, 
47-48, 53, 67, 76-77, 82-83, 99, 109, 111, 
114, 131, 165, 219, 231, 456, 589, 652 

/losmonT (?—1299) 260 + 

Iliomesnnb JKopik (1898-1986) 652 + 


Edbpon A[nca] A[6pamoBnu] (1847-1917) 620 


>Kykos ElBrermmiū] M[uxainoBuy] (1907-) 
620 


3yTuc A[n AkoBAeBuu] (1893-1962) 295, 
418, 652 


Hanos B[auecnaB| B[ceson07j0814] 38—40, 
42, 48, 67-68, 71, 77, 98-100, 103, 111, 
140-141, 165, 189, 211, 237, 258, 265, 
277, 295, 541, 653, 654 + 

Hnpucn 655 + 

Herep Olckap] 525, 653 

Hopnan 159-161, 651, 653, 656 + 

Herpun Blacunud] M[uxaiinoBuu| (1865— 
1937) 265, 653 + 


Kaxxjjan Alnekcannp] I[erposuu| 152, 653 

Kasumup Arainosuu (1427-1492) 587, 654, 
656 + 

Kannncros ĮĮ|[Marpuū] I[aB0Bu4] 25-26, 
39, 47-48, 53, 67, 76-77, 82-83, 99, 109, 
111, 114, 131, 165, 219, 231, 456, 589, 652 

Kaccuonop Diasui (ok. 490-o0k. 583) 657 + 

Kupkop Anam Tonopui (1818-1886) 653 

KpaukoBsckui H[ruaruū| IO[ nnaunoBua | 
(1883-1951) 165, 198, 231, 450, 653 

Kykiuna H. B. 115, 653 

Kynuk A[pucT Apucrosnu] (1814-1899) 266, 
653 

Kynne 430—-431, 438-439 


Jlanno H[Ban] H[Banosuu] (1869-1944) 
586, 654 

Jilarbimes Blacunud Bl[acnxbesu“] (1855— 
1921) 114, 654 

Jiesu-Crpoc K[n0n] (1908-) 654 + 

Jiuxaves /Į[|Murpuū] C[epreesuv] (1906-) 
259, 654 

JIoces A[nekceii] D[ėxopoBuu | (1893-) 25, 
53, 82, 541, 654 

Jhio6kep Dp[nnpux] (1811-1867) 136, 654 

Jlio6Ginnckaa Alnekcanjpa| /Į[MaTpueBna | 
162, 654 


Makcumeūiko Hl[nkonaū AnekceeBnų | 
(1870-) 654 

Masnana Hoann (ok. 491—-578) 653-654 + 

MaiunoBckui UŪA[oannukui AnekceeBnu | 


(1868-) 586, 654 


= 737 — 


ASMENVARDŽIŲ RODYKLĖ 





Mapiiennun AMMHaK 653 + 

Marys3o0Ba B[epa] H[Banosna] 166, 231, 331, 
654 + 

MeneTrunckuūi El nea3ap] M[onceesuu] 32, 
59, 89, 654 

Mepxkunckui A. D. 331, 654 
Memepckui HlukuTra| A[nekcangpoBuu | 
265-266, 654 

Mungor, Munnosr (?—-1263) 260 + 





Henkos b. 198, 655 

Heiixapa Alnekcanjpa] Al nekcaryipoBKa] 115, 
655 

Heycbixun A[nekcanjp] H[ocncbosnu] (1898— 
1969) 210, 655 


O6onenckuūi M[uxann1 Anjpeesuv| (1805— 
1873) 265-266, 655 
Oxmanbckuii E[sku| (1933-1996) 244, 655 + 


Iamyro B[najumup] TLepenTrbesu] (1918- 
1983) 166, 215, 238, 256, 259, 262, 295, 
331, 357, 389, 392, 418, 429, 515, 652, 
655 + 

Ilerp u3 ĮĮyc6ypra (XIII-XIV B.) 654 + 

Ilerpos C. B. 204-205, 655 

Ilnunuū Crapinnii (23-79) 656 + 

Ilpucenkos M[uxann] /Į[MuTrpueBu | (1881 
1941) 259, 655 

Ilponni Blnajumup] A[koB1eBu] (1895- 
1970) 457, 655 


Paesckuū /Į|MaTrpuū| C[epreesnų] 115, 655 
PamM Bb[opuc] A[koBnesnų| 219, 389, 655 
Poman [/Įaunnosuy] (?—1259) 260 + 
Pykauc (B TekcTe - Poykna; ?—1263) 260 + 
Pyneikuc (B TekcTe - Perrekba; ?—1263) 260 + 
PycaeBa A. C. 44, 73, 107, 655 

Psi6GakoB B[opuc] AfnekcanjpoBuu] (1908-) 

115, 655 





CenoBs BlanenTruH| Blacnxbesuu| 160, 656 
Cepreenko M[apua] Elbumosna] 656 


CkoMonų (?7—-1248?) 260 + 

Ckpikunckaa M[apuna] BlnajumupoBua| 
136, 160, 656 

Ckpxxunckaa C. U. 656 

Cmupuos B. B. 160, 656 

Crapocruna H. II. 586, 656 


Tauur Kopuenmui (ok. 55-58—-0k. 117—120) 
141, 656 + 

Teo6ax5x (B. A. bon Porkupx) 165, 237, 
258, 265-266, 656 

Tuxomupos H[Ban AnekcanjipoBuu] (1852-) 
396, 656 

Tokapes C[eprež] Alnekcarnposuu | (1899-) 
655, 656 

Tonopos BlnajuMup| H[ukonaeBuu] 39, 67, 
99, 141, 149, 165, 189, 237, 248, 258- 
259, 264—-266, 277, 295, 326, 357, 418, 
450, 476, 541, 653, 656 + 

TpeTbakoB Il[ėrp] H[ukonaesuu] (1909- 
1976) 43, 72, 105, 194, 471, 656 

Tponckud H[ocub] M[onceesuu] (1897- 
1970) 141, 656 


YkonoBa BlukTopua| H[BanosBna| 156, 657 
Oinasui Kaccnojop —> Kaccnojop ODiaBui 
XainkokoHjuni Jlaonuk 651-652 + 
Uepennun JI. Bb. 259, 657 


IlaxmaTroB Alnekceū] AlnekcanjpoBuu | 
(1864-1920) 259, 657 

Illumosa H[puna] Alnekcanjposna| 25-26, 
39, 47-48, 53, 67, 76-77, 82-83, 99, 105, 
109, 111, 114, 131, 165, 219, 231, 394, 
456, 589, 652 

Ilmujr ElBrenud] AlnbfbpenoBua | 43, 72, 
194, 471, 656 


Acunckui M[uxaunn HukuTuų| (1862-) 586, 
657 


Rodyklę sudarė JADVYGA MISIŪNIENĖ 


- 738 — 


TURINYS 


IPIRA T ARM As ias a ia ass a a a a ia A a 7 
PR EE ACE asis seiia sias is aa a aaa ss i o T aa a i Da asas 11 
MORWO RI e i is a a a a a i a a S aa a S 16 
BALTŲ RELIGIJOS IR MITOLOCGIJOS ŠALTINIŲ POBŪDIS nina esi 22 
THE CHARACTER OF THE SOURCES OF BALTIC RELIGION 

ANID-MNTTHOLOGY 212 asis as asi ias Ia is a a a aa I ass 50 
EINFUHRUNG IN DIE OUELLENKUNDE ZUR BALTISCHEN 

RELIGION WUND MYMTHOLOGIE css ssi vs is ki eii siisi  i  io sassaas 79 


PENKTAS AMŽIUS PRIEŠ KRISTŲ 
HERODOTAS HALIKARNASIETIS Li sšešišnošsuisessa siais kks iani usi kaia šsa sa ei  a sias 113 


PIRMAS AMŽIUS 








TITAS-POMPONIJUS MELA (tia ssinitosnsas ski i ss sias Seas ia a a a sa aa 

GAJUS PLINIJUS VYRESNYSIS .......... 

PUBLIJUS. KORNELIJUS TACITAS..:tdisatiasistaioansastanen nes esa sasas i kasas iii 139 
ANTRAS AMŽIUS 

KLAUDIJUS PTOLEMĖJAS a ežio šiek dksaaa aės  še a  is o eo e a 148 
KETVIRTAS AMŽIUS 

AMIANAS MARCELINAS...... aaa aaa aaa asas aaa aaa saaa aaa aaa aaa aaa 152 
ŠEŠTAS AMŽIUS 

FLAVIJUS MAGNAS AURELIJUS KASIODORAS ....LLkaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaa saaa aaa 155 

JO RDANAIS sias tariasi I aaa iu a Ia a i a i a Na Ia aaa a 159 

BNHELA R DITA S Ii asai a a a a a a AD TAS 162 
DEVINTAS AMŽIUS 

WULFSTANO PASAKOJIMAS ......Lkaaiaaiaaiaaeaaaaasaas kasas aaa saaa aa aaa aaa aaa aaa aaa aaa 164 
DEŠIMTAS AMŽIUS 

ŠV. ADALBERTO (VAITIEKAUS) GYVENIMO PIRMASIS APRAŠYMAS... 170 
VIENUOLIKTAS AMŽIUS 

ŠV. ADALBERTO (VAITIEKAUS) GYVENIMO ANTRASIS APRAŠYMAS... 177 

ŠV. ADALBERTO (VAITIEKAUS) KANKINIMO APRAŠYMAS... aaa 183 

ADOMAS BRĖMENIETIS.....L a aaa saaa aaa aaa aaa aaa aaa aaa aaa 188 


- 739 — 


TURINYS 





DVYLIKTAS AMŽIUS 


MAGDEBURGO ANALAI visais ias i ai ia ia ia S a T 193 
IDR ISTJIS siais Sass 197 
POPIEŽIAUS INOCENTO III 1199 METŲ SPALIO 5 DIENOS BULĖ J 200 

TRYLIKTAS AMŽIUS 
MAGISTRAS: VINCENTAS Lisas žiai is a si i a a a a a a a a 204 
POPIEŽIAUS 1216-1217 METŲ BULEĖ PRŪSAIMS tis sin i 210 
POPIEŽIAUS 1216-1217 METŲ BULĖ LENKŲ KUNIGAIKŠČIUI JL 214 
POPIEŽIAUS HONORIJAUS III 1218 METŲ BIRŽELIO 15 DIENOS 

BULE MAINCO, ARKIVYSKUPUL LL žinia ios ss sis i i a i is aaa 218 
OLIVERIS PADERBORNTETIS sitaip asi saus ii a a a a a a a 223 
POPIEŽIAUS GRIGALIAUS IX 1232 METŲ SAUSIO 23 DIENOS BULĖ L 226 
BA LTRAMIEJUS: ANGLLAS Asian želia ias ia i a i a ss 230 
VOKIEČIŲ ORDINO 1249 METŲ TAIKOS SUTARTIS SU PAMEDĖS, 

VARMES IR NOTANGOS (PRUSATS i: iskiniunitissiis sita ins ska es vus asai sa kei o i saissdo a 235 
PASAULIO APRAŠYMAS... i aaa aaa aa aa aaa aaa aa aaa aa aa aaa aaa aaa 243 
TOMAS ŠANTIMPRIETIS L a aaa aaa aa aaa aa aaa aa aaa aa aa aaa aaa 248 
PRŪSIJOS ŽEMĖS MAGISTRO KONRADO VON THIERBERG 

PRIVILEGIJA SENAJAM KARALIAUCIUL......Laaaaaaaaaaaaaeeaeaaaaaa aaa asai aaa 250 


KARALIAUČIAUS KOMTŪRO BERTHOLDO VON BRŪHAVEN 

ZEMES UZRASYMO AKTAS .Liišiosisiusistasi sns sšisisi sus iasis es Va sei  iE s 
II MuIPNOĖ UN o ———————— 
JONO MALALOS KRONIKOS INTARPAS 
LENKŲ ANALAL .sisisississssi nissan sis a i 
ALBERTAS BARDOVIKIETIS 
HENRIKAS: LATVIS Lija išišss os iseissiseė das sa a saiinaiia šai ii sis 
EILIUOTOJI LIVONIJOS KRONIKA 








KETURIOLIKTAS AMŽIUS 
RASIDAS -AD-DYNIAS si siais a e a a i a a a a asa 316 
DOKUMENTUOSE PAMINĖTI ŠVENTŲJŲ VIETŲ PAVADINIMAI...L.. a 318 
VOKIEČIŲ-PRŪSŲ KALBŲ ELBINGO ŽODYNĖLIS 
PETRAS DUSBURGIETIS .L..Liia aa saaa aaa 
MIKALOJUS IŠ JEROŠINO.....LL aaa asas aas kasas aaa 
OLYVOS KRONIKA iai i ii a ia i 
ERNESTAS KIRCHBERGAS.....L a aaa aaa ease ka ka aa aa aa aa aa ka kaka aaa 
DIDŽIOJO MAGISTRO KONRADO VON JUNGINGEN 

1394 METŲ BALANDŽIO 23 DIENOS POTVARKIS.....L..Li aaa 385 
POPIEŽIAUS LEGATŲ PRANEŠIMAS... aa aaa aa aaa aaa aaa aaa aaa aa 388 
RYGOS MIESTO TARYBOS LAIŠKAS LIUBEKUI LL. aaa aaaakaa aaa 391 





— 740 — 


TURINYS 








TRUMPOJI SILEZIJOS KRONIKA LL a aaa aa aaa aa aaa aaa aaa 394 
LIETUVOS DIDŽIOJO KUNIGAIKŠČIO GEDIMINO 

PREKYBOS SUTARTIS SU ORDINU LL aaa aaa aaa aaa 396 
PRANEŠIMAS APIE TAI, KAIP 1345 METAIS KĘSTUTIS UŽĖMĖ VILNIŲ........ 399 
DUBNICOS KRONIKA LL aaa aaa aaa aa aaa aa aaa aa aaa aa aaa aa aaa aaa 401 
HENRIKAS DYSENHOFENIETIS JLL aaa aaa aaa aa saaa aaa aaa aaa 404 
HENRIKAS HERFORDIETIS....L. aaa aaa aa saaa aa aaa aaa aaa aaa 407 
ŠV. PETRO ERFURTIEČIO MODERNIOJI KRONIKA LL aaa 411 
PETERIS SUCHENWIRTAS...L. aaa aaa aa aaa aa aaa aa aaa aaa 413 
HERMANAS VARTBERGIETIS...L.L aa aaa aaa aaa aaa aa aaa aaa 417 


PATRIARCHO FILOTĖJAUS RAŠTAI APIE RUSŲ KUNIGAIKŠČIŲ, 
NEDALYVAVUSIŲ KARE PRIEŠ LIETUVIŲ KUNIGAIKŠČIUS, 





AS KYIR IM a aa Aa sai aa ia sai a a a a a a 422 
PATRIARCHO NILO PATVIRTINTAS SINODO NUTARIMAS DĖL 

KIPRIJONO NETEISĖTO PASKYRIMO Į KIJEVO METROPOLITO VIETĄ ..... 426 
KRYŽIUOČIŲ KARO KELIŲ Į LIETUVĄ APRAŠYMAI L... aaa 428 
POPIEŽIAUS URBONO VI 1388 METŲ KOVO 12 DIENOS BULĖ 

POZNANĖS VYSKUPUI DOBROGOSTUI NOVODVORIEČIUI..L.LL 446 
PHILIPPE DE MĖZIĖRĖES Li aaa aaaaa aaa aaa aa aaa aaa aa aaa aa aaa aaa 449 
VYGANDAS MARBURGIETIS ...Li aa aaa aa aaa aa aa aaa aa aaa aaa 455 
JOKUBAST1SEKSO ainas aaa a a a a a a I a 471 

PENKIOLIKTAS AMŽIUS 
DIDŽIOJO MAGISTRO ULRICHO VON JUNGINGEN POTVARKIS LL. 473 
1418 METŲ VARMĖS VYSKUPO PRANEŠIMAS POPIEŽIUI LL. aaa 475 
SEMBOS VYSKUPO MICHAELIO JUNGE'S ĮSAKAS..LLLi aaa aaae aaa aaa 478 
1427 METŲ SAUSIO 26 DIENOS ŽEMUTINĖS PRŪSIJOS KRAŠTO 

POTVARKIS a ni a aa sa 486 
HEINRICHAS BERINGERIS LL aaa aaa aa aaa aa aa aaa aa aka 489 
SUTRUMPINTI RYGOS PROVINCIJOS BAŽNYČIOS SUSIRINKIMO 

NUTARIMAI PRŪSIJOS VYSKUPIJOMS LL a aka aaa aaa aaa aka aaa aaa 493 
1434 METŲ SAUSIO 24 DIENĄ ELBINGE IŠLEISTAS NAUJAS 

PRŪSIJOS KRAŠTO LUOMŲ POTVARKIS ...LLLi a aa aaa aaa aaa aaa 495 
SEMBOS VYSKUPO MIKALOJAUS POTVARKIS....L. ia aaa aaaa asas aaa aaa aka aaa 497 
1444 METŲ ŽEMUTINĖS PRŪSIJOS KRAŠTO POTVARKIS....L..Li aa 500 
1445 METŲ GEGUŽĖS 22 DIENOS POTVARKIS VISAM ORDINO KRAŠTUI.... 503 
LAURYNAS BLUMENAU LJ. aaa aaa aaa aa aaa aa aaa aa aaa aaa 505 
ŽEMĖS PERLEIDIMO AKTAS....LLi aaa aaa aa aaa aaa aa aaa aaa aaa 510 
GHILLEBERT'AS DE LANNOY...LLL aaa aaa aa saaa aa aaa aaa aaa 512 
ŽEMAIČIŲ BAJORŲ SKUNDAS VAKARŲ EUROPOS 

VALDOVAMS IR POPIEŽIUI LL aaa aaa aaa aaa aa aaa aaa 515 


-741 — 


TURINYS 





ŠV. ROMOS IMPERIJOS IMPERATORIAUS ZIGMANTO 

LAIŠKAS JOGAILAI 
IS PL ŽKS IKO K a a ———————————————— 
LIETUVOS DIDŽIOJO KUNIGAIKŠČIO VYTAUTO LAIŠKAS 

ŠV. ROMOS IMPERIJOS IMPERATORIUI ZIGMANTUI 
MIKALOJUS LASOCKIS „Lia aa aaa aaa aaa 
LAONIKAS CHALKOKONDYLAS LL 
JONAS DLUGOŠAS LL aa kaka aaa aka aaa kaskas kaka 
KAZIMIERO: TEISYNAS 2: iais Ade at a a i i a i a A sa 
ENĖJAS SILVIJUS PICCOLOMINI LL a aaa aaa aa aaa aa aaa aaa aaa 
PILYPAS KALIMACHAS Lasse sia eisi si a a a i 
MARKAS ANTONIJUS KOKCIJUS SABELIKAS JLL aaa aaa aaa 
1422 METŲ RYGOS ARKIVYSKUPO, EZELIO, KURŠO, DORPATO IR 

REVELIO VYSKUPŲ IR LIVONIJOS ORDINO MAGISTRO VISUOTINIS 

KRASTO*POTVARKIS Ai ta S a 610 
1428 METŲ SAUSIO 26 DIENOS RYGOS PROVINCIJOS BAŽNYČIOS 

SUSIRINKIMO NUTARIMAI LL aaa aaa aa aaa aaa aaa aaa aaa 613 








TRUMPINIMAI. ŠALTINIAI IR LITERATŪRA 
AK SJE e SE Ėė) BL 4) R ———————————————— 
KRIKŠČIONIŠKŲ TERMINŲ RODYKLĖ... kasa aaa aaa saaa kaka aaa 
TAUTŲ IR GENČIŲ RODYKLĖ .Lsstiikikisašksiisasniaiškk uni o kasai kė iai ai a a ai 
VIETOVARDŽIŲ RODYKLĖ LL. aa aaa aaa aaa 

ASMENVARDŽIŲ RODYKLĖ LL. aaa aaae asa aes aaa aaa ses aa ae aaa aa aaa ae aaa aaa aaa 





- 742 — 


- 743 — 


Ba-318 Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai = Sources of Baltic religion and mythology = 
Ouellen der Baltischen Religion und Mythologie / sudarė Norbertas Vėlius; įvadas, 
mitolog. anot. N. Vėliaus. - Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų I-kla, 1996. — 

Kn. taip pat: Pratarmė / N. Vėlius (liet., angl, vok.), p. 7-21. 

[T.]1: Nuo seniausių laikų iki XV amžiaus pabaigos = From the oldest times to the 
end of the 15th century = Von den altesten Zeiten bis zum Ende des 15. Jahrhunderts. 
- 743 p.: žml. - Tekstas liet., lot., senosiomis anglų, graikų, pranc., rusų ir vok. k. — 
Dalis teksto lygiagr. liet., angl., vok. - Bibliogr.: p. 618-657. — R-klės: p. 658-738. 


ISBN 5-420-01353—3 


Leidinyje surinkti šaltiniai (dažniausiai jų ištraukos) apie baltų garbintus dievus 
ir mitines būtybes, kulto apeigas, tikėjimus, papročius, burtus bei prietarus, padavimai 
apie baltų genčių kilmę. I tomas apima laikotarpį nuo V a. pr. Kristų iki XV a. pabaigos. 
Tai ištraukos iš senųjų kronikų, kelionių aprašymų, istorijos veikalų, pasaulietinių ir 
konfesinių administracinių raštų, sutarčių ir teisynų ir pan. 


UDK 293(09) 


BALTŲ RELIGIJOS IR MITOLOGIJOS ŠALTINIAI 
Sudarė Norbertas VĖLIUS 


Redaktorės: Toleina Daržinskaitė, 

Rita Bendes (angl. teksto) ir Vilija Gerulaitienė (vok. teksto) 
Dailininkas Jonas Pocius 

Techninė redaktorė Elvyra Volkienė 

Korektorės: Danguolė Baliukynienė ir Aldutė Sidarkevičienė 


SL Nr. 256. 1996 11 06. 49,9 apsk. leid. 1. Tiražas 2000 egz. Užsakymas 
Mokslo ir enciklopedijų leidykla, L. Asanavičiūtės 23, 2050 Vilnius. 
Spausdino „Spindulio“ spaustuvė, Gedimino 10. 3000 Kaunas.